2K-598/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-598/2012

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-05011-2009-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.6.1.

1.2.18.8.

1.2.18.10. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį - 30 MGL (3900 Lt) bauda; pagal BK 220 straipsnio 1 dalį - 20 MGL (2600 Lt) bauda; pagal BK 183 straipsnio 1 dalį - 20 MGL (2600 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu bausmės subendrintos apėmimo būdu ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 40 MGL (5200 Lt) bauda.

Iš R. M. konfiskuotos nusikalstamu būdu įgytos lėšos - 3265 Lt ir priteista 2253,77 Lt proceso išlaidų, susijusių su liudytojų kelionių išlaidų atlyginimu, valstybei.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 26 d. nutartis, kuria nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Antano Klimavičiaus pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

R. M. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 24 d. iki 2007 m. birželio 17 d. ir nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 31 d., būdamas UAB „PS“ direktoriumi ir vykdydamas kasininko pareigas, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas 2001 m. lapkričio mėn. 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalį, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais (to paties įstatymo paaiškinta, kad apskaitos dokumentas, tai toks popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą), dokumentai turi būti surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, tyčia nesurašė ir nepateikė bendrovės buhalterei apskaitos dokumentų už 3265 Lt, sumokėtų asmenų už jiems suteiktas apgyvendinimo paslaugas poilsio namuose „P“ Druskininkuose, (duomenys neskelbtini), 2985 Lt sumokant pavedimu į R.

M. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , esančią AB DnB NORD banke, ir grynais pinigais 280 Lt – sumokant R. M. ir A. M., vėliau perdavusiai pinigus R. M. ; dėl to buhalterė apskaitoje neįvertinto 3265 Lt, taip apgaulingai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti juridinio asmens - UAB „PS“ – veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, ir pasisavino jam patikėtą svetimą - UAB „PS“ - turtą – 3265 Lt, gautus už UAB „PS“ suteiktas apgyvendinimo paslaugas iš:

K. G. 40 Lt 2007 m. sausio 24 d. banko pavedimu; M. B. 70 Lt 2007 m. sausio 24 d. banko pavedimu; G. N. 80 Lt 2007 m. sausio 30 d. banko pavedimu ir 80 Lt grynaisiais pinigais; R. Š. 200 Lt 2007 m. vasario 14 d. banko pavedimu; S. G. 120 Lt 2007 m. kovo 19 d. banko pavedimu; D. R. 380 Lt 2007 m. kovo 29 d. banko pavedimu; L. S. 80 Lt 2007 m. kovo 30 d. banko pavedimu; J. K. 100 Lt 2007 m. balandžio 4 d. banko pavedimu; Š. M. 50 Lt 2007 m. balandžio 6 d. banko pavedimu; V. G. 120 Lt 2007 m. balandžio 11 d. banko pavedimu; A. V. 80 Lt 2007 m. balandžio 11 d. banko pavedimu ir 120 Lt grynaisiais pinigais;

V. S. 150 Lt 2007 m. balandžio 13 d. banko pavedimu; V. L. 160 Lt 2007 m. balandžio 16 d. banko pavedimu; I. B. 80 Lt 2007 m. balandžio 16 d. banko pavedimu ir 80 Lt grynaisiais pinigais; N. V. 200 Lt 2007 m. balandžio 25 d. banko pavedimu; M. M. 80 Lt 2007 m. gegužės 30 d. banko pavedimu; G. G. 160 Lt 2007 m. gegužės 31 d. banko pavedimu; V. Š. 80 Lt 2007 m. birželio 5 d. banko pavedimu; J. P. 40 Lt 2007 m. birželio 15 d. banko pavedimu; L. G. 120 Lt 2008 m. sausio 3 d. banko pavedimu; D. T. 200 Lt 2008 m. sausio 8 d. banko pavedimu;

D. K. 350 Lt 2008 m. sausio 15 d. banko pavedimu; A. D. 45 Lt 2008 m. sausio 22 d. banko pavedimu.

Be to, R. M. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „PS“ direktoriumi, siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio 498 Lt sumai, 2007 m. vasario 26 d. – 2007 m. liepos 25 d. laikotarpiu ir 2008 m. vasario 25 d. pateikė bendrovės buhalterei A. B. , jai nežinant, žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės pajamas ir mokėtiną PVM, dėl to buhalterė įrašė neteisingus duomenis PVM deklaracijose, šiuos žinomai neteisingus duomenis patvirtino ir deklaracijas pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijos Kauno skyriui Kaune, A. Juozapavičiaus pr. 57, pažeisdamas 2002 m. kovo 5 d. PVM įstatymo Nr. IX–751 14 straipsnio 2 punktą, kad jeigu už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą PVM sąskaita faktūra ar kitas vietoj jos prekių tiekimui ar paslaugų teikimui įforminti naudojamas dokumentas neišrašytas, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, kai gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą, 15 straipsnį, kad apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti skaičiuojamas PVM sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas arba paslaugų teikėja, o būtent:

- 2007 m. sausio mėn. PVM deklaracijos 2007 m. vasario 26 d. pateiktos Kauno apskrities VMI 11 eilutėje deklaruota 17 030 Lt PVM apmokestinamų tiekimų, 26 eilutėje deklaruota 3065 Lt 18 proc. pardavimo PVM ir 31 eilutėje deklaruota 399 Lt mokėtino PVM. Ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis bendrovė sausio mėnesį uždirbo, bet buhalterinėje apskaitoje neįvertino 270 Lt gautų pajamų su PVM, neapskaičiavo 41 Lt PVM (270*18/118), t.y. 2007 m. sausio mėn. PVM deklaracijoje pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, sumažindama 11 eilutėje 229 Lt PVM apmokestinamus tiekimus, 26 eilutėje 41 Lt sumažindama pardavimo PVM ir dėl to nesumokėjo į biudžetą 41 Lt PVM;

- 2007 m. vasario mėn. PVM deklaracijos 2007 m. kovo 26 d. pateiktos Kauno apskrities VMI 11 eilutėje deklaruota 30 762 Lt PVM apmokestinamų tiekimų, 26 eilutėje deklaruota 5537 Lt 18 proc. pardavimo PVM ir 31 eilutėje deklaruota - 4962 Lt grąžintino PVM. Ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis bendrovė vasario mėnesį uždirbo, bet buhalterinėje apskaitoje neįvertino 200 Lt gautų pajamų su PVM, neapskaičiavo 31 Lt PVM (200*18/118), t.y. 2007 m. vasario mėn. PVM deklaracijoje pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, sumažindama 11 eilutėje 169 Lt PVM apmokestinamus tiekimus, 26 eilutėje 31 Lt sumažindama pardavimo PVM ir dėl to nesumokėjo į biudžetą 31 Lt PVM.

- 2007 m. kovo mėn. PVM deklaracijos 2007 m. balandžio 25 d. pateiktos Kauno apskrities VMI 11 eilutėje deklaruota 16 469 Lt PVM apmokestinamų tiekimų, 26 eilutėje deklaruota 2965 Lt 18 proc. pardavimo PVM ir 31 eilutėje deklaruota -14 887 Lt grąžintino PVM. Ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis bendrovė uždirbo, bet buhalterinėje apskaitoje neįvertino 580 Lt gautų pajamų su PVM, neapskaičiavo 88 Lt PVM (580*18/118), t.y. 2007 m. kovo mėn. PVM deklaracijoje pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, sumažindama 11 eilutėje 492 Lt PVM apmokestinamus tiekimus, 26 eilutėje 88 Lt sumažindama pardavimo PVM ir dėl to į biudžetą nesumokėjo 88 Lt PVM.

- 2007 m. balandžio mėn. PVM deklaracijos 2007 m. gegužės 24 d. pateiktos Kauno apskrities VMI 11 eilutėje deklaruota 18 688 Lt PVM apmokestinamų tiekimų, 26 eilutėje deklaruota 3364 Lt 18 proc. pardavimo PVM ir 31 eilutėje deklaruota 2864 Lt mokėtino PVM. Ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis bendrovė balandžio mėnesį uždirbo, bet buhalterinėje apskaitoje neįvertino 1140 Lt gautų pajamų su PVM, neapskaičiavo 174 Lt PVM (1140*18/118), t. y. 2007 m. balandžio mėn. PVM deklaracijoje pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, sumažindama 11 eilutėje 966 Lt PVM apmokestinamus tiekimus, 26 eilutėje 174 Lt sumažindama pardavimo PVM ir dėl to į biudžetą nesumokėjo 174 Lt PVM.

- 2007 m. gegužės mėn. PVM deklaracijos pateiktos Kauno apskrities VMI (pateikimo data neįskaitoma) 11 eilutėje deklaruota 30 458 Lt PVM apmokestinamų tiekimų, 26 eilutėje deklaruota 5482 Lt 18 proc. pardavimo PVM ir 31 eilutėje deklaruota 3210 Lt mokėtino PVM. Ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis bendrovė gegužės mėnesį uždirbo, bet buhalterinėje apskaitoje neįvertino 240 Lt gautų pajamų su PVM, neapskaičiavo 37 Lt PVM (240*18/118), t.y. 2007 m. gegužės mėn. PVM deklaracijoje pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, sumažindama 11 eilutėje 203 Lt PVM apmokestinamus tiekimus, 26 eilutėje 37 Lt sumažindama pardavimo PVM ir dėl to į biudžetą nesumokėjo 37 Lt PVM.

- 2007 m. birželio mėn. PVM deklaracijos 2007 m. liepos 25 d. pateiktos Kauno apskrities VMI 11 eilutėje deklaruota 43 608 Lt PVM apmokestinamų tiekimų, 26 eilutėje deklaruota 7849 Lt 18 proc. pardavimo PVM ir 31 eilutėje deklaruota -10 981 Lt grąžintino PVM. Ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis bendrovė birželio mėnesį uždirbo, bet buhalterinėje apskaitoje neįvertino 120 Lt gautų pajamų su PVM, neapskaičiavo 18 Lt PVM (120*18/118), t.y. 2007 m. birželio mėn. PVM deklaracijoje pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, sumažindama 11 eilutėje 102 Lt PVM apmokestinamus tiekimus, 26 eilutėje 18 Lt sumažindama pardavimo PVM ir dėl to į biudžetą nesumokėjo 18 Lt PVM.

- 2008 m. sausio mėn. PVM deklaracijos 2008 m. vasario 25 d. pateiktos Kauno apskrities VMI 11 eilutėje deklaruota 11 562 Lt PVM apmokestinamų tiekimų, 26 eilutėje deklaruota 2081 Lt 18 proc. pardavimo PVM ir 31 eilutėje deklaruota 138 Lt mokėtino PVM. Ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis bendrovė sausio mėnesį uždirbo, bet buhalterinėje apskaitoje neįvertino 715 Lt gautų pajamų su PVM, neapskaičiavo 109 Lt PVM (715*18/118), t.y. 2008 m. sausio mėn. PVM deklaracijoje pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, sumažindama 11 eilutėje 606 Lt PVM apmokestinamus tiekimus, 26 eilutėje 109 Lt sumažindama pardavimo PVM ir dėl to nesumokėjo į biudžetą 109 Lt PVM.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Kasatorius nurodo, kad teismas, nepaisant įrodymų vertinimo reikalavimų, priimdamas nuosprendį rėmėsi spėlionėmis, visus neaiškumus vertino jo nenaudai, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, tai lėmė, kad buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis. Šis pažeidimas yra esminis, nes BPK 20 straipsnio reikalavimų nepaisymas sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Teismai, anot R. M. , pažeidė BK 2 straipsnio, BPK 1 straipsnio, 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 219 straipsnio, 255 straipsnio 2 dalies, 256 straipsnio l dalies, 300 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio, BK 183 straipsnio l dalies, 222 straipsnio 1 dalies ir 220 straipsnio 1 dalies nuostatas ir priėmė nepagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu nuosprendį ir nutartį bei netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasatorius teigia, kad teismas nusikalstama veika įvertino tik tą laikotarpį, per kurį buvo apgyvendinti 23 asmenys, kai nebuvo paimtas arba buvo pasibaigęs jo žmonos A. M. verslo leidimo laikotarpis, tačiau neaišku, kokių įrodymų pagrindu teismas nusprendė, kad būtent 23 asmenys, kurie gyveno „P“ nakvynės namuose, buvo UAB „PS“, o ne A. M. klientai. Teismas, nuosprendyje pripažindamas, kad kasatorius ir A. M. dalį patalpų buvo išnuomoję UAB „PS“ ir patalpos nuomos sutarties pagrindu bei pagal žodinį susitarimą buvo pasidalintos, t.y. faktiškai pirmo aukšto patalpomis naudojosi UAB „PS“, o antruoju aukštu ir fligeliu - A. M. , neatsižvelgė ir neįvertino faktinių aplinkybių, kad dauguma iš 23 asmenų, kurie gyveno „P“ patalpose, apklausose parodė, jog gyveno antrame aukšte arba apskritai ne „P“ patalpose, arba neprisiminė, kuriose patalpose gyveno. R. M. mano, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs teisingą išvadą, jog faktiškai pirmojo aukšto patalpomis naudojosi UAB „PS“, o antruoju aukštu ir fligeliu A. M. , turėjo nustatyti tuos UAB „PS“ klientus, kurie gyveno poilsio namuose „P“ pirmo aukšto patalpose, tačiau to nepadarė. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nustačius, jog poilsio namuose „P“ apgyvendinimo paslaugas bendrai teikė tiek UAB „PS“, tiek ir A. M. , griežtai neatskyrus naudojamų patalpų dalies, sprendžiant ar nuosprendyje nurodyti klientai buvo UAB „PS“ klientai, aplinkybė, kurioje pastato dalyje buvo apgyvendinti nuosprendyje nurodyti asmenys, kurių sumokėtus pinigus R. M. pasisavino ir neįtraukė į apskaitą, nėra esminė. Pasak R. M. apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas, t.y. pablogino jo padėtį, nes nurodydamas, kad aplinkybė, kurioje pastato dalyje buvo apgyvendinti nuosprendyje nurodyti asmenys, yra neesminė, ignoravo pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas ir tą faktą, kad pagal žodinį susitarimą patalpos buvo pasidalintos, t.y. faktiškai pirmo aukšto patalpomis naudojosi UAB „PS“, o antruoju aukštu ir fligeliu - A. M.

Kasatorius teigia, kad buvo kaltinamas dėl „P“ apgyvendinto 81 asmens už 22 670 Lt, tačiau pirmosios instancijos teismas nuteisė jį dėl „P“ apgyvendintų 23 asmenų už 3265 Lt. Teismai, anot kasatoriaus, vadovavosi 2009 m. rugpjūčio 20 d. specialisto išvada dėl UAB „PS“ ūkinės ir finansinės veiklos, kurioje buvo įvertinta UAB „PS“ tvarkoma buhalterinė apskaita. Specialisto išvadoje pateikiama išvada dėl „P“ apgyvendinto 81 asmens už 22 670 Lt, bet ne dėl „P“ apgyvendintų 23 asmenų už 3265 Lt.

Kasatoriui neaišku, kokiais argumentais remdamasis teismas nuosprendyje konstatavo, kad UAB „PS“ klientais buvo 23 asmenys ir visos pajamos, t. y. 3265 Lt, priklauso UAB „PS“, o valstybei padaryta 498 Lt žala, bei nurodė, kad vadovavosi minėta specialisto išvada, kurioje faktiškai tokie duomenys neatsispindi. Kasatoriaus nuomone, teismai turėjo nepripažinti šios išvados įrodymu, nes specialistas pateikė išvadas dėl skirtingo laiko, skirtingų asmenų skaičiaus ir skirtingos pinigų sumos. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, matydamas specialisto išvadų akivaizdžius prieštaravimus ir neatitikimus faktinėms aplinkybėms, nepasisakė dėl specialisto išvados ir taip pažeidė BPK 332 straipsnio nuostatas.

Anot kasatoriaus, kaltinamajame akte nurodytas skirtingas nusikalstamų veikų padarymo laikas, negu, kad nurodoma apkaltinamajame teismo nuosprendyje. Be to, skiriasi ir apgyvendintų asmenų skaičius (kaltinamajame akte - 81 asmuo, nuosprendyje —23 asmenys) bei pasisavintų lėšų (akte – 22 670 Lt, o nuosprendyje - 3265 Lt) ir išvengtos pridėtinės vertės mokesčio suma (akte 5873 Lt, o nuosprendyje - 498 Lt). Apeliacinės instancijos teismas šias faktines aplinkybes pripažino ir nurodė, kad kaltinimo ribos buvo susiaurintos, t.y. kad R. M. nuteistas už tą laikotarpį, kai jo žmona A. M. neturėjo verslo liudijimo.

Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes ignoravo jo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, bei nesirėmė teisme nustatytais faktais.

R. M. teigia, kad teismai pažeidė jo teisę į gynybą, nes jis neturėjo galimybės gintis nuo faktinės aplinkybės, kad nusikalstama veika padaryta tuo laikotarpiu, kai A. M. neturėjo verslo liudijimo. Mano, kad jei pirmosios instancijos teismas būtų išsamiai, kruopščiai bei objektyviai įsigilinęs ir nustatęs visas reikšmingas bylos aplinkybes: kokios ir kam priklauso patalpos, kas gyveno pirmame „P“ aukšte, ir t. t., tai nuosprendyje nebūtų nurodyta 23 asmenys ir dėl jų neva pasisavinta pinigų suma bei nesumokėti mokesčiai valstybei, nes teismas nuosprendyje nurodė, kad poilsio namuose „P“ pirmame aukšte gyveno tik keli asmenys. Tiksliai nustačius gyvenusių asmenų skaičių ir jų sumokėtus pinigus, anot kasatoriaus, paaiškėtų, kad jis nepadarė jam inkriminuotų nusikaltimų pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Kasatorius mano, kad teismas nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu ir, nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinėjęs bylos medžiagą, priėmė neobjektyvų, prieštaringą, nemotyvuotą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras siūlo nuteistojo R. M. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. M. kaltu ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo R. M. apeliacinį skundą ir pagrįstai jį atmetė. Apeliacinės instancijos teismo nutarties išvados neprieštarauja pirmosios instancijos teismo išvadoms, o priešingai, jas papildo. Byloje nustatyti duomenys neabejotinai leidžia teigti, kad R. M. pasisavino būtent UAB „PS“ pajamas. Kasatoriaus teiginius dėl būtinybės byloje nustatyti, kuriuose poilsio namų „P“ aukštuose buvo apgyvendinti klientai, prokuroro nuomone, paneigia byloje nustatytų įrodymų visuma, o teismų išvadose esminių prieštaravimų nėra, todėl kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmestini.

Bylos nagrinėjimo metu kilę neaiškumai, priešingai nei teigia kasatorius, taip pat vertinti jo naudai, o būtent - nustačius tam tikras abejones ir nesant galimybės pašalinti atsiradusius neaiškumus, teismas pripažino, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai ir kad R. M. padaryti nusikaltimai apima tik tą laikotarpį, kurio metu jo sutuoktinė A. M. neturėjo verslo liudijimo, leidžiančio verstis apgyvendinimo paslaugomis.

Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas nutartyje pagrįstai padarė išvadą, kad susiaurinus kaltinimo ribas R. M. teisės nebuvo suvaržytos, nes visos aplinkybės, dėl kurių R. M. buvo nuteistas, jam buvo žinomos pareiškiant įtarimus, perduodant bylą su kaltinamuoju aktu teismui ir jis turėjo galimybę tinkamai pasiruošti gynybai. Teismai visiškai pagrįstai, anot prokuroro, vadovavosi specialisto išvada Nr. 5-6/27 dėl UAB „PS" ūkinės finansinės veiklos tyrimo, o kasatoriaus nurodyti argumentai, kuriais jis grindžia specialisto išvados neteisingumą, atmestini tais pačiais, jau minėtais argumentais dėl kaltinimo ribų susiaurinimo, nes teismas jį nuteisė už mažesnę pasisavintų pinigų sumą, nei buvo kaltinamas.

Prokuroro teigimu, kadangi kasatorius skunde klausimo dėl teismo šališkumo ar dėl teismingumo taisyklių pažeidimo nekelia, tai klausimas dėl bylos perdavimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui negali būti sprendžiamas.

Kasacinis skundas atmestinas.

R. M. kasaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu, nes teismų išvados paremtos spėlionėmis ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas kasacinę bylą, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu. Taigi teismo išdėstytos išvados dėl veikų faktinių aplinkybių nustatymo bei byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant tas aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų.

BPK 20 straipsnio 5 dalis nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šioje byloje tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

Alytaus rajono apylinkės teismo išvados dėl R. M. kaltės bei veikų kvalifikavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, yra pagrįstos ne spėlionėmis, o įrodymais. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys) bei pateikė motyvuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį.

Teismas išsamiai ištyrė tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisiamojo posėdžio metu R. M. duotus parodymus, A. M. parodymus, VĮ Registrų centro Alytaus filialo pažymėjimą, AB bankas „Nord /LB Lietuva“ kreditavimo sutartį Nr. 669, AB „DnB NORD“ banko raštus, Kauno ir Alytaus apskričių VMI raštus, dokumentų paėmimo aktus, reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolus, mokėjimo nurodymus, Kauno apskrities VMI mokestinių tyrimo rezultatų ataskaitą, A. M. išimtų dokumentų apžiūros protokolą, liudytojų V. U. , A.

S., A. B., M. B., G. N. , R. Š., S. G. , L. S., J. K. , V. G. , V. S., V. L. , I. B. , G. G., D. T. , D. K., A. D. , V. Š. , A. V. parodymus, išanalizavęs Valstybinės mokesčių inspekcijos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau - VMI FNTT prie LR VRM) ūkinės finansinės veiklos tyrimo Alytaus poskyrio 2009 m. rugpjūčio 20 d. specialisto išvadą Nr. 5-6/27 Dėl UAB „PS“ ūkinės finansinės veiklos ir vadovaudamasis šių įrodymų visuma, konstatavo, kad R. M. 2007 m. sausio 24 d.-birželio 17 d. ir 2008 m. sausio 1-31 d., būdamas AB „PS“ direktoriumi ir vykdydamas kasininko pareigas, tyčia nesurašė ir nepateikė bendrovės buhalterei apskaitos dokumentų dėl 3265 Lt, sumokėtų į asmeninę R.

M. sąskaitą bei R. M. ir A. M. grynaisiais, už suteiktas apgyvendinimo paslaugas poilsio namuose „P“, dėl to buhalterė apskaitoje neįvertino 3265 Lt, taip apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „PS“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros ir jam patikėtą svetimą turtą pasisavino, o siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio 498 Lt sumai, 2007 m. vasario 26 d.-liepos 25 d. ir 2008 m. vasario 25 d. pateikė bendrovės buhalterei neteisingus duomenis apie bendrovės pajamas ir mokėtiną PVM, dėl to buhalterė įrašė neteisingus duomenis PVM deklaracijoje, šiuos žinomai neteisingus duomenis patvirtino ir deklaracijas pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, t. y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio pagrįstumas, kaip matyti iš Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 26 d. nutarties, patikrintas apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, teisingai įvertino surinktus įrodymus ir nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstė išsamius argumentus, pagrindžiančius nuosprendžio išvadas dėl R. M. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

R. M. kasaciniame skunde teigia, kad teismai turėjo nepripažinti specialisto išvados įrodymu, nes specialistas pateikė išvadas dėl skirtingo laiko, skirtingų asmenų skaičiaus ir skirtingos pinigų sumos.

Pagal teismų praktiką apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada. Iš bylos medžiagos matyti, kad VMI FNTT prie LR VRM ūkinės finansinės veiklos tyrimo Alytaus poskyrio vedėja I. Š. pagal Alytaus apskrities skyriaus tyrėjo R. O. užduotį atliko UAB „PS“ buhalterinės apskaitos dokumentų tyrimą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. ir pateikė 2009 m. rugpjūčio 20 d. specialisto išvadą Nr. 5-6/27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įstatymo nustatyta tvarka įvertinęs specialisto išvadą, pagrįstai pripažino ją įrodymu, nes ji atitinka BPK 90 straipsnio keliamus reikalavimus šiam procesiniam dokumentui. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu R. M. susiaurino kaltinimo apimtį ir nuteisė jį už nusikalstamas veikas, kurios apima trumpesnį laiko tarpą, nei nurodyta kaltinime, atitinkamai sumažinus pasisavintų lėšų kiekį, išvengto pridėtinės vertės mokesčio, nepaneigia specialisto išvados pagrįstumo, nes išvadoje nustatytas netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas ir nuosprendyje nustatytu R. M. padarytų nusikalstamų veikų laikotarpiu.

R. M. kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepasisakydamas dėl specialisto išvados pažeidė BPK 332 straipsnio nuostatas, nepagrįstas. Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis savo forma ir turiniu atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas aprašomojoje nutarties dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, ypač tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismo išvados yra išsamiai motyvuotos.

R. M. teigia, kad teismai pažeidė jo teisę į gynybą, nes jis neturėjo galimybės gintis nuo tos faktinės aplinkybės, kad nusikalstama veika padaryta tuo laikotarpiu, kai A. M. neturėjo verslo liudijimo.

R. M. teisė į gynybą pakoregavus kaltinimą tokiu būdu kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas nebuvo pažeista. Teismas, susiaurinęs pareikšto kaltinimo apimtį, nenustatė jokių naujų R. M. nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių. Visos nuosprendyje nustatytos nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės ir jų juridinis vertinimas R. M. buvo žinomi pareiškiant įtarimus ir nurodyti kaltinamajame akte, todėl R. M. turėjo visas galimybes pasiruošti gynybai, šias aplinkybes ginčyti tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose.

Kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas, t.y. pablogino R. M. padėtį nurodydamas, kad aplinkybė, kurioje pastato dalyje buvo apgyvendinti nuosprendyje nurodyti asmenys, yra neesminė, nepagrįstas.

Bylos nagrinėjimo metu kilę neaiškumai, priešingai nei teigia kasatorius, vertinti jo naudai, nes nustačius tam tikras abejones ir nesant galimybės pašalinti atsiradusius neaiškumus teismas abejones aiškino kaltinamojo naudai. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimuose nurodytų įrodymų visuma leido padaryti motyvuotas išvadas dėl R. M. nusikalstamų veiksmų pasisavinant įmonės pinigus, apgaulingai tvarkant UAB „PS“ buhalterinę apskaitą bei pateikiant žinomai neteisingus duomenis apie UAB „PS“ pajamas ir mokėtiną PVM.

Kasatoriaus nuomone, teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Teisėjų kolegija nenustatė nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo. R. M. pripažintas kaltu įstatymų nustatyta tvarka Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu, kuris pripažintas teisėtu ir pagrįstu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 26 d. nutartimi prieš tai apeliacinės instancijos teismui įsitikinus, kad apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių nuosprendžio pagrįstumu bei teisėtumu ir yra paneigiami byloje surinktais įrodymais, o pats apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų nuosprendžiui panaikinti ar pakeisti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad savo forma ir turiniu nuosprendis ir nutartis atitinka BPK 301 ir 332 straipsnių reikalavimus. Kasatorius nepagrįstai laiko nuteisimą nekaltumo prezumpcijos pažeidimu.

Patikrinusi kasacinio skundo argumentus, kolegija daro išvadą, kad kasacine tvarka skundžiamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti esminiais ir dėl kurių žemesnių instancijų teismų sprendimus reikėtų keisti ar naikinti.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. M. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Valerijus Čiučiulka

Rimantas Baumilas

Antanas Klimavičius