2013-06-03 Nr. AB-2265-3-61-3-02523-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-967/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02523-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. K. 2012 m. spalio 2 d. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–22), kurį vėliau patikslino (II t., b. l. 114–115) ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – ir Generalinis prokuroras) 2012 m. rugsėjo 10 d. įsakymą Nr. P-818 „Dėl A. K. atleidimo iš tarnybos prokuratūroje“ (toliau – ir Įsakymas) ir priimti įsakymą atleisti A. K. iš tarnybos pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kaip atsistatydinusį savo prašymu nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 2) iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2012 m. rugsėjo 10 d., iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 3) iš Generalinės prokuratūros priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos ir turėtas teismo išlaidas; 4) priteisus vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos 2012 m. rugsėjo 10 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, priteisti vidutinį darbo užmokestį už likusį terminuotos darbo sutarties galiojimo laiką iki 2015 m. balandžio 6 d.

Paaiškino, kad vykdant prokuratūros struktūrinius pertvarkymus ir naikinant vyriausiųjų prokurorų, o kartu ir Molėtų rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro etatą, jį atleidžiant iš Molėtų rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigų nebuvo laikytasi 2011 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 19, 20, 21, 23, 24, 25, 26, 28, 33, 34, 35, 36, 37, 40, 41, 44, 47, 52 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 341, 391 straipsniais ir 38 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo Nr. XI-1562 (toliau – ir Prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymas) 33 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 129 straipsnio 5 dalies ir 135 straipsnio reikalavimų.

Pažymėjo, jog nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojus Prokuratūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalies pakeitimams, neliko apylinkių prokuratūrų, o visos buvusios apylinkių prokuratūros tapo apygardų prokuratūrų padaliniais (skyriais). Tai reiškia, kad struktūriniai pertvarkymai palietė ne tik mažąsias apylinkių prokuratūras, kurios buvo prijungiamos, bet ir didžiųjų miestų apylinkių prokuratūras, kurios vietoje Generalinės prokuratūros struktūrinių vienetų tapo apygardų prokuratūrų skyriais. Skirtingai nei Panevėžio apygardos prokuratūroje, Vilniaus apygardos prokuratūroje atskiri nauji struktūriniai vienetai buvo pavadinti ne apylinkių prokuratūrų vardu, o Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštuoju, septintuoju skyriumi su vyriausiųjų prokurorų etatais ir šių struktūrinių vienetų vyriausiųjų prokurorų pareigybėms eiti buvo taikomi atrankos kriterijai, o juose dalyvavo visi apylinkių vyriausieji prokurorai, kurie buvo įspėti apie galimą sutarties nutraukimą.

Teigė, kad į lygiavertes pareigas vyriausiasis prokuroras gali būti perkeltas tik generalinio prokuroro įsakymu atsižvelgus į Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos (toliau – ir Atrankos komisija) išvadą, o tai nebuvo padaryta. Aiškino, kad sprendžiant pareiškėjo atleidimo iš tarnybos klausimą, buvo pažeista jo teisė eiti lygiavertes vyriausiojo prokuroro pareigas Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio ir Utenos apylinkių prokuratūrose, kitų apygardų prokuratūrose.

Pažymėjo, jog prokurorą atleidžiant pagal Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punktą, būtina ir kita sąlyga, t. y. prokuroro nesutikimas su kitomis pasiūlytomis pareigomis arba tokių pareigų nebuvimas. Nurodė, kad tarnyba buvo tęsiama su vyriausiaisiais prokurorais A. G., A. M. ir Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros pavaduotoja R. T., taip pat tarnyba buvo pratęsta ir kitų didžiųjų miestų apylinkių vyriausiesiems prokurorams, todėl buvo pažeistas lygiateisiškumo principas bei pareiškėjo teisė dalyvauti atrankoje ir tęsti tarnybą lygiavertėse ar žemesnėse pareigose.

Aiškino, jog pasiūlymai eiti pareigas buvo vykdomi iš dalies uždaru būdu, slepiant reitingavimo rezultatus, siūlant užimti ne visas žemesnes pareigas, nesiūlant lygiaverčių pareigų. Paaiškino, jog jis, įgyvendinant rotacijos principą, į Molėtų rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas paskirtas 2010 m. kovo 16 d. perkeliant iš Širvintų rajono apylinkės prokuratūros. Nurodė, kad Širvintų apylinkės prokuratūra šiuo metu yra Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros padalinys. Akcentavo, jog jo gyvenamoji vieta yra Širvintų miestas. Teigė, kad į šias aplinkybes nebuvo atsižvelgta ir pareiškėjui nebuvo siūlomos tos laisvos darbo vietos (pareigos), kurios yra jo gyvenamojoje vietovėje. Pažymėjo, kad jam iš pradžių iš viso nebuvo siūlomos lygiavertės pareigos kituose Lietuvos Respublikos prokuratūros struktūriniuose padaliniuose, siūlomos ne visos žemesnės pareigos kitose apygardose, o tik žemiausio rango prokurorų pareigos. Paaiškino, jog turi vyresniojo justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą, 33 metų darbo prokuratūroje stažą, kitus aukštus prokuratūros nustatytus reitingavimo kriterijus, tik prieš dvejus metus perkeltas dirbti į kitą prokuratūrą, kurioje tikėjosi dirbti įstatymais nustatytą terminą, todėl mano, kad turėjo pirmenybės teisę tęsti tarnybą Vilniaus apygardos Vilniaus apylinkės prokuratūros septintajame skyriuje, tačiau kitos lygiavertės pareigos nebuvo pasiūlytos.

Pažymėjo, jog buvo įspėtas, kad dėl struktūrinių pertvarkymų nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. jo pareigybė bus panaikinta, tačiau įspėjime nėra informacijos, kokio masto ir kokias struktūras bei kitus darbuotojus apima pertvarkymai, nėra galimybės spręsti, ar yra pagrindas atleisti jį, o ne kitus darbuotojus, su kuriais vykdomas pertvarkymas yra susijęs.

Nurodė, kad dėl prokuratūros darbo organizavimo pakeitimų negali būti grąžintas į ankstesnes pareigas, todėl jam priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iš tarnybos (2012 m. rugsėjo 10 d.) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Taip pat Generalinė prokuratūra privalo atlyginti neteisėtu atleidimu padarytą žalą, nes skundžiamas sprendimas jam sukėlė papildomų išgyvenimų.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į skundą (I t., b. l. 98–107) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Molėtų rajono apylinkės prokuratūra, iki 2012 m. gegužės 4 d. veikusi Vilniaus apygardos veiklos teritorijoje, nuo 2012 m. gegužės 4 d. tapo Panevėžio apygardos prokuratūros Molėtų rajono apylinkės prokuratūra ir pradėjo veikti Panevėžio apygardos veiklos teritorijoje, tačiau nei darbo vieta, nei funkcijos joje dirbančių prokurorų nesikeitė, todėl tarnybos santykiai su jais buvo tęsiami. Aiškino, jog pareiškėjui materialines teisines pasekmes sukėlė Generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 3 d. įsakymas Nr. P-388, pagal kurį pareiškėjas nuo 2012 m. gegužės 4 d. pradėjo eiti Panevėžio apygardos prokuratūros Molėtų apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas bei sutiko su šiuo Generalinio prokuroro sprendimu. Nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. įsigaliojus darbo organizavimo pakeitimams nebeliko Panevėžio apygardos prokuratūros Molėtų rajono apylinkės prokuratūros, kaip Panevėžio apygardos prokuratūros struktūrinio padalinio, kuriame vyriausiojo prokuroro pareigas ėjo pareiškėjas. Akcentavo, kad pareiškėjas Generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 7 d. įsakymais Nr. 1-183, 1-184, 1-185 ir 2012 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 1-194, kurių pagrindu Molėtų rajono apylinkės prokuratūros, kaip savarankiško Panevėžio apygardos prokuratūros struktūrinio padalinio, neliko, neskundė, todėl sutiko su tokiais Generalinio prokuroro sprendimais.

Aiškino, kad pareiškėjui įteikto įspėjimo turiniui buvo taikytos Darbo kodekso 130 straipsnio 2 dalies nuostatos. Nurodė, kad įspėjime apie galimą atleidimą iš tarnybos prokuratūroje buvo nurodyta visa būtina informacija, t. y. jame buvo nurodyti ir faktinis (naikinama pareigybė), ir teisiniai (Generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 7 d. įsakymai Nr. 1-183, Nr. 1-184 ir Nr. 1-185) galimo atleidimo iš tarnybos pagrindai, atsiskaitymo tvarka, taip pat išaiškinta teisė pasinaudoti garantija kito darbo paieškoms.

Nurodė, kad 2012 m. kovo 30 d. raštu pareiškėjas informavo, kad jam netaikoma Darbo kodekso 135 straipsnyje numatyta pirmenybė likti darbe. 2012 m. gegužės 11 d. pareiškėjui buvo išsiųsti duomenys apie jo kvalifikacijos ir pirmumo teisės likti tarnyboje vertinimo kriterijus, o 2012 m. gegužės 21 d. buvo gautas jo atsakymas su papildyta informacija, kuria vėliau ir buvo naudojamasi.

Paaiškino, kad penkiose apygardų prokuratūrose įgyvendint darbo organizavimo pakeitimus buvo sudaryti ir penki pirmumo teisės likti tarnyboje sąrašai, kurie buvo suformuoti ir suderinti kartu su profesinės sąjungos atstovais, deleguotais į darbo grupes, taip pat prieš tvirtinant galutinius sąrašus visa informacija, susijusi su vertinimo kriterijais, buvo derinta elektroniniu paštu su kiekvienu prokuroru asmeniškai. Pareiškėjui 2012 m. gegužės 8 d. pateikus įspėjimą apie galimą atleidimą iš tarnybos, visą įspėjimo laikotarpį jam buvo siūlomos pareigos. 2012 m. birželio 28 d. pasiūlyme buvo pateikta informacija apie Panevėžio apygardos prokuratūroje esančias pareigas, 2012 m. rugpjūčio 13 d. pasiūlyme, 2012 m. rugpjūčio 31 d. pasiūlyme, 2012 m. rugsėjo 5 d. pasiūlyme – apie pareigas visoje prokuratūros sistemoje. Teigė, kad pareiškėjas neneigia gavęs pasiūlymų eiti pareigas, t. y. turėjęs informacijos apie darbo vietas per įspėjimo laikotarpį, taip pat fakto, kad neinformavo darbdavio apie savo sutikimą būti perkeltam į kitą konkretų darbą.

Nurodė, kad pareiškėjas į Molėtų rajono apylinkės prokuratūros, kaip savarankiškos teritorinės prokuratūros, vyriausiojo prokuroro pareigas buvo paskirtas ir jo kadencija prasidėjo 2010 m. balandžio 6 d. pagal tuo metu galiojusio Prokuratūros įstatymo nuostatas. Prokuratūros įstatymo pakeitimai, priimti 2011 m. liepos 1 d., įsigaliojo 2012 m. sausio 1 d. Generalinis prokuroras privalėjo vykdyti įsigaliojusius Prokuratūros įstatymo nuostatų pakeitimus, pagal kuriuos apylinkių prokuratūrų, kaip savarankiškų teritorinių prokuratūrų, nebeliko, o jos tapo tik apygardų prokuratūrų struktūriniais padaliniais, o vykdant esminius struktūrinius pertvarkymus ir atsisakant dalies funkcijų, faktiškai neįmanoma apsaugoti atskirų asmenų teisėtų lūkesčių. Teigė, kad Generalinė prokuratūra atleisdama pareiškėją iš tarnybos prokuratūroje neatliko neteisėtų ir kaltų veiksmų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimu (II t., b. l. 147–154) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas padarė išvadą, jog 2012 m. gegužės 7 d. įspėjimas apie galimą atleidimą iš tarnybos prokuratūroje yra tinkamas, nes pareiškėjui apie atleidimą pranešta nustatytais terminais, suteikta informacija, kokiu būdu jis bus informuojamas apie laisvas vietas, bei sudarytos sąlygos pareikšti norą būti perkeltam į kitas pareigas.

Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad 2012 m. gegužės 8 d. įteikus pareiškėjui įspėjimą apie galimą atleidimą iš tarnybos, visą įspėjimo laikotarpį pareiškėjui buvo siūlomos pareigos. Dėl darbo organizavimo pakeitimų, vykdomų konkrečiose apygardų prokuratūrose, pirmiausia pareigos buvo siūlomos tos apygardos prokuratūros mastu, o vėliau ir visoje prokuratūros sistemoje.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pertvarka turėjo liesti ir pareigose likusius apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų vyriausiuosius prokurorus (jiems turėjo būti įteikti įspėjimo lapeliai). Teismas sutiko su atsakovo teiginiais, kad darbo organizavimo pakeitimai palietė tik tų apylinkių prokuratūrų vyriausiuosius prokurorus, kurių prokuratūros buvo prijungtos ir nutraukta jų veikla.

Teismas vadovavosi Prokurorų ir vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijų nuostatų, patvirtintų generalinio prokuroro 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1-346 (toliau – ir Atrankos komisijų nuostatai) 6 punktu ir pažymėjo, kad penkiose apygardų prokuratūrose – penkiuose padaliniuose – įgyvendinant darbo organizavimo pakeitimus buvo sudaryti ir penki pirmumo teisės likti tarnyboje sąrašai kiekvienam padaliniui atskirai. Sąrašai paskelbti apygardos prokuratūros, kurios ribose buvo įgyvendinami darbo organizavimo pakeitimai ir kurios ribose buvo sudaromas sąrašas prokurorams.

Teismas pažymėjo, jog Darbo kodekso 129 straipsnio pažeidimu būtų laikoma, jeigu darbuotojui nebūtų suteikta visa informacija apie laisvas darbo vietas įmonėje, nebūtų svarstomi jo pageidavimai dėl perėjimo dirbti į kitą darbą arba be pagrindo jis nebūtų suteiktas ar panašiais atvejais. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas neneigia gavęs pasiūlymų eiti pareigas, t. y. neneigia turėjęs informacijos apie darbo vietas per įspėjimo laikotarpį, taip pat neneigia ir fakto, kad neinformavo darbdavio apie savo sutikimą būti perkeltam į kitą konkretų darbą.

Teismas konstatavo, kad Generalinė prokuratūra, neturėdama galimybės palikti pareiškėjo analogiškose pareigose, nes nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. ir jo pareigos, ir joms priskirtos funkcijos panaikintos dėl darbo organizavimo pakeitimų; neturėdama galimybės pareiškėjo perkelti į kitas lygiavertes pareigas, nes nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. Panevėžio apygardos prokuratūroje nebuvo laisvų lygiaverčių pareigų; negavusi pareiškėjo sutikimo eiti kitų pasiūlytų pareigų, iš jų ir žemesnių pareigų, priėmė teisėtą sprendimą atleisti pareiškėją iš tarnybos prokuratūroje.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad atsakovas pažeidė teisėtų lūkesčių principą, nes jis buvo paskirtas Prokuratūros įstatyme nustatytai kadencijai, todėl negalėjo būti atleistas iš tarnybos anksčiau nustatyto termino. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Molėtų rajono apylinkės prokuratūros, kaip savarankiškos teritorinės prokuratūros, vyriausiojo prokuroro pareigas buvo paskirtas ir jo kadencija prasidėjo 2010 m. balandžio 6 d. pagal tuo metu galiojusio Prokuratūros įstatymo nuostatas. Prokuratūros įstatymo pakeitimai, priimti 2011 m. liepos 1 d., įsigaliojo 2012 m. sausio 1 d., todėl teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad Generalinis prokuroras privalėjo vykdyti įsigaliojusius Prokuratūros įstatymo nuostatų pakeitimus, pagal kuriuos apylinkių prokuratūrų, kaip savarankiškų teritorinių prokuratūrų, nebeliko, o jos tapo tik apygardų prokuratūrų struktūriniais padaliniais, todėl vykdant esminius struktūrinius pertvarkymus ir atsisakant dalies funkcijų faktiškai neįmanoma apsaugoti atskirų asmenų teisėtų lūkesčių.

Netenkinęs pareiškėjo reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo, teismas atmetė visus išvestinius reikalavimus, taip pat ir reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes nenustatė civilinės atsakomybės sąlygų.

III. Pareiškėjas A. K. padavė apeliacinį skundą (II t., b. l. 158–175), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skundą, papildomai nurodydamas tokius motyvus:

1. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo argumentų dėl Generalinėje prokuratūroje atliktų struktūrinių pertvarkymų – panaikinus struktūrinius vienetus, atskirus etatus, buvusių savarankiškų struktūrinių vienetų vadovai (vyriausieji prokurorai, pavaduotojai) nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos buvo skiriami į naujas pareigas, tuo pažeidžiant pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

2. Teismas nenagrinėjo skundo motyvų dėl imperatyvių teisės normų, nustatančių prokurorų skyrimo į vyriausiojo prokuroro ar pavaduotojo pareigas tvarką, pažeidimo, dėl kurių pareiškėjas nebuvo perkeltas į kitas pareigas.

3. Teismas nenagrinėjo skundo motyvų dėl imperatyvių teisės normų, nustatančių vyriausiųjų prokurorų (pavaduotojų) teisę dirbti visą paskirtą penkerių metu kadencijos laikotarpį, pažeidimo (Prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymo 33 str. 2 d.).

4. Teismas nenagrinėjo ir neįvertino skundo motyvų, jog Generalinė prokuratūra, spręsdama pareiškėjo atleidimo iš tarnybos klausimą, apribojo jo teisę dalyvauti atrankoje Vilniaus apygardos prokuratūros Šeštojo ir Septintojo skyrių vyriausiųjų prokurorų, Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio ir Utenos apylinkių prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų pareigoms užimti.

5. Teismas nenagrinėjo skundo motyvų dėl jo pirmenybės teisės būti paliktam dirbti ir darbdavio pareigos siūlyti lygiavertes bei kitas pareigas pažeidimo.

6. Nesutinka su teismo išvada, kad darbo organizavimo pakeitimai palietė tik tų apylinkių prokuratūrų vyriausiuosius prokurorus, kurių prokuratūros buvo prijungtos ir nutraukta jų veikla.

7. Teismas nenagrinėjo klausimo, ar Prokuratūros įstatymo 36 straipsnio, Atrankos komisijų nuostatų reikalavimų nevykdymas nepažeidė pareiškėjo teisės atrankos būdu būti perkeltam į kitas pareigas ir ar tai nesąlygojo neteisėto jo atleidimo iš tarnybos.

8. Teismas nepagrindė išvados, kad tai, jog Generalinė prokuratūra pradžioje siūlė pareiškėjui žemesnes pareigas Panevėžio apygardos prokuratūroje ir prokurorų pareigas visos Lietuvos mastu, atitiko įstatymų reikalavimus ir teismų praktiką.

9. Akcentuoja, jog teismo išvada, kad pareiškėjas turėjo duomenis apie visas laisvas darbo vietas prieštarauja byloje esantiems duomenims bei teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjui buvo pateikti duomenys apie laisvas darbo vietas Panevėžio apygardos prokuratūroje.

10. Taip pat aiškina, kad teismo išvada, jog pareiškėjas neinformavo darbdavio apie jo sutikimą būti perkeltam į kitą konkretų darbą prieštarauja pareiškėjo pateiktiems dokumentams, kad jis raštu reagavo į tai, jog jam nebuvo siūlomos lygiavertės ir žemesnės pareigos Vilniaus apygardos prokuratūroje, bei paaiškinimams, kad Generalinis prokuroras nurodė, kad pareiškėjas negali pretenduoti į laisvą darbo vietą Vilniaus apylinkės prokuratūros septintame skyriuje.

11. Teigia, kad teismas apskritai nenagrinėjo pareiškėjo pirmumo teisės būti perkeltam dirbti į aukštesnes pareigas pagal jo gyvenamąją vietą pažeidimo. Pažymi, kad jam nebuvo siūlomos visos laisvos darbo vietos (pareigos), kurios yra jo gyvenamojoje vietovėje.

12. Nurodo, kad teismas nenagrinėjo ir neįvertino pareiškėjo teiktų argumentų, jog vykdant struktūrinius pertvarkymus, Generalinis prokuroras, kaip įstaigos vadovas, nepriėmė norminių aktų, nustatančių struktūrinių pertvarkymų tvarką, eigą, naikinamų apylinkių prokuratūrų vadovų teises užimti kitas pareigas bei to, kad šios aplinkybės visiems Lietuvos prokuratūros prokurorams, išskyrus jos vadovą, nebuvo žinomos.

13. Teigia, jog teismo išvadą, kad pareiškėjas buvo tinkamai įspėtas apie galimą atleidimą, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

14. Nesutinka su teismo išvada, kad struktūriniai pertvarkymai nepažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių.

15. Teigia, jog teismas buvo šališkas, nes dalyje sprendimo motyvų pažodžiui atkartojo atsakovo argumentus.

16. Pažymi, jog jam iš pradžių iš viso nebuvo siūlomos lygiavertės pareigos kituose Lietuvos Respublikos prokuratūros struktūriniuose padaliniuose, siūlomos ne visos žemesnės pareigos kitose apygardose (tik žemiausio rango – prokurorų pareigos).

17. Akcentuoja, jog jo reitingavimo kriterijai didesni už pretendavusius ir vėliau užėmusius Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės šeštojo ir septintojo skyriaus vyriausiųjų prokurorų pareigas.

18. Pažymi, kad A. G., A. M. bei R. T., kaip ir Vilniaus apylinkės šeštojo ir septintojo skyriaus vyriausiųjų prokurorų pareigas užėmusiems asmenims, skiriant į vyriausiųjų prokurorų pareigas nebuvo taikomas Prokuratūros įstatyme numatytas tarnybinis vertinimas ir rotacija. Ir tai, pareiškėjo vertinimu, sąlygojo jo teisės užimti lygiavertes pareigas pažeidimą.

19. Teigia, kad apie galimą atleidimą buvo įspėtas netinkamai. Paaiškina, kad 2012 m. gegužės 7 d. įspėjime nėra informacijos, kokio masto ir kokias struktūras bei kitus darbuotojus apima pertvarkymai, nėra galimybės spręsti ir įsitikinti, kad nurodyta atleidimo iš darbo prielaida yra pagrindas atleisti iš darbo būtent jį. Šios informacijos nebuvimas, pareiškėjo manymu, atėmė jo galimybę būti perkeltam į kitą darbą, naudotis pirmumo teise.

20. Taip pat teigia, kad buvo pažeisti Darbo kodekso 130–1301 straipsnių reikalavimai.

Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 180–183) nurodo, kad su juo nesutinka.

Atsiliepime pateikia tokius argumentus:

1. Pareiškėjui materialines teisines pasekmes sukėlė Generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 3 d. įsakymas Nr. P-388 „Dėl tarnybos santykių tęsimo ir pareiginių algų koeficientų nustatymo Panevėžio apygardos prokuratūroje“, tačiau pareiškėjas šio įsakymo neginčijo ir su juo sutiko.

2. Vykdydamas struktūrinius pertvarkymus, atsakovas vadovavosi teismų praktika, siekė viešumo ir skaidrumo. Pažymi, kad penki pirmumo teisės likti tarnyboje sąrašai kiekvienam padaliniui atskirai buvo suformuoti ir suderinti kartu su profesinės sąjungos atstovais, deleguotais į darbo grupes, taip pat prieš tvirtinant galutinius sąrašus visa informacija, susijusi su vertinimo kriterijais, buvo derinta elektroniniu paštu su kiekvienu prokuroru asmeniškai. Sąrašai paskelbti apygardos prokuratūros, kurios ribose buvo įgyvendinami darbo organizavimo pakeitimai ir kurios ribose buvo sudaromas sąrašas prokurorams, siekiant nepažeisti asmens duomenų, kurie atsispindi sąrašuose (duomenys apie vaikus, neįgalius vaikus, darbuotojų turimą neįgalumą, gimimo datos, ir pan.).

3. Nebuvo susiklosčiusios tokios aplinkybės, kad būtų iškilusi būtinybė taikyti Darbo kodekso 1301 straipsnio nuostatas.

4. Vykdydamas Prokuratūros įstatymo 45 straipsnio 5 dalies nuostatas Generalinis prokuroras net prieš keturis mėnesius, t. y. 2012 m. gegužės 7 d. įspėjo pareiškėją apie galimą atleidimą. Nurodė, kad siūlydama kitas laisvas buvusias pareigas Generalinė prokuratūra Prokuratūros įstatymo nuostatų nepažeidė, veikė aktyviai, keturis kartus siūlė apeliantui visas esamas laisvas prokurorų pareigas (iš viso buvo pasiūlytos 59 prokuroro pareigos), todėl jo teisių nepažeidė. Apeliantui (pareiškėjui) buvo siūlomos ne tik žemesnės, bet ir lygiavertės, t. y. aukštesniųjų prokurorų (vyriausiųjų prokurorų) pareigos. Pareiškėjui nesutikus užimti nė vienų iš siūlomų pareigybių, Generaliniam prokurorui atsirado teisė ir pareiga vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punktu atleisti jį iš tarnybos prokuratūroje.

5. Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytas atleidimo iš tarnybos teisinis pagrindas, kaip ir Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies punktuose nustatytieji, yra savarankiškas prokuroro atleidimo iš tarnybos teisinis pagrindas, kuris nesiejamas su jo paskyrimo į vyriausiojo prokuroro pareigas kadencija, todėl asmuo paskirtas į vyriausiojo prokuroro pareigas, negali įgyti teisėtų lūkesčių, o tuo pačiu ir didesnių garantijų nei eilinis prokuroras, t. y. kad jo pareigos vykdant darbo organizavimo institucijoje pasikeitimus negali būti panaikintos. Priešingu atveju pagal Prokuratūros įstatymą paskyrus prokurorą į vadovaujančias (vyriausiojo prokuroro, jo pavaduotojo) pareigas, kurioms nustatyta kadencija (Prokuratūros įstatymo 34 str. 2 d.) jo negalima būtų atleisti ir kitais šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, o toks aiškinimas prieštarautų Prokuratūros įstatymo nuostatoms, reglamentuojančioms prokuroro atleidimo iš tarnybos prokuratūroje tvarką, kurią nustato šio įstatymo 45 straipsnis. Teigia, kad pareiškėjas neturėjo garantijų, numatytų Prokuratūros įstatymo 45 straipsnio 2–4 dalyse.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo atleidimo iš tarnybos prokuratūroje, kai keičiant prokuratūros darbo organizavimą, buvo panaikintos jo pareigos, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas ginčija Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. rugsėjo 10 d. įsakymą Nr. P-818, kuriuo jis – A. K., Panevėžio apygardos prokuratūros Molėtų rajono apylinkės prokuratūros vyriausias prokuroras vyresnysis justicijos patarėjas, 2010 m. rugsėjo 10 d. buvo atleistas iš tarnybos prokuratūroje pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punktą (t. 2, b. l. 8). Pareiškėjas į Molėtų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2010 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. P-135 buvo paskirtas nuo 2010 m. balandžio 6 d. penkeriems metams (t. 2., l. 3).

Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad prokuroras atleidžiamas iš tarnybos, kai keičiant prokuratūros darbo organizavimą, panaikinamos jo pareigos ir jis nesutinka su kitomis pasiūlytomis pareigomis arba nėra pareigų, kurias būtų galima jam pasiūlyti.

Nagrinėjant atleidimo iš tarnybos prokuratūroje šiuo teisiniu pagrindu teisėtumą ir pagrįstumą, turi būti nustatytos dvi esminės sąlygos – pareigų panaikinimas keičiant darbo organizavimą bei prokuroro nesutikimas su kitomis pasiūlytomis pareigomis arba pareigų, kurias būtų galima pasiūlyti, nebuvimas. Be šių sąlygų, turi būti nagrinėjama, ar atleidžiamas asmuo buvo tinkamai įspėtas apie atleidimą, ar jam buvo suteikta išsami informacija apie laisvas pareigas, ar jam buvo siūlomos laisvos pareigos, ar jam buvo užtikrintos atleidimo proceso metu kitos teisės aktuose numatytos garantijos.

Pareiškėjas skundu įrodinėja, kad jam turėjo būti, be paminėtų bendrųjų nuostatų, taikomos papildomos Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 19, 20, 21, 23, 24, 25, 26, 28, 33, 34, 35, 36, 37, 40, 41, 44, 47, 52 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 341, 391 straipsniais ir 38 straipsnio pripažinimo netekusiu galios 2011 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-1562 33 straipsnio 2 dalyje numatytos garantijos, kurios numatė, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo į pareigas 5 metų laikotarpiui paskirti vyriausieji prokurorai (jų pavaduotojai) jas eina iki 5 metų laikotarpio pabaigos, todėl, pareiškėjo teigimu, vadovaujantis Darbo kodekso 129 straipsnio 5 dalimi ir 135 straipsniu, iki 2015 m. balandžio 6 d. terminuoti tarnybos santykiai galėjo būti nutraukti tik esant ypatingiems atvejams, nesant galimybės jį perkelti į lygiavertes pareigas.

Dėl pareiškėjo pareigybės panaikinimo keičiant darbo organizavimą teisėtumo

Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 19, 20, 21, 23, 24, 25, 26, 28, 33, 34, 35, 36, 37, 40, 41, 44, 47, 52 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 341, 391 straipsniais ir 38 straipsnio pripažinimo netekusiu galios 2011 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-1562 buvo numatyti prokuratūros struktūriniai pertvarkymai, nuo 2012 m. sausio 1 d. apylinkių prokuratūros tapo apygardų prokuratūrų struktūriniais padaliniais. Įgyvendinus Prokuratūros įstatymo nuostatas dėl naujos prokuratūros sandaros, nuo 2012 m. gegužės 4 d. Lietuvos Respublikos prokuratūroje iš 56 apygardų ir apylinkių teritorinių prokuratūrų liko 5 teritorinės apygardų prokuratūros, kurias sudaro apylinkių prokuratūros ir apygardos prokuratūros specializuoti skyriai. Molėtų rajono apylinkės prokuratūra, veikusi Vilniaus apygardos veiklos teritorijoje, nuo 2012 m. gegužės 4 d. tapo Panevėžio apygardos prokuratūros Molėtų rajono apylinkės prokuratūra ir pradėjo veikti Panevėžio apygardos veiklos teritorijoje. Prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymo 33 straipsnio 2 dalis numatė, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo į pareigas 5 metų laikotarpiui paskirti vyriausieji prokurorai (jų pavaduotojai) jas eina iki 5 metų laikotarpio pabaigos. Generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. P-388 „Dėl tarnybos santykių tęsimo ir pareiginių algų koeficientų nustatymo Panevėžio apygardos prokuratūroje“ pareiškėjas nuo 2012 m. gegužės 4 d. pradėjo eiti Panevėžio apygardos prokuratūros Molėtų apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas (t. 2, b. l. 4–7). Šio įsakymo pareiškėjas neginčijo, tačiau nesutikdamas su įsakymu dėl atleidimo iš tarnybos prokuratūroje, teigė, kad buvo pažeista įstatyme jam numatyta garantija tęsti tarnybą vyriausiojo prokuroro pareigose iki 5 metų laikotarpio pabaigos, t. y. nuo paskyrimo 2010 m. kovo 16 d., nebuvo įgyvendintos Darbo kodekso 129 straipsnio 5 dalyje nustatytos sąlygos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario mėn. 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-408/2013 yra išaiškintos darbo sutarties nutraukimo Darbo kodekso 129 straipsnio 5 dalies pagrindu sąlygos, pažymėta, kad pagal Darbo kodekso 129 straipsnį darbo sutartį nutraukia: 1) darbdavys; 2) nutraukia dėl svarbių priežasčių; 3) neturi būti darbuotojo kaltės; 4) darbdavys turi laikytis Darbo kodekso nustatytos procedūros ir garantijų, tarp kitų ir Darbo kodekso 129 straipsnyje numatytų ypatumų. Pagal Darbo kodekso 129 straipsnio 5 dalį darbdavys turi teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, laikydamasis šio ir 130 straipsnio nuostatų, tik ypatingais atvejais, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, arba sumokėjęs darbuotojui už likusį darbo sutarties galiojimo laiką vidutinį darbo užmokestį. Teismų praktikoje Darbo kodekso 129 straipsnio 5 dalis aiškintina ir taikytina kartu su to paties straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalimis, nurodant, kad pagal Darbo kodekso 129 straipsnio 5 dalį terminuota darbo sutartis gali būti nutraukta tik esant svarbioms priežastims (straipsnio 2, 3 dalys) ir tik ypatingais atvejais, jei tokio darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Sprendžiant, ar nutraukiant sutartį iki jos termino pabaigos buvo laikytasi Darbo kodekso 129 straipsnio reikalavimų, būtina, be kita ko, aiškintis bei vertinti aplinkybes dėl darbuotojo tinkamo įspėjimo, svarbios priežasties, ypatingo atvejo ir galimybės perkelti darbuotoją jo sutikimu į kitą darbą, egzistavimo arba neegzistavimo. Įstatyme vartojamos svarbios priežasties ir ypatingo atvejo sąvokos yra vertinamosios ir kiekvienu atveju nustatomos atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2009; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2011; kt.).

Generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. I-183 prie Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros buvo prijungta Anykščių, Molėtų, Visagino, Ignalinos, Zarasų rajonų apylinkių prokuratūros; Molėtų rajono apylinkės prokuratūra tapo pavaldi nebe Vilniaus, bet Panevėžio apygardos prokuratūrai, tapo jos padaliniu. Generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. I-184 buvo patvirtinta nauja Lietuvos Respublikos prokuratūros struktūra, kurioje neliko Molėtų rajono apylinkės prokuratūros; 2012 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. I-185 buvo patvirtintas naujas Lietuvos Respublikos prokuratūros prokurorų pareigybių etatų sąrašas, įsigaliojęs nuo 2012 m. rugsėjo 11 d., kuris numatė, kad Panevėžio apygardos prokuratūros padalinyje – Utenos rajono apylinkės prokuratūroje buvo patvirtinti 4 prokurorų etatai, kurių darbo vieta Molėtuose, taigi neliko vyriausiojo prokuroro pareigų, kurias užėmė pareiškėjas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 7 d. ir gegužės 9 d. įsakymais nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. įgyvendinamais darbo organizavimo pakeitimais buvo tęsiami Prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymo pagrindu nuo 2012 m. sausio 1 d. pradėti prokuratūros struktūriniai pertvarkymai, teritorinėse apygardų prokuratūrose įgyvendinamos vidinės struktūrinės pertvarkos buvo tiesioginė pasekmė darbo organizavimo pakeitimų prokuratūros sistemoje, todėl garantijos prokurorams, numatytos Prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymo 33 straipsnyje, turėjo būti išsaugotos visą šiame įstatyme numatytą terminą.

Teisėjų kolegija, spręsdama ar panaikinant pareiškėjo pareigybę, nebuvo pažeistas Prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymo (2011 m. birželio 30 d. Nr. XI-1562) 33 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo į pareigas 5 metų laikotarpiui paskirti vyriausieji prokurorai (jų pavaduotojai) jas eina iki 5 metų laikotarpio pabaigos, išaiškina, kad minėto įstatymo 33 straipsnio normos turi būti taikomos sistemiškai kartu su kitomis Prokuratūros įstatymo normomis bei atsižvelgiant į įstatymų leidėjo tikslus, kurių buvo siekiama priimant Prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymą. Prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymu buvo siekiama tobulinti prokuratūros darbo organizavimą, sudaryti sąlygas pareigūnų rotacijai, nustatyti kokybiškai naują prokurorų atrankos procedūrą, reformuoti prokurorų tarnybinės atsakomybės institutą ir kt. (įstatymo projekto 2011 m. vasario 24 d. aiškinamasis raštas Nr. XIP-2949). Atsižvelgiant į Prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymo keliamus tikslus, 33 straipsnis neturėtų būti taikomas priešingai jiems bei suprantamas kaip ribojantis generalinio prokuroro teisę, numatytą Prokuratūros įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, steigti, reorganizuoti ir likviduoti teritorines prokuratūras, nustatyti jų statusą, struktūrą bei kompetenciją. Prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymo (2011 m. birželio 30 d. Nr. XI-1562) 33 straipsnio nuostata, kad tarnybos santykiai tęsiasi iki paskyrimo laikotarpio pabaigos, turi būti suprantama kaip socialinė garantija tam tikras pareigas užimančiam asmeniui, o šio įstatymo pagrindu įgyvendinami prokuratūros struktūriniai pertvarkymai laikytini ypatingais atvejais, atitinkančiais Darbo kodekso 129 straipsnio 5 dalies sąlygą, kai terminuota darbo sutartis iki jos termino pabaigos gali būti nutraukiama jei darbuotojo negalima perkelti jo sutikimu į kitą darbą, arba sumokėjus jam už likusį darbo sutarties galiojimą vidutinį darbo užmokestį. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatyme numatytos garantijos paskirtį, prokuratūros sistemos ypatumus, daro išvadą, kad tinkamas įstatymo nuostatos pareiškėjo atžvilgiu pritaikymas, kai neišlieka jo eitos pareigos, būtų lygiaverčių joms pareigų pasiūlymas.

Dėl lygiaverčių pareigų pasiūlymo

Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui pirmiausia pareigos buvo siūlomos tos apygardos prokuratūros mastu, kurioje jis dirbo, o vėliau ir visoje prokuratūros sistemoje. Pareiškėjui 2012 m. birželio 28 d. pasiūlyme Nr. 17.2-14361 buvo pateikta informacija apie prokuratūroje esančias laisvas pareigas, tačiau lygiavertės (atsižvelgiant į Generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. I-141 patvirtintus prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatus bei pareiginės algos koeficientą) pareigos pareiškėjui nebuvo pasiūlytos (t. 1, b. l. 64–67); 2012 m. rugpjūčio 13 d. pasiūlyme Nr. 17.2-17381 buvo nurodyta laisva lygiaverte laikytina Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigybė, kurią galėjo užimti pareiškėjas (t. 2, b. l. 73–76); 2012 m. rugpjūčio 31 d. pasiūlyme Nr. 17.2-18419 buvo nurodyta Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro (darbo vieta Kėdainių, Jonavos miestuose, koeficientas 9,45), kuri dėl žemesnio pareiginės algos koeficiento nėra lygiavertė (t. 1, b. l. 82, 87); 2012 m. rugsėjo 5 d. pasiūlyme Nr. 17.2-18636 buvo nurodyta laisva lygiaverte laikytina Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigybė (t. 1, b. l. 86). Remiantis šiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui buvo siūlomos lygiavertės pareigybės toms, kurias jis ėjo, todėl atsakovas tinkamai įvykdė įstatyme nustatytą jam pareigą pasiūlyti kitą darbą, ėmėsi visų galimų priemonių perkelti pareiškėją į lygiavertes pareigas.

Pareiškėjas, teigdamas, kad atsakovas netinkamai vykdė savo pareigą pasiūlyti jam lygiavertes pareigas, nurodė, kad pareiškėjui turėjo būti siūloma užimti atrankos būdu buvusias laisvas vyriausiųjų prokurorų pareigas jo gyvenamojoje vietovėje. Teisėjų kolegija šių pareiškėjo argumentų nepripažįsta pagrįstais. Pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų apie konkrečias laisvas pareigas, kurios jam nebuvo siūlomos, savo pozicija jis grindžia argumentu, kad apygardos vidinės struktūros pertvarkos metu, atrankos būdu jam turėjo būti siūloma užimti Vilniaus apylinkės šeštojo (pareigas eina nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. T. P.) ir septintojo skyriaus vyriausiųjų prokurorų pareigas (pareigas eina nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. R. K.), taip pat pareigas Panevėžio apygardos prokuratūroje, kurias užėmė A. G., A. M., R. T.. Teisėjų kolegija šių apelianto argumentų nepripažįsta pagrįstais, nes Vilniaus apylinkės prokuratūroje nurodytas pareigas užima asmenys, po pertvarkos Vilniaus apygardos prokuratūroje dirbę vyriausiais prokurorais, o A. G., A. M., R. T. sutiko tęsti tarnybą (t. 2, b. l. 4–7, 76, t. 1, b. l. 71, 81–85). Atsakovo pasirinktas apygardų vidinės struktūros pertvarkos būdas, kai pareigos pirmiausiai buvo siūlomos tos pačios apygardos teritorijoje dirbusiems vyriausiems prokurorams, arba buvo tarnybos santykiai tęsiami su asmenimis, kurie davė sutikimus, atitiko Prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymo 33 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kurie taikytini ne tik pareiškėjo, bet ir kitų, į pareigas paskirtų iki šio įstatymo įsigaliojimo 5 metų laikotarpiui vyriausiųjų prokurorų atžvilgiu. Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punktas ta apimtimi, kuria numato atsakovo pareigą siūlyti kitas pareigas, kai keičiamas prokuratūros darbo organizavimas, nenustato ribojimo siūlyti tarnybą tik asmens gyvenamojoje vietovėje.

Dėl atleidimo iš prokuroro tarnybos tinkamos procedūros

Pareiškėjas apie galimą atleidimą iš tarnybos prokuratūroje buvo įspėtas 2012 m. gegužės 7 d. (t. 1, b. l. 61). Įspėjime buvo nurodyta atleidimo iš tarnybos prokuratūroje pagrindas – Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punktas, Generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 7 d. įsakymai Nr. I-183, Nr. I-184, Nr. I-185. Įspėjimo laikotarpiu pareiškėjui buvo siūloma užimti lygiavertes ir žemesnes prokuroro pareigybes. Nors pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo suteikta visa reikšminga informacija apie pertvarkymų mastą, būsimas struktūras, nagrinėjant bylą nebuvo nustatyti jokie reikšmingi faktai, kuria sudarytų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimus. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nagrinėjamo ginčo ribas – šios kategorijos bylose nėra sprendžiama dėl atsakovo sprendimų, susijusių su institucijos pertvarkymo tikslingumu, ar dėl institucijos vadovo pareigos priimti aktus, nustatančius struktūrinių pertvarkymų tvarką; byloje tiriama ir sprendžiama, ar atleidžiant Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu nebuvo padaryti pareiškėjo teisių pažeidimai, ar buvo užtikrintos įstatymuose bei kituose teisės aktuose atleidžiamam darbuotojui numatytos garantijos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines bei taikytinas teisės normas, nors ir ne visiems pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams pritaria, sutinka su esmine pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teisės atleidžiant jį iš tarnybos nebuvo pažeistos, jam buvo tinkamai pritaikyta Prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje numatyta garantija ir pasiūlytos lygiavertės pareigos. Apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos tokios išvados pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė