Legislator Case Law & Legislation
48ab8aa4-2d2c-40f5-aec5-32c5183ebbf6 AI generated

48ab8aa4-2d2c-40f5-aec5-32c5183ebbf6 · Lietuvos apeliacinis teismas

Case Number 48ab8aa4-2d2c-40f5-aec5-32c5183ebbf6
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

ir R. J. dėl nepagrįsto praturtėjimo, nuostolių ir palÅ«kanų priteisimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „SEB gyvybės draudimas”.             Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė :I. Ginčo esmė Byloje keliami klausimai dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo, deliktinės civilinės atsakomybės sÄ lygų egzistavimo, teismo sprendimo prejudicinės galios, įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ reglamentuojančių civilinio proceso normų aiÅ¡kinimo ir taikymo.IeÅ¡kovas H.ABBE Pharma GmbH (toliau ir – ieÅ¡kovas, apeliantas) kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovams Ž.

Legislator headnote

AI generated

48ab8aa4-2d2c-40f5-aec5-32c5183ebbf6 · Lietuvos apeliacinis teismas: nuo 1999 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d. buvo ieÅ¡kovo atstovybės Lietuvoje vadovu (t. 1, 151-152 b. l.), atsakovė Ž. J. nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2011 m. spalio 18 d. dirbo medicinos atstove ieÅ¡kovo įmonėje (t. 1, 143-147, 149 b. l.), kuri atsakovę ir kitus įmonės darbuotojus nuo 2002 m. gruodžio 31 d. apdraudė investiciniu gyvybės draudimu (t. 2, 99-100 b. l.). IeÅ¡kovas mokėjo draudimo įmonei 499,59 Eur (1 725 Lt) mėnesines draudimo įmokas už atsakovę Ž.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Civilinė byla Nr. 2A-56-516/2016Teismo proceso Nr. 2-55-3-00103-2012-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.9.2.; 2.5.10.5.2.; 3.2.4.; 3.2.4.8.2. (S)                                                                            LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. vasario 18 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ Rasos GudžiÅ«nienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo H.ABBE Pharma GmbH apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr.2-3588-340/2015, pagal ieÅ¡kovo H.ABBE Pharma GmbH ieÅ¡kinį atsakovams Ž.

J. ir R. J. dėl nepagrįsto praturtėjimo, nuostolių ir palÅ«kanų priteisimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „SEB gyvybės draudimas”.             Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė :I. Ginčo esmė Byloje keliami klausimai dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo, deliktinės civilinės atsakomybės sÄ lygų egzistavimo, teismo sprendimo prejudicinės galios, įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ reglamentuojančių civilinio proceso normų aiÅ¡kinimo ir taikymo.IeÅ¡kovas H.ABBE Pharma GmbH (toliau ir – ieÅ¡kovas, apeliantas) kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovams Ž.

J. ir R. J. (toliau ir – atsakovai), praÅ¡ydamas priteisti solidariai iÅ¡ atsakovų 139 725 Lt nuostolių, 26 636,28 Lt palÅ«kanų, 5 proc. dydžio metines palÅ«kanas nuo civilinės bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodė, kad atsakovė Ž. J. nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2011 m. spalio 18 d. dirbo H.ABBE Pharma GmbH atstovybėje. Atsakovė buvo apdrausta investiciniu gyvybės draudimu UAB „SEB gyvybės draudimas”, ieÅ¡kovas pagal šį draudimÄ mokėjo periodines mėnesines draudimo įmokas.

Atsakovė buvo apdrausta pagal tris investicinio gyvybės draudimo sutartis. 2004 m. gruodžio mėnesį atsakovė asmeniÅ¡kai perėmė draudėjo teises ir pareigas pagal 2003-09-02 investicinę draudimo sutartį poliso Nr. ID006300 (mėnesinė įmoka 1 725 Lt); likusiose sutartyse draudėju liko atsakovas. Tačiau, nepaisant draudėjo teisių ir pareigų pagal minėtÄ draudimo sutartį perėmimo, visi mokėjimai pagal asmeninę atsakovės sutartį ir toliau buvo vykdomi iÅ¡ atstovybės sÄ skaitos, nors tokiems mokėjimams teisino pagrindo nebeliko.

Laikotarpiu nuo 2004 m. gruodžio mėn. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. iÅ¡ atstovybės sÄ skaitos pagal minėtÄ sutartį be teisinio pagrindo pervesta 139 725 Lt įmokų. IeÅ¡kovo manymu, atsakovė nepagrįstai praturtėjo jo sÄ skaita, todėl privalo atlyginti atsakovo patirtus nuostolius (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Atsakovas R. J., kaip ieÅ¡kovo atstovybės vadovas, be pagrindo iÅ¡ atstovybės sÄ skaitos vykdydamas mokėjimus pagal sutuoktinės asmeninę draudimo sutartį, ieÅ¡kovo vertinimu, pažeidė CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas juridinio asmens organų narių pareigas ir padarė ieÅ¡kovui žalÄ , kuriÄ privalo atlyginti.

IeÅ¡kovo teigimu, atsakovui R. J., kaip atstovybės vadovui, priimant neteisėtus sprendimus mokėti įmokas už Ž. J. pagal jos asmeninę draudimo sutartį, o atsakovei Ž. J. neatliekant jokių mokėjimų draudimo bendrovei, atsakovus siejo bendri neteisėti veiksmai, t. y. abu atsakovai prisidėjo prie žalos ieÅ¡kovui padarymo. Dėl nurodytų aplinkybių, ieÅ¡kovo nuomone, yra pagrindas taikyti atsakovų solidariÄ jÄ atsakomybę (CK 6.6 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 1 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė.Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo iÅ¡nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-2883-178/2012 ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iÅ¡ esmės tapačios, todėl teismo iÅ¡vados nagrinėjamoje byloje yra saistomos analogiÅ¡kÄ bylÄ iÅ¡nagrinėjusių teismų iÅ¡vadomis ir teisinių santykių vertinimu.Remdamasis nurodytoje iÅ¡nagrinėtoje byloje padarytomis iÅ¡vadomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika dėl CK 6.242 straipsnio nuostatų aiÅ¡kinimo ir taikymo, teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti civilinės teisės nepagrįsto praturtėjimo institutÄ atsakovės Ž.

J. atžvilgiu.Pasisakydamas dėl civilinės atsakomybės instituto taikymo, teismas pažymėjo, kad pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes atstovybėje investiciniu ir kaupiamuoju draudimu buvo draudžiami ne tik atsakovai, bet ir kiti atstovybės darbuotojai (G. R., D. B., Ž. P., J. P., J. G.); ieÅ¡kovas apie tokių sutarčių sudarymÄ Å¾inojo ir jų neginčijo, ilgÄ laikÄ sutartys buvo vykdomos. Esant nurodytoms aplinkybėms ir atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieÅ¡kovas neginčijo 2004 m. gruodžio mėn. sutarties pakeitimo ir neteikė atsakovei pretenzijų Å¡ios sutarties pagrindu, kad draudimo įmokos įmonės lėšomis už atsakovę buvo mokamos septynerius metus, kad naudos gavėja pagal sutartį buvo ir po sutarties pakeitimo liko atsakovė, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad lėšos, sumokėtos pagal sutartį ir po jos pakeitimo, nelaikytinos ieÅ¡kovo nuostoliais.Ä®vertinęs, kad ieÅ¡kovas nagrinėjamoje byloje nepateikė įrodymų apie tai, jog 2003 m. rugsėjo 2 d. draudimo sutartis (poliso Nr. ID006300) bÅ«tų nutraukta, taip pat į tai, kad prokuroro nutarimais draudėjų nuosavybės teisės pagal investicinio gyvybės draudimo sutartį ID Nr. 006300 yra apribotos, uždraudžiant panaudoti teisę nutraukti draudimo sutartis ir gauti draudimo iÅ¡mokas, teismas sprendė, kad potencialios galimybės atgauti dalį draudimo įmokų draudimo sutarties nutraukimo atveju netekimas negali bÅ«ti vertinamas kaip reali žala, patirta dėl atsakovų veiksmų.Neįrodžius žalos padarymo fakto, teismas konstatavo, kad atsakovų civilinė atsakomybė taip pat negalima.Teismas atmetė ieÅ¡kovo argumentus, kad atsakovai pažeidė civilinėje teisėje nustatytÄ bendrÄ pareigÄ elgtis sÄ Å¾iningai, pagal kuriÄ joks asmuo negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sÄ skaita, padarydamas jam nuostolių, motyvuodamas tuo, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-3311-653/2012 nustatyti faktai ir iÅ¡vados neturi priejudicinės reikÅ¡mės nagrinėjamoje byloje.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai              IeÅ¡kovas H.ABBE Pharma GmbH apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:             1. Teismas netinkamai įvertino 2013 m. spalio 28 d. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos iÅ¡vadÄ dėl ieÅ¡kovo Å«kinės finansinės veiklos.

Apelianto manymu, teismas nepasisakė dėl svarbių aplinkybių, nustatytų nurodytame dokumente – ketvirto išvados klausimo, kuriame konstatuotas nuotolių atsiradimo faktas, jų dydis ir atsiradimo priežastys.             2. Skundžiamame teismo sprendime netinkamai įvertintos aplinkybės, susijusios su 2003 m. rugsėjo 2 d. investicinio draudimo sutarties Nr. ID006300 pakeitimu atsakovei Ž. J. perėmus draudėjo teises ir pareigas, ir su tuo susijusias pasekmes ieškovui. Apelianto teigimu, jis neturėjo jokių prievolių mokėti įmokas pagal asmenines atsakovės sutartis, nes visas prievoles ji įsipareigojo vykdyti asmeniškai pati.             3.

Teismas nepagrįstai vertino, kad potencialios galimybės atgauti dalį draudimo įmokų draudimo sutarties nutraukimo atveju netekimas nepažeidžia ieÅ¡kovo interesų, taip pat, kad visais atvejais pasibaigus sutarčių galiojimui naudÄ gaus ne ieÅ¡kovas, o darbuotojas. Apelianto vertinimu, atsakovei perėmus draudėjo teises ir pareigas pagal 2003 m. rugsėjo 2 d. investicinio gyvybės draudimo sutartį, ieÅ¡kovas visų Å¡ių draudėjo teisių neteko, todėl ieÅ¡kovo ekonominiai interesai buvo iÅ¡ esmės pažeisti, tame tarpe ir teisė gauti draudimo iÅ¡mokÄ .             4.

Nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, teismas neteisingai sprendė, kad nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutÄ . Apelianto nuomone, nagrinėjamoje byloje yra visos sÄ lygos Å¡io instituto taikymui – tarp ieÅ¡kovo ir atsakovės nebuvo sudarytas joks sandoris, kurio pagrindu ieÅ¡kovui bÅ«tų atsiradusi prievolė už atsakovę mokėti draudimo įmokas, todėl be pagrindo įgytÄ turtÄ ji privalo grÄ Å¾inti. Be to, atsakovė ieÅ¡kovo sÄ skaita praturtėjo nesÄ Å¾iningai.             5.

Teismas padarė neteisingas iÅ¡vadas dėl atsakovų solidarios atsakomybės nebuvimo, taip pat dėl Vilniaus apygardos teismo iÅ¡nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-3311-653/2012 nustatytų faktinių aplinkybių ir padarytų iÅ¡vadų reikÅ¡mės nagrinėjamai bylai.              Atsakovai Ž. J. ir R. J. atsiliepime į apeliacinį skundÄ prašė jį atmesti. Nurodė, kad teismas iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėjo visas bylos aplinkybes ir atsižvelgė tiek į ieÅ¡kovo nurodytÄ FNTT specialisto iÅ¡vadÄ , tiek į Lietuvos apeliacinio teismo sprendimÄ analogiÅ¡koje byloje.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Å ioje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).             Kaip teisingai nustatė pirmos instancijos teismas, atsakovas R.

J. nuo 1999 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d. buvo ieškovo atstovybės Lietuvoje vadovu (t. 1, 151-152 b. l.), atsakovė Ž. J. nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2011 m. spalio 18 d. dirbo medicinos atstove ieškovo įmonėje (t. 1, 143-147, 149 b. l.), kuri atsakovę ir kitus įmonės darbuotojus nuo 2002 m. gruodžio 31 d. apdraudė investiciniu gyvybės draudimu (t. 2, 99-100 b. l.). Ieškovas mokėjo draudimo įmonei 499,59 Eur (1 725 Lt) mėnesines draudimo įmokas už atsakovę Ž.

J. (t. 1, 20-103 b. l.), 2004 m. gruodžio mėn. atsakovė asmeniÅ¡kai perėmė draudėjo teises ir pareigas pagal minėtÄ sutartį (poliso Nr. ID006300), tačiau įmokos ir toliau buvo mokamos iÅ¡ įmonės lėšų, iÅ¡ viso buvo sumokėta 40 467,16 Eur (139 725 Lt).               Dėl ankstesnių teismo sprendimų prejudicinės galios ir įrodymų vertinimo taisyklių                           Apeliantas kaip vienÄ iÅ¡ skundo motyvų nurodė tai, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-3311-653/2012 nustatytomis aplinkybėmis, kad atsakovas R.

J. pažeidė pareigÄ veikti ieÅ¡kovo interesais, o be pagrindo rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2883-178/2012 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr./ 2A-799/2013, nes Å¡iuose procesiniuose dokumentuose nustatytas aplinkybes paneigia 2013 m. spalio 28 d. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos iÅ¡vada dėl ieÅ¡kovo Å«kinės finansinės veiklos, kuriÄ teismas įvertino netinkamai. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktÄ nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, iÅ¡skyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

Teisės doktrinoje yra išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės:

1) teismo sprendimo privalomumas;

2) res judicata galia;

3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Kasacinio teismo praktikoje dėl Å¡ių įsiteisėjusio teismo sprendimo savybių tarpusavio santykio pasisakyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galiÄ , ir tai reiÅ¡kia, kad Å¡alių ginčas yra galutinai iÅ¡spręstas, o teismo sprendimas Å¡alims turi įstatymo galiÄ ; res judicata savybė yra taikoma tik Å¡alims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiÅ¡kia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių Å¡alys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; 2012 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2012). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir res judicata reikÅ¡mė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylÄ nagrinėjančiam teismui.

CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatos reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, kad teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis.Apelianto nurodytoje ir Vilniaus apygardos teismo apeliacinio proceso tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-3311-653/2012 buvo sprendžiamas ieškovo R. J. (šioje byloje – atsakovas) reikalavimas priteisti darbo užmokestį ir kitas išmokas, susijusias su darbo santykiais, iš atsakovo H.ABBE Pharma GmbH (šioje byloje – ieškovas) ir, kaip teisingai nurodyta skundžiamame sprendime, minėtoje byloje teismas pasisakė ne dėl draudimo sutarčių galiojimo ir jų apmokėjimo tvarkos, o dėl darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir išeitinės išmokos priteisimo.

IÅ¡ Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutarties turinio matyti, kad teismas nustatė ir tyrė įmonės vadovo pažeidimus, susijusius su komandiruočių organizavimu, apmokėjimu už vaikų anglų klabos mokymÄ si užsienio mokykloje, sporto klubo narysčių įsigijimu, tuo tarpu veiksmų, susijusių su draudimo sutarčių sudarymu ir vykdymu, teismas netyrė ir dėl jų nepasisakė. Kaip nurodyta pirmiau, Å¡ioje byloje nagrinėjami reikalavimai, susiję su investicinių gyvybės draudimo sutarčių sudarymo, jų pakeitimo bei vykdymo aplinkybėmis, o civilinėje byloje Nr. 2A-3311-653/2012 buvo sprendžiami su darbo santykiais susiję klausimai, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog minėtoje byloje nustatyti faktai ir teisinės iÅ¡vados nėra reikÅ¡mingi nagrinėjamai bylai, nors joje ir dalyvavo tie patys asmenys (atsakovas R.

J. buvo ieškovu, o ieškovas H.ABBE Pharma GmbH – atsakovu) ir toje byloje nustatytos faktinės aplinkybės tiek, kiek jos susijusios su joje pareikštais reikalavimais bei nagrinėtais faktais, šalių negalėtų būti ginčijamos. Taip pat nesutiktina su apelianto argumentais, kad 2013 m. spalio 28 d. FNTT specialisto išvada, o būtent jos 4 punktas, paneigia Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-799/2013, nustatytus faktus ir, kad teismas nepagrįstai nesirėmė specialisto išvadoje nustatytais faktais.Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtos civilinės bylos 2A-799/2013 ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra labai panašios, beveik tapačios.

Minėtoje byloje buvo nagrinėjamas ieÅ¡kovo H.ABBE Pharma GmbH ieÅ¡kinys atsakovui R. J. dėl nepagrįsto praturtėjimo ir nuostolių atlyginimo, kur teismas sprendė ar pagrįstas reikalavimas priteisti nuostolių atlyginimÄ , kurie, pasak ieÅ¡kovo, atsirado atsakovui asmeniÅ¡kai perėmus draudėjo teises ir pareigas, kylančias iÅ¡ 2002 m. gruodžio 30 d. investicinio draudimo sutarties ir įmokas mokant iÅ¡ ieÅ¡kovo lėšų. Taigi, toje iÅ¡nagrinėtoje byloje ne tik dalyvavo tie patys asmenys (H.ABBE Pharma GmbH ir R.

J.), bet ir buvo pareikÅ¡tas iÅ¡ esmės analogiÅ¡kas reikalavimas, grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis (iÅ¡skyrus, tai, kad toje byloje reikalavimas buvo kildinamas iÅ¡ draudimo sutarties, kurioje naudos gavėju, o jÄ pakeitus – draudėju buvo nurodytas R. J., o Å¡ioje byloje tokiu asmeniu yra Ž. J.). Taigi, toje byloje nustatytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę reikÅ¡mę Å¡ioje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Tai reiÅ¡kia, jog atsakovui R. J. Å¡ioje byloje iÅ¡ naujo nereikia įrodinėti tų aplinkybių, kuriomis jis atsikerta į byloje ieÅ¡kovo pareikÅ¡tus reikalavimus.

Ä®siteisėjusia teismo nutartimi konstatuotos Å¡ios teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos nagrinėjamoje byloje aplinkybės: kad ieÅ¡kovui buvo žinoma apie sudarytas draudimo sutartis, o suteikdamas teisę jas sudaryti jis suvokė, kokiu tikslu ir kieno naudai periodiÅ¡kai yra skiriamos įmonės lėšos bei suvokė, kad joms pasibaigus, naudÄ gaus ne ieÅ¡kovas, o darbuotojai ir nepriklausomai nuo to, ar sutarčių draudėjas bÅ«tų pakeistas, ar ne. Taigi teismas konstatavo nagrinėjamai bylai svarbų faktÄ , kad atsakovo R.

J. veiksmai, pakeičiant investicinio gyvybės draudimo sutartyje draudėjÄ , tačiau įmokas toliau mokant ieÅ¡kovui, nuostolių įmonei nesukėlė. Tačiau, apelianto teigimu, Å¡ias teismo nustatytas aplinkybes paneigia byloje esantis raÅ¡ytinis įrodymas – 2013 m. spalio 28 d. FNTT specialisto iÅ¡vada, kurios 4 punkte nurodyta, kad po draudėjo pakeitimo įmokas vis tiek mokėjo ieÅ¡kovas ir tokiu bÅ«du įmonei padaryta 458 925 Lt žala (t. 2, b. l. 90-91). Teisėjų kolegija su Å¡iais apelianto argumentais nesutinka dėl toliau nurodytų aplinkybių.

Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra iÅ¡plėtota ir nuosekli. Ä®rodymų vertinimas (CPK 185 straipsnis) reiÅ¡kia, kad bet kokios informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiÅ¡kai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo.

Ä®rodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikÅ¡mingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai Å¡alims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvienÄ Ä¯rodymÄ ir įrodymų visetÄ (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Tais atvejais, kai iÅ¡ skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieÅ¡taringa informacija, teismas turi šį prieÅ¡taravimÄ iÅ¡spręsti, t. y. atsakyti į klausimÄ , kuria informacija (duomenimis) remtis, o kuriÄ atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikrų bylos aplinkybių, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi bÅ«ti tinkamai motyvuotas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamo teismo sprendimo turinį, atmeta pirmiau nurodytus apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo kaip teisiÅ¡kai nepagrįstus. Esant skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių prieÅ¡taravimų, teismas įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu turi motyvuotai nuspręsti, kuria informacija (duomenimis) remtis, o kuriÄ atmesti. Vertinant ar įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas aplinkybes paneigia apelianto vėliau gautas raÅ¡ytinis įrodymas – FNTT specialisto iÅ¡vada, pirmiausia turi bÅ«ti nustatomas Å¡io įrodymo statusas.

Nors FNTT specialisto iÅ¡vada yra dokumentas, priimtas valstybės institucijos pareigÅ«nų, savo kompetencijos ribose ir formaliai atitinka kitus CPK 197 straipsnio 2 dalyje iÅ¡vardintus požymius, ji, remiantis teismų praktikoje suformuotomis taisyklėmis, laikytina ne oficialiu, o paprastu raÅ¡ytiniu įrodymu (CPK 197 straipsnio 1 dalis). Ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir tirtų įrodymų, nustatytų faktų analizės teisinis vertinimas negali turėti oficialiojo, turinčio didesnę įrodomÄ jÄ galiÄ raÅ¡ytinio įrodymo statuso, nes tokiu bÅ«du bÅ«tų pažeisti vieni iÅ¡ pagrindinių civilinio proceso principų, įtvirtintų CPK 6, 12–14 straipsniuose (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 16 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2013; 2013 m. 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-685/2013; kt.).Taigi, nors Å¡i iÅ¡vada buvo gauta vėliau, negu buvo priimta apeliacinio teismo nutartis, vien Å¡is faktas negali bÅ«ti vertinamas kaip suteikiantis prioritetÄ specialisto iÅ¡vadai kaip labiau patikimam ar labiau teisinių santykių esmę ir iÅ¡ jų kilusiais pasekmes atspindinčiam įrodymui.

Ä®rodymų hierarchijos prasme teismo, įgyvendinant jam suteiktÄ iÅ¡imtinę konstitucinę teisę vykdyti teisingumÄ nustatytos ir iÅ¡ naujo neįrodinėtinos aplinkybės, neabejotinai vertintinos kaip labiau patikimos (tikėtinos), lyginant su ikiteisminio tyrimo metu atliktu tų pačių aplinkybių teisiniu vertinimu (kad įmonė dėl tam tikrų veiksmų patyrė tam tikrÄ nuostolį). Pažymėtina ir tai, kad specialisto iÅ¡vadoje (apeliaciniame skunde akcentuojamame atsakyme į ketvirtÄ jį klausimÄ ) analizuojamas draudimo sutarčių pakeitimo ir po to atliktų mokėjimų atspindėjimo įmonės buhalterinėje apskaitoje teisingumas bei teisėtumas, taigi, tyrimo objektas nėra tapatus nagrinėjamos bylos ieÅ¡kinio dalykui bei pagrindui ir tik iÅ¡ dalies koreliuoja su iÅ¡nagrinėtoje civilinėje byloje vertintais faktais dėl draudimo sutarčių pakeitimo priežasčių, aplinkybių, siektų tikslų. Apibendrindama iÅ¡dėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepasitvirtino ieÅ¡kovo apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir teismo sprendimo neteisėtumo bei nepagrįstumo Å¡iuo aspektu.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo pagrindų Nepagrįstas praturtėjimas reglamentuojamas CK 6.242 straipsnyje, kurio normų paskirtis – įgyvendinti bendrÄ jÄ taisyklę, kad niekas negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sÄ skaita. Nurodytame straipsnyje nustatytos sÄ lygos, kurios bÅ«tino konstatuoti, kad asmuo nepagrįstai praturtėjo ir turi prievolę už praturtėjimÄ atlyginti kitam asmeniui, kurio sÄ skaita tai įvyko. Nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ne tik tais atvejais, kai asmuo nepagrįstai gauna turtÄ , bet ir tais, kai praturtėjama nepagrįstai sutaupius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1318/2002; 2003 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-693/2003; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006).Kasacinio teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad, tenkinant ieÅ¡kinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi bÅ«ti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos.

Pirma, turi bÅ«ti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieÅ¡kovo veiksmų. Antra, turi bÅ«ti nustatytas atsakovo praturtėjimÄ atitinkantis ieÅ¡kovo turto sumažėjimas (atsakovas turi bÅ«ti praturtėjęs ieÅ¡kovo sÄ skaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi bÅ«ti priežastinis ryÅ¡ys tarp ieÅ¡kovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi bÅ«ti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.).

Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011).

Taigi, remiantis aptartu teisniu reglamentavimu bei kasacinio teismo praktika, nepagrįsto praturtėjimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinės teisės gynimo bÅ«dų atžvilgiu, t.y. jis gali bÅ«ti taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais teisių gynimo bÅ«dais – taikant restitucijÄ , vindikacijÄ , priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdytio natÅ«ra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės gynimo bÅ«dus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010; kt.).Tiek iÅ¡ ieÅ¡kinio faktinį pagrindÄ sudarančių aplinkybių, tiek iÅ¡ apeliacinio skundo argumentų darytina iÅ¡vada, kad nors apeliantas ir remiasi nepagrįsto praturtėjimo institutu, reikalavimas iÅ¡ esmės kildinamas iÅ¡ delikto – neteisėtų atsakovų veiksmų, kurie pasireiÅ¡kė draudimo įmokų mokėjimo neperėmimu, pakeitus draudimo sutartyje draudėjÄ , kitaip tariant, įmonės lėšų naudojimu vykdant prievolę, kuri po draudėjo pasikeitimo turėjo bÅ«ti vykdoma asmeninėmis draudėjų (Å¡iuo atveju – atsakovės Ž.

J.) lėšomis.CPK 13 straipsnyje įtvirtinto dispozityvumo principo esmė yra ta, kad asmenys yra laisvi pasirinkti savo civilinių teisių įgyvendinimo bÅ«dus, taigi, jie savo nuožiÅ«ra pasirenka kokius reikalavimus ir kokiu pagrindu reikÅ¡ti atsakovui (atsakovams). Remiantis kasacinio teismo praktika, nėra draudžiama reikÅ¡ti ir alternatyvius reikalavimus. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju ieÅ¡kovas yra pareiÅ¡kęs tÄ patį reikalavimÄ tuo pačiu faktiniu pagrindu, tačiau nurodydamas skirtingus teisinius to reikalavimo pagrindus (nepagrįstÄ praturtėjimÄ ir deliktÄ ), kurie savo esme vienas kitÄ eliminuoja: jeigu egzistuoja deliktiniai santykiai, negalimas nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymas ir atvirkščiai.Ä®vertinant CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, kad ieÅ¡kinyje privaloma nurodyti tik faktinį ieÅ¡kinio pagrindÄ (t. y. teisinio ieÅ¡kinio pagrindo nurodymas ieÅ¡kinyje nėra bÅ«tinas), bei kasacinio teismo praktikÄ , pagal kuriÄ teismo nesaisto ieÅ¡kovo nurodytas teisinis pagrindas, kadangi pats teismas turi pritaikyti konkrečiam ginčo santykiui tinkamÄ teisės normÄ , atitinkančiÄ faktinį ieÅ¡kinio pagrindÄ , t. y. tinkamai kvalifikuoti ieÅ¡kinyje nurodytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2013; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015; kt.), apeliacinis teismas pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , kad pagal ieÅ¡kinyje nurodytas faktines aplinkybes Å¡iuo atveju nėra teisinio pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutÄ , todėl toliau teismas pasisako dėl teisnių prielaidų tenkinti ieÅ¡kinį deliktinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu.

Dėl atsakovų civilinės atsakomybės ir pagrindo solidariajai atsakomybei kilti Pirmiau nutartyje pasisakyta, kad šioje byloje prejudiciniais faktais laikytinos tam tikros aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-799/2013). Būtent, nagrinėjamai bylai reikšmingi šie minėtoje byloje nustatyti faktai :

1) lėšos įmokoms pagal draudimo sutartis mokėti buvo skiriamos ieškovui žinant apie sudarytas sutartis ir suvokiant kokiu tikslu ir kieno naudai periodiškai yra skiriamos ieškovo lėšos;

2) ieÅ¡kovas suvokė, kad pasibaigus sutarčių galiojimui naudÄ gaus ne ieÅ¡kovas ar jo atstovybė, o darbuotojai;

3) Å¡ias iÅ¡laidas ieÅ¡kovas bÅ«tų patyręs nepriklausomai nuo to, buvo pakeistas ar ne draudėju asmuo, tebedirbantis pas ieÅ¡kovÄ . Apeliantas savo skunde nurodė, kad jis patyrė žalÄ , t. y. neteko lėšų dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, kurie žinojo, kad nėra teisinio pagrindo mokėjimus atlikti įmonės lėšomis, abu prisidėjo prie žalos įmonei ir todėl turi atsakyti solidariai. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, civilinei atsakomybei taikyti turi bÅ«ti nustatytos Å¡ios sÄ lygos: atsakovų neteisėti veiksmai, priežastinis ryÅ¡ys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininkų kaltė (iÅ¡skyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas iÅ¡imtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246-6.249 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovų veiksmus, padarytos žalos faktÄ ir neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos iÅ¡laidos (netiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo bÅ«tų gavęs, jeigu nebÅ«tų buvę neteisėtų veiksmų. Nors apeliaciniame skunde remiamasi argumentu, esÄ atsakovams pakeitus draudimo sutartyse draudėjÄ , tačiau tuo pačiu draudimo įmokų mokėjimo prievolę palikus ieÅ¡kovui, jis patyrė nuostolius, lygius sumokėtoms pagal pakeistas draudimo sutartis draudimo įmokoms, pažymėtina, kad pagal byloje esančius įrodymus, draudimo sutarčių pakeitimo tikslas buvo ne siekis perimti draudimo įmokų mokėjimÄ , o sumažinti sutarčių administravimo iÅ¡laidas.

Byloje taip pat yra duomenys, kurie patvirtina, jog ne visais atvejais nutraukus darbo santykius su darbuotoju, sutartyse buvo pakeičiamas ir apdraustasis (naudos gavėjas). Å tai draudimo sutartyje (draudimo liudijimo Nr. ID006255) 2009-06-03 buvo pakeistas draudėjas iÅ¡ H. ABBE Pharma GmbH atstovybės į J. P. (Pavilionienę), o ne apdraustasis asmuo, t. y. atstovybei nutraukus su ja darbo santykius, turtinę naudÄ (įmokų, sumokėtų iki draudėjo pakeitimo pavidalu), taip pat gavo ne darbdavys (H. ABBE Pharma GmbH ar jo atstovybė), o darbuotojas (t.2, b.l. 34, 99).

Tuo tarpu apdraustasis (t. y. buvęs darbuotojas) buvo pakeistas nauju darbuotoju penkiose draudimo sutartyse, tačiau, atsižvelgiant į pakeitimų datas (2003-12-30 – 2006-11-30 laikotarpiu) nei vienu iÅ¡ tų atvejų apdraustieji darbuotojai, kurie buvo pakeisti, nebuvo iÅ¡dirbę ieÅ¡kovo atstovybėje septynių ir daugiau metų kaip kad yra atsakovės Ž. J., atsakovo R. J. ir J. P. atvejais. Taigi, esant nepaneigtiems atsakovų argumentams, jog draudimo sutarčių sudarymas buvo darbuotojų skatinimo sistemos dalis, o sutartyse nurodyti apdraustieji asmenys iÅ¡dirbę tam tikrÄ laikÄ Ä¯monėje ar jos atstovybėje pagal susitarimÄ turėjo teisę ne tik perimti draudėjo teises ir pareigas, bet ir teisę į sumokėtÄ Ä¯mokų dalį, o įmokos bÅ«tų mokamos ir tuo atveju, jeigu draudėjas ginčo sutartyje nebÅ«tų pakeistas, sutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad atsakovai savo veiksmais nėra padarę žalos ieÅ¡kovui.

Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad jis patyrė žalÄ , atitinkamai, nėra pagrindo svarstyti ir argumentų dėl solidariosios atsakomybės sÄ lygų egzistavimo. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų IeÅ¡kovo apeliacinis skundas netenkinamas, todėl apeliantui neatlyginamos jo dėl apeliacinio skundo parengimo ir pateikimo turėtos bylinėjimosi iÅ¡laidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).                          Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,              n u t a r i a:

             Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .             Teisėjai                                                    Rasa GudžiÅ«nienė Konstantinas Gurinas Gintaras Pečiulis