2023-03-01 Nr. AB-4828-3-62-3-00949-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-52-463/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00949-2021-1

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. S. skundą atsakovui Marijampolės savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. S. (toliau ir – pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama 1) panaikinti Marijampolės savivaldybės administracijos Piniginės paramos skyriaus 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 13205 „Dėl išmokos mokėjimo pratęsimo“; 2) įpareigoti Marijampolės savivaldybės administracijos Piniginės paramos skyrių pašalinti padaryto pažeidimo teisines pasekmes: 2.1.) atstatyti pareiškėjai slaugos išmokos skaičiavimo koeficientą iki jos prieš tai turėto 2,5 bazinio dydžio; 2.2.) teisingai paskaičiuoti (pagal atstatytą bazinį koeficientą) slaugos išmokos skirtiną kasmėnesinę sumą; 2.3.) grąžinti pareiškėjai susidariusias tikslinių kompensacijų nepriemokas nuo 2020 m. rugsėjo 15 d.; 3) priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį ir kt.).

2. Pareiškėjos skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

2.1 Lietuvos Respublikos tikslinių kompensacijų įstatymo (toliau – ir Tikslinių kompensacijų įstatymas) 11 straipsnis saugo neįgaliojo asmens iki 2018 m. gruodžio 31 d. įgytą teisę į 2,5 dydžio slaugos išmokos koeficientą, jeigu šiam neįgaliajam ne vėliau kaip iki šio laikotarpio pabaigos yra nustatytas slaugos poreikis. Minėtai asmenų grupei priklauso ir pareiškėja, kuriai ši įgyta teisė ydingu administracijos sprendimu buvo neišsaugota ir buvo pakeista blogėjančia linkme vien dėl vėliau priimtos naujos reglamentavimo tvarkos, neleistinai pritaikytos į praeitį. Šis sprendimas taip pat prieštarauja ir kitiems aukštesnės galios teisės aktams, t. y. neatitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principo, nustatančio, kad naujai priimti teisės aktai turi užtikrinti ir negali paneigti jau prieš tai nustatytų asmens teisių ir teisėtų interesų, bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytų esminių viešojo administravimo principų, iš jų – draudimo keisti į blogąją pusę asmens padėties.

2.2 Pareiškėjai skiriant slaugos išmoką, pratęsus naują tikslinės kompensacijos skyrimo laikotarpį atgaline data, t. y. nuo 2020 m. rugsėjo 15 d., iš esmės buvo pažeista Tikslinių kompensacijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta sąlyga, kad naujo dydžio (mažesnė arba didesnė) tikslinė kompensacija pradedama mokėti tik esant sąlygai, kai keičiasi specialiojo poreikio dydis, t. y. jei vietoj pirmojo lygio poreikio jai būtų buvęs nustatytas antrojo lygio specialusis poreikis. Tas faktas, kad pareiškėjai 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu buvo nustatytas antro lygio specialusis poreikis, jokiu būdu neapsprendžia, kad šis specialusis poreikis nuo šios datos sumažėjo. Jis liko lygiai toks pats, tik privalėjo (pagal naują tvarką) būti pervadintas dėl pakitusio teisinio reguliavimo. Pastarasis poreikių vertinimas pareiškėjai įvyko būtent 2020 m. gruodžio 9 d., iš karto po to, kai nuo 2019 m. rugsėjo 1 d., pasikeitus Tikslinių kompensacijų įstatymui, turėjo nebelikti bendrojo slaugos poreikių lygio formuluotės, bet vietoj jos formaliai turėjo atsirasti du slaugos poreikių lygiai. Dabar antrasis lygis pareiškėjai nuo minėtos datos priskirtas tik dėl jos turėto ligi šiol lygio pervadinimo pagal naująjį teisinį reglamentavimą. Nuo šio datos buvęs bendras specialusis poreikis atitinkamai pagal turimos pareiškėjos ligos sunkumą jai buvo pervadintas, bet ne pakeistas, todėl pagal Tikslinių kompensacijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir to paties įstatymo 4 dalį turėjo būti toliau mokamas 2,5 išmokos dydis, išsaugant įgytą teisę į šį dydį jai, kaip asmeniui, netekusiam 60 proc. ir daugiau darbingumo ir dėl to įgijusiam slaugos poreikį iki 2018 m. gruodžio 31 d.

2.3 Vien dėl to, kad nuo 2019 m. buvo pakeistas Tikslinių kompensacijų įstatymas, pareiškėjos teisinė padėtis buvo pabloginta finansine prasme ir jos teisės yra pažeistos, nes ji patyrė turtinę žalą, susidarančią kas mėnesį dėl nepagrįstai sumažinto tarifo, sumažinus jį nuo 2,5 iki 1,9 dydžio, ir dėl to vietoj šiuo metu mokėtino 300 Eur slaugos išmokos dydžio ji nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. gauna tik 228 Eur.

2.4 Tiems asmenims, kurie slaugos poreikį yra įgiję prieš Tikslinių kompensacijų įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimą, turėjo būti paliktas tuometinis slaugos skyrimo tarifas, lygus 2,5 dydžio, vadovaujantis nurodyto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 4 dalimi. Nors įstatymo leidėjo numatomo naujo teisinio reguliavimo tikslas ir buvo įgytų teisių išsaugojimas ankstesniu laikotarpiu įgijusiems slaugos poreikį neįgaliesiems į tuo metu įgytą ir jiems paskirtą tikslinės kompensacijos dydį, tačiau atsakovas vadovavosi savo subjektyvia išvada ir priėmė mažinantį išmoką neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

2.5 Pagal visus teisės principus, nauja tvarka turėjo galioti tik asmenims, naujai įgijusiems neįgalumą ir slaugos poreikius po naujo reglamentavimo, arba asmenims, kuriems poreikių lygis kito į mažesnę ar didesnę pusę, bet nauja įstatyminė ir poįstatyminė tikslinių kompensacijų skyrimo tvarka buvo nepagrįstai pritaikyta pareiškėjos atžvilgiu. Tačiau šie naujai įtvirtinti reikalavimai nėra taikomi tiems visuomeniniams santykiams, kurie yra sureguliuoti iki minėto norminio teisės akto, kuriuo vadovavosi atsakovas, įsigaliojimo, nes tą imperatyviai draudžia konstituciniai principai dėl teisėtų lūkesčių išsaugojimo ir lex retro non agit draudimo bei prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Tikslinės kompensacijos sumažinimas negali būti taikomas, nelaikant, kad pareiškėjai buvo naujai nustatytas slaugos poreikių lygis, kaip kad savo sprendime neteisingai teigia atsakovas, bet privalo būti išsaugotas iki to mokėtas kompensacijos dydis, nes pareiškėjos neįgalumo anksčiau turėta būklė pagal jokius parametrus jokiu dydžiu nepasikeitė ir nesumažėjo, tik šis slaugos lygis anksčiau nustatytas, buvo vadinamas bendru, o nuo dabar tapo diferencijuotu pagal naują tvarką.

2.6 Pareiškėjos atveju, po pasibaigusio tikslinės kompensacijos skyrimo laikotarpio, kuris jai pasibaigė 2020 m. rugsėjo 15 d., vėl dvejiems metams (iki 2022 m.) buvo pratęstas neįgalumo galiojimo laikotarpis, po to, kai tikslinės kompensacijos mokėjimas jau buvo nutrauktas. Tokiu atveju, tikslinės kompensacijos mokėjimas po asmens prašymo pratęsti tikslinės kompensacijos mokėjimą, reiškia ne naują jos skyrimą ir nustatymą, kaip teigia savo sprendime atsakovas, bet tai yra prašymas pratęsti tikslinės kompensacijos laikinai nutrauktą mokėjimą (Tikslinių kompensacijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalis). Mokėjimas pratęsiamas asmeniui nebloginant padėties, bet išsaugant jam teisę gauti 2,5 tikslinių kompensacijų bazės dydžio tikslinę kompensaciją (Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 4 dalis). Pareiškėjos atveju ši teisė į 2,5 dydį buvo neišsaugota ir po jos pateikto prašymo pratęsti tikslinės kompensacijos mokėjimą, jis buvo paskirtas nauja tvarka, bloginant pareiškėjos padėtį ir paneigiant teisėtų lūkesčių principą.

3. Marijampolės savivaldybės administracija nesutiko su pareiškėjos reikalavimais ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Marijampolės savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė šiuos argumentus:

4.1 Pareiškėja 2020 m. gruodžio 2 d. kreipėsi į Marijampolės savivaldybės administracijos

Piniginės paramos skyrių ir pateikė prašymą Nr. 13205 dėl slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos (toliau – ir Tikslinė kompensacija) pratęsimo. Marijampolės savivaldybės administracijos Piniginės paramos skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos tikslinių kompensacijų įstatymo (toliau – ir Kompensacijų įstatymas) 4 ir 6 straipsniais, 5 straipsnio 1 dalimi, Kreipimosi dėl tikslinių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo, tikslinių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. A1-39 „Dėl kreipimosi dėl tikslinių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo, tikslinių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, Administracijos direktoriaus 2020 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. DV-200 „Dėl pavedimo priimti sprendimus“, 2020 m. gruodžio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 13205 „Dėl išmokos mokėjimo pratęsimo“, kuriuo pratęsė pareiškėjai Tikslinės kompensacijos mokėjimą nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. iki 2022 m. gruodžio 2 d. Sprendime nurodyta jo apskundimo tvarka: „sprendimas gali būti skundžiamas per vieną mėnesį nuo įteikimo dienos <...>“. Šiuo atveju pareiškėja skundą dėl 2020 m. gruodžio 28 d. priimto ginčijamo sprendimo pateikė 2021 m. birželio 29 d., todėl akivaizdu, kad ji yra praleidusi ABTĮ nustatytą vieno mėnesio terminą nuo sprendimo priėmimo ar sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos ir neprašo termino atnaujinti.

4.2 Dėl ginčo aplinkybių teisinio reguliavimo atsakovas nurodo, kad vadovaujantis Kompensacijų įstatymo redakcija, galiojusia iki 2018 m. gruodžio 31 d., asmenims, kuriems yra nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, Tikslinė kompensacija yra 2,5 tikslinių kompensacijų bazės dydžio. Šioje teisės normoje Tikslinės kompensacijos dydis nebuvo diferencijuotas į atskirus lygius. Pareiškėjai nuo 2018 m. liepos 12 d. iki 2020 m. liepos 16 d. buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (2018 m. rugpjūčio 6 d. Specialiųjų poreikių nustatymo pažyma SP Nr. 2299). Atsižvelgiant į nurodytą pažymą, Marijampolės savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. DV-1515 „Dėl tikslinių kompensacijų skyrimo“, pareiškėjai nuo 2018 m. liepos 12 d. paskirta 2,5 kompensacijų bazės dydžio Tikslinė kompensacija pažymoje nurodytu laikotarpiu. Nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo nauja Kompensacijų įstatymo redakcija, pagal kurią, 60 procentų ir daugiau darbingumo netekusiems asmenims, kuriems specialusis nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nustatytas iki 2018 m. gruodžio 31 d. galiojusia tvarka, teisė gauti Tikslinę kompensaciją išlieka iki termino pabaigos (Kompensacijų įstatymo 11 straipsnis). Pareiškėjai nuo 2018 m. liepos 12 d. iki 2020 m. liepos 16 d. nustatytas terminuotas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, todėl 2,5 tikslinių kompensacijų bazės dydžio Tikslinė kompensacija buvo privaloma mokėti tik pažymoje nustatytu laikotarpiu, t. y. nuo 2018 m. liepos 12 d. iki 2020 m. liepos 16 d. Pareiškėjai nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. iki 2022 m. gruodžio 1 d. buvo nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis (2020 m. gruodžio 9 d. Specialiųjų poreikių nustatymo pažyma Nr. SP-3812). Atsižvelgdamas į nurodytą pažymą, Marijampolės savivaldybės administracijos Piniginės paramos skyrius 2020 m. gruodžio 28 d. priėmė pagrįstą sprendimą Nr. 13205 „Dėl išmokos mokėjimo pratęsimo“, kurio pagrindu pareiškėjai nuo 2020 m. spalio 10 d. mokama 1,9 kompensacijų bazės dydžio Tikslinė kompensacija.

4.3 Vadovaujantis įsigaliojusia nauja Kompensacijų įstatymo redakcija, Tikslinės kompensacijos dydžiai diferencijuoti į du lygius - pirmojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis ir antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Asmenims, kuriems nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis, Tikslinė kompensacija yra 2,6 tikslinių kompensacijų bazės dydžio. Asmenims, kuriems yra nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis, Tikslinė kompensacija yra 1,9 tikslinių kompensacijų bazės dydžio (Kompensacijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis Kompensacijų įstatymo 11 straipsnio 7 dalimi, mažesnė Tikslinė kompensacija pradedama mokėti nuo kito mėnesio pirmos dienos po to, kai buvo nustatytas atitinkamas specialusis poreikis. Šiuo atveju pareiškėjai žemesnis, t. y. antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis nustatytas nuo 2020 m. rugsėjo 15 d., todėl mažesnė 1,9 tikslinių kompensacijų bazės dydžio Tikslinė kompensacija pradėta mokėti nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 1 d.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas atmetė kaip neįrodytą atsakovo argumentą dėl praleisto skundo padavimo termino, nes atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėja ginčijamą sprendimą būtų gavusi kitu laiku, nei, kad įrodė pati pareiškėja.

7. Teismas nustatė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Tikslinių kompensacijų įstatymas ir Kreipimosi dėl tikslinių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo, tikslinių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. A1-39 (toliau – ir Aprašas).

8. Pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojančią Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (Įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2019 m. sausio 1 d.) slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos yra šių dydžių: 1) asmenims, kuriems nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis, – 2,6 tikslinių kompensacijų bazės dydžio; 2) asmenims, kuriems nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis, – 1,9 tikslinių kompensacijų bazės dydžio. Pažymėtina, kad iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusioje Įstatymo redakcijoje slaugos išlaidų tikslinė kompensacija buvo 2,5 tikslinių kompensacijų bazės dydžio ir nebuvo diferencijuojama priklausomai nuo specialiojo nuolatinės slaugos poreikio lygio, kuris tuo metu nebuvo skirstomas į du skirtingus lygius (Įstatymo, galiojusio iki 2018 m. gruodžio 31 d., 5 straipsnio 1 dalis). Todėl tiems atvejams, kai asmuo buvo įgijęs teisę gauti tikslinę kompensaciją iki specialiojo nuolatinės slaugos poreikių lygio diferencijavimo, o šios kompensacijos mokėjimo metu pasikeitė Įstatymas ir buvo įvestas specialiojo nuolatinės slaugos poreikio diferencijavimas, Įstatyme yra įtvirtintas įgytų teisių išsaugojimo institutas (Įstatymo 11 straipsnis).

9. Pareiškėjos skunde nurodomas Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kuriuo remiantis ji teigia turinti teisę į 2,5 TKB dydžio slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos išsaugojimą, numato, kad: „teisė gauti tikslinę kompensaciją iki <...> specialiojo nuolatinės slaugos ar priežiūros (pagalbos) poreikio, kuris buvo nustatytas iki 2018 m. gruodžio 31 d., termino pabaigos išsaugoma: <...> 60 procentų ir daugiau darbingumo netekusiems asmenims, kuriems specialusis nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nustatytas iki 2018 m. gruodžio 31 d. galiojusia tvarka“. Įstatymo 11 straipsnio 4 dalis numato, kad tokiems asmenims skiriamos ir mokamos 2,5 tikslinių kompensacijų bazės dydžio tikslinės kompensacijos.

10. Iš pareiškėjos skundo argumentų matyti, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 4 dalį ji traktuoja kaip suteikiančius jai teisę neterminuotai išsaugoti 2,5 TKB dydžio slaugos išlaidų tikslinę kompensaciją vien dėl to, kad specialusis nuolatinės slaugos poreikis jai buvo nustatytas iki 2018 m. gruodžio 31 d. Tuo tarpu į po šios datos nustatytą specialiojo nuolatinės slaugos poreikio antrąjį lygį, pareiškėjos nuomone, neturi būti atsižvelgiama, nes jos faktinis darbingumo lygis ir ligos pobūdis liko visiškai nepakitęs. Tačiau toks pareiškėjos Įstatymo aiškinimas yra nepagrįstas ir neatitinka tiek Įstatymo raidės, tiek esmės.

11. Teismas nurodė, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nėra nurodyta, kad įgytų teisių išsaugojimas numatomas neterminuotam laikui, kaip to siekia pareiškėja. Priešingai, šioje normoje expressis verbis (tiesiogiai) nurodyta, kad teisė gauti tikslinę kompensaciją 60 procentų ir daugiau darbingumo netekusiems asmenims, kuriems specialusis nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nustatytas iki 2018 m. gruodžio 31 d. galiojusia tvarka, išsaugoma aiškiai apibrėžtą laiką - „iki specialiojo nuolatinės slaugos ar priežiūros (pagalbos) poreikio, kuris buvo nustatytas iki 2018 m. gruodžio 31 d., termino pabaigos“. Tai reiškia, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies taikymui būtina ir svarbi ne tik pareiškėjos akcentuojama aplinkybė, kad specialusis nuolatinės slaugos poreikis jai buvo nustatytas iki 2018 m. gruodžio 31 d., bet ir kita būtina aplinkybė – nurodytos teisės išsaugojimas yra terminuotas ir tokia teisė išsaugoma iki termino, kuriam specialusis nuolatinės slaugos poreikis buvo nustatytas iki 2018 m. gruodžio 31 d. galiojusia tvarka, pabaigos.

12. Tikslinių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo terminus apibrėžia Įstatymo 6 straipsnis, kurio 1 dalis numato, kad tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos nuo teisės gauti tikslinę kompensaciją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 6 mėnesius iki prašymo skirti tikslinę kompensaciją gavimo savivaldybės administracijoje dienos, o šio straipsnio 2 dalis numato, kad teisės gauti tikslinę kompensaciją atsiradimo diena laikoma diena, nuo kurios asmeniui nustatomas specialusis nuolatinės slaugos arba specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Atitinkamai Įstatymo 6 straipsnio 3 dalis numato ir terminą iki kada skiriama ir mokama tikslinė kompensacija, t. y. iki sprendimo dėl atitinkamo specialiojo poreikio nustatymo galiojimo termino pabaigos. Taigi, įstatymas niekada nenumatė ir nenumato tikslinės kompensacijos mokėjimo neterminuotai, o sieja jį būtent su terminu, kuriam specialieji poreikiai nustatomi ir kuris periodiškai peržiūrimas.

13. Šiuo atveju 2018 m. rugpjūčio 6 d. Specialiųjų poreikių nustatymo pažymoje SP Nr. 2299 pareiškėjai specialusis nuolatinės slaugos poreikis pagal iki 2018 m. gruodžio 31 d. galiojusią tvarką buvo nustatytas nuo 2018 m. liepos 12 d. iki 2020 m. liepos 16 d. ir nėra ginčo, kad per visą specialiojo nuolatinės slaugos poreikio terminą ji gavo 2,5 TKB dydžio slaugos išlaidų tikslinę kompensaciją. Tai reiškia, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 4 dalis pareiškėjos atžvilgiu niekada nebuvo pažeisti ir buvo tinkamai įgyvendinti, nes 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai, kuri specialųjį nuolatinės slaugos poreikį skirsto į du lygius su skirtingo dydžio tikslinės kompensacijos koeficientais, jai ir toliau buvo mokama iki tol paskirta 2,5 TKB dydžio slaugos išlaidų tikslinė kompensacija. Tokiu būdu iki specialiojo nuolatinės slaugos poreikio termino pabaigos jai buvo išsaugota Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje numatyta 2,5 TKB dydžio slaugos išlaidų tikslinė kompensacija.

14. Pasibaigus šiam terminui tikslinės kompensacijos mokėjimas nutraukiamas (Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis), todėl pareiškėja turėjo kreiptis į atsakovą dėl slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos mokėjimo pratęsimo ir turėjo pateikti naują galiojantį dokumentą, patvirtinantį jos teisę tokią kompensaciją gauti (Aprašo 3.8. punktas).

15. Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis numato, kad: pasibaigus tikslinės kompensacijos skyrimo laikotarpiui, tikslinės kompensacijos mokėjimas nutraukiamas nuo kito mėnesio pirmos dienos po to, kai pasibaigė tikslinės kompensacijos skyrimo laikotarpis; jeigu pakartotinai vertinant specialiuosius poreikius asmeniui vėl nustatomas specialusis poreikis, bet prašymą dėl kompensacijos mokėjimo pratęsimo asmuo pateikia po to, kai tikslinės kompensacijos mokėjimas jau nutrauktas, tikslinės kompensacijos mokėjimas atnaujinamas ir tikslinė kompensacija išmokama už visą praėjusį laikotarpį, bet ne daugiau kaip už 12 mėnesių nuo tos dienos, kurią buvo pateiktas prašymas pratęsti tikslinės kompensacijos mokėjimą ir visi reikiami dokumentai. Minėtas Aprašo 3.8. punktas numato, kad asmuo, pageidaujantis, kad jam būtų paskirta ir išmokėta tikslinė kompensacija, savivaldybės, kurioje jis gyvena ir turi teisę gauti tikslinę kompensaciją, administracijai pateikia socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintos formos prašymą skirti tikslinę kompensaciją ir šiuos dokumentus: <...> Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – NDNT) išduotą specialiųjų poreikių nustatymo pažymą arba jos kopiją.

16. Šiuo atveju nustatyta, kad pasibaigus 2018 m. rugpjūčio 6 d. Specialiųjų poreikių nustatymo pažymoje SP Nr. 2299 nustatytam specialiojo nuolatinės slaugos poreikio terminui (buvo nustatytas iki 2020 m. liepos 16 d.) pareiškėja dėl tikslinės kompensacijos mokėjimo pratęsimo į atsakovą kreipėsi 2020 m. gruodžio 28 d. (nurodyta skundžiamame sprendime). Kartu su prašymu pareiškėja pateikė 2020 m. gruodžio 9 d. Specialiųjų poreikių nustatymo pažymą Nr. SP – 3812, kurioje pareiškėjai nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. iki 2022 m. gruodžio 1 d. yra nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Tai reiškia, kad vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, pasibaigus tikslinės kompensacijos skyrimo laikotarpiui nutraukus tikslinės kompensacijos mokėjimą pagal 2018 m. rugpjūčio 6 d. Specialiųjų poreikių nustatymo pažymą SP Nr. 2299, sprendžiant pareiškėjos 2020 m. gruodžio 28 d. 2-28 prašymą atsakovas privalėjo vadovautis, ir teisėtai bei pagrįstai vadovavosi, 2020 m. gruodžio 9 d. Specialiųjų poreikių nustatymo pažyma Nr. SP–3812, nes pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį ir Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalis būtent ši pažyma patvirtina pareiškėjos teisę gauti tikslinę kompensaciją už naują laikotarpį po to, kai jos mokėjimas buvo nutrauktas pagal ankstesnę minėtą pažymą. Toks naujas laikotarpis 2020 m. gruodžio 9 d. pažymoje nurodytas nuo 2020 m. rugsėjo 15 d.

17. Kadangi visi teisiniai santykiai ir visos teisinės pasekmės, kurias sukūrė 2018 m. rugpjūčio 6 d. Specialiųjų poreikių nustatymo pažyma SP Nr. 2299 pagal joje nustatytą specialųjį nuolatinės slaugos poreikį, pareiškėjai pasibaigė, o pagal šią pažymą ji gavo visą 2,5 TKB dydžio slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos sumą, todėl sprendžiant jos 2020 m. gruodžio 28 d. prašymą atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo taikyti Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 4 dalį ir išsaugoti pareiškėjai 2,5 TKB dydžio slaugos išlaidų tikslinę kompensaciją naujam specialiųjų poreikių terminui, nustatytam pagal naują – 2020 m. gruodžio 9 d. Specialiųjų poreikių nustatymo pažymą Nr. SP – 3812. Šios pažymos surašymo metu, joje nurodyto specialiojo nuolatinės slaugos poreikio antrojo lygio pradžios metu (nuo 2020 m. rugsėjo 15 d.) ir pareiškėjos prašymo pateikimo metu (2020 m. gruodžio 28 d.) galiojo Įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2019 m. sausio 1 d. pagal kurią slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos dydis už antrojo lygio specialųjį nuolatinės slaugos poreikį yra 1,9 TKB (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl ginčijamu sprendimu atsakovas pagrįstai ir teisėtai taikė galiojančią Įstatymo redakciją ir 1,9 TKB dydžio tikslinę kompensaciją pareiškėjai paskyrė pagal jos teisę gauti tikslinę kompensaciją patvirtinančioje pažymoje nurodytą antrojo lygio specialųjį nuolatinės slaugos poreikį.

18. Teismas sprendė, kad pareiškėja savo skunde nepagrįstai teigė, kad atsakovas pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 4 dalį, kurioje „įtvirtinta sąlyga, kad naujo dydžio (mažesnė arba didesnė) tikslinė kompensacija pradedama mokėti tik esant sąlygai, kai keičiasi specialiojo poreikio dydis, t. y. jei vietoj pirmojo lygio poreikio jai būtų buvęs nustatytas antrojo lygio specialusis poreikis“. Teismo vertinimu, ši įstatymo nuostata pareiškėjos atžvilgiu iš viso nėra taikoma ir nebuvo pritaikyta, nes ji nėra skirta reglamentuoti situacijai, kai pasikeitus įstatymui specialusis nuolatinės slaugos poreikis buvo išskirtas į du lygius ir vietoj iki 2018 m. gruodžio 31 d. asmeniui nustatyto specialiojo nuolatinės slaugos poreikio po 2019 m. sausio 1 d. jam buvo nustatytas specialiojo nuolatinės slaugos poreikio pirmas ar antras lygis. Įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose apibrėžiama situacija, kai vietoj vienos specialiojo poreikio rūšies nustatoma kita arba vietoj tos pačios rūšies specialiojo poreikio vieno lygio nustatomas kitas. Tačiau pareiškėjos atveju nei vienas, nei kitas atvejis nebuvo nustatytas. Šioje Įstatymo normoje nurodyta sąvoka „vietoj“ reiškia, kad ši norma taikoma tik tiems atvejams, kai specialiųjų poreikių pobūdis ir lygis tiek pirmą kartą, tiek ir vėliau, t. y. „vietoj“ ankstesnio, nustatomas nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Įstatymo redakcijos galiojimo metu, kai specialiųjų poreikių pobūdis jau yra skirstomas į du lygius. Tuo tarpu tokiam atvejui kaip nagrinėjamas šioje byloje, kai tos pačios specialiojo poreikio rūšies vertinimas pirmą kartą atliekamas atsižvelgiant į jo skirstymą į skirtingus lygius, Įstatyme numatyta speciali norma – Įstatymo 11 straipsnio 7 dalis, kuri numato, kad kai šio straipsnio 1 dalyje nurodytam tikslinės kompensacijos gavėjui nustatomas pirmojo arba antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos arba specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, mažesnė tikslinė kompensacija pradedama mokėti nuo kito mėnesio pirmos dienos po to, kai buvo nustatytas atitinkamas specialusis poreikis, didesnė tikslinė kompensacija – nuo atitinkamo specialiojo poreikio nustatymo dienos.

19. Pareiškėjos atveju sistemiškai taikytinas Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 11 straipsnio 7 dalis, kuriais remiantis tikslinė kompensacija už specialųjį nuolatinės slaugos poreikį, kuris jai buvo nustatytas iki 2018 m. gruodžio 31 d. (pagal 2018 m. rugpjūčio 6 d. Specialiųjų poreikių nustatymo pažymą SP Nr. 2299) turėjo būti, o šiuo atveju ir buvo, išsaugota ir išmokėta 2,5 TKB dydžio tikslinė kompensacija iki šio poreikio termino pabaigos – 2020 m. liepos 16 d., o tikslinė kompensacija už specialųjį nuolatinės slaugos antro lygio poreikį, kuris jai buvo nustatytas nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. (pagal 2020 m. gruodžio 9 d. Specialiųjų poreikių nustatymo pažymą Nr. SP – 3812), mažesnė - 1,9 TKB dydžio – tikslinė kompensacija skundžiamu sprendimu paskirta mokėti nuo 2020 m. spalio 1 d. Tai visiškai atitinka nurodytą Įstatymo reglamentavimą, o neaiškumai pareiškėjai kyla dėl to, kad ji netiksliai cituoja ir interpretuoja Įstatymo sąvokas bei skundžiamą sprendimą ir nepagrįstai nurodo, kad atsakovas ginčijamame sprendime neva laikė, jog pareiškėjos specialiojo poreikio dydis sumažėjo. Tokios aplinkybės ir tokio konstatavimo ginčijamame sprendime nėra, nes jame nurodyta, kad tikslinė kompensacija skiriama „kai nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis“. Aplinkybė, kad atsakovas šį poreikį vertina kaip sumažėjusį sprendime nėra nurodyta, o atsakovas tiesiog vadovaujamasi faktu, kad pareiškėjai yra nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Tai visiškai atitinka Įstatymo 11 straipsnio 7 dalį, kuri numato, kad nuo atitinkamos datos didesnė ar mažesnė tikslinė kompensacija turi būti mokama jeigu tikslinės kompensacijos gavėjui nustatomas pirmojo arba antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos arba specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Ši teisės norma neįpareigoja vertinti ir lyginti, ar faktiškai toks pirmojo arba antrojo lygio atitinkamas specialusis poreikis yra sumažėjęs ar padidėjęs lyginant su anksčiau buvusiu nustatytu specialiojo poreikio pobūdžiu, kuris buvo nustatytas pagal iki 2018 m. gruodžio 31 d. galiojusią tvarką. Kaip minėta, Įstatymo 11 straipsnio 7 dalis tam ir skirta, kad sureguliuotų tikslinių kompensacijų dydžių paskyrimą po 2019 m. rugsėjo 1 d., kai atsižvelgiant į pasikeitusį Įstatymą nustatomas konkretus specialiųjų poreikių lygis.

20. Teismo vertinimu, atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjos argumentas, kad ginčijamas atsakovo sprendimas pažeidžia lex retro non agit principą, nes nuo 2019 m. sausio 1 d. naujai įtvirtinti Įstatymo reikalavimai, pareiškėjos nuomone, nėra taikomi tiems visuomeniniams santykiams, kurie yra sureguliuoti iki norminio teisės akto, kuriuo pasivadovavo atsakovas, įsigaliojimo. Kaip minėta, visi teisiniai santykiai dėl tikslinės kompensacijos už specialųjį nuolatinės slaugos poreikį, kuris jai buvo nustatytas pagal iki 2018 m. gruodžio 31 d. galiojusią tvarką, t. y. pagal 2018 m. rugpjūčio 6 d. Specialiųjų poreikių nustatymo pažymą SP Nr. 2299, pasibaigė, kai baigėsi šio specialiojo nuolatinės slaugos poreikio terminas – 2020 m. liepos 16 d. Tuo tarpu dabar galiojantis antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis pareiškėjai buvo nustatytas 2020 m. gruodžio 9 d. kai galiojo nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Įstatymo redakcija. Dėl tikslinės kompensacijos pagal 2020 m. gruodžio 9 d. nustatytą antrojo lygio specialųjį nuolatinės slaugos poreikį pareiškėja į atsakovą kreipėsi 2020 m. gruodžio 28 d. ir sprendimą atsakovas priėmė 2020 m. gruodžio 28 d. Todėl akivaizdu, kad šiems teisiniams santykiams atsakovas tinkamai taikė nuo 2019 m. sausio 1 d. galiojančią Įstatymo redakciją ir skundžiamu sprendimu nenusprendė dėl jokių teisinių santykių, kurie būtų atsiradę iki 2018 m. gruodžio 31 d. Kitaip tariant, atsakovas po 2019 m. sausio 1 d. susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikė būtent nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusią Įstatymo redakciją ir mažesnio koeficiento tikslinei kompensacijai atgaline data netaikė. Kaip minėta, tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos nuo teisės gauti tikslinę kompensaciją atsiradimo dienos (Įstatymo 6 straipsnio 1 dalis), o tokia diena laikoma diena, nuo kurios asmeniui nustatomas specialusis nuolatinės slaugos arba specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Todėl šiuo atveju tai yra 2020 m. rugsėjo 15 d., nuo kurios pareiškėjai buvo nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis.

21. Teismas atmestinus kaip nepagrįstus laikė ir pareiškėjos argumentus, kad atsakovo sprendimas pažeidė jos teisėtą lūkestį išsaugoti 2,5 TKB dydžio tikslinę kompensaciją, nepaisant pasikeitusio Įstatyme numatyto teisinio reguliavimo. Kaip minėta, Įstatymas visada numatė, o pareiškėja tą žinojo, kad tiek specialieji poreikiai yra nustatomi, tiek tikslinė kompensacija yra skiriama atitinkamam terminui, po kurio šis klausimas sprendžiamas iš naujo, pagal naujus duomenis ir vadovaujantis aktualiu teisiniu reguliavimu. Todėl pareiškėja žinojo, iki kada jai buvo paskirta 2,5 TKB dydžio tikslinė kompensacija, ir žinojo, kad pasibaigus šiam terminui ji bus skiriama pagal naujus duomenis bei suvokė, kad ją skiriant bus vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais. Atitinkamai savivaldybė nebuvo įsipareigojusi vieną kartą paskirtą tikslinę kompensaciją mokėti neterminuotai ir neatsižvelgiant į jokias naujas aplinkybes. Pasibaigus ankstesniam terminui ir pačiai pareiškėjai 2020 m. gruodžio 28 d. pateikus naują 2020 m. gruodžio 9 d. Specialiųjų poreikių nustatymo pažymą, tikslinė kompensacija buvo paskirta pagal naują Įstatymo redakciją, vadovaujantis nauja pažyma.

22. Teismas pripažino, kad atsakovo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Kiti pareiškėjos reikalavimai yra išvestiniai iš pirmojo, todėl taip pat atmestini kaip nepagrįsti, nes nepanaikinus skundžiamo sprendimo ir teismui pripažinus, kad juo pareiškėjai paskirta teisingo dydžio slaugos išlaidų tikslinė kompensacija, nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą atstatyti pareiškėjai slaugos išmokos skaičiavimo koeficientą iki jos prieš tai turėto 2,5 bazinio dydžio, paskaičiuoti slaugos išmokos kasmėnesinę sumą pagal atstatytą bazinį koeficientą ir grąžinti pareiškėjai susidariusias tikslinių kompensacijų nepriemokas nuo 2020 m. rugsėjo 15 d.

23. Teismas pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taip pat atmetė.

III. 24. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

25.1 Įgytų teisėtų interesų neišsaugojimas, pasikeitus teisiniam reguliavimui, bet nepasikeitus faktinėms aplinkybėms (sveikatos duomenims) neįgaliojo būklės vertinimo aspektu, yra draudžiamas ir prieštarauja Tikslinių išmokų įstatymo 11 straipsniui bei Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 ir 29 straipsniams.

25.2 Pareigą išsaugoti neįgaliojo teises pagal Įstatymo 11 straipsnį teismas traktavo tik kaip laikinai, t. y. iki sekančios periodinės sveikatos patikros datos palikimą galioti neįgaliajam prieš tai įgytų teisių. Juridinis pagrindas, apibrėžiantis neįgalumo (tuo pačiu – nuolatinės slaugos poreikio) galiojimo laikotarpį, negali būti tiktai formaliai taikomas, t. y. neturi priklausyti tik nuo formaliosios datos parametrų, kuriems įtakos nedarytų asmens sveikatos faktinė būklė, o ypač – šios būklės pasikeitimai. Todėl konstatuotina, kad vien formaliąja prasme (formaliaisiais pagrindais) teisėjų išaiškintas neįgalumo galiojimo laikotarpis, aiškinant Tikslinių kompensacijų įstatymo 11 straipsnio 1,4 dalis, atmetant faktinį pagrindą – neįgaliojo tebesitęsiančią ir kaskart pratęsiamą neįgalumo būklę, yra naikinimas dėl neteisingo aiškinimo, iš esmės pažeidžiant turinio viršenybės prieš formą principą ir paneigiant teisės normos prasmę, t. y. fiksavus neįgalumo pabaigos terminą, negalima pratęsti asmens neįgalumo būklės, nors pareiškėjai tas yra padaryta.

25.3 Administracinis teismas priėmė tik savivaldybės biudžetą, bet ne žmogaus teises apsaugantį sprendimą: netenkino neįgaliojo specialiųjų poreikių, aprūpinant finansinės pagalbos priemonėmis. Neįgalumo būsenos ir specialiųjų poreikių laikotarpio apribojimas iki laikino laikotarpio ir visų teisių išsaugojimas tik iki sekančios periodinės sveikatos patikros, nepaisant visai nepakitusių asmens patikros rezultatų, visiškai paneigia neįgalumo būklės pratęsimo esmę.

25.4 Pareiškėjos atžvilgiu buvo netinkamai pritaikytas Tikslinių kompensacijų įstatymo 6 straipsnis, kurio 4 dalies 2 punktas leidžia sumažinto dydžio tikslinę kompensaciją mokėti tik sveikatos pagerėjimo atveju, t. y. tik tada, kai pagal faktinę sveikatos būklę asmeniui nustatomas kitoks, negu buvęs specialusis poreikis, pakartotinai įvertinus esamus ir buvusius specialiuosius slaugos poreikius, o neleidžiama mažinti išmokos vien formaliais pagrindais dėl biurokratiškai performuluoto slaugos poreikio lygmens, pasikeitus įstatymo redakcijai (bet nepasikeitus sveikatai į gerąją pusę) ir visiškai neatsižvelgiant į šiuo įstatymu griežtai reglamentuotą prieš tai įgytų teisių išsaugojimo būtinybę netekusiems 60 proc. ir daugiau darbingumo asmenims, kuriems ir priskiriama pareiškėja pagal Įstatymo 11 straipsnio l dalies 3 punktą bei šio straipsnio 4 dalį. Sveikatos būklei iš esmės nepasikeitus, bet dėl specialiojo poreikio lygio pagal naujai įsigaliojusią diferencijavimo skalę prilyginimo antrajam lygiui, bet nepasikeitus pačiam asmens specialiojo poreikio lygiui, jokiu būdu negalėjo būti finansiškai pabloginta pareiškėjos padėtis išmokos mažinimo linkme.

25.5 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo nutartyse yra išaiškinęs, kad asmens įgytos teisės į tam tikrą įstatymu nustatytą socialinę paramą įgyvendinimo sąlygos, tarp jų ir terminai, – jeigu jais yra ribojamos šios teisės, gali būti nustatyti tik įstatymu, kas savo ruožtu, yra viena iš svarbiausių konstitucinės teisės į socialinę paramą garantijų. Taigi, pareiškėjos įgytų teisių tolesnis neišsaugojimas, pažeidžiant Tikslinių kompensacijų įstatymo 11 straipsnį ir neįgalumo galiojimo termino apribojimas laike tik iki dvejų metų, pripažintinas neatitinkančiu plėtojamos LVAT praktikos nurodytose nutartyse ir prieštaraujančiu teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimą nustatančiam konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl teismo sprendimas, kuriuo neišsaugotos pareiškėjos teisės ir finansinės garantijos ir apribojantis šias teises poįstatyminiais aktais nustatytu terminu, kuriam pasibaigus, pareiškėjai buvo ne išsaugotas, bet, atvirkščiai – nutrauktas išmokos mokėjimo dydis, jį formaliais pagrindais sumažinant nuo 2,5 iki 1,9 bazinio dydžio, – toks teismo sprendimas pagrįstas ne pamatiniais konstituciniais principais, įstatymais ir LVAT išaiškinimais, todėl naikintinas.

25.6 Teismo sprendimu neapginti silpnesniosios administracinių teisinių santykių šalies interesai.

25.7 Pažeistas teisėtų lūkesčių principas, nesilaikant aukštesniųjų nacionalinių, Europos Sąjungos ir tarptautinių teismų gerosios praktikos pavyzdžių.

25.8 Dėl netinkamai pritaikyto ir išaiškinto Tikslinių kompensacijų įstatymo buvo iš esmės pažeistos neįgaliojo teisės ir nepagrįstai sumažintos finansinės garantijos bei nutrauktas didesnių išmokų mokėjimas, neišsaugant pareiškėjai palankesnių teisių, kurias jai suteikia ir užtikrina prieš tai įgytų teisių išsaugojimą garantuojančios įstatymo nuostatos asmeniui, atitinkančiam šiame įstatyme nurodytas sąlygas, kurias visas atitiko pareiškėja.

25.9 Tikslinių kompensacijų dydis pagal Tikslinių kompensacijų įstatymą (6 straipsnio 4 dalį) gali būti keičiamas į mažesnę pusę tik vienu išimtiniu atveju, kai tikslinės paramos gavėjui po pakartotinio sveikatos vertinimo pagal jo sveikatos būklę buvo nustatytas kitoks specialusis poreikis, lyginant su prieš tai jo turėtu. Pareiškėjos atveju prieš tai turėtas bendras slaugos poreikio lygis buvo ne pakeistas į kitą lygį pagal sveikatos būklę, bet buvęs visiems neįgaliesiems bendras lygis buvo atitinkamai išskaidytas (išdiferencijuotas) į du lygius vien pagal pakitusį teisinį reguliavimą. Ir tik pakitusio reguliavimo poveikyje pareiškėjai buvo sumažintas išmokos dydis. Todėl laikytina, kad buvo aiškiai pažeista Tikslinių kompensacijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalies norma, draudžianti mažinti tikslinės kompensacijos turėtą didesnį bazinį dydį, jeigu sveikatos būklė nepasikeitė, lyginant su prieš tai buvusia. Sąlyga asmeniui mažinti arba didinti pagal šią normą tikslinės kompensacijos dydį yra tai, kad pakartotinai nustatomas asmens specialusis poreikis turi būti pakitęs. Šito pareiškėjos atveju nebuvo fiksuota (poreikis išliko nė kiek nepakitęs).Todėl nesant pakankamo faktinio pagrindo pagal sveikatos duomenis mažinti tikslinės kompensacijos dydį pareiškėjai, yra nepagrįstas faktiniu pagrindu, todėl naikintinas. Vien įstatymo pakeitimais priimtos teisinio reguliavimo korekcijos, iš esmės nepasikeitus asmens sveikatos būklei, nesuteikia institucijoms teisės apriboti neįgaliojo asmens specialiųjų poreikių, aprūpinant jį finansinės pagalbos priemonėmis. Įstatymo pasikeitimas nesuteikia pagrindo mažinti išmokos dydžio, t. y. sukurti neigiamas teisines pasekmes jau anksčiau priimtame teisiniame santykyje, jeigu prieš tai asmens finansinė padėtis buvo nustatyta geresnė.

25.10 Teismas klaidingai nustatė įgytų iki 2018 m. gruodžio 31 d. teisių išsaugojimo terminą, klaidingai šį terminą prilyginant ir tapatinant su tikslinės kompensacijos skyrimo laikotarpiu, kuris yra visada laikinas ir tetrunka tik dvejus metus.

25.11 Teismas neteisingai pritaikė ir išaiškino ir Tikslinių kompensacijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalį.

25.12 Teismas plečiamai aiškindamas Tikslinių kompensacijų įstatymo 11 straipsnio l dalies neįgalumo ir specialiojo poreikio egzistavimo terminą, iš tikrųjų nustatė naujas šio įstatymo vykdymo sąlygas termino apribojimo ir teisių bloginimo linkme. Teismas, visur akcentuodamas termino pabaigą ir visur matydamas tik pasibaigusias asmens teises bei mokėjimų nutraukimą, nepastebi, kad tame pačiame įstatyme yra aiškiai deklaruojamas ir akcentuojamas šių teisių pratęsimas ir išsaugojimas.

25.13 Socialinės paramos įstatymų įgyvendinimo sąlygos, tokios, kaip šių teisių apribojimas tam tikru terminu, negali būti ribojamos, vadovaujantis poįstatyminiame akte (Tvarkos apraše) nustatytomis sąlygomis (terminais), kurių Tikslinių kompensacijų mokėjimo įstatyme nėra nustatyta ir apibrėžta tuo sutrumpintu laikotarpiu, kurį pareiškėjai nustatė savivaldybė ir teismas savo sprendimuose.

26. Marijampolės savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27. Marijampolės savivaldybės administracija atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais nurodytais atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, kad pareiškėja praleido kreipimosi į teismą terminą, pagal Administracinės teisenos įstatymą, o pareiškėjos argumentai dėl teismo sprendimo panaikinimo yra abstraktūs, deklaratyvūs ir atmestini kaip nepagrįsti. Teismas sprendime išsamiai pasisakė dėl visų esminių ir ginčui aktualių pareiškėjos nurodytų aplinkybių, jas detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina bylos duomenys, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl kompensacijos išmokos dydžio pagal Tikslinių kompensacijų įstatymą.

29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.)

30. Teisėjų kolegija, apeliacinio skundo ribose patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu bei padarytomis išvadomis, todėl papildomai jų nekartoja, o tik atsako į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus.

31. Šioje byloje ginčas kilo dėl Tikslinių kompensacijų įstatymo ir Kreipimosi dėl tikslinių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo, tikslinių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. A1-39 (toliau – ir Aprašas) taikymo.

32. Pareiškėjos ginčijamas sprendimas Nr. 13205 „Dėl išmokos mokėjimo pratęsimo“ priimtas 2020 m. gruodžio 28 d., t. y. galiojant Įstatymo redakcijai, įsigaliojusiai nuo 2019 m. sausio 1 d. (redakcija 2019 m. rugsėjo 1 d.). Sprendimo priėmimo metu galiojusio Tikslinių kompensacijų įstatymo 11 straipsnis įtvirtino specialiojo nuolatinės slaugos poreikio diferencijavimą bei įgytų iki jo įsigaliojimo teisių išsaugojimo institutą (Tikslinių kompensacijų įstatymo 11 str. 1 d.)

33. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomas Tikslinių kompensacijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kuriuo remiantis ji teigia turinti teisę į 2,5 TKB dydžio slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos išsaugojimą, numato, kad: „teisė gauti tikslinę kompensaciją iki <...> specialiojo nuolatinės slaugos ar priežiūros (pagalbos) poreikio, kuris buvo nustatytas iki 2018 m. gruodžio 31 d., termino pabaigos išsaugoma: <...> 60 procentų ir daugiau darbingumo netekusiems asmenims, kuriems specialusis nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nustatytas iki 2018 m. gruodžio 31 d. galiojusia tvarka“. Įstatymo 11 straipsnio 4 dalis numato, kad tokiems asmenims skiriamos ir mokamos 2,5 tikslinių kompensacijų bazės dydžio tikslinės kompensacijos.

34. Pareiškėjai nediferencijuotas nuolatines slaugos poreikis buvo nustatytas nuo 2018 m. liepos 12 d. iki 2020 m. liepos 16 d., t. y. terminuotai. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pasikeitus įstatyminiam reguliavimui pareiškėjos teisė į neterminuotą tikslinę 2,5 TKB kompensaciją nėra absoliuti, ji buvo nustatyta terminuotai, o iki nustatyto termino pabaigos – 2020 m. liepos 16 d., kompensacija buvo mokama pagal Tikslinių kompensacijų įstatymo reguliavimą (11str. 1 d. 3 p.; 4 d.)

35. Pažymėtina, kad Tikslinių kompensacijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nėra nurodyta, kad įgytų teisių išsaugojimas numatomas neterminuotam laikui, kaip to siekia pareiškėja. Šios normos 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad teisė gauti tikslinę kompensaciją 60 procentų ir daugiau darbingumo netekusiems asmenims, kuriems specialusis nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nustatytas iki 2018 m. gruodžio 31 d. galiojusia tvarka, išsaugoma aiškiai apibrėžtą laiką – „iki specialiojo nuolatinės slaugos ar priežiūros (pagalbos) poreikio, kuris buvo nustatytas iki 2018 m. gruodžio 31 d., termino pabaigos“. Tai reiškia, kad Tikslinių kompensacijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies taikymui būtinos abi sąlygos, t. y. ne tik pareiškėjos akcentuojama aplinkybė, kad specialusis nuolatinės slaugos poreikis jai buvo nustatytas iki 2018 m. gruodžio 31 d., bet ir kita būtina sąlyga – nurodytos teisės išsaugojimas yra terminuotas ir tokia teisė išsaugoma iki termino, kuriam specialusis nuolatinės slaugos poreikis buvo nustatytas iki 2018 m. gruodžio 31 d. galiojusia tvarka, pabaigos. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu Tikslinių kompensacijų įstatymo normų sisteminiu aiškinimu ir taikymu, o pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

36. Pažymėtina, kad pasibaigus šiam terminui tikslinės kompensacijos mokėjimas nutraukiamas (Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis), todėl pareiškėja turėjo kreiptis į atsakovą dėl slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos mokėjimo pratęsimo ir turėjo pateikti naują galiojantį dokumentą, patvirtinantį jos teisę tokią kompensaciją gauti (Aprašo 3.8. punktas). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pasibaigus 2018 m. rugpjūčio 6 d. Specialiųjų poreikių nustatymo pažymoje SP Nr. 2299 nustatytam specialiojo nuolatinės slaugos poreikio terminui (buvo nustatytas iki 2020 m. liepos 16 d ) pareiškėja dėl tikslinės kompensacijos mokėjimo pratęsimo į atsakovą kreipėsi 2020 m. gruodžio 28 d. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė 2020 m. gruodžio 9 d. Specialiųjų poreikių nustatymo pažymą Nr. SP – 3812, kurioje A. S. nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. iki 2022 m. gruodžio 1 d. yra nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Todėl vadovaujantis Tikslinių kompensacijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, pasibaigus tikslinės kompensacijos skyrimo laikotarpiui nutraukus tikslinės kompensacijos mokėjimą pagal 2018 m. rugpjūčio 6 d. Specialiųjų poreikių nustatymo pažymą SP Nr. 2299, sprendžiant pareiškėjos 2020 m. gruodžio 28 d. prašymą atsakovas vadovavosi 2020 m. gruodžio 9 d. Specialiųjų poreikių nustatymo pažyma Nr. SP–3812, nes pagal Tikslinių kompensacijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį ir 6 straipsnio 1 ir 2 dalis būtent ši pažyma patvirtina pareiškėjos teisę gauti tikslinę kompensaciją už naują laikotarpį po to, kai jos mokėjimas buvo nutrauktas pagal ankstesnę minėtą pažymą. Toks naujas laikotarpis 2020 m. gruodžio 9 d. pažymoje nurodytas nuo 2020 m. rugsėjo 15 d.

37. Kadangi visi teisiniai santykiai ir visos teisinės pasekmės, kurias sukūrė 2018 m. rugpjūčio 6 d. Specialiųjų poreikių nustatymo pažyma SP Nr. 2299 pagal joje nustatytą specialųjį nuolatinės slaugos poreikį, pareiškėjai pasibaigė, o pagal šią pažymą ji gavo visą 2,5 TKB dydžio slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos sumą, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad sprendžiant jos 2020 m. gruodžio 28 d. prašymą atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo taikyti Tikslinių kompensacijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 4 dalį ir išsaugoti pareiškėjai 2,5 TKB dydžio slaugos išlaidų tikslinę kompensaciją naujam specialiųjų poreikių terminui, nustatytam pagal naują – 2020 m. gruodžio 9 d. Specialiųjų poreikių nustatymo pažymą Nr. SP-3812. Šios pažymos surašymo metu, joje nurodyto specialiojo nuolatinės slaugos poreikio antrojo lygio pradžios metu (nuo 2020 m. rugsėjo 15 d.) ir pareiškėjos prašymo pateikimo metu (2020 m. gruodžio 28 d.) galiojo Tikslinių kompensacijų įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2019 m. sausio 1 d., pagal kurią slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos dydis už antrojo lygio specialųjį nuolatinės slaugos poreikį yra 1,9 TKB (4 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ginčijamu sprendimu atsakovas pagrįstai ir teisėtai taikė galiojančią Tikslinių kompensacijų įstatymo redakciją ir 1,9 TKB dydžio tikslinę kompensaciją pareiškėjai paskyrė pagal jos teisę gauti tikslinę kompensaciją patvirtinančioje pažymoje nurodytą antrojo lygio specialųjį nuolatinės slaugos poreikį, o teismas teisingai įvertino faktines aplinkybes ir pritaikė materialinę teises normas.

38. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad Tikslinių kompensacijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktai pareiškėjos atžvilgiu netaikomi. Šio straipsnio nuostatos nėra skirtos reglamentuoti situacijai, kai pasikeitus įstatymui specialusis nuolatinės slaugos poreikis buvo išskirtas į du lygius ir vietoj iki 2018 m. gruodžio 31 d. asmeniui nustatyto specialiojo nuolatinės slaugos poreikio po 2019 m. sausio 1 d. jam buvo nustatytas specialiojo nuolatinės slaugos poreikio pirmas ar antras lygis. Įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose apibrėžiama situacija, kai vietoj vienos specialiojo poreikio rūšies nustatoma kita arba vietoj tos pačios rūšies specialiojo poreikio vieno lygio nustatomas kitas. Tačiau nagrinėjamu pareiškėjos atveju nei vienas, nei kitas atvejis nebuvo nustatytas. Tikslinių kompensacijų įstatyme numatyta speciali norma, o būtent – 11 straipsnio 7 dalis, kuri numato, kad kai šio straipsnio 1 dalyje nurodytam tikslinės kompensacijos gavėjui nustatomas pirmojo arba antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos arba specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, mažesnė tikslinė kompensacija pradedama mokėti nuo kito mėnesio pirmos dienos po to, kai buvo nustatytas atitinkamas specialusis poreikis, didesnė tikslinė kompensacija – nuo atitinkamo specialiojo poreikio nustatymo dienos. Todėl šie pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

39. Atsakydama į atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus, jog pareiškėja yra praleidusi kreipimosi į teismą terminus, ir kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė nagrinėti pareiškėjos skundą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėja nepraleido kreipimosi į teismą termino. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja dėl savo teisių gynimo į teismą kreipėsi laiku, t. y. 2021 m. gegužės 4 d., skųsdama atsakovo raštą Nr. SA-(20.1.E) į 2021 m. balandžio 11 d. pareiškėjos atsakovui teiktą skundą, vėliau nuosekliai gindama savo teises, ji skundą tikslino jau ginčydama atsakovo 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 13205 „Dėl išmokos mokėjimo pratęsimo“, kuris pagal bylos duomenis pareiškėjai buvo įteiktas 2021 m. birželio 17 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas kreipimosi į teismą terminą sieja su pranešimo apie įteikimą diena (ABTĮ 29 str.1 d.), todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai priėmė nagrinėti pareiškėjos patikslintą skundą.

40. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė