48ea0476-e614-4461-b85d-b3b4f1cef36c · Klaipėdos apygardos teismas

?Prane??jas Stasys Valu?is Baud?Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-126-606/2022 Teisėja Daina Dyburienė Teisminio proceso Nr. 1-04-8-00013-2020-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.1.; 1.2.26.2 (S) KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. birželio 9 d. Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Pauliukėno, sekretoriaujant Karolinai Gaubaitei, dalyvaujant prokurorui Kaziui Grigaičiui, nukentėjusiajam R.

J., nuteistajam D. G., jo gynėjui advokatui ArtÅ«rui Andriukaičiui, teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundÄ dėl Tauragės apylinkės teismo Å ilalės rÅ«mų 2022 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos penkis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį – deÅ¡imties mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos penkis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos penkis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje. Procesas dėl civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 109,29 Eur civilinio ieškinio nutrauktas.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : I. Bylos esmė 1. D. G. nuteistas už tai, kad 2020 m. rugsėjo 28 d., apie 17.30 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) brigados gen. M. P. artilerijos batalione, atlikdamas nuolatinę privalomÄ jÄ karo tarnybÄ (duomenys neskelbtini) pėstininkų batalione, tyčia įžūliais veiksmais, Å¡iurkščiai pažeisdamas vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , be jokios priežasties, vienÄ kartÄ kumščiu smogė (duomenys neskelbtini) pėstininkų bataliono nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariui j. eil.

R. J. į veidÄ ir taip įžūliais veiksmais nukentėjusiajam R. J. nesunkiai sutrikdė sveikatÄ bei demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarkÄ . II. Apeliacinio skundo argumentai 2. Apeliaciniu skundu praÅ¡oma Tauragės apylinkės teismo Å ilalės rÅ«mų 2022 m. sausio 20 d. nuosprendį panaikinti ir, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, baudžiamÄ jÄ bylÄ nutraukti, esant jo veiksmuose bÅ«tinosios ginties sÄ lygoms; priimti motyvuotÄ nutartį ir praneÅ¡ti prokurorui dėl R.

J. galbÅ«t padarytos nusikalstamas veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje. 2.1. Apelianto įsitikinimu, teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, ir tai nulėmė BPK 305 straipsnio reikalavimų neatitinkančio nuosprendžio priėmimÄ . Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , vis dėlto nepaneigė, kad jis atliko vienkartinį veiksmÄ R. J. iÅ¡imtinai gindamasis nuo paties nukentėjusiojo užpuolimo.

Apelianto teigimu, teismas klaidingai vertino jo parodymus. Nuosprendyje klaidingai nurodoma, kad nuteistasis savo kaltę dėl nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo iÅ¡ esmės pripažino visiÅ¡kai. Teismas ignoravo priežastį, dėl to jo parodymai Å¡ioje byloje pasikeitė. Apelianto teigimu, jis niekada nepripažino savo kaltės ir visada teigė, kad savo veiksmÄ atliko kaip gynybinį atsakÄ Ä¯ nukentėjusiojo R. J. jam sukeltÄ fizinį skausmÄ , taip pat gailėjosi, kad R. J. patyrė sužalojimus. Tačiau teismo atliktas formalus nukentėjusiojo sužalojimų vertinimas, eliminuojant bet kokiÄ apelianto teisę gintis nuo užpuoliko, yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Tai, kad jis vieno teismo posėdžio metu, suklaidintas jį gynusio advokato, nurodė, kad kaltę pripažįsta, nors netgi to posėdžio metu nuosekliai aiÅ¡kino savo veiksmo atlikimo motyvÄ , kaip norėjimÄ tiesiog apsiginti nuo užpuolimo, dar nereiÅ¡kia, jog teismas gali vertinti jo parodymus kaip visiÅ¡kÄ prisipažinimÄ . 2.2. Apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodo, kad BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas turi atitikti Å¡ias bÅ«tinosios ginties teisėtumo sÄ lygas:

1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi;

2) kėsinimasis turi būti realus;

3) kėsinimasis turi būti akivaizdus;

4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5 ) neperžengtos bÅ«tinosios ginties ribos (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-207-1037/2018). 2.3. Nurodo, kad pirmoji bÅ«tinosios ginties teisėtumo sÄ lyga – bÅ«tinoji gintis naudotina tik nuo pavojingo kėsinimosi. Pavojingas kėsinimasis siejamas su pasikėsinimu į žmogaus sveikatÄ ir gyvybę. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-439/2010 pažymėjo, kad: „kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan.“.

Kėsinimosi pavojingumÄ rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, o bÅ«tent – asmens gyvybę, sveikatÄ , lytinę laisvę ir pan. Å iuo atveju bÅ«tent nukentėjusiojo R. J. elgesys buvo agresyvus ir pavojingas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pats nukentėjusysis parodė, kad anksčiau užsiiminėjo boksu, o Å¡i aplinkybė parodo, kad apeliantui buvo iÅ¡kilęs didelis pavojus sveikatai. Apelianto teigimu, jis vieninteliu smÅ«gio sudavimu gynė savo sveikatÄ , į kuriÄ buvo pasikėsinta.

Taigi, apelianto nuomone, tenkinama pirmoji bÅ«tinosios ginties, Å¡alinančios baudžiamÄ jÄ atsakomybę, teisėtumo sÄ lyga – kėsinimasis buvo pavojingas. 2.4. Antroji bÅ«tinosios ginties teisėtumo sÄ lyga, susijusi kėsinimosi realumu, kai padaryti sužalojimai vertintini kaip bÅ«tinoji gintis, jei pavojingas kėsinimasis buvo realus, t. y., kai objektyviai egzistuoja tikrovėje, o ne besiginančiojo vaizduotoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje 2K-336/2008 pažymėta, kad realumas „reiÅ¡kia, jog besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra iÅ¡reikÅ¡tas iÅ¡oriÅ¡kai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius.

Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smÅ«giai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimÄ butÄ ir t. t.“. Å ioje vietoje svarbu tai, kad nukentėjusysis R. J. nepaneigė nei jo, nei kitų liudytojų nurodytų aplinkybių, kad bÅ«tent nukentėjusysis pirmas sudavė smÅ«gį ranka jam ir pataikė į krÅ«tinės lÄ stÄ .

Taigi, apelianto nuomone, egzistuoja ir antroji bÅ«tinosios ginties, Å¡alinančios baudžiamÄ jÄ atsakomybę, teisėtumo sÄ lyga – kėsinimasis buvo realus. 2.5. Trečioji bÅ«tinosios ginties teisėtumo sÄ lyga – kėsinimosi akivaizdumas – paprastai pripažįstamas, kai pradėtas kėsinimasis. Lietuvos apeliacinis teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-439/2010 nurodė, kad „kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiÅ¡kai aiÅ¡ki.

Taip paprastai bÅ«na, kai nukentėjusieji patiria smÅ«gius, sužalojimus (...)“. Aplinkybes apie tai, kad buvo smurtauta prieÅ¡ apeliantÄ , nurodė ne tik jis pats, bet ir kiti įvykio vietoje buvę asmenys. 2.6. Apelianto teigimu, nukentėjusysis teisme keitė parodymus, nurodydamas, kad: „smÅ«giavau, bet niekur nepataikiau, buvo nedaug smÅ«gių tiksliai neatsimenu, gal pora“, nors, kaip matyti, savo pirminiuose parodymuose nukentėjusysis nebuvo toks kategoriÅ¡kas, nurodydamas, kad „ar tokiais savo veiksmais sudaviau smÅ«gį Å¡alia stovėjusiam kariui j. eil.

D. G. nežinau“. Tik teisme nukentėjusysis pakeitė savo pozicijÄ teigdamas, jog tariamai smÅ«giavo į orÄ , tačiau tokie jo teisme duoti parodymai ne tik prieÅ¡tarauja logikai, tačiau buvo paneigti visų kareivinių duÅ¡inėje buvusių karių parodymais. 2.7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teisiamajame posėdyje liudytojas S. S. parodė: „J. priėjo prie K., stÅ«mė sudavė kelis smÅ«gius, kažkuris sudavė G., tada G. sudavė jam“ <...> „G. pagal mane gynėsi nuo sekančių veiksmų.

Jeigu pirmiau tave sužalos, nespėsi niekur kreiptis“. 2020 m. spalio 6 d. raÅ¡ytiniame paaiÅ¡kinime dėl Lietuvos kariuomenės drausmės statuto 79 ar 94 straipsnių pažeidimo S. S. nurodė, kad „Ginčo metu j. eil. J. pastÅ«mė ir trenkė į eil. K. ir pataikė j. eil. G. į pilvo sritį. Å is atsakė jam smÅ«giu į veidÄ â€œ (citata iÅ¡ S. S. ranka raÅ¡yto paaiÅ¡kinimo). Be to, S. S. 2020 m. rugsėjo 28 d. paaiÅ¡kinime nurodė, kad „AÅ¡, j. eil. S. S. bÅ«damas duÅ¡e mačiau kaip j. eil.

J. su j. eil. K. susižodžiavo garsiai. Ginčo metu patyčių nepastebėjau. Ä®pykęs j. eil. J. pastÅ«mė ir trenkė j. eil. K., bet pataikė į Å¡alia stovėjusį j. eil. G., tad Å¡is trenkė atgal“. Teisiamajame posėdyje liudytojas M. K. parodė: „trenkiausi į sienÄ su pakauÅ¡iu, akyse užtemo, pataikė į krÅ«tinę, antru smÅ«giu nepataikė, pataikė D., jis stovėjo Å¡onu. D. atsisuko ir trenkė, nes buvo pasimetęs“. Teisiamajame posėdyje liudytojas A.

P. parodė: „kai davė K. mačiau. SmÅ«giavosi, ar G. pataikė nemačiau“. Teisme apklaustas liudytojas A. P. aiÅ¡kiai parodė: „šio konflikto kaltininkas aÅ¡ manau, kad nukentėjusysis, nes buvo apsižodžiavimas, nereikėjo iÅ¡ karto pulti susinervinus“. 2020 m. spalio 6 d. savo raÅ¡ytiniame paaiÅ¡kinime dėl Lietuvos kariuomenės drausmės statuto 79 ar 94 straipsnių pažeidimo A. P. nurodė, kad „j. eil. J. pastÅ«mė j. eil. K. ir trenkė porÄ kartų į korpuso sritį, bet galimai dar pataikė į j. eil.

G. ir jis kaip gindamasis trenkė į veido sritį“. Teisiamajame posėdyje liudytojas A. G. parodė: „aÅ¡ manau veiksmas turi atoveiksmį. AÅ¡ manau kažkoks veiksmas buvo“. Apelianto teigimu, teismas ignoravo esmines liudytojų parodytas aplinkybes apie tai, kad nukentėjusysis pirmas sudavė smÅ«gį apeliantui, todėl Å¡ioje byloje nepagrįstai atmetė bÅ«tinosios ginties sÄ lygų buvimÄ jo veiksmuose konstatuodamas, jog nukentėjusysis jokio veiksmo apeliantui neatliko. Be to, minėtų liudytojų, netgi ir paties nukentėjusiojo parodymai, svarbÅ«s dar ir dėl to, jog eliminuoja bet kokį tarp nukentėjusiojo R.

J. ir jo (D. G.) buvusį konfliktÄ iki to momento, kai apeliantas, gindamasis nuo jam suduoto smÅ«gio, atliko gynybinį veiksmÄ prieÅ¡ užpuolikÄ . Teismas į Å¡iÄ aplinkybę nepagrįstai neatsižvelgė, o bÅ«tent ji rodo, jog jis (D. G.) neturėjo jokio piktumo ant nukentėjusiojo, o gynybinį smÅ«gį atliko tik po to, kai buvo užpultas R. J.. Be to, nurodoma, kad teismas byloje net neapklausė liudytojos M. F., kuri taipogi paaiÅ¡kinime dėl Lietuvos kariuomenės drausmės statuto 79 ar 94 straipsnių pažeidimo nurodė:

„paklausus, kaip viskas nutiko pasakė, kad apsistumdė duÅ¡e su j. eil. M. K. ir j. eil. D. G.“. Apelianto nuomone, Å¡iuos asmenis reikalinga apklausti papildomai baudžiamojoje byloje, kad jie aiÅ¡kiai parodytų, kÄ matė ar žino apie nukentėjusiojo R. J. jam (D. G.) suduotÄ smÅ«gį. Apelianto tvirtinimu, teismo nuosprendyje nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra vertinami selektyviai ir vienpusiÅ¡kai. 2.8. Apelianto teigimu, ne tik liudytojai byloje, tačiau ir kiti šį įvykį tyrę pareigÅ«nai įvertino bÅ«tent nukentėjusiojo nepriimtinÄ elgesį įvykio metu.

Nurodo, kad byloje yra 2020 m. spalio 29 d. (duomenys neskelbtini) pėstininkų bataliono sunkiosios ginkluotės kuopos 1 minosvaidžių bÅ«rio vado ltn. E. P. parengta ir pasiraÅ¡yta tarnybinio patikrinimo iÅ¡vada dėl galbÅ«t padarytų drausmės pažeidimų (t. 1, b. l. 70). Å iame dokumente yra konstatuojami ir nukentėjusiojo R. J. pažeidimai įžeidinėjant ir netaktiÅ¡kai pavartojant fizinį smurtÄ prieÅ¡ jį (D. G.). Å iuo dokumentu, iÅ¡tyrus įvykio aplinkybes, buvo pasiÅ«lyta nukentėjusiajam R.

J. skirti įspėjimÄ . Tačiau teismas, nutaręs kviesti šį liudytojÄ Ä¯ teismo posėdį, neiÅ¡naudojo visų galimybių jį pristatyti į teismo posėdį. 2.9. Apeliantas nesutinka su teismo pateiktu motyvu, kad „kaltinamasis turėjo pasirinkimÄ ne smurtauti, o nueiti nuo nukentėjusiojo ar kviesti į pagalbÄ duÅ¡o patalpoje buvusius asmenis – penkis liudytojus“, mano, kad toks teismo motyvas yra ne teisinis, o bandymas moralizuoti jo elgesį. Apelianto teigimu, situacijoje, kai atliekamas smurtinis veiksmas, jis neturėjo laiko galvoti, ar užpuolikas toliau vartos prieÅ¡ jį fizinę prievartÄ , ir pasitelkdamas savo jėgas, gynėsi nuo užpuolimo.

Teismas, bÅ«damas tendencingas, nepaisė BK 28 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios, kad „asmuo turi teisę į bÅ«tinÄ jÄ gintį. Å iÄ teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo iÅ¡vengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas“. Apelianto tvirtinimu, jis pasinaudojo fundamentine teise gintis pats, o ne tik laukti, kol atvyks teisėsaugos institucijos ar kitų asmenų pagalba. Teismas visiÅ¡kai neatsižvelgė į tai, kad jis vienintelį smÅ«gį nukentėjusiajam R.

J. sudavė iÅ¡ karto po Å¡io asmens smÅ«gio sudavimo jam. Aplinkybė dėl laikotarpio tarp užpuolimo ir apelianto gynybinio veiksmo atlikimo, analizuojant bÅ«tinosios ginties situacijÄ , yra labai svarbi, tačiau teismas to nevertino. Nustatytos aplinkybės dėl jo reagavimo iÅ¡ karto į užpuolimÄ taipogi eliminuoja bet kokias versijas, kad jo tyčia buvo sutrikdyti R. J. sveikatÄ , o ne tiesiog siekis apsiginti nuo jį užpuolusio R. J.. Teismas byloje nesirėmė jo raÅ¡ytiniu paaiÅ¡kinimu, duotu tarnybinio patikrinimo dėl Lietuvos kariuomenės drausmės statuto 79 ar 94 straipsnių pažeidimo, kur jis nurodė, kad „<...> J. sudavė du smÅ«gius, iÅ¡ kurių vienÄ pataikė man, buvo sukeltas fizinis skausmas, pataikė į krÅ«tinės lÄ stÄ , iÅ¡ karto gindamasis smogiau jam 1 smÅ«gį“.

Taigi, pavojingas kėsinimasis į jo (D. G.) sveikatÄ buvo pradėtas, nepasibaigęs, nes nukentėjusysis neatliko absoliučiai jokių veiksmų, kurie rodytų atsipraÅ¡ymÄ dėl fizinio smurto vartojimo prieÅ¡ jį (D. G.), taigi po minėto smÅ«gio jis galėjo suprasti, jog galėjo bÅ«ti ir daugiau agresyvių veiksmų prieÅ¡ jį. Dar vienas svarbus aspektas, yra tas, jog byloje yra įrodyta, kad nukentėjusysis atliko keletÄ smÅ«gių, iÅ¡ kurių vienas pataikė jam. Apelianto nuomone, bÅ«tent nukentėjusysis buvo agresyviai nusiteikęs, pavojingi veiksmai buvo net keli. 2.10.

Apeliantas nurodo, kad ketvirtoji bÅ«tinosios ginties teisėtumo sÄ lyga, susijusi su gynimosi nuo pavojingo kėsinimosi bÅ«do ir jo padarinių bei remiasi kasacinio teismo nutartimi Nr. 2K-336/2008, kurioje nurodoma, jog „įstatymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis bÅ«tų smulkmeniÅ¡kai apskaičiuotas ir visiÅ¡kai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali bÅ«ti efektyvesni, pvz., panaudojant Å¡aunamÄ jį ginklÄ net ir prieÅ¡ neginkluotÄ , tačiau kovinius veiksmus įvaldžiusį užpuolikÄ <...> Nei kokybės, nei kiekybės požiÅ«riu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kuriÄ sukėlė kėsinimasis.“ Ä®statyme keliama viena sÄ lyga – kad nebÅ«tų akivaizdaus gynybos ir kėsinimosi pobÅ«džio ir pavojingumo neatitikimo.

Tai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad, palyginti su kėsinimusi, galima gintis intensyviau. Ä®statyme neribojamas ir priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi naudojimas. Todėl, apelianto nuomone, nors Å¡iuo atveju nukentėjusiajam R. J. sužalojimas buvo sunkesnis ir kvalifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau bÅ«tina atsižvelgti ir į tai, kad bÅ«tent nukentėjusysis pirmas atliko smurtinio pobÅ«džio veiksmus. Kaip pažymima kasacinio teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-428/2010:

„Užpuolimo neteisėtumas, netikėtumas, neretai įžūlumas, etniÅ¡kumas, tiesioginis kėsinimasis (žalos darymas) ar sudarymas realaus pavojaus sveikatai, gyvybei ir pan. sukelia stresinę bÅ«senÄ , netikėtumo situacijÄ . Todėl įstatymas nereikalauja proporcijos tarp bÅ«tinÄ ja gintimi iÅ¡vengtos žalos ir besikėsinančiajam padarytos žalos“. Apelianto teigimu, liudytojas M. K. aiÅ¡kiai parodė, kad „D. G. trenkė, nes buvo pasimetęs“. Taigi jo (D. G.) emocinė bÅ«klė buvo iÅ¡vien gynybinė, o ne agresyvi, ar turinti iÅ¡ankstinį sumanymÄ sužaloti nukentėjusįjį R.

J.. Todėl, apelianto tvirtinimu, tenkinama ir Å¡i bÅ«tinosios ginties teisėtumo sÄ lyga – jo veiksmai neperžengė bÅ«tinosios ginties ribų. Be to, apelianto teigimu, nuosprendyje neatsižvelgiama į tai, kad jis net neturėjo ir nenaudojo jokio įrankio (Å¡autuvo, peilio, dujų balionėlio, kasteto), kas galėtų bÅ«ti papildomas kriterijus svarstant klausimÄ , ar nebuvo peržengtos bÅ«tinosios ginties ribos. Apeliantas nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas žmogų iÅ¡teisino ir pripažino, kad gintis galima ir panaudojant Å¡aunamÄ jį ginklÄ (kasacinė nutartis Nr. 2K-254/2014). 2.11.

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus bei, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, apeliantas teigia, kad baudžiamasis procesas negali bÅ«ti pradedamas, o pradėtas turi bÅ«ti nutrauktas, jeigu egzistuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso V skyriuje numatyta baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinanti aplinkybė, Å¡iuo atveju – bÅ«tinoji gintis. 2.12. Apeliantas nesutinka ir su tuo, kad atlikdamas iÅ¡imtinai gynybinį vienkartinį veiksmÄ , t. y. smÅ«gio ranka sudavimÄ agresyviai jį puolusiam R.

J., jis galėjo suvokti ir numatyti, kad dėl to bus sutrikdyta vieÅ¡oji rimtis ir tvarka. Ä®statymų leidėjas, formuodamas BK 284 straipsnio konstrukcijÄ apibrėžė visiÅ¡kai kitokias situacijas, kai yra sutrikdoma vieÅ¡oji rimtis ir tvarka. Teisė į bÅ«tinÄ jÄ gintį egzistuoja ne tik privačioje erdvėje, bet ir vieÅ¡ojoje vietoje, todėl apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad jis veikė bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis, yra bÅ«tina panaikinti teismo nuosprendį ir dėl jo nuteisimo pagal BK 284 straipsnį.

Be to, visi asmenys, buvę įvykio vietoje, jo (D. G.) gynybinio veiksmo niekaip nesureikÅ¡mino ir nenurodė, jog dėl to bÅ«tų sutrikę. Apeliantas dar kartÄ pažymi, kad nukentėjusiajam nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas bÅ«tent vienintelio smÅ«gio metu. 2.13. Nuosprendžio nustatomoje dalyje apskirtai pasigendama konkrečių sužalojimų (ar sužalojimo) inkriminavimo jam. Tik iÅ¡ nuosprendžio motyvuojamosios dalies galima spręsti, kad teismas pripažįsta, jog nuteistasis savo smÅ«giu padarė R.

J. nosies kaulų – pertvaros lūžimÄ , tačiau Å¡ioje vietoje teismas nepaisė gynėjo iÅ¡keltų abejonių, kad sužalojimas galėjo atsirasti ir nukentėjusiajam krentant duÅ¡inėse ant slidžios plytelių dangos, atsitrenkiant į kietÄ bukÄ daiktÄ (kriauklę ar kitÄ atsikiÅ¡usiÄ daikto dalį). Apelianto teigimu, jis negalėjo numatyti, kad bus užpultas duÅ¡inėse agresoriaus, kur ir taip yra slidu dėl telkÅ¡ančio susikaupusio vandens, o asmenys bÅ«na basi. BÅ«tent pats nukentėjusysis R.

J., elgdamasis agresyviai, prisiėmė dėl savo pavojingų veiksmų galbÅ«t kilsiančias neigiamas pasekmes jam pačiam. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas praktikoje ne kartÄ yra nurodęs, kad: „Specialisto iÅ¡vados – svarbus informacijos Å¡altinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas – ne specialisto, o teismo kompetencija.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-309-699/2018). Teismas neatsižvelgė į tai, kad teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas negalėjo paaiÅ¡kinti, kuo skiriasi kietas bukas daiktas kaip žmogaus kumÅ¡tis ar kitas daiktas, į kurį R.

J. galėjo atsitrenkti krisdamas. Specialistas nurodė: „konkrečiai niekas nepasakys, kokiu daiktu buvo konkrečiai padarytas sužalojimas“. Apklausos metu specialistas neatmetė galimybės, jog dalis sužalojimų nukentėjusiajam galėjo atsirasti atsitrenkiant į kriauklės iÅ¡orinį pavirÅ¡ių. Vis tik, vadovaujantis logika ir protingumo principu, nebuvo paneigta versija, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas, Å¡iuo atveju nosies lūžis, negalėjo atsirasti nukentėjusiajam griuvimo metu, atsitrenkiant į kietÄ bukÄ daiktÄ , o specialistas logiÅ¡kai negalėjo paaiÅ¡kinti, kodėl nosies kaulo lūžio vieta jam leidžia identifikuoti, kad sužalojimas atsirado suduodant kumščiu, o ne ta pačia vieta nukentėjusiajam atsitrenkiant į kietÄ bukÄ iÅ¡sikiÅ¡usį daiktÄ .

Svarbu ir tai, kad specialisto iÅ¡vadoje sužalojimų forma detaliai neapraÅ¡yta. Tai rodo, jog neįmanoma objektyviai identifikuoti, kad sužalojimas padarytas kumščiu, o ne atsitrenkiant į kietÄ bukÄ daiktÄ . Svarbu tai, kad pats teismas nuosprendyje neatmetė versijos, o netgi jÄ pripažino, kad po jo (D. G.) gynybinio veiksmo nukentėjusysis R. J. nukrito: „<...> buvo nustatyta aplinkybė, kad nukentėjusysis po kaltinamojo suduoto smÅ«gio nuvirto ant grindų, tai patvirtino ir liudytojai“. Nors Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko skyriaus specialisto iÅ¡vadoje, atsakant į antrÄ klausimÄ nurodyta:

„sužalojimai padaryti kietais bukais daiktas, pvz., ranka, kumščiu, koja ir pan., galimai ir įvykio aplinkybėse nurodomu ar jam artimu bÅ«du, laiku, mažiausiai trijų smÅ«gių pasėkoje“, tačiau tai prieÅ¡tarauja teismo nustatytoms aplinkybėms. Nebuvo įrodyta byloje, kad jis (D. G.) atliko daugiau nei vienÄ smÅ«gį, o tai lemia, kad nėra paneigta, jog nukentėjusiajam nosies kaulų ir pertvaros lūžimas galėjo bÅ«ti padarytas kito nukentėjusiojo kontakto su kietais bukais daiktas metu.

Taigi, byloje nepavyko objektyviai, paÅ¡alinus visas abejones, nustatyti, kokie sužalojimai nukentėjusiajam kilo bÅ«tent dėl jo (D. G.) vieno smÅ«gio ranka sudavimo, o kurie sužalojimai su jo veiksmais niekaip nesusiję. Atsižvelgiant į tai, kad viskas vyko kareivinių duÅ¡inės patalpoje, kur buvo Å¡lapia ir slidu, tÄ pripažino ir pats nukentėjusysis, į tai, jog jo vienkartinis veiksmas buvo tik atsakas į agresyvų nukentėjusiojo R. J. puolimÄ , nukentėjusiojo sužalojimų atsiradimo mechanizmas Å¡ioje byloje nebuvo aiÅ¡kiai atskleistas. 2.14.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ , apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali bÅ«ti konstatuojamas jo buvimÄ pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ . Tai ne kartÄ yra pažymėjęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Europos Žmogaus Teisių Teismas bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, nepaÅ¡alino byloje esančių abejonių ir trÅ«kumų, be to, iÅ¡ esmės nuteisdamas jį (D. G.), paneigė jo teisę į bÅ«tinÄ jÄ gintį. Nuosprendyje visi bylos įrodymai vertinami tik iÅ¡ kaltinimo pozicijų, darant iÅ¡vadas, nepagrįstai nekreipiant dėmesio į jį teisinančius įrodymus, byloje esančių prieÅ¡taravimų nepaÅ¡alino, taip pažeisdamas in dubio pro reo principÄ . Abejonėmis grįstas nuosprendis yra ydingas, o neiÅ¡samus bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimas turėjo tiesioginę įtaka pažeistoms jo (D.

G.) teisėms. 2.15. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė D. G. gynėjo praÅ¡ymÄ bylÄ nutraukti. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 18 skyriaus (kraÅ¡to apsaugos sistema) 11 dalyje numatyta, kad „Karių ir karininkų bylas dėl tarnybos arba su tarnyba susijusių teisės pažeidimų nagrinėja specializuotas teismas.“ Apelianto teigimu, jis yra kaltinamas dėl savo veiksmų galbÅ«t atliktų nuolatinėje privalomoje karo tarnyboje (duomenys neskelbtini) pėstininkų batalione prieÅ¡ (duomenys neskelbtini) pėstininkų bataliono nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos karį j. eil.

R. J.. Taigi, iÅ¡ kaltinamojo akto formuluočių matyti, kad jis kaltinamas dėl savo kaip kario veiksmų atlikimo prieÅ¡ kitÄ karį, o inkriminuojamų nusikalstamų veikų atlikimo vieta yra (duomenys neskelbtini) pėstininkų batalionas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kitų kategorijų byloms nagrinėti pagal įstatymÄ gali bÅ«ti įsteigti specializuoti teismai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos vientisÄ teismų sistemÄ sudaro bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai.

Atsižvelgiant į tai, kad galiojančiame Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 18 skyriuje (lot. expressis verbis) yra nurodyta, kad karių ir karininkų bylas dėl tarnybos arba su tarnyba susijusių teisės pažeidimų nagrinėja specializuotas teismas, darytina iÅ¡vada, kad Tauragės apylinkės teismui, kaip bendrosios kompetencijos teismui nėra suteikta teisė ir kompetencija nagrinėti Å¡iÄ bylÄ , todėl teismas turėjo Å¡iÄ bylÄ nutraukti. 2.16. Apelianto nuomone, teismas, atmetęs praÅ¡ymÄ bylÄ nutraukti, privalėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ siekiant iÅ¡siaiÅ¡kinti minėtos nuostatos konstitucingumÄ .

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas prieÅ¡ingas Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, prieÅ¡taraujančio Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų bÅ«ti taikomas konkrečioje byloje, prieÅ¡tarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo Å¡ios bylos nagrinėjimÄ ir kreipiasi į Konstitucinį TeismÄ praÅ¡ydamas spręsti, ar Å¡is įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka KonstitucijÄ .

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje numatyta, kad jei yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų bÅ«ti taikomas konkrečioje byloje, prieÅ¡tarauja Konstitucijai, teismas (teisėjas) sustabdo Å¡ios bylos nagrinėjimÄ ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetencijÄ , kreipiasi į jį su praÅ¡ymu spręsti, ar Å¡is įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka KonstitucijÄ . Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime teigiama, jog „konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkÅ«ros subjektams: teisėkÅ«ros subjektai teisės aktus gali leisti tik nevirÅ¡ydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi bÅ«ti grindžiami bendro pobÅ«džio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi bÅ«ti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; <...> įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi bÅ«ti aiÅ¡kus, suprantamas, neprieÅ¡taringas, teisės aktų formuluotės turi bÅ«ti tikslios, turi bÅ«ti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi bÅ«ti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; <...> teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia); teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (lex retro non agit), nebent teisės aktu bÅ«tų suÅ¡velninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebÅ«tų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit); teisės pažeidimai, už kuriuos teisės Å«kiuose yra nustatyta atsakomybė, turi bÅ«ti aiÅ¡kiai apibrėžti; nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi bÅ«ti bÅ«tinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi bÅ«ti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia Å¡iems tikslams pasiekti, o jeigu Å¡ios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimÄ , tai minėtos sankcijos turi bÅ«ti proporcingos padarytam teisės pažeidimui; teisiÅ¡kai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia bÅ«tinumÄ užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigÅ«nams.

Tai, apelianto vertinimu, teismas negalėjo nesivadovauti Lietuvos Respublikoje galiojančiais įstatymais, o jei nesivadovavo, buvo bÅ«tina kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ , kuris tik ir gali įvertinti, ar konkreti įstatymo nuostata neprieÅ¡tarauja Konstitucijai. BÅ«tent Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimas ir gali nulemti, ar teismas gali toliau nagrinėti Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ ar jÄ turi nagrinėti specializuotas teismas, kaip expressis verbis yra numatyta Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 18 skyriuje.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas minėtÄ praÅ¡ymÄ , kai įstatymas nesuteikia teisės nagrinėti Å¡ios baudžiamosios bylos (kadangi bylÄ turi nagrinėti specializuotas teismas), negali bÅ«ti laikomas objektyviu ir neÅ¡aliÅ¡ku byloje. 2.17. Taip pat, apelianto teigimu, nuosprendyje liko neįvertintas ir R. J. elgesys, nors akivaizdu, kad teismas turėjo priimti atskirÄ nutartį ir informuoti prokurorÄ apie galbÅ«t R. J. padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ vieÅ¡ojoje vietoje smurtaujant prieÅ¡ M. K. ir D.

G., numatytÄ BK 284 straipsnyje. BPK 257 straipsnio 1 dalyje numatyta teismui pareiga praneÅ¡ti prokurorui, jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiÅ¡kėja, kad kaltinamasis gali bÅ«ti padaręs kitÄ nusikalstamÄ veikÄ , kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat kad nusikalstamÄ veikÄ gali bÅ«ti padaręs kitas asmuo. Taigi, tai nėra situacija, kai teismas tokį klausimÄ sprendžia tik tada, kai yra gautas proceso dalyvio praÅ¡ymas, kadangi tai kildinama iÅ¡ pagrindinio BPK 1 straipsnyje įtvirtinto keliamo tikslo baudžiamajam procesui – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, iÅ¡samiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymÄ , kad nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo bÅ«tų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebÅ«tų nuteistas.

BK 284 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris vieÅ¡oje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiÅ¡kai tyčiodamasis arba vandaliÅ¡kais veiksmais demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarkÄ . Nuteistojo įsitikinimu, bÅ«tent tokius veiksmus ir atliko R. J., o ne jis (D. G.), o teismas Å¡ių aplinkybių negalėjo toleruoti. Tai dar kartÄ parodo, kad Å¡is įvykis buvo iÅ¡nagrinėtas tendencingai ir selektyviai, nepalankiai apeliantui vertinant byloje surinktus įrodymus, o tikrasis teisės pažeidėjas taip ir liko nenubaustas.

3. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokuroras, nukentėjusysis prašė apeliacinį skundÄ atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados 4. Apeliacinis skundas tenkintinas iÅ¡ dalies.

5. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto praÅ¡ymai – jų apimtis, pobÅ«dis, konkretumas ir tikslumas. Å iame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , savo procesiniame dokumente neturi pareigos iÅ¡samiai aptarti kiekvienÄ neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. G. teigia, kad jis veikė bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis, norėdamas apsiginti nuo užpuolimo. Taip pat mano, kad jis nesutrikdė vieÅ¡osios tvarkos ir nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje.

7. Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ , duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo bÅ«ti padaryta, nepakanka iÅ¡vadoms apie asmens kaltumÄ padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimÄ , bÅ«tina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiÅ¡kumai, kurių neįmanoma paÅ¡alinti, turi bÅ«ti aiÅ¡kinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014).

Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi bÅ«ti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Ä®rodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, Å¡iÄ veikÄ padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai.

Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimÄ , kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai iÅ¡nagrinėjus ir atskirai patikrinus iÅ¡ kiekvieno Å¡altinio gaunamÄ informacijÄ .

Taigi įstatymas numato iÅ¡skirtinę bylÄ nagrinėjančio teismo kompetencijÄ nuspręsti, kurie iÅ¡ byloje esančių duomenų turi įrodomÄ jÄ vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam Å¡i veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Ä®rodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu bÅ«du, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo iÅ¡vados, ar jie atmestini.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiÅ¡kia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi bÅ«ti iÅ¡naudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. TeisingÄ teismo baigiamojo akto priėmimÄ lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių iÅ¡vadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Teismo proceso dalyvių pateiktų praÅ¡ymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieÅ¡taringas, padarytos iÅ¡vados pagrįstos byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma.

Dėl bÅ«tinosios ginties (BK 28 straipsnis) 8. Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ asmuo turi teisę į bÅ«tinÄ jÄ gintį ir neatsako pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ , jeigu jis, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Å iÄ teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo iÅ¡vengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus bÅ«tinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi bÅ«ti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sÄ lygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima bÅ«tinoji gintis, turi bÅ«ti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobÅ«dį ir pavojingumÄ .

Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Pažymėtina, kad kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingÄ kėsinimÄ si apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei bÅ«tinosios ginties, nei jos ribų peržengimo.

Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017, 2K-291-942/2018, 2K-3-648/2021).

9. IÅ¡ 2021 m. birželio 7 d. teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiojo R. J. parodymų nustatyta, kad jam maudantis duÅ¡e, M. K. įžūliais žodžiais pradėjo jį įžeidinėti, lįsti pas jį į duÅ¡Ä . Jis norėjo iÅ¡siaiÅ¡kinti su M. K., suduoti („pasmÅ«giuoti“) jam į pilvo korpusÄ , nes jiems buvo aiÅ¡kinta, kad jeigu nori iÅ¡siaiÅ¡kinti, kad nebÅ«tų sužalojimų, reikia smÅ«giuoti į pilvo presÄ . D. G. stovėjo Å¡one ir jo (R. J.) jo nematė. Nukentėjusysis paaiÅ¡kino, jog jis aiÅ¡kinosi su M.

K., smogė jam, bet nepataikė. Tada pajuto smÅ«gį. Su D. G. nebuvo jokių nesutarimų ir apsižodžiavimų. D. G. veiksmas buvo neadekvatus, be aiÅ¡kios priežasties (t. 2, b. l. 137–138). 2021 m. gruodžio 2 d. teisiamajame posėdyje teismui perskaičius nukentėjusiojo R. J. parodymus, duotus 2021 m. birželio 7 d. teisiamajame posėdyje, nukentėjusysis R. J. juos patvirtino, parodė, kad su M. K. konfliktuodavo dėl kalbos, pavardės. Ä®vykio dienÄ maudantis, M. K. trikdė jo privatumÄ , ranka judino duÅ¡o užuolaidÄ .

Jis priėjo prie M. K. paklausti, kas jam darosi, įvyko žodinis konfliktas, tuo metu D. G. stovėjo šalia. Jis M. K. sudavė du smūgius, tačiau jam nepataikė, smūgiai buvo ore. M. K. pats sakė, kad koks čia boksininkas esi, nes nei vieno smūgio nepataikei. Nukentėjusysis kategoriškai tvirtino, kad D. G. tikrai nesudavė. Tada pajuto labai stiprų smūgį į žandikaulį ir nosį, jam apsisuko galva, tuo metu nežinojo, kas jam sudavė smūgį. Po smūgio atsirėmė su ranka į kriauklę, bėgo kraujas.

Žandikauliu ar nosimi į kriauklę ar sienÄ tikrai neatsitrenkė, nes kriauklės yra žemiau bambos ir, jeigu kristų, tai atsitrenktų keliais. Po suduoto smÅ«gio D. G. išėjo (t. 3, b. l. 15). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. J. taip pat parodė, kad konfliktas buvo tarp jo ir M. K., kad jis bandė M. K. suduoti į pilvÄ , tačiau nepataikė. Ar tokiais veiksmais sudavė smÅ«gį Å¡alia M. K. stovėjusiam D. G., negalėjo pasakyti, tačiau po Å¡ių veiksmų kumščiu gavo smÅ«gį nuo D.

G. į nosį, nesuprato dėl ko, nes su juo nekonfliktavo (t. 1, b. l. 36–37). Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusysis R. J. taip pat parodė analogiÅ¡kai, kad su M. K. nuolat konfliktuodavo, nes M. K. nepatiko jo pavardė, kad jis lenkas, ir pan. Maudantis duÅ¡e, M. K. nepatiko, kad bėga ir laistosi vanduo, nors buvo užuolaida. M. K. per užuolaidÄ pradėjo badyti jį, dėl to jis labai nemaloniai pasijautė, jautė pažeminimÄ , nes norėjo duÅ¡e privatumo. Todėl priėjo prie M. K. aiÅ¡kintis, pasakė jam, jog apsiramintų.

Jis pastÅ«mė M. K. ir sudavė du smÅ«gius, bet nei vieno smÅ«gio nepataikė. Nukentėjusiojo R. J. teigimu jis nejuto, kad bÅ«tų kažkam pataikęs. O be to ir kiti buvę duÅ¡e juokėsi ir sakė, kad nors jis lanko boksÄ , bet nė vieno smÅ«gio nepataikė. Nukentėjusysis nurodė, jog kai stovėjo prieÅ¡ais M. K., D. G. jam buvo 45 laipsnių kampu. GalbÅ«t ir galėjo pataikyti D. G., gal ir galėjo bÅ«ti, kad D. G. gavo smÅ«gį į krÅ«tinę, bet smÅ«gis nebuvo iÅ¡ visų jėgų.

D. G. veiksmas buvo neadekvatus, nes jam jokios grėsmės nebuvo, jis gana toli stovėjo. Su D. G. jokių konfliktų nebuvo, jam nebuvo dėl ko gintis.

10. IÅ¡ 2021 m. liepos 22 d. teisiamajame posėdyje duotų nuteistojo D. G. parodymų nustatyta, kad prausiantis duÅ¡e kažkas pradėjo laistytis, konfliktuoti, jis iÅ¡girdo apsižodžiavimÄ su M. K.. Jau Å¡luostėsi, kai nukentėjusysis R. J. pastÅ«mė M. K. ir du kartus Å¡iam sudavė, iÅ¡ jų vienÄ smÅ«gį pataikė jam, dėl to jis susinervino, buvo įsiutęs, nes jį užpuolė, todėl sudavė smÅ«gį R. J., ir jis parkrito. Nuo R. J. suduoto smÅ«gio pajuto skausmÄ , jam pataikė į krÅ«tinę, bet į medikus nesikreipė, nematė, ar buvo žymės, niekam nepranešė.

Nukentėjusiojo atsiprašė, (t. 2, b. l. 155). 2021 m. gruodžio 2 d. teisiamajame posėdyje teismui perskaičius nuteistojo D. G. parodymus, duotus 2021 m. liepos 22 d. teisiamajame posėdyje, nuteistasis D. G. tvirtino, kad kaltės nepripažįsta, nes gynėsi ir analogiÅ¡kai parodė, kad prausiantis duÅ¡e R. J. pradėjo konfliktuoti su M. K.. R. J. pastÅ«mė M. K. ir tada sudavė du smÅ«gius, iÅ¡ kurių vienÄ kartÄ pataikė jam į deÅ¡inį Å¡onÄ . Po smÅ«gio pajuto skausmÄ , tačiau niekur nesikreipė, pareiÅ¡kimo nerašė, nežinojo, ar buvo mėlynė smÅ«gio vietoje.

Teigė, kad gindamasis atsakė R. J. vienu smÅ«giu. Tvirtino, kad sudavė smÅ«gį R. J., nes jis jį užpuolė, Kai R. J. dėl kažko susiginčijo su M. K. ir tarpusavyje aiÅ¡kinosi santykius, jis stovėjo Å¡alia M. K. apie pusės metro atstumu. D. G. teigė, kad jis tikrai negalėjo numatyti, jog jam bus suduotas smÅ«gis pagal buvusiÄ situacijÄ , prieÅ¡ tai tarp jo ir R. J. jokio konflikto nebuvo. Kai gavo iÅ¡ R. J. smÅ«gį, nieko nelaukė ir iÅ¡ karto jam atsikirto smÅ«giu, nes nežinojo, kokie sekantys jo veiksmai galėjo bÅ«ti.

R. J. sudavė smÅ«gį į galvÄ â€“ nosį. Po smÅ«gio R. J. nukrito ir atsitrenkė į kriaukles (t. 3, b. l. 14–15).

11. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad nuteistasis D. G. sudavė nukentėjusiajam R. J. į galvÄ , pataikė į nosį. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. G. teigia, kad jis niekada nepripažino savo kaltės ir visada teigė, jog savo veiksmÄ atliko kaip gynybinį atsakÄ Ä¯ nukentėjusiojo R. J. jam sukeltÄ fizinį skausmÄ , kai nukentėjusysis pirmas sudavė jam smÅ«gį ranka ir pataikė į krÅ«tinės lÄ stÄ , kad bÅ«tent nukentėjusiojo R. J. elgesys buvo agresyvus ir pavojingas, dėl ko jam buvo iÅ¡kilęs didelis pavojus sveikatai.

Tačiau nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog nuteistasis D. G. pats pripažino, kad įvykio metu tarp jo ir R. J. jokio konflikto nebuvo, kad R. J. konfliktavo su M. K., o jis stovėjo Å¡alia M. K. apie pusės metro atstumu. Pažymėtina, jog nuteistasis D. G. nurodė ir tai, kad abu smÅ«giai buvo skirti M. K., tačiau iÅ¡ jų vienas smÅ«gis pataikė jam į krÅ«tinę. Tai parodo, kad nukentėjusiojo veiksmai ir pyktis nebuvo tiesiogiai nukreipti į nuteistÄ jį D. G., nukentėjusiojo smÅ«gis D.

G. buvo atsitiktinio pobÅ«džio. Galiausiai pažymėtina, kad nuteistasis D. G. nurodė, jog dėl nukentėjusiojo suduoto smÅ«gio ir sukelto fizinio skausmo jis ne tik niekur nesikreipė, bet ir nežino, ar buvo mėlynės. Tai patvirtina, jog nukentėjusiojo smÅ«gis nuteistajam D. G. nebuvo stiprus. Å ios aplinkybės neabejotinai parodo, kad pavojingo kėsinimosi į D. G. nebuvo, nėra pagrindo abejoti ir tuo, kad nuteistasis Å¡iÄ aplinkybę puikiai suprato, tačiau nuteistasis D. G., nieko nelaukęs, sudavė smÅ«gį R.

J. į galvÄ . Å iuo atveju tai, kad nuteistasis D. G. savo veiksmÄ â€“ suduotÄ smÅ«gį R. J. į galvÄ â€“ subjektyviai vertina kaip bÅ«tinÄ jÄ gintį, savaime nereiÅ¡kia, kad vertinant faktinę situacijÄ , nuteistojo D. G. elgesys buvo adekvatus atsakas nukentėjusiajam, juolab, suduodant stiprų smÅ«gį į gyvybiÅ¡kai svarbiausiÄ , pavojingiausiÄ Å¾mogaus kÅ«no vietÄ â€“ galvÄ . Tai, kad pavojingo kėsinimosi nebuvo, patvirtina ir nuteistojo D. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. IÅ¡ jų nustatyta, kad nuteistasis D.

G. pastebėjo, jog R. J. du kartus pastÅ«mė M. K., pradėjo prieÅ¡ jį mosuoti kumščiais, tačiau, jis stovėdamas Å¡alia M. K., net nematė, ar M. K. buvo suduoti smÅ«giai, nes nuleidęs galvÄ Å¡luostėsi toliau. Tuo metu pajuto smÅ«gį į krÅ«tinę ir pamatė prieÅ¡ais stovintį R. J., todėl suprato, kad smÅ«gį gavo nuo jo, ir todėl vienÄ kartÄ smogė nukentėjusiajam į veidÄ (t. 1, b. l. 129–130). Pažymėtina, kad iÅ¡ nuteistojo D. G. parodymų nustatyta aplinkybė, jog jis net nekreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusysis R.

J. mojavo kumščiais prieš M. K., neabejotinai parodo, kad jis jokio pavojaus iš nukentėjusiojo R. J. nejautė. Be to, kaip minėta, pats nuteistasis D. G., stovėdamas šalia M. K., net nepastebėjo, ar R. J. sudavė smūgį M. K.. Pažymėtina, kad nuteistasis D. G. ir apeliaciniame teismo posėdyje patvirtino, kad konfliktas buvo tik tarp M. K. ir R. J., o jis stovėjo šalia, šluostėsi ir net nematė, ar R. J. sudavė smūgį M. K.. D. G. teigimu, pajutus smūgį, jam tiesiog nebuvo kada galvoti, todėl jis, gindamasis, smūgiavo atgal.

Tačiau akivaizdu, kad net pati situacija, kai R. J. su nuteistuoju net nekonfliktavo, kai smÅ«giuota buvo net ne D. G., ir D. G. tai suprato, parodo, kad nuteistasis D. G. jokių pavojingų veiksmų iÅ¡ R. J. tikėtis net neturėjo pagrindo. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į aptartÄ visÄ Ä¯vykio situacijÄ , nėra pagrindo abejoti tuo, kad 2021 m. liepos 22 d. teisiamajame posėdyje nuteistasis D. G. ir parodė tikrÄ jÄ priežastį, dėl kurios jis sudavė smÅ«gį R. J. į galvÄ , t. y., kai R.

J. suduotas smÅ«gis M. K. pataikė jam, jis tiesiog susinervino ir buvo įsiutęs dėl to, kad, nuteistojo vertinimu, nukentėjusysis užpuolė. Pažymėtina, jog vėlesnio proceso metu minėtus 2021 m. liepos 22 d. teisiamajame posėdyje duotus parodymus neigdamas, nuteistasis D. G. nurodė, jog tokius parodymus davė suklaidintas gynėjo. Tačiau nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, be to, visiÅ¡kai nelogiÅ¡ka, kad gynėjas bÅ«tų kaip nors suklaidinęs, ar įtakojęs ginamÄ jį asmenį – nuteistÄ jį D.

G., duoti save kaltinančius parodymus.

12. Aplinkybės, kad jokio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, taigi ir bÅ«tinosios ginties situacijos nebuvo, nagrinėjamoje byloje patvirtina ir liudytojų parodymai. IÅ¡ teisiamajame posėdyje duotų liudytojo M. K. parodymų nustatyta, kad kilus konfliktui su R. J., R. J. jį pastÅ«mė, trenkė į krÅ«tinę, kitÄ smÅ«gį pataikė D. G., kuris stovėjo Å¡onu, po ko, D. G. atsisuko ir trenkė R. J., nes buvo pasimetęs (t. 2, b. l. 154). Liudytojas taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad R. J. smÅ«giai buvo skirti jam, buvo smÅ«giuota į pilvo Å¡onus, tačiau pirmasis smÅ«gis praslydo, o antruoju smÅ«giu nukentėjusysis galbÅ«t pataikė Å¡alia stovinčiam D. G.. Tada D. G. staigiai smÅ«giavo R. J. į veidÄ , kuris po suduoto smÅ«gio parvirto ant grindinio (t. 1, b. l. 119–120).

13. IÅ¡ teisiamajame posėdyje duotų liudytojo A. P. parodymų taip pat nustatyta, kad konfliktas buvo tik tarp R. J. ir M. K.. Liudytojas matė, kad R. J. smÅ«giavo M. K., tačiau, ar pataikė D. G., nematė. Po to matė parkritusį R. J. (t. 2, b. l. 154). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. P. taip pat parodė, kad konfliktas įvyko tarp R. J. ir M. K., Å¡alia M. K. stovėjo D. G.. R. J. abiem rankomis pastÅ«mė M. K. nuo savęs ir smÅ«giavo jam du kartus į pilvÄ . Ar pataikė Å¡alia stovėjusiam D. G., liudytojas nematė. Matė, kad D. G. smogė deÅ¡inės rankos kumščiu R. J. į veidÄ , R. J. pradėjo bėgti kraujas (t. 1, b. l. 115–116).

14. IÅ¡ teisiamajame posėdyje duotų liudytojo S. S. parodymų taip pat nustatyta, kad tarpusavyje apsižodžiavo R. J. ir M. K., R. J. pastÅ«mė M. K., sudavė jam į pilvÄ . D. G. stovėjo Å¡one, jis sudavė į R. J. į galvÄ (t. 2, b. l. 138). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. S. parodė, kad konfliktas įvyko tarp R. J. ir M. K., Å¡alia M. K. stovėjo D. G.. R. J. abiem rankomis pastÅ«mė M. K. nuo savęs ir smÅ«giavo jam du ar tris kartus į pilvÄ . Po to pastebėjo, kad Å¡alia stovėjęs D. G. vienÄ kartÄ deÅ¡inės rankos kumščiu smogė R. J. į veidÄ (t. 1, b. l. 103–104).

15. Taigi iš aptartų liudytojų parodymų visumos nustatyta, kad konfliktas vyko būtent tarp R. J. ir M. K., ir nukentėjusiojo smūgiai buvo skirti M. K., o ne D. G., D. G. tik stovėjo šalia M. K.. Aptartų liudytojų parodymų visuma objektyviai paneigia ir aplinkybę, kad R. J. prieš D. G. elgėsi agresyviai ar pavojingai, kartu patvirtina aplinkybę, kad R. J. D. G. į krūtinę sudavė, pataikė atsitiktinai.

16. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas kaip liudytojos neapklausė M. F., kuri paaiÅ¡kinime nurodė, kad paklausus, kaip viskas nutiko, jai paaiÅ¡kino, jog R. J. apsistumdė su M. K. ir D. G.. Tačiau pažymėtina, kad M. F. įvykio vietoje nebuvo ir pati įvykio nematė, todėl jÄ apklausti nebuvo jokio pagrindo. Å iuo atveju M. F. surašė tik formalų paaiÅ¡kinimÄ tarnybiniame patikrinime dėl įvykio (t. 1, b. l. 79). Apeliaciniame skunde teigiama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas kaip liudytojo neapklausė ir 2020 m. spalio 29 d. tarnybinio patikrinimo iÅ¡vadÄ dėl galimai padaryto drausmės pažeidimo pagal Lietuvos kariuomenės drausmės statuto 74 ir 94 straipsnius suraÅ¡iusio SGK I minosvaidžių bÅ«rio vado ltn E. P..

Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad E. P. 2022 m. sausio 5 d. elektroniniame laiÅ¡ke teismui nurodė, jog jis muÅ¡tynių nematė, klausimÄ dėl drausmės pažeidimo sprendė iÅ¡ liudytojų, nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymų (t. 3, b. l. 31). Akivaizdu, kad E. P. byloje jokių reikÅ¡mingų aplinkybių parodyti negalėtų. Be to, kad E. P. kaip liudytojo apklausa netikslinga pirmosios instancijos teisme, teisiamojo posėdžio metu pripažino ir nuteistais bei jo gynėjas. Kartu, Å¡iame kontekste, pažymėtina, kad aplinkybė, jog tarnybinio patikrinimo iÅ¡vadoje rekomenduojama, vadovaujantis Karių etikos kodekso 25.2 punktu, R.

J. skirti raÅ¡tiÅ¡kÄ Ä¯spėjimÄ dėl drausmės pažeidimo karinės tarnybos metu (t. 1, b. l. 70–74), neÅ¡alina nuteistojo D. G. kaltės dėl jo nusikalstamų veiksmų, susijusių su R. J. padarytu sveikatos sutrikdymu.

17. Kaip jau buvo pažymėta, pripažįstant esant būtinosios ginties situacijai, kėsinimasis turi būti pavojingas, realus bei akivaizdus. Nagrinėjamu atveju tokio kėsinimosi nenustatyta. D. G. buvo suduotas tik vienas smūgis, taigi nukentėjusiojo veiksmai nebuvo intensyvūs, smūgis suduotas ranka, tai yra nenaudojant jokių pavojingų priemonių, ar įrankių, smūgis nebuvo tiesiogiai nukreiptas prieš D. G., taigi D. G. suduotas smūgis vienareikšmiškai buvo atsitiktinio pobūdžio, galiausiai dėl suduoto smūgio ir patirto fizinio skausmo D.

G. niekur nesikreipė (kaip nustatyta, D. G. net negalėjo nurodyti, ar dėl nukentėjusiojo smÅ«gio buvo atsiradusios mėlynės), taigi žala, juolab reikÅ¡minga, D. G. sveikatai nebuvo padaryta. Akivaizdu, kad bÅ«tinosios ginties situacija nesusidarė ir pagrindo spręsti, kad nuteistasis D. G. veikė esant bÅ«tinosios ginties situacijai, nėra. Nenustačius, kad R. J. atliko kokius nors pavojingus, realius ir akivaizdžius veiksmus, nuo kurių bÅ«tų turėjęs teisę gintis D. G., nėra pagrindo pripažinti Å¡iuo atveju buvus bÅ«tinosios ginties situacijÄ .

Konstatuotina, kad D. G. sudavė nukentėjusiajam R. J. smÅ«gį į galvÄ tyčia.

18. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko skyriaus 2020 m. spalio 6 d. specialisto išvados Nr. G 357/2020 (10) nustatyta, kad R. J. padaryta dešinio antakio, apatinio žandikaulio kairio kampo srities – žando sumušimas, poodinės kraujosruvos dešinės akies apatiniame voke, nosyje, kraujosruva dešinio skruosto gleivinėje, dešinio viršutinio žandikaulio 1 kandžio defektas, nosies kaulų ir pertvaros lūžimas. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, pvz., ranka, kumščiu, koja ir panašiai, galimi ir įvykio aplinkybėse nurodomu ar jam artimu būdu, laiku, mažiausia trijų smūgių pasėkoje. Tokiu būdu R. J. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl nosies kaulų ir pertvaros lūžimo sveikata sutrikdoma ilgiau nei 10 dienų (t. 1, b. l. 45–47).

19. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. G. teigia, kad byloje nebuvo įrodyta, jog jis atliko daugiau nei vienÄ smÅ«gį, o tai lemia, kad nėra paneigta, jog nukentėjusiajam nosies kaulų ir pertvaros lūžimas galėjo bÅ«ti padarytas kito nukentėjusiojo kontakto su kietais bukais daiktas metu. Byloje nepavyko objektyviai, paÅ¡alinus visas abejones, nustatyti, kokie sužalojimai nukentėjusiajam kilo bÅ«tent dėl jo vieno smÅ«gio ranka, o kurie sužalojimai su jo veiksmais niekaip nesusiję. Taip pat teismas nepaisė gynėjo iÅ¡keltų abejonių, kad sužalojimas galėjo atsirasti ir nukentėjusiajam krentant duÅ¡inėse ant slidžios plytelių dangos, atsitrenkiant į kietÄ bukÄ daiktÄ (kriauklę ar kitÄ atsikiÅ¡usiÄ daikto dalį). Tokie gynybos argumentai vertintini kritiÅ¡kai ir atmestini kaip prieÅ¡taraujantys nustatytų faktinių baudžiamosios bylos aplinkybių visumai.

20. Teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas A. J. patvirtino Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko skyriaus 2020 m. spalio 6 d. specialisto išvadoje Nr. G 357/2020 (10) padarytas išvadas. Ekspertas nurodė, kad nukentėjusysis buvo apžiūrėtas tiesiogiai, išvada duota remiantis objektyviu tyrimu ir medicinos dokumentų duomenimis, nustatyta, kad nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai - dešinio antakio apatinio žandikaulio kairio kampo srities žando sumušimas, poodinės kraujosruvos dešinės akies apatiniame voke, nosyje, kraujosruva dešinio skruosto gleivinėje ir dešinio viršutinio žandikaulio pirmo kandžio defektas, nosies kaulo, pertvaros lūžimas.

Pagal sužalojimus turėjo būti suduoti ne mažiau kaip trys smūgiai. Kartu ekspertas patvirtino, kad nosies pertvaros ir kaulo lūžis galėjo būti padaryti vienu smūgiu, suduodant tiesioginį smūgį į nosies nugarėlės viršutinį arba vidurinį trečdalį. Ekspertas paaiškino ir tai, jog sužalojimų lokalizacija rodo, kad sužalojimas negalėjo būti padarytas griūnant, tokiu atveju turėjo būti sužalota nosies nugarėlės apatinė dalis, kadangi tai yra labiausiai atsikišęs veido anatominis taškas, žandas tuo labiau negalėtų būti sužalotas griuvimo, kritimo metu.

Ekspertui parodžius prie įvykio vietos apžiÅ«ros protokolo pridėtas fotolenteles Nr. 8 ir Nr. 9, kur pažymėta įvykio vieta (t. 1, b. l. 17), ekspertas paaiÅ¡kino, kad kieti, buki daiktai turi kampus, briaunas, ir Å¡i sÄ voka yra labai plati. Kai asmuo kontaktuoja su tokiu daiktu, kuris pavaizduotas fotografijoje, iÅ¡oriniuose sužalojimuose, odoje lieka tam tikri pėdsakai, atsiranda nubrozdinimai, žaizda. Jeigu yra tokio pobÅ«džio kritimas, tai sužalojimai turi bÅ«ti ir kitose kÅ«no vietose. Ekspertas patvirtino, kad iÅ¡oriniai sužalojimai turėjo bÅ«ti visai kitokie, jeigu asmuo duÅ¡e bÅ«tų atsitrenkęs į kriauklę, kuri užfiksuota fotolentelėje, t. y. turėjo bÅ«ti sužalojimai nosyje – nubrozdinimas arba kokia muÅ¡tinė žaizda, o Å¡iuo atveju to fiksuota nebuvo.

Patikino, jog atsitrenkus į grindis, tikrai toks sužalojimas taip pat neatsirastų, nes tai yra plokščias pavirÅ¡ius ir kontaktuojama su labiau atsikiÅ¡usiais anatominiais veido taÅ¡kais. Å iuo atveju nosies lūžio vieta yra ne ta, kuri turėjo bÅ«ti atsitrenkant į grindis. Dar vienas sužalojimas buvo į žandÄ . Trečias smÅ«gis į deÅ¡inio antakio vidinį galÄ . Ekspertas patvirtino, kad dėl nosies lūžio yra nustatytas nesunkus sužalojimas, o kiti du sužalojimai atitiktų nežymų sveikatos sutrikdymÄ (t. 3, b. l. 32–34).

21. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam R. J. padaryti sužalojimai buvo nustatyti tiesiogiai jo apžiÅ«ros metu. Teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas A. J. patvirtino, kad nosies pertvaros ir kaulo lūžis galėjo bÅ«ti padaryti vienu smÅ«giu, tai yra tiesioginiu smÅ«giu į nosies nugarėlės virÅ¡utinį arba vidurinį trečdalį. Teismo medicinos ekspertas A. J. kategoriÅ¡kai paneigė, kad Å¡is sužalojimas galėjo atsirasti, jeigu nukentėjusysis R. J. duÅ¡e bÅ«tų atsitrenkęs į kriauklę, kuri buvo įvykio vietoje ir yra užfiksuota fotolentelėje (t. 1, b. l. 17). Taigi ir Å¡iuo atveju nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad nebuvo nustatytas R. J. padaryto sužalojimo mechanizmas. Be kita ko, teismo medicinos ekspertas patvirtino, kad bÅ«tent dėl nosies lūžio R. J. yra nustatytas nesunkus sužalojimas, o kiti du sužalojimai atitiktų tik nežymų sveikatos sutrikdymÄ .

22. Atsižvelgdamas į aptartų duomenų visumÄ , apygardos teismas neturi pagrindo abejoti tuo, kad nuteistasis D. G. tyčia vienÄ kartÄ kumščiu smogė nukentėjusiajam R. J. į veidÄ bei tokiu veiksmu nukentėjusiajam padarė nosies kaulų ir pertvaros lūžimÄ , ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatÄ , todėl skundžiamu nuosprendžiu D. G. nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai ir jis nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį pagrįstai ir teisėtai. Dėl nuteisimo pagal BK 284 straipsnį 23.

Apeliantas nesutinka su tuo, kad atlikdamas iÅ¡imtinai gynybinį vienkartinį veiksmÄ , t. y. smÅ«gio ranka sudavimÄ agresyviai jį puolusiam R. J., jis galėjo suvokti ir numatyti, kad dėl to bus sutrikdyta vieÅ¡oji rimtis ir tvarka. Teigia, kad įstatymų leidėjas, formuodamas BK 284 straipsnio konstrukcijÄ , apibrėžė visiÅ¡kai kitokias situacijas, kai yra sutrikdoma vieÅ¡oji rimtis ir tvarka, todėl yra bÅ«tina panaikinti teismo nuosprendį dėl jo nuteisimo pagal BK 284 straipsnį.

24. BK 284 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vieÅ¡oje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiÅ¡kai tyčiodamasis arba vandaliÅ¡kais veiksmais demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarkÄ . Taigi Å¡iame straipsnyje apraÅ¡yta veika – nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimas – reiÅ¡kiasi bent vienu iÅ¡ straipsnio dispozicijoje įtvirtintų savarankiÅ¡kų alternatyvių bÅ«dų: įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiÅ¡ku tyčiojimusi, vandaliÅ¡kais veiksmais.

25. Teismų praktikoje pažymima, kad traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį turi bÅ«ti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Å ie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar vieÅ¡oje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto Å¡iurkščiai pažeminti ar Å¡okiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis iÅ¡gÄ stis, ar kilo sumaiÅ¡tis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan.

Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-697/2019).

26. VieÅ¡osios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi bÅ«tina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbÄ aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir Å¡ių padarinių norėtų. Tačiau dėl padarinių kaltininko tyčia gali bÅ«ti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, esant neapibrėžtai tyčiai, vieÅ¡osios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009).

Asmeninio pobÅ«džio paskatų buvimas nepaneigia veikos prieÅ¡ingumo vieÅ¡ajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka vieÅ¡Ä vietÄ ir bÅ«dÄ , kuriuo demonstruoja nepagarbÄ aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarkÄ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-445/2013, 2K-141/2015, 2K-146-511/2016, 2K-234-895/2020, 2K-101-489/2021, 2K-124-719/2022).

27. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, pripažindamas kaltu ir nuteisdamas D. G. pagal BK 284 straipsnį, motyvavo tuo, kad bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog D. G. smurtinio pobÅ«džio veiksmai R. J. buvo įvykdyti vieÅ¡oje vietoje – (duomenys neskelbtini) bataliono teritorijoje esančioje įrengtoje duÅ¡inės patalpoje, kurioje be kaltinamojo ir nukentėjusiojo dar buvo penki privalomÄ jÄ karo tarnybÄ atliekantys asmenys – liudytojai A. G., S. S., M. K., A. P., D. J.. Minėti asmenys buvo nusikaltimo liudytojai, visi matė nukentėjusįjį sužalotÄ , liudytojas D. J. pajuto natÅ«ralų iÅ¡gÄ stį, liudytojui M. K. sutrukdė praustis, todėl, teismo įsitikinimu, neabejotinai buvo sutrikdyta vieÅ¡oji rimtis ir tvarka.

28. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tuo, kad (duomenys neskelbtini) bataliono teritorijoje esanti įrengta duÅ¡inės patalpa yra vieÅ¡a vieta, joje be nuteistojo D. G. ir nukentėjusiojo R. J. dar buvo karo tarnybÄ atliekančių asmenų, tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tuo, kad nuteistasis savo veiksmu – suduodamas smÅ«gį nukentėjusiajam į veidÄ , padarė vieÅ¡osios tvarkos pažeidimÄ .

29. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju konfliktavo liudytojas M. K. su nukentėjusiuoju R. J., o D. G. stovėjo Å¡one. D. G. sudavė tik vienÄ smÅ«gį po to, kai susinervino dėl nukentėjusiojo R. J. veiksmo, kai Å¡is, suduodamas smÅ«gį M. K., pataikė jam. Po to D. G. jokių neteisėtų veiksmų daugiau neatliko. Å iuo atveju nenustatyta, kad nors vienas liudytojas dėl D. G. veiksmo bÅ«tų pasijutęs Å¡iurkščiai pažemintas ar Å¡okiruotas.

30. Kaip jau aptarta, Å¡iuo atveju pats liudytojas M. K., kai nukentėjusysis R. J. maudėsi duÅ¡e, jį įžeidinėjo ir badė per užuolaidÄ , taip pažeisdamas nukentėjusiojo R. J. privatumÄ , ir bÅ«tent dėl to tarp jų prasidėjo konfliktas. IÅ¡ teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojų D. J., A. G. parodymų nustatyta, kad jie jokių muÅ¡tynių veiksmų apskritai nematė, taip pat ir to momento, kai D. G. sudavė smÅ«gį R. J., jie pamatė tik sumuÅ¡tÄ ir kruvinÄ R.

J., kai Å¡is atėjo nusiprausti, tačiau Å¡i aplinkybė praustis nesutrukdė, jie parodė, kad pasijuto nemaloniai dėl to, kad taip įvyko R. J. (t. 2, b. l. 138, 154, t. 1, b. l. 107–108, 111–112). Liudytojas S. S. tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad jam Å¡is įvykis nieko nesutrukdė, jis dėl to jokio blogumo nejuto, po suduoto smÅ«gio R. J. iÅ¡ karto nuėjo į duÅ¡Ä (t. 2, b. l. 138, t. 1, b. l. 103–104). Liudytojas A. P. tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu taip pat neparodė, kad dėl D.

G. R. J. suduoto smūgio jautėsi šokiruotas, jis dėl to jokių emocijų neišsakė, jo nuomone, apskritai dėl konflikto kaltas buvo nukentėjusysis (t. 2, b. l. 154, t. 1, b. l. 115–116).

31. Atsižvelgiant į aptartus duomenis nustatyta, kad nors nuteistasis D. G. smurtavo vieÅ¡oje vietoje, nors ir matant kitiems asmenims, tačiau sudavė tik vienÄ smÅ«gį, nenustačius, jog įvykio vietoje buvę asmenys pasijuto Å¡iurkščiai pažeminti ar Å¡okiruoti, ar kad buvo nutraukta tuo metu jų vykusi veikla, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie duomenys visiÅ¡kai nepagrindžia BK 284 straipsnio sudėties požymių buvimÄ nuteistojo D. G. veiksmuose, todėl D. G. pagal BK 284 straipsnį iÅ¡teisintinas, nesant jo veiksmuose Å¡ios nusikalstamos veikos požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl BPK pažeidimų ir kitų procesinių klausimų 32. Apeliaciniame skunde teigiama, kad galiojančiame Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 18 skyriuje (lot. expressis verbis) yra nurodyta, jog karių ir karininkų bylas dėl tarnybos arba su tarnyba susijusių teisės pažeidimų nagrinėja specializuotas teismas, todėl Tauragės apylinkės teismui, kaip bendrosios kompetencijos teismui, nėra suteikta teisė ir kompetencija nagrinėti Å¡iÄ bylÄ , teismas turėjo Å¡iÄ bylÄ nutraukti.

33. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, Å¡is klausimas buvo iÅ¡spręstas Tauragės apylinkės teismo Å ilalės rÅ«mų 2021 m. gruodžio 10 d. nutartimi. Taip pat Å¡is klausimas buvo iÅ¡spręstas ir nagrinėjant bylÄ apeliaciniame teismo posėdyje (t. 3, b. l. 107). Dar kartÄ akcentuotina, kad Å¡iuo atveju konfliktas, kurio metu nukentėjusiajam R. J. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, įvyko ne dėl su karine tarnyba susijusių santykių, o tuo metu, kai kariai maudėsi duÅ¡e, įvykus asmeninio pobÅ«džio nesutarimui. Todėl Å¡iuo atveju Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas netaikytinas ir D. G. baudžiamoji byla yra teisminga bendrosios kompetencijos, t. y. apylinkės teismui. Å iuo atveju nėra jokio pagrindo kreiptis ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismÄ .

34. BPK 223 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ turi iÅ¡nagrinėti tos pačios sudėties teismas. Jeigu kuris nors iÅ¡ teisėjų dėl kokios nors priežasties negali toliau dalyvauti posėdyje, jį gali pakeisti kitas teisėjas, tačiau byla turi bÅ«ti pradedama nagrinėti iÅ¡ pradžių, iÅ¡skyrus BPK 222 straipsnyje („Atsarginis teisėjas“) nustatytus atvejus. Å iame BPK straipsnyje įtvirtintas teismo sudėties nekeičiamumo principas užtikrina iÅ¡samų ir neÅ¡aliÅ¡kÄ bylos iÅ¡nagrinėjimÄ .

35. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pasikeitus teisėjui, byla nebuvo pradėta nagrinėti iÅ¡ naujo, tačiau šį pažeidimÄ savo iniciatyva iÅ¡taisė apeliacinės instancijos teismas (t. 3, b. l. 114–123). Tokiu bÅ«du nėra pagrindo konstatuoti, kad Å¡is baudžiamojo proceso pažeidimas suvaržė įstatymų garantuotas proceso dalyvių teises.

36. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendyje liko neįvertintas ir R. J. elgesys, nors akivaizdu, kad, remiantis BPK 257 straipsnio 1 dalimi, teismas turėjo priimti atskirÄ nutartį ir informuoti prokurorÄ apie galbÅ«t R. J. padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ vieÅ¡ojoje vietoje smurtaujant prieÅ¡ M. K. ir D. G., numatytÄ BK 284 straipsnyje.

37. BPK 257 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiÅ¡kėja, kad kaltinamasis gali bÅ«ti padaręs kitÄ nusikalstamÄ veikÄ , kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat kad nusikalstamÄ veikÄ gali bÅ«ti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneÅ¡a prokurorui.

38. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, numatytų BPK 257 straipsnio 1 dalyje, kurioms esant teismas turėtų pareigÄ motyvuota nutartimi apie tai praneÅ¡ti prokurorui. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, kolegija n u s p r e n d ž i a : panaikinti Tauragės apylinkės teismo Å ilalės rÅ«mų 2022 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį – deÅ¡imties mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos penkis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ nuosprendį.

D. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Panaikinti Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2022 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos penkis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.

KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ . Teisėjai Daiva Jazbutienė Edita Lapinskienė Linas Pauliukėnas