2020-06-23 Nr. AB-12629-3-61-3-03575-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1467-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03575-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Komotos servisas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Komotos servisas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl nurodymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Komotos servisas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2018 m. rugsėjo 24 d. nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-157790 (toliau – ir 2018 m. rugsėjo 24 d. Nurodymas); 2) panaikinti VMI 2018 m. spalio 4 d. nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-168307 (toliau – ir 2018 m. spalio 4 d. Nurodymas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 13 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. S-78(7-51/2018) (toliau – ir MGK Sprendimas). Pareiškėjas teigė, jog iniciavus mokestinį ginčą, VMI pradėjo taikyti jo vykdomai veiklai griežtesnes poveikio priemones. Atsakovas 2018 m. rugpjūčio 29 d. be detalaus apskaičiavimo ar paaiškinimų pateikė pranešimą apie nesumokėtą prievolę, apskaičiuodamas papildomai 1 652,00 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) (be delspinigių už 2017 m. lapkričio 22 d.) ir fiksavo 15 825,95 Eur prievolę bei 6 140,11 Eur delspinigių (bendra suma 21 966,06 Eur).

3. Pareiškėjas paaiškino, kad iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. pranešimuose pareiškėjui VMI nurodydavo mokesčio permoką, o „Mano VMI“ svetainėje 2018 m. rugpjūčio 25 d. fiksavo mokestines prievoles ir permoką. Dėl prieštaringų duomenų 2018 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjas su prašymu kreipėsi į VMI. Šiame prašyme informavo VMI apie skundo dėl MGK Sprendimo padavimą teismui. Į 2018 m. rugpjūčio 30 d. prašymą atsakymo negavo. Pareiškėjas teigė, kad 2018 m. rugsėjo 7 d. pranešime, kurio data sutapo su patikslinto skundo teismui pateikimo data, atsirado dar viena prievolė – 102 Eur su delspinigiais. Šios mokestinės prievolės laikotarpis sutapo su jau 2018 m. rugpjūčio 25 d. banke apmokėta ir įskaityta 2018 m. rugpjūčio 27 d. žiniaraštyje PVM suma. Pareiškėjas nurodė, jog 2018 m. rugsėjo 7 d. pranešimo 2 lentelėje pateikiamų duomenų negalima buvo susieti su duomenimis, kurie pateikti 2018 m. rugpjūčio 29 d. pranešime. Pareiškėjas dėl apskaičiavimų tikslinimo 2018 m. rugsėjo 12 d. pakartotinai kreipėsi į VMI, o 2018 m. rugsėjo 25 d. „Mano VMI“ svetainėje pastebėjo įskaičiuotą dar vieną prievolės sumą – 151 Eur. Pareiškėjas teigė 2018 m. rugsėjo 25 d. pastebėjęs, kad AB SEB banko sąskaitoje sukaupta 208,52 Eur suma, numatyta apmokėti einamojo mėnesio PVM mokesčiui (151,00 Eur), staiga pasidarė nepakankama, kadangi iš banko sąskaitos įvykdytas priverstinis pajamų nurašymas pagal VMI 2018 m. rugsėjo 24 d. Nurodymą.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad nesutikdamas su VMI numatoma taikyti prievole, tris kartus kreipėsi į VMI, informuodamas apie skundo pateikimą teismui, bei pateikė 2018 m. rugpjūčio 25 d. PVM prievolės apmokėjimo ir 2017–2018 m. laikotarpio derinimo dokumentus. Nepaisant to, VMI pradėjo taikyti naują jo veiklai poveikio priemonę – dvigubą apmokestinimą, t. y., kai mokesčių mokėtojas, pilnai bei laiku apmokėjęs deklaruotą PVM prievolę ir yra pasiruošęs apmokėti kitą, mokesčių administratorius, neužskaitydamas buvusio apmokėjimo, pareikalauja nurašyti dar kartą tą pačią sumą su delspinigiais. Pareiškėjas teigė, kad tokiu pačiu būdu VMI neužskaitė 2018 m. rugsėjo 25 d. į banką atlikto pavedimo 151 Eur sumai, o pateikė 2018 m. spalio 4 d. Nurodymą. Nesutikdamas su taikomomis poveikio priemonėmis, pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, prašydamas jo 2018 m. spalio 5 d. kreipimąsi perduoti tiesiogiai VMI viršininkei. Pareiškėjas gavo VMI 2018 m. spalio 10 d. atsakymą Nr.(24.4-31-5)-R-5637, kuriame, anot jo, formaliai nurodyta, kad Mokesčių apskaitos departamento Prievolių apskaitos skyriaus duomenimis, MAIS Apskaitos posistemėje sustabdymas dėl mokestinių ginčų 2018 m. rugpjūčio 28 d. yra atšauktas, nes MGK Sprendimas nebuvo apskųstas ir mokestinis ginčas baigėsi.

5. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad VMI 2018 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA‑31638 atsakė pareiškėjui dėl 2018 m. rugsėjo 24 d. Nurodymo ir 2018 m. spalio 4 d. Nurodymo (toliau abu kartu – ir Nurodymai) panaikinimo. Atsakovas pažymėjo, kad VMI 2018 m. spalio 23 d. rašte Nr. (23.1-08) RNA-30317, atsakydama į pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 30 d. raštą, nurodė, kad neturi duomenų, jog tarp VMI ir pareiškėjo šiuo metu vyktų mokestinis ginčas. Pasibaigus mokestiniam ginčui, pareiškėjo turima 814,53 Eur permoka (skirtumas), 2018 m. rugpjūčio 27 d. sumokėta 102,00 Eur ir 2018 m. rugsėjo 25 d. sumokėta 151,00 Eur suma buvo įskaityta mokestinei nepriemokai pagal patikrinimo aktą dengti, todėl grąžinti įskaitytos permokos (skirtumo) ir sumokėtų sumų nėra teisinio pagrindo.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 30 d. pateikė PVM deklaraciją (FR0600) už 2018 m. liepos mėn., kurioje deklaravo 102,00 Eur ir 2018 m. rugsėjo 21 d. pateikė PVM deklaraciją (FR0600) už 2018 m. rugpjūčio mėn., kurioje deklaravo 151,00 Eur. Apie mokestinę nepriemoką VMI informavo pareiškėją VMI interneto svetainėje, adresu www.vmi.lt esančiame „Mano VMI“ portale 2018 m. rugsėjo 7 d. ir 2018 m. rugsėjo 26 d. paskelbdama jam skirtus pranešimus. Pareiškėjas minėtus pranešimus perskaitė atitinkamai: 2018 m. rugsėjo 10 d. ir 2018 m. rugsėjo 28 d. taigi, VMI aktyviais veiksmais informavo pareiškėją apie jo prievolę sumokėti mokesčius, todėl pareiškėjo atžvilgiu atliekami priverstinio išieškojimo veiksmai ir jų pagrindas buvo žinomi.

8. Atsakovas paaiškino, kad vadovaujantis VMI viršininko 2004 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. VA-193 „Dėl mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo ir mokėjimo prievolių dydžių skirtumo pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo ir mokėjimo prievolių dydžių skirtumo pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus tvarkymo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), 2018 m. rugpjūčio 27 d. sumokėta 102,00 Eur suma ir 2018 m. rugsėjo 25 d. sumokėta 151,00 Eur suma buvo įskaitytos anksčiausiai pagal mokėjimo prievolės sumokėjimo datą susidariusioms prievolėms dengti. Kadangi mokestinė nepriemoka nebuvo sumokėta savanoriškai, VMI priėmė 2018 m. rugsėjo 24 d. Nurodymą nurašyti 102,66 Eur bei 2018 m. spalio 4 d. Nurodymą nurašyti 151,65 Eur mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) ir per Piniginių lėšų apribojimo sistemą (PLAIS) perdavė bankams vykdyti. Iš pareiškėjo sąskaitos, esančios AB SEB banke, 2018 m. rugsėjo 25 d. nurašyta 102,66 Eur ir 2018 m. spalio 5 d. nurašyta 151,65 Eur. Nurodymai pilnai įvykdyti. Nurodymais nurašytos sumos buvo įskaitytos deklaruotai mokestinei nepriemokai dengti, todėl grąžinti nurašytų sumų nėra teisinio pagrindo.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 23 d. pateikė PVM deklaraciją už laikotarpį nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2018 m. liepos 31 d., kurioje apskaičiuotas mokėtinas į biudžetą PVM sudaro 102 Eur. Pranešimu apie nesumokėtą prievolę VMI per elektroninių paslaugų sistemą „Mano VMI“ informavo pareiškėją, kad 2018 m. rugsėjo 7 d. duomenimis yra neįvykdyta prievolė – 102,12 Eur PVM (įskaitant delspinigius), mokėjimo terminas 2018 m. rugpjūčio 27 d. Pranešime taip pat nurodyta, kad mokesčių mokėtojas yra nesumokėjęs ankstesnių laikotarpių mokesčių, iš kurių 17 476,71 Eur PVM ir 7 309,75 Eur PVM delspinigių (bendra suma 24 786,46 Eur). Mokesčių mokėtojui primenama, kad, nesumokėjus pranešime nurodytų prievolių, VMI pradės priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūras Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 106 straipsnio nustatyta tvarka. Pranešimas apie nesumokėtą prievolę pareiškėjui įteiktas 2018 m. rugsėjo 10 d. VMI 2018 m. rugsėjo 24 d. Nurodymu nurodė nurašyti 102,66 Eur dydžio mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojo pareiškėjo sąskaitų.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 21 d. pateikė PVM deklaraciją už laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d., kurioje apskaičiuotas mokėtinas į biudžetą PVM sudaro 151 Eur. Pranešimu apie nesumokėtą prievolę VMI per elektroninių paslaugų sistemą „Mano VMI“ informavo pareiškėją, kad 2018 m. rugsėjo 26 d. duomenimis yra neįvykdyta prievolė – 151,00 Eur PVM (įskaitant delspinigius), mokėjimo terminas 2018 m. rugsėjo 25 d. Šiame pranešime tai pat nurodyta, kad mokesčių mokėtojas yra nesumokėjęs ankstesnių laikotarpių mokesčių, iš kurių 17 325,62 Eur PVM ir 7 419,08 Eur PVM delspinigių (bendra suma 24 744,70 Eur). Taip pat mokesčių mokėtojui primenama, kad, nesumokėjus pranešime nurodytų prievolių, VMI pradės priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūras MAĮ 106 straipsnio nustatyta tvarka. Pranešimas apie nesumokėtą prievolę pareiškėjui įteiktas 2018 m. rugsėjo 28 d. VMI 2018 m. spalio 4 d. Nurodymu nurodė nurašyti 151,65 Eur dydžio mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojo pareiškėjo sąskaitų.

12. Teismas aptarė ginčui aktualias MAĮ 33 straipsnio 8 dalies (mokesčių administratoriaus teisės), 66 straipsnio 1 ir 2 dalies (mokesčio apskaičiavimas ir perskaičiavimas), 73 straipsnio 1 dalies (savarankiškas mokesčių deklaravimas), 105 straipsnio (mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką), 106 straipsnio 1 dalies 1 punkto (priverstinis išieškojimas duodant nurodymą nurašyti sumas iš asmens sąskaitos) nuostatas.

13. Teismas nustatė, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI) 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.45-4.7.2) FR0682-427 (toliau – ir 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimas) patvirtino patikrinimo akto rezultatus ir nurodė į VMI sąskaitą sumokėti 16 521,57 Eur PVM, 6 236,81 Eur PVM delspinigių ir 4 956 Eur PVM baudą. Pareiškėjas, nesutikdamas su patikrinimo akto išvadomis, pateikė skundą VMI, kuri 2018 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 69-8 patvirtino Kauno AVMI 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą. Pareiškėjas dėl VMI 2018 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 69-8 su skundu kreipėsi į MGK. MGK Sprendimu pakeitė VMI 2018 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 69-8: sumažino pareiškėjui paskirtą PVM baudą iki 1 652,00 Eur. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 14 d. MGK Sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2018 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-4154-189/2018 atsisakė priimti pareiškėjo skundą, pareiškėjui praleidus skundo padavimo teismui terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 6 d. nutartimi pirmos instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2018 m. lapkričio 22 d. pakartotinai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti skundo dėl MGK Sprendimo padavimo teismui terminą. Teismas 2018 m. lapkričio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-5450-426/2018 netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo teismui terminą ir atsisakė priimti skundą. Teismo nutartis įsiteisėjo 2018 m. gruodžio 12 d. Teismas darė išvadą, kad mokestinis ginčas tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus dėl Kauno AVMI 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo yra pasibaigęs, o įsiteisėjus MGK Sprendimui, pareiškėjas į biudžetą privalo sumokėti 16 521,57 Eur PVM, 6 236,81 Eur PVM delspinigių ir 1 652,00 Eur PVM baudą.

15. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 90 straipsniu (PVM privalo būti sumokėtas ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos) ir pažymėjo, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 23 d. VMI pateikė PVM deklaraciją už 2018 m. liepos 1–31 d. (VMI gauta 2018 m. rugpjūčio 30 d.) ir 2018 m. rugpjūčio 25 d. per banką sumokėjo joje deklaruotą 102 Eur PVM. Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 21 d. pateikė PVM deklaraciją už 2018 m. rugpjūčio 1–31 d. ir 2018 m. rugsėjo 25 d. per banką sumokėjo 151 Eur PVM.

16. Teismas rėmėsi MAĮ 84 straipsnio 1 dalimi (dėl sumokėtų sumų įskaitymo pagal įmokos kodą), Taisyklių 9.1 punktu, reglamentuojančiu to įmokos kodo mokesčių mokėjimo prievolės įskaitymo tvarką ir nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 25 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1888 ir 2018 m. rugsėjo 25 d. mokėjimo nurodymu Nr. 234 sumokėdamas už atitinkamus mokestinius laikotarpius deklaruotą PVM, mokėjimo paskirtyje nurodė įmokos kodą 1001 (PVM). Teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis aukščiau paminėtomis teisės normomis, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas turi nepadengtų įsiskolinimų biudžetui už ankstesnius laikotarpius ir neturėdamas jokių duomenų apie tai, kad tarp jo ir pareiškėjo vyksta mokestinis ginčas (MAĮ 110 straipsnio 1 dalis), įskaitė minėtuose mokėjimo nurodymuose nurodytas PVM sumas anksčiau pagal mokėjimo prievolės sumokėjimo datą susidariusioms prievolėms padengti. Teismas nusprendė, kad šiuo atveju buvo ir teisinis, ir faktinis pagrindas PVM skolą išieškoti Nurodymais. Teismas pareiškėjo skundo teiginį, kad PVM už tą patį mokestinį laikotarpį jis privalės sumokėti du kartus, atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas pažymėjo, kad dėl einamųjų mokesčių nepriemokos išieškojimo pagrindų pareiškėjas buvo informuotas VMI 2018 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. (23.1-08)RNA-31638 „Dėl UAB „Komotos servisas“ direktoriaus M. P. kreipimosi“, prie Nurodymų pridėtose prievolių ataskaitose nurodyti pareiškėjo pateiktų PVM deklaracijų duomenys (mokestinis laikotarpis, deklaracijos pateikimo data, prievolės dydis ir delspinigiai), o pranešimuose apie mokestinę prievolę, su kuriais pareiškėjas susipažino, buvo nurodytas įsiskolinimo biudžetui dydis už ankstesnius laikotarpius. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismui jokių apskaičiavimų, paneigiančių Nurodymuose nurodytas sumas, nepateikė, todėl darė išvadą, kad pareiškėjui buvo žinomas Nurodymų teisinis ir faktinis pagrindas. Teismas nusprendė, kad panaikinti VMI 2018 m. rugsėjo 24 d. Nurodymo ir 2018 m. spalio 4 d. Nurodymo nėra teisinio pagrindo.

III. 18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti VMI Nurodymus, o Nurodymais nuskaičiuotas sumas grąžinti pareiškėjui; arba grąžinti pareiškėjui Nurodymais nuskaičiuotas sumas bei sustabdyti mokesčių administratoriaus nurodymų vykdymą bei pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui (toliau – ir Teisingumo Teismas) prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, jei teismui aiškiai kyla abejonių dėl PVMĮ nuostatos, kurios pagrindu ir buvo apskaičiuoti mokesčiai pareiškėjui bei jau prasidėjęs išieškojimas nesuderinamumo su Europos Sąjungos teise; arba grąžinti nuskaičiuotas sumas Nurodymų pagrindu pareiškėjui bei stabdyti mokesčių administratoriaus nurodymų vykdymą iki tol, kol paaiškės Europos Komisijos tyrimo dėl PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostatos teisėtumo išvados.

19. Pareiškėjas įsitikęs, kad VMI Nurodymai turi būti panaikinti, nurašytos sumos turi būti grąžintos pareiškėjui, o mokestinės prievolės išieškojimo procedūros turi būti stabdomos, nes yra pakankamai teisinių argumentų leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjui mokestinė prievolė buvo apskaičiuota vadovaujantis PVMĮ 71 straipsnio 7 dalimi, kuri yra neproporcinga ir pažeidžianti Europos Sąjungos teisę, t. y. nauji mokesčiai pareiškėjui buvo apskaičiuoti dėl klaidingo materialiosios teisės normų taikymo.

20. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti kaip papildomus paaiškinimus jo pateiktą teisinę analizę, o Europos Komisija, kuriai ši analizė taip pat buvo pateikta, nusprendė dėl PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies pradėti tyrimą. Pareiškėjas teigia, jog šis faktas yra pakankamas ir rodo, kad ši įstatymo nuostata ir jos taikymas kelia rimtų abejonių.

21. Pareiškėjas nurodo, kad jam nauji mokesčiai apskaičiuoti vadovaujantis PVMĮ 71 straipsnio 7 dalimi, kuri greičiausiai pažeidžia Europos Sąjungos teisę. PMVĮ 71 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kai tas pats asmuo (vienas ar kartu su kitais asmenimis, kurie pagal šį Įstatymą laikomi su juo susijusiais) kontroliuoja keletą juridinių asmenų, visi jo kontroliuojami juridiniai asmenys ir jis pats (jeigu jis pats vykdo ekonominę veiklą) privalo pateikti prašymus įregistruoti juos PVM mokėtojais, jeigu bendra visų jų gauta ar gautina atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo šio straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą (pareiškėjo pastaba – riba 45 000 Eur), neatsižvelgiant į tai, kad kiekvieno tokio asmens ar dalies jų gauto ar gautino atlygio suma yra mažesnė už nustatytą ribą. Pareiškėjas teigia, kad nauji mokesčiai jam buvo paskaičiuoti esant šioms aplinkybėms: A. P. (M. P. tėvas) įregistravo 2007 m. lapkričio 25 d. UAB „Komotos sistemos", kuri vykdė kompiuterinės technikos pardavimus. A. P. buvo šios įmonės vadovas ir akcininkas (valdęs 66 proc. akcijų). M. P., A. P. sūnus, minėtoje įmonėje turėjo 17 proc. akcijų; 2011 m. birželio 7 d. M. P. įkūrė UAB „Komotos servisas", kuri vykdė įvairios kompiuterinės technikos taisymą ir remontą. Nuo pat įkūrimo M. P. savo įmonėje buvo ir vadovas, ir 100 proc. akcininkas. Atsižvelgiant į tai, kad M. P. nuo 2011 m. birželio 7 d. tapo dviejų įmonių kontroliuojančiu asmeniu, mokesčių administratorius nusprendė, kad, vadovaujantis PVMĮ 71 straipsnio 7 dalimi M. P. įmonė UAB „Komotos servisas“ turėjo tapti PVM mokėtoja nuo pat jos registracijos bei teikti savo paslaugas su PVM. Pareiškėjas akcentuoja, kad dvi įmonės, vien dėl to paties kontroliuojančio asmens M. P. laikomos PVM subjektu, t. y. preziumuojama, kad įmonės buvo dirbtinai išskaidytos, nors jokių glaudžių sąsajų tarp įmonių mokestinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta: įmonių vadovai skirtingi, klientūra skirtinga, teikiamos paslaugos ir parduodamos prekės skiriasi.

22. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į PMVĮ 71 straipsnio 7 dalies tikslą – neleisti dirbtinai išskaidytiems verslams išvengti registravimosi PVM mokėtojais prievolės pajamų sumai pasiekus atitinkamą ribą – ir teigia, kad pareiškėjo situacija aiškiai parodo, kad į PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies reguliavimo sritį patenka ir tie verslai, kurie su dirbtiniu išskaidymu neturi nieko bendro. Pareiškėjas nurodo, kad ši nuostata gali būti taikoma ir yra dažnai taikoma mokesčių administratoriaus tokiose situacijose, kai du (ar daugiau) atskirus juridinius vienetus sieja tas pats kontroliuojantis akcininkas, t. y. verslus sieja finansiniai ryšiai, tačiau nėra jokių kitų sąsajų, t. y. verslai nesusiję, nei ekonominiais ryšiais (verslai parduoda ir tiekia visiškai skirtingas prekes / paslaugas, kurios orientuotos į visiškai skirtingas klientų auditorijas), nei organizaciniais ryšiais (verslams vadovauja skirtingi vadovai su skirtingomis kompetencijomis).

23. Pareiškėjas nurodo, kad tokia prieštaringa situacija susiklostė ir pareiškėjo atžvilgiu, o tai lėmė, kad mokesčių administratorius, nenustatęs akivaizdžiai tamprių ryšių tarp UAB „Komotos servisas“ ir UAB „Komotos sistemos“ bei to fakto, kad verslai buvo dirbtinai išskaidyti, vadovaudamasis vien kontroliuojančio asmens kriterijumi, apskaičiavo pareiškėjui nemažą mokesčių sumą, kurią reikalauja sumokėti į valstybės biudžetą. Pareiškėjas teigia, kad jo veikla neturi nieko bendro su dirbtiniu verslo išskaidymu, o mokesčiai buvo apskaičiuoti tik dėl formaliai pritaikyto PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies.

24. Pareiškėjas nurodo, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjo PVM patikrinimą ir nustatė, kad pareiškėjas jau 2012 m. sausio 1 d.–2015m. spalio 17 d. laikotarpiu turėjo būti registruotas PVM mokėtoju dėl jau minėtų priežasčių ir atkreipia dėmesį, kad nei viena institucija nenustatė, kad pareiškėjas dirbtinai būtų siekęs išskaidyti verslus taip vengiant PVM prievolių.

25. Pareiškėjas pažymi, kad PVMĮ 71 straipsnio 7 dalis prieštarauja 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) 11 straipsniui, kuris nustato, kad „Pasikonsultavusi su patariamuoju pridėtinės vertės mokesčio komitetu (PVM komitetas), kiekviena valstybė narė gali atskiru apmokestinamuoju asmeniu laikyti tos valstybės narės teritorijoje įsisteigusius asmenis, kurie, būdami teisiškai savarankiški, yra glaudžiai susiję finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais <...>“.

Pareiškėjas teigia, kad PVM direktyvos 11 straipsnis buvo priimtas tam, kad valstybės narės galėtų užkirsti kelią dirbtiniam verslų išskaidymui, taip išvengiant PVM prievolių. Tačiau Europos Sąjungos įstatymo leidėjas numatė tam tikras sąlygas PVM direktyvos 11 straipsnio įgyvendinimui, t. y. valstybė narė, norėdama įgyvendinti PVM direktyvos 11 straipsnį savo nacionalinėje teisėje, turi tai padaryti būtent pagal tas sąlygas, kurios numatytos Europos Sąjungos įstatymo leidėjo: pasikonsultuoti su PVM komitetu; valstybė narė, norėdama kelis verslo subjektus matyti kaip vieną PVM subjektą, turi užtikrinti, kad tokie subjektai būtų susiję tampriais organizaciniais, finansiniais ir ekonominiais ryšiais; turi sudaryti sąlygas tokiems subjektams veikti kaip vienas PVM subjektas, t. y. tokie subjektai nebegali turėti skirtingų PVM kodų ir teikti PVM deklaracijas kiekvienas už save.

Pareiškėjas teigia, kad Lietuva pasinaudojo jai suteikta galimybe kelis verslo subjektus matyti kaip vieną subjektą PVM prasme, ir įgyvendino PVM direktyvos 11 straipsnį per PVMĮ 71 straipsnio 7 dalį, tačiau tai buvo padaryta netinkamai, t. y. PVM direktyvos 11 straipsnis buvo įgyvendintas nesilaikant Europos Sąjungos įstatymo leidėjo nustatytų sąlygų. Pareiškėjas nurodo, kad nėra jokių duomenų, jog Lietuva būtų konsultavusis su PVM komitetu, nors Teisingumo Teismas itin rimtai vertina pasitarimo su PVM komitetu procedūrą (MetropolStadler byla, StradasfaltiSrl byla), todėl Lietuva negali PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies taikyti pareiškėjo nenaudai ir apskaičiuoti jam naujus mokesčius.

Lietuva, matydama kelis verslo subjektus kaip vieną PVM subjektą, atsižvelgia tik į vieną kontroliuojančio asmens kriterijų, tačiau visiškai nevertina šių subjektų tarpusavio organizacinių ir ekonominių ryšių, nors Europos Komisija viename iš savo komunikatų pasisakė, kad PVM direktyvos 11 straipsnio formuluotė reiškia, kad visi ryšiai (ekonominiai, finansiniai, organizaciniai) turi egzistuoti vienu metu. Pareiškėjas teigia, kad mokesčių administratorius neturėjo teisės pareiškėjo pajamų sudėti su UAB „Komotos sistemos“, nes taip ir nebuvo nustatyta, kad tarp minėtų subjektų buvo glaudūs organizaciniai bei ekonominiai ryšiai.

Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta tik aiški kontrolė UAB „Komotos servisas", ir ne tokie stiprūs finansiniai ryšiai su UAB „Komotos sistemos“, nes M. P. toje bendrovėje turėjo tik 17 proc. akcijų. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Lietuva, matydama kelis atskirus subjektus, kaip vieną PVM subjektą, nesudaro jiems sąlygų veikti kaip vienam PVM subjektui, t. y. jie ir toliau veikia kaip atskiri subjektai (teikia atskiras PVM deklaracijas, turi atskirus PVM kodus).

26. Pareiškėjas nurodo, kad MGK neįsigilino į PVM direktyvos 11 straipsnio tikslą, esmę bei taikymo sąlygas ir daro išvadas, kad: MGK, žinodama, kad tik Teisingumo Teismas gali įvertinti ir pasakyti, ar PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostata prieštarauja Europos Sąjungos teisei, nestabdė mokestinio ginčo ir nesikreipė į Teisingumo Teismą išaiškinimo, nors turėjo visas tam teises ir galimybes; MGK neteisingai vertino, kad PVMĮ 71 straipsnio 7 dalis neįteisina galimybės matyti kelis apmokestinamuosius asmenis kaip vieną apmokestinamąjį asmenį; MGK teigia, kad PVM direktyvos 11 straipsnyje įtvirtinti visų trijų tipų ryšiai negalėjo būti taikomi tiesiogiai pareiškėjui, nes jie visų pirma turėjo būti įtvirtinti PVMĮ. Pareiškėjas vadovaujasi Teisingumo Teismo praktika ir pabrėžia, kad turint abejonių dėl atitinkamos PVMĮ nuostatos atitikimo Europos Sąjungos teisei, institucijos turėtų imtis visų įmanomų priemonių, kad tokia nuostata nebūtų taikoma mokesčio mokėtojo nenaudai. Pareiškėjas teigia, kad MGK vertindama pareiškėjo situaciją, padarė akivaizdžias teisinio vertinimo klaidas, tačiau nenustatė PVM vengimo požymių, o taip pat konstatavo, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų sąmoningai pažeidęs mokesčių įstatymus, t. y. sąmoningai vengęs PVM registracijos. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad yra įvykęs nesusipratimas dėl MGK Sprendimo gavimo el. paštu, o teismas nesuteikė galimybės pareiškėjui apginti savo pažeistas teises teisminiu būdu dėl šio incidento.

27. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovai teigia, jog Lietuva įgyvendino PVMĮ 71 straipsnio 7 dalį ne pagal PVM direktyvos 11 straipsnį, bet pagal PVM direktyvos 273 straipsnį ir atkreipia dėmesį, kad PVM direktyvos 273 straipsnis yra bendro pobūdžio nuostata, kuri leidžia valstybėms narėms priimti priemones, kurios užkirstų kelią sukčiavimui bei PVM vengimui. Pareiškėjas nurodo, kad Teisingumo Teismas, analizuodamas valstybių narių priimtas „antivengimines“ priemones pagal PVM direktyvos 273 straipsnį yra pabrėžęs, kad priemonės privalo būti proporcingos ir neturi viršyti to, ko valstybė narė siekia. Pareiškėjas, įvertinęs PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies tikslą, daro išvadą, kad minima PVMĮ nuostata neatitinka ir PVM direktyvos 273 straipsnio, nes joje įtvirtinta priemonė yra aiškiai neproporcinga.

28. Pareiškėjas akcentuoja, jog PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies suderinamumas su PVM direktyvos nuostatomis (tiek su PVM direktyvos 11 str., tiek su PVM direktyvos 273 str.) kelia daugybę abejonių, todėl teismas turėtų panaikinti VMI Nurodymus bei stabdyti mokestinės prievolės išieškojimo procedūrą iki Europos Komisija priims galutinį sprendimą arba atidžiai įvertinęs aplinkybes kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

29. Dėl skundžiamo teismo sprendimo pareiškėjas nurodo, kad atsakovas, pateikdamas Nurodymus nurašyti nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) per piniginių lėšų apribojimo sistemą (PLAIS) žinojo, kad už minėtas einamas PVM (FR0600) prievoles pareiškėjas jau yra apmokėjęs (151 Eur ir 102 Eur), ir, kad įskaitydamas minėtas sumas 151 Eur ir 102 Eur sumas ankstesnei prievolei dengti, atsakovas žinojo, kad dėl šios prievolės vis dar vyksta ginčai teismuose. Atsakovas neatsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas geranoriškai bendradarbiaudamas prašė netaikyti naujų verslui poveikio priemonių, kol nebus išspręstas ginčas.

30. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nors pats mokestinis ginčas dėl ankstesnės mokestinės prievolės formaliai ir pasibaigęs, tačiau pareiškėjas kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuriuo ginčija mokestinės prievolės, patvirtintos MGK Sprendimu, išieškojimą. Pareiškėjo skundą Vilniaus apygardos administracinis teismas yra priėmęs nagrinėti ir byla dar nėra pasibaigusi.

31. Pareiškėjas teigia, kad palikus galioti Nurodymus, pareiškėjo mokestinė našta dar labiau išauga, nes pareiškėjo jau kartą sumokėtas sumas (151 Eur ir 102 Eur) įskaičius ankstesnei mokestinei prievolei dengti, bus laikoma, kad pareiškėjas taip ir neatsiskaitė už einamąsias PVM prievoles bei jam pradedami skaičiuoti nauji delspinigiai už neva neįvykdytas PVM prievoles, kas dar labiau apsunkina pareiškėjo finansinę padėtį.

32. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

33. Atsakovas nurodo, kad pasibaigus mokestiniam ginčui, UAB „Komotos servisas“ turima 814,53 Eur permoka (skirtumas), 2018 m. rugpjūčio 27 d. sumokėta 102,00 Eur ir 2018 m. rugsėjo 25 d. sumokėta 151,00 Eur suma buvo įskaityta mokestinei nepriemokai pagal patikrinimo aktą dengti, todėl grąžinti įskaitytos permokos (skirtumo) ir sumokėtų sumų nėra teisinio pagrindo. Atsakovas nurodo, kad VMI priėmė 2018 m. rugsėjo 24 d. Nurodymą nurašyti 102,66 Eur bei 2018 m. spalio 4 d. Nurodymą nurašyti 151,65 Eur mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo sąskaitos (sąskaitų) ir per piniginių lėšų apribojimo sistemą (PLAIS) perdavė bankams vykdyti. Iš pareiškėjo sąskaitos, esančios AB SEB banke, 2018 m. rugsėjo 25 d. nurašyta 102,66 Eur ir 2018 m. spalio 5 d. nurašyta 151,65 Eur. Nurodymai pilnai įvykdyti. Nurodymais nurašytos sumos buvo įskaitytos deklaruotai mokestinei nepriemokai dengti, todėl grąžinti nurašytų sumų nėra teisinio pagrindo.

34. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo teiginiai, jog dar yra neišspręsti esminiai klausimai dėl PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies pagrįstumo taikymo, yra nepagrįsti. Šie argumentai nėra susiję su šia administracine byla, nes pareiškėjas pasisako ne dėl skundžiamų 2018 m. rugsėjo 24 d. Nurodymo bei 2018 m. spalio 4 d. Nurodymo pagrįstumo, o dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo, pagal kurį pareiškėjui naujai priskaičiuotos ir nurodytos sumokėti mokesčių ir su jais susijusios sumos, pagrįstumo. Mokestinis ginčas, kurio metu pareiškėjas galėjo ginčyti mokestinio patikrinimo metu apskaičiuotas prievoles, yra pasibaigęs. VMI, prieš vykdydama mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą, neturi pareigos dar kartą įrodyti mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių.

35. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui yra žinoma, kad Kauno AVMI 2017 m. rugsėjo 14 d. patikrinimo aktas yra patvirtintas Kauno AVMI 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu, kuriuo ir apskaičiuoti PVM delspinigiai bei paskirta PVM bauda. Pareiškėjas inicijavo mokestį ginčą, todėl jam yra žinoma, kokios sumos mokėtinos pasibaigus mokestiniam ginčui. Mokėtinos sumos buvo nurodytos ir VMI 2018 m. lapkričio 6 d. raginime Nr. (23.31-08) 464-664. Mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai vykdyti mokestinę prievolę. Pasibaigus mokestiniam ginčui pareiškėjas privalėjo sumokėti mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuotą PVM sumą ir PVM delspinigius bei paskirtą PVM baudą. Pareiškėjas šių mokestinių prievolių neįvykdė ir po mokesčių administratoriaus raginimo, todėl VMI įgijo teisę priverstinai išieškoti mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuotas sumas. Vien tai, kad priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas sukelia pareiškėjui nepatogumus, nepaneigia mokesčių administratoriaus teisės ir pareigos priverstinai išieškoti mokestines nepriemokas.

36. Atsakovas akcentuoja, kad teismas skundžiamame sprendime pripažino, kad yra pasibaigęs mokestinis ginčas, pareiškėjo turima 814,53 EUR permoka (skirtumas) bei 2018 m. rugpjūčio 27 d. sumokėta 102,00 Eur ir 2018 m. rugsėjo 25 d. sumokėta 151,00 Eur suma buvo įskaityta mokestinei nepriemokai pagal patikrinimo aktą dengti, todėl grąžinti įskaitytos permokos (skirtumo) ir sumokėtų sumų nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl VMI 2018 m. rugsėjo 24 d. Nurodymo ir 2018 m. spalio 4 d. Nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos teisėtumo ir pagrįstumo.

38. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad dėl einamųjų mokesčių nepriemokos išieškojimo pagrindų pareiškėjas buvo informuotas, prie Nurodymų pridėtose prievolių ataskaitose nurodyti pareiškėjo pateiktų PVM deklaracijų duomenys (mokestinis laikotarpis, deklaracijos pateikimo data, prievolės dydis ir delspinigiai), o pranešimuose apie mokestinę prievolę, su kuriais pareiškėjas susipažino, buvo nurodytas įsiskolinimo biudžetui dydis už ankstesnius laikotarpius, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas teismui jokių apskaičiavimų, paneigiančių Nurodymuose nurodytas sumas, nepateikė, pareiškėjo skundą atmetė.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios intancijos teismo vertinimu nesutinka, teigdamas, kad mokesčių administratoriaus nurodymų vykdymas, vadovaujantis PVMĮ 71 straipsnio 7 dalimi, kurios pagrindu buvo apskaičiuoti mokesčiai pareiškėjui bei jau prasidėjęs išieškojimas, nesuderinamas su Europos Sąjungos teise. Pareiškėjas taip pat teigia, kad atsakovas pateikdamas Nurodymus nurašyti nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) per piniginių lėšų apribojimo sistemą (PLAIS) žinojo, kad už minėtas einamas PVM (FR0600) prievoles pareiškėjas jau yra apmokėjęs (151 Eur ir 102 Eur), ir, kad įskaitydamas minėtas sumas 151 Eur ir 102 Eur sumas ankstesnei prievolei dengti, atsakovas žinojo, kad dėl šios prievolės vis dar vyksta ginčai teismuose.

40. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

41. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 23 d. pateikė PVM deklaraciją už laikotarpį nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2018 m. liepos 31 d., kurioje apskaičiuotas mokėtinas į biudžetą PVM sudaro 102 Eur. Pranešimu apie nesumokėtą prievolę VMI per elektroninių paslaugų sistemą „Mano VMI“ informavo pareiškėją, kad 2018 m. rugsėjo 7 d. duomenimis yra neįvykdyta prievolė – 102,12 Eur PVM (įskaitant delspinigius), mokėjimo terminas 2018 m. rugpjūčio 27 d. Pranešime taip pat nurodyta, kad mokesčių mokėtojas yra nesumokėjęs ankstesnių laikotarpių mokesčių, iš kurių 17 476,71 Eur PVM ir 7 309,75 Eur PVM delspinigių (bendra suma 24 786,46 Eur). Pranešimas apie nesumokėtą prievolę pareiškėjui įteiktas 2018 m. rugsėjo 10 d. VMI 2018 m. rugsėjo 24 d. Nurodymu nurodė nurašyti 102,66 Eur dydžio mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojo pareiškėjo sąskaitų.

42. Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 21 d. pateikė PVM deklaraciją už laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d., kurioje apskaičiuotas mokėtinas į biudžetą PVM sudaro 151 Eur. Pranešimu apie nesumokėtą prievolę VMI per elektroninių paslaugų sistemą „Mano VMI“ informavo pareiškėją, kad 2018 m. rugsėjo 26 d. duomenimis yra neįvykdyta prievolė – 151,00 Eur PVM (įskaitant delspinigius), mokėjimo terminas 2018 m. rugsėjo 25 d. Šiame pranešime tai pat nurodyta, kad mokesčių mokėtojas yra nesumokėjęs ankstesnių laikotarpių mokesčių, iš kurių 17 325,62 Eur PVM ir 7 419,08 Eur PVM delspinigių (bendra suma 24 744,70 Eur). Pranešimas apie nesumokėtą prievolę pareiškėjui įteiktas 2018 m. rugsėjo 28 d. VMI 2018 m. spalio 4 d. Nurodymu nurodė nurašyti 151,65 Eur dydžio mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojo pareiškėjo sąskaitų.

43. Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 23 d. VMI pateikęs PVM deklaraciją už 2018 m. liepos 1–31 d. (VMI gauta 2018 m. rugpjūčio 30 d.), 2018 m. rugpjūčio 25 d. per banką sumokėjo joje deklaruotą 102 Eur PVM, o 2018 m. rugsėjo 21 d. pateikęs PVM deklaraciją už 2018 m. rugpjūčio 1–31 d. 2018 m. rugsėjo 25 d. per banką sumokėjo 151 Eur PVM.

44. Byloje taip pat nustatyta, kad Kauno AVMI 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu patvirtino patikrinimo akto rezultatus ir pareiškėjui nurodė į VMI sąskaitą sumokėti 16 521,57 Eur PVM, 6 236,81 Eur PVM delspinigių ir 4 956 Eur PVM baudą. Pareiškėjas dėl Kauno AVMI 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo pateikė skundą VMI, kuri 2018 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 69‑8 jį paliko nepakeistą. Pareiškėjas dėl VMI 2018 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 69-8 su skundu kreipėsi į MGK. MGK Sprendimu pakeitė VMI 2018 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 69-8 ir sumažino pareiškėjui paskirtą PVM baudą iki 1 652,00 Eur. Nustatyta, kad mokestinis ginčas tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus dėl Kauno AVMI 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo, įsiteisėjus MGK Sprendimui (Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 24 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, praleidus skundo padavimo terminą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 30 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo teismui terminą ir atsisakė priimti skundą), yra pasibaigęs, o pareiškėjas į biudžetą privalo sumokėti 16 521,57 Eur PVM, 6 236,81 Eur PVM delspinigių ir 1 652,00 Eur PVM baudą.

V. 45. Mokesčių administravimo įstatymas nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, nustato mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką.

46. MAĮ 84 straipsnis reglamentuoja mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymą, o šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių mokėtojo sumokėtos sumos įskaitomos pagal mokėjimo nurodyme mokesčių mokėtojo nurodytą įmokos kodą. Mokesčių mokėtojo į VMI biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas sumokėtų mokesčių, baudų už administracinius nusižengimus, pagal vykdomuosius dokumentus valstybės naudai išieškotinų sumų, rinkliavų, baudų, paskirtų pagal MAĮ ar kitus mokesčių įstatymus, ir kitų įmokų įskaitymo, mokesčių mokėjimo prievolių dydžių skirtumų, susidariusių pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus, ir mokėjimo prievolės dokumente apskaičiuotų grąžintinų sumų tvarkymo principus nustato Taisyklės. Taisyklių 9 punkte nustatyta mokesčių mokėtojo pagal atitinkamą įmokos kodą sumokėtos pinigų sumos įskaitymo tvarka, pagal kurią pirmiausiai padengiamos mokėjimo nurodyme nurodyto įmokos kodo mokesčių mokėjimo prievolės. Įskaitymas pradedamas nuo anksčiausiai pagal mokėjimo prievolės sumokėjimo datą susidariusių prievolių. Jeigu yra kelios vienodo termino prievolės – pradedama nuo mažiausios sumos. Jeigu yra kelios vienodo termino ir vienodo dydžio prievolės – pradedama nuo prievolės, parengtos pagal anksčiausiai pateiktą mokėjimo prievolės dokumentą.

47. MAĮ 33 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. Vadovaujantis MAĮ 105 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš šioje įstatymo nuostatoje nustatytų pagrindų: 1) mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime; 2) mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu; 3) mokesčių mokėtojas šio Įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pagal MAĮ 105 straipsnio 2 dalį, teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – kitą dieną po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos. Tais atvejais, kai pasibaigus mokesčio sumokėjimo terminui mokesčių mokėtojas mokesčio deklaraciją pateikia pavėluotai arba pateikia patikslintą mokesčių deklaraciją, mokesčių administratorius įgyja teisę išieškoti patikslintoje mokesčių deklaracijoje nurodytą mokestį ir su juo susijusius delspinigius kitą dieną po minėtos deklaracijos pateikimo dienos.

48. MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos.

VI. 49. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad pareiškėjas, ginčydamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nenurodė jokių bylos įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl VMI 2018 m. rugsėjo 24 d. Nurodymo ir 2018 m. spalio 4 d. Nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos turėtų būti pripažintos nepagrįstomis. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais dėl mokesčių administratoriaus sprendimo, pagal kurį pareiškėjui naujai priskaičiuoti ir nurodyti sumokėti mokesčiai ir su jais susijusios sumos, teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjas neneigia, jog šis mokestinis ginčas, kurio metu pareiškėjas galėjo ginčyti Kauno AVMI mokestinio patikrinimo metu apskaičiuotas prievoles, yra pasibaigęs. Atsižvelgdama į tai, kad mokesčių administratoriaus sprendimo teisėtumo vertinimas nėra šios administracinės bylos dalykas, teisėjų kolegija dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su mokesčių administratoriaus nurodymų vykdymu, vadovaujantis PVMĮ 71 straipsnio 7 dalimi, kurios pagrindu pareiškėjui buvo apskaičiuoti mokesčiai ir jau prasidėjęs išieškojimas, bei jų suderinamumo su Europos Sąjungos teise, nepasisako.

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 41–44 punktuose išdėstytas bylos faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (nutarties 45–48 p.) ir patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Kaip jau minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas, o aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, ir nesutiko su pareiškėjo reiškiama pozicija dėl VMI 2018 m. rugsėjo 24 d. Nurodymo ir 2018 m. spalio 4 d. Nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos neteisėtumo ir nepagrįstumo, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti pripažintas neteisėtu, ir nepagrįstu. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad palikus galioti Nurodymus, pareiškėjo mokestinė našta dar labiau išauga, nes pareiškėjo jau kartą sumokėtas sumas (151 Eur ir 102 Eur) įskaičius ankstesnei mokestinei prievolei dengti (kurios išieškojimą pareiškėjas ginčija kitoje administracinėje byloje), bus laikoma, kad pareiškėjas taip ir neatsiskaitė už einamąsias PVM prievoles bei jam pradedami skaičiuoti nauji delspinigiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia jo pareigos laiku ir tiksliai vykdyti mokestinę prievolę, atsiradusią pagal mokesčių administratoriaus sprendimą (šiam sprendimui tapus galutiniu administraciniu sprendimu), kuriuo pareiškėjas į biudžetą privalo sumokėti 16 521,57 Eur PVM, 6 236,81 Eur PVM delspinigių ir 1 652,00 Eur PVM baudą. Mokėtinos sumos buvo nurodytos ir VMI 2018 m. lapkričio 6 d. raginime Nr. (23.31-08) 464-664. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas šių mokestinių prievolių neįvykdė ir po mokesčių administratoriaus raginimo, VMI, neturėdama duomenų apie tai, kad tarp jos ir pareiškėjos vyksta mokestinis ginčas (MAĮ 110 straipsnio 1 dalis), įgijo teisę priverstinai išieškoti mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuotas sumas ir pagal mokesčių mokėtojo nurodytą įmokos kodą (1001) įskaityti pareiškėjo mokėjimo nurodymuose nurodytas PVM sumas (151 Eur ir 102 Eur) anksčiau pagal mokėjimo prievolės sumokėjimo datą susidariusioms prievolėms padengti. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas sukelia pareiškėjui nepatogumus, nepaneigia mokesčių administratoriaus teisės ir pareigos, aptartos šios nutarties 46–48 punktuose, priverstinai išieškoti mokestines nepriemokas.

52. Pareiškėjas tvirtina, jog PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies suderinamumas su PVM direktyvos nuostatomis (tiek su PVM direktyvos 11 str., tiek su PVM direktyvos 273 str.) kelia daugybę abejonių, todėl teismas turėtų panaikinti VMI Nurodymus bei stabdyti mokestinės prievolės išieškojimo procedūrą iki Europos Komisija priims galutinį sprendimą arba, atidžiai įvertinęs aplinkybes, kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Minėta, kad mokesčių administratoriaus sprendimas, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuotas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, tapo galutiniu administraciniu sprendimu, nes mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija savo sprendimu nepatenkino mokesčių mokėtojo skundo ir tokio sprendimo mokesčių mokėtojas nustatytu terminu neapskundė, todėl mokesčių administratoriaus sprendimas turi būti vykdomas (MAĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Pareiškėjas neapskundė nustatyta tvarka mokesčių administratoriaus sprendimo (nepadavė teismui skundo dėl MGK sprendimo), t. y. neatliko veiksmų, kuriuos atlikus pagal įstatymą stabdomas ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinis išieškojimas (MAĮ 110 str. 1 d.). Nagrinėjamos bylos dalyko neapima minėtas sprendimas, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuotas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, todėl nėra pagrindo svarstyti klausimo dėl skundžiamų sprendimų sustabdymo taikant reikalavimo užtikrinimo priemones (ABTĮ 70 str.). Kadangi nagrinėjamos bylos dalyko neapima minėtas sprendimas, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuotas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, šis sprendimas yra galutinis administracinis sprendimas, kuris turi būti vykdomas, todėl nėra pagrindo plačiau pasisakyti dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ir tenkinti šį prašymą, kuris būtų aktualus mokestiniame ginče, jeigu būtų priimtas nagrinėti teisme pareiškėjo skundas dėl MGK sprendimo.

53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Komotos servisas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė