2019-10-16 Nr. AB-19713-3-64-3-00629-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-658-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00629-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių AVPK) Veiklos skyriaus specialisto 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 17-IL-86-00185-e „Atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ ir įpareigoti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyrių išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2017 m. kovo 30 d. kreipėsi į Telšių AVPK Veiklos skyrių, prašydamas išduoti jam leidimą įsigyti, laikyti ir naudoti ginklą. Telšių AVPK tokį leidimą išduoti atsisakė, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas 1993 metais teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už įvykdytus nusikaltimus. Pareiškėjas nurodė, kad nuo nuosprendžio praėjus 24 metams jo teistumas yra išnykęs, jis negali būti laikomas asmeniu, keliančiu grėsmę. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 97 straipsnis apibrėžia, kas yra teistumas ir jo išnykimo bei panaikinimo sąlygas ir tvarką bei pasekmes. Pareiškėjas nurodė, kad pagal šias nuostatas jis yra neteistas, jo manymu, yra nepriekaištingos reputacijos. Pareiškėjas yra vedęs, augina tris vaikus, charakterizuojamas teigiamai, yra sveikas. Nuo 1992 metų yra medžiotojas, o tai patvirtina, kad jis yra nepriekaištingos reputacijos.

3. Atsakovas Telšių AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. kovo 30 d. Telšių AVPK buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo. Atliekant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 5-V-172 redakcija) patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 53 punkte nurodytus patikrinimus, gautas Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašas apie V.

M., kuriame pateikta informacija, kad V. M. 1995 m. kovo 20 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 18, 146 straipsnio 2 dalyje, 90 straipsnio 2 dalyje, 82 straipsnio 1 dalyje, 18, 148 straipsnio 2 dalyje, 234 straipsnio 2 dalyje, 16, 105 straipsnio 2 punkte. Vadovaujantis BK 42 straipsniu skirta galutinė subendrinta bausmė – 13 metų laisvės atėmimas su turto konfiskavimu. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus atsisakoma asmeniui, kuris negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, nes nėra nepriekaištingos reputacijos, t. y.

įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo (Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas), taip pat įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus ir kuris buvo padarytas naudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas arba šaunamuosius ginklus (Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 3 punktas) bei įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo (Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodyta, jog B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2010 m. lapkričio 18 d. pakeitimo įstatymu (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) pakeitus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nustatančią sąrašą atvejų, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, buvo nustatyti griežtesni apribojimai, negu galioję anksčiau.

5. Atsakovas pažymi, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. įstatymo redakcija Nr. XI-2156) nustato, jog nurodytoje teisės normoje numatyti griežtesni apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėjas prašymą dėl leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus Telšių AVPK padavė 2017 m. kovo 30 d., iki 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, todėl jis neatitinka Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. balandžio 12 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.

Kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų. Šiuo atveju pareiškėjas dėl leidimo ginklui kreipėsi įsigaliojus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimams, jo statusas neatitinka nepriekaištingos reputacijos sąlygos, numatytos galiojančio minėto įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktuose, todėl nėra jokių teisinių prielaidų vertinti, kad pareiškėjas patenka į ratą asmenų, kuriems gali būti taikomos Pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalies išlygos.

Pagal įstatyme ir kituose teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, ginklai bei šaudmenys laikomi keliančiais didesnį pavojų viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Įstatymo nuostatos rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Iš Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad V. M. iš viso padarė 8 nusikaltimus, iš kurių 5 nusikaltimai priskiriami sunkių nusikaltimų kategorijai, tarp kurių pasikėsinimas nužudyti 2 žmones, naudojant lygiavamzdį šautuvą, plėšimai, neteisėtas sprogmenų laikymas.

Jis buvo visų jo padarytų nusikaltimų iniciatorius, turėjo didelę įtaką bendrininkams ir jų nusikalstamiems veiksmams. Paminėti faktai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose apibrėžtos aplinkybės, kurių taikymui teistumo išnykimas nėra reikšmingas. Be to, ta aplinkybė, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą, kaip savarankiškas pagrindas, numatytas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m, vasario 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-492-233-13).

Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

II. 6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčija Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 17-IL-86-00185-e „Atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ teisėtumą ir pagrįstumą. Ginčijamu sprendimu atsakovas, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 11 punktais, 18 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktais, nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus.

8. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 1 straipsnio 1, 2 dalimis, 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu, Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimu.

9. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamam ginčui yra aktualus atvejis, numatytas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte, pagal kurį nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Panevėžio apygardos teismo 1995 m. kovo 20 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 18 straipsnio ir 146 straipsnio 2 dalyje, 90 straipsnio 2 dalyje, 82 straipsnio 1 dalyje, 18 straipsnio ir 148 straipsnio 2 dalyje, 234 straipsnio 2 dalyje, 16 straipsnio ir 105 straipsnio 2 punkte. Vadovaujantis BK 42 straipsniu skirta galutinė subendrinta bausmė – 13 metų laisvės atėmimas su turto konfiskavimu. Taigi, pareiškėjas buvo nuteistas už sunkias ir labai sunkias nusikalstamas veikas (plėšimas, tyčinis nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis, neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ir sprogstamųjų medžiagų nešiojimas, laikymas, įsigijimas, gaminimas ir realizavimas bei kiti nusikaltimai), už kurias numatytos labai griežtos bausmės. Už daugelio šių nusikaltimų padarymą numatytos didžiausios bausmės gerokai viršija 3 metus laisvės atėmimo bausmę. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo atžvilgiu įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, buvo tinkamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

11. Teismas nurodė, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nustatant sąlygas, pagal kurias šio įstatymo prasme asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, vartojama formuluotė „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą“ (kiekviename punkte nurodant atitinkamus nusikaltimus pagal Baudžiamojo kodekso ypatingąją dalį ir didžiausią įstatyme numatytą už tokį nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę) negali būti siejama su teistumo išnykimu pagal Baudžiamajame kodekse nustatytas teistumo išnykimo sąlygas. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktų taikymas pagal minėtose įstatymo normose įtvirtintą teisinį reguliavimą siejamas su sąlygomis, kad fizinio asmens, kuris prašo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijų ginklus, atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis (nuosprendžiai), kuriuo (kuriais) asmuo pripažintas padaręs nusikaltimą (nusikaltimus), nurodytus aptariamo įstatymo 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, už kuriuos Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Ši išvada atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šios kategorijos bylose formuojamą praktiką (2015 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-295-146/2015; 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1282-822/2015).

12. Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pateiktą išaiškinimą dėl teistumo išnykimo teisinių pasekmių. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime, be kita ko, išaiškinta, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose įtvirtinto reguliavimo prasme yra svarbus būtent pastarasis nuteisimo aspektas. Teismo vertinimu, byloje esanti Kelmės rajono savivaldybės administracijos Kelmės seniūnijos išduota pareiškėjo charakteristika nelaikytina svarbiais argumentais bei nepaneigia atsakovo išvados, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

13. Atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, teismas priėjo prie išvados, jog Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus specialisto 2017 m. balandžio 7 d. sprendimas Nr. 17-IL-86-00185-e „Atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo nėra teisinio pagrindo.

III. 14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą, panaikinti Telšių AVPK Veiklos skyriaus specialisto 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 17-IL-86-00185-e „Atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Telšių AVPK Veiklos skyrių iš naujo spręsti leidimo laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą išdavimo pareiškėjui klausimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas aiškiai numato, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu negali būti laikomas asmuo turintis teistumą. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 6 punktas numato „per pastaruosius 3 metus dėl šios dalies 1–4 punktuose nurodytų nusikaltimų teismo sprendimu ateistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą arba dėl to, kad susitaikė su nukentėjusiu, arba dėl lengvinančių aplinkybių“. Paminėti Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktai aiškiai pasako, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktai negali būti taikomi neterminuotai asmeniui visą gyvenimą. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 12 punktas aiškiai pasako kad „kuriam leidimas nešiotis laikyti ginklą buvo panaikintas ar nepratęstas šio straipsnio pagrindais, taip pat už kitus ginklų apyvartos pažeidimus, ir nuo to laiko nėra praėję 3 metai“. Tai aiškiai parodo, kad Telšių AVPK Veiklos skyrius dėl pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis ) ginklą netinkamai pritaikė Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 11 punktus, 18 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktus, o teismas tam pritarė nurodant, kad sąvokos teistas ir turintis teistumą iš esmės skiriasi.

14.2. Pareiškėjas už padarytas veikas buvo teisingai nubaustas prieš 24 metus, atliko bausmę. Bausmės tikslas pasiektas. Niekas negali būti baudžiamas už tą pačią veiką antrą kartą. Pareiškėjo teistumas išnykęs. Per visą laikotarpį po bausmės atlikimo nėra baustas administracine tvarka. Pareiškėjas yra medžiotojas nuo 1992 metų. Medžiotojo bilietas 2017 m. vasario 3 d. pratęstas.

14.3. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas priimtas 2002 m. sausio 15 d. su vėlesniais pakeitimais ir šio įstatymo straipsniai gali būti taikomi nuo jo įsigaliojimo, o ne nuo 1993 metų, kaip pritaikė pareiškėjui. Pareiškėjas per tokį ilgą laikotarpį po bausmės atlikimo tikrai įrodė, kad yra nepriekaištingos reputacijos.

15. Atsakovas Telšių AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą

16. Atsakovas nurodo, kad iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų registro gauta informacija, jog pareiškėjas 1995 m. kovo 20 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 18, 146 straipsnio 2 dalį (slapta asmeninio turto vagystė) – laisvės atėmimu 3 metams, pagal BK 90 straipsnio 2 dalį (pakartotina slapta asmeninio turto vagystė) – laisvės atėmimu 3 metams, pagal BK 82 straipsnio 1 dalį (neteisėtas valstybės sienos perėjimas) – laisvės atėmimu 2 metams, pagal BK 18, 148 straipsnio 2 dalį (plėšimas) – laisvės atėmimu 10 metų su turto konfiskavimu, pagal BK 234 straipsnio 2 dalį (neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ir sprogstamųjų medžiagų nešiojimas, laikymas, įgijimas, gaminimas ir realizavimas) – laisvės atėmimu 7 metams, pagal BK 16 straipsnio (atsakomybė už rengimąsi padaryti nusikaltimą ir už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą), 105 straipsnio 2 punktą (tyčinis nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis) „pasikėsinimas nužudyti“ – laisvės atėmimu 13 metų. Vadovaujantis BK 42 straipsniu galutinai nubaustas 13 metų laisvės atėmimo bausme su turto konfiskavimu.

17. Atsakovas pažymi, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2010 m. lapkričio 18 d. pakeitimo įstatymu pakeitus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nustatančią sąrašą atvejų, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, buvo nustatyti griežtesni galioję anksčiau. Ginklų ir šaudmenų kontrolės pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. įstatymo redakcija Nr. XI-2156) nustato, jog nurodytoje teisės normoje numatyti griežtesni apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėjas prašymą dėl leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus Telšių AVPK pateikė 2017 m. kovo 30 d., iki 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, todėl jis neatitinka Įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos. Šiuo atveju pareiškėjas dėl leidimo ginklui kreipėsi įsigaliojus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimams, jo statusas neatitinka nepriekaištingos reputacijos sąlygos, numatytos galiojančio minėto įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktuose, todėl nėra jokių teisinių prielaidų vertinti, kad pareiškėjas patenka į ratą asmenų, kuriems gali būti taikomos Pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalies išlygos. Pagal Įstatyme ir kituose teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, ginklai bei šaudmenys laikomi keliančiais didesnį pavojų viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Įstatymo nuostatos rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Iš Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad pareiškėjas iš viso padarė 8 nusikaltimus, iš kurių 5 nusikaltimai priskiriami sunkių nusikaltimų kategorijai, tarp kurių pasikėsinimas nužudyti 2 žmones, naudojant lygiavamzdį šautuvą, plėšimai, neteisėtas sprogmenų laikymas. Paminėti faktai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

18. Atsakovas nurodo, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose apibrėžtos aplinkybės, kurių taikymui teistumo išnykimas nėra reikšmingas. Be to, ta aplinkybė, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo turintis teistumą, kaip savarankiškas pagrindas numatytas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus 2017 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 17-IL-86-00185-e „Atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ pagrįstumo ir teisėtumo.

20. Ginčijamu sprendimu atsakovas, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 11 punktais, 18 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktais, atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

21. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, teigdamas, kad jis turėtų būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, nes jo teistumas yra išnykęs, jis atitinka kitus reikalavimus, keliamus asmeniui, norinčiam turėti šaunamąjį ginklą.

22. Pirmosios instancijos teismas Telšių AVPK Veiklos skyriaus 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 17-IL-86-00185-e pripažino teisėtu, priėjęs prie išvados, kad pareiškėjas ginčijamo sprendimo priėmimo metu atitiko sąlygas, nustatytas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte, kurioms esant jis negalėjo būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

23. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad tiek atsakovas, tiek teismas nepagrįstai išplėtė nepriekaištingos reputacijos sąvokos aiškinimą. Pareiškėjo teigimu, nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo daug laiko, jo teistumas išnykęs ir niekas negali būti baudžiamas už tą pačią veiką antrą kartą. Be to, pažymi, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas priimtas 2002 m. sausio 15 d. su vėlesniais pakeitimais ir šio įstatymo straipsniai gali būti taikomi nuo jo įsigaliojimo.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Panevėžio apygardos teismo 1995 m. kovo 20 d. nuosprendis, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs sunkias nusikalstamas veikas, tarp jų nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, buvo tinkamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Akcentuotina, kad šios nutarties 10 punkte nurodytų faktinių aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas pirmosios instancijos teismo ir atsakovo skundžiami sprendimai, pareiškėjas neginčija.

26. Pažymėtina, kad 2010 m. lapkričio 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) išdėstyta nauja įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2011 m. kovo 1 d. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas teisingai taikė Įstatymo nuostatas, galiojusias pareiškėjo prašymo padavimo metu.

28. Pagal Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcija) Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio Įstatymo įsigaliojimo. Pagal bylos duomenis pareiškėjas 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus, todėl konstatuotina, jog pareiškėjas šios Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos neatitinka.

29. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju vertinant, ar pareiškėjas yra nepriekaištingos reputacijos, taikytina ne nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi Įstatymo redakcija, o prašymo nagrinėjimo metu galiojusi Įstatymo redakcija ir tai nepažeidžia lex retro non agit (įstatymas negalioja atgal) principo.

30. Teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį Įstatymą, o kuriuo – nelaikytinas. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie nėra nepriekaištingos reputacijos.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl leidimų išduoti ir turėti ginklus išdavimo sugriežtinimo, yra išaiškinęs, kad leidimų ginklams turėti ir išduoti tvarkos nustatymas, jos pakeitimas (tuo pačiu ir sugriežtinimas) yra įstatymų leidėjo kompetencija, kurią įgyvendinant, kartu su žmogaus teisių ir laisvių apsauga, turi būti maksimaliai užtikrintas ir viešasis interesas, t. y. visuomenės saugumas bei viešoji tvarka. Šių, asmens individualių ir viešojo, interesų suderinamumas yra pasiekiamas, atsižvelgiant į daugelį visuomeninių ir socialinių faktorių, siekiant nustatyti tarp jų (skirtingų interesų) tam tikrą pusiausvyrą. Tai suponuoja, kad įstatymų leidėjas nėra saistomas savo jau nustatytos leidimų turėti ginklus tvarkos, o, atsižvelgdamas į tam tikrus aplinkybių ar tam tikrų tendencijų pakitimus, gali nustatyti kitokią, kai kuriais aspektais griežtesnę, aptariamų leidimų išdavimo tvarką (žr. 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, kurioje, be kita ko, buvo remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrininiais išaiškinimais, pateiktais 1997 m. vasario 13 d., 2001 m. balandžio 12 d. ir 2012 m. balandžio 12 d. nutarimuose).

32. Pirmosios instancijos teismo išvados neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. ir 2016 m. vasario 2 d. nutarimams bei naujausiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai šios kategorijos bylose (pvz., 2018 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-625-525/2018; 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-584-552/2017; 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2300-575/2016), pagal kurią teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimus. Taigi pareiškėjo teistumas už atitinkamą Baudžiamajame kodekse numatytą veiką, nors jis ir yra išnykęs baudžiamosios justicijos požiūriu, yra asmens biografijos faktas, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant jo reputaciją, keliamą grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

33. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo baudimu antrą kartą už tą pačią veiką, pažymi, kad asmens teisė turėti ginklą nėra absoliuti, nes tai susiję su žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumu, todėl valstybė kontroliuoja ginklų ir šaudmenų apyvartą, nustato griežtus reikalavimus subjektams, norintiems gauti leidimus nustatytų kategorijos ginklams įsigyti, laikyti, nešioti ir naudoti. Neišdavimas pareiškėjui laikyti (nešiotis) ginklą nėra laikytinas jo baudimu, kadangi leidimas laikyti (nešiotis) ginklą yra išduodamas tik tiems subjektams, kuriems netaikomi Įstatymo 17 straipsnyje nustatyti apribojimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-965-502/2018). Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomas noras bei lūkestis turėti ginklą dėl medžioklės negali būti iškeltas aukščiau visuomenės saugumo tikslo.

34. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Ramutė Ruškytė

Arūnas Sutkevičius