2016-07-12 Nr. AB-14415-3-61-3-01089-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-994-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01089-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, kurioje teismas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktų pagrindu atsisakė priimti pareiškėjo A. P. elektroninėmis ryšio priemonėmis pateiktą 2014 m. vasario 20 d. skundą (pareiškėjas skunde suformulavo šiuos reikalavimus: panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 12-01-224 „Dėl dokumentų pateikimo“; dėl objektyvių priežasčių atnaujinti praleistą terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti; priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. (imtinai) neišmokėtos valstybinės pensijos dalį – 8 704,80 Lt; priteisti pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas) pareiškėjo atskirąjį skundą tenkino iš dalies: panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutarties dalį, tenkino pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir perdavė skundo dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutarties dalį paliko nepakeistą, 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi priėmė pareiškėjo elektroninėmis ryšio priemonėmis pateikto skundo dalį dėl nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. (imtinai) neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, t. y. 8 704,80 Lt, priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, bei skundo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo.

Pareiškėjas skundą iš esmės grindė nesutikimu su Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsniu, 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. priimtais Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; Laikinajame įstatyme neįtvirtintas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, taip pat nėra kitų teisės aktų, kuriuose būtų nustatytas toks kompensavimas; ginčo laikotarpiu pareiškėjui valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį mažinta pagrįstai, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai; Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštaravo Konstitucijai, todėl tenkinti pareiškėjo A. P. skundą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. (imtinai) neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, mažintos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra teisinio pagrindo.

Netenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimo dėl valstybinės pensijos priteisimo, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, teismas netenkino ir pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas A. P. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – dėl svarbių priežasčių atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 2 517,29 Eur neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. imtinai. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas pažymi, kad Seimo ir Vyriausybės pažadai apie turimą nustatyti kompensavimo mechanizmą tęsiasi nuo 2010 m. liepos 1 dienos. Pareiškėjas nurodo, kad yra numatytas tik dalinis nedirbusių pensijos gavimo metu pensininkų senatvės pensijų, sumažintų pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, nepriemokos grąžinimo mechanizmas, kas neprieštaravo Konstitucijai, o sumažintų senatvės pensijų pagal 8 straipsnį ir valstybinių pensijų pagal 5 straipsnį – prieštaravo, nors jos nėra grąžintos ir neaišku, kada bus grąžintos. Pareiškėjas daro išvadą, kad valstybė nevykdo Konstitucinio Teismo nutarimų, todėl yra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymus. Pareiškėjo manymu, jo valstybinės pensijos perskaičiavimas ir sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nėra pateisinamas ir dėl to neišmokėta valstybinės pensijos dalis turi būti grąžinta.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., kuriais buvo pratęstas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atsakovas daro išvadą, kad teismas priėjo pagrįstą išvadą, jog tenkinti pareiškėjo skundą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, pripažinęs, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išsako teismo sprendimo kritiką tuo aspektu, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad valstybinės pensijos perskaičiavimas ir sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nėra pateisinamas ir dėl to neišmokėta valstybinės pensijos dalis turi būti grąžinta, be to, iki šiol nėra numatyta valstybines pensijas gaunančių asmenų patirtų praradimų kompensavimo tvarka, kuo pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas

Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo taip pažeistos pareiškėjo teisės, kad būtų pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką. Be to, tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1567-520/2015, 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-935-552/2015). Dėl šių priežasčių apelianto argumentai, susiję su atsakovo veiksmų neteisėtumu, jam 2010 – 2013 metais neišmokėjus valstybinės pensijos dalies ir atsisakant ją grąžinti, pripažįstami nepagrįstais.

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra susiję su asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymą pažeidimu, Lietuvos valstybei iki šiol nenustačius negautų valstybinių pensijų dalių kompensavimo mechanizmo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Konstituciniam teismui pripažinus, kad: 1) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nedelsiant numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tik tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu; 2) kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo ilgesnio termino nustatymas yra objektyviai pateisinamas, teisėjų kolegija negali konstatuoti, kad Lietuvos valstybė privalėjo teisės aktais numatyti valstybinių pensijų gavėjų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta ir atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o Lietuvos valstybei nekilo tiesioginė pareiga nustatyti šiuo pagrindu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė