2018-03-21 Nr. AB-5811-3-61-3-04361-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1684-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04361-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas) 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d. Šiuo laikotarpiu jam nebuvo sudarytos sąlygos pasimatyti su šeimos nariais. Pareiškėjui nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai, o trumpalaikiai pasimatymai nebuvo organizuojami tinkamai. Nurodė, kad jo šeimyninė padėtis yra itin sunki, todėl teisės pasimatyti, konkrečiai fizinio kontakto ribojimas, turėjo įtakos jo santykiams su sutuoktine. Aplinkybę, jog jam, kaip suimtajam, nebuvo suteikiama teisė į pasimatymus, o nuteistiesiems tokia teisė suteikiama, laikė diskriminuojančia. Tokius Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, pareiškėjas vertino kaip konstitucinės vertybės - šeimos - paneigimą, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) bei ją aiškinančios Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos nesilaikymą. Dėl šių pažeidimų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė pažemintu orumu, nerimu dėl tolimesnės šeimos ateities, miego sutrikimais, psichologiniais sunkumais, sveikatos pablogėjimu. Pabrėžė, kad šis pažeidimas atsiliepia ne tik jam, bet kelia dvasinį skausmą ir jo sutuoktinei. Ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas net 36 mėnesius turėjo įtakos jo sveikatai, jis tapo išsiblaškęs, silpnas, uždaras, jaučia nuolatinį psichologinį stresą.

3. Pareiškėjo teigimu, netinkamai buvo organizuojami ir trumpalaikiai pasimatymai, t. y. lankytojų gausa, eilės nebuvimas, tai atėmė jam galimybę pasimatyti su savo sutuoktine, kuri dėl sunkios ekonominės padėties bei psichologinių sutrikimų yra išvykusi iš Lietuvos. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 ir 6.271 straipsniais, prašo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

4. Pareiškėjas skunde taip pat prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, kurį praleido dėl objektyvių ir nuo jo nepriklausiusių aplinkybių. Teismo posėdyje paaiškino, kad jo santuoka buvo nutraukta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartimi.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo.

6. Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau –ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 22 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė pasimatyti. Pasimatymų skaičius nėra ribojamas, tačiau pasimatymas galimas tik gavus ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro ar teismo sutikimą. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 62 punkte nurodyta, kad asmenys, norintys pasimatyti su suimtuoju, registruojami direktoriaus nustatyta tvarka. Teisę į pasimatymą suteikia bylą tiriantis pareigūnas ar bylą nagrinėjantis teisėjas, o atsakovo atstovas privalo užtikrinti tą teisę. Vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte nustatyta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto.

7. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nėra įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), reglamentuoja tik trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimą, ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nenumatyta ir Vidaus tvarkos taisyklėse.

8. Akcentavo, kad pareiškėjo skundas grindžiamas ne įrodymais, o samprotavimais, abstrakčiai cituojant nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais ar konkretesniais argumentais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Pareiškėjas tik pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neįrodė padarytos žalos, nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 13 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui E. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas Lukiškių TI-K, nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinę žalą prašo atlyginti laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d., į teismą su skundu kreipėsi 2016 m. lapkričio 3 d., todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2013 m. lapkričio 2 d. praleido ieškinio senaties terminą. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

12. Teismas nurodė, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes.

Žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo bylose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į pažeidimų pobūdį, ne kartą yra konstatavęs, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Savo prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjas motyvavo aplinkybe, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik susipažinęs su Lukiškių TI-K 2016 m. liepos 26 d. raštu Nr. 96-2595, kuriame buvo nurodyta, jog Lukiškių TI-K yra įrengtos patalpos ilgalaikiams pasimatymams, tuo tarpu jam iki tol buvo nurodoma, jog tokios patalpos nėra įrengtos.

Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos pateisinančiomis delsimą kreiptis į teismą. Pareiškėjo minėtame Lukiškių TI-K 2016 m. liepos 26 d. rašte Nr. 96-2595, kuris skirtas kitam asmeniui, paaiškinta pasimatymų skyrimo nuteistiesiems tvarka, nurodant trumpalaikių pasimatymų, kurių metu galimas fizinis kontaktas, suteikimo grafiką ir suimtųjų bei nuteistųjų trumpalaikių pasimatymų be fizinio kontakto suteikimo grafikas. Iš šiame rašte nurodytų aplinkybių matyti, kad Lukiškių TI-K administracija laikėsi pozicijos, jog suimtiesiems nėra suteikiami pasimatymai, kurių metu leidžiamas fizinis kontaktas.

Taip pat, byloje pateiktas Lukiškių TI-K atsakymas pareiškėjo sutuoktinei, kuriame, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsniu ir Vidaus tvarkos taisyklėmis, paaiškinta, jog suimtiesiems nėra suteikiami ilgalaikiai pasimatymai bei pasimatymai, kurių metu leidžiamas fizinis kontaktas. Lukiškių TI-K taip pat pažymėjo, jog Eksploatavimo taisyklėse nėra įtvirtintas reikalavimas tardymo izoliatoriuose įrengti ilgalaikių pasimatymų patalpas. Šiuo teisės aktu vadovautasi ir Lukiškių TI-K 2016 m. gegužės 4 d. rašte Nr. 96-1094 nurodant, kad suimtiesiems ilgalaikiai pasimatymai nėra suteikiami.

Minėtuose raštuose nėra nurodyta, jog tokios patalpos Lukiškių TI-K nėra įrengtos, o tik pažymėta, kad, vadovaujantis teisės aktais, suimtiesiems nėra suteikiami ilgalaikiai pasimatymai ir trumpalaikiai pasimatymai, kurių metu leidžiamas fizinis kontaktas. Minėtomis Eksploatavimo taisyklių nuostatomis buvo vadovautasi siekiant papildomai pagrįsti savo poziciją. Todėl nesutiktina, kad Lukiškių TI-K 2016 m. liepos 26 d. rašte Nr. 96-2595 pateikta informacija yra priešinga pareiškėjui bei jo sutuoktinei pateiktuose raštuose nurodytoms aplinkybėms, t. y. pareiškėjui buvo suteikta neteisinga informacija, nulėmusi teisių pažeidimą, apie kurį jis sužinojo tik susipažinęs su 2016 m. liepos 26 d. raštu Nr. 96-2595.

13. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos neturėjo galimybės kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl pareiškėjo prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą netenkino, reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2013 m. lapkričio 2 d. atmetė kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą.

14. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamai bylai aktualus Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnis, kurio iki 2016 m. kovo 31 d. galiojusios redakcijos 4 dalyje buvo nustatyta, jog pasimatymų tvarka numatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, kurių 65 punkto (2009 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1R-172 redakcija), buvo nustatyta, jog pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojo nauja Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio redakcija, kurio 4 punkte perkelta minėta Vidaus tvarkos taisyklių nuostata, įpareigojanti įrengti pasimatymų patalpas taip, kad suimtojo ir lankytojo fizinis kontaktas nebūtų galimas. Atitinkamai nuo 2016 m. balandžio 1 d. ši nuostata buvo pašalinta iš Vidaus tvarkos taisyklių (2016 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 1R-110 redakcija). Taigi nacionaliniuose teisės aktuose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo įtvirtintas reikalavimas užtikrinti, kad pasimatymų metu nebūtų galimas fizinis kontaktas tarp suimtojo ir lankytojo.

15. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K savo veikloje turi vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais, bet ir įsigaliojusiomis, ratifikuotomis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika teismas pažymėjo, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedantį palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis. Teismas rėmėsi EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimu byloje T. V.prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42615/06, kuriame konstatuota, kad Lietuvos teisės aktai iš esmės riboja kardomajame kalinime esančių asmenų teises į pasimatymus labiau negu nuteistų asmenų, laikomų pataisos namuose, todėl toks ribojimas galimas tik išimtiniais atvejais. Teismas vertino, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus ir šios teisės įgyvendinimo tvarka, neatitinka Konvencijos nuostatų. Nagrinėjamoje byloje susiduriama su įstatymo ir Konvencijos normų kolizija.

16. Teismas pažymėjo, kad įstatymo ir tarptautinės sutarties nuostatų kolizija yra teisės taikymo klausimas, kuris turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatas. Šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teismas vertino, kad minėtame EŽTT sprendime nurodytas nediskriminavimo principo pažeidimas konstatuotinas ir skirtingam pasimatymų, kurių metu leidžiamas fizinis kontaktas, reglamentavimui.

17. Byloje pateikti Lukiškių TI-K 2015 m. rugsėjo 29 d. atsakymas pareiškėjo sutuoktinei Nr. 22-300 į jos 2015 m. rugsėjo 10 d. prašymą, 2015 m. spalio 12 d. atsakymas Nr. 22-471 į 2015 m. rugsėjo 20 d. prašymą, patvirtina, kad pareiškėjo sutuoktinei buvo atsisakyta suteikti ilgalaikius pasimatymus su vyru. Taip pat pateiktas Lukiškių TI-K 2016 m. balandžio 5 d. atsakymas Nr. 96-1094, kuriame pažymėta, kad ilgalaikiai pasimatymai tardymo izoliatoriuje nėra suteikiami. Teismas nustatė, kad pareiškėjui bei jo žmonai buvo suteikti tik trumpalaikiai pasimatymai be fizinio kontakto, todėl sprendė, jog Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintos pareiškėjo teisės į šeimos ryšių palaikymą buvo nepagrįstai apribotos.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl trumpalaikių pasimatymų organizavimo, pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kaip ir kokiu dažnumu buvo ribojama jo teisė į trumpalaikius pasimatymus, nepaaiškino, kaip ji buvo pažeidžiama, nepateikė teiktų prašymų dėl šios teisės užtikrinimo. Iš pareiškėjo pateikto Lukiškių TI-K 2016 m. balandžio 5 d. atsakymo Nr. 96-1094 matyti, kad pareiškėjui buvo suteikiami trumpalaikiai pasimatymai su sutuoktine. Taigi pareiškėjo teiginius dėl netinkamo trumpalaikių pasimatymų organizavimo, teismas nelaikė pakankamai detaliais, galinčiais būti pagrindu spręsti dėl galimo jo teisių pažeidimo.

19. Vertindamas pareiškėjo prašomą priteisti neturtinę žalą, teismas nurodė, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog netinkamomis sąlygomis kalinamas asmuo patiria neturtinę žalą. Vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą, atsižvelgiama į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti patirtą neturtinę žalą, pateikė Vilniaus apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2YT-27780-391/2016, iš kurio matyti, kad pareiškėjo bei jo žmonos santuoka nutraukta. Minėtame sprendime pateikti sutuoktinių paaiškinimai, jog santuoka iširo dėl skirtingo požiūrio į šeimyninį gyvenimą, tarpusavio teisių ir pareigų nesuderinamumą, nurodyta, jog sutuoktinių bendras gyvenimas nebeįmanomas, šeima faktiškai iširusi, kad nėra galimybės sutuoktiniams susitaikyti. Teismas vertino, kad sprendime nurodytos aplinkybės nepatvirtina, jog santuoka iširo būtent dėl neteisėto Lukiškių TI-K neveikimo ir dėl to sumažėjusios galimybės bendrauti, todėl nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog būtent minėtas Lukiškių TI-K neveikimas nulėmė šeimos iširimą.

20. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo ribojama pareiškėjo teisė palaikyti ryšius su šeimos nariais, kad šios aplinkybės nelaikytinos pagrindine šeimos iširimo priežastimi, konstatuoja, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų užtikrintos jo teisės. Atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti vertinama jo nurodyta suma, teismas vertino, kad pakankama suma kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą yra 600 Eur, kurią priteisė iš atsakovo.

III. 21. Pareiškėjas E. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, netaikyti ieškinio senaties termino ir priteisti iš atsakovo 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 75–79).

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas pažeidė administracinės bylos nagrinėjimo ribas, vertino ginčijamo teisės akto ir veiksmų teisėtumą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, todėl nepagrįstai nustatė per mažą neturtinės žalos dydžio kompensaciją. Teismas neatsižvelgė į pažeidimo mąstą, kuris susijęs su šeima, todėl priteistas neturtinės žalos dydis nepakankamas kompensuoti patirtus dvasinius ir fizinius praradimus. Remdamasis EŽTT byloje T. V. prie Lietuvą 2013 m. liepos 9 d. priimtu sprendimu nurodo, kad jokiomis sąlygomis negali būti apriboti pasimatymai tarp šeimos narių. EŽTT priteisė 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą vien už tai, kad atsakovas nesuteikė pareiškėjui ilgalaikių pasimatymų su šeimos nariais.

23. Pareiškėjas dėl ieškinio senaties termino nurodo, kad atsakovas nepateikė duomenų apie tai, kad jis buvo supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis kalint Lukiškių TI-K, todėl senaties terminas turi būti atnaujintas.

24. Apeliaciniame skunde pareiškėjas dėl ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine nurodo, kad per metus jis prarado mažiausiai 12 ilgalaikių pasimatymų, o per ginčo laikotarpį – 36 ilgalaikius pasimatymus, kurių atsakovas nepagrįstai nesuteikė. Teismas nepagrįstai sprendė, kad santuokos nutraukimui neturėjo įtakos ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas. Sutuoktinė visą jo kalinimo laiką jį lankė, tačiau labai ilgas laikas nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų su fiziniu kontaktu pakeitė jų santykius, pasikeitė jų bendravimas, jokio artumo vienas kitam nebejautė ir tai turėjo įtakos atsiradusiems nesutarimams. Pareiškėjo teigimu, jeigu jam būtų buvę suteikti ilgalaikiai pasimatymai, tikėtina, kad santuoka nebūtų iširusi, kadangi jis šiuo metu jau yra laisvėje.

25. Pareiškėjas dėl priteisto neturtinės žalos dydžio apeliaciniame skunde nurodo, kad EŽTT priteisia žymiai didesnes sumas dėl to, kad nuteistiesiems nesuteikiami ilgalaikiai pasimatymai. Šiuo atveju valstybė nesudarė sąlygų išsaugoti šeimą, priešingai, nesuteikdama ilgalaikių pasimatymų tik paskatino ją iširti, todėl teismo priteistas neturtinės žalos dydis yra neadekvatus patirtai žalai kompensuoti.

26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateiktame atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 82–85).

27. Atsiliepime nurodo, kad nagrinėjamu atveju apeliantas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia jokiais įrodymais, kaip to reikalauja ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio pobūdžio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Ši žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Būtina įrodyti, kad tam tikri apelianto skunde minimi įstaigos trūkumai turėjo tiesioginę įtaką besiskundžiančiam asmeniui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Atsakovo atstovo teigimu, šiuo konkrečiu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes, byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą teismo sprendimą panaikinti.

28. Atsakovo atstovas taip pat pažymi, kad nevyriausybinė organizacija (asociacija) „Justitia est fundamentum“ nepatenka į ABTĮ 47 straipsnio 4 dalyje nustatytą sąrašą asmenų, galinčių būti įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme, todėl jai neturėtų būti leista atstovauti pareiškėją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurią jis kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo ir trumpalaikių pasimatymų organizavimo tvarkos.

29. Iš pareiškėjo skundo matyti, jog jis prašė priteisti jam neturtinę žalą dėl to, kad Lukiškių TI-K nesuteikė jam ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine N. J., tokiu būdu pažeidė Konvencijos 8 straipsnio nuostatas, taip pat netinkamai organizavo trumpalaikius pasimatymus.

30. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, remdamasis EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, sprendė, kad Lukiškių TI-K, atsisakydamas suteikti pareiškėjui ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine, nepagrįstai apribojo jo teises į šeimos ryšių palaikymą, tokiu būdu pažeidė Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Teismas daliai pareiškėjo reikalavimų iki 2013 m. lapkričio 3 d. dėl neturtinės žalos atlyginimo taikė ieškinio senaties terminą ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimą teigia, kad teismas nepagrįstai daliai skundo reikalavimų taikė ieškinio senatį bei priteisė nepakankamą sumą neturtinei žalai atlyginti.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

30. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas, apeliacinio skundo argumentaciją bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundų ribų, t. y. dėl E. J. dėstomos ieškinio senaties ir nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kiek tai liečia ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine nesuteikimu, įvertinimu.

31. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl, pareiškėjo teigimu, nepagrįstai taikyto ieškinio senaties termino daliai pareiškėjo reikalavimų, pažymi, kad visų pirma, Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą. Todėl ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą byloje Stagno prieš Belgiją). Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų, gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab, kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

32. Nors CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 str. 2 d.). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos, įskaitant ir kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1063-415/2017 ir kt.).

33. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kitaip vertinti senaties termino eigos pradžią, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su ieškinio senaties termino skaičiavimu (nuo tada, kai pareiškėjas buvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis Lukiškių TI-K), atmestini kaip nepagrįsti.

34. Taigi, įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d., kreipėsi tik 2016 m. lapkričio 3 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 26), sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2013 m. lapkričio 2 d. įskaitytinai.

35. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi, įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai sprendė, kad šioje byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Apelianto teiginius, kad jis nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis bei senaties termino taikymo taisyklėmis, teisėjų kolegija vertina kritiškai, kadangi šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs ir niekuo nepagrįsti. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai yra skelbiami viešai, jokios pareigos supažindinti asmenų su jais atsakovas neturi.

38. Taigi, pirmosios instancijos teismui nepripažinus, kad senaties terminas reikalavimams nurodytu laikotarpiu praleistas dėl svarbios priežasties, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, skundas pagrįstai atmestas. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks skundo atmetimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas netenkinti skundo reikalavimų. Kartu akcentuotina, kad, įvertinus byloje svarbius senaties termino eigos aspektus, pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo šiuo atveju nagrinėtini tik laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 3 d., todėl bet kokie pareiškėjo skunduose minimi kalinimo sąlygų aspektai iki minėtos datos šioje byloje neanalizuotini. Pažymėtina ir tai, kad apelianto santuoka su N. J. nutraukta dar 2016 m. birželio 29 d., todėl skunduose minimas terminas iki 2016 m. lapkričio 3 d. dėl jo atžvilgiu nesuteiktų pasimatymų su sutuoktine, yra netikslus, nes nuo santuokos nutraukimo jokios iniciatyvos nei iš pareiškėjo, nei iš jo buvusios sutuoktinės dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, nebuvo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai į šią aplinkybę atsižvelgė parinkdamas atlygintinos neturtinės žalos dydį.

39. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su neturtinės žalos atlyginimu, pažymi, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino aplinkybes dėl ilgalaikio pasimatymo pareiškėjui nesuteikimo, todėl pagrįstai sprendė, jog Lukiškių TI-K nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine ir atliko neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, kelia klausimą tik dėl teismo priteistos, pareiškėjo teigimu, nepakankamos sumos neturtinei žalai atlyginti, teisėjų kolegija plačiau dėl pareiškėjo teisių pažeidimo nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų nepasisako.

41. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

42. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl priteistos neturtinės žalos dydžio pažymi, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

43. EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 ir kt.).

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

45. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas jam atlygintinos neturtinės žalos dydis (600 Eur) yra teisingas ir adekvatus jo patirtiems neturtiniams praradimams ir patirtiems išgyvenimams atlyginti. Be kita ko, pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą manyti, kad jo patirta neturtinė žala galėtų būti vertinama 8 000 Eur suma.

47. Apeliaciniame skunde pareiškėjo nurodytų argumentų, kad dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nesuteikiant pareiškėjui ilgalaikių pasimatymų, iširo jo šeima, nėra pagrindo vertinti kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas. Kaip matyti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. sprendimo turinio, kuriuo nutraukta pareiškėjo ir N. J. santuoka, pareiškėjai nurodė, kad santuoka iširo dėl sutuoktinių skirtingo požiūrio į šeiminį gyvenimą, sutuoktinių tarpusavio teisių ir pareigų nesuderinamumo, perspektyvų atkurti santuoką nėra galimybių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas santuoką su N. J. įregistravo 2012 m. gruodžio 13 d., t. y. jau po laisvės apribojimo (2012 m. spalio 5 d.). Taigi vien ši aplinkybė rodo, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė turėjo suvokti suėmimo pasekmes ir iš to kilsiančius nepatogumus ir santuokinio gyvenimo prasme. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo santuoka iširo būtent dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo pareiškėjui.

48. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais dėl trumpalaikių pasimatymų pareiškėjui suteikimo tvarkos. Pareiškėjas nei skunde teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kokiu būdu buvo pažeistos pareiškėjo teisės dėl trumpalaikių pasimatymų organizavimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo suteikti trumpalaikiai pasimatymais su sutuoktine, pareiškėjas su skundais ar prašymais dėl jų netinkamo organizavimo į Lukiškių TI-K nesikreipė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo trumpalaikių pasimatymų organizavimo nesudaro pagrindo spręsti dėl galimo jo teisių pažeidimo.

49. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, naikinti skundžiamą sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius