2015-10-01 Nr. AB-19076-3-61-3-07729-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1541-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07729-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 22; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) teismui pateikė skundą (b. l. 1–6), prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir atsakovas, Generalinė prokuratūra) 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 17.2-20424; 2) įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. spalio 13 d. skundą, reg. Nr. 5.6-4481, iš naujo ir atlikti jo kompetencijos ir įgaliojimų srityje esančius veiksmus: 2.1. Įpareigoti Kauno apylinkės prokuratūroje prokurorais įdarbintus asmenis A. M. ir J. B. pasitikrinti sveikatą ir pareiškėjui bei Kauno apylinkės prokuratūrai, Kauno apygardos prokuratūrai pateikti medicinos komisijos išvadą dėl tinkamumo eiti prokuroro pareigas vadovaujantis sveikatos tikrinimo tvarka ir medicininiais reikalavimais, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras, suderinęs su Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru; 2.2.

Pareiškėjui pateikti išsamius duomenis apie Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 26 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą sveikatos tikrinimo tvarką ir medicininius reikalavimus, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras, suderinęs su Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru; 2.3. Tiksliai ir konkrečiai nurodyti visus nuo 2011 m. pradžios galiojusius teisės aktus, reglamentuojančius prokurorais įdarbintų asmenų sveikatos tikrinimo tvarką, ir medicininius reikalavimus, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras, suderinęs su Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru, ir pranešti, ar prokuratūros įstaigos juos taikė Kauno apylinkės prokuratūroje prokurorais įdarbintiems asmenims A.

M. ir J. B., jei taip, – kur, kada, kokiomis aplinkybėmis, pateikti tinkamai patvirtintą medicinos komisijos išvadą dėl jų tinkamumo eiti prokuroro pareigas; 2.4. Pateikti tinkamai patvirtintus visų medicinos komisijos išvadų dėl šių asmenų tinkamumo eiti prokuroro pareigas išrašus; 2.5 Pranešti pareiškėjo teisėms ir pareigoms ginti, nuomonei formuoti teisiškai ir faktiškai reikšmingus duomenis apie A. M. ir J. B.: 2.5.1 tautybę, ankstesnes pilietybes; 2.5.2 gimimo vietą ir metus, socialinę kilmę; 2.5.3 tarnavimą okupacinėje Sovietų Sąjungos armijoje, karinius laipsnius, bendradarbiavimą su specialiosiomis tarnybomis; 2.5.4 bendradarbiavimą su posovietinės Lietuvos Respublikos specialiosiomis tarnybomis; 2.5.5 bendradarbiavimą su sovietinės Rusijos komunistų partija ir komjaunimu; 2.5.6 išsilavinimą ir jo gavimo vietą, metus, trukmę, aukštąją mokyklą, mokslinius laipsnius ir jų gavimo vietą ir metus, nuo kada ir kieno paskirti prokurorais, kas organizavo asmens, kaip pretendento į prokurorus, egzamino laikymą, kurie asmenys buvo komisijos nariai, kas rekomendavo asmenį skirti prokuroru, nuo kada ir kieno paskirtas prokuroru, kokie egzamino laikymo rezultatai; 2.5.7 partiškumą sovietinės Rusijos vykdytos Lietuvos Respublikos okupacijos metais; 2.5.8 A.

M. ir J. B. artimųjų giminaičių duomenis; 2.5.9 šių giminaičių buvimą „liaudies gynėjais“ - stribais, Rusijos imperijos smogikų būrių nariais; 2.5.10 kitus duomenis, galinčius turėti reikšmės pareiškėjo diskriminacijai dėl jo politinių įsitikinimų, žmogaus ir pilietinių teisių pažeidimų; 2.5.11 pranešti duomenų tvarkytoją, įgaliotą tvarkyti A. M. ir J. B. asmens duomenis; 2.6. Inicijuoti ir organizuoti ambulatorinės psichiatrinės, psichologinės ekspertizės paskyrimą Kauno apylinkės prokuratūroje prokurorais įdarbintiems asmenims A.

M. ir J. B.; 2.7. Atlyginti pareiškėjui Kauno apylinkės prokuratūros veiksmais padarytą 200 000 Lt neturtinę žalą ir 2 912,40 Lt turtinę žalą; 2.8. Atlikti A. M. ir J. B. tarnybinį patikrinimą ir skirti nuobaudas; 2.9. Nušalinti A. M. ir J. B. nuo pareigų; 2.10. Skundą perduoti Prokurorų etikos komisijai, kad ši išnagrinėtų pareiškėjo kreipimąsi dėl A. M. ir J. B. veiksmų ir pateiktų išvadas.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas skundžiamu sprendimu nepagrįstai atsisakė atlikti jo 2013 m. spalio 13 d. skunde, reg. Nr. 5.6-4481, reikalaujamus atlikti veiksmus ir tokiais savo veiksmais pažeidė pareiškėjo teises, įstatymų saugomus interesus ir šiuos teisės aktus:

1) Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1, 2, 8 punktų, 3 straipsnio, 8 straipsnio 2, 4, 6 dalių, 12 straipsnio 3, 5 dalių, 16, 17, 19, 20 straipsnių, 38, 41 straipsnių, 43 straipsnio 1, 2 dalių, 53 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kadangi LR generalinis prokuroras nepagrįstai ir neteisėtai nedavė „rezoliucijos“ pradėti tarnybinį patikrinimą, nenurodė A. M. ir J. B. pasitikrinti sveikatą ir nepaskyrė tarnybinės nuobaudos bei nenušalino šių asmenų nuo pareigų;

2) LR prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų 7.1 punktą, nes atsisakė vykdyti šių nuostatų 8 punkte nurodytas funkcijas, taip pat nuostatų 8.2, 8.3, 8.4, 8.5, 8.7 punktų reikalavimus;

3) LR generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos 2.1 straipsnį, nes neteisėtai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą gavę V. J. skundą apie nusikalstamą veiką; 3 straipsnį, nes neteisėtai ir nepagrįstai laiku nepriėmė sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą; 9 straipsnį, nes tinkamai neišnagrinėjo Generalinėje prokuratūroje gauto nukentėjusiojo V. J. skundo, nesant teisinio pagrindo pareiškėjo nurodytus faktus vertinti kaip akivaizdžiai neteisingus ir nesant aiškių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, todėl nepagrįstai ir neteisėtai delsė priimti sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą A. M. ir J. B. atžvilgiu, 14 straipsnį, nes nusikalstamų veikų tyrimas turėjo būti atliekamas Generalinėje prokuratūroje, 34 straipsnį, nes Generalinė prokuratūra atsisakė pripažinti, jog A. M. ir J. B. nusikalstama veika prieš pareiškėją turi visuomeninę reikšmę;

4) Lietuvos prokurorų etikos kodekso 5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, padorumo, nešališkumo, savarankiškumo, atsakomybės principus, 16 straipsnio reikalavimus, nes skundo dalies dėl Lietuvos prokurorų etikos kodekso pažeidimų neperdavė Prokurorų etikos komisijai, kad ji, nustačiusi prokuroro veikloje ne tik šio kodekso normų ar etikos principų pažeidimų, bet ir priesaikos sulaužymo, įstatymų pažeidimo, tarnybinio nusižengimo ar prokuroro vardą žeminančio poelgio požymius, vadovaudamasi Prokuratūros įstatymo 38 straipsniu, perduotų medžiagą Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui ir siūlytų nustatyta tvarka atlikti tarnybinį patikrinimą; 5) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 5, 6 straipsnių reikalavimus, nes rėmė ir dengė neteisėtus Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno apskrities VPK) organizuojamus ir remiamus pareiškėjo sulaikymus, kratas, sveikatos žalojimą, provokacijas, diskriminaciją, trukdė, kad bylas, kuriose pareiškėjas yra šalis, per įmanomai trumpiausią laiką lygybės sąlygomis išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas ir dengė Kauno apskrities VPK „policijos pareigūnų“ ir prokurorų A.

M. ir J. B. nusikalstamas veikas;

6) Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 3, 5, 18, 20, 21, 25, 29, 30, 31, 33, 109, 110 straipsnių reikalavimus, nes nepagrįstai ir neteisėtai slėpė ir dengė Kauno apygardos prokuratūros ir Kauno miesto apylinkės prokuratūros kėsinimąsi į Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, o tuo – ir į nepriklausomybę, nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė tarnauti pareiškėjui kaip nukentėjusiajam, nepripažįsta prigimtinių pareiškėjo teisių ir jas pažeidinėja, rėmė ir dengė neteisėtus Kauno apskrities VPK organizuojamus ir remiamus pareiškėjo sulaikymus, kratas, sveikatos žalojimą, provokacijas, diskriminaciją, sistemingai pažeidinėjo pareiškėjo orumą, dengė ir slėpė Kauno apygardos prokuratūros ir Kauno miesto apylinkės prokuratūros sistemingai pažeidinėjamas pareiškėjo teises ir laisves, neteisėtai apribojo pareiškėjo laisvę turėti ir reikšti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją bei idėjas valdžios įstaigų ir atsakovo bei Kauno apygardos prokuratūros ir Kauno miesto apylinkės prokuratūros netrukdomam, vykdė ir/ar palaikė ir slėpė Kauno apygardos prokuratūros ir Kauno miesto apylinkės prokuratūros vykdomą pareiškėjo diskriminaciją dėl jo antiokupacinių, antioligarchinių, antikolonijinių pažiūrų, socialinės ir etninės kilmės;

7) Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 1 straipsnio, 3 straipsnio 1, 2, 6, 7, 8 dalių, 8 straipsnio 1, 2, 3 dalių, 12, 13, 14 straipsnių, 15 straipsnio 4 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, 19, 20 straipsnių, 23 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimus, nes skundžiamas aktas nepagrįstas objektyviais duomenimis, faktais ir teisės aktų normomis, nenurodytas akto priežiūros ir kontrolės subjektas, jame aiškiai nesuformuluotos nustatytos ar suteikiamos teisės ir pareigos, nenurodyta akto apskundimo tvarka, aktas nepatvirtintas antspaudu, jį priimdamas atsakovas nesilaikė savo vidaus administravimą reglamentuojančių įstatymų ir nenagrinėjo pareiškėjo skundo pagal Prokuratūros įstatymo 12 straipsnio nuostatas, netinkamai vykdė administracinę procedūrą, atsisakė atsakyti už administravimo paslaugų teisėtumą, skundžiamu aktu įtvirtino pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, nesupažindino pareiškėjo su proceso metu gautais dokumentais ir kitais duomenimis, pareiškėjo skundų nenagrinėjo pilna apimtimi pagal atsakovo įgaliojimus, skundo priėmimo fakto nepatvirtino paštu atsiųstu dokumentu, kuriame nurodyta skundo priėmimo data, skundą priėmusio pareigūno vardas, pavardė, telefono numeris, skundo registracijos numeris; nepagrįstai ir neteisėtai neperdavė skundo nagrinėti institucijoms, kurios turi reikiamus įgaliojimus pagal skundo 3, 4, 5, 7, 10 punktus;

8) Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 4, 5 straipsnių, 6 straipsnio 3 dalies, 7, 14, 16 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjas pažymėjo, kad, pažeisdamas paminėtų teisės aktų reikalavimus, atsakovas sprendime nepateikė medicininių reikalavimų; netiksliai nurodė nuo 2011 m. birželio 27 d. galiojusius teisės aktus, reglamentuojančius prokurorais įdarbintų asmenų sveikatos tikrinimo tvarką ir medicininius reikalavimus; nepateikė tinkamai patvirtintos medicinos komisijos išvados dėl A.

M. ir J. B. tinkamumo eiti prokuroro pareigas; nepateikė tinkamai patvirtintų medicinos komisijos išvadų dėl A. M., J. B. tinkamumo eiti prokuroro pareigas ir nepranešė pareiškėjo teisėms ir pareigoms ginti, nuomonei formuoti teisiškai ir faktiškai reikšmingų duomenų apie šiuos asmenis, kaip valstybės tarnautojus, o duomenis apie valstybės tarnybos pareigų vykdymą bei su tuo susijusius duomenis apie minėtus asmenis nepagrįstai laiko ypatingais asmens duomenimis, su šių fizinių asmenų „garbe ir orumu susijusia“ informacija bei juos slepia; nepagrįstai minėtų asmenų atžvilgiu neatliko tarnybinio patikrinimo ir neskyrė jiems tarnybinių nuobaudų bei nenušalino nuo pareigų; nepagrįstai atsisakė inicijuoti ir organizuoti ambulatorinės psichiatrinės, psichologinės ekspertizės paskyrimą minėtiems asmenims; nepagrįstai neatlygino pareiškėjui Kauno apylinkės prokuratūros veiksmais padarytos 200 000 Lt neturtinės ir 2 912, 40 Lt turtinės žalos.

Pareiškėjas pabrėžė, kad, patenkinus skundą, jis galėtų veiksmingiau gintis baudžiamojoje byloje Nr. I-67-738/2013, atnaujinti ikiteisminį tyrimą Nr. 20-1-00280-11 Kauno apylinkės prokuratūroje ir reikalauti iš V. F. (V. F.) žalos atlyginimo už administracinio teisės pažeidimo nutarimo Nr. F 069368 įteikimo datos klastojimą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į skundą (b. l. 21–23) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Kadangi išnagrinėjęs pareiškėjo 2013 m. spalio 13 d. skundo (registracijos Nr. 5.6.-4470) ir 2013 m. spalio 14 d. patikslinto skundo (registracijos Nr. 5.6.-4481) reikalavimus atsakovas nustatė, kad jie yra nepagrįsti, todėl sprendimu motyvuotai atsisakė atlikti pareiškėjo reikalaujamus atlikti veiksmus. Pažymėjo, kad prokurorės A. M. sveikatą CMEK patikrino 2010 m. balandžio 21 d., prokuroro J. B. – 2010 m. rugpjūčio 11 d. (surašytos išvados dėl jų sveikatos būklės tinkamumo eiti prokuroro pareigas).

Atsižvelgdama į tai, kad periodinio sveikatos tikrinimo išvados galioja 5 metus, o Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. V-639/1V-487/ 1-154 patvirtinto Prokurorų ir asmenų, pateikusių prašymus tarnauti prokurorais, sveikatos tikrinimų tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 5 punkte numatytas baigtinis prokurorų sveikatos tikrinimo ne eilės tvarka pagrindų sąrašas, sprendime pagrįstai konstatuota, jog teisinio pagrindo inicijuoti A.

M. ir J. B. ambulatorinės psichiatrinės bei psichologinės ekspertizės paskyrimą pagal pareiškėjo prašymą nėra. Skundų reikalavimus pateikti medicinos komisijos išvadų apie A. M. ir J. B. sveikatą kopijas, taip pat kitą su jais susijusią privataus pobūdžio informaciją atsakovas pagrįstai atsisakė patenkinti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 44 ir 45 dalių, 18 straipsnio, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnio 8 ir 9 dalių nuostatomis, kadangi pareiškėjo prašomi pateikti duomenys patenka į nurodytų teisės aktų privataus pobūdžio informacijos, privačios informacijos ar ypatingų asmens duomenų kategoriją, be to, tam tikra pareiškėjo reikalauta pateikti informacija Generalinė prokuratūra nedisponuoja.

Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą taip pat laikytinas nepagrįstu, nes žalos padarymo faktas bei dydis turi būti nagrinėjamas teisme. Tarnybinių patikrinimų dėl prokurorų galbūt padarytų įstatymų pažeidimų, tarnybinių nusižengimų, prokuroro vardą žeminančių poelgių ar Prokurorų etikos kodekso pažeidimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 1-18 patvirtinti Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo prokurorams nuostatai (toliau – ir Nuostatai), kurių 4 punkte nustatyta, kad tarnybinio patikrinimo pagrindas – įstatymo pažeidimas, tarnybinis nusižengimas, prokuroro vardą žeminantis poelgis ar Prokurorų etikos kodekso pažeidimas.

Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų ar objektyvių duomenų dėl prokurorų A. M. ir J. B. galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo ar Prokurorų etikos kodekso pažeidimo, atsakovas, konstatavęs nesant objektyvaus pagrindo minėtų asmenų atžvilgiu inicijuoti tarnybinį patikrinimą, nušalinti juos nuo pareigų ar perduoti medžiagą Prokurorų etikos komisijai, skundų reikalavimus atlikti tarnybinį patikrinimą dėl šių asmenų veiksmų, nušalinti juos nuo pareigų, perduoti skundą Prokurorų etikos komisijai, atsisakė patenkinti.

Atsakovas teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad sprendimu atsakovas motyvuotai atsakė į visus pareiškėjo 2013 m. spalio 13 d. skundo (registracijos Nr. 5.6.-4470) ir 2013 m. spalio 14 d. patikslinto skundo (registracijos Nr. 5.6.-4481) reikalavimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimu (b. l. 119–129) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl Generalinės prokuratūros 2013 m. lapkričio 12 d. rašto Nr. 17.2-20424 teisėtumo ir pagrįstumo. Šioje byloje keliamas atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, išnagrinėjus pareiškėjo skundus priimto individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, taip pat turi būti sprendžiama, ar atsakovas turėtų būti įpareigotas atlikti veiksmus (iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. spalio 13 d. skundą, reg. Nr. 5.6-4481).

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-511 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. liepos 13 d.) 1, 2, 3, 4 dalimis, 12 straipsniu, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 8 punktu, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. I-3 patvirtinto Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) (2008 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. I-3 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 16 d. iki 2014 m. spalio 6 d.) 4, 5, 7 punktais, Aprašo IV skyriaus 33, 37.1, 38 punktais.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundų reikalavimų atlikti prokurorų A. M. ir J. B. sveikatos patikrinimą, vadovavosi Prokuratūros įstatymo 53 straipsnio 1, 2 dalimis, Tvarkos aprašo 5 ir 7 punktais. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinė medicinos ekspertizės komisija, 2010 m. balandžio 21 d. patikrinusi prokurorės A. M., o 2010 m. rugpjūčio 11 d. – prokuroro J. B. sveikatą, surašė išvadas, kad jų sveikata yra tinkama eiti prokuroro pareigas. Taigi, vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 53 straipsnio nuostatomis, eilinis minėtų prokurorų sveikatos būklės tinkamumas eiti prokuroro pareigas teisės aktų nustatyta tvarka turi būti atliekamas iki 2015 m. balandžio 21 d. (A. M. atžvilgiu) ir iki 2015 m. rugpjūčio 11 d. (J. B. atžvilgiu), todėl, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta nei vieno iš įstatyme nustatytų neeilinio prokurorų sveikatos būklės tinkamumo eiti prokuroro pareigas patikrinimo pagrindų, teismas padarė išvadą, jog atsakovas sprendime pareiškėjui pagrįstai nurodė neturintis pagrindo įpareigoti minėtus prokurorus pasitikrinti sveikatą.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundų reikalavimų pateikti medicinos komisijos išvadų apie A. M. ir J. B. sveikatą kopijas, taip pat kitą su jais susijusią informaciją, nurodė, kad pareiškėjas skundais siekė, jog jam būtų pateikta informacija apie A. M. ir J. B. sveikatos būklę, tautybę, ankstesnes pilietybes, gimimo vietą, socialinę kilmę, tarnavimą armijoje, bendradarbiavimą su specialiosiomis tarnybomis, išsilavinimą, aplinkybes, susijusias su jų paskyrimu prokurorais, partiškumą, taip pat duomenis apie šių asmenų artimųjų giminaičių tarnavimą kariuomenėje ir bendradarbiavimą su specialiosiomis tarnybomis. Teismas, atsižvelgdamas į minėtų pareiškėjo reikalavimų turinį ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 44, 45 dalimis, 18 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi, Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, konstatavo, kad pareiškėjo prašoma pateikti informacija yra privataus pobūdžio informacija, todėl atsakovas sprendimu pagrįstai atsisakė ją suteikti pareiškėjui.

Teismas, pasisakydamas dėl skundų reikalavimų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, nurodė, kad reikalavimą atlyginti jam padarytą neturtinę 200 000 Lt ir turtinę 2 912,40 Lt žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų Kauno apylinkės prokuratūros veiksmų baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00280-11 ir kitose susijusiose bylose. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnio 1, 3 dalimis, Konstitucijos 109 straipsniu ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 1 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, siekdamas, jog jam būtų atlyginta galbūt neteisėtais Kauno apylinkės prokuratūros veiksmais padaryta žala, su atitinkamu ieškiniu turėjo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, tačiau ne į Generalinę prokuratūrą. Atsižvelgiant į tai, teismas priėjo išvadą, kad atsakovas, kaip nekompetentingas nagrinėti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo subjektas, pagrįstai atsisakė nagrinėti tokį pareiškėjo skundo reikalavimą.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundų reikalavimų atlikti tarnybinį patikrinimą dėl A. M. ir J. B. veiksmų, nušalinti juos nuo pareigų, perduoti skundą Prokurorų etikos komisijai, vadovavosi Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 1-18 patvirtintų Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo prokurorams nuostatų 4 punktu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, reikšdamas reikalavimus dėl pažeidimo, tarnybinio nusižengimo bei prokuroro vardą žeminančių veikų atlikti A. M. ir J. B. veiklos tarnybinį patikrinimą, juos nušalinti nuo pareigų ir kreiptis į Prokurorų etikos komisiją su prašymu, jog ji išnagrinėtų pareiškėjo kreipimąsi dėl minėtų asmenų padarytų įstatymų pažeidimų, tarnybinių nusižengimų, prokuroro vardą žeminančio poelgių ir Etikos kodekso pažeidimų, skunduose minėtų asmenų atžvilgiu formulavo abstrakčius ir deklaratyvius teiginius dėl prokurorų A. M. ir J. B. galbūt padarytų tarnybinių nusižengimų ar Prokurorų etikos kodekso pažeidimų, bei nepateikė jokių konkrečių tokius teiginius patvirtinančių duomenų, todėl atsakovas, konstatavęs nesant objektyvaus pagrindo minėtų asmenų atžvilgiu inicijuoti tarnybinį patikrinimą, nušalinti juos nuo pareigų ar perduoti medžiagą Prokurorų etikos komisijai, pagrįstai tokius pareiškėjo skundų reikalavimus atsisakė tenkinti.

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, įvertinęs visą byloje pateiktą medžiagą, teismas konstatavo, kad atsakovas skundžiamu aktu tinkamai atsakė į pareiškėjo skundus. Pagal savo kompetenciją ir įgalinimus, kurie įtvirtinti Apraše, pakankamai išsamiai ir argumentuotai atsakė į visus pareiškėjo skundų reikalavimus ir savo atsakymą pagrindė teisės aktų nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad nors sprendime nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka (neišpildyti VAĮ 8 straipsnio 2 dalies ir Aprašo 38 punkto reikalavimai), nagrinėjamu atveju minėtas ginčijamo administracinio akto trūkumas esminės įtakos jo teisėtumui ir pagrįstumui neturėjo, kadangi apskundimo tvarkos nenurodymas pareiškėjui nesukliudė tinkamai ginti savo teises kreipiantis į teismą. Teismo vertinimu, skundžiamas raštas atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas, o pareiškėjas savo skunde teismui nenurodo jokių kitų pagrįstų argumentų dėl sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo išvadą, jog Generalinės prokuratūros 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 17.2-20424 naikinti bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. spalio 13 d. skundą, reg. Nr. 5.6-4481, iš naujo nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 133–138) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas neišsamiai, nevisapusiškai, neobjektyviai, vadovaujantis teisės aktais, nenagrinėjo visų pareiškėjo reikalavimų, įrodymų ir aplinkybių, netinkamai nagrinėjo ir vertino pareiškėjo argumentus bei jų teisinį pagrindą – pažeidė ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 1 punkto, 6, 7, 81, 86 straipsnių nuostatas. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nenustatė, jog atsakovas pažeidė skunde nurodytas įstatymų nuostatas ir pareiškėjo teises bei teisėtus interesus, nesivadovavo protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais. ABTĮ 136 straipsnio nuostatų pagrindu teismas privalo patikrinti visą bylą pareiškėjo jau pateiktų įrodymų, argumentų pagrindu.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 174–175) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad teismas, priimdamas 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą, visapusiškai ir objektyviai įvertino ginčo dalyko – Generalinės prokuratūros rašto – teisėtumą ir pagrįstumą, vertino visus pareiškėjo teismui teiktus įrodymus ir aplinkybes, sprendimą pagrindė ginčo dalyką reglamentuojančiais teisės aktais bei tinkamai jį argumentavo. Teismas įvertino kiekvieną pareiškėjo skunduose pateiktą reikalavimą Generalinei prokuratūrai, šių reikalavimų pagrįstumą bei Generalinės prokuratūros rašte pateiktas šių reikalavimų netenkinimo priežastis. Teismas, įvertinęs visą byloje pateiktą medžiagą, padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad atsakovas tinkamai atsakė į pareiškėjo skundus, pagal savo kompetenciją ir įgaliojimus išsamiai ir argumentuotai atsakė į visus pareiškėjo skundų reikalavimus, savo atsakymą pagrindė teisės aktų nuostatomis. Teismas įvertino, kad raštas atitiko VAĮ 8 straipsnio nuostatas, o pareiškėjas savo skunde teismui nenurodė jokių kitų pagrįstų argumentų dėl rašte priimto sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad naikinti Generalinės prokuratūros 2013 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 17.2-20424 ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo skundus nėra teisinio pagrindo, ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Toks teismo sprendimas visiškai atitinka ABTĮ nuostatas dėl reikalavimų teismo sprendimams, yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas (apeliantas) nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Mano, jog nagrinėjant bylą buvo padaryti Administracinių bylų teisenos įstatymo pažeidimai, kas ir nulėmė jo atžvilgiu negatyvaus sprendimo priėmimą, tačiau tokia pozicija visiškai nepagrįsta.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje.

Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnyje numatyta, kad jis užtikrina asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims.

Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos (toliau - įstaigos) yra atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios, teisminės valdžios institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditą, kontrolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir kurioms Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai <...> (Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 str. 10 d.). Vadinasi, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, siekiant gauti atitinkamą informaciją iš Generalinės prokuratūros, kaip teisinio vieneto turinčio ir viešojo administravimo įgaliojimus, pareiškėjas galėjo ir turėjo teisę tiesiogiai kreiptis į šią instituciją, kuri ir privalėjo nuspręsti, ar prašoma informacija pateiktina ir jei taip, kokia apimtimi, kas iš esmės ir buvo padaryta apskųstu 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu.

Pirmosios instancijos teismo atlikti procesiniai veiksmai (pareiškėjo skundo priėmimas, išnagrinėjimas, sprendimo paskelbimas) aiškiai suderinami su ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi bei niekaip neprieštarauja ABTĮ 3 straipsnio 2 daliai: buvo nustatyta, kad jokie teisės aktai nepažeisti bei nėra kitų neatitikimų įstatymų leidėjo apibrėžtiems reikalavimams.

V. J. nebuvo paneigta teisė į teisminę gynybą. Jo skundas priimtas ir išnagrinėtas, todėl teiginys dėl ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies pažeidimo, o kartu ir to paties straipsnio 3 dalies 1 punkto, niekuo neparemtas.

ABTĮ 6 straipsnis nurodo, jog teisingumą administracinėse bylose vykdo tik teismai, vadovaudamiesi visų asmenų lygybe įstatymui ir teismui – nenustatyta, kad dėl Generalinės prokuratūros 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo procesinį sprendimą būtų priėmęs ne teismas, o kitas teisinis vienetas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 7 straipsnio (teisėjų ir teismų nepriklausomumas) pažeidimo nenustatyta. Nėra nurodyta absoliučiai jokios aplinkybės, kaip galėjo pasireikšti aptariamo straipsnio nepaisymas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis reikalauja teisėjų aktyvumo tiriant įrodomus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, kurios ir buvo nustatytos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas atsakė į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, konstatavo, priimant sprendimą, kurios aplinkybės turi bylai esminės reikšmės, kokie teisės aktai taikytini nagrinėjant bylą, todėl neįžvelgtinas ir ABTĮ 86 straipsnio pažeidimas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nurodyta, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismas nėra saistomas apeliacinio skundo argumentais ir turi būti tikrinama visa byla, o tai ir atlikta.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tikrindamas bylą, visų pirma, nustatė, jog nebuvo pažeistas nei vienas iš pareiškėjo nurodytų Administracinių bylų teisenos įstatymo straipsnių. Be to, pažymi, kad teiginiai apie šių straipsnių pažeidimą buvo visiškai nemotyvuoti. Antra, kita argumentacija, dėl ko turėtų būti naikinamas skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, esanti apeliacinio skundo skyriaus „Pagrindas“ 5 punkte neturi sąsajų su skundo dalyku.

Nepaisant apeliacinio skundo pagrindo, apeliacinės instancijos teismui, patikrinus visą bylą ir kitais aspektais, nepavyko nustatyti aplinkybių, inter alia dėl žalos atlyginimo, suponuojančių Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo naikinimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose konstatavo, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą būtina vadovautis ne tik Administracinių bylų teisenos įstatymu, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (straipsnio 1 dalis). Valdžios institucija – bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (straipsnio 2 dalis), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos.

Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi sprendžiant žalos atlyginimą ir tenkinant reikalavimą (jei taip būtų) dėl jos atlyginimo būtina nustatyti vieną iš privalomų sąlygų, t. y. neteisėtus konkretaus atsakovo veiksmus, o kadangi tokių nenustatyta, tolimesnė analizė dėl žalos atlyginimo teisiškai nebeįmanoma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kokiais atvejais yra galimas žalos atlyginimas ir akcentavęs, jog viešoji atsakomybė atsiranda esant tik visoms trims tarp savęs organiškai susijusioms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556 - 2444/2011).

Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas teisėtu bei pagrįstu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Romanas Klišauskas

Arūnas Sutkevičius