2016-05-25 Nr. AB-11324-3-61-3-03867-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-130-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03867-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovams Specialiųjų tyrimų tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Specialiųjų tyrimų tarnybos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja J. K. kreipėsi į teismą prašydama priteisti laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 22 105,67 Lt ir nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (b. l. 1–4, 11–12).

Paaiškino, kad Specialiųjų tyrimų tarnyboje ginčo laikotarpiu ėjo statutinės valstybės tarnautojos pareigas (A lygio 12 kategorijos), jai suteikta 1 kvalifikacinė kategorija. Pareiškėjai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, vadovaujantis nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojančiu Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimu, kuriuo sumažinti pareiginių algų koeficientai, ir Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimu, kuriuo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažinti priedai už kvalifikacines kategorijas. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino nurodytą teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad pareiškėjos darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjai turi būti grąžinta.

Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, kartu atstovaudama ir Lietuvos valstybę, atsiliepime (b. l. 23–27, 60–61) prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pripažįsta, kad darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai susidarė dėl to, kad ginčo laikotarpiu buvo vykdomi galiojantys įstatymai, kurie vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nustatytos pareigos nustatyti valstybės tarnautojų dėl netinkamai nustatyto teisinio reguliavimo patirtų praradimų (neišmokėtos darbo užmokesčio dalies) kompensavimo tvarką, tol atsakovas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą. Skundo tenkinimo atveju prašo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą ieškinio senatį. Taip pat prašo atidėti sprendimo vykdymą, nes nėra skirta lėšų sprendimams vykdyti tokio pobūdžio bylose.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjai J. K. iš atsakovo Specialiųjų tyrimų tarnybos 17 364,10 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Atsakovui Specialiųjų tyrimų tarnybai nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad dėl prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo taikymo pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidarė 22 984,86 Lt darbo užmokesčio nepriemoka. Pažymėjo, kad vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai asmens teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai neišmokėta iki šiol. Nurodytas turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjos teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjos teisę ginčo laikotarpiu gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – darbo užmokesčio nepriemoka. Veiksmingas pareiškėjos teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2014 m. sausio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) yra konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi apie nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažintą darbo užmokestį pareiškėja vėliausiai turėjo sužinoti 2009 m. rugpjūčio 8 d. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos. Pareiškėja skundą teismui padavė 2013 m. rugsėjo 27 d., taigi reikalavimui priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką praleido ieškinio senaties terminą. Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl neišmokėtas darbo užmokestis pareiškėjai gali būti priteisiamas tik nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio.

Pareiškėja prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, viršijantį 3 metus. Pareiškėja į teismą kreipėsi 2013 m. rugsėjo 27 d. Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarime pripažino, kad Darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija) prieštaravo, o 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai. Konstitucinis Teismas tame pačiame nutarime (nutarimo IV skyriaus 13 dalyje) konstatavo, kad iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo Darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Ši išvada iš esmės reiškia ne ką kita, kaip tai, kad minėtos Darbo kodekso nuostatos pripažinimas antikonstitucine nėra reikšmingas tik tiems teisiniams santykiams, kurių teisinė kvalifikacija jau yra pasibaigusi, t. y. asmuo yra praradęs teisę kreiptis į teismą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai tinkamai įgyvendinus teisę kreiptis į teismą, ginčo teisinių santykių kvalifikacija dar nėra baigta. Todėl atsižvelgus į minėtą Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, pareiškėjos teisė į priteisiamą neišmokėto darbo užmokesčio sumą neribojama. Priešingu atveju teisminis pareiškėjos teisės gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą gynimas nebūtų veiksmingas, o teismas spręsdamas ginčą taikytų įstatymą, prieštaraujantį Konstitucijai.

Pagal pateiktą pažymą apie pareiškėjos darbo užmokestį, pareiškėjai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėta 22 984,86 Lt darbo užmokesčio. Teismui nėra pagrindo abejoti pažymos teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino darbo užmokestį apskaičiuojančios ir mokančios institucijos atsakingi darbuotojai. Atitinkamai pritaikius ieškinio senatį laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjai neišmokėta 17 364,10 Lt, ši suma pareiškėjai ir priteistina.

Kadangi pareiškėja tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijusi su Specialiųjų tyrimų tarnyba, t. y. subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjai darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, byloje dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, kurioje pareiškėja, formuluodama savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais. Pareiškėja prašo priteisti jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl neišmokėtas darbo užmokestis priteisiamas iš darbdavio – Specialiųjų tyrimų tarnybos.

Remdamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos turtinė teisė buvo pažeista, jos darbo užmokestį perskaičiavus pagal įstatymą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Būtent pastaroji aplinkybė ir leidžia teismui priimti pareiškėjai palankų sprendimą, o ji, manydama, kad jai taikomas įstatymas pažeidžia Konstituciją, dėl darbo užmokesčio nepriemokos išmokėjimo į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdama, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjai, kuri nebūtų tikra, kada jos pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos. Tuo labiau kad, kaip jau konstatuota, galimybė ginti darbo užmokesčio mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma atitinkamų senaties terminų. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinęs darbo užmokesčio fondui skiriamų piniginių lėšų tvarką, teismas nusprendė, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, byloje atstovaudamas ir Lietuvos valstybę, su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti (b. l. 81–82).

Apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kurie buvo suformuluoti atsakovo atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Mano, kad teismas, sprendimo įvykdymą siedamas su pažeistų teisių gynimo termino pabaiga, plečiamai aiškina įvykdymo sąvoką. Pareiškėjos darbo užmokestis buvo ne tik sumažintas, bet ir išmokėtas, taigi atitinkamos normos įgyvendintos iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo. Atitinkamai, STT sumažindama ir išmokėdama darbo užmokestį, veikė teisėtai. STT nuomone, įstatymų leidėjo delsimas nustatyti atitinkamų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą nelaikytinas nepagrįstų – jis vertintinas kaip pateisinamas objektyviomis aplinkybėmis, tokiomis kaip valstybės finansinės galimybės ir tarptautiniai įsipareigojimai. Šiuo metu nėra priimtas joks norminis teisės aktas, kuriuo vadovaujantis STT galėtų pareiškėjai išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, todėl nėra teisinio pagrindo išmokėti sumą, kuri iki 2013 m. liepos 1 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo neišmokėta dėl darbo užmokesčio mokėjimo metu galiojusių valstybės tarnybos įstatymo bei STT statuto 30 straipsnio nuostatų taikymo. Pažymi, kad STT sumažindama ir išmokėdama pareiškėjai darbo užmokestį, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, negalėjo veikti kitaip, todėl teismo sprendimo dalis, kuria neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteista būtent iš STT, neatitinka teisingumo principo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, priteisimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Specialiųjų tyrimų tarnyboje ėjo statutinės valstybės tarnautojos pareigas (A lygio 12 kategorijos), jai suteikta 1 kvalifikacinė kategorija. Pareiškėjai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, vadovaujantis nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojančiu Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimu, kuriuo sumažinti pareiginių algų koeficientai, ir Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimu, kuriuo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažinti priedai už kvalifikacines kategorijas.

Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Tarnybos pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos stažą, tarnybinį rangą, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos. Tarnybos pareigūnų pareiginė alga, priedas už tarnybos stažą, tarnybinį rangą, kvalifikacinę kategoriją ir priemokos mokami Valstybės tarnybos įstatymo ir šio Statuto nustatyta tvarka. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23–25 straipsnių nuostatas, valstybės tarnautojo darbo užmokesčio pagrindinę dalį sudaro pareiginė alga, kurios dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 1 priede atitinkamai valstybės tarnautojo pareigybės kategorijai nustatytą pareiginės algos koeficientą; statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis yra pareiginės algos procentais išreikštas priedas už kvalifikacinę kategoriją, laipsnį ar tarnybinį rangą, už tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad priedas už kvalifikacinę kategoriją mokamas statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka.

Pareiginių algų koeficientai pagal valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių) pareigybių kategorijas yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede. Seimo 2009 m. liepos 17 d. priimto Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363 3 straipsniu buvo pakeistas Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas, atsižvelgiant į tai, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai pareigybių kategorijoms nuo 11 iki 20. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. 12 kategorijos pareiginės algos koeficientas sumažėjo nuo 5,7 iki 5,64. Šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad toks reguliavimas galioja iki 2010 m. gruodžio 31 d. Vėliau koeficientų sumažinimas buvo kelis kartus pratęstas. Seimo 2009 m. liepos 17 d. priimtu Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymu, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. pareigūnams sumažinti priedai už kvalifikacinę kategoriją, tokiu būdu pareiškėjos priedas už 1 kvalifikacinę kategoriją sumažėjo nuo 45 proc. pareiginės algos iki 30 proc. Priedo už kvalifikacinę kategoriją mažinimas turėjo galioti iki 2010 m. gruodžio 31 d. Tačiau galiojimas kelis kartus buvo pratęstas.

Atsižvelgiant į pareiškėjos užimamą pareigybę ir turimą kvalifikacinę kategoriją (A lygis, 12 kategorija, 1 kvalifikacinė kategorija), ginčo laikotarpiu pareiškėja gavo sumažintą pareiginę algą dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento, atitinkamai ir mažesnius priedus už suteiktą kvalifikacinę kategoriją, rangą ir tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kurie išreikšti pareiginės algos procentais, taip pat mažesnį priedą už kvalifikacinę kategoriją (b. l. 52–54).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatęs, jog pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų dydžius, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo, nusprendė pareiškėjos pažeistas teises apginti priteisiant jai visą, išskyrus už tą laikotarpį, kuriam taikytina ieškinio senatis, dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą.

Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai ginčo laikotarpiu nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl praradimų, patirtų dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo, kompensavimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš atsakovo. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016; 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. vasario 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-730-520/2016; 2016 m. vasario 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-883-520/2016 ir kt.).

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos J. K. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė