2018-01-24 Nr. AB-1719-3-61-3-00633-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-94-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00633-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.1; 13.7.1; 13.7.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. T. su 2016 m. vasario 11 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2016 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 1A-33; 2) panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 5PM191094 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ dalį, kuria pareiškėjas buvo pripažintas solidariu skolininku muitinei, įregistruota A. T. mokestinė prievolė bei jis įpareigotas teisės aktų nustatyta tvarka sumokėti apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę muitinei.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno teritorinė muitinė 2015 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 5PM190693 K. Š., T. T. ir jį pripažino solidariais skolininkas muitinei, įregistravo jiems muitinėje mokestinę prievolę: 661 Eur muitą, 6 105 Eur akcizą, 1 662 Eur pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM), 626 Eur akcizo delspinigius ir 171 Eur PVM delspinigius bei įpareigojo sumokėti apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę muitinei. Muitinės departamentas 2015 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 343 Kauno teritorinei muitinei pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Kauno teritorinė muitinė, atlikusi papildomą tyrimą, 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 5PM191094 2015 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 5PM190693 pripažino negaliojančiu, tačiau naujai priimtu sprendimu K. Š., T. T. ir pareiškėją pripažino solidariais skolininkais muitinei, įregistravo mokestinę prievolę: 661 Eur muitą, 6 105 Eur akcizą, 1 662 Eur PVM, 929 Eur akcizo delspinigius ir 253 Eur PVM delspinigius bei įpareigojo sumokėti apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę muitinei. Muitinės departamentas 2016 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 1A-33 minėtą Kauno teritorinės muitinės sprendimą patvirtino.

3. A. T. pažymėjo, kad ginčijami sprendimai grindžiami tuo, jog Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-363-317/2014 jis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje. Prašomuose panaikinti sprendimuose nurodyta, kad A. T. solidarioji prievolė atsiranda pagal 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 202 straipsnio 3 dalies pirmą ir trečią įtraukas.

4. Pareiškėjo teigimu, solidarioji prievolė jam, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies pirma įtrauka, negalėjo atsirasti, kadangi jis neteisėtame prekių įvežime nedalyvavo. Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-363-317/2014 A. T. nebuvo pripažintas kaltu dėl neteisėto cigarečių įvežimo į Lietuvos Respubliką, todėl jis negali būti pripažintas solidariuoju skolininku pagal nurodytą įtrauką.

5. Pareiškėjas nurodė, kad nepagrįstas yra ir jo pripažinimas solidariuoju skolininku vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, kadangi pagal formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, siekiant asmenis pripažinti solidariaisiais skolininkais, yra būtinos dvi kumuliatyvios sąlygos: 1) asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes; 2) šių prekių įsigijimo ar gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog prekės įvežtos neteisėtai. A. T. pažymėjo, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-363-317/2014 jis buvo pripažintas kaltu, nes veikdamas kaip padėjėjas bendrininkų grupėje padėjo T. T. ir K. Š. neteisėtai gabenti akcizu apmokestinamas prekes. Pareiškėjo atlikti veiksmai turėtų būti vertinami kaip padėjimas neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes, o sąlyga pripažinti solidariuoju skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką yra neteisėtai įvežtų prekių įsigijimas ir laikymas. A. T. nuomone, padėjimas neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes nesudaro sąlygos jį pripažinti solidariuoju skolininku.

6. Teismo posėdyje pareiškėjas A. T. bei jo atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti, o skundo netenkinus, prašė atleisti nuo delspinigių mokėjimo, kadangi tai būtų nepakeliama našta pareiškėjui ir jo šeimai.

7. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Muitinės departamentas paaiškino, kad A. T. Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje, nes jis, veikdamas kaip padėjėjas bendrininkų grupėje, kartu su kitais asmenimis stebėjo prieigas, kol bendrininkai pasikrovė cigaretes į automobilį ir gabeno Lietuvos Respublikos teritorija 10,3 km.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ginčijamame sprendime konstatavo, jog A. T. laikytinas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, už neteisėtą prekių įvežimą atsako bet kurie asmenys, įsigiję ir laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Taigi, šioje teisės normoje yra nustatytos dvi kumuliatyvios sąlygos asmenį pripažinti skolininku. Muitinės departamentas pažymėjo, kad A. T. veiksmai buvo kvalifikuoti kaip padėjimas įsigyti ir gabenti akcizais apmokestinamas prekes. Nurodė, kad mokesčių teisės prasme, akcizais apmokestinamų prekių turėtoju / laikytoju laikytinas asmuo, kuris fiziškai ir nelaikė akcizais apmokestinamų prekių, tačiau visiškai operavo šiomis prekėmis per kitus asmenis, o tai reiškia, kad turėjo jas savo žinioje ir savo naudai. Taigi, pirmoji sąlyga pripažinti pareiškėją skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką tenkinama. Taip pat tenkinama ir antroji sąlyga pripažinti A. T. skolininku muitinei, kadangi iš baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių matyti, kad jis suprato, jog yra gabenamos neteisėtai įvežtos prekės.

10. Muitinės departamentas akcentavo, kad vadovaujantis Bendrijos kodekso 202 straipsnio 2 dalimi, skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis prie neteisėtai įvežtų prekių gabenimo prisidėjo praėjus trims dienoms po jų įsigijimo, nėra teisiškai reikšminga. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsniu, jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie už tokią skolą atsako solidariai.

11. Teismo posėdyje atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė prašė pareiškėjo A. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13. Kauno teritorinė muitinė paaiškino, kad vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka ir 2 bei 3 dalimis, neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, atsiranda skola muitinei. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę ar dalyvavę įvežant tokias prekes, taip pat bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo metu žinoję (yra pagrindo manyti, turėję žinoti), kad jos įvežtos neteisėtai.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad nors A. T. fiziškai nelaikė gabenamų akcizais apmokestinamų prekių, tačiau veikė bendrininkų grupėje kaip padėjėjas, o tai sudaro pakankamą pagrindą jį laikyti asmeniu, įsigijusiu akcizais apmokestinamas prekes, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką. Tokią išvadą Kauno teritorinė muitinė grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Kauno apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-363-317/2014 nustatytais faktais. Pažymėjo, kad pareiškėjas suprato, jog yra gabenamos neteisėtai įvežtos prekės.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo A. T. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai aptaręs faktines bylos aplinkybes bei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkto, 202 straipsnio 2 dalies ir to paties straipsnio 3 dalies pirmos bei trečios įtraukų nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad yra nustatytos dvi kumuliatyvios sąlygos pripažinti asmenis skolininkais: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog prekės buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei, vadovaujantis minėtomis nuostatomis. Teisingumo Teismo praktikoje pažymima, jog Bendrijos teisės aktų leidėjai siekė plačiai apibrėžti asmenis, laikytinus skolininkais, kai neteisėtai įvežamos importo muitais apmokestinamos prekės.

17. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje buvo nustatyta, jog pareiškėjas A. T. dalyvavo neteisėtai disponuojant akcizais apmokestinamomis prekėmis kaip padėjėjas, t. y., veikdamas pagal išankstinį susitarimą, nusikaltimo padarymo metu stebėjo, ar miško keliukais nevažinėja sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, pamatęs jų automobilį, apie tai pranešė nusikaltimo bendrininkams – vykdytojams, ir taip jiems padėjo daryti nusikaltimą. Šios aplinkybės aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas, nors tiesiogiai prekių įvežimo veiksmų neatliko, tačiau veikdamas bendrininkų grupėje, atliko padėjėjo vaidmenį, o jo veiksmai buvo kvalifikuoti kaip padėjimas įsigyti ir gabenti akcizais apmokestinamas prekes. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad mokesčių teisės prasme, akcizais apmokestinamų prekių turėtoju / laikytoju laikytinas asmuo, kuris nors fiziškai ir nelaikė akcizais apmokestinamų prekių, tačiau visiškai operavo šiomis prekėmis per kitus asmenis, o tai reiškia, kad jis turėjo savo žinioje ir savo naudai. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad yra tenkinama pirmoji sąlyga pripažinti A. T. skolininku muitinei, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad antroji sąlyga pripažinti pareiškėją skolininku muitinei taip pat tenkinama, kadangi įsiteisėjęs teismo nuosprendis patvirtina, jog pareiškėjas suprato, kad bus gabenamos kontrabandos būdu įgytos cigaretės, ir sutiko už atlygį padėti bendrininkams K. Š. bei T. T.. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. T. buvo pagrįstai pripažintas muitinės skolininku. Nustačius abiejų būtinųjų sąlygų buvimą, kaip nepagrįsti buvo atmesti pareiškėjo argumentai, kad jis nepagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei, nors tiesiogiai prekių įsigijime nedalyvavo ir jas padėjo gabenti po trijų dienų.

18. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde teigė, jog jis negali būti laikomas skolininku muitinei vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies pirma įtrauka, nes neteisėtame prekių įvežime nedalyvavo, tačiau Kauno teritorinės muitinės 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 5PM191094 jis kartu su kitais bendrininkais buvo pripažinti skolininkais pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies pirmą ir trečią įtraukas, atskirai nedetalizuojant, kuris asmuo pagal kurią įtrauką laikytinas skolininku muitinei. Teismo nuomone, šie A. T. argumentai nesudaro pagrindo naikinti ginčijamo Kauno teritorinės muitinės sprendimo, kadangi yra pagrindas pareiškėją pripažinti solidariu skolininku su K. Š. ir T. T. pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką. Muitinės departamentas, įvertinęs ginčo medžiagą, ginčijamame 2016 m. sausio 18 d. sprendime Nr. 1A-33 pažymėjo, kad K. Š. ir T. T. laikytini skolininkais muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 2012 straipsnio 3 dalies pirmą įtrauką, o pareiškėjas – pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką.

19. Atsižvelgęs į tai, kad A. T. jam įregistruotos mokestinės prievolės: 661 Eur muito, 6 105 Eur akcizo, 1 662 Eur PVM, 929 Eur akcizo delspinigių ir 253 Eur PVM delspinigių dydžių neginčijo, teismas šių mokesčių dydžių apskaičiavimo teisingumo plačiau neanalizavo.

20. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad ginčijami sprendimai buvo priimti nepažeidus nustatytų procedūrinių taisyklių, nustačius visas svarbias aplinkybes, tinkamai pritaikius teisės normas, todėl nėra pagrindo jų naikinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnis).

21. Teismas akcentavo, kad ginčijamu Kauno teritorinės muitinės 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 5PM191094 pareiškėjas, K. Š. ir T. T. buvo pripažinti solidariai atsakančiais skolininkais muitinei, A. T. ir kitiems asmenims buvo įregistruota mokestinė prievolė muitinei: 661 Eur muitas, 6 105 Eur akcizas, 1 662 Eur PVM, 929 Eur akcizo delspinigiai ir 253 Eur PVM delspinigiai. Akcizo ir PVM delspinigiai nėra sumokėti. Pareiškėjas teismui pateikė duomenis, kad dirba Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijoje darbininku, gauna 9,6 bazinės mėnesinės algos dydžio mėnesinį darbo užmokestį, su sutuoktine augina 9 metų dukrą, sutuoktinė yra bedarbė, registruojasi Lietuvos darbo biržoje, gyvena kaime, kur sunku rasti darbą, dukra dažnai serga, tenka ją slaugyti, A. T. yra charakterizuojamas teigiamai, jis yra vienintelis šeimos maitintojas.

22. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.). Teismas pažymėjo, kad A. T., teikdamas prašymą atleisti jį nuo apskaičiuotų akcizo ir PVM delspinigių mokėjimo, nepateikė išsamių duomenų apie savo ekonominę (socialinę) padėtį, turimą turtą (tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį). Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, kad jis yra darbingo amžiaus, dirba pagal neterminuotą darbo sutartį, todėl gauna nuolatines pajamas. Jis nėra priskirtinas prie socialiai pažeidžiamų asmenų grupių (pvz., neįgaliųjų), turi galimybę užsidirbti papildomų pajamų. Atsižvelgęs į šias aplinkybes teismas konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog A. T. ekonominė (socialinė) padėtis sunki ir atleisti jį nuo Kauno teritorinės muitinės 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 5PM191094 apskaičiuotų akcizo PVM delspinigių mokėjimo.

III. 23. Pareiškėjas A. T. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Muitinės departamento 2016 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 1A-33 ir Kauno teritorinės muitinės 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 5PM191094 dalį, kuria A. T. buvo pripažintas solidariu skolininku muitinei, įregistruota muitinėje pareiškėjo mokestinė prievolė bei jis įpareigotas teisės aktų nustatyta tvarka sumokėti apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę muitinei, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus galioti, atleisti A. T. nuo Kauno teritorinės muitinės 2015 m. lapkričio 19 d. sprendime Nr. 5PM191094 apskaičiuotų akcizo ir PVM delspinigių mokėjimo.

24. Apeliantas paaiškina, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-363-317/2014 yra išdėstytos dvi skirtingos išvados dėl pareiškėjo veiksmų:

1) nuosprendyje yra konstatuota, kad A. T., veikdamas kaip padėjėjas bendrininkų grupėje kartu su vykdytojais K. Š. ir T. T., 2014 m. liepos 3 d. iš automobilio „VW Golf“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), stebėjo (duomenys neskelbtini) prieigas, kol K. Š. ir T. T. persikrovė cigaretes į automobilį „VW Passat“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gabeno į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą; taip pat A. T. pranešė T. T., kad pastebėjo žalios spalvos automobilį „Ford Mondeo“, o T. T. supratus, kad šis automobilis yra Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnų, pasišalino iš stebėjimo vietos ir taip padėjo T. T. ir K. Š. neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes;

2) teismo nuosprendyje taip pat konstatuota, kad A. T. veiksmai kvalifikuotini pagal Baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį, kaip padėjimas įsigyti ir gabenti akcizais apmokestinamas prekes. Taigi, Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendyje yra skirtingai vertinami A. T. veiksmai: pirmu atveju kaip padėjimas neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes, antruoju – kaip padėjimas įsigyti ir gabenti akcizais apmokestinamas prekes. Šis veiksmų kvalifikavimo skirtumas turi esminę reikšmę, nes mokestinės prievolės muitinei atsiradimas pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką siejamas su neteisėtai įvežtų prekių įsigijimu ar laikymu.

Neteisėtai įvežtų akcizais apmokestinamų prekių gabenimas (padėjimas gabenti) nėra mokestinės prievolės atsiradimo pagrindas. Pareiškėjas pažymi, kad minėtas Kauno apygardos teismo nuosprendis A. T. atžvilgiu apeliacine tvarka nebuvo apskųstas, todėl nurodyti nuosprendžio motyvuojančios dalies prieštaravimai nėra pašalinti. Pareiškėjo nuomone, sprendžiant jo atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, turi būti aiškinami atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Nurodo, kad A. T. nėra taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, tačiau sprendžiamas klausimas dėl jo mokestinės prievolės nustatymo, todėl in dubio pro reo principas turėtų būti taikomas pagal analogiją.

25. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nurodytų Kauno apygardos teismo nuosprendžio prieštaravimų Vilniaus apygardos administracinis teismas nenagrinėjo, jų neanalizavo ir nepašalino. Teismas taip pat nekonkretizavo prekių įgijimo būdo, laiko bei vietos aplinkybių, o tai turi tiesioginę reikšmę A. T. mokestinės prievolės atsiradimui. A. T. nuomone, pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes bei joje surinktus įrodymus ir taip pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnį, o tai sudaro pagrindą priimtą sprendimą panaikinti.

26. A. T. teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1449/2010 suformuluota praktika, kadangi visiškai skiriasi aplinkybės ir vaidmuo, kurį atliko asmuo, kuriam buvo nustatyta pareiga sumokėti akcizo mokestį bei su juo susijusias sumas, nuo vaidmens, kurį atliko A. T.. Pareiškėjas, skirtingai nuo pareiškėjo administracinėje byloje A556-1449/2010, niekada neturėjo akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) savo žinioje ir savo naudai, nesprendė jų įgijimo, laikymo ar realizavimo klausimų; jis, stebėdamas aplinką, tik padėjo gabenti cigaretės tam tikrą atstumą jas kontrabandos būdu įgijusiems T. T. bei K. Š..

27. A. T. pažymi, kad pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis apie savo šeimą ir jos turtinę padėtį, kurie patvirtina, kad A. T. šeimoje yra trys asmenys (jis, žmona G. T. ir nepilnametė dukra A. T., gimusi (duomenys neskelbtini)), iš kurių vienintelis pareiškėjas turi nuolatinį darbą ir gauna minimalų atlyginimą. Nekilnojamojo turto nei A. T., nei jo sutuoktinė neturi, labai mažos vertės automobilis „VW Golf“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris Kauno apygardos teismo nuosprendžiu buvo grąžintas pareiškėjui, yra areštuotas Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. 5MA-34-1231. Galimybių užsidirbti papildomų pajamų A. T. neturi, kadangi gyvena kaimo vietovėje ir neturi nei žemės, nei kito nekilnojamojo turto, kuris galėtų sudaryti pagrindą verstis žemės ūkiu, kaimo turizmu ar pan., o gauti papildomą darbą pagal darbo sutartį kaimo vietovėje faktiškai neįmanoma.

28. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. T. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

29. Muitinės departamentas savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentai, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Atsakovo nuomone, nepriklausomai nuo to, ar apeliantas fiziškai laikė kontrabandines prekes, savo veiksmais jis, siekdamas sau naudos (sutiko už atlygį padėti bendrininkams), operavo šiomis prekėmis, t. y., dalyvavo šių prekių laikyme ir gabenime. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. T. veiksmus, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, nors tiesiogiai prekių įvežimo veiksmų neatliko, tačiau veikdamas bendrininkų grupėje, atliko padėjėjo vaidmenį, o jo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip padėjimas įsigyti ir gabenti akcizais apmokestinamas prekes.

30. Atsakovas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus bei pagrįstai konstatavo, kad negali spręsti, jog A. T. ekonominė (socialinė) padėtis yra sunki.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

32. Kauno teritorinė muitinė savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad Kauno apygardos teismas 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-363-317/2014, įvertinęs A. T. veiksmus, konstatavo, kad jis savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių reikalavimus ir jo veiksmai kvalifikuotini kaip padėjimas įsigyti ir gabenti akcizais apmokestinamas prekes. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, toks aiškus ir vienareikšmiškas pareiškėjo veiksmų kvalifikavimas, nurodytas Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendyje, nekelia jokių prieštaravimų ir / ar dviprasmybių.

33. Kauno teritorinė muitinė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1449/2010 suformuota praktika.

34. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka ir 213 straipsniu, pagrįstai buvo pripažintas solidariu skolininku muitinei.

35. Kauno teritorinė muitinė teigia, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo Kauno teritorinės muitinės 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 5PM191094 apskaičiuotų akcizo ir PVM delspinigių. Pažymi, kad siekiant atleisti asmenį nuo delspinigių mokėjimo, būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.), tačiau, teikdamas prašymą atleisti jį nuo apskaičiuotų akcizo ir PVM delspinigių mokėjimo, A. T. nepateikė išsamių duomenų apie savo ekonominę (socialinę) padėtį ir turimą turtą. Pareiškėjas yra darbingo amžiaus, dirba pagal neterminuotą darbo sutartį, todėl gauna nuolatines pajamas, jis nėra priskirtinas prie socialiai pažeidžiamų asmenų grupių ir turi galimybę užsidirbti papildomų pajamų. Teismas, atsižvelgęs į pateiktus duomenis negalėjo spręsti, kad pareiškėjo ekonomine (socialinė) padėtis yra sunki.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

37. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir iš naujo jų nekartodamas, tik atsako į apeliacinio skundo argumentus.

38. Ginčas byloje kilo dėl importo skolos muitinei atsiradimo bei tinkamo importo skolininko muitinei nustatymo, neteisėtai laikius, gabenus importo muitais ir kitais mokesčiais apmokestintas prekes, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais yra nustatyti specialūs išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimai.

39. Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui mokestinė prievolė buvo nustatyta remiantis Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis), nes jis, veikdamas kaip padėjėjas bendrininkų grupėje, kartu su kitais asmenimis stebėjo prieigas, kol bendrininkai pasikrovė cigaretes į automobilį, o vėliau jas gabeno Lietuvos Respublikos teritorija.

40. Pareiškėjas su tuo nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka siejama su neteisėtai įvežtų prekių įsigijimu ar laikymu. Neteisėtai įvežtų akcizais apmokestinamų prekių gabenimas (padėjimas gabenti) nėra mokestinės prievolės atsiradimo pagrindas.

41. Šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Dėl solidariosios muitinės skolininkų atsakomybės pažymėtina, jog Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis būtent ir numato, kad jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Dėl solidariosios atsakomybės muitinei Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą to paties kodekso 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Nr. C-414/02).

42. Teismų praktikoje pažymima, kad iš Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos loginės konstrukcijos seka, kad joje nustatytos dvi kumuliatyvios sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei (importo muitus) minėtos nuostatos pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje A143-2619/2011, 2017 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2048-575/2017).

43. Nagrinėjamos bylos kontekste konstatuota, kad pareiškėjas pagrįstai Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka buvo pripažintas skolininku muitinei, todėl jo atsakomybė su kitais bendrininkais nedalijama, neindividualizuojama ir laikoma solidaria. Tokia išvada grindžiama aplinkybe, kad pareiškėjas Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu, padaręs minėtą nusikaltimą iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalį, įsiteisėjęs nuosprendis yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių, todėl administracinis teismas revizuoti bendrosios kompetencijos tesimo nuosprendžio negali ir privalo vadovautis jame nustatytais faktais. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo atsakomybę muitinei laikė solidaria, nes yra nustatyta, kad pareiškėjas veikė bendrai ir padaręs tokią veiką, jis solidariai atsako už importo skolą muitinei.

44. Mokestinė prievolė nėra atsakomybė, todėl kaltės klausimas nėra reikšmingas šiam ginčui ir nevertintinas bei nesietinas su nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis bei su civilinės atsakomybės institutu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-236-261/2017).

45. Dėl apeliacinio skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos teismų praktikos, aktualios šiam ginčui, pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2727/2012, 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 ir kt.) laikomasi vieningos nuomonės tinkamų importo skolininkų muitinei nustatymo, neteisėtai laikius, gabenus importo muitais ir kitais mokesčiais apmokestintas prekes, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymais ir norminiais teisės aktais nustatyti specialūs išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimai, klausimu, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo bylos faktinių aplinkybių įvertinimu ir padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo pripažinimo skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos punkto pagrindu.

46. Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-807/2010). Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjo prašymas dėl jo atleidimo nuo apskaičiuotų akcizo ir PVM delspinigių skunde nurodytais argumentais, kad jis nedirba ir neturi nekilnojamojo turto, netenkintinas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė