49210582-a9ac-476c-912a-e2da1eaec5a3 · Lietuvos apeliacinis teismas

? Civilinė byla Nr. e2-512-790/2021 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00225-2021-9 Procesinio sprendimo kategorija 3.6.3.5 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. birželio 3 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bajoras, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjęs civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurorita“ atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti ieÅ¡kovės pateiktÄ ieÅ¡kinį, civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurorita“ ieÅ¡kinį atsakovams S. G.-F. ir P. D.

M. G. dėl be teisinio pagrindo įgyto turto ir palÅ«kanų priteisimo, ir n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Eurorita“ kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydama: 1) priteisti iÅ¡ atsakovės S. G.-F. be teisinio pagrindo įgytÄ 115 000 Eur sumÄ , 2/3 dalis priskaičiuotų 5 proc. metinių palÅ«kanų nuo Å¡ios sumos, t. y. 10 099,36 Eur, 5 proc. metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo; 2) priteisti iÅ¡ atsakovės S. G.-F. ir atsakovo P. D.

M. G. solidariai 1/3 dalį priskaičiuotų 5 proc. metinių palūkanų nuo 115 000 Eur sumos, t. y. 5 049,67 Eur.

2. IeÅ¡kovė nurodė, kad atsakovas P. D. M. G. nuo (duomenys neskelbtini) ėjo UAB „WB21“, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra ieÅ¡kovė, generalinio direktoriaus pareigas. UAB „WB21“ laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 6 d. iki 2018 m. gegužės 8 d. pervedė į atsakovės S. G.-F. sÄ skaitas 115 000 Eur sumÄ . UAB „WB21“ ir pastarosios atsakovės nesiejo jokie civiliniai teisiniai santykiai, nebuvo priimtas joks vieÅ¡osios valdžios institucijos, teismo sprendimas ar teisės aktas, kurio pagrindu minėta suma galėjo bÅ«ti jai pervesta, todėl ieÅ¡kovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.240 straipsniu, reiÅ¡kia Å¡iai atsakovei reikalavimus grÄ Å¾inti jai pervestÄ pinigų sumÄ .

Kitam atsakovui ieškovė reiškia reikalavimus, nes jis, kaip bendrovės vadovas, tinkamai nevykdė savo pareigų ir elgėsi nerūpestingai, kai jo vadovaujama bendrovė be teisėto pagrindo pervedė ginčo lėšas atsakovei. Šiam atsakovui taikytina civilinė atsakomybė kaip bendrovės valdymo organui.

3. IeÅ¡kovė nurodė, kad pagal 2007 m. spalio 30 d. Lugano konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano konvencija) 5 straipsnio 3 dalyje nustatytÄ specialiosios jurisdikcijos taisyklę, byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto gali bÅ«ti iÅ¡kelta vietos, kurioje įvyko žalÄ sukėlęs įvykis, teisme. IeÅ¡kinys reiÅ¡kiamas atsakovui P. D. M. G., kuris nurodė, kad turi gyvenamÄ vietÄ Lietuvoje ir sutiko čia spręsti iÅ¡ darbo sutarties kylančius ginčus, ir Å veicarijoje gyvenančiai atsakovei S. G.-F., taip pat atsakingai už žalÄ sukėlusį įvykį.

IeÅ¡kinio dalykÄ sudaro iÅ¡ delikto kildinamas reikalavimas dėl be pagrindo įgyto turto grÄ Å¾inimo ir palÅ«kanų atlyginimo, už kurį solidariai atsakingi abu atsakovai, reikalavimai glaudžiai susiję ir jie negali bÅ«ti nagrinėjami atskirose bylose, ieÅ¡kinys teismingas įvykio, dėl kurio atsirado žala, vietos valstybės – Lietuvos Respublikos – teismui. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė 4. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 15 d. nutartimi atsisakė priimti ieÅ¡kinį.

5. Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovės, perėmusios UAB „WB21“ teises ir pareigas, ir atsakovo P. D. M. G. sudarytoje darbo sutartyje yra nustatyta, kad iÅ¡ darbo sutarties kylančios bylos ir bylos dėl žalos atlyginimo yra teismingos Lietuvos teismams. Å is susitarimas dėl jurisdikcijos atitinka Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatytus tokio susitarimo formai keliamus reikalavimus, tačiau Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas ne tik dėl susitarimo formos, bet ir dėl jurisdikcijÄ nustatančios sÄ lygos turinio (susitarimas turi apimti ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių).

IeÅ¡kovė reikalavimÄ atsakovui P. D. M. G. apibÅ«dina kaip reikalavimÄ atlyginti žalÄ , grindžiamÄ bendrosiomis civilinės atsakomybės taisyklėmis, tačiau vien tai, kad reikalavimas atlyginti žalÄ savo esme yra deliktinio pobÅ«džio, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks ginčas nepatenka į specialiosios jurisdikcijos taikymo sritį. Vertinant susiklosčiusiÄ situacijÄ iÅ¡ ieÅ¡kovės perspektyvos, lėšų pervedimas, kuris, ieÅ¡kovės teigimu, jai sukėlė žalos, buvo susijęs su atsakovo P. D.

M. G. ir ieÅ¡kovės tarpusavio sutartiniais santykiais, nes, nesant Å¡alių sutarties, atsakovas neturėtų pagrindo vadovauti įmonei ir pervesti ieÅ¡kovės lėšas kitai atsakovei. SÄ lyga dėl jurisdikcijos nagrinėjamoje byloje apima ieÅ¡kovės reikalavimÄ atsakovui P. D. M. G. atlyginti žalÄ , nes Å¡i reikalavimo teisė kyla iÅ¡ Å¡alių sutartinių santykių. Tačiau tokio reikalavimo ieÅ¡kovė atsakovui nereiÅ¡kia.

6. Teismas nurodė, kad atsakovei S. G.-F., kuriai reiÅ¡kiamas pagrindinis ieÅ¡kinio reikalavimas dėl be pagrindo įgytų lėšų grÄ Å¾inimo, ieÅ¡kovės ir kito atsakovo sudarytas susitarimas nesaisto. IeÅ¡kovė pati nurodė, kad nei ji, nei UAB „WB21“ nebuvo sudariusios jokių sutarčių su Å¡ia atsakove. ReikÅ¡dama reikalavimÄ atsakovei S. G.-F. dėl be pagrindo įgytų lėšų grÄ Å¾inimo, ieÅ¡kovė negrindžia jo civilinės atsakomybės sÄ lygomis, o praÅ¡omos priteisti palÅ«kanos yra suprantamos kaip piniginės prievolės nevykdymo pasekmė. Tačiau ieÅ¡kovė nurodo, kad Å¡is reikalavimas kildinamas iÅ¡ kvazidelikto ir kyla iÅ¡ atsakovo P. D. M. G. bei ieÅ¡kovės sudarytos darbo sutarties pažeidimo, todėl ieÅ¡kovė reiÅ¡kia reikalavimÄ dėl deliktinės atsakomybės taikymo abiem atsakovams. Teismas nesutiko su tokia ieÅ¡kovės pozicija ir vertino, kad ieÅ¡kovės ir S. G.-F. nesieja sutartiniai santykiai.

7. Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovė savo reikalavimo atsakovei dėl kvazidelikto teismingumÄ grindė Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalimi, pagal kuriÄ bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto yra galimybė ieÅ¡kinį pareikÅ¡ti vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalÄ sukėlęs įvykis, teismuose. IeÅ¡kovė teigia, kad žala atsirado Lietuvos Respublikoje ir padaryta veiksmais, atliktais Lietuvos Respublikoje, tačiau ji nepagrindė ir neįrodė, kurie atsakovų veiksmai nulėmė žalos atsiradimÄ arba kad atsakovai atliko kokius nors bendrus veiksmus siekdami perimti lėšas.

Dėl Å¡ios priežasties teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo žalÄ nulėmusių įvykių vieta laikyti kuriÄ nors vienÄ valstybę. IeÅ¡kovė neteko lėšų tada, kai jos buvo pervestos iÅ¡ jos sÄ skaitų ir buvo įskaitytos atsakovės sÄ skaitose. Vieta, kurioje lėšos buvo įskaitytos į atsakovės sÄ skaitas – tai vieta, kurioje atsirado tiesioginė žala. IeÅ¡kovė ir atsakovas P. D. M. G. sudarė galiojantį susitarimÄ dėl jurisdikcijos ir iÅ¡imtinę jurisdikcijÄ suteikė Lietuvos teismams, todėl Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje nustatytas jurisdikcijos pagrindas Å¡io atsakovo atžvilgiu yra neaktualus, jį eliminuoja susitarimas dėl jurisdikcijos, kuriam taikoma pirmenybė.

8. Pagal Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, Å¡ios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui byla taip pat gali bÅ«ti iÅ¡kelta, kai minėtas asmuo yra vienas iÅ¡ atsakovų teismuose pagal bet kurio iÅ¡ jų nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ , jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti visus iÅ¡ karto, siekiant iÅ¡vengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumo. IeÅ¡kovė su atsakovu P. D.

M. G. yra sudariusi prorogacinį susitarimÄ ir sutarties sÄ lyga dėl jurisdikcijos apima ieÅ¡kovės reikalavimus dėl žalos atlyginimo, todėl Å¡iam atsakovui netaikytina Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta specialiosios jurisdikcijos taisyklė. IeÅ¡kovė, pateikdama reikalavimÄ dėl be pagrindo įgytų lėšų grÄ Å¾inimo ir palÅ«kanų priteisimo ne tik iÅ¡ atsakovės S. G.-F., bet ir iÅ¡ atsakovo P. D. M. G., siekia dirbtinai sukurti pageidaujamÄ bylos teismingumÄ Lietuvos Respublikos teismams, nors ji neįrodė jokių bendrų atsakovų veiksmų.

Nagrinėjamoje byloje nėra tenkinamos Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 punkte nustatytos specialiosios jurisdikcijos taikymo sÄ lygos.

9. Teismas nurodė, kad Å¡iuo atveju yra pagrindas pripažinti Å veicarijos teismų jurisdikcijÄ nagrinėti ieÅ¡kovės reikalavimus atsakovei S. G.-F.. Reikalavimai atsakovui P. D. M. G. gali bÅ«ti iÅ¡skirti ir jurisdikcija nagrinėti Å¡iam atsakovui pareikÅ¡tus reikalavimus turi bÅ«ti nustatoma pagal atsakovo gyvenamÄ jÄ vietÄ . Atsakovo atžvilgiu iÅ¡kelta byla pagal teismingumÄ turi bÅ«ti nagrinėjama Vilniaus miesto apylinkės teisme. III. Atskirojo skundo argumentai 10. IeÅ¡kovė atskirajame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartį ir klausimÄ dėl ieÅ¡kinio priėmimo perduoti iÅ¡ naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Atskirasis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais: 10.1. PrieÅ¡ingai nei nustatė teismas, ieÅ¡kovė reiÅ¡kia atsakovui P. D. M. G. reikalavimÄ dėl solidarios deliktinės atsakomybės už dalį žalos atlyginimo (dėl 1/3 dalies priskaičiuotų palÅ«kanų). Å is reikalavimas yra grindžiamas ne ieÅ¡kovės ir atsakovo sutartiniais santykiais, o deliktu, kurį Å¡is atsakovas įvykdė, kai pervedė pinigus atsakovei S. G.-F. nesilaikydamas bendrųjų ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo, kaip įmonės vadovo, pareigas, virÅ¡ydamas protingas Å«kinės komercinės veiklos rizikos ribas, bÅ«damas nelojalus įmonei, veikdamas aplaidžiai ir savanaudiÅ¡kai, virÅ¡ydamas jam suteiktus įgaliojimus.

Teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovės reikalavimo atlyginti žalÄ pagrindas yra sutartiniai santykiai, o ne deliktas. 10.2. IeÅ¡kovė aiÅ¡kiai nurodė bendrus atsakovų veiksmus, kai atsakovas P. D. M. G., veikdamas kaip įmonės vadovas, pervedė pinigus iÅ¡ Lietuvoje esančios ieÅ¡kovės sÄ skaitos, o atsakovė S. G.-F. juos gavo į sÄ skaitas, esančias Vokietijoje ir Å veicarijoje. IeÅ¡kovė taip pat aiÅ¡kiai nurodė, kad pinigų iÅ¡siuntimas iÅ¡ ieÅ¡kovės sÄ skaitos Lietuvoje – tai įvykis, dėl kurio jai atsirado žala, o Lietuva yra Å¡alis, kurioje ieÅ¡kovė pirmiausiai patyrė žalÄ , kai jos sÄ skaitos balansas sumažėjo 115 000 Eur.

Teismas, padarydamas iÅ¡vadÄ , kad žala neatsirado Lietuvoje, netinkamai pritaikė Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje pateiktus iÅ¡aiÅ¡kinimus. Teismas neįvertino, kad ieÅ¡kovė prieÅ¡ tai nėra patyrusi jokių finansinių nuostolių kitoje Europos SÄ jungos valstybėje narėje ar Å veicarijoje. Veiksmai, kurie sukėlė pradinę žalÄ , buvo atlikti bÅ«tent Lietuvoje, pradinė žala buvo patirta taip pat Lietuvoje, o ne Vokietijoje ir Å veicarijoje. 10.3. Byla turi didesnį ryšį su įvykio, dėl kurio atsirado žala, vieta.

Nagrinėjant bylÄ Lietuvoje bÅ«tų užtikrintas proceso ekonomiÅ¡kumas ir operatyvumas, nes čia yra dauguma įrodymų ir atsirado juridiniai faktai, sudarantys reikalavimo pagrindÄ . IeÅ¡kovė sieks apklausti byloje buvusius UAB „WB21“ ir bendrovės AS „Citadele“ darbuotojus, rinkti kitus Lietuvoje esančius įrodymus. IeÅ¡kovė ir atsakovas P. D. M. G. darbo sutartyje taip pat yra susitarę, kad, pasibaigus darbo santykiams, visi ginčai dėl žalos, atsiradusios galiojant darbo sutarčiai, bus sprendžiami Lietuvos teismuose. 10.4.

PrieÅ¡ingai nei nurodė teismas, ieÅ¡kovė nurodė bendrus atsakovų deliktinius veiksmus ir pagrindė, kad ieÅ¡kinio dalykÄ sudaro iÅ¡ delikto kildinamas reikalavimas dėl be pagrindo įgyto turto grÄ Å¾inimo, už kurį atsakinga atsakovė S. G.-F., ir iÅ¡ delikto kildinamas reikalavimas dėl žalos (palÅ«kanų) atlyginimo, už kurį solidariai atsakingi abu atsakovai. Jurisdikcija atsakovų atžvilgiu nustatytina pagal Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nes atsakovams pareikÅ¡ti reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad negali bÅ«ti nagrinėjami skirtingose bylose ir tikslinga juos nagrinėti kartu siekiant iÅ¡vengti priimtų sprendimų nesuderinamumo.

Reikalavimas, reiÅ¡kiamas atsakovui P. D. M. G , yra iÅ¡vestinis iÅ¡ kitai atsakovei reiÅ¡kiamo reikalavimo. Teismas neturėjo pagrindo nurodyti, esÄ ieÅ¡kovė dirbtinai siekia sukurti situacijÄ , kai byla bÅ«tų teisminga Lietuvos teismams. Teismas k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 11. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė priimti ieÅ¡kovės pateiktÄ ieÅ¡kinį, yra pagrįsta ir teisėta.

Šį klausimÄ apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

12. Kaip matyti iÅ¡ byloje esančių duomenų, ieÅ¡kovė Å¡ioje byloje pareiÅ¡kė reikalavimus 2 atsakovų atžvilgiu ir Å¡iuos reikalavimus grindžia skirtingais teisiniais pagrindais: 12.1. ieÅ¡kovė praÅ¡o priteisti iÅ¡ atsakovės S. G.-F. 115 000 Eur, taip pat dalį (2/3) ieÅ¡kovės priskaičiuotų 5 proc. metinių palÅ«kanų, skaičiuojamų nuo praÅ¡omos priteisti sumos, t. y. 10 099,36 Eur, ir 5 proc. procesines palÅ«kanas nuo priteistos sumos. Å iuos reikalavimus ieÅ¡kovė grindžia CK 6.240 straipsniu, nustatančiu pareigÄ grÄ Å¾inti be teisinio pagrindo įgytÄ turtÄ ir mokėti už be pagrindo įgytos pinigų sumos naudojimÄ 5 proc. metines palÅ«kanas; 12.2. ieÅ¡kovė praÅ¡o priteisti solidariai iÅ¡ abiejų atsakovų dalį (1/3) ieÅ¡kovės priskaičiuotų 5 proc. metinių palÅ«kanų, skaičiuojamų nuo atsakovės S. G.-F. nepagrįstai įgytos sumos, kurios sudaro 5 049,67 Eur.

ReikalavimÄ , pareikÅ¡tÄ atsakovui P. D. M. G., ieÅ¡kovė grindžia tuo, kad jis netinkamai vykdė savo, kaip UAB „WB21“ direktoriaus pareigas, kai be pagrindo pervedė Å¡ios bendrovės lėšas kitai atsakovei. IeÅ¡kovė nurodo, kad jos reikalavimas pastarajam atsakovui – tai reikalavimas atlyginti patirtÄ Å¾alÄ .

13. IeÅ¡kinyje nurodyta, kad atsakovės S. G.-F. gyvenamoji vieta yra Å veicarijoje, o atsakovas P. D. M. G., ieÅ¡kovės teigimu, turi gyvenamÄ jÄ vietÄ Lietuvoje. Tačiau ieÅ¡kovė vertina, kad jos reikalavimai, pareikÅ¡ti abiem atsakovams, turi bÅ«ti bendrai iÅ¡nagrinėti Lietuvos teismuose. TokiÄ iÅ¡vadÄ ieÅ¡kovė daro atsižvelgdama į tai, kad, pirma, atsakovas P. D. M. G. yra sudaręs susitarimÄ dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti ginčus, kylančius iÅ¡ jo sudarytos darbo sutarties, įskaitant ir ginčus dėl žalos atlyginimo; antra, ieÅ¡kovė Å¡iuo atveju reiÅ¡kia iÅ¡ delikto kylančius reikalavimus grÄ Å¾inti be pagrindo įgytas lėšas ir atlyginti žalÄ (sumokėti palÅ«kanas), ir tiek įvykis, dėl kurio atsirado žala, tiek ir pati žala kilo Lietuvoje; trečia, abiem atsakovams pareikÅ¡ti reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad turėtų bÅ«ti iÅ¡nagrinėti kartu.

Pirmosios instancijos teismas nesutiko su tokia ieÅ¡kovės pozicija ir skundžiama nutartimi atsisakė priimti ieÅ¡kinį kaip neteismingÄ Å¡iam teismui. Teismas pripažino, kad jurisdikcijÄ nagrinėti ieÅ¡kovės reikalavimus, pareikÅ¡tus atsakovei S. G.-F., turi Å veicarijos teismai. Savo ruožtu ieÅ¡kovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pareikÅ¡tas atsakovui P. D. M. G., galėtų bÅ«tų iÅ¡skirtas ir nagrinėjamas Lietuvos teismuose, tačiau šį reikalavimÄ pagal nacionalines bylų teismingumo taisykles turėtų nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismas.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje yra keliamas ginčas, kokios valstybės teismai turi jurisdikcijÄ nagrinėti ieÅ¡kovės pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį.

14. Visus jurisdikcijos ir teismų sprendimų pripažinimo bei vykdymo klausimus civilinėse ir komercinėse bylose, kylančius tarp Europos SÄ jungos valstybių narių (iÅ¡skyrus DanijÄ ) ir Europos laisvosios prekybos asociacijos narių – Norvegijos Karalystės, Islandijos Respublikos ir Å veicarijos Konfederacijos, bei Danijos Karalystės reglamentuoja 2007 m. spalio 30 d. Lugano konvencija, pakeitusi iki tol galiojusiÄ 1988 metų Lugano konvencijÄ . Å i konvencija Å veicarijos Konfederacijai įsigaliojo 2011 m. sausio 1 d., o Lietuvos Respublikai galioja kaip Europos SÄ jungos valstybei narei, todėl nustatant konkrečios valstybės (Å veicarijos ar Lietuvos) teismų jurisdikcijÄ , nagrinėjamoje civilinėje byloje turi bÅ«ti vadovaujamasi Å¡ioje konvencijoje iÅ¡dėstytomis taisyklėmis.

15. Lugano konvencijos 2 straipsnyje yra nustatyta bendroji jurisdikcijos taisyklė, kad šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos turi būti keliamos tos valstybės teismuose. Lugano konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos šios konvencijos privalančios laikytis valstybės teismuose tik pagal šios antraštinės dalies 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.

16. Vienas iÅ¡ atvejų, kai asmuo gali nesilaikyti bendrosios Lugano konvencijos 2 straipsnyje nustatytos jurisdikcijos taisyklės – tai atvejis, kai Å¡alys susitaria dėl konkrečios valstybės teismų jurisdikcijos nagrinėti jų tarpusavio ginčus. Tokia galimybė yra nustatyta Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu Å¡alys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra Å¡ios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, yra susitarusios, jog Å¡ios konvencijos privalančios laikytis valstybės teismas arba teismai turi jurisdikcijÄ spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikcijÄ . Å ioje nuostatoje nurodyta, kad tokia jurisdikcija yra iÅ¡imtinė, jeigu Å¡alys nebuvo susitarusios kitaip.

17. ESTT praktikoje dėl sutartinę jurisdikcijÄ nustatančių taisyklių iÅ¡aiÅ¡kinta, kad pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gruodžio 12 d. reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 25 straipsnio (taip pat analogiÅ¡kas Lugano konvencijos 23 straipsnio) nuostatas, tokiu susitarimu dėl jurisdikcijos Å¡alys gali nukrypti ne tik nuo bendrosios jurisdikcijos, nustatomos pagal atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) principÄ , nustatytÄ Å¡io reglamento 4 straipsnyje (Lugano konvencijos 2 straipsnyje), bet ir nuo specialiosios jurisdikcijos, nustatytos reglamento 7–8 straipsniuose (Lugano konvencijos 5–6 straipsniuose) (ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Cartel Damage Claims (CDC) Hydrogen Peroxide SA prieÅ¡ Akzo Nobel NV ir kt., C‑352/13, 59, 61 punktai).

ESTT praktikoje taip pat nustatyta, kad valstybės narės teismo ar teismų jurisdikcija, kuriÄ sutarties Å¡alys patvirtino jurisdikcijÄ suteikiančioje nuostatoje, iÅ¡ esmės yra iÅ¡imtinė (ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje El Majdoub, C-322/14 24 punktas). Vadinasi, Å¡alims susitarus perduoti konkrečios valstybės teismams jurisdikcijÄ nagrinėti jų ginÄÄ , Å¡is susitarimas eliminuoja galimybę taikyti kitas jurisdikcijos taisykles, be kita ko, ir specialiÄ jurisdikcijÄ nustatančias taisykles, ir Å¡alių ginčo sprendimo vieta yra nustatoma bÅ«tent pagal jų susitarimÄ .

18. Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovė kartu su ieÅ¡kiniu pateikė atsakovo P. D. M. G. ir UAB „WB21“ (duomenys neskelbtini) sudarytÄ darbo sutartį, kurios 15.7 papunktyje nustatyta, kad visi ginčai dėl Å¡ios sutarties, įskaitant ir ginčus dėl darbdavei UAB „WB21“ padarytos žalos, sutarties galiojimo metu ir jai pasibaigus teismingi iÅ¡imtinai Lietuvos teismams, nepriklausomai nuo darbuotojo (atsakovo) gyvenamosios vietos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieÅ¡kovės reikalavimų, reiÅ¡kiamų pastarojo atsakovo atžvilgiu turinį ir aplinkybes, kuriomis Å¡ie reikalavimai yra grindžiami, nustatė, kad ieÅ¡kovės reikalavimai dėl žalos atlyginimo patenka į Å¡alių sudaryto susitarimo dėl jurisdikcijos taikymo sritį ir, kaip minėta, pripažino iÅ¡imtinę Lietuvos teismų jurisdikcijÄ nagrinėti tokį atsakovui pareikÅ¡tÄ reikalavimÄ .

IeÅ¡kovė atskirajame skunde Å¡ios teismo iÅ¡vados neginčija, be to, tiek ieÅ¡kinyje (žr. , pvz., ieÅ¡kinio 42 punktÄ ), tiek ir atskirajame skunde (žr. pvz. atskirojo skundo 34 punktÄ ) įrodinėdama, kad Lietuvos teismai turi jurisdikcijÄ nagrinėti jos inicijuojamÄ ginÄÄ , pati remiasi pastarojo atsakovo ir UAB „WB21“ sudarytoje darbo sutartyje esančia nuostata dėl sutarties Å¡alių tarpusavio ginčų jurisdikcijos. Tokios aplinkybės suponuoja iÅ¡vadÄ , kad nagrinėjamoje byloje nekyla ginčo dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti pastarajam atsakovui pareikÅ¡tus reikalavimus.

19. Kita vertus, nors ieÅ¡kovė neginčija teismo iÅ¡vados, kad pagal Å¡alių susitarimÄ dėl jurisdikcijos Lietuvos teismai yra kompetentingi nagrinėti jos reikalavimus atsakovui P. D. M. G., atskirajame skunde ieÅ¡kovė įrodinėja, kad teismas, spręsdamas dėl sutartinės jurisdikcijos taikymo, nepagrįstai nustatė, jog ieÅ¡kovės reiÅ¡kiami reikalavimai Å¡iam atsakovui yra sutartinio, o ne deliktinio pobÅ«džio. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad nuostata dėl jurisdikcijos sutartyse apima ir reikalavimus dėl deliktinės teisės pažeidimų, susijusius su sutartiniais santykiais, tol, kol Å¡alys, sudarydamos sutartį, gali pagrįstai nustatyti tokius reikalavimus, ir dėl to jie nėra netikėti tuo metu, kai yra susiduriama su teismo vietos pasirinkimu pagal sutartį (minėto ESTT sprendimo byloje Cartel Damage Claims (CDC) Hydrogen Peroxide SA prieÅ¡ Akzo Nobel NV ir kt., 68 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-969/2018 53 punktas).

Todėl siekiant taikyti sutartinę jurisdikcijÄ iÅ¡ delikto kildinamam reikalavimui dėl žalos atlyginimo, turi bÅ«ti nustatytas tokio reikalavimo ir sutarties ryÅ¡ys. IÅ¡ skundžiamos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas, siekdamas įvertinti, ar atsakovui pareikÅ¡tas reikalavimas, kurį ieÅ¡kovė apibÅ«dina kaip reikalavimÄ , kylantį iÅ¡ delikto, patenka į Å¡alių sudaryto susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimo sritį, vertino, ar Å¡is reikalavimas yra susijęs su atsakovo ir UAB „WB21“ sutartiniais santykiais.

Teismas nustatė, kad ieÅ¡kovės reiÅ¡kiamas reikalavimas atlyginti žalÄ , kilusiÄ atsakovui be teisinio pagrindo perdavus kitai atsakovei ieÅ¡kovės lėšas, yra susijęs su sutartimi, nes tuo atveju, jei darbo sutartis nebÅ«tų sudaryta, atsakovui nebÅ«tų sudarytos prielaidos atlikti veiksmus, kuriuos ieÅ¡kovė vertina kaip sukėlusius jai žalÄ . Tačiau, prieÅ¡ingai nei nurodo ieÅ¡kovė, teismas nevertino jos pareikÅ¡tų reikalavimų dėl žalos atlyginimo kaip reikalavimo taikyti sutartinę atsakomybę.

20. Nustačius, kad Lietuvos teismų jurisdikcija nagrinėti ieÅ¡kovės ir atsakovo P. D. M. G. ginÄÄ kyla iÅ¡ juos saistančio susitarimo dėl jurisdikcijos ir Å¡i Å¡alių nustatyta jurisdikcija yra iÅ¡imtinė, pastarojo atsakovo atžvilgiu netaikytinos kitos ieÅ¡kovės nurodytos Lugano konvencijoje nustatytos specialios jurisdikcijos taisyklės, kurios, jos vertinimu, Å¡iuo atveju yra aktualios nustatant ginčo jurisdikcijÄ . Å alių sudarytas susitarimas dėl iÅ¡imtinės jurisdikcijos suteikimo eliminuoja galimybę kartu taikyti kitas jurisdikcijÄ nustatančias taisykles.

Tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovo P. D. M. G. sudarytoje darbo sutartyje esanti nuostata dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti jo ir ieÅ¡kovės ginčus, susijusius su Å¡ia sutartimi, nesaisto kitos atsakovės ir nėra reikÅ¡minga nustatant jurisdikcijÄ dėl jos atžvilgiu pareikÅ¡tų reikalavimų. Todėl, sprendžiant dėl ieÅ¡kovės reikalavimų, pareikÅ¡tų pastarosios atsakovės atžvilgiu, turi bÅ«ti įvertinti kiti ieÅ¡kovės nurodyti jurisdikcijos nustatymo pagrindai.

21. IeÅ¡kovė, įrodinėdama, kad Lietuvos teismai turi jurisdikcijÄ nagrinėti ne tik reikalavimus, pareikÅ¡tus atsakovui P. D. M. G., bet ir reikalavimus, pareikÅ¡tus atsakovei S. G.-F., remiasi Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta specialia jurisdikcijos taisykle, pagal kuriÄ Å¡ios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje Å¡ios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto gali bÅ«ti iÅ¡kelta vietos, kurioje įvyko žalÄ sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teismuose.

IeÅ¡kovė nurodo, kad įvykis, dėl kurio atsirado žala (ieÅ¡kovės sÄ skaitoje esančios lėšos buvo iÅ¡siųstos atsakovei), įvyko Lietuvoje, ir žalÄ ieÅ¡kovė pirmiausiai patyrė (neteko sÄ skaitoje esančių lėšų) taip pat Lietuvoje. Nurodytos aplinkybės, ieÅ¡kovės vertinimu, akivaizdžiai pagrindžia, kad ginčas yra teismingas Lietuvos teismams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia ieÅ¡kovės pozicija nėra pagrįsta.

22. Pagal ESTT praktikÄ , minėta specialiosios jurisdikcijos taisyklė yra pagrįsta itin glaudžia sÄ saja tarp ginčo ir vietos, kurioje įvyko arba gali įvykti žalÄ sukėlęs įvykis, teismų, o tai pateisina jurisdikcijos priskyrimÄ pastariesiems dėl gero teisingumo administravimo ir veiksmingo proceso organizavimo priežasčių (ESTT 2014 m. birželio 5 d. sprendimo byloje Coty Germany, C 360/12, 47 punktas). Å i taisyklė grindžiama tuo, kad delikto ir kvazidelikto bylose vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalÄ sukėlęs įvykis, teismas įprastai turi geriausias galimybes priimti sprendimÄ pirmiausia dėl ginčo dalyko artumo ir lengvesnio įrodymų rinkimo (ESTT 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje Holterman Ferho Exploitatie ir kt., C 47/14, 74 punktas).

Todėl sprendžiant, ar konkrečiu atveju taikytina Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, visų pirma, yra aktualu nustatyti, kuri valstybė Å¡ios nuostatos prasme bus laikoma valstybe, kurioje įvyko ar gali įvykti žalÄ sukėlęs įvykis.

23. ESTT praktikoje nurodyta, kad formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalÄ sukėlęs įvykis“ negali bÅ«ti aiÅ¡kinama taip plačiai, kad apimtų bet kokiÄ vietÄ , kur galėtų bÅ«ti jaučiamos įvykio, dėl kurio žala jau faktiÅ¡kai atsirado kitoje vietoje, žalingos pasekmės (ESTT 1995 m. rugsėjo 19 d. sprendimo byloje Marinari, C‑364/93, 14 punktas). ESTT praktikoje taip pat nurodyta, kad minėta formuluotė neapima ieÅ¡kovo gyvenamosios vietos, kur yra pagrindinė jo turto buvimo vieta, vien dėl to, kad joje jis patyrė finansinių nuostolių, susidariusių dėl turto dalies praradimo kitoje valstybėje narėje (ESTT 2004 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Kronhofer, C‑168/02, 21 punktas).

Vien finansiniai nuostoliai, kurių atsiranda tiesiogiai ieÅ¡kovo banko sÄ skaitoje, savaime negali bÅ«ti laikomi „reikÅ¡minga sÄ saja“ pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnio 3 punktÄ (ar analogiÅ¡kÄ savo turiniu Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalį). Tik tuo atveju, jei kitos ypatingos bylos aplinkybės taip pat prisideda prie jurisdikcijos suteikimo vien finansinių nuostolių atsiradimo vietos teismui, tokia žala galėtų ieÅ¡kovui pagrįstai leisti pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį Å¡iame teisme (ESTT 2016 m. birželio 16 d. sprendimo byloje Universal Music International Holding BV, C‑12/15, 38, 39 punktai).

Taigi, pagal ESTT formuojamÄ praktikÄ vieta, kurioje buvo padaryta žala, nėra ta vieta, kurioje ieÅ¡kovas gyvena arba kuri yra pagrindinė jo turto buvimo vieta, jeigu ten jis patyrė vien tik finansinę žalÄ , kurios priežastis buvo turto praradimas, patirtas kitoje Å¡alyje. Vieta, kurioje buvo padaryta žala, yra tik ta vieta, kurioje buvo padaryta pirminė, tiesioginė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-687/2018 78 punktas).

24. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovė neteko jai priklausančių lėšų, kai Å¡ios lėšos buvo pervestos į užsienio valstybėse (Å veicarijoje ir Vokietijoje) esančias atsakovės sÄ skaitas. Todėl bendriausia prasme vieta, kurioje ieÅ¡kovei atsirado tiesioginė žala, yra laikoma vieta, kurioje ieÅ¡kovei priklausančios lėšos buvo įskaitytos į atsakovės sÄ skaitas. IeÅ¡kovė Å¡iuo atveju nenurodė jokių kitų ypatingų aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti, kad žala ieÅ¡kovei buvo sukelta Lietuvoje ir dėl Å¡ios priežasties Lietuvos teismai turi jurisdikcijÄ nagrinėti jos reikalavimus, pareikÅ¡tus Å veicarijoje gyvenančiai atsakovei S. G.-F., pavyzdžiui, ji nepagrindė, kad lėšos buvo pervestos atsakovei dėl jos pačios veiksmų, atliktų Lietuvoje ar pan.

Nors ieÅ¡kovė nurodo, kad Å¡iuo atveju ji įrodė abiejų atsakovų bendrus deliktinius veiksmus, kai atsakovas P. D. M. G. iÅ¡siuntė ieÅ¡kovei priklausančias lėšas atsakovei S. G.-F., o pastaroji jas gavo, ieÅ¡kovė neįrodė, kad atsakovai bendrai veikė siekdami perimti ieÅ¡kovės lėšas, kad toks jų susitarimas buvo sudarytas ar realizuotas Lietuvoje ir pan. Todėl ieÅ¡kovės reikalavimas dėl be teisinio pagrindo įgyto turto grÄ Å¾inimo, pareikÅ¡tas Å veicarijoje gyvenančiai atsakovei, kurį ieÅ¡kovė grindžia atliktais bankiniais pavedimais ir atitinkamais ieÅ¡kovės turtiniais praradimais Lietuvoje, pagal aptartÄ ESTT ir kasacinio teismo praktikÄ negali bÅ«ti pripažįstamas teismingu Lietuvos teismams remiantis specialiosios jurisdikcijos pagrindu, nustatytu Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje.

25. Be pirmiau aptarto specialios jurisdikcijos pagrindo, ieÅ¡kovė Å¡iuo atveju praÅ¡o nustatant jurisdikcijÄ dėl atsakovei S. G.-F. pareikÅ¡tų reikalavimų, įvertinti tai, kad abiejų atsakovų atžvilgiu pareikÅ¡ti reikalavimai yra glaudžiai susiję, todėl jų nėra įmanoma nagrinėti atskirai skirtingose valstybėse. IeÅ¡kovė Å¡iuo aspektu nurodo, kad ji ieÅ¡kinyje įrodė abiejų atsakovų bendrus deliktinius veiksmus, todėl pareiÅ¡kė byloje reikalavimus grÄ Å¾inti be pagrindo įgytas lėšas ir atlyginti žalÄ , kylančius iÅ¡ Å¡io delikto. Taip pat ieÅ¡kovė nurodo, kad nagrinėjant Å¡iuos reikalavimus atskirai, kyla rizika priimti nesuderinamus teismų sprendimus. Taigi, ieÅ¡kovė įrodinėja, kad ieÅ¡kovės reikalavimai, pareikÅ¡ti atsakovei, turėtų bÅ«ti nagrinėjami Lietuvos teismuose dėl jų sÄ sajų su kitam atsakovui pareikÅ¡tais reikalavimais.

26. Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Å¡ios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui byla gali bÅ«ti iÅ¡kelta, kai minėtas asmuo yra vienas iÅ¡ atsakovų teismuose pagal bet kurio iÅ¡ jų nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ , jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti visus iÅ¡ karto, siekiant iÅ¡vengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumo. Tokiu bÅ«du Lugano konvencijoje yra nustatyta galimybė nagrinėti vienos valstybės teismuose tarpusavyje susijusius reikalavimus, kurie pagal bendrÄ jurisdikcijos nustatymo taisyklę turėtų bÅ«ti nagrinėjami skirtingų valstybių teismuose.

Å ios nuostatos tikslas yra padėti tinkamai vykdyti teisingumÄ , maksimaliai sumažinti vienu metu vykstančių teismo procesų galimybę ir iÅ¡vengti sprendimų, kurie bÅ«tų nesuderinami, jei bylos bÅ«tų nagrinėjamos atskirai (ESTT 2013 m. kovo 7 d. sprendimo byloje Painer, C‑145/10, 77 punktas). Vis dėlto iÅ¡ ESTT praktikoje pateiktų iÅ¡aiÅ¡kinimų matyti, kad Å¡i nuostata yra taikoma tik iÅ¡imtiniais atvejais.

27. ESTT praktikoje nurodyta, kad Å¡ia jurisdikcijos taisykle nukrypstama nuo kiekvieno atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismo jurisdikcijos bendros taisyklės, todėl ji turi bÅ«ti aiÅ¡kinama siaurai (žr., pvz., minėto ESTT sprendimo byloje Painer 74 punktÄ ). Siekiant taikyti Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatytÄ taisyklę, bÅ«tina nustatyti ne tik tai, kad keliems atsakovams reiÅ¡kiami reikalavimai yra tarpusavyje susiję, bet ir tai, kad juos nagrinėjant atskirai kyla nesuderinamų sprendimų priėmimo rizika.

Nacionalinis teismas turi įvertinti, ar tarp skirtingų jam nagrinėti pateiktų reikalavimų yra neatsiejama sÄ saja, t. y. nesuderinamų sprendimų galimybė, jeigu Å¡ie reikalavimai bÅ«tų nagrinėjami atskirai, ir tuo tikslu atsižvelgti į visus bylos dokumentus, o dėl to, prireikus, jam gali tekti atsižvelgti į jame pareikÅ¡tų ieÅ¡kinių teisinius pagrindus. Tam, kad sprendimai galėtų bÅ«ti laikomi prieÅ¡taringais, nepakanka, jog ginčas bÅ«tų iÅ¡spręstas skirtingai; dar reikia, kad Å¡is skirtumas toje pačioje situacijoje pasireikÅ¡tų de facto (faktiÅ¡kai, pagal tikrÄ jÄ padėtį) ir de jure (teisiÅ¡kai) (ESTT 2007 m. spalio 11 d. sprendimas Freeport plc prieÅ¡ Olle Arnoldsson, C-98/06).

Nurodyta taisyklė neturėtų bÅ«ti taikoma taip, kad leistų ieÅ¡kovui pateikti reikalavimÄ , nukreiptÄ prieÅ¡ kelis atsakovus vien dėl to, kad vienam ar keliems iÅ¡ jų byla nebÅ«tų iÅ¡kelta buveinės vietos teisme, siekiant nukonkuruoti atsakovo buveinės vietos teismų jurisdikcijÄ (žr., pvz., minėto ESTT sprendimo byloje Cartel Damage Claims (CDC) Hydrogen Peroxide SA prieÅ¡ Akzo Nobel NV ir kt. 27 punktÄ ).

28. Kaip minėta pirmiau (žr. Å¡ios nutarties 12.1–12.2 papunkčius), nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovė reiÅ¡kia atsakovei S. G.-F. reikalavimÄ dėl nepagrįstai gautų lėšų priteisimo, o atsakovui P. D. M. G. – reikalavimÄ atlyginti jo, kaip juridinio asmens vadovo, veiksmais sukeltÄ Å¾alÄ . Å ie reikalavimai, nors yra grindžiami tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis dėl ieÅ¡kovei priklausančių lėšų nepagrįsto praradimo, yra iÅ¡ esmės skirtingo pobÅ«džio, o ieÅ¡kovė savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose nepagrindė, kad atsakovus siejo bendri veiksmai ar susitarimai, dėl kurių bÅ«tų tikslinga atsakovų veiksmus (neveikimÄ ) vertinti kartu vienoje byloje.

Todėl patys savaime ieÅ¡kovės pareikÅ¡ti reikalavimai galėtų bÅ«ti nagrinėjami atskirai. Å iÄ aplinkybę pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad atsakovo P. D. M. G. atžvilgiu pareikÅ¡ti reikalavimai dėl žalos atlyginimo gali bÅ«ti iÅ¡skirti ir pareikÅ¡ti Lietuvos teismams laikantis nacionaliniuose teisės aktuose nustatytų teismingumo taisyklių.

29. IeÅ¡kovė, įrodinėdama prieÅ¡ingai, remiasi aplinkybe, kad atsakovui P. D. M. G. reiÅ¡kiamas solidarus reikalavimas atlyginti žalÄ yra iÅ¡vestinis iÅ¡ kitai atsakovei reiÅ¡kiamo reikalavimo grÄ Å¾inti be pagrindo įgytÄ pinigų sumÄ , t. y. atsakovo turima atlyginti žala, kuriÄ ieÅ¡kovė ieÅ¡kinyje apibrėžė kaip 1/3 dalį kitai atsakovei CK 6.240 straipsnio 1 dalies pagrindu priskaičiuotų palÅ«kanų už naudojimÄ si nepagrįstai gautomis lėšomis, priklauso nuo to, kaip bus iÅ¡spręstas Å¡iai atsakovei pareikÅ¡tas pagrindinis reikalavimas grÄ Å¾inti be pagrindo įgytas lėšas (ar Å¡is reikalavimas bus patenkintas, kokia suma bus priteista ir pan.).

Tačiau ieÅ¡kovė nei ieÅ¡kinyje, nei atskirajame skunde nedetalizavo ir nepagrindė, kodėl ji kaip atsakovo P. D. M. G. sukeltÄ Å¾alÄ vertino bÅ«tent dalį kitai atsakovei priskaičiuotų palÅ«kanų, mokėtinų už naudojimÄ si be pagrindo įgyta pinigų suma, nors pareiÅ¡kė jam savarankiÅ¡kÄ ir kitokiu teisiniu pagrindu grindžiamÄ reikalavimÄ . Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos laiko pagrista skundžiamoje nutartyje padarytÄ iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovė, pareiÅ¡kusi pagrindinį reikalavimÄ atsakovei S. G.-F., kurios atžvilgiu pareikÅ¡tų reikalavimų Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti, ir kartu pareikÅ¡dama iÅ¡vestinį reikalavimÄ dėl palÅ«kanų priteisimo, kurį iÅ¡ dalies (kaip reikalavimÄ atlyginti žalÄ ) nukreipė ir atsakovui P. D.

M. G., sutikusiam su Lietuvos teismų jurisdikcija nagrinėti jam keliamus ginčus, siekia sudaryti prielaidas perduoti ginÄÄ nagrinėti Lietuvos teismams. IeÅ¡kovė neįrodė, kad Å¡iuo atveju iÅ¡ tikrųjų egzistuoja Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymo sÄ lygos.

30. Apibendrindamas iÅ¡dėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines ginčo aplinkybes ir pritaikė Å¡iuo atveju aktualių teisės aktų nuostatas. IeÅ¡kovės atskirajame skunde iÅ¡dėstyti argumentai nesudaro pagrindo vertinti susiklosčiusiÄ situacijÄ kitaip, nei jÄ vertino pirmosios instancijos teismas, ir panaikinti skundžiamÄ teismo nutartį. Todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Teisėjas Marius Bajoras