2020-01-22 Nr. AB-1528-3-61-3-03635-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-37-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03635-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-160845 „Pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 30 d. nutartimi atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjos skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja iš esmės kelia ginčą dėl vykdymo proceso. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas) 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Šį sprendimą vykdo antstoliai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. Pagal CPK 510 straipsnio 1 dalį antstolių procesiniai veiksmai ar atsisakymas procesinius veiksmus atlikti skundžiami CPK XXXI skyriaus nustatyta tvarka.

Teismas akcentavo, kad šiuo atveju mokestinis ginčas yra užbaigtas ir jo metu priimto sprendimo pagrindu išduoti sprendimai išieškoti mokestinę nepriemoką, kurie yra vykdomieji dokumentai CPK 584 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme. Vykdytino priverstine tvarka dokumento apskundimas neatitinka vykdymo proceso paskirties ir esmės. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog pareiškėjai nevykdant sprendimo ilgą laiką vis perskaičiuojami delspinigiai, kurių dydis nustatytas pagal mokestinio ginčo baigiamąjį sprendimą, nesudaro pagrindo konstatuoti mokestinio ginčo buvimą ir ginčyti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką, kadangi teisines pasekmes pareiškėjai sukėlė sprendimas dėl mokestinės nepriemokos ir su ja susijusių įmokų (baudų, delspinigių) konstatavimo, kuriuo buvo užbaigtas mokestinis ginčas. Pagal minėtąjį ABTĮ bei CPK nustatytą reglamentavimą tarp skolininko ir išieškotojo vykdymo proceso metu, vykstančio CPK nustatyta tvarka, kylantis ginčas (t. y. tam tikrų klausimų, susijusių su skolininko ar išieškotojo teisėmis ir pareigomis, sprendimas) negali būti pripažintas viešojo administravimo srities ginču, o jo metu atlikti veiksmai, nors ir atlikti viešojo administravimo subjekto, paprastai neturėtų būti pripažinti administraciniais aktais, sudarančiais atskiros administracinės bylos nagrinėjimo dalyką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eAS-159-602/2017). Pareiškėja, manydama, kad vykdymo proceso metu yra pažeidžiamos jos, kaip konkrečios vykdomosios bylos skolininkės, teisės, turi teisę šias teises ginti CPK nustatytais būdais. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną administracinių teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėja padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartį.

Pareiškėja nurodo, kad VMI 2019 m. spalio 4 d. sprendimas Nr. (23.31-08)467-160845 „Pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ nėra priimtas Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu, kaip tai aiškino pirmosios instancijos teismas. VMI Sprendime toks teisinis pagrindas nenurodomas, priešingai, VMI Sprendime nurodoma, jog jis priimamas Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punkto pagrindu. Be to, VMI Sprendime nėra nei vieno žodžio (faktinis Sprendimo pagrindas), apie tai, kad pareiškėja ilgą laiką nevykdo sprendimo, todėl teismas nepagrįstai skundžiamojo nutartyje vertino aplinkybes apie pareiškėjos skolinius įsipareigojimus.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai citavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-159-602/2017, kadangi minėtoje byloje buvo skundžiamas VMI raštas antstoliui, o ne Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo prasme individualus administracinis sprendimas.

Pareiškėja pažymi, kad pats viešojo administravimo subjektas (VMI) mano, jog jo Sprendimas yra skundžiamas administraciniam teismui, t. y., jog Sprendimas yra individualus administracinis aktas, sukuriantis pareiškėjai teisines pasekmes. Skundžiama teismo nutartis yra nepagrįsta nei teisiniu, nei faktiniu pagrindu, o nutartyje esantys pagrindai, kuriais atsisakoma priimti pareiškėjos skundą, yra išgalvoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 30 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, kad pareiškėja, ginčydama VMI 2019 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-160845 „Pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“, iš esmės kelia ginčą dėl vykdymo proceso, kuris reglamentuojamas CPK normomis ir nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad bendrosios kompetencijos teismai CPK nustatyta tvarka nagrinėja ginčus, kylančius iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių (CPK 22 str. 1 d.), bylas ypatingosios teisenos tvarka, prašymus dėl užsienio teismų sprendimų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje, taip pat skundus dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimų (CPK 22 str. 2 d.), o administraciniai teismai sprendžia ginčus, kylančius iš administracinių teisinių santykių viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.). ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

miipėsi į teismą XXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXSprendžiant klausimą, ar byla nagrinėtina bendrosios kompetencijos teisme, ar administraciniame teisme, esminę reikšmę turi tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių prigimtis ir pobūdis (CPK 36 str. 2 d., ABTĮ 22 str. 2 d.) (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 19 d. nutartį byloje Nr. T-32-09).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti VMI 2019 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-160845 „Pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“. Ginčijamas sprendimas priimtas Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punkto pagrindu, pagal kurį mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. Mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymo V skyriaus penktasis skirsnis. Nurodyto įstatymo 105 straipsnyje reglamentuojamas mokesčių administratoriaus teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimas. Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio, kuriame nustatyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdai, 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma, priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Šį sprendimą vykdo antstoliai CPK nustatyta tvarka.

VMI sprendimų panaikinimui, keitimui bei ginčams dėl jų spręsti yra taikomos Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 36 straipsnio 12 punktu mokesčių mokėtojas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka apskųsti bet kokį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą ar jo neatlikimą. Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti teismui. Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 4 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų.

Specialioji teisėjų kolegija 2017 m. lapkričio 14 d. nutartyje byloje T-116/2017 išaiškino, kad VMI sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto pateikus vykdyti, visi tolimesni kylantys ginčai, susiję su šios mokestinės nepriemokos išieškojimu CPK nustatyta tvarka (Mokesčių administravimo įstatymo 106 str.1 d. 4 p.), teismingi bendrosios kompetencijos teismui (taip pat žr., pvz., CPK 625 str. 1 d., 627 str. 1 p.).

Pažymėtina, kad šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėja nekelia ginčo dėl su VMI 2019 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. (23.31-08)467-160845 „Pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ vykdymu susijusiu išieškojimu, tačiau ginčija patį VMI priimtą sprendimą, jame nurodytą išieškotiną sumą, Sprendimo atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylos nepriskirtinumo administracinio teismo kompetencijai, skundžiamojo nutartyje nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-159-602/2017, kadangi minėtoje byloje buvo ginčijamas VMI 2016 m. lapkričio 18 d. raštas Nr. (23.31-08)RNAV-7817 „Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo sustabdymo“, skirtas išieškojimą vykdžiusiam antstoliui, o pats pareiškėjo skundas buvo grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su vykdymo proceso veiksmais, neteisėtu šio proceso pradėjimu, vykdymu bei galimu sustabdymu. Šių administracinių bylų faktinė situacija, ginčo dalykas yra skirtingi, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjos inicijuotą ginčą vertino kaip ginčą vykdymo procese.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos reikalavimas panaikinti VMI 2019 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-160845 „Pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ teismingas administraciniam teismui. Tai, kad Sprendimas gali būti apskųstas ABTĮ nustatyta tvarka, nurodoma ir pačiame sprendime. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas ir nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjos skundą šiuo pagrindu. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, naikinama, o pareiškėjos skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. J. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjos J. J. skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Arūnas Sutkevičius