2023-03-15 Nr. AB-5818-3-61-3-00640-2023-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-209-520/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00640-2023-0

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. kovo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės Macte Invest FM atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės Macte Invest FM skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) Macte Invest FM (toliau – ir Macte Invest FM, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos banko (toliau – ir atsakovas) 2022 m. gruodžio 21 d. nutarimą Nr. 03-206 „Dėl poveikio priemonės taikymo Macte Invest FM AB“ (toliau – ir Nutarimas); 2) jeigu, teismo vertinimu, yra pagrindas pareiškėjui taikyti poveikio priemonę, išspręsti ginčą iš esmės ir pritaikyti švelnesnę nei licencijos panaikinimas poveikio priemonę.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Nutarimo galiojimą iki kol bus išnagrinėta byla.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsniu, prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, kad jis, tikėtina, pagrindė skundo reikalavimą, t. y. skundas nėra akivaizdžiai nepagrįstas, skundo argumentai akivaizdžiai patvirtina Lietuvos banko veiksmų neproporcingumą.

Pareiškėjo teigimu, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas faktiškai nustos vykdyti veiklą, o jam bus padaryta sunkiai atitaisoma žala bus įtvirtinta. Pareiškėjas detalizavo, kad Nutarimu paneigta pareiškėjo galimybė vykdyti licencijuojamą veiklą, pareiškėjas privalo grąžinti visas klientų lėšas, nutraukiami santykiai su klientais; kt. Panaikinus pareiškėjui Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2002 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 26 išduotos finansų maklerio įmonės licencijos Nr. B084 (toliau – ir Licencija) galiojimą, pareiškėjas nebegali gauti pajamų, priverstas atleisti darbuotojus, stabdyti veiklą ir faktiškai nustos egzistuoti iki bylos išnagrinėjimo pabaigos. Pareiškėjui daroma didelė reputacinė ir finansinė žala, kurią atitaisyti, net ir palankiai pareiškėjui išsprendus ginčą, bus neįmanoma arba labai sunku. Šiuo atveju itin svarbu įvertinti prašomų taikyti priemonių proporcingumą ir pasekmes, kurios kils, jei tokios priemonės bus netaikytos.

Pareiškėjas prašė įvertinti Nutarimu jau sukeltas neproporcingas pasekmes verslui, atkreipė dėmesį, kad sustabdžius Nutarimo galiojimą jokie trečiųjų asmenų interesai ar viešasis interesas nenukentės. Pareiškėjas, kaip juridinis asmuo, kurio veikla yra licencijuojama, panaikinus Licenciją, faktiškai išnyks, o tokia situacija administracinių teismų praktikoje vertinama taip, kad situacijos atstatymas į pradinę padėtį neįmanomas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-512-756/2021).

Pareiškėjas tvirtino, kad prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra proporcinga, pareiškėjas savo valdybos sprendimu apribojo veiklą, ėmėsi kitų priemonių dėl atsakovo nustatytų trūkumų pašalinimo, kad, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atveju, galėtų sumažinta rizika šias priemones įgyvendinti. Teismui nusprendus, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikyti nėra pagrindo, būtų pažeistas proporcingumo principas, kadangi pareiškėjas Nutarimo galiojimo laikotarpiu negalės vykdyti veiklos – negaus pajamų, patirs kaštus, kurių niekas nekompensuos. Be to, Nutarimu pritaikyta poveikio priemone nėra ginamas joks konkretus interesas nuo realaus pažeidimo; atsakovas konstatavęs pažeidimus, nenustatė, kad kilo reali žala ar kad dėl pažeidimų pareiškėjas gavo tiesioginės naudos. .

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 7 d. nutartimi pareiškėjo Macte Invest FM skundą priėmė nagrinėti, tačiau netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas, akcentuodamas ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, kada taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, atkreipė dėmesį, kad ABTĮ 70 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu ar savo iniciatyva negali taikyti šio straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jeigu tai nustatyta kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose poveikio priemonių arba finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių taikymą finansų įstaigoms.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 433 straipsnio 12 dalimi, pažymėjo, kad pagal to paties įstatymo 435 straipsnio 2 dalį skundo padavimas teismui iki jo išnagrinėjimo nesustabdo skundžiamo sprendimo galiojimo ir sprendimo, išskyrus sprendimą skirti įstatymuose nustatytas baudas, ar veiksmo vykdymo.

Teismas nustatė, kad Nutarimu panaikintas Licencijos, suteikiančios teisę teikti Licencijoje nurodytas investicines ir papildomas paslaugas, galiojimas, pareiškėjas yra finansų įstaiga, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatyme, ir darė išvadą, kad pareiškėjui taikomi įstatymai, reglamentuojantys poveikio priemonių arba finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių taikymą.

Teismas konstatavo, kad nurodytos įstatymų nuostatos yra imperatyvios, todėl pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Nutarimo galiojimą iki kol bus išnagrinėta administracinė byla – negali būti tenkinamas.

III. Pareiškėjas Macte Invest FM atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 7 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Nutarimo galiojimą iki kol bus išnagrinėta byla.

Vadovaudamasis ABTĮ 70 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas tvirtinta, kad atvejai, kai reikalavimo užtikrinimo priemonės negali būti taikomos, turi būti nustatyti įstatymo teisinę galią turinčiame teisės akte, taip pat reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo negalimumas turi būti įtvirtintas arba specialiuosiuose įstatymuose, reglamentuojančiuose poveikio priemonių, arba specialiuosiuose įstatymuose, reglamentuojančiuose finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių taikymą finansų įstaigoms. Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrindė ir nenurodė jokių įstatymo nuostatų (normų), kad yra pagrindas taikyti ABTĮ 70 straipsnio 2 dalį.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismo pacituotose Lietuvos banko įstatymo nuostatose nėra įtvirtinta, kad Lietuvos bankui pritaikius konkrečias poveikio priemones, jų taikymo laikotarpiu nėra galimybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. nėra nuorodos į ABTĮ 70 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas pateikia teisinio reguliavimo pavyzdžius, kuriuose, jo vertinimu, aiškiai (eksplicitiškai) nustatytas (su nuoroda į ABTĮ 70 straipsnio 2 dalį) reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo imperatyvas (žr. Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 115 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 72 straipsnio 6 dalį).

Pareiškėjo teigimu, yra pagrindas konstatuoti, kad, vadovaujantis ABTĮ 70 straipsnio 2 dalies nuostatomis, reikalavimo užtikrinimo priemonės negali būti taikomos tik itin retais, išimtiniais atvejais – dažniausia, kai sprendžiama dėl finansų rinkos dalyvio (įskaitant ir finansų maklerio įmones) realaus nemokumo rizikos arba dėl konkrečiai kredito įstaigai (t. y. bankui, o ne finansų maklerio įmonei) pritaikytų poveikio priemonių ir tik tuomet, kai šie atvejai aiškiai įtvirtinti įstatyme.

Pareiškėjas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikoje veikiančių finansų maklerio įmonių veiklą reguliuoja specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymas. Šio įstatymo 111 straipsnyje, kuriame nustatytos priežiūros institucijos taikomos poveikio priemonės, nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nėra įtvirtinta, jog Lietuvos bankui pritaikius konkrečias poveikio priemonės finansų maklerio įmonei, jų taikymo laikotarpiu nėra galimybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, vadovaujantis konkrečiai ABTĮ 70 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Šiame teisės akte apskritai nėra nuorodos į ABTĮ 70 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-727-261/2015 pateiktus išaiškinimus.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad skundžiama nutarties dalis nepagrįsta, teismas apsiribojo teisiniu reguliavimu, kuriame nustatytas tik Lietuvos banko taikomų poveikio priemonių įsigaliojimo momentas. Pareiškėjo vertinimu, jis tinkamai pagrindė reikalavimo užtikrinimo taikymo būtinybę, tačiau teismas šių argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė.

Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra neargumentuotas ir nepagrįstas įrodymais, todėl nėra pagrindo panaikinti teismo nutartį ir tenkinti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Dėl argumentų, kad pareiškėjas tikėtinai pagrindė skundo pagrįstumą, atsakovas nurodo, jog kad būtent pareiškėjui, kaip profesionaliam finansų rinkos dalyviui, keliami itin aukšti rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Lietuvos banko teigimu, abstraktūs, objektyviais duomenimis nepagrįsti argumentai apie galimus neigiamus finansinius padarinius bei nurodomą reputacinę žalą negali būti pakankamu faktiniu ir teisiniu pagrindu prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, kad finansiškai nėra įmanoma (arba sunkiai įmanoma dėl didelių kaštų) vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas įrodė, jog nesustabdžius Nutarimo, jam kiltų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala.

Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas, reikalaudamas užtikrinti reikalavimą, iš esmės siekia išspręsti ginčą iš esmės, t. y. siekia, kad jo skundo reikalavimai būtų patenkinti neišnagrinėjus bylos iš esmės, tačiau pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas turėtų neigiamos įtakos viešajam interesui.

Pažymėdamas, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog finansų sektoriaus vientisumas, stabilumas, reputacija bei pasitikėjimas finansų sistema yra viešasis interesas, kuriam yra teikiamas prioritetas prieš privatų asmens interesą, atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad pareiškėjas patirs sunkias finansines bei materialiąsias pasekmes, jei nebus viskas grąžinta į anksčiau (iki administracinio akto priėmimo ir pradėto vykdymo) buvusią situaciją, t. y. neįrodė, kad skundžiamo Nutarimo vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) bus neįmanomas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja :

IV. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo Macte Invest FM prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Nutarimo galiojimą iki kol bus išnagrinėta byla, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo netenkino konstatavęs, kad pareiškėjui, kaip finansų įstaigai, taikomi įstatymai, reglamentuojantys poveikio priemonių arba finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių taikymą, ir, vadovaudamasis ABTĮ 70 straipsnio 2 dalimi, darė išvadą, kad pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė negali būti taikoma.

Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada ir akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė konkretaus teisinio reguliavimo, draudžiančio taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones kilusiame ginče, kaip tai nustatyta ABTĮ 70 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjo teigimu, jo nurodyti argumentai patvirtina pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tačiau pirmosios instancijos teismas šių argumentų nevertino.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

ABTĮ 70 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu ar savo iniciatyva negali taikyti šio straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jeigu tai nustatyta kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose poveikio priemonių arba finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių taikymą finansų įstaigoms.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamos nutarties motyvus, kurių pagrindu netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, atskirojo skundo argumentus, atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų motyvų, dėl kurių nagrinėjamu atveju vadovaujantis ABTĮ 70 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu negalima taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Pareiškėjas skunde suformulavo reikalavimą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Nutarimo galiojimą iki kol bus išnagrinėta byla, t. y. taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Nustatyta, kad Nutarimu panaikintas pareiškėjo Licencijos, suteikiančios teisę teikti licencijoje nurodytas investicines ir papildomas paslaugas, galiojimas. Nutarimas priimtas ir pareiškėjui poveikio priemonė (t. y. Licencijos galiojimo panaikinimas) pritaikyta, vadovaujantis Lietuvos banko įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 13 punktu, 42 straipsnio 4 dalies 7 punktu, 433 straipsniu, Lietuvos Respublikos finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – ir PPTFĮ) 36 straipsnio 1 dalies 6 punktu.

Lietuvos banko įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta, kad Lietuvos banko valdyba šio įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nurodytiems finansų rinkos dalyviams (toliau – prižiūrimi finansų rinkos dalyviai) ir kitiems asmenims taiko įstatymų ir Europos Sąjungos teisės aktų nustatytas poveikio priemones, finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus privalomus nurodymus ir kitas kitiems asmenims privalomas vykdyti priemones, išskyrus atvejus, kai pagal Reglamento (ES) Nr. 1024/2013 nuostatas tai atlieka Europos Centrinis Bankas. Šio įstatymo 42 straipsnio 4 dalies 7 punkte nustatyta, kad Lietuvos bankas, atlikdamas finansų rinkos priežiūrą, turi teisę finansų rinką reglamentuojančių įstatymų ir Europos Sąjungos teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka taikyti poveikio priemones prižiūrimiems finansų rinkos dalyviams ir kitiems asmenims.

Lietuvos banko įstatymo 433 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos bankas taiko finansų rinką reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytas poveikio priemones, jeigu yra bent vienas iš įstatymuose nustatytų poveikio priemonių taikymo pagrindų. Kitose šio straipsnio dalyse įtvirtinta klausimo dėl poveikio priemonės taikymo svarstymo tvarka, sprendimo priėmimo dėl poveikio priemonės (ne)taikymo procedūra, nurodoma, kokios aplinkybės laikytinos atsakomybę lengvinančiomis ir sunkinančiomis, Lietuvos bako priimamo sprendimo dėl poveikio priemonių taikymo turiniui keliami reikalavimai; kt.

Lietuvos banko įstatymo 433 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad Lietuvos banko sprendimas taikyti asmeniui poveikio priemonę (priemones) įsigalioja nuo jo priėmimo, jeigu įstatymuose arba sprendime nenustatyta kitaip, ir tokiam asmeniui taikomas ne anksčiau, negu jam įteikiamas sprendimas. Lietuvos banko sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo per 3 darbo dienas nuo jo priėmimo dienos išsiunčiamas asmeniui, dėl kurio veiksmų buvo svarstomas poveikio priemonės skyrimo klausimas, arba jam įteikiamas pasirašytinai.

Lietuvos banko 435 straipsnyje nustatyta, kad šiame skirsnyje nurodytus Lietuvos banko sprendimus, veiksmus (neveikimą) asmenys, kurių teisės arba pagal įstatymus saugomi interesai pažeisti, turi teisę skųsti teismui ABTĮ nustatyta tvarka (1 d.); skundo padavimas teismui iki jo išnagrinėjimo nesustabdo skundžiamo sprendimo galiojimo ir sprendimo, išskyrus sprendimą skirti įstatymuose nustatytas baudas, ar veiksmo vykdymo.

Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos bankas nuo 2012 m. sausio 1 d. turi teisę pripažinti netekusiais galios, panaikinti, atšaukti, sustabdyti ar pakeisti priežiūros institucijų teisės aktus, išduotas licencijas ir kitus šių institucijų priimtus sprendimus.

PPTFĮ 36 straipsnyje reglamentuojamas poveikio priemonių taikymas, šio straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad už šio įstatymo pažeidimus gali būti taikomos šios poveikio priemonės – kai finansų įstaiga ar kitas įpareigotasis subjektas sistemingai pažeidžia šį įstatymą arba padaro vieną šiurkštų šio įstatymo pažeidimą, arba šį įstatymą pažeidžia pakartotinai per vienus metus nuo poveikio priemonės už šio įstatymo pažeidimą paskyrimo, kai finansų įstaigai ar kitam įpareigotajam subjektui būtina turėti licenciją ar leidimą vykdyti veiklą, – išduotos licencijos ar leidimo vykdyti veiklą panaikinimas ar laikinas jo galiojimo sustabdymas tol, kol tęsiamas šio įstatymo pažeidimas. PPFTĮ 47 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kreipimasis į teismą nesustabdo sprendimo vykdymo, išskyrus sprendimą skirti šiame įstatyme nustatytas baudas ir sprendimą panaikinti licenciją ar leidimą vykdyti veiklą, jeigu tokį sprendimą priėmė ne licenciją ar leidimą vykdyti veiklą kitam įpareigotajam subjektui išdavusi priežiūros institucija.

Iš aptarto teisinio reguliavimo, kuriuos vadovaujantis priimtas Nutarimas, matyti, kad šiame teisiniame reguliavime nėra įvirtinta, jog bylą dėl skundžiamo tokio pobūdžio sprendimo pradėjęs nagrinėti teismas negali (neturi teisės) taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį, nesiaiškino ir nenustatė pareiškėjui Nutarimu taikytos poveikio priemonės pobūdžio bei nenurodė konkrečios teisės normos, kurioje būtų įtvirtintas draudimas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę sprendžiant ginčą dėl Nutarimo.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria vien vadovaujantis ABTĮ 70 straipsnio 2 dalimi netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta.

Atsižvelgiant į šioje byloje nagrinėjamo ginčo pobūdį, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismui buvo tikslinga gauti atsakovo nuomonę dėl pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės ir jos galimumo taikyti (ABTĮ 70 str. 4 d.).

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, naikina ir pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo perduoda nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja pareiškėjo ir atsakovo išsakytų apeliacinės instancijos teismui argumentų dėl prašymo pagrįstumo / nepagrįstumo ir nesprendžia klausimo dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės, nes šie argumentai nėra išnagrinėti ir įvertinti pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies bei 151 straipsnio nuostatas, pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo procesinio sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, apeliacinis procesas nėra bylos ar atskiro klausimo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju buvo patikrintas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas (ABTĮ 140 str. 1 d., 151 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo akcinės bendrovės Macte Invest FM atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 7 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo akcinės bendrovės Macte Invest FM prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, panaikinti ir šį prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė