2016-02-08 Nr. AB-2994-3-64-3-00425-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-696-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00425-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas; Šiaulių TI), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 2–9).

Pareiškėjas prašė priteisti jam neturtinę žalą, kurią patyrė būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl netinkamų laikymo sąlygų, dėl kamerose laikomo didesnio nei leistinas asmenų skaičiaus (kameros turi atitikti higienos normas). Nurodė, kad kamerose buvo šalta, drėgna, nėra užtikrintas natūralus apšvietimas, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, atvykstant ar išvykstant asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, etapo kameros purvinos ir šaltos. Tai žemina asmens orumą bei tyčia pareigūnų veiksmais sudaromos konfliktinės situacijos tarp įkalintų asmenų. Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą ir kt. Prašė už praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje laiką nuo 2011 m. liepos 7 d. iki 2013 m. spalio 14 d. ir nuo 2015 m. sausio 21 d. iki šiol priteisti 20 000 Eur dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į skundą (b. l. 112–121) prašė taikyti reikalavimo senaties terminą ir pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje periodiškai nuo 2010 m. liepos 12 d. iki 2015 m. vasario 5 d. Vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015 m. vasario 9 d.

Atsakovas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) 1.3 punktu. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Kaip matyti iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2015 m. vasario 20 d. pažymos Nr. 69/06-1158 „Dėl V.

M. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, įstaigoje buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko nuo 2,54 kv. m iki 20,1 kv. m, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikromis dienomis pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma (galimai 6 dienas), o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo.

Administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Pareiškėjas Šiaulių TI per minėtą laikotarpį iš viso buvo laikomas 480 dienų. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, taip pat laisvalaikio užimtumo metu (kalinamieji kiekvieną dieną turi galimybę eiti sportuoti į sporto salę, žaisti stalo tenisą, žaisti krepšinį ir t. t.) asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Pabrėžė, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Pažymėjo, jog pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta patikrinimų dėl kamerų atitikimo higienos normos reikalavimams.

Vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 ir 2 punktais, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 2 punktu. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių ir HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl ventiliacijos, drėgmės ar oro trūkumo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Vadovavosi HN 76:2010 24 punktu, nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių. Šiaulių visuomenės sveikatos centas 2012 m. birželio 25 d. atliko periodinį patikrinimą (išvados surašytos 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254), kuriame nurodė, jog įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais. Tas pats konstatuota ir 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224.

Vadovavosi HN 76:2010 56–60 punktais. Šiaulių tardymo izoliatorius neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Patalpų (režiminio korpuso patalpų, gyvenamųjų patalpų, drausmės izoliatorių, paskirstymo kamerų, priėmimo paskirstymo skyriaus) priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) Šiaulių TI vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir jų nustatytais reikalavimais bei medicinos normomis. Kamerų remontas Šiaulių tardymo izoliatoriuje atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą.

Šiaulių TI kamerose langai yra skaidraus stiklo, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pareiškėjas ginčui aktualiais laikotarpiais nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge.

Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. vasario 20 d. pažymos Nr. 62/08-187, Šiaulių tardymo izoliatoriaus režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais. Pažymoje nurodyta, kad gyvenamosiose kameros įrengtas dirbtinis apšvietimas vadovaujantis higienos normos reikalavimais. Kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi–keturios dienos šviesos lempos, ir dirbtinė naktinė šviesa. Pažymėtina, kad Šiaulių tardymo izoliatorius susiduria su ypač aštria problema: suimtieji (nuteistieji) nuolat gadina ir laužo elektros instaliaciją, rozetes, šviestuvus, netgi po tinku esančius elektros laidus.

Vadovavosi HN 76:2010 21 ir 27 punktais. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, be to, jis nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Gyvenamosiose kamerose klozetai yra įrengti, o pareiškėjo įvardijamas tariamas trūkumas nebuvo užfiksuotas atliekamų patikrinimų metu. HN 76:2010 21 punkto, kuriame nustatyta, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas (pagal Tarptautinių žodžių žodyną – klozeto puodas išvietėje, kur yra vandentiekis ir kanalizacija), reikalavimai netaikomi, nes tokio pobūdžio įrengimo reikalavimai taip pat susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.

Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje 2013 m. vasario 7 d. buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio išvados išdėstytos 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6. Iš patikrinimo akto matyti, kad ankstyvą žiemos rytą oro temperatūra tebuvo kiek mažesnė, nei nustatyta higienos normoje, o bylos medžiaga (Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2015 m. vasario 20 d. pažyma Nr. 69/06-187 „Dėl V. M. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“) rodo, kad temperatūros duomenų užfiksavimo dieną pareiškėjas tikrintoje patalpoje apskritai nebuvo. Be to, mikroklimato parametrams yra būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių nustatymas patikrinimo metu nesudaro prielaidų teigti, jog tokie patys rodikliai patalpoje vyrauja nuolat. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad administracinio pastato patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris, todėl išmatuota oro temperatūra neparodo tikslios jutiminės temperatūros patalpoje. 18-22º C temperatūra laikoma optimalia protiniam darbui, todėl 2,4º žemesnė temperatūra operatyviai vykdomos visos asmens kratos metu (išsirengęs iki apatinių rūbų asmuo būna 1–2 minutes) neturėtų būti pripažįstama galinčia sukelti neigiamus išgyvenimus. 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 užfiksuota, kad „Išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos“. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti.

Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Įstaigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu. Visgi, kaip matyti iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akto Nr. EP-406 „rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančių (suimtieji pildo prašymus)“. Nuo 2010 metų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir HN76:2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras − rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Pareiškėjas 2011 m. liepos 12 d. buvo užpildęs prašymą, jog nori būti kalinamas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, nes pats buvo rūkantis (V. M. asmens sveikatos istorija Nr. 1014). Atvykęs į įstaigą pakartotinai, t. y. 2015 m. sausio 23 d. pareiškėjas užpildė asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketą, tačiau joje nurodė, kad nesutinka būti kalinamas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Iš V. M. asmens sveikatos istorijos Nr. 88 matyti, kad šiuo metu pareiškėjas yra nerūkantis. Teismui pateiktas 2014 m. gruodžio 31 d. Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planas Nr. 20/01-3160, kuriame nurodyta, kad kamera Nr. 100, kurioje pareiškėjas ir buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 22 d. iki 2015 m. vasario 5 d., yra skirta nerūkantiems kalinamiesiems. Pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje nesant jokių pareiškėjo pretenzijų ar skundų dėl galiojančių Tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo.

Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo išraiškos vadovavosi CK 1.138 straipsniu, jo 8 punktu. EŽTT ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Atsakovas taip pat prašė teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti ir į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu (b. l. 132–146) pareiškėjo V. M. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui V. M. 1 800 Eur neturtinės žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio nuostatomis, Konvencijos 3 straipsniu, EŽTT jurisprudencija (2011 m. sausio 20 d. sprendimas Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodyta teismo praktika, 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas Karalevičius prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto nuostatomis.

Byloje pateikta 2015 m. vasario 20 d. pažyma Nr. 69/06-1158 „Dėl V. M. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, iš kurios matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo etapuotas 2011 m. liepos 12 d. ir laikytas periodiškai iki 2015 m. vasario 5 d. Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Teismas vadovavosi CK 1.124 straipsniu, 1.126 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 1.131 straipsnio 1 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi. Teismo nuomone, pareiškėjas yra senaties terminą praleidęs iki 2012 m. vasario 5 d., nes tik 2015 m. vasario 5 d. kreipėsi į teismą.

Iš byloje pateiktos 2015 m. vasario 20 d. pažymos Nr. 69/06-1158 „Dėl V. M. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 5 d. iki 2015 m. vasario 5 d. buvo laikomas įvairius periodus. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 30, 86, 40, 41, 100, kurių plotai nuo 17,78 kv. m iki 23,37 kv. m, jose buvo laikoma nuo 1 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 2,54 kv. m iki 20,14 kv. m plotas. Iš šio laikotarpio pareiškėjas 132 dienas buvo laikomas kamerose Nr. 30, 86, 41, 40 ir 100, nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 3,82 kv. m iki 20,14 kv. m).

Pareiškėjas laikotarpiais nuo 2013 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. iki 2013 m. rugsėjo 27 d. (13 dienų) buvo laikomas kamerose Nr. 86 ir 100, pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 2,54 kv. m iki 3,56 kv. m). Konstatuota, kad šiuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Tai, teismo nuomone, yra akivaizdus aukščiau paminėtų teisės aktų pažeidimas. Iš pateiktos pažymos bei kitų byloje esančių įrodymų tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas 278 dienas atskirais periodais kamerose Nr. 30, 86, 40, 100, pažeidžiant nustatytas vienam asmeniui kameros ploto normas (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 2,54 kv. m iki 11,69 kv. m), nėra galimybių. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi.

Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (2012 m. sausio 10 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją; 2014 m. balandžio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A858-114/2014). Remiantis šiomis nuostatomis, teismui pateikta 2015 m. vasario 20 d. atsakovo atstovo Šiaulių TI Įskaitos skyriaus pažyma Nr.69/06-1158, kurioje nėra nurodytas konkretus sulaikytų asmenų skaičius konkrečią dieną, vertinta kritiškai, o jos turinys vertintinas pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas, naudai.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas iš viso 291 dieną.

Byloje buvo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254 nurodyta, jog 2012 m. birželio 25 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad apgyvendinimo kameroje Nr. 30, kurioje patikrinimo metu buvo laikomas pareiškėjas, grindų plytelės išdaužytos, nuo lubų atšokusi dažų danga, vietomis sienos tinkas išdaužytas, kameroje reikalingas paprastasis remontas (HN 76:2010 X skyriaus 62 punkto pažeidimas). Kamera išvalyta, susikaupusių atliekų nėra, sanitarinis mazgas tvarkingas, praustuvė sumontuota, šaltas vandentiekio vanduo yra. Iš kitų teismui pateiktų Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad atliktų patikrinimų metu buvo tikrinamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus bendros paskirties patalpos, apgyvendinimo kameros nebuvo tikrinamos, taip pat pareiškėjas V. M. patikrinimo metu jau nebuvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Konstatuota, jog Šiaulių tardymo izoliatorius, pažeisdamas HN 76:2010 X skyriaus 62 punkto reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Teismas vadovavosi nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 73:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punktu. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Šiaulių TI administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Priešingai, byloje buvo pareiškėjo V. M. prašymas Šiaulių TI direktoriui, kuriame prašė paskirti į kamerą, kurioje yra laikomi rūkantys suimtieji arba nuteistieji. Tik naujai atvykęs ir užpildęs 2015 m. sausio 23 d. asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI, apklausos anketą pareiškėjas nurodė, kad nesutinka būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, daryta išvada, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta.

Atsižvelgiant į tai, jog įstatymo leidėjas neįpareigoja tardymo izoliatoriaus registruoti duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kuriose trumpalaikio sulaikymo kamerose 2 val. laikomi asmenys, teismas neturėjo galimybių vertindamas turimus rašytinius įrodymus nustatyti, kuriose trumpalaikio laikymo kamerose pareiškėjas buvo laikomas. Nesant pakankamai šių duomenų nebuvo galimybės nagrinėti ir konkrečių laikymo sąlygų, tokių kaip santykinė drėgmė, oro temperatūros atitiktis higienos normos reikalavimams.

Teismas pažymėjo, jog ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis. Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daryta išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Pareiškėjas savo skunde konkrečiai dėl savo sveikatos problemų nepasisakė, nurodė, kad dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus ir depresiją, pažeminimus. Suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmens sveikatos priežiūra tardymo izoliatoriuose organizuojama ir atliekama įstatymų nustatyta tvarka. Suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Įvertinus turimus rašytinius duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. vasario 5 d. iki 2013 m. spalio 7 d. bei nuo 2015 m. sausio 22 d. iki 2015 m. vasario 5 d.), pareiškėjo gydymo stacionaro istorijoje Nr. 1014 padarytus įrašus bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodo konkrečių faktų, susijusių su galimu sveikatos sužalojimu, negalima konstatuoti, kad būtent dėl aukščiau nustatytų pažeidimų, Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo sužalota sveikata.

Teismas, vadovaudamas EŽTT praktika, pažymėjo, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Atsižvelgiant į tai, konstatuota, jog byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl pareiškėjo apgyvendinimo perpildytose kamerose kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Tačiau pažymėta, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę – 291 dieną, vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, teismas sprendė, kad už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose priteistina 1800 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas atkreipė dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik pusantrų metų laikotarpiui nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus. Pažymėta, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba beveik pusantrų metų, leido daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti 20 000 Eur suma.

III. Pareiškėjas V. M. apeliaciniu skundu (b. l. 151–154) prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už visą Šiaulių tardymo izoliatoriuje išbūtą laiką, t. y. nuo 2011 m. liepos 7 d. iki 2015 m. vasario 5 d. Taip pat pageidauja dalyvauti teismo posėdyje.

Tvirtina, kad pareiškėjui priteisė aiškiai per menką sumą, kuri neatperka pareiškėjo patirtų kančių ir pažeminimų. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra kalinamas ilgą laiką, visą laiką, tik su retomis išimtimis pareiškėjui nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m ploto. Kameros, kuriose pareiškėjas kalėjo, pastoviai perpildytos, net jei kažkas išvažiuoja etapu, tuoj pat į jo vietą perkeliamas naujas žmogus. Pasivaikščioti pareiškėjas išeidavo tik valandai per dieną, į uždarą, mažą, purviną kiemelį. Sportuoti veda 1–2 kartus per mėnesį 30–40 minučių. Į dušą buvo vedamas 1 kartą per savaitė, užtrukdavo 15–20 minučių. Visą kitą laiką praleido perpildytose kamerose. Kameros žiemą šaltos, dėl ko pareiškėjas susirgo, reikiamų vaistų negavo ir negauna. Nuo prasto maisto pareiškėjui byra dantys, o Šiaulių tardymo izoliatorius net neturi reikiamos įrangos dantims gydyti. Pažymi, jog teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas ir anksčiau kreipėsi į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau jam nieko nebuvo priteista. Todėl senaties terminas jam taikytas visiškai nepagrįstai. Atsakovas kaltina apibendrintai visus nuteistuosius, kad jie patys niokoja valstybės turtą. Tačiau neįrodyta, kad būtent pareiškėjas ką nors laužė, gadino. Tai, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas pastatytas iki HN 76:2010 ir Taisyklių įsigaliojimo, nepaneigia, kad nėra ventiliacijos, drėgna, trūksta oro.

Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 159–162) prašo apeliacinį skundą atmesti ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo, jog pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, negynė savo teisių. Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Atsakovo teigimu, teismas turėjo nepriimti skundo dalyje už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 7 d. iki 2013 m. balandžio 3 d. (nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas už tą laikotarpį) ir pažeidimo trukmę nustatyti 141 dieną vietoje 291 dienos. Tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrindžiami pareiškėjo argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę dėl laikymo sąlygų. Teismas ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus apie pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje aplinkybes ir sąlygas, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį laikant Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad pareiškėjas yra praleidęs senaties terminą reikalavimams iki 2012 m. vasario 5 d. ir nustatęs, kad 291 dieną pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose, taip pat kamerose, kuriose pažeidžiamas HN 76:2010 62 punkto reikalavimas, nusprendė priteisti jam 1 800 Eur neturtinės žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos dydžiu, padavė apeliacinį skundą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Visų pirma, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI periodais laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2015 m. vasario 5 d. Tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI periodais laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2013 m. balandžio 3 d. jau buvo išnagrinėtas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-485-257/2013, kuris buvo pakeistas įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2185/2013, kuria pareiškėjui V. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteista 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. ABTĮ 101 straipsnio 2 punktas numato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Taigi, nagrinėjamu atveju nustačius, jog yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, t. y. dėl neturtinės žalos, pareiškėjui padarytos jį laikant Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2013 m. balandžio 3 d., Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimas atitinkamai keistinas, byla šioje dalyje nutraukiama.

Neturtinės žalos, atsiradusios laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 4 d. iki 2015 m. vasario 5 d., atsiradimą pareiškėjas kildino iš to, kad Šiaulių TI buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose buvo šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, etapo kameros purvinos ir šaltos.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai pagrindė išvadą, kad atsižvelgiant į Šiaulių TI pateiktą pažymą (b. l. 15–16), matyti, jog pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3 punktu nustatytas minimalus 3,6 kv. m plotas, be to, jis buvo laikomas kamerose, kuriose Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose konstatuotas HN 76:2010 62 punkto pažeidimas (reikalingas paprastasis remontas), ir nurodė, kuo remiantis jis kitus pareiškėjo skundo teiginius (dėl teiginių, kad kamerose šalta, drėgna, nėra užtikrintas natūralus apšvietimas, rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiais, trumpalaikio laikymo kamerų sąlygų) laiko nepagrįstais. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškia tik bendro pobūdžio nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tačiau nepateikia jokių konkrečių duomenų, paneigiančių šias išvadas. Taigi, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai nesudaro pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo motyvams, pagal bylos duomenis nenustačius kalinimo sąlygų pažeidimų dėl teiginių, kad kamerose šalta, drėgna, nėra užtikrintas natūralus apšvietimas, rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiais, trumpalaikio laikymo kamerų sąlygų. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas, be aplinkybių, kurias išdėstė skunde pirmosios instancijos teismui grįsdamas jam atsakovo padarytą neturtinę žalą, nurodo ir daugiau aplinkybių, iš kurių kildina patirtą neturtinę žalą. Skundžiasi pasivaikščiojimų, sporto, prausimosi duše trukme, gydymo kokybe, vaistų neišdavimu, prastu maistu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas minėtų apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė. Kadangi pareiškėjas, skundu reikšdamas reikalavimus, pats apibrėžė skundo ribas ir teismas pareiškėjo apibrėžtose skundo ribose nagrinėjo jo iškeltus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertins pareiškėjo argumentų, susijusių su pasivaikščiojimų, sporto, prausimosi duše trukme, gydymo kokybe, vaistų neišdavimu, prastu maistu.

Dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtinta 1 000 Lt, o 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d. ir 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną kalint Šiaulių TI teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama apie 9 eurus (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Atsižvelgiant į šį kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (nuo 2013 m. balandžio 3 d. iki 2015 m. vasario 5 d.), pirmosios instancijos teismo šiuo atveju priteista 1 800 Eur suma yra pagrįsta ir adekvati, o pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma, t. y. 20 000 Eur.

Pažymėtina, jog dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, padarytą jį laikant Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2013 m. balandžio 3 d., kurią pareiškėjas prašė atlyginti ir nagrinėjamoje byloje pareikštu skundu, jau yra priimtas įsiteisėjęs sprendimas, dėl ko administracinės bylos dalis, kaip minėta, yra nutraukiama, o laikotarpis, už kurį šiuo atveju priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas, yra trumpesnis nei nustatė pirmosios instancijos teismas, atitinkamai – pareiškėjo apeliacinis skundas, kuriuo prašoma nustatyti didesnę lėšų sumą padarytai neturtinei žalai atlyginti, iš dalies yra tenkinamas.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos dalis pagal pareiškėjo skundą atsakovui dėl neturtinės žalos, padarytos jį laikant Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2013 m. balandžio 3 d., nutrauktina, o kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą pakeisti.

Nutraukti administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos, padarytos jį laikant Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2013 m. balandžio 3 d., atlyginimo.

Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan