2019-11-13 Nr. AB-21506-3-61-3-02419-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-3076-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02419-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 11.5.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės teisė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės teisė“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Sostinės teisė“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2018 m. birželio 21 d. nutarimą Nr. 12R-28 (toliau – ir Nutarimas) byloje dėl UAB „Sostinės teisė“ Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo, kuriuo pareiškėjui skirta 500 Eur bauda. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

2. Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Tarnyba 2017 m. gruodžio 12 d. pateikė pareiškėjui pranešimą Nr. 4-8754, informuodama, jog gavo vartotojo A. I. skundą dėl nepageidaujamos reklamos, kuriame nurodoma, jog A. I. į savo elektroninio pašto dėžutę (duomenys neskelbtini) gavo nepageidaujamą reklamą – brukalą be jo sutikimo. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 14 d. informavo Tarnybą, jog nesutinka su skunde išdėstytomis aplinkybėmis, nes pareiškėjo elektroninis laiškas buvo adresuotas juridiniam asmeniui – klubui „Mes galim“, kuris, remiantis Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, nėra ir negali būti laikomas vartotoju. Pareiškėjo elektroninis laiškas, dėl kurio Tarnybai buvo pateiktas skundas, buvo skirtas ne skundą pateikusiam A. I., o juridiniam asmeniui. Šias aplinkybes patvirtina tai, jog elektroninio pašto dėžutė (duomenys neskelbtini) viešai nurodoma būtent kaip klubo „Mes galim“ elektroninio pašto dėžutė; pats A. I. 2018 m. sausio 11 d. pateikė Tarnybai įrodymus, patvirtinančius, kad adresas (duomenys neskelbtini) priklauso klubui; pačios Tarnybos pozicija.

3. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.2281 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 punkte, taip pat Europos Sąjungos teisės aktuose pateiktomis vartotojo sąvokomis, kur vartotoju pripažįstamas tik fizinis asmuo, ir pabrėžė, jog elektroninis laiškas buvo skirtas ne fiziniam asmeniui – vartotojui, o klubui „Mes galim“, kaip juridiniam asmeniui, kuris nėra ir negali būti laikomas vartotoju. Tarnyba nepagrįstai, remdamasi Reklamos įstatymo 2 straipsnio 17 dalimi, reklamos vartotojo sąvoką aiškino ir taikė atsietai nuo kitų, nors Reklamos įstatymo 2 straipsnio 19 punkte nurodyta, jog ši sąvoka suprantama taip, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme. Remiantis Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi, vartotoju taip pat laikomas tik fizinis asmuo. Taigi Reklamos įstatyme vartojama vartotojo sąvoka reiškia vartotoją kaip fizinį asmenį.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad elektroninis laiškas, dėl kurio buvo pateiktas skundas Tarnybai, buvo siųstas klubui „Mes galim“ dėl to, kad šis juridinis asmuo pats viešai nurodo, jog jam galima rašyti ir susisiekti su juo nurodyta elektroninio pašto dėžute. Be to, pareiškėjo siųstame elektroniniame laiške yra padaryta speciali nuoroda, kurią paspaudus, jokie pranešimai tam asmeniui siunčiami nebūtų. Todėl pareiškėjas manė, kad A. I. save nepagrįstai laikė vartotoju ir reklamos gavėju. Jei reklama skirta juridiniam asmeniui, nėra jokio pagrindo transformuoti vartotoją ir teigti, jog reklama skirta juridinio asmens atstovui, kaip fiziniam asmeniui (vartotojui).

5. Atsakovas Tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas neginčija fakto, kad elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) teikė informaciją apie savo teikiamas paslaugas, todėl minėtu elektroninio pašto adresu pareiškėjo teikta informacija laikytina reklama.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 17 dalį, reklamos vartotojas yra asmuo, kuriam yra skiriama arba kurį gali pasiekti reklama. Taigi, reklamos vartotojo sąvokoje nėra apibrėžta, ar reklamos vartotoju gali būti laikomas tik fizinis ar ir juridinis asmuo. Pagal Reklamos įstatymo 1 straipsnio 3 dalį, vertinant reklamos veiklos subjekto padarytą Reklamos įstatymo pažeidimą, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai gali būti taikomi tik tuomet, kai šie įstatymai nustato papildomų ar kitų reklamos naudojimo reikalavimų arba nustato kitą reklamos naudojimo priežiūros tvarką ar reklaminės veiklos subjektų atsakomybę. Be kita ko, atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad reklama elektroniniu paštu gali pasiekti tiek fizinį, tiek juridinį asmenį, todėl tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys turi būti laikomi reklamos vartotojais. Todėl, atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginys, jog reklamos vartotoju gali būti tik fizinis asmuo, nepagrįstas.

8. Atsakovas nurodė, kad tyrimą dėl Reklamos įstatymo pažeidimų Tarnyba, be kita ko, gali pradėti dėl tų asmenų, kurių interesai yra pažeisti, tačiau šie asmenys nebūtinai turi būti fiziniai asmenys. A. I., kaip juridinio asmens (klubo „Mes galim“) įgaliotas atstovas, turi teisę kreiptis į Tarnybą, tam, kad būtų tinkamai apgintos Reklamos įstatyme įtvirtintos jo, kaip reklamos vartotojo, teisės.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Sostinės teisė“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas pažymėjo, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Tarnybos 2018 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 12R-28, kuriuo už Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies (reklamos siuntimo elektroniniu paštu tvarkos) pažeidimą pareiškėjui skirta 500 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčas šioje byloje iš esmės kilo tik dėl to, ar Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas teikti reklamą be išankstinio sutikimo elektroniniu paštu taikomas visiems asmenims, ar tik fiziniam asmeniui.

11. Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad A. I. su 2017 m. gruodžio 5 d. skundu dėl nepageidaujamos iš pareiškėjo gautos reklamos kreipėsi į Tarnybą, nurodydamas, kad į savo elektroninio pašto dėžutę (duomenys neskelbtini) gavo nepageidaujamą reklamą be jo sutikimo. Tarnyba su 2017 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 4-8754 kreipėsi į UAB „Sostinės teisė“ ir prašė iki 2017 m. gruodžio 22 d. pateikti išsamius paaiškinimus bei juos patvirtinančius įrodymus dėl vartotojo prašyme nurodytų aplinkybių bei pasiūlė nedelsiant nutraukti nepageidaujamos reklamos teikimą vartotojui. UAB „Sostinės teisė“ 2017 m. gruodžio 14 d. atsakyme paaiškino, kad nesutinka su skunde išdėstytomis aplinkybėmis, nes pareiškėjo elektroninis laiškas buvo adresuotas juridiniam asmeniui – klubui „Mes galim“, kuris, remiantis Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, nėra ir negali būti laikomas vartotoju, nes yra juridinis asmuo.

12. Tarnyba 2018 m. birželio 21 d. nutarime Nr. 12R-28 pažymėjo, kad pareiškėjas, neturėdamas reklamos vartotojo A. I., atstovaujančio klubą „Mes galim“, išankstinio sutikimo ar prašymo teikti reklamą į elektroninio pašto dėžutę (duomenys neskelbtini) ir siųsdamas reklamos vartotojui reklamą, pažeidė Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį ir jam buvo paskirta 500 Eur bauda. Su tokiu Nutarimu pareiškėjas nesutiko, pabrėždamas, jog Tarnyba neturėjo teisės pradėti ir tęsti skundo nagrinėjimo procedūros bei priimti ginčijamo Nutarimo, nes Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas teikti reklamą be išankstinio sutikimo elektroniniu paštu fiziniam, bet ne juridiniam asmeniui.

13. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog UAB „Sostinės teisė“ siųstame elektroniniame laiške buvo reklamuojamos teisinės paslaugos. Ši informacija yra susijusi su pareiškėjo vykdoma veikla ir skatina vartotojus įsigyti nurodytas paslaugas, taigi ji laikytina reklama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme. Dėl šios aplinkybės tarp šalių ginčo nėra.

14. Teismas vadovavosi Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir pažymėjo, kad Tarnyba yra kompetentinga nagrinėti vartotojų skundus dėl Reklamos įstatymo 13 straipsnio pažeidimų. Remdamasis Tarnybos direktoriaus 2013 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 1-73 patvirtintų Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimų nagrinėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktu, teismas vertino, kad A. I., kaip juridinio asmens klubo „Mes galim“ įgaliotas atstovas, turėjo teisę kreiptis į Tarnybą.

15. Teismas vadovavosi Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad ginčas šioje byloje iš esmės kilo dėl to, ar Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas teikti reklamą be išankstinio sutikimo elektroniniu paštu taikomas visiems asmenims, ar tik fiziniam asmeniui. Remdamasis Reklamos įstatymo 2 straipsnio 9 ir 17 dalimis, teismas akcentavo, kad pagrindines įstatymo sąvokas įtvirtinančiame Reklamos įstatymo 2 straipsnyje nėra apibrėžta, ar reklamos vartotoju gali būti tik fizinis, ar ir juridinis asmuo.

16. Teismas vadovavosi Reklamos įstatymo 2 straipsnio 12 ir 19 dalimis, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 dalimi, CK 6.2281 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad minėti įstatymai nėra skirti reglamentuoti Reklamos įstatymo reglamentuojamiems teisiniams santykiams, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad remiantis juose apibrėžta vartotojo sąvoka, galima daryti išvadą, jog reklamos vartotoju gali būti laikomas tik fizinis asmuo. Kadangi reklama elektroniniu paštu gali pasiekti tiek fizinį, tiek juridinį asmenį, tiek fiziniai, tiek ir juridiniai asmenys turi būti laikomi jos vartotojais. Teismo nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, kad fizinių asmenų teisė į apsaugą nuo nepageidaujamos reklamos gavimo turėtų būti saugoma labiau nei juridinių asmenų. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad reklamos vartotoju gali būti tik fizinis asmuo, atmestas kaip nepagrįstas.

17. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas pažeidė Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, o tai sukėlė jam teisines pasekmes – baudos taikymą. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, vertino, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, o Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

18. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas netenkintas, todėl nėra pagrindo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

III. 19. Pareiškėjas UAB „Sostinės teisė“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, jog atsakovas nėra kompetentingas nagrinėti tuos Reklamos įstatymo pažeidimus, kai yra pažeidžiamos ne fizinių asmenų, kaip vartotojų, o juridinių asmenų teisės ar teisėti interesai. Pareiškėjo vertinimu, teismas be pagrindo nevertino atsakovo kompetencijos (tikslų, paskirties ir funkcijų), todėl nepagrįstai pripažino atsakovą kompetentingu priimti Nutarimą. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1333 patvirtintų Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nuostatų 2, 8 ir 9 punktais ir pažymi, kad atsakovo paskirtis, tikslai ir funkcijos yra nukreipti į vartotojų teisių apsaugą ir ne maisto produktų rinkos priežiūrą. Aplinkybė, kad atsakovo funkcijų sąrašas nėra baigtinis, nereiškia, jog jo funkcijos gali būti išplėstos ir aiškinamos atsietai nuo atsakovo veiklos tikslų – vartotojų teisių apsaugos ir ne maisto produktų rinkos priežiūros. Net ir tuo atveju, jei vartotoju Reklamos įstatyme prasme turėtų būti laikomi ir fiziniai, ir juridiniai asmenys, tai automatiškai nereiškia, jog atsakovas yra kompetentingas nagrinėti ir fizinių, ir juridinių asmenų pažeistų teisių klausimus. Šiuo atveju tiek atsakovas, tiek teismas neatkreipė dėmesio į Reklamos įstatymo 19 straipsnį, kuris suteikia teisę atsakovui tirti Reklamos įstatymo pažeidimus, tačiau aiškiai nurodo, jog tas turi būti atliekama vadovaujantis šiuo ir kitais įstatymais pagal kompetenciją.

19.2. Teismas netinkamai aiškino Reklamos įstatymo nuostatas. Šioje byloje nėra ginčo, kad elektroninis laiškas buvo skirtas ne fiziniam asmeniui, kaip vartotojui, bet juridiniam asmeniui. Tiek atsakovas, tiek teismas, vadovaudamiesi Reklamos įstatymo 2 straipsnio 17 dalies nuostata, nesirėmė kitomis Reklamos įstatymo nuostatomis ir ją aiškino ir taikė atsietai nuo kitų nuostatų. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje yra aiškiai įtvirtinta blanketinė nuostata, nukreipianti į kitą teisės aktą – Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymą. Blanketinė nuostata reiškia tai, jog Reklamos įstatyme naudojama vartotojo sąvoka atitinka būtent tame įstatyme, į kurį nukreipia, nurodytą sąvoką. Remiantis Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi, vartotoju laikomas tik fizinis asmuo. Todėl ir Reklamos įstatyme vartojama vartotojo sąvoka reiškia vartotoją kaip fizinį asmenį. Tai, kad kitas teisės aktas reguliuoja visai kitus teisinius santykius, nereiškia, kad jame nurodomos sąvokos negali būti taikomos, jei įstatymų leidėjas blanketinės normos pagalba nurodo, kad ta sąvoka turi būti taikoma taikant Reklamos įstatymą. Reklamos įstatymą aiškinant sistemiškai, reklamos vartotoju laikomas tik fizinis asmuo.

19.3. Nagrinėjamoje byloje skundą pateikė A. I. savo, o ne klubo „Mes galim“ vardu. Skunde niekur nėra nurodyta, kad A. I. veikia kaip juridinio asmens atstovas. Kitaip tariant, pats klubas „Mes galim“ savęs nelaikė nepageidaujamos reklamos gavėju, tačiau atsakovas vis tiek nusprendė nubausti pareiškėją.

20. Atsakovas Tarnyba pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovas pažymi, kad kompleksiškai vertinant Reklamos įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje įtvirtintą nuostatą, matyti, kad reklamos vartotojo sąvokoje nėra apibrėžta, ar reklamos vartotoju gali būti laikomas tik fizinis, ar ir juridinis asmuo. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad reklama elektroniniu paštu gali pasiekti tiek fizinį, tiek juridinį asmenį, todėl, atsakovo vertinimu, tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys turi būti laikomi reklamos vartotojais. Vertinant reklamos veiklos subjekto padarytą Reklamos įstatymo pažeidimą, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai gali būti taikomi tik tuomet, kai šie įstatymai nustato papildomų ar kitų reklamos naudojimo reikalavimų arba nustato kitą reklamos naudojimo priežiūros tvarką ar reklaminės veiklos subjektų atsakomybę (Reklamos įstatymo 1 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, priimant Nutarimą, pagrįstai vadovautasi būtent Reklamos įstatyme, o ne kituose teisės aktuose įtvirtinta „reklamos vartotojo“ sąvoka.

22. Atsakovas pažymi, kad pagal Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Tarnyba atlieka šio įstatymo 13 straipsnyje nustatytų reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą. Vartotojų teisių apsaugos užtikrinimo funkcija ir įstatymų nustatytų reikalavimų priežiūros funkcija yra skirtingos, t. y. Tarnybai vykdant įstatymų nustatytų reikalavimų įgyvendinimo priežiūros funkciją, Tarnybos kompetencijos neriboja jos kompetencija vartotojų teisių apsaugos srityje. Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog Tarnyba nėra kompetentinga nagrinėti jai pateiktų asmenų skundų dėl Reklamos įstatymo 13 straipsnio pažeidimo. Akivaizdu, jog tyrimą dėl Reklamos įstatymo pažeidimų Tarnyba gali, be kita ko, pradėti dėl tų asmenų, kurių interesai yra pažeisti, tačiau šie asmenys nebūtinai turi būti fiziniai asmenys. Atsižvelgdamas į Tarnybos prašymą, A. I. infomavo Tarnybą, kad elektroninio pašto adresas (duomenys neskelbtini) priklauso juridiniam asmeniui – klubui „Mes galim“, bei pateikė dokumentus, įrodančius, kad yra įgaliotas atstovauti minėto juridinio asmens interesams. Todėl A. I., kaip juridinio asmens įgaliotas atstovas, turėjo teisę kreiptis į Tarnybą.

23. Atsakovas akcentuoja, kad ginčo dėl aplinkybių, jog apeliantas teikė nepageidaujamą reklamą elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini), nors pareiškėjas nebuvo davęs sutikimo ir nebuvo užsiprenumeravęs naujienlaiškių, byloje nėra. Todėl šiuo atveju pagrįstai pripažinta, jog buvo padarytas Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Apeliantui paskirta bauda yra adekvati ir proporcinga padarytam pažeidimui, ji net 8 kartus mažesnė nei galimos sankcijos vidurkis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Tarnybos 2018 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 12R-28, kuriuo pareiškėjui skirta 500 Eur bauda už Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Sostinės teisė“ skundą atmetė kaip nepagrįstą, išanalizavęs aktualų teisinį reglamentavimą ir padaręs išvadą, kad tiek fiziniai, tiek ir juridiniai asmenys turi būti laikomi reklamos vartotojais.

26. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu, nurodydamas, kad Reklamos įstatyme įtvirtinta „vartotojo“ sąvoka reiškia vartotoją kaip fizinį asmenį. Be to, pareiškėjas mano, jog atsakovas nėra kompetentingas nagrinėti tuos Reklamos įstatymo pažeidimus, kai yra pažeidžiamos ne fizinių asmenų, kaip vartotojų, o juridinių asmenų teisės ar teisėti interesai.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl to, kas laikytinas „reklamos vartotoju“ Reklamos įstatymo taikymo kontekste – ar tai yra tik fizinis asmuo, ar ši sąvoka apima ir juridinius asmenis.

28. Ginčijamame 2018 m. birželio 21 d. nutarime Nr. 12R-28 Tarnyba nurodė, kad pareiškėjas, neturėdamas reklamos vartotojo A. I., atstovaujančio klubą „Mes galim“, išankstinio sutikimo ar prašymo teikti reklamą į elektroninio pašto dėžutę (duomenys neskelbtini) ir siųsdamas reklamos vartotojui reklamą, pažeidė Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjui paskirta 500 Eur bauda. Savo nesutikimą su Nutarimu pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad Tarnyba neturėjo teisės pradėti skundo nagrinėjimo procedūros bei priimti ginčijamo Nutarimo, nes Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas teikti reklamą be išankstinio sutikimo elektroniniu paštu fiziniam, bet ne juridiniam asmeniui.

29. Prieš įvertinant pareiškėjo išdėstytus argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog UAB „Sostinės teisė“ siųstame elektroniniame laiške buvo reklamuojamos teisinės paslaugos, ši informacija susijusi su pareiškėjo vykdoma veikla ir skatina vartotojus įsigyti nurodytas paslaugas, taigi ji laikytina reklama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino jo argumentų dėl to, kad atsakovas neturėjo kompetencijos nagrinėti skundo dėl pareiškėjo galimai padarytų Reklamos įstatymo pažeidimų. Pagal Reklamos įstatymo (2013 m. gegužės 16 d. įstatymo Nr. XII-315 redakcija) 19 straipsnio 1 dalies 1 punktą šiame įstatyme nustatytų reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą, vadovaudamiesi šiuo ir kitais įstatymais, pagal kompetenciją atlieka Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba – dėl šio įstatymo 4, 7, 8, 9, 11, 13 straipsnių, 14 straipsnio <...>, 15, 16, 17 ir 18 straipsnių nuostatų. Iš minėtos nuostatos matyti, kad Tarnyba yra kompetentinga nagrinėti skundus dėl Reklamos įstatymo 13 straipsnio pažeidimų. Taigi Tarnybos kompetencija nagrinėti skundą dėl pareiškėjo galimai padarytų Reklamos įstatymo pažeidimų nagrinėjamu atveju priklauso nuo to, ar minimi pažeidimai patenka į Reklamos įstatymo 13 straipsnio taikymo sritį.

31. Pagal Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį reklama telefonu, telefaksu, teleksu, elektroniniu paštu gali būti teikiama tik reklamos vartotojo sutikimu arba jo prašymu. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje apibrėžta, kad reklamos vartotojas – asmuo, kuriam skiriama arba kurį gali pasiekti reklama. Taigi Reklamos įstatymo 2 straipsnyje, apibrėžiančiame pagrindines šio įstatymo sąvokas, yra nustatyta konkreti „reklamos vartotojo“ sąvoka ir joje nėra apibrėžta, kad reklamos vartotoju gali būti tik fizinis asmuo. Kadangi „reklamos vartotojo“ sąvoka yra apibrėžta pačiame Reklamos įstatyme, Reklamos įstatymo 2 straipsnio 19 dalis, kurioje numatyta, kad šiame įstatyme vartojamos sąvokos „komercinės veiklos subjektas“, „komercinis pasiūlymas“, „sprendimas dėl sandorio“, „vartotojas“, „vidutinis vartotojas“ suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme, šiuo atveju nėra aktuali. Taip pat kiti pareiškėjo minėti įstatymai nėra skirti reglamentuoti Reklamos įstatymo reguliuojamiems teisiniams santykiams, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti remiamasi juose apibrėžta vartotojo sąvoka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra jokio pagrindo teigti, jog „reklamos vartotojo“ samprata apima tik fizinius asmenis. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo teiginį, kad reklamos vartotoju gali būti tik fizinis asmuo, atmetė kaip nepagrįstą.

32. Minėtą išvadą patvirtina ir kitos teisės aktuose vartojamos sąvokos. Anksčiau aptarto Reklamos įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudžiama tiesiogiai teikti reklamą konkrečiam asmeniui, jeigu yra aiškiai išreikštas šio asmens nesutikimas. Pagal Tarnybos direktoriaus 2013 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 1-73 patvirtintų Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimų nagrinėjimo taisyklių, nustatančių Reklamos įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarką, 5 punktą kreiptis į Tarnybą, kad būtų pradėtas Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimų nagrinėjimas, turi teisę asmenys, kurių interesai yra pažeisti, valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos bei asmenų interesams atstovaujančios asociacijos, pateikdami Tarnybai pranešimą (skundą) raštu. Abiem aptartais atvejais vartojama sąvoka „asmuo“, nesiejant šio subjekto nei su fiziniu, nei su juridiniu asmeniu.

33. Įvertinus tai, jog nagrinėjamu atveju klubas „Mes galim“ laikytinas reklamos vartotoju Reklamos įstatymo prasme ir aktualūs pažeidimai dėl nepageidaujamos reklamos siuntimo elektroniniu paštu klubui „Mes galim“ patenka į Reklamos įstatymo 13 straipsnio taikymo sritį, konstatuotina, jog Tarnyba turėjo kompetenciją, pagal Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nagrinėti skundą dėl pareiškėjo galimai padarytų Reklamos įstatymo pažeidimų. Pažymėtina ir tai, kad A. I., kaip juridinio asmens (klubo „Mes galim“) įgaliotas atstovas, turėjo teisę kreiptis į Tarnybą (Taisyklių 5 p.).

34. Pareiškėjui pažeidus Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, jam pagrįstai pritaikyta sankcija – bauda. Pareiškėjas argumentų dėl paskirtos baudos proporcingumo nepateikė. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, konstatuoja, jog Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jokių abejonių dėl pareiškėjui taikytos sankcijos proporcingumo nekyla.

35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės teisė“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė