2022-07-13 Nr. AB-18603-3-62-3-00691-2022-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3046-821/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00691-2022-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų N. S. M. A., S. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. S. M. A., S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai N. S. M. A., S. S. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 22M59202 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti jų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad jiems nesaugu kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini), nes jie sulaukė grasinimų dėl aktyviai reiškiamos politinės pozicijos, dalyvavimo protestuose. Pareiškėjų namai buvo sudeginti, kilmės valstybėje paskelbta jų paieška. Be to, pareiškėjos pirmasis vyras dirba milicijoje, turi daug ryšių ir asmeninį interesą persekioti jų šeimą, nes vaikas iš pirmosios santuokos buvo perduotas auklėti motinai (pareiškėjai). Pareiškėjų įsitikinimu, atsakovo išvados apie jų pasakojimo nenuoseklumą nepagrįstos, pareiškėjams nebuvo sudaryta galimybė teikti papildomus paaiškinimus, atsakovas paviršutiniškai patikrino nurodytas aplinkybes.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjų skundą.

4. Atsakovas apžvelgė Sprendime nustatytas aplinkybes. Manė, kad pareiškėjai neatitinka kriterijų pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai gauti. Pareiškėjų pasakojimas nenuoseklus, nedetalus, todėl nelaikytinas patikimu. Net jei šis pasakojimas būtų patikimas, jis nelemtų prieglobsčio suteikimo. Iš pasakojimo matyti, kad kilmės valstybė ne tik nori ir gali apginti pareiškėjus nuo jų persekiojimo, tačiau tai ir daro teisme. Pareiškėjų pasakojimas nepagrindė realios rizikos dėl persekiojimo dėl neva reikštos pozicijos dėl padėties kilmės valstybėje. Atsakovas teigė, jog jis tinkamai įvertino tiek pareiškėjų nurodytas aplinkybes, tiek kilmės valstybės informaciją. Atsakovas palaikė savo sprendimus išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką, tvirtino, kad pastarojo draudimo terminas atitinka teisės aktų reikalavimus.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. gegužės 19 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjų N. S. M. A., S. S. skundą, t. y. pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. sausio 3 d. sprendimo Nr. 22M59202 3 ir 4 punktus bei juos išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjai 2021 m. rugsėjo 2 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Prašyme nurodė, kad dalyvauja proteste prieš valdžią, nes kilmės valstybėje nėra darbo galimybių, todėl valdžia grasina nužudyti arba ištremti iš šalies.

7. Pareiškėjai 2021 m. lapkričio 10 d. apklausoje teigė, kad kilmės valstybėje jiems grasina pirmasis pareiškėjos vyras dėl to, kad nori atgauti savo sūnų, kuris yra pareiškėjos tėvų globoje. Pirmasis pareiškėjos vyras yra įtakingas, dirba milicijoje ir dar antiteroristinėje grupuotėje. Pareiškėjų namai yra sudegę, todėl jie neturi kur grįžti.

8. Departamentas ginčijamu 2022 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. 22M59202 nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti juos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo dienos.

9. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Pažymėjo, kad pareiškėjų nurodytos priežastys savaime nelemia pabėgėlio statuso suteikimo ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl jų asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), t. y. tariamas persekiojimas nesusijęs su 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) nurodytomis priežastimis (rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais), taip pat tariamas persekiotojas nėra valstybinis subjektas.

Pareiškėjų pasakojimai tiek apklausose, tiek teismo posėdyje buvo nenuoseklūs, nedetalūs. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjų įvardijamas persekiotojas nėra valstybinis subjektas, todėl pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar atsisakytų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo ir kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinių“ priežasčių.

Nors pareiškėja teismo posėdyje nurodė, kad dėl buvusio vyro grasinimų kreipėsi į institucijas, tačiau neįvardijo, į kokią konkrečiai instituciją buvo kreiptasi, ji nei Departamentui, nei teismui nepateikė jokių duomenų apie kreipimąsi į kilmės valstybės institucijas dėl nurodyto pirmojo sutuoktinio grasinimų, kad kilmės valstybės institucijos atsisakė suteikti jiems pagalbą. Pareiškėjai teigė, kad pirmasis pareiškėjos vyras yra įtakingas, tačiau, kaip nurodė patys pareiškėjai, jie teisme išsikovojo sūnaus globą, sugebėję įrodyti, kad pareiškėjos buvęs vyras vartoja narkotikus, nepaisant buvusio vyro tariamos įtakos teisinėje sistemoje.

Taigi, baimė pareiškėjams kyla dėl privataus asmens – buvusio pareiškėjos vyro – persekiojimo dėl asmeninių priežasčių, tačiau ši baimė patirti nėra grindžiama Konvencijoje įtvirtintais pagrindais. Atsižvelgus į tai, pareiškėjams kylanti baimė nėra pagrįsta objektyviais duomenimis ir neatitinka pabėgėlio statuso reikalavimų. Atsakovas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir surinkta informacija, įvertino, ar pareiškėjams kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jų politinių įsitikinimų, todėl atmestini pareiškėjų skundo teiginiai, kad atsakovas netinkamai išnagrinėjo jų prašymą.

Tai, kad pareiškėjai nesutinka su Sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

10. Teismas pritarė atsakovo išvadai, kad pareiškėjai neatitinka sąlygų pabėgėlio statusui gauti, įtvirtintų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje, ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, išvardytų Įstatymo 87 straipsnyje. Nustatyta, jog atsakovas surinko pareiškėjų kilmės valstybės informaciją, t. y. nustatė, kad įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB; nuo 2022 m. sausio 19 d.

– Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra) gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi naujausia prieinama informacija apie kilmės valstybę. Pareiškėjai nekvestionavo Sprendime nurodytos informacijos. Nėra duomenų, kad situacija kilmės valstybėje yra iš esmės pasikeitusi. Teismo posėdyje pareiškėjai nepateikė duomenų apie dabartinę situaciją kilmės šalyje, kuri galėtų būti papildomai įvertinta.

Departamento surinkta kilmės valstybės informacija gauta iš keleto įvairių šaltinių, todėl nėra pagrindo abejoti jos aktualumu, išsamumu ar patikimumu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjų gyvenamoji vieta kilmės valstybėje nelaikytina individualiu riziką didinančiu faktoriumi dėl persekiojimo tikimybės. Pareiškėjų nurodyti duomenys neleidžia daryti išvados, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jiems iš tiesų grėstų visiškai pagrįsta baime patirti netinkamus veiksmus ir nesulaukti veiksmingos apsaugos.

Taip pat kilmės valstybės informacija patvirtina, jog moterims yra ypač sunku išsiskirti su smurtaujančiais vyrais, o apie antrą vyrą, jo egzistavimo ar santykių su pareiškėja faktą duomenų byloje nesurinkta, bendra informacija apie jį fragmentiška, lakoniška ir, atsižvelgus į tai, mažai tikėtina bei nesudaranti pagrindo vertinti kaip įtikinamą pagrindą pareiškėjų pasakojime papildomai apsaugai suteikti. Pabrėžta ir tai, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių jų nurodytas aplinkybes apie dalyvavimą demonstracijose, konkrečiai neįvardijo, kuriomis dienomis jie jose dalyvavo.

Pareiškėjų pateikta informacija, susijusi su demonstracijomis, iš dalies neatitinka kilmės valstybės informacijos, kadangi joje nėra duomenų, kuriuos nurodė pareiškėjai apie demonstracijas, kad per jas žuvo labai daug žmonių. Teismas konstatavo, jog pareiškėjų išvykimo iš kilmės šalies tikroji priežastis yra geresnių gyvenimo sąlygų, o ne apsaugos nuo persekiojimo ieškojimas. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjų nurodytos ekonominės priežastys (viena iš priežasčių – (duomenys neskelbtini) nėra darbo) nėra susijusios su Įstatyme nurodytais pagrindais, dėl kurių gali būti suteiktas prieglobstis ir papildoma apsauga, teismas pripažino, kad atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

11. Teismas pažymėjo, kad atsakovo pateikti duomenys įrodo, jog jo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjų situacija įvertinta individualiai, atliktos būtinos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti visi jų nurodyti argumentai. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį. Atliekant tyrimą surinkta informacija apie kilmės valstybę ir situaciją joje. Patys pareiškėjai nenurodė jokių aplinkybių dėl realiai patirto, grėsusio ar gresiančio pavojaus jų kilmės valstybėje. Taigi, pareiškėjų skundo argumentai nesudarė pagrindo teismui suabejoti Sprendime padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu.

12. Teismas sutiko su atsakovo sprendimu išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos. Teismas vadovavosi Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Akcentavo, kad pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį pagrįstai atmestas dėl aptartų argumentų, atsižvelgė į pareiškėjų atvykimo aplinkybes (į Lietuvą atvyko neteisėtai kirtę Lietuvos-Baltarusijos sieną, prieglobsčio prašymą pateikė sulaikyti pareigūnų), deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes. Pastebėjo, kad nei iki Sprendimo priėmimo, nei iki bylos išnagrinėjimo pareiškėjai nepateikė prašymo leisti jiems savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, todėl Departamentas pagrįstai nusprendė išsiųsti juos būtent į šią šalį.

13. Teismas akcentavo, kad Departamentas, įvertinęs anksčiau aptartų aplinkybių visumą, ypač pareiškėjų keliamą nelegalios migracijos grėsmę, bei vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 5 punktu, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, paskyrė pareiškėjams maksimalų draudimo atvykti terminą – 5 metai. Teismo vertinimu, toks terminas nelaikytinas proporcingu ir protingu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai anksčiau pažeidė atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje tvarką, siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą ar padarė kokių nors teisės pažeidimų, taip pat kad pareiškėjai išsiunčiami jau ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu tikslingai vilkino ar klaidino tyrimą, pateikė melagingus duomenis apie savo tapatybę ar kt. Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjams atvykti 5 metus nuo jų išsiuntimo, nėra argumentuota, todėl keistina, nustatant, jog jiems uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo dienos. Atsižvelgiant į šį pakeitimą, atitinkamai keistina ir Sprendimo dalis dėl perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, nurodant įvesti perspėjimą 2 metus nuo pareiškėjų išsiuntimo dienos.

III. 14. Pareiškėjai N. S. M. A., S. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jų skundą, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

15. Pareiškėjai teigia, kad teismas netinkamai įvertino jų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją. Pabrėžia, kad jiems kyla individuali grėsmė dėl buvusio pareiškėjos sutuoktinio persekiojimo, ir apžvelgia informaciją apie (duomenys neskelbtini). Tvirtina, kad dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) socialinei grupei, jie jaučia visiškai pagrįstą baimę patirti persekiojimą. Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjams kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, tik formaliai atkartojo EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet kruopščiai neištyrė asmeniškai pareiškėjams galinčių kilti pavojų, neatsižvelgė į vos už kelių kilometrų nuo jų gyvenamosios vietos vykstančius ginkluotus susirėmimus, bombardavimą. Pareiškėjai taip pat apžvelgia teismų praktiką dėl vaiko prieglobsčio prašymo nagrinėjimo ir kt. Atsakovo surinkta kilmės šalies informacija neatitinka naujumo, aktualumo reikalavimų, nėra iš keleto įvairių šaltinių. Be to, sprendimais išsiųsti ir uždrausti atvykti neproporcingai užkertamas kelias pareiškėjams gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

16. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą.

17. Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pažymi, kad apeliaciniame skunde nepateikta informacijos, pagrindžiančios, kad į pareiškėją kėsinamasi dėl to, jog ji yra moteris, taip pat nenurodytas (duomenys neskelbtini). Pastebėta, kad pareiškėjos vaikas neatvyko kartu su ja į Lietuvą, jis liko gyventi su seneliu kilmės valstybėje, šiuo atveju nėra nagrinėjamas prašymas suteikti prieglobstį vaikui. Atsakovas tvirtina, kad jis, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį, surinko bei įvertino visą aktualią su jų individualia situacija susijusią kilmės valstybės informaciją. Departamentas rėmėsi ne tik EPPB, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjų individualios situacijos kontekste. Atsakovas akcentavo ir tai, kad, nors pareiškėjai nesutinka su sprendimu juos išsiųsti, jie iki šiol nėra pateikę prašymo leisti jiems išvykti savanoriškai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą Departamentą nagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

19. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymėdami, kad norėtų būti tiesiogiai išklausyti. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

20. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jie pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjų prašymas netenkinamas.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjų prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jiems pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Tačiau, nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai uždrausti pareiškėjams atvykti ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Departamento nustatytus laikotarpius iki 2 metų, t.y. pakeitė ginčijamo Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus. Likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė.

22. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu pareiškėjų pasakojimo ir jį patvirtinančios kilmės šalies informacijos vertinimu, laikosi pozicijos, jog jiems prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, pabrėžia, kad jiems kyla individuali grėsmė dėl buvusio pareiškėjos sutuoktinio persekiojimo, Departamentas neištyrė asmeniškai pareiškėjams galinčių kilti pavojų, neatsižvelgė į vykstančius ginkluotus susirėmimus, bombardavimą. Atsakovo surinkta kilmės šalies informacija neatitinka naujumo, aktualumo reikalavimų, nėra iš keleto įvairių šaltinių. Be to, sprendimais išsiųsti ir uždrausti atvykti neproporcingai užkertamas kelias pareiškėjams gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

23. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje jau esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

24. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų nekartoja. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

26. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.

27. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014, 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

28. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

29. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

30. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

31. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

32. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog (duomenys neskelbtini) jiems kyla grėsmė dėl pareiškėjos buvusio sutuoktinio persekiojimo, taip pat dėl pareiškėjo dalyvavimo demonstracijose, po kurių jis buvo paskelbtas ieškomu asmeniu.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, padarė iš esmės teisingą išvadą, kad pareiškėjo pasakojimas apie dalyvavimą demonstracijose nebuvo paremtas objektyviais duomenimis, atsakovas pagrįstai vertino pasakojimo patikimumą, o atsižvelgus į tai, kad jis nebuvo detalus ir konkretus, taip pat prieštaravo kilmės valstybės informacijai, pagrįstai pareiškėjo pasakojimo nelaikė patikimu įrodymu. Įvertinusi pareiškėjo paaiškinimus apklausų metu, teisėjų kolegija sutinka su padarytomis išvadomis, kad pareiškėjo pasakojimas apie tariamai patirtą grasinimą ir persekiojimo priežastis (dalyvavimas demonstracijose) nėra nei savaime detalus, nuoseklus bei patvirtintas patikimais įrodymais. Nors pareiškėjas teigė, kad dėl dalyvavimo demonstracijose jis buvo paieškomas ir kviečiamas į policiją, tačiau objektyviais duomenimis šių teiginių nepagrindė. Pasakodamas apie protestus pareiškėjas nesileido į detales, jo atsakymai buvo bendro pobūdžio, neįvardijo konkrečių datų, kada dalyvavo protestuose. Atsakovas atlikto tyrimo metu nerado duomenų apie demonstracijas, kurių metu, kaip teigė pareiškėjas, „žuvo labai daug žmonių“.

34. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi pareiškėjų paaiškinimus duotus apklausų metu, atsakovo surinktą kilmės šalies informaciją, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų nurodoma grėsmė dėl tariamo pareiškėjos buvusio sutuoktinio persekiojimo, savaime nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo ir nėra susiję su Konvencijoje nurodytomis priežastimis (rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais), taip pat tariamas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl pasakojimo nenuoseklumo bei neišsamumo ir pažymi, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde nepaneigė šių pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, taip pat niekaip nepaaiškino šių pasakojimo trūkumų.

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjų nurodytas persekiojimo vykdytojas (buvęs pareiškėjos sutuoktinis), nėra valstybinis subjektas pagal Įstatymo 86 straipsnio 2 dalį bei 87 straipsnio 2 dalį, todėl neatitinka vienos iš sąlygų, būtinų tarptautinei apsaugai suteikti. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Apklausų metu pareiškėjai nurodė, jog dėl buvusio pareiškėjos sutuoktinio grasinimų į policiją nesikreipė, bet teismo posėdžio metu pareiškėja jau teigė, kad kreipėsi į valstybės institucijas, tačiau negalėjo nurodyti į kokias konkrečiai ir koks buvo kreipimosi rezultatas. Pareiškėjų teiginiai, jog kilmės valstybės teisėsaugos institucijos jiems nesuteiktų apsaugos, nes tariamas persekiotojas priklauso milicijai, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad kaip nurodė patys pareiškėjai pareiškėjos vaiko globą jie iškovojo teisme, sugebėję įrodyti, jog buvęs pareiškėjos sutuoktinis vartojo narkotikus, nepaisant jo turimų ryšių ir įtakos. Taigi pareiškėjų nurodytos aplinkybės nepagrindžia, kad valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti jiems apsaugos nuo nurodomo persekiojimo.

36. Taip pat nesutiktina su skundo argumentais, jog atsakovas neįvertino pareiškėjai kylančios individualios (duomenys neskelbtini) grėsmės. Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo Departamentas atlikdamas tyrimą surinko kilmės valstybės informaciją apie (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai pasakojimų metu neteikė informacijos, jog pareiškėjai kyla grėsmė dėl tos priežasties, kad ji yra moteris ar (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai pasakojo, kad jie susituokė 2018 m., gavę pareiškėjos tėvo leidimą, o tuo metu pareiškėja jau buvo išsisuokusi.

37. Taip pat kaip nepagrįsti atmetami argumentai, kad atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjams kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, tik formaliai atkartojo EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet kruopščiai neištyrė asmeniškai pareiškėjams galinčių kilti pavojų. Iš Sprendimo turinio matyti, kad Departamentas, atsižvelgęs į Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA; iki 2022 m. sausio 18 d. – Europos prieglobsčio paramos biuras) nurodytus padidintos rizikos asmenų profilius, nenustatė, kad pareiškėjų nurodytos asmeninės savybės būtų priskirtinos minėtiems profiliams. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjų argumentą, jog pareiškėjai iš kilmės valstybės išvyko, nes joje yra nesaugu, ir motyvuotai jį atmetė. Vertinant pareiškėjų grėsmę patirti rimtą žalą ESPA duomenimis buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) yra vienas iš trijų miestų, kuriame valstybė gali apsaugoti civilį nuo persekiojimo. Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi ne tik ESPA, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjo individualios situacijos kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjams tikimybės. Byloje nėra ginčo, kad šalyje vyksta vidinis karinis konfliktas. Tačiau tarptautinė apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu suteikiama tik tuomet, kai bendras smurto lygis pasiekia tam tikrą intensyvumą, kad vien buvimas šalyje kelia grėsmę asmens sveikatai ir gyvybei, o tokių aplinkybių nenustatyta.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstais laikytini pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Pirmosios instancijos teismas Sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sutrumpino iki dvejų metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjams nustatytas dvejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti dar labiau sutrumpintas.

39. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų N. S. M. A., S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė