2018-12-05 Nr. AB-22424-3-61-3-02352-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1836-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02352-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. N. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. birželio 6 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. gegužės 11 d. raštą Nr. (1.35.)7R-3687 (toliau – ir Raštas); bei 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 300 Eur neturtinei ir 200 Eur turtinei žalai atlyginti bei palūkanas, priskaičiuotas teismo sprendimo priėmimo dieną.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis Raštu buvo informuotas, jog jam priteistas neturtinės žalos atlyginimas – 200 Eur – nebus pervestas, ši suma bus pervesta antstoliui V. D.. Pareiškėjo nuomone, antstolio patvarkymas negali trukdyti įvykdyti priimtą teismo sprendimą, tokie Teisingumo ministerijos veiksmai prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo (toliau – ir Žalos atlyginimo įstatymas) 2 straipsnio 6 dalies nuostatoms. Be to, kadangi žalos atlyginimas pareiškėjui buvo priteistas už sveikatos sužalojimą, net ir nukreipus išieškojimą į jam priteistą sumą, gali būti išskaičiuojama ne daugiau nei 20 proc. šios sumos. Pareiškėjo teigimu, jam Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu priteistas sumas Teisingumo ministerija pervedė antstoliui. Tačiau vėliau Teisingumo ministerija, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą, nepaisė antstolio patvarkymo ir pervedė priteistą sumą pareiškėjui. Pareiškėjui neaišku, kuo remdamasi ir kokiomis aplinkybėmis Teisingumo ministerija sprendžia, kada paisyti antstolio patvarkymo, o kada ne, jis tokį Teisingumo ministerijos veikimą laiko neteisėtu. Jis tvirtino dėl Teisingumo ministerijos veiksmų patyręs nepatogumus, dvasinius išgyvenimus.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Teisingumo ministerija teigė, kad pareiškėjo keliamas ginčas yra nenagrinėtinas administraciniuose teismuose. Teisingumo ministerija paaiškino, kad ji vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 688 straipsnio 1 dalies ir 585 straipsnio nuostatomis, pagal kurias Teisingumo ministerija, gavusi patvarkymą dėl lėšų arešto ir jų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą, privalo jį vykdyti ir neturi kompetencijos vertinti antstolio procesinių veiksmų teisėtumą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo M. N. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-315-602/2016 pareiškėjui priteisė 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Antstolio V. D. 2015 m. lapkričio 9 d. patvarkymu Nr. 036-8061, kuriuo buvo patikslintas antstolio 2014 m. vasario 11 d. patvarkymas, buvo areštuotos pareiškėjui priklausančios lėšos – 2 259,50 Eur. Patvarkymu antstolis Teisingumo ministeriją įpareigojo į jo depozitinę sąskaitą pervesti visas lėšas, kurias ji privalo ar privalės išmokėti skolininkui M. N.. Remdamasi antstolio V. D. nurodymu, Teisingumo ministerija pervedė pareiškėjui priteistą sumą į antstolio nurodytą depozitinę sąskaitą. Teismas, įvertinęs proceso teisės normas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 99 str. 4 str., CPK 585 str. 1 ir 2 d.), priėjo išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad Teisingumo ministerijos veiksmai buvo neteisėti, nes Teisingumo ministerija buvo gavusi antstolio V. D. patvarkymus, kuriuos vykdyti ją įpareigojo įstatymas.

7. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas Teisingumo ministerijai pateikė 2016 m. balandžio 18 d. prašymą, kuriame prašė jam Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-315-602/2016 priteistą 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą pervesti į Vilniaus pataisos namų sąskaitą. Teisingumo ministerija į šį pareiškėjo prašymą atsakė ginčijamu 2016 m. gegužės 11 d. raštu Nr. (1.35.)7R-3687, kuriame nurodė, kad 2015 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. (1.35.)7R-8054 pareiškėjas buvo informuotas apie tai, jog antstolis V. D. 2015 m. lapkričio 9 d. patvarkymu Nr. 036-8061 areštavo jam priklausančią pinigų sumą bei įpareigojo Teisingumo ministeriją pervesti šias lėšas į antstolio depozitinę sąskaitą. Teismas konstatavo, kad Teisingumo ministerija atsakymą į pareiškėjo 2016 m. balandžio 18 d. prašymą pateikė nepažeisdama administracinės procedūros nustatytos tvarkos ir terminų.

8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčai dėl antstolių veiksmų teisėtumo bei ginčai dėl jų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo yra nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose (Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str., CPK 510 str.). Manydamas, kad antstolis, išieškodamas iš Teisingumo ministerijos pareiškėjui priteistą 200 Eur sumą, atliko neteisėtus veiksmus, pareiškėjas turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

9. Teismas, nenustatęs Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

III. 10. Pareiškėjas M. N. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

11. Pareiškėjas tvirtina, kad Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nėra nustatytos jokios išlygos, kai asmeniui priteistos lėšos gali būti jam nepervedamos. Nepervedus lėšų į asmens nurodytą sąskaitą banke arba jo pageidavimu neišmokėjus lėšų grynaisiais pinigais, žala laikoma neatlyginta. Teismas visiškai nepasisakė dėl šių įstatymo nuostatų, pareiškėjo argumentų apie jam neatlygintą žalą, teismo sprendimo nevykdymą, todėl iš esmės skundo neišnagrinėjo. Tokiais veiksmais teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir Žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintas pareiškėjo teises. Pareiškėjas pabrėžia šioje byloje nekeliantis ginčo dėl antstolio veiksmų teisėtumo. Ginčas kilo išimtinai tik dėl Teisingumo ministerijos prievolės pareiškėjui pervesti teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimą. Teisingumo ministerija neturėjo jokio pareiškėjo turto, kurį galėtų pervesti antstoliui, o turėjo tik prievolę pareiškėjui pervesti jam priteistą neturtinės žalos atlyginimą. Be to, pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai nenustatė Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų; neteisėtas veikimas šiuo atveju pasireiškė Žalos atlyginimo įstatymo nuostatų nesilaikymu. Teisingumo ministerija turėtų vadovautis įstatymu, o ne antstolio patvarkymu (viršenybės principas), tokios pareigos nepaneigia galimybė už antstolio patvarkymo nesilaikymą gauti baudą.

12. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Teisingumo ministerija teigia, kad ši byla turėjo būti nutraukta kaip nenagrinėtina administraciniuose teismuose, nes Raštas tėra informacinio pobūdžio dokumentas. Tačiau, atsižvelgdama į tai, kad procesinė bylos baigtis (t. y. skundo atmetimas) nepažeidžia jos interesų, Teisingumo ministerija su tokiu teismo sprendimu sutinka. Ji pastebi, kad pareiškėjas cituoja nebeaktualią Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalies redakciją. Teisingumo ministerija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisės sistemą sudaro loginiais ryšiais harmoningai susijusios teisės normos, todėl minėto įstatymo nuostatų negalima taikyti atskirai nuo kitų Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų. CPK 585 straipsnyje yra įtvirtintas antstolio reikalavimų privalomumo principas, todėl pareiškėjo teiginiai apie tariamą Teisingumo ministerijos teisę pasirinkti teismo sprendimo įvykdymo būdą yra nepagrįsti. Teisingumo ministerija taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad teismo sprendimas nėra įvykdytas, nes pareiškėjas negavo priteisto žalos atlyginimo piniginių lėšų forma. Šiuo atveju priteistas žalos atlyginimas buvo panaudotas mažinant pareiškėjo piniginių prievolių dydį kreditoriams, todėl jis gavo akivaizdžią naudą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nėra visų būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei atsirasti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Teisingumo ministerijos 2016 m. gegužės 11 d. rašto Nr. (1.35.)7R-3687 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl turtinės ir neturtinės žalos, pareiškėjui galbūt padarytos jam priteistą neturtinės žalos atlyginimą pervedant į antstolio depozitinę sąskaitą, atlyginimo.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad Teisingumo ministerija, atsisakydama tenkinti pareiškėjo prašymą jam priteistą neturtinės žalos atlyginimą pervesti į jo sąskaitą Vilniaus pataisos namuose, atliko neteisėtus veiksmus. Nors, kaip teisingai apeliaciniame skunde pastebi pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas detaliai nepasisakė dėl kiekvieno jo argumento, teismas įvertino visų pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą ir motyvuotai juos atmetė, todėl apeliacinio skundo teiginiai apie skundo neišnagrinėjimą, teisės kreiptis į teismą pažeidimą yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Teisingumo ministerija pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimą teisėtai pervedė į antstolio V. D. depozitinę sąskaitą, o Raštas buvo priimtas nustatyta tvarka ir terminais. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja skundo teiginius dėl Teisingumo ministerijos sprendimo jam priteistą neturtinės žalos atlyginimą pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą, savo poziciją grindžia abstrakčiais, bendro pobūdžio argumentais, savo subjektyvia nuomone apie antstolio patvarkymų vykdymo privalomumą. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl Teisingumo ministerijos sprendimo pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimą pervesti į antstolio V. D. depozitinę sąskaitą.

16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

17. Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnis), taip pat dėl kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis), atlyginti, išskyrus šio straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytus atvejus; šių asignavimų valdytojas yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

Pagal Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktą, iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asignavimų, išskyrus šio straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytus atvejus, Teisingumo ministerija vykdo teismo sprendimus dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo. Remiantis to paties straipsnio 3 dalimi, šio straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 6 punktuose nurodytus dokumentus Teisingumo ministerija turi įvykdyti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo jų gavimo, o šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytus dokumentus – per 3 mėnesius nuo jų pasirašymo.

Šio įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad, vykdant šio straipsnio 2 dalyje nurodytus dokumentus, lėšos iš šio straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų pervedamos į žalą patyrusio asmens asmeninę mokėjimo sąskaitą; jeigu žalą patyręs asmuo yra suimtas ar atlieka laisvės atėmimo bausmę, lėšos gali būti pervedamos į laisvės atėmimo vietos įstaigos administruojamą šio asmens asmeninę sąskaitą; dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų priverstinio vykdymo asmuo gali kreiptis, jeigu Teisingumo ministerija pagal asmens prašymą lėšas pervesti į jo asmeninę mokėjimo sąskaitą arba laisvės atėmimo vietos įstaigos administruojamą jo asmeninę sąskaitą šių dokumentų neįvykdė per šio straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse nustatytus terminus.

Taigi, nagrinėjamu atveju Teisingumo ministerija pareiškėjo 2016 m. balandžio 18 d. prašymą (b. l.

17) privalėjo įvykdyti per 3 mėnesius. Tačiau, dar iki šio pareiškėjo prašymo, Teisingumo ministerija gavo antstolio V. D. 2015 m. lapkričio 9 d. patikslintą patvarkymą dėl turtinių teisių į pinigines lėšas, piniginių lėšų arešto ir jų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą Nr. 036-8061 (b. l. 41), kuriuo buvo patikslintas antstolio 2014 m. vasario 11 d. patvarkymas ir areštuotos 2 259,50 Eur dydžio pareiškėjui priklausančios turtinės teisės į pinigines lėšas, taip pat išmokėtinos / perduotinos piniginės lėšos, kurias Teisingumo ministerija privalo ar privalės išmokėti skolininkui M. N., nurodant jas nedelsiant pervesti tiesiogiai į antstolio depozitinę sąskaitą. Pareiškėjas neneigė apie pastarąjį antstolio patikslintą patvarkymą buvęs anksčiau informuotas. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, Teisingumo ministerija ginčijamame 2016 m. gegužės 11 d. rašte Nr. (1.35.)7R-3687 (b. l.

40) pareiškėjui nurodė, jog jo prašomas pervesti neturtinės žalos atlyginimas bus pervestas į antstolio depozitinę sąskaitą.

18. Pagal CPK 585 straipsnio 1 dalį, antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą. Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Teisingumo ministerija privalėjo vykdyti antstolio reikalavimą. Tokios praktikos nuosekliai laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-696-492/2015, 2016 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-670-756/2016, 2018 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-345-552/2018, taip pat 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-815-442/2018 pagal iš esmės analogišką pareiškėjo skundą). Taigi, Rašte išreikštas Teisingumo ministerijos sprendimas netenkinti pareiškėjo 2016 m. balandžio 18 d. prašymo jam priteistą neturtinės žalos atlyginimą pervesti į jo asmeninę sąskaitą Vilniaus pataisos namuose laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Pareiškėjas nenurodė jokių kitų argumentų, dėl kurių Raštas turėtų būti panaikintas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino šio skundo reikalavimo.

19. Kaip minėta, šiuo atveju neturtinės žalos atlyginimui teismo priteista suma nebuvo sumokėta pareiškėjui dėl CPK įtvirtintos pareigos vykdyti antstolio patvarkymą, todėl pareiškėjo teiginiai, kad pagal Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalį lėšos turėjo būti pervestos į jo nurodytą sąskaitą banke arba jo pageidavimu išmokamos grynais pinigais, nesudaro pagrindo Teisingumo ministerijos veiksmus pripažinti neteisėtais. Kartu akcentuotina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi ginčui neaktualios redakcijos Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalies nuostatomis, kurios neteko galios nuo 2015 m. liepos 1 d. Be to, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad šiuo atveju teismo sprendimas, kuriuo jam priteistas žalos atlyginimas, nėra įvykdytas. Ta aplinkybė, jog į pareiškėjui priteistą sumą buvo nukreiptas teisėtas antstolio išieškojimas (byloje nėra duomenų, įrodančių, jog antstolio V. D. 2015 m. lapkričio 9 d. patikslintas patvarkymas Nr. 036-8061 teisės aktų nustatyta tvarka būtų pripažintas neteisėtu ir panaikintas), nesudaro pagrindo teigti, jog tokiu būdu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-315-602/2016 buvo įvykdyta netinkamai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-598/2013, 2016 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-677-575/2016). Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, be kita ko, numato, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti antstolių procesinių veiksmų, susijusių su sprendimų vykdymu, teisėtumo. Pagal CPK 510 straipsnį, skundai dėl antstolių procesinių veiksmų ar atsisakymo juos atlikti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Teisingumo ministerijos veiksmuose nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, ir atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

20. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė