2016-02-23 Nr. AB-4231-3-61-3-05008-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-282-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05008-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 11.1; 11.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos S. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. L. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. L. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytą terminą prašymo dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės J. J. (ikisantuokinė pavardė B.) valdytą žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) vnk., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus raj., padavimui ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimui.

Pareiškėja nurodė, kad jos motina A. M. (ikisantuokinė pavardė B.) ir motinos sesuo J. J. (ikisantuokinė pavardė B.) iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus rajone, nuosavybės teise valdė apie 8 ha žemės. Pareiškėja priėmė palikimą po J. J. sūnaus J. J. mirties. 2006 m. pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti praleistą Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytą terminą prašymo dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės A. M. valdytą žemės sklypą padavimui ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimui. Būdama senyvo amžiaus, ligota, neraštinga ir dėl teisinio neišprusimo, manė, kad teismas atnaujins terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į visą 8,19 ha žemės sklypą, kurį valdė A. M. bei jos sesuo J. J., tačiau teismo sprendimu buvo atnaujintas terminas pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių tik į A. M. valdytą žemės sklypą. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškėjai buvo gražintas 4,08 ha žemės sklypas natūra. Paduodant pareiškimą dėl buvusių savininkų A. M. ir J. J. vardu turėtos 8,19 ha žemės, ji nebuvo informuota, kad reikia atskirai kreiptis į teismą dėl praleisto termino pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių ir į J. J. turėtą žemę atstatymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimu į prašymą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė neabejotinai objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, sukliudžiusių realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Tai, kad pareiškėja Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises, laikytina jos pasirinktu elgesio variantu. Nuo įstatymo nustatyto termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises praėjo nepagrįstai ilgas laiko tarpas, per kurį pareiškėja turėjo galimybę realizuoti savo teisę, tačiau to nepadarė. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 punkte nėra numatyta, kad buvusio savininko brolio ar sesers vaikai turėtų teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Buvusios savininkės J. J. sūnus J. J. nebuvo pateikęs prašymo atkurti nuosavybės teises į motinos iki nacionalizacijos valdytą žemę, todėl, atsakovo teigimu, pareiškėja neturi teisės atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjos prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 1, 4 dalimis, 2 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad J. J. testamento nebuvo sudariusi, todėl darė išvadą, kad pareiškėja nepatenka į pretendentų, nurodytų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ratą. Po J. J. mirties prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos valdytą žemę turėjo teisę paduoti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti asmenys – sutuoktinis, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai). Teismas nustatė, kad J. J. sūnus J. J. iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustato termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į motinos valdytą žemę nepadavė.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėja iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo savarankiškos subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą nei vienu iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose numatytų pagrindų. Nors byloje yra duomenys, kad po J. J. mirties 2002 m. gruodžio 24 d. pareiškėja priėmė jo palikimą, tačiau ši aplinkybė, teismo vertinimu, leistų pareiškėjai pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą mirusiojo J. J. vardu ir nuosavybės teisių perdavimą jai kaip įpėdinei, tačiau tik tokiu atveju, jei J. J. iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) būtų padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises. Žemės savininko vaikui (šiuo atveju J. J.) nepadavus prašymo atkurti nuosavybės teises ir mirus po nustatyto termino, iki kada jis galėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jo paveldėtojui (šiuo atveju pareiškėjai) nenumatyta galimybė atnaujinti terminą, nes tai būtų susiję su jo subjektiškumo atsiradimu po įstatyme numatyto termino.

Teismas nustatė, kad pareiškėja iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį neįgijo savarankiškos subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, ir šią aplinkybę laikė pagrindu atmesti prašymą dėl termino atnaujinimo kaip nepagrįstą, nenagrinėjant pareiškėjos argumentų dėl termino paduoti prašymą praleidimo priežasčių.

III. Pareiškėja S. L. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir atstatyti praleistą Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytą terminą prašymo dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės J. J. (ikisantuokinė pavardė B.) valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) vnk., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus raj., padavimui ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimui.

Pareiškėja pažymi, kad teismas nevertino aplinkybių, dėl kurių J. J. nepadavė prašymo atkurti nuosavybės teises. Pareiškėja paaiškina, kad iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo galima paduoti pareiškimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. J. valdytą žemę, nes dokumentai, patvirtinantys teises į nekilnojamąjį turtą, pilietybę ir giminystės ryšius buvo gauti iš archyvo tik 2006 metais. Šios aplinkybės buvo konstatuotos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1508-15/2006, jas pripažino ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius. Pareiškėja nurodo, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo į (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybą kreipėsi kartu su J. J..

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Tarnybos manymu, pareiškėjos nurodoma aplinkybė dėl priežasčių, sutrukdžiusių J. J. paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į J. J. valdytą žemę, nėra teisiškai reikšmingos, kadangi nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų nebuvimas netrukdo asmeniui, turinčiam teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Tarnybos nuomone, J. J., būdamas rūpestingas ir atidus, galėjo iki 2001 m. gruodžio 31 d. išreikšti savo valią ir pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, tačiau tokios savo valios neišreiškė, todėl pareiškėja negali būti laikoma asmeniu, turinčiu teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, ir nėra pagrindo jai atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas klausimas, ar pareiškėja turi teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą ir ar ji dėl svarbių priežasčių praleido įstatymu nustatytą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšius su savininku, paduoti.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikoje vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, teisės aktais buvo įtvirtinta ne absoliuti, o ribota restitucija, kurios tvarką ir sąlygas numato Atkūrimo įstatymas. Nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems asmenims, bet Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie yra išvardinti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje ir kurie prašymus atkurti nuosavybės teises padavė iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų pasibaigimo.

Tiek galiojusio iki Atkūrimo įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo galutinio termino (2001 m. gruodžio 31 d.), tiek šiuo metu galiojančio Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punktus ši turto savininko teisė, savininkui mirus, pereina įstatyme išvardintiems turto savininko įpėdiniams, jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas ir formuodamas šių įstatymo nuostatų taikymo praktiką (ABTĮ 13 str.1 d.) yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, nuosekliai laikantis aptariamo straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose nustatyto eiliškumo, t.y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomas iš eilės ir tik nustačius, kad nėra pagrindo taikyti iš eilės pirmesnius punktus.

Taip pat yra nurodęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymą riboja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti. Jeigu asmuo, kuris pagal giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku šiuo metu atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygas, tačiau jeigu šios įstatymo normos taikymui juridinę reikšmę turintis faktas (mirusio turto savininko vaiko mirtis) įvyko pasibaigus įstatymu nustatytam prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminui (po 2001 m. gruodžio 31 d.), toks asmuo nebeįgyja savarankiškos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės į savininko nekilnojamojo turto dalį – jis tik gali Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis pasinaudoti mirusio turto savininko mirusio vaiko įpėdinio teise pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą mirusiojo vardu ir perdavimą įpėdiniui (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys: 2006 m. rugpjūčio 18 d.Nr.A5-1235/2006; 2007 m. spalio 16 d. Nr.A11-912/2007;2008 m. birželio 5 d.Nr.A502-881/2008; 2008 m. birželio 12 d. Nr.A39-956/2008; 2010 m. sausio 18 d. Nr.A146-87/2010;2010 m. gruodžio 13 d. Nr.A525-1617/2010 ir kt.). Pagal minėtose bylose suformuotą praktiką yra svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą.

Praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus.

Asmens subjektinė teisė – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – atsiranda tik tada, kai asmuo įvykdo įstatyme nustatytas sąlygas : pateikia prašymą atkurti nuosavybės teises, pateikia tam reikalingus nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad turto savininkė J. J. mirė 1997 metais, tačiau iki savo mirties nebuvo išreiškusi valios atkurti nuosavybės teises. Turto savininkės J. J. vaikas – J. J. ( pretendentas pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą) mirė 2002 metais, t.y. po termino paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises pasibaigimo. Tokiu būdu nuo J. J. mirties iki 2001 metų pabaigos J. J. galėjo tapti savarankišku nuosavybės teisių atkūrimo proceso subjektu ir nuosavybės teisių perėmėju, jei būtų tuo laikotarpiu padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises. Tokių veiksmų iki termino pasibaigimo jis neatliko, todėl neįgijo ir subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Kadangi asmuo negali perleisti ( ar palikti paveldint pagal įstatymą) daugiau teisių, nei pats turi, tai pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja, kaip J. J. įstatyminis įpėdinis, negali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, yra pagrįsta.

Taigi įstatymas aiškiai sieja nurodytų terminų atnaujinimą su asmenų subjektiškumu, terminai gali būti atnaujinami tik tiems piliečiams, kuriems subjektinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą atsirado iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) Kadangi pareiškėjai tokia teisė neatsirado, tai termino praleidimo priežąstys nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės ir apeliacinio skundo argumentai, susiję su priežasčių, kliudžiusių pareiškėjai anksčiau kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teisėjų kolegijos vertinimu yra nereikšmingi. Tuo šioje byloje susiklosčiusi teisinė situacija iš esmės skiriasi nuo situacijos, buvusios pareiškėjos paminėtoje Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-1508-15/2006. Objektyvių duomenų, kad J. J. ir pareiškėja iki įstatymu nustatyto termino pabaigos buvo esmingai suklaidinti žemėtvarkos institucijų darbuotojų, byloje nėra pateikta, o apeliaciniame skunde daroma nuoroda į tokio pobūdžio teismo išvadą administracinėje byloje Nr. I-1508-15/2006 nėra tiksli. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 22 d. sprendime tik pacitavo pareiškėjos išsakytus paaiškinimus, nenustatinėdamas šių paaiškinimų turinio teisingumo.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius