48efc2b9-b4db-4fce-bab6-656a561eec8f · Kauno apygardos teismas

?Civilinė byla Nr. e2A-409-555/2019 Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03387-2018-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.17; 3.1.7.6; 3.1.7.8; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1 (S) Kauno apygardos teismas N u t a r t i s LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. kovo 14 d. Kaunas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Dianos Labokaitės, Mindaugo Å imonio ir Egidijaus TamaÅ¡ausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovės R.

K. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-9186-944/2018 pagal ieÅ¡kovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo progresas 1“, atstovaujamos bankroto administratoriaus D. J., patikslintÄ ieÅ¡kinį atsakovėms R. K. ir K. R. dėl žalos atlyginimo priteisimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovė bankrutavusi UAB „Verslo progresas 1“, atstovaujama bankroto administratoriaus D.

J., kreipėsi į teismÄ su patikslintu ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydama priteisti solidariai iÅ¡ atsakovių R. K. ir K. R. 3 934,88 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metines procesines palÅ«kanas.

2. Nurodė, kad ieÅ¡kovei Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartimi iÅ¡kelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas D. J., nutartis įsiteisėjo 2017 m. liepos 18 d. Ä®monės bankroto administratoriui jokie įmonės dokumentai ar turtas nėra perduoti. VÄ® Registrų centro duomenimis, įmonė įregistruota 2005 m. gruodžio 28 d., jos vadovė bankroto bylos iÅ¡kėlimo dienai – atsakovė R. K., kuri, kaip ir akcininkė-atsakovė K. R., įstatymo nustatytomis sÄ lygomis laiku dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo nesikreipė. Atsakovės elgėsi neteisėtai, todėl turi bÅ«ti atlyginta padaryta žala. Taip pat nurodė, kad padarytÄ Å¾alÄ sudaro teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma. Atsakovės R. K. neteisėti veiksmai kildinami dėl jos, kaip vadovės neveikimo, tuo tarpu atsakovė K. R. turi atlyginti žalÄ , kaip vienintelė įmonės akcininkė.

3. Atsakovė R. K. su ieÅ¡kiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodė, kad atsakovė juridinio asmens vadove buvo nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2011 m. gegužės mėn., todėl teisės aktuose nustatytų pareigų nepažeidė, nes tuo metu bÅ«tinumo kelti įmonei bankroto bylÄ nebuvo. Pažymėjo, kad jai bÅ«nant vadove, buvo teikiami finansinės atskaitomybės dokumentai, o toliau tokiÄ pareigÄ turėjo atlikti naujai paskirtas vadovas. Å iuo atveju turėjo bÅ«ti nustatytas įmonės nemokumo fakto atsiradimas.

IeÅ¡kovė įmonės nemokumo bÅ«senÄ sieja su nutartimi įmonei iÅ¡kelti bankroto bylÄ , tačiau ji įmonės vadove buvo iki 2011 m., todėl pareigos laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2017 m. inicijuoti įmonei bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ neturėjo. Atsakovė teigė, kad nuo 2011 m. gegužės mėn. įmonės akcininke buvo atsakovė K. R., o ji buvo atÅ¡aukta iÅ¡ įmonės vadovės pareigų, jos statusas, kaip įmonės vadovės, juridinių asmenų registre buvo nurodomas tik formaliai. Kadangi bankroto bylos iÅ¡kėlimo metu ji nebuvo įmonės vadove, todėl jos neveikimas negali bÅ«ti laikomas neteisėtu.

Be to, ieškovės nurodoma žala susidarė tuo laikotarpiu, kai atsakovė nebuvo įmonės vadovė, todėl ji nėra atsakinga dėl kilusios žalos. Ieškovė neįrodė realios žalos dydžio, bei priežastinio ryšio.

4. Atsakovei K. R. procesiniai dokumentai buvo įteikti vieÅ¡o paskelbimo bÅ«du, atsiliepimas pateiktas nebuvo. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 5. Kauno apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies: solidariai iÅ¡ atsakovių R. K. ir K. R. priteisė 2 725,11 Eur žalos atlyginimÄ ieÅ¡kovei bankrutavusiai UAB „Verslo progresas 1“, atstovaujamai administratoriaus D. J.; kitÄ ieÅ¡kinio dalį atmetė; iÅ¡ ieÅ¡kovės bankrutavusios UAB „Verslo progresas 1“ atsakovei R. K. priteisė 315,00 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų.

6. Teismas nesutiko su atsakovės R. K. argumentu, jog po akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, ji nebuvo įmonės vadovė ir neturėjo pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Teismas sprendė, kad Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalis numato aiÅ¡kius ir konkrečius įmonės vadovo paskyrimo ir atÅ¡aukimo momentus.

7. Teismas nurodė, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje jokių nuostatų dėl vadovo skyrimo, atÅ¡aukimo ir pan. nėra. Pagal teisės aktų reikalavimus akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas nėra pagrindas pakeisti įmonės vadovÄ be atskiro akcininkų sprendimo. Atsakovė R. K. duomenų, kad ji atsistatydino iÅ¡ įmonės vadovės pareigų nepateikė. Teismas, įvertinęs VÄ® Regitrų centro atsakymÄ atsakovei R. K., padarė iÅ¡vadÄ , kad nebuvo dokumentų dėl buvusio vadovo atstatydinimo, nei dėl naujo vadovo paskyrimo. Tuo tarpu po VÄ® Registrų centro atsakymo, atsakovė turėjo suvokti, kad ji toliau laikoma juridinio asmens vadove, tačiau jokių papildomų veiksmų nesiėmė, kad iÅ¡siaiÅ¡kintų susidariusiÄ situacijÄ ir bÅ«tų pakeisti juridinių asmenų registre esantys duomenys.

8. Teismas laikė nepagrįstu atsakovės argumentÄ , kad VSDFV pažyma patvirtina, jog jos draudiminis laikotarpis baigėsi 2011 m. lapkričio 30 d., todėl ji nelaikytina įmonės vadove. Teismas nurodė, kad VSDFV duomenys yra skirti asmens socialiniam draudimui, tačiau nėra pagrindas spręsti dėl asmens kaip vadovo pareigų pabaigos. Be to, duomenų, kokiu pagrindu buvo fiksuota draudiminio laikotarpio pabaiga nėra pateikta, taip pat nėra pateikta, kas Å¡iuos duomenis perdavė VSDFV ir pan. Atsakovės pozicija nebuvo nuosekli: procesiniuose dokumentuose teigė, kad vadovės pareigų nevykdė nuo 2011 m. lapkričio 30 d., tuo tarpu duodama paaiÅ¡kinimus nurodė, kad įmonės vadove nebuvo nuo akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, t. y. 2011 m. balandžio 30 d.

9. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, atsakovės argumentus, pripažino, kad atsakovė R. K. buvo įmonės UAB „Verslo progresas 1“ vadove iki bankroto bylos iškėlimo, todėl ji turėjo vykdyti visas teisės aktuose nustatytas vadovo pareigas.

10. Teismas nustatė, kad nuo atsakovės R. K. paskyrimo vadove – 2010 m. rugsėjo 22 d., nebuvo teikti Juridinių asmenų registrui jokie įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai. Byloje pateiktas balansas už 2009 m., pagal kurį įmonė turėjo tik trumpalaikio turto (pinigai – 4 226,14 Eur (14 592,00 Lt)), tokia pat turto vertė (pinigų suma) buvo už finansinius ir už praėjusius finansinius metus. Pagal VSDFV 2009 m. gruodžio 31 d. duomenis, apskaičiuotų įmokų suma sudarė 131,77 Eur (454,99 Lt).

Nors visÄ Ä¯monės turimÄ turtÄ sudarė piniginės lėšos (labiausiai likvidus įmonės turtas), tačiau iÅ¡ jų nebuvo dengiami įsiskolinimai. Po to kai atsakovė R. K. tapo įmonės vadove VSDFV mokėtinų įmokų sumos didėjo. Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartyje patvirtinti įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai sudarė: VMI – 225,72 Eur, VSDFV Kauno skyriaus 3 709,16 Eur. VSDFV ataskaitos 2010 m. gruodžio 31 d. duomenimis 117,22 Eur (404,73 Lt) suma buvo sumokėta, tačiau už einamuosius metus nebuvo mokami mokesčiai.

Pati atsakovė nurodė, kad pasiraÅ¡ius akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. nuo 2011 m. balandžio 30 d., ji nebeatliko įmonės vadovės pareigų. Teismas, įvertinęs duomenis, laikė, kad įmonė nemokia buvo nuo 2010 m., kadangi nuo Å¡ių metu nebuvo dengiami įsipareigojimai VSDFV, objektyvių duomenų apie įmonės veiklÄ pateikta taip pat nebuvo. Atsakovė turėjo pareigÄ nuo 2010 m. kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, tačiau to nepadarė, o tokį atsakovės neveikimÄ teismas laikė neteisėtais veiksmais.

11. Teismas sprendė, kad dėl atsakovės R. K. neveikimo įsiskolinimai VSDFV padidėjo nuo 984,05 Eur 2010 m. iki 3 709,16 Eur 2017 m. (iÅ¡ viso: 2 725,11 Eur – Å¡iÄ sumÄ teismas laikė įrodyta žala, kadangi vadovė nevykdė pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo). IeÅ¡kovė dėl VMI įsiskolinimo susidarymo laikotarpio ir jo pagrindo nepateikė jokių duomenų, todėl 225,72 Eur sumÄ teismas laikė neįrodyta žala. 2010 m. vadovei pasikreipus dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, VSDFV finansinio reikalavimo suma bÅ«tų ženkliai mažesnė, todėl teismas sprendė, kad egzistuoja priežastinis ryÅ¡ys tarp iÅ¡augusių įmonės įsiskolinimų ir atsakovės R. K. neveikimo.

12. Dėl atsakovės-įmonės akcininkės K. R. teismas pasisakė, kad sudarius akcijų pirkimo–pardavimo sutartį naujajai savininkei turėjo bÅ«ti perduoti visi įmonės duomenys, kurių pagrindu ji turėjo suvokti realiÄ Ä¯monės padėtį. Sprendžiant dėl akcijų vertės įmonės finansinė bÅ«klė yra reikÅ¡minga ir svarbi aplinkybė. Tokio pobÅ«džio duomenys privalėjo bÅ«ti jai pateikti, o jei nepateikti, akcininkė jų privalėjo reikalauti. Kadangi įsigijusi akcijas ji nevykdė Ä®monių bankroto įstatyme nustatytos pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, todėl teismas sprendė, kad ji su atsakove R.

K. atsako solidariai. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai 13. Apeliaciniu skundu atsakovė R. K. praÅ¡o Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti arba ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovės K. R. priteisti žalos atlyginimÄ (tinkamai nustatytÄ â€žiÅ¡augusios“ skolos dydį); priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais: 1.1. Nuo 2011 m. balandžio 30 d. atsakovė R.

K. neturėjo įmonės akcijų, nes pardavė jas K. R., kuri ir perėmė bendrovės valdymÄ , atÅ¡aukė R. K. iÅ¡ vadovo pareigų, bet Å¡io fakto neįregistravo vieÅ¡ame juridinių asmenų registre ir pavėluotai apie atÅ¡aukimÄ pranešė VSDFV. R. K. valstybinis socialinis draudimas UAB „Verslo progresas 1“ baigėsi vėliausiai 2011 m. lapkričio 30 d., t. y. darbo sutartis tarp įmonės ir R. K. buvo nutraukta, t. y. ji buvo atÅ¡aukta ir įmonės vadovės pareigų vėliausiai dar iki 2011 m. lapkričio 30 d.

Šių aplinkybių tiesioginiais įrodymais R. K. negali įrodyti, kadangi praėjo daugiau nei 7,5 metų, o visi įmonės dokumentai perduoti K. R.. Vien tai, kad vadovas neturi darbo sutarties ir atitinkami nėra draustas socialiniu draudimu patvirtina, kad toks asmuo jau atšauktas iš bendrovės vadovo pareigų. 1.2. 2015 m. lapkričio 30 d. prašyme VĮ Registrų centrui, atsakovė R. K. yra nurodžiusi, kad ji įmonės direktorė nėra nuo 2011 m. lapkričio 30 d. Tuo tarpu VĮ Registro centro Kauno filialo 2015 m. lapkričio 9 d. ir 2015 m. lapkričio 25 d. raštuose aiškiai nurodyta, kad dokumentus dėl vadovo duomenų pakeitimo turi pateikti naujai paskirtas vadovas ar jo įgaliotas asmuo.

Remiantis byloje pateiktu juridinio asmens registro iÅ¡raÅ¡u, atsakovė K. R. nuo 2011 m. gegužės 6 d. buvo vienintelė įmonės akcininkė, todėl bÅ«tent ji turėjo pareigÄ paskirti naujÄ Ä¯monės vadovÄ arba jos įgaliotas asmuo turėjo praneÅ¡ti apie senojo vadovo atÅ¡aukimÄ ir atleidimÄ . 1.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nusprendė, kad atsakovė R. K. UAB „Verslo progresas 1“ vadove buvo iki pat 2017 m. liepos 20 d., nes iÅ¡ byloje pateiktų duomenų yra akivaizdu, jog vadovauti įmonei R.

K. galėjo ilgiausiai iki 2011 m. lapkričio 30 d., o pateikti duomenys leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad ji nebevadovavo nuo 2011 m. balandžio 30 d. 1.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovės duoti paaiÅ¡kinimai yra nenuoseklÅ«s dėl jos kaip vadovės įgaliojimų pasibaigimo momento. 2011 m. balandžio 30 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo atrasta atsitiktinai, todėl vėliau buvo pateikti paaiÅ¡kinimai, apie Å¡ios sutarties sudarymo aplinkybes. Å i sutartis nepaneigia fakto, kad R.

K. ilgiausiai galėjo bÅ«ti vadove iki 2011 m. lapkričio 30 d. 1.5. Pagal kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimÄ , vienintelis įmonės akcininkas gali bÅ«ti laikomas vadovu (de facto). K. R. nuo 2011 m. balandžio 30 d. perėmė visÄ akcijų paketÄ ir tapo įmonės akcininke (Å¡is faktas iÅ¡vieÅ¡intas 2011 m. gegužės 6 d.), o atsakovė R. K. ne kartÄ raÅ¡ytiniuose dokumentuose nurodė, jog nėra įmonės vadovė, todėl bÅ«tent K. R. buvo vienintelė akcininkė ir faktinė įmonės vadovė.

BÅ«tent ji galėjo pasisavinti įmonės turtÄ , nuslėpti dokumentus ir sÄ moningai neįregistruoti savęs kaip vadovės. 1.6. Iki R. K. bÅ«nant faktine įmonės vadove, finansinės atskaitomybės dokumentai juridinių asmenų registrui buvo teikiami, t. y. ji turėjo pareigÄ teikti dokumentus tik už 2009 m. Kitus finansinės atskaitomybės dokumentus turėjo pateikti K. R.. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė iÅ¡vadÄ , kad įmonė 2010 m. buvo nemoki, nes dar 2010 m. pradžioje turėjo 4 226,14 Eur (14 592,00 Lt) turto, o jos įsiskolinimas VSDFV tuo metu sudarė tik 454,99 Eur.

Teismas visiÅ¡kai nelogiÅ¡kai įmonės 2010 m. turtÄ lygino su 2011 m. gruodžio 31 d. buvusiu įsiskolinimu ir nepagrįstai sprendė, kad įmonė buvo nemoki jau 2010 m. Ä®monė, vadovaujant R. K., buvo moki. 1.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigÄ R. K., kuri neturi ir negali turėti įmonės dokumentų. Å ioje byloje sÄ moningai jokių raÅ¡ytinių įrodymų neteikia juos turintis asmuo – K. R.. Pats teismas sutiko, jog įmonės akcininkei dokumentai buvo perduoti, todėl jos atžvilgiu turi bÅ«ti taikoma contra spoliatorem prezumcija, kas reiÅ¡kia, jog reikia laikyti egzistuojant K.

R. pačius nepalankiausius faktus, kuriuos būtų patvirtinę įrodymai apie įmonės pradelstus įsipareigojimus, t. y. galimai būtent ji nuslėpė įmonės dokumentus, todėl jos atžvilgiu konstatuotini nepalankiusi faktai. 1.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė ir tai, kad dėl atsakovės R. K. neveikimo įsiskolinimai VSDFV padidėjo nuo 984,05 Eur 2010 m. iki 3 709,15 Eur 2017 m. (iš viso 2 725,11 Eur, kas laikytina įmonei padaryta žala). Šiuo atveju pagal byloje esančius duomenis, akivaizdu, kad įmonė 2010 m. negalėjo būti nemoki, įmonė formaliai pripažinta nemokia galėtų būti nuo 2011 m. gruodžio 31 d., kadangi tuomet įsiskolinimas siekė 3 505,81 Eur (12 104,85 Lt), t. y. tik nuo 2012 m. sausio 1 d. galėjo būti skaičiuojamos jos „išaugusios“ skolos.

Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonės skolos „iÅ¡augo“ 65,77 Eur suma. Kadangi skola susidarė faktiÅ¡kai vadovaujant K. R., bÅ«tent jai tenka pareiga jÄ padengti.

14. Atsiliepimai į atsakovės R. K. apeliacinį skundÄ neteikti. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas Å¡iÄ bylÄ apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu praÅ¡oma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų bÅ«ti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

16. Byloje kilęs ginčas dėl žalos atlyginimo įmonės vadovui ir akcininkui laiku nesikreipus į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo. Juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų kompetencijai priskirtas pareigas, jiems be kitų atsakomybės rÅ«Å¡ių gali kilti civilinė atsakomybė. Tam, kad bÅ«tų galima taikyti įmonės administracijos vadovui civilinę atsakomybę, bÅ«tina nustatyti Å¡io asmens civilinės atsakomybės sÄ lygas, be kita ko, ir neteisėtus veiksmus. Pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymÄ Ä¯monės administracijos vadovui kyla atsakomybė. Nagrinėjamoje byloje ieÅ¡kovas įrodinėjo, kad atsakovės pažeidė Å¡iÄ savo pareigÄ , ir dėl to kreditoriams buvo padaryta žala.

17. Ä®monių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalies normoje įtvirtinta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir Å¡is (Å¡ie) nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiÅ¡kimÄ teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad Å¡is subjektas geriausiai žino įmonės finansinę bÅ«klę, o pavėluotas bankroto bylos iÅ¡kėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei Å¡ie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumÄ , tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas).

Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieÅ¡tarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iÅ¡kėlimo suteikiamomis sÄ lygomis, nes dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo, įskaitant palÅ«kanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimÄ , iÅ¡ieÅ¡koti skolas iÅ¡ Å¡ios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palÅ«kanų už visas įmonės prievoles, pavėluotÄ mokėjimÄ , skaičiavimas, negali bÅ«ti nustatoma priverstinė hipoteka (Ä®BÄ® 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-496/2013).

18. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas R. K. civilinės atsakomybės klausimas, kai ji nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo jos vadovaujamai įmonei. Byloje taip pat nustatyta svarbi aplinkybė, kad atsakovė tam tikru laikotarpiu buvo ne tik įmonės vadovė, bet taip pat ir įmonės akcininkė. Įmonės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės pagrindai yra susiję, tačiau jie nėra tapatūs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais (CK 2.50 straipsnio 3 dalis ir 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009; 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013).

Nors atsakovės civilinės atsakomybės pagrindai ir sÄ lygos yra analizuojamos kaip bendrovės vadovės, o ne kaip akcininkės (CK 2.81 straipsnio 1 dalis), tačiau aplinkybė, kad apeliantė buvo kartu ir įmonės vadovė ir akcininkė, reikÅ¡minga nagrinėjant apeliantės veiksmus, vykdant tiek vadovės pareigas perduodant turtÄ , tiek vertinat atsakovės kaip akcininkės pareigas priimti sprendimus dėl įmonės vadovo paskyrimo (atleidimo).

19. Civilinės atsakomybės už pavėluotÄ bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ taikymo atveju itin svarbi yra aplinkybė, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, jog įmonė nemoki (negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi). Sužinojimo apie pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sÄ lygų – kaltės, žalos, priežastinio ryÅ¡io – nustatymÄ . Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovei jau nuo 2010 metų pabaigos buvo žinoma, kad įmonė yra nemoki, nes atsakovės vadovavimo įmonei metu įmonė veiklos nevykdė, skolinių įsipareigojimų nebegalėjo vykdyti, didėjo įsiskolinimai biudžetui, atsakovė R.

K., teismo vertinimu, nusiÅ¡alino nuo vadovės pareigų atlikimo. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad įmonės balansÄ už 2009 metus atsakovė pateikė 2010 m. spalio 28 d., bei kad už vėlesnius jos vadovavimo laikotarpius Juridinių asmenų registrui nebuvo teikti jokie įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai, iÅ¡ esmės su Å¡ia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada sutinka. Byloje nustatytos aplinkybės, jog apeliantė, tapusi vadove, pateikė finansinę ataskaitÄ už laikotarpį, kurį ji nebuvo vadove, tačiau vadovavimo įmonei laikotarpiu daugiau jokių duomenų neteikė, sudaro pagrindÄ spręsti, kad įmonė jau nuo pat atsakovės paskyrimo vadove 2010 metų spalio mėn. nebevykdė Å«kinės-komercinės veiklos.

Kadangi apeliantės vadovavimo įmonei laikotarpiu buvo fiksuojamas įmonės įsiskolinimas ir jo (įsiskolinimo) didėjimas valstybės biudžetui, teisėjų kolegijos vertinimu, bÅ«tent nuo paskutinės finansinės ataskaitos pateikimo datos atsakovei tapo žinoma, kad įmonė neiÅ¡gali vykdyti įsipareigojimų ir yra pagrindas kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo (Ä®BÄ® 4 straipsnio 3 punktas).

20. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad remiantis 2009 m. balanso duomenimis įmonė turėjo tik trumpalaikį turtÄ , kurį sudarė pinigai – 4 226,14 Eur (14 592,00 Lt), įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 633,75 Eur (5 641,00 Lt). Tokie pat duomenys apie mokėtinas sumas ir įsipareigojimus buvo nurodyti tiek už finansinius metus, tiek už praėjusius finansinius metus. Nors pagal Å¡iuos duomenis, t. y. iki apeliantei tampant įmonės vadove, įmonės turimo turto buvo daugiau nei įsipareigojimų, tačiau nustačius, kad vėlesniais laikotarpiais VSDFV įmokos nebuvo mokamos, jų įsiskolinimas didėjo, byloje nesant duomenų apie įmonės vykdomÄ veiklÄ , jos finansinę padėtį, turimÄ turtÄ , yra pagrindas spręsti, kad įmonė nebuvo pajėgi įvykdyti įsipareigojimų, kurie atsirado vadovaujant apeliantei.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo kreipėsi įmonės kreditorius, bet ne atsakovė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė neveikė rÅ«pestingai, atidžiai, sÄ Å¾iningai, iÅ¡imtinai bendrovės interesais, nevykdė pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo. Atsakovės sÄ moningas neveikimas pažeidė bendrovės ir jos kreditorių interesus, todėl atsakovei kilo pareiga atlyginti įmonei ir jos kreditoriams padarytÄ Å¾alÄ .

21. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog teismas visiÅ¡kai neatsižvelgė ir nevertino aplinkybės, kad UAB „Verslo progresas 1“ skirtingais laikotarpiais valdė skirtingi vadovai, t. y. apeliantės teigimu, ji nuo 2011 m. lapkričio 30 d. nebevadovavo įmonei, nes akcijas perleidusi atsakovei K. R. nutraukė su įmone ir darbo santykius. Apeliantė teigia, jog teismas nepagrįstai jai neturint ir negalint turėti įmonės dokumentų perkėlė įrodinėjimo pareigÄ Ä¯rodyti jos vadovavimo įmonei laikotarpio pabaigÄ . Teisėjų kolegija su tokiais atsakovės atskirojo skundo argumentais taip pat nesutinka.

22. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog 2011 m. balandžio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi apeliantė 100 procentų UAB „Verslo progresas 1“ akcijų perleido atsakovei K. R., tačiau apeliantė, siekdama savo atsakomybę perkelti kitiems UAB „Verslo progresas 1“ vadovavusiems asmenims ar dalyviams (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), turėjo teismui pateikti įrodymus, kad ji, atsistatydindama iÅ¡ direktorės pareigų, užtikrino skaidrų bendrovės turto ir dokumentų perdavimÄ .

23. Minėta, kad įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai pateikti tik už 2009 metus, vėlesniais apeliantės vadovavimo įmonei laikotarpiais Registrų centrui nebuvo teikiami finansinės atskaitomybės dokumentai, taip pat nebuvo parengtas įmonės turto balansas akcijų perleidimo ar, kaip teigia apeliantė, jos atleidimo iÅ¡ darbo momentui, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra objektyvios galimybės nustatyti faktinio įmonės turto akcininkų pasikeitimo momentu dydžio. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovė K. R., įsigijusi akcijas, bÅ«tų atlikusi veiksmus, susijusius su buvusio vadovo atleidimu ar naujojo paskyrimu, ar bÅ«tų priėmusi sprendimus, susijusius su įmone ar kitaip dalyvavusi įmonės veikloje, ar bent kad įmonė po apeliantės akcijų perleidimo bÅ«tų vykdžiusi kokiÄ nors veiklÄ .

24. Teisėjų kolegija nustačiusi, jog atsakovė (apeliantė) buvo ne tik įmonės vadovė, bet ir akcininkė, t. y. turėdama žinoti, kad po akcijų perleidimo siekiant nutraukti pavedimo santykius su įmonės vadovu bÅ«tinas akcininko sprendimas, toleruodama situacijÄ , kai nesant jokio naujojo akcininko sprendimo, ji ir toliau ėjo įmonės vadoves pareigas, ir tik 2015 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Registrų centrÄ pateikdama informacijÄ , jog ji nevykdo įmonės vadovo pareigų. Byloje surinktais įrodymais nustačius, kad bÅ«tent jos vadovavimo laikotarpiu įmonė pradelsė mokėti privalomuosius mokesčius biudžetui, neteikė duomenų apie įmonės finansinę padėtį, iÅ¡ esmės sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad apeliantė faktine įmonės vadove buvo iki pat bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonei momento, o akcijų perleidimas buvo fiktyvus, turint siekį iÅ¡vengti tiek akcininkės, tiek vadovės atsakomybės už netinkamÄ vadovavimÄ Ä¯monei.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naÅ¡tÄ , nes įrodinėdama, kad akcijų perleidimu atsakovei K. R. siekiant teisinių padarinių naujajai akcininkei buvo perduoti ir įmonės dokumentai, apeliantė Å¡iuos argumentus turėjo pagrįsti įrodinėjimo priemonėmis, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių Å¡iuos atsakovės teiginius byloje nėra, o ir įmonės dokumentų priėmimo–perdavimo akto nuoraÅ¡as teismui nepateiktas.

Apeliantė ir po akcijų pardavimo iÅ¡liko įmonės vadove, su ja nebuvo nutraukta pavedimo sutartis, todėl, esant įmonės nemokumui, ji turėjo įstatyminę pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonei. Nustačiusi Å¡ias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors apeliantė ir siekė savo atsakomybę perkelti kitiems vadovavusiems UAB „Verslo progresas 1“ asmenims, tačiau teismui nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių Å¡iuos teiginius, o kartu ir paneigiančių savo kaltę (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

26. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ , kai faktiÅ¡kai nemokiai įmonei skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kurie padarė žalos laiku neinicijavę bankroto bylos, tai Å¡i žala nėra padaryta bendrais Å¡ių asmenų veiksmais, jie nelaikytini bendraskoliais, kiekvienas iÅ¡ jų individualiai atsako už savo veiksmais padarytÄ Å¾alÄ , jų atsakomybė turi bÅ«ti atribota ir individualizuota, individualiai nustatant kiekvieno iÅ¡ jų civilinės atsakomybės sÄ lygų visetÄ , dėl jos turi bÅ«ti sprendžiama pagal faktines aplinkybes, žalos dydis dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ turi bÅ«ti skaičiuojamas kiekvieno iÅ¡ jų vadovavimo laikotarpiui atskirai (Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalis, CK 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

Nagrinėjamu atveju yra pagrindas spręsti, kad apeliantė yra atsakinga už žalÄ kreditoriams atsiradusiÄ jai vykdant įmonės vadoves pareigas nuo jos paskyrimo iki bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo momento, tačiau kitai bylos atsakovei nepasinaudojus apeliacijos teise, spręsti ir pasisakyti dėl kitos atsakovės atsakomybės, teisėjų kolegija pagrindo neturi (CPK 313, 320 straipsniai).

27. Apeliantė taip pat nesutinka ir su teismo nustatytu žalos dydžiu. Nurodo, kad pagal byloje esančius duomenis įmonė formaliai pripažinta nemokia galėtų bÅ«ti nuo 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. tik nuo 2012 m. sausio 1 d. galėjo bÅ«ti skaičiuojamos įmonės iÅ¡augusios skolos. Analizuojant šį klausimÄ , atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo suformuotÄ praktikÄ . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog atsakomybės už pavėluotÄ kreipimÄ si dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras iÅ¡augęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali bÅ«ti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi.

Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl iÅ¡augusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra iÅ¡vestinė iÅ¡ įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Kasacinis teismas nurodė, kad juridinio asmens vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali bÅ«ti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo – mažesnis už jÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013, 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

28. Pirmosios instancijos teismas iÅ¡analizavo visų kreditorių finansinių reikalavimų kilmę įmonės mokumo aspektu ir apeliantės vadovavimo įmonei laikotarpius bei nenustatė, kad finansiniai reikalavimai yra nepagrįsti, ar dėl pačių kreditorių kaltės nebuvo laiku atsiskaityta su jais. Teismui nustačius įmonės finansinę padėtį 2010 metais, VSDFV įsiskolinimo dydį, jų pokytį per vėlesnius ataskaitinius metus ir įvertinus bankroto procese patvirtintÄ kreditoriaus 3709,16 Eur finansinį reikalavimÄ , pagrįstai iÅ¡ dalies tenkintas ieÅ¡kinys, nustačius, kad dėl atsakovės R. K. neveikimo įsiskolinimai VSDFV padidėjo nuo 984,05 Eur 2010 m. iki 3 709,16 Eur 2017 m., t.  y. iÅ¡ viso 2 725,11 Eur.

29. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja atsakovės neteisėti veiksmai, kaip viena iÅ¡ bÅ«tinųjų civilinės atsakomybės taikymo sÄ lygų (CK 6.246 straipsnis). Konstatavus atsakovės neteisėtus veiksmus, minėta, jos kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Apeliantė Å¡ios prezumpcijos nepaneigė, nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltę. Atsižvelgus į tai, atsakovės R.

K. apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo 30. Atmetus atsakovės R. K. apeliacinį skundÄ , yra pagrindas ieÅ¡kovės naudai priteisti apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). IeÅ¡kovė iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pabaigos nepateikė įrodymų apie turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas, todėl dėl jų atlyginimo nespręstina (CPK 98 straipsnis).

31. Procesinių dokumentų siuntimo (paÅ¡to) apeliacinės instancijos teisme iÅ¡laidos nevirÅ¡ija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi iÅ¡laidų sumos (3,00 Eur), todėl jos valstybės naudai iÅ¡ atsakovės nepriteistinos (CPK 92, 96 straipsniai). Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Å i Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teisėjai Diana Labokaitė Mindaugas Å imonis Egidijus TamaÅ¡auskas