2024-11-13 Nr. AB-16496-3-61-3-02309-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-334-525/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02309-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.9; 14.4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Raseinių vandenys“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Raseinių vandenys“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Raseinių vandenys“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos apsaugos departamentas) 2021 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. AS-147 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir 2021 m. liepos 2 d. sprendimas) arba jį pakeisti – sumažinti 2021 m. liepos 2 d. sprendimu paskirtą ekonominę sankciją iki 34 259,2 Eur. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad, apskaičiavęs pareiškėjo mokėtiną mokestį už valstybinių gamtos išteklių naudojimą, Aplinkos apsaugos departamentas 2021 m. liepos 2 d. sprendimu jam paskyrė pernelyg griežtą, nepagrįstą, neproporcingą ir neprotingą ekonominę sankciją.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Aplinkos apsaugos departamentas atliko planinį pareiškėjo vykdomos požeminio vandens išteklių gavybos veiklos patikrinimą. Atlikęs patikrinimą, Aplinkos apsaugos departamentas konstatavo, kad, neteisingai deklaravęs išgautų požeminio vandens išteklių kiekį 2017 – 2018 m. mokestiniais laikotarpiais, pareiškėjas nepagrįstai sumokėjo mažesnį mokestį ir tokiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MVGIĮ) 4 straipsnio 2 dalies ir 7 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Taip pat Aplinkos apsaugos departamentas nustatė, kad, 2017 – 2019 metų mokestiniais laikotarpiais išgaudamas požeminio vandens išteklius iš Alėjų, Anžilių, Dedančių, Berteškių, Bliūdžių, Bogušiškių, Bagušių, Butkiškės, Didžiulių, Girkalnio, Gylių, Gynėvės, Grajauskų, Ilgižių, Katauskių, Kaulakių, Kudonių, Lenkelių, Milašaičių, Naudvario, Nemakščių, Paliepių, Pašaltuonio, Paupio, Plikių, Požėčių, Ražaitėlių, Saugailių, Skirmantiškės, Steponkaimio, Sujainių, Šienlaukio, Šiluvos, Užkalnių, Vengerskų, Verėduvos, Viduklės, Virgainių, Vosiliškių, Žaiginio, Gervinės ir Pramedžiavos vandenviečių (toliau kartu – ir Vandenvietės), pareiškėjas neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes (toliau – LGT leidimas). Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, Aplinkos apsaugos departamentas sprendė, kad tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Įvertinęs nustatytus teisės pažeidimus aplinkybes, Aplinkos apsaugos departamentas apskaičiavo pareiškėjo mokėtiną mokestį didesniu tarifu ir skundžiamu 2021 m. liepos 2 d. sprendimu nurodė pareiškėjui sumokėti 571 214,00 Eur sumą.

4. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad, vykdydamas ūkinę veiklą, jis turėjo leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis vykdė vandens gavybos veiklą pagal išduotą Taršos integruotos prevencijos leidimą (toliau – ir TIPK leidimas).

5. Remdamasis Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (toliau – ir ŽGĮ) bei Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 (toliau – ir ŽGĮ Pakeitimo įstatymas) nuostatomis, pareiškėjas teigė, kad TIPK leidimai, išduoti iki 2014 m. liepos 1 d., buvo laikomi leidimais naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį, jeigu: 1) šie leidimai suteikė teisę naudoti geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens išteklius ir 2) TIPK leidimuose numatytos geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos po ŽGĮ Pakeitimo įstatymo nesikeitė. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. D1-18 „Dėl aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 80 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir 2007 m. sausio 9 d. įsakymas) 2 priedo 1 punkto nuostatomis, pareiškėjas vertino, kad, siekdamas išgauti požeminį vandenį, jis neprivalėjo turėti LGT leidimo, jei, vykdydamas geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo veiklą, jis kiekvienoje vandenvietėje išgavo ir (ar) planavo išgauti ne daugiau nei 100 kub. m. per dieną.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir regiono aplinkos apsaugos departamentas) pareiškėjui išdavė TIPK leidimą po 2007 m. sausio 9 d. įsakymo priėmimo, t. y. 2010 m. gruodžio 31 d. Išduoto TIPK leidimo I dalies (duomenys neskelbtini) nuostatose buvo nurodytos visos pareiškėjo naudojamos vandenvietės ir įvardyti jose išgaunamo požeminio vandens kiekiai.

7. Pareiškėjas teigė, kad, vykdydamas požeminio vandens gavybos veiklą, jis kiekvienoje naudojamoje vandenvietėje atskirai išgavo mažiau nei 100 kub. m. geriamojo gėlo ir (ar) gamybinio požeminio vandens išteklių per dieną. Todėl TIPK leidime pareiškėjas neprivalėjo detalizuoti Vandenviečių duomenų. Pareiškėjas akcentavo, kad, įsigaliojus ŽGĮ Pakeitimo įstatymui, nei jam išduotas TIPK leidimas, nei Vandenviečių naudojimo tvarka nekito. Dėl šios priežasties Aplinkos apsaugos departamentas turėjo laikyti, kad 2017 – 2019 metų mokestiniais laikotarpiais pareiškėjas išgavo Vandenvietėse esančius požeminio vandens išteklius, turėdamas tam reikalingą leidimą.

8. Pareiškėjas tvirtino, kad jis nežinojo apie ŽGĮ Pakeitimo įstatymu nustatytus teisinio reguliavimo pakeitimus. Pareiškėjas manė, kad jo turimi TIPK leidimai yra pakankami teisėtam ūkinės veiklos vykdymui. Apie minėtus ŽGĮ pakeitimus pareiškėjas sužinojo tik Aplinkos apsaugos departamentui surašius patikrinimo aktą.

9. Pareiškėjas nesutiko su Aplinkos apsaugos departamento išvada, kad pareiškėjas nepasinaudojo teise pateikti pastabas dėl patikrinimo akto išvadų. Pareiškėjas nurodė, kad rašytines pastabas jis teikė 2021 m. birželio 25 d. ir 2021 m. birželio 28 d. elektroniniu laišku;

10. Pareiškėjas sutiko su patikrinimo metu nustatytais faktiškai išgautų geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens išteklių ir mokestinėse deklaracijose pateiktų duomenų neatitikimais. Pareiškėjas paaiškino, kad minėtų duomenų neatitikimas įvyko dėl informacinės sistemos klaidos, kurios pareiškėjo darbuotojai nepastebėjo laiku ir kuri buvo ištaisyta iki Aplinkos apsaugos departamento pradėto patikrinimo. Pašalinęs informacinės sistemos klaidą, dėl padidėjusio darbo krūvio ir žmogiškųjų išteklių trūkumo pareiškėjas negalėjo patikrinti išgauto požeminio vandens kiekio ir patikslinti deklaracijose pateiktų duomenų.

11. Pareiškėjas pažymėjo, kad patikrinimo metu jis bendradarbiavo su Aplinkos apsaugos departamentu, teikė turimą informaciją ir duomenis. Aplinkybė, kad pažeidimas buvo užkardytas dar 2019 m., įrodo, kad pats pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų pažeidimui pašalinti.

12. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis yra pelningumo negeneruojantis juridinis asmuo. Pareiškėjas užsiima viešųjų paslaugų teikimu, t. y. vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugomis Raseinių rajono gyventojams. Pareiškėjo veiklą reguliuoja daugybė teisės aktų, o teikiamų paslaugų (vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo) kainą nustato valstybinė kainų ir energetikos taryba. Vykdydamas gamtos išteklių gavybos veiklą, pareiškėjas išgautą vandenį naudoja ne asmeniniams, o Raseinių rajono gyventojų poreikiams tenkinti bei higienos saugumui užtikrinti. Dėl šios priežasties bet kokių didesnių baudų skyrimas gali lemti pareiškėjo teikiamų viešųjų paslaugų sutrikimą.

13. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad paskirta ekonominė sankcija neatitinka proporcingumo ir teisingumo principų. Surinkti mokesčiai už viešųjų paslaugų teikimą Raseinių rajono gyventojams nepadengs pareiškėjui paskirtos ekonominės sankcijos.

14. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į skundą nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti.

15. Aplinkos apsaugos departamentas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi ŽGĮ Pakeitimo įstatymo nuostatomis. Pareiškėjas neturėjo reikiamo leidimo naudoti Vandenvietėse esančių požeminio vandens išteklių. Todėl pareiškėjo atžvilgiu minėtos nuostatos negalėjo būti taikomos.

16. Aplinkos apsaugos departamentas nurodė, kad pareiškėjas klaidingai interpretuoja TIPK leidimu suteiktą teisę naudoti požeminio vandens išteklius. Aplinkos apsaugos departamento teigė, kad pareiškėjui išduoto TIPK leidimo I dalies (duomenys neskelbtini) nuostatose tik aprašoma vykdoma ūkinė veikla, įskaitant veikiančias ir gyventojams vandenį tiekiančias vandenvietes, tačiau nėra įtvirtinamas leidimas naudoti požeminį vandenį. Būtent TIPK leidimo II dalies (duomenys neskelbtini) nuostatose yra aprašoma vandens paėmimo, vartojimo ir tiekimo tvarka bei sąlygos. Pareiškėjui išduoto TIPK leidimo II dalies (duomenys neskelbtini) nuostatose nurodytos tik trys vandenvietės – Ariogalos, Raseinių I ir Raseinių II, kurios naudojamos požeminio vandens išgavimui. Todėl TIPK leidime numatytas leidimas naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes galiojo tik nurodytoms trims vandenvietėms.

17. Aplinkos apsaugos departamentas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad jis sąžiningai nežinojo apie ŽGĮ pakeitimus. Aplinkos apsaugos departamentas pažymėjo, kad šios aplinkybės nepaneigia fakto, jog pareiškėjas naudojo požeminio vandens išteklius iš Vandenviečių, neturėdamas tam reikalingo leidimo. Dėl šios priežasties, vadovaudamasis MVGIĮ 6 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Aplinkos apsaugos departamentas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui apskaičiavo mokestį didesniu tarifu už be leidimo išgautus požeminio vandens išteklius.

18. Aplinkos apsaugos departamentas paaiškino, kad dėl Aplinkos apsaugos departamento vidinės dokumentų valdymo sistemos pertvarkymų pareiškėjo pateiktos pastabos Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriuje buvo gautos po ginčijamo 2021 m. liepos 2 d. sprendimo priėmimo ir išsiuntimo. Aplinkos apsaugos departamentas pažymėjo, kad jis susipažino su pareiškėjo pateiktomis pastabomis dėl patikrinimo akto išvadų, tačiau vertino, kad pareiškėjas nenurodė jokių esminių aplinkybių, galinčių daryti įtaką 2021 m. liepos 2 d. sprendimo priėmimui.

19. Aplinkos apsaugos departamentas nesutiko pareiškėjo argumentais dėl apskaičiuoto mokesčio sumažinimo. Atlikęs planinį pareiškėjo patikrinimą, Aplinkos apsaugos departamentas nustatė, kad pareiškėjas vykdė sistemingus, o ne vienkartinio pobūdžio teisės pažeidimus. Siekdamas sumažinti jam priskaičiuotą mokestį, pareiškėjas pateikė subjektyvaus pobūdžio pasiteisinimus. Todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl atliktų teisės pažeidimų turėtų būti vertinamos tik kaip deklaratyvi gynybinė pozicija.

20. Aplinkos apsaugos departamentas akcentavo, kad MVGIĮ nuostatos nustato teisines pasekmes už teisės pažeidimus, t. y. griežtą sankciją už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikyti didesnį mokesčio tarifą. Tvirtindamas patikrinimo rezultatus, Aplinkos apsaugos departamentas neturėjo įstatymo nustatytos teisės taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje.

21. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, Aplinkos apsaugos departamentas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas iš esmės ginčija apskaičiuotą 571 214,00 Eur mokestį didesniu tarifu. Dėl šios priežasties, teismui vertinant aplinkybes, nesusijusias su Aplinkos apsaugos departamento neteisėtais veiksmais, Aplinkos apsaugos departamentas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atsiradimo.

II. 22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 20 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą iš dalies - pakeitė Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. AS-147 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir sumažino pareiškėjui apskaičiuotą mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki 115 368,87 Eur (85 648,00 Eur už 2017 – 2018 m. laikotarpį ir 29 720, 87 Eur už 2019 m. laikotarpį).

23. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Aplinkos apsaugos departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2020 m birželio 11 d. pradėjo pareiškėjo planinį 2017 – 2019 metų mokestiniais laikotarpiais sumokėto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą. Patikrinimo metu Aplinkos apsaugos departamentas nustatė, kad pareiškėjas 2017 – 2018 metų mokestiniais laikotarpiais neteisingai deklaravo (deklaravo mažiau negu faktiškai išgavo) per šį laikotarpį išgautą vandens kiekį. Dėl šios priežasties pareiškėjas sumokėjo mažesnį mokestį ir tokiais veiksmais pažeidė MVGIĮ 4 straipsnio 2 dalies ir 7 straipsnio 2 dalies nuostatas. Remdamasis pareiškėjo pateiktais dokumentais, Aplinkos apsaugos departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2017 – 2019 metų mokestiniais laikotarpiais vykdė gamtos išteklių gavybą, neturėdamas reikalingo LGT leidimo, ir tokiais veiksmais pažeidė ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalies, MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 6 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 198 „Dėl Leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo“ 2.13 punkto reikalavimus. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, Aplinkos apsaugos departamentas 2021 m. gegužės 27 d. surašė pareiškėjo sumokėto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimo aktą Nr. (7.8)-AD5-9835 (toliau – ir 2021 m. gegužės 27 d. patikrinimo aktas). Vadovaudamasis MVGIĮ 6 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatomis, Aplinkos apsaugos departamentas skundžiamu 2021 m. liepos 2 d. sprendimu patvirtino 2021 m. gegužės 27 d. patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėto pritaikytą ekonominę sankciją – 571 214,00 Eur.

24. Spręsdamas klausimą dėl reikalavimo pareiškėjui turėti leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atvejai, kada ūkinei veiklai arba įrenginiui yra reikalingas leidimas, yra numatyti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 (toliau - ir TIPK leidimų išdavimo taisyklės), 2 priede. Remdamasis TIPK leidimų išdavimo taisyklių 2 priedo nuostatomis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad TIPK leidimas yra reikalingas, kai iš paviršinių ar požeminių vandens telkinių paimama ar planuojama imti 100 kub. m. per dieną (vidutinis metinis paėmimas) ir daugiau vandens. Įvertinęs bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, vadovaudamasis TIPK leidimų išdavimo taisyklių nustatytais kriterijais, pareiškėjas TIPK leidimą turėjo turėti tik tuo atveju, jeigu jis išgavo ar turėjo išgauti 100 kub. m. ar daugiau vandens išteklių per dieną. Tačiau, vadovaudamasis TIPK taisyklių 4 ir 5 priedo nuostatomis, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad, siekdamas ūkinėje veikloje naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes pagal TIPK leidimą, pareiškėjas turėjo smulkiai aprašyti duomenis apie jo eksploatuojamas vandenvietes, planuojamus išgauti požeminio vandens išteklius, paimamo vandens apskaitos prietaisus ir kitą detalią informaciją. Įvertinęs pareiškėjui suteiktą TIPK leidimą, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui suteiktame TIPK leidime yra aprašyti pareiškėjo planuojami išgauti gėlo požeminio vandens išteklių kiekiai tik iš trijų vandenviečių (Ariogalos, Raseinių I ir Raseinių II vandenvietės). Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjui išduotas TIPK leidimas negalėjo būti laikomas jam suteikiančiu teisę išgauti ir naudoti požeminį gėlą vandenį iš Vandenviečių.

25. Nagrinėdamas klausimą dėl pareiškėjui paskirtos ekonominės sankcijos dydžio, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad: 1) pareiškėjas pripažino neteisingai deklaruotą išgauto vandens kiekį; 2) pareiškėjas suklydo dėl aplinkybės, kad, vykdydamas gamtos išteklių gavybos veiklą, jis turėjo gauti reikalingas LGT leidimas, tačiau neslėpė, kad naudoja Vandenvietes (pareiškėjas deklaravo iš jų išgaunamus vandens kiekius); 3) (duomenys neskelbtini); 4) pareiškėjas suteikė Aplinkos apsaugos departamentui visą šiam pažeidimui nustatyti reikiamą informaciją, bendradarbiavo su Aplinkos apsaugos departamentu ir ėmėsi veiksmų tokiam pažeidimui pašalinti; 5) pareiškėjas teikia viešąsias paslaugas, t. y. vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas Raseinių rajono gyventojams, kurių kainą nustato valstybinė kainų ir energetikos taryba; 6) patikrinimo akte nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas tyčia klaidingai deklaravo išgauto vandens kiekius ar sumokėjo mažesnį mokestį. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, vykdydamas specializuotą ūkinę veiklą, pareiškėjas turėjo ir galėjo pasirūpinti leidimu naudoti valstybės gamtos išteklius teisės aktų numatyta tvarka bei pateikti teisingas išgaunamų gamtos išteklių deklaracijas. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nepastebėjo ankstesnių deklaravimo laikotarpių netikslumų dėl didelio darbo krūvio, negali būti laikoma objektyvia priežastimi, pateisinančia atliktus pažeidimus. Netinkamai deklaravęs išgautų geriamojo gėlo ir (ar) požeminio vandens išteklių kiekį, pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas ir nesielgė sąžiningai.

26. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjui paskirta ekonominio poveikio priemonė tikslui pasiekti yra neproporcinga pareiškėjo padarytam pažeidimui.

III. 27. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Raseinių vandenys“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo skirtą 29 720,87 Eur sankciją už 2019 metų laikotarpiu arba ją sumažinti iki protingumo ir teisingumo principus atitinkančio dydžio – 22 862,21 Eur; 2) sumažinti pirmosios instancijos teismo skirtą 85 648,00 Eur ekonominę sankciją už 2017 – 2018 m. laikotarpiu atliktus teisės pažeidimus iki protingumo ir teisingumo principus atitinkančio dydžio - 68 518 Eur. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas faktinei ginčo situacijai ir paskyrė neproporcingą sankciją už atliktus teisės aktų pažeidimus.

28. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjui išduotą TIPK leidimą ir aiškino teisinį reglamentavimą, susijusį su leidimu naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes. Pareiškėjas cituoja ŽGĮ Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, nurodydamas, kad „iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos“. Kadangi iki ŽGĮ Pakeitimo įstatymo naudojami gręžiniai ir iš jų išgaunamo požeminio vandens kiekiai buvo suteikiami išduodamuose TIPK leidimuose, pareiškėjas pagrįstai laikė, kad leidimus išgauti požeminį vandenį jis turėjo.

29. Pareiškėjas mano, kad, mažindamas ekonominę sankciją, pirmosios instancijos teismas tinkamai neatsižvelgė į faktinę aplinkybę, jog ŽGĮ Pakeitimo įstatymo nuostatos jų priėmimo metu nebuvo aiškintos nei Aplinkos apsaugos departamento, nei Lietuvos Respublikos teismų. Mažindamas pareiškėjui paskirtą ekonominę sankciją, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, kurie atsirado tik praėjus keleriems metams po ŽGĮ Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėjas teigia, kad, vertindamas bylos medžiagą ir kilusio ginčo pobūdį, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ir faktinę aplinkybę, kad ŽGĮ Pakeitimo įstatymo nuostatos buvo pradėtos aiškinti administracinių teismų praėjus septynerių metų laikotarpiui nuo jų įsigaliojimo dienos.

30. Pareiškėjas tvirtina, kad, spręsdamas dėl pareiškėjui paskirtos ekonominės sankcijos proporcingumo, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo atsakomybę nulemiančiais aplinkybes. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į besikeičiančią valstybės politiką. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad dar 2020 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė teisės aktų registre užregistravo įstatymo projektą Nr. 20-13835 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo“. Taip pat 2022 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6, 7, 8 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymą (toliau – ir MVGIĮ Pakeitimo įstatymas). Pareiškėjo vertinimu, priimdamas minėtą įstatymą Lietuvos Respublikos Seimas numatė papildomas pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei įtvirtino valstybės institucijų diskrecijos teisę savarankiškai nuspręsti dėl ekonominės sankcijos dydžio. Be to, pagal minėto įstatymo nuostatas asmeniui už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas požeminio vandens kiekį ir (ar) be leidimo išgautą požeminio vandens (išskyrus mineralinį vandenį) kiekį turėtų būti taikomas 2 kartus didesnis mokesčio tarifas vietoje šiuo metu taikomo 10 kartų didesnio mokesčio tarifo.

31. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Aplinkos apsaugos departamentas nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

32. Aplinkos apsaugos departamentas teigia, kad pareiškėjas klaidingai interpretuoja TIPK leidimu jam suteiktą teisę naudoti geriamojo gėlo ir (ar) požeminio vandens išteklius. Aplinkos apsaugos departamentas pažymi, kad TIPK leidimu suteiktos teisės naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes įgyvendinimo sąlygos bei tvarka yra nurodomos TIPK leidimo II dalies (duomenys neskelbtini) nuostatose. Aplinkos apsaugos departamentas pabrėžia, kad, teikdamas paraišką TIPK leidimui gauti, minėtose TIPK leidimo nuostatose pareiškėjas turėjo smulkiai aprašyti duomenis apie pareiškėjo eksploatuojamas vandenvietes, planuojamus išgauti požeminio vandens išteklius, paimamo vandens apskaitos prietaisus ir kitą detalią informaciją. Pagal pareiškėjui išduoto TIPK leidimo II dalies (duomenys neskelbtini) nuostatas pareiškėjas, vykdydamas ūkinę veiklą, turi teisę naudoti tik tris – Ariogalos, Raseinių I ir Raseinių II – vandenvietes. Tai reiškia, kad TIPK leidime numatytas leidimas naudoti žemės gamtos išteklius ir ertmes galioja tik nurodytoms trims vandenvietėms. Todėl Aplinkos apsaugos departamentas pagrįstai sprendė, kad, išgaudamas Vandenvietėse esančius geriamojo gėlo ir (ar) požeminio vandens išteklius, pareiškėjas neturėjo tam skirto leidimo.

33. Aplinkos apsaugos departamento teigimu, jis neturėjo pareigos informuoti pareiškėją tiek apie įstatymų reikalavimus, tiek apie atitinkamo ūkinėje veikloje reikalingo turėti leidimo privalomumą. Vykdydamas specializuotą ūkinę veiklą, pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimų, pats domėtis su jo veikla susijusiais teisės aktų pakeitimais, ir numatyti bei prisiimti rizikas, jei šių reikalavimų nesilaikys. Dėl šios priežasties aplinkybė, kad Aplinkos apsaugos departamentas neinformavo pareiškėjo apie įsigaliojusį ŽGĮ Pakeitimo įstatymą, nepaneigia fakto, jog, išgaudamas Vandenvietėse esančius geriamojo gėlo ir (ar) požeminio vandens išteklius, pareiškėjas neturėjo reikiamo leidimo. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų (informacijos) apie tai, kad, kilus neaiškumams dėl su aplinkos apsauga susijusių teisės aktų nuostatų aiškinimo ar taikymo, jis kreipėsi į atsakingas institucijas dėl kilusių neaiškumų.

34. Aplinkos apsaugos departamentas pabrėžia, kad pareiškėjo atlikti teisės aktų pažeidimai negali būti vertinami kaip atsitiktinės pareiškėjo darbuotojų klaidos, padarytos dėl to, kad darbuotojai galbūt netinkamai suprato teisės aktų reikalavimus.

35. Aplinkos apsaugos departamentas nurodo, kad teisės aktai nesuteikia teisės jam oficialiai aiškinti įstatymų nuostatų.

36. Aplinkos apsaugos departamentas kritiškai vertina pareiškėjo argumentais dėl teismo pareigos atsižvelgti į priimtą MVGIĮ 6, 7, 8 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymą. Aplinkos apsaugos departamento teigimu, pareiškėjas reikalauja teismo taikyti dar negaliojantį teisės aktą ir atsižvelgti į negaliojančiame teisės akte nurodytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Taip pat Aplinkos apsaugos departamentas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju taikė netgi mažesnį mokesčio apskaičiavimo koeficientą nei yra numatytas pareiškėjo minėtame įstatyme.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 20 d. sprendimo tenkinti pareiškėjo skundą iš dalies pagrįstumo ir teisėtumo.

38. Aplinkos apsaugos departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius, atlikęs planinį pareiškėjo mokėtino mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius patikrinimą už 2017 – 2019 metų mokestinius laikotarpius, 2021 m. gegužės 27 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (7.8)-PA-2041. Minėtu aktu Aplinkos apsaugos departamentas akte konstatavo, kad pareiškėjas 2017 – 2019 metais eksploatavo gėlo požeminio vandens išteklius iš Vandenviečių neturėdamas LGT leidimo. Taip pat, 2017 – 2018 metų laikotarpiais neteisingai deklaravęs išgauto vandens kiekį, pareiškėjas nepagrįstai sumokėjo mažesnį mokestį. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, Aplinkos apsaugos departamentas sprendė, kad įvardytais veiksmais pareiškėjas pažeidė MVGIĮ 4 straipsnio 2 dalies, 6 straipsnio 2 – 3 dalių ir 7 straipsnio 2 dalies nuostatas, ir nurodė pareiškėjui sumokėti mokestį didesniu tarifu, t. y. 571 214,00 Eur.

39. Išnagrinėjęs tarp proceso šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2023 m. vasario 20 d. sprendimu pakeitė Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021 m. liepos 2 d. sprendimą – sumažino pareiškėjui apskaičiuotą mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki 115 368,87 Eur.

40. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą su apeliaciniu skundu. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas faktinei ginčo situacijai ir paskyrė neproporcingą sankciją už atliktus teisės aktų pažeidimus.

41. Apeliacine tvarka vertindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad administracinės bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio nuostatos. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtinta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

42. Vertindama bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 140 straipsnio 2 dalies nuostatose nurodytų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas, taip pat nenustatė pagrindų pripažinti teismo sprendimą negaliojančiu. Todėl, nagrinėdama šią administracinę bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija vertina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą pagal pareiškėjo apeliacinio skundo motyvus.

43. Išnagrinėjusi administracinės bylos medžiagą bei skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo skundą iš dalies. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas administracinės bylos nagrinėjimo metu išsamiai, pagrįstai ir objektyviai įvertino įstatymo nustatyta tvarka surinktus įrodymus bei tinkamai pritaikė teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Įvertinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, teisėjų kolegija jiems pritaria ir, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jų nebekartoja.

44. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad, nepagrįstai įvertinęs pareiškėjui išduoto TIPK leidimo turinį, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ŽGĮ Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatas.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priimdamas ŽGĮ Pakeitimo įstatymą, įstatymų leidėjas nustatė leidimų naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes, išduotų iki ŽGĮ Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, galiojimo tvarką. ŽGĮ Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatose įtvirtinta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos.

46. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ŽGĮ Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatų pobūdis savaime nulemia nuoseklią jų taikymo tvarką. Taikydamas ŽGĮ Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatas, teismas pirma turi nustatyti, ar iki ŽGĮ Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo pareiškėjui buvo išduotas leidimas naudoti konkrečius žemės gelmių išteklius bei ertmes, t. y. geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį. Nustatęs, kad toks leidimas pareiškėjui buvo išduotas, teismas turi įvertinti šio leidimo turinį bei sąlygas. Tik įvertinęs šias aplinkybes, teismas gali spręsti, ar po ŽGĮ Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo pareiškėjo vykdomos geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo veiklos sąlygos nepasikeitė. Todėl, spręsdamas klausimą, ar pareiškėjui išduotas TIPK leidimas po ŽGĮ Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo suteikė pareiškėjui teisę naudoti Vandenvietėse esančius geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens išteklius, teismas pirma vertina, ar TIPK leidimas tokią teisę pareiškėjui suteikė iki ŽGĮ Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad TIPK leidimo išdavimo pareiškėjui metu bendrą žemės gelmių išteklių ir ertmių naudojimo tvarką nustatė ŽGĮ (2010 m. liepos 20 d. įstatymo Nr. I-1034 redakcija). Pagal ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus angliavandenilius, geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį bei šiluminę energiją, gali naudoti juridiniai asmenys bei šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę leidimą, išduotą Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos, ir sudarę su Vyriausybės įgaliota institucija išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. ŽGĮ 12 straipsnio 14 dalies nuostatose buvo įtvirtinta, kad leidimas naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes suteikia teisę leidime nustatytą laikotarpį išteklių ar ertmių naudojimo sutartyje nurodytame plote arba suteiktame kasybos sklype ir nustatytomis sąlygomis naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes.

48. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtu laikotarpiu leidimų naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes sąvoką bei išdavimo tvarką nustatė Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 (toliau – ir Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius išdavimo taisyklės) (2010 m. spalio 24 d. nutarimo Nr. 198 redakcija).

49. Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius išdavimo taisyklių 4.1 punkto nuostatose buvo įtvirtinta, kad leidimas [naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes] – tai juridiniam asmeniui ar šių asmenų grupei, veikiančiai pagal jungtinės veiklos sutartį, išduotas dokumentas, suteikiantis teisę konkrečiame (-iuose) objekte (-uose) pagal sutarties (-čių) nustatytas sąlygas naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes (ir atlikti žvalgybą, paiešką). Pagal Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius išdavimo taisyklių 34 punktą leidime [turėjo būti] nurodoma: 1) leidimą išdavusi įstaiga; 2) leidimo numeris; 3) leidimo turėtojo juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, kodas, buveinė ir registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, arba leidimo turėtojo juridinių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartį, jungtinės veiklos sutarties data ir numeris, buveinė, arba leidimo turėtojo Lietuvos Respublikos įsteigto Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kitose Europos ekonominės erdvės valstybėse įsisteigusio įmonių filialo pavadinimas, įmonės teisinė forma, kodas ir buveinė; 4) leidžiamo (-ų) naudoti (ir atlikti žvalgybą, paiešką) objekto (-ų) duomenys (nurodoma apskritis, savivaldybė, objektas (-ai), naudingųjų iškasenų, požeminio pramoninio ar mineralinio vandens išteklių, žemės gelmių ertmių rūšys); 5) leidimo įsigaliojimo data; 6) leidimo išdavimo data.

50. Remdamasi nurodytu teisiniu reguliavimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad TIPK leidimo išdavimo metu pareiškėjas galėjo vykdyti geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo veiklą tik turėdamas leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ar ertmes nurodytame plote ir nustatytomis sąlygomis.

51. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, TIPK leidimo išdavimo metu siekdamas naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes ūkinėje veikloje, pareiškėjas taip pat turėjo laikytis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo nustatytų reikalavimų (2010 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. I-2223 redakcija). Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį juridiniai ir fiziniai asmenys, prieš pradėdami eksploatuoti ūkinės veiklos objektus ir vykdydami ūkinę veiklą, privalėjo įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gauti TIPK leidimą. To paties straipsnio 2 dalies nuostatose buvo įtvirtinta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys ūkinės veiklos objektus eksploatuoja pagal TIPK leidime nustatytas sąlygas ir neviršydami aplinkos apsaugos normatyvų bei standartų.

52. Aplinkos apsaugos įstatyme nurodyto TIPK leidimo eksploatuoti ūkinės veiklos objektus ar vykdyti ūkinę veiklą išdavimo, atnaujinimo, koregavimo ir panaikinimo tvarką nustatė Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 (toliau – ir TIPK leidimų išdavimo taisyklės) (2010 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. 80 redakcija). Pagal TIPK leidimų išdavimo taisyklių 7 punkto nuostatas TIPK leidimus privalėjo gauti: 1) veiklos vykdytojai, eksploatuojantys TIPK leidimų išdavimo taisyklių 1 priede nurodytus įrenginius; 2) veiklos vykdytojai, eksploatuojantys TIPK leidimų išdavimo 2 priede nurodytus įrenginius; 3) veiklos vykdytojai, vykdantys ūkinę veiklą arba eksploatuojantys įrenginius, kurie neįrašyti į TIPK leidimų išdavimo 1 priedo sąrašą, neatitinka 2 priede nurodytų kriterijų ir nėra eksploatuojami pagal aplinkos ministro atskiroms veiklos rūšims patvirtintas bendrąsias aplinkosaugines taisykles, tačiau Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento motyvuotu sprendimu ūkinė veikla arba įrenginiai konkrečioje vietovėje turi arba gali turėti reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai ir/arba žmogui.

53. TIPK leidimų išdavimo taisyklių 38 punkte buvo įtvirtinta, kad pagal TIPK leidimų išdavimo taisyklių 5 priede pateiktą pavyzdinę formą leidimą [naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes] rengia Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentas.

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinės bylos nagrinėjimo metu proceso šalys neginčijo aplinkybės, jog iki ŽGĮ Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo pareiškėjas vykdė TIPK leidimų išdavimo taisyklių 2 priedo 1 punkto nustatytas sąlygas atitinkančią ūkinę veiklą ir, ją vykdydamas, privalėjo turėti TIPK leidimą. Taip pat proceso šalys neginčijo to, kad, 2010 m. gruodžio 31 d. Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas pareiškėjui išdavė TIPK leidimą.

55. Išnagrinėjusi TIPK leidimo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, išduodamas pareiškėjui TIPK leidimą, Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas taip pat suteikė pareiškėjui teisę vykdyti TIPK leidimų išdavimo taisyklių 2 priedo 1 punkto nustatytas sąlygas atitinkančią ūkinę veiklą (TIPK leidimo I dalies (duomenys neskelbtini) nuostatos).

56. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis ir aptartu teisiniu reguliavimu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad iki ŽGĮ Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo pareiškėjui buvo išduotas leidimas naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes. Tačiau, turėdamas TIPK leidimą, pareiškėjas galėjo vykdyti TIPK leidimų išdavimo taisyklių 2 priedo 1 punkto nustatytas sąlygas atitinkančią ūkinę veiklą tik laikydamasis teisės aktuose bei TIPK leidime nurodytų sąlygų.

57. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, išduodamas TIPK leidimą, regiono aplinkos apsaugos departamentas nustato šio leidimo sąlygas vadovaudamasis TIPK leidimų išdavimo taisyklių 5 priedo numatyta tvarka. Pagal TIPK leidimų išdavimo taisyklių 5 priedo 12 punktą sąlygos [buvo] pateikiamos TIPK leidimo II dalyje.

58. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, spręsdamas klausimą dėl TIPK leidimu suteikiamos teisės naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes, teismas vertina TIPK leidimo II dalies nuostatose nurodytus duomenis apie pareiškėjui leidžiamas eksploatuoti vandenvietes, planuojamus išgauti požeminio vandens išteklius, paimamo vandens apskaitos prietaisus, ir kitą detalią informaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-224-492/2022).

59. Įvertinusi pareiškėjui išduoto TIPK leidimo II dalies nuostatose pateiktą informaciją, teisėjų kolegija sprendžia, kad minėto TIPK leidimo sąlygos nenumatė galimybės pareiškėjui naudoti geriamojo gėlo ir (ar) gamybinio požeminio vandens išteklius, esančius Vandenvietėse. TIPK leidimo II dalies nuostatose nėra pateikiami jokie duomenys, patvirtinantys pareiškėjo teisę naudoti Vandenvietėse esančius geriamojo gėlo ir (ar) gamybinio požeminio vandens išteklius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad TIPK leidimo II dalies (duomenys neskelbtini) nuostatose yra pateikiama informacija tik apie tris – Ariogalos, Raseinių I ir Raseinių II – pareiškėjo ūkinėje veikloje naudojamas vandenvietės. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, vykdydamas TIPK leidimų išdavimo taisyklių 2 priedo 1 punkto nustatytas sąlygas atitinkančią ūkinę veiklą pagal išduotą TIPK leidimą, pareiškėjas turėjo teisę naudoti tik Ariogalos, Raseinių I ir Raseinių II vandenvietėse esančius žemės gelmių išteklius ir ertmes.

60. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir tinkamai aiškino ŽGĮ Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatas. Iki ŽGĮ Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo pareiškėjui išduotas TIPK leidimas negalėjo būti laikomas suteikiančiu teisę naudoti Vandenvietėse esančius geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens išteklius. Todėl minėtas TIPK leidimas taip pat negalėjo būti laikomas suteikiančiu teisę naudoti Vandenvietėse esančius geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens išteklius po ŽGĮ Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.

61. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pripažįsta deklaratyviais pareiškėjo argumentus, kad, mažindamas pareiškėjui paskirtą sankciją, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į faktinę aplinkybę, jog ŽGĮ Pakeitimo įstatymo nuostatos nuo jų įsigaliojimo dienos nebuvo išaiškintos.

62. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas vykdo specifinę žemės gelmių išteklių ir ertmių naudojimo ūkinę veiklą. Minėtos ūkinės veiklos vykdymo tvarką bei reikalavimus nustato specialieji teisės aktai. Todėl pareiškėjas, kaip specifinę veiklą vykdantis juridinis asmuo, turi laikytis aukštesnių nei vidutinių atidumo, rūpestingumo ir operatyvumo standartų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-507-520/2021).

63. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui taikytini aukštesni sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo standartai taip pat yra siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Todėl, vykdydamas specialias teisės aktų sąlygas bei reikalavimus atitinkančią ūkinę veiklą, pareiškėjas turi pareigą aktyviai domėtis savo vykdomos veiklos specifika bei jais taikytinais teisės aktų reguliavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-689-438/2019; 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-507-520/2021; 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-175-442/2023 ir kt.).

64. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju aktyviai nesidomėjo savo vykdomai ūkinei veiklai taikytinais reikalavimais. Pareiškėjas nesikreipė į jokias valstybės institucijas ir jų neprašė pateikti ŽGĮ Pakeitimo įstatymo išaiškinimų. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į faktinę aplinkybę, jog ŽGĮ Pakeitimo įstatymo nuostatos nuo jų įsigaliojimo dienos nebuvo išaiškintos, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų pagrįstumu ir teisėtumu.

65. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad, spręsdamas klausimą dėl proporcingos ekonominės sankcijos skyrimo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į MVGIĮ Pakeitimo įstatyme numatytas pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

66. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendimą pritaikyti pareiškėjui finansines / ekonomines sankcijas priima bei šių sankcijų dydį nustato viešojo administravimo subjektai pagal teisinių santykių metu galiojusias teisės aktų nuostatas. Nagrinėdami ginčus dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų skirti ekonominę sankciją pagrįstumo ir teisėtumo, teismai, vadovaudamiesi ABTĮ 3 straipsnio nuostatomis, atlieka viešojo administravimo subjektų veiksmų kontrolę. Tai reiškia, kad teismai tik įvertina tokių administracinių sprendimų atitiktį bendriesiems teisės principams bei teisės aktų reikalavimams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-83-822/2024 ir kt.).

67. Teisėjų kolegija pažymi, kad, siekdami užtikrinti administracinių teisinių santykių stabilumą, teismai, laikosi lex retro non agit (lot. – įstatymas atgal negalioja) principo. Vadovaudamiesi šiuo principu, teismai netaiko norminiuose teisės aktuose įtvirtintų teisės normų juridiniams faktams ir teisinėms padariniams, atsiradusiems iki šių aktų įsigaliojimo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1764-662/2016 ir kt.).

68. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas priėmė MVGIĮ Pakeitimo įstatymą 2022 m. gruodžio 22 d. Pagal MVGIĮ Pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigaliojo 2023 m. liepos 1 d.

69. Atsižvelgdama į šią aplinkybę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu MVGIĮ Pakeitimo įstatymas dar nebuvo įsigaliojęs. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos vadovautis neįsigaliojusio norminio teisės akto nuostatomis.

70. Tačiau teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad, priimdamas MVGIĮ Pakeitimo įstatymą, įstatymų leidėjas pakeitė ekonominių sankcijų, skiriamų už MVGIĮ pažeidimus, bei jų dydžių nustatymo tvarką.

71. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, taikydami lex retro non agit teisės principą, teismai taip pat turi atsižvelgti į lex benignior retro agit (lot. – teisinių santykių subjekto padėtį švelninantis įstatymas galioja atgal) principą bei jo turinį. Aiškindamas lex benignior retro agit principo esmę, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, taikydami pareiškėjo baudžiamąją ar administracinę atsakomybę įtvirtinančias nuostatas, teismai turi atsižvelgti į norminių teisės aktų pakeitimus, numatančius švelnesnę pareiškėjo atsakomybę. Todėl, spręsdamas klausimą dėl priimtų, tačiau neįsigaliojusių norminių teisės aktų taikymo, teismas turi patikrinti bei įvertinti, ar priimti norminio teisės akto pakeitimai nenumato pareiškėjo atsakomybę švelninančių pagrindų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-203/2009, 2015 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-220-552/2015 ir kt.).

72. Nagrinėdama MVGIĮ Pakeitimo įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija pažymi, kad MVGIĮ Pakeitimo įstatymo 1 dalimi buvo pakeistos MVGIĮ 6 straipsnio nuostatos. Pagal pakeistą MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį, negu išgautas, gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikoma ekonominė sankcija. Ji apskaičiuojama šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento (nuo 2 iki 10). Pagal pakeistą MVGIĮ 6 straipsnio 3 dalį asmens atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad: 1) gamtos ištekliai išgauti turint teisę juos išgauti toje vietoje; 2) išgauti ištekliai panaudoti viešajam vandeniui tiekti; 3) pagal turimą leidimą išgautus išteklius asmuo deklaravo mokestinio patikrinimo metu; 4) asmuo iki patikrinimo pradžios pateikė deklaraciją apie be leidimo išgautus gamtos išteklius; 5) asmuo pats pranešė apie padarytą pažeidimą iki patikrinimo pradžios; 6) asmuo pripažino pažeidimą ir bendradarbiavo su patikrinimą atlikusiu pareigūnu, patikrinimo metu sudarė sąlygas pareigūnui atlikti patikrinimą, tirti pažeidimą, pateikė prašomą informaciją, padėjo išaiškinti šį pažeidimą; 7) kitos svarbios aplinkybės, kurias Komisija pripažįsta lengvinančiomis aplinkybėmis.

73. Remdamasi MVGIĮ Pakeitimo įstatymo nuostatomis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įstatymų leidėjas numatė pareiškėjo atsakomybę švelninančias aplinkybes bei mažesnius taikytinų ekonominių sankcijų koeficientus. Todėl, vertindama pareiškėjui paskirtos ekonominės sankcijos proporcingumą, teisėjų kolegija atsižvelgia į MVGIĮ Pakeitimo įstatyme numatytus pareiškėjo atsakomybę švelninančius pagrindus.

74. Įvertinusi MVGIĮ Pakeitimo įstatymo nuostatas bei pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nagrinėdamas administracinę bylą, pirmosios instancijos teismas faktiškai pritaikė ekonominės sankcijos dydžio nustatymo kriterijus bei pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kurie vėliau buvo numatyti MVGIĮ pakeitimais. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas individualiai, išsamiai bei objektyviai įvertino bei atsižvelgė į visas pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kurias, keisdamas MVGIĮ, įstatymų leidėjas vėliau įtvirtino MVGIĮ 6 straipsnio 3 dalies nuostatose. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, nagrinėdamas klausimą dėl pareiškėjui paskirtos ekonominės sankcijos dydžio, pirmosios instancijos teismas pritaikė 1,3 bei 2,5 mokesčio už valstybinius gamtos išteklius koeficientus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo pritaikytas 1,3 mokesčio už valstybinius gamtos išteklius koeficientas yra mažesnis nei vėliau priimto MVGĮĮ Pakeitimo įstatymo nustatyti taikytini mokesčio už valstybinius gamtos išteklius koeficientai. Tuo metu pirmosios instancijos teismo pritaikytas 2,5 mokesčio už valstybinius gamtos išteklius koeficientas patenka į vėliau priimto MVGĮĮ Pakeitimo įstatymo nustatytą taikytinų mokesčio už valstybinius gamtos išteklius koeficientų diapazoną. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui paskyrė teisės aktų reikalavimus atitinkančią ir proporcingą ekonominę sankciją.

75. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ir (arba) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliacinį skundą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Raseinių vandenys“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė