2021-06-23 Nr. AB-13823-3-61-3-02829-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1306-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02829-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Spruogio ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. S. 2018 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 34 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2017 m. vasario 23 d. atliko bausmę Vilniaus PN netinkamomis sąlygomis. Vilniaus PN 6, 7 būrių patalpose, taip pat 1 būryje pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nes nuteistieji rūkydavo koridoriuose, prausyklose, tualetuose ir pan. 1 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje pareiškėjui nebuvo užtikrintas 3,1 kv. m plotas (ypač atsižvelgiant į baldų užimamą plotą), spintoje trūko vietos susidėti daiktus. Dėl languose įtaisytų tankių grotų į patalpas nepatekdavo pakankamai natūralios šviesos. Dėl nuolat praskrendančių lėktuvų Vilniaus PN yra per didelis triukšmas. Porą mėnesių visiems 1 būrio nuteistiesiems reikėjo naudotis vienu tualetu ir vienu pisuaru. Be to, Vilniaus PN administracija nesudarė galimybės atlikti religines apeigas (katalikų koplyčioje į pareiškėją žiūrėdavo nepalankiai, joje vykdavo katalikų apeigos ar kiti užsiėmimai, kitu metu ji būdavo užrakinta; nebuvo kitų atskirų patalpų apeigoms atlikti; 4 gyvenamojoje patalpoje dėl mažo ploto nebuvo galima patiesti kilimėlį, todėl jis melsdavosi purvinoje ir smirdinčioje 1 būrio pagalbinėje patalpoje, prie tualeto). Pareiškėjo diskriminacija dėl religijos pasireiškė ir tuo, kad bibliotekoje buvo daug knygų, kitų leidinių apie krikščionybę, tačiau nė vienos apie islamą. Ramadano metu pareiškėjas turėdavo per 30 min. (nuo saulės nusileidimo 22 val. iki virtuvėlės uždarymo 22.30 val.) pavalgyti visai dienai. Pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs grėsmę sveikatai, galvos skausmą (dėl sveikatos būklės jis negalėdavo naudoti vaistų nuo skausmo), nemigą, pažeminimą, patekdavęs į konfliktus ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovo nuomone, pareiškėjui Vilniaus PN buvo užtikrintos tinkamos bausmės atlikimo sąlygos. Teigė, kad Vilniaus PN nesistemina informacijos apie laikomų asmenų skaičių, tačiau pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, ne visos lovos būdavo užimtos. 1 ir kituose korpusuose draudžiama rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose (iškabinti ženklai, nuteistieji informuoti), o rūkymui įrengta speciali vieta. Apsauginių grotų sumontavimas ant langų neprieštarauja pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams, grotos buvo sumontuotos dėl nuteistųjų saugumo, draudžiamų daiktų patekimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje. Nuteistieji turi teisę vėdinti patalpas per langus, per juos patenka ir natūrali šviesa. Atsakovas nepritarė skundo teiginiams apie ribojamą galimybę pareiškėjui išpažinti islamo religiją. Vilniaus PN 1 gyvenamajame korpuse nuteistiesiems yra įrengta speciali patalpa – koplyčia – religinėms apeigoms atlikti, šioje patalpoje religines apeigas turėjo galimybę atlikti ir pareiškėjas. Nuteistiesiems ginčo laikotarpiu buvo sudarytos sąlygos, skirtos patalpos ir laikas atlikti religines apeigas. Teisės aktai nenustato patalpų, skirtų būtent islamo religiją išpažįstantiems nuteistiesiems, įrengimo. Islamo religiją išpažįstantys tikintieji gali melstis ne tik tam skirtose pamaldų patalpose, bet ir bet kurioje kitoje vietoje, pavyzdžiui, bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje. Be to, jokiame teisės akte Vilniaus PN nėra nustatyta pareiga bibliotekas aprūpinti knygomis, susijusiomis su islamu. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas neįrodė patirtos neturtinės žalos.

5. Pareiškėjas 2018 m. spalio 23 d. išsiųstame skundo patikslinime nesutiko su atsakovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų išmatavimus, akcentavo patalpose esančių baldų užimamą plotą. Teigė, kad 27 asmenims tekdavo naudotis vienu tualetu, kuris būdavo prirūkytas, ir tik pareiškėjui padavus skundą buvo leista naudotis kitu tualetu. Pareiškėjas pakartotojo, kad dėl ant langų įrengtų grotų į patalpas nepatenka pakankamai natūralios šviesos. Paaiškino, kad dėl nuteistųjų skaičiaus ir dienotvarkės jie negalėdavo visi naudotis rūkymui skirta vieta. Pareiškėjas papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad 1 ir 2 korpusų nuteistieji galėjo naudotis skirtingų dydžių sporto salėmis (diskriminacija), taip pat į tai, kad pareiškėją buvo sukandžioję parazitai. Pareiškėjas pabrėžė, kad musulmonai negali melstis ten, kur garbinami kiti dievai, juolab kai patalpoje yra krikščioniškų apeigų atributika, be to, koplyčioje į pareiškėją nepalankiai žiūrėdavo kiti nuteistieji, jam grasindavo. Pareiškėjui nebuvo skirtas laikas ir vieta, kurioje jis galėtų melstis. Bibliotekoje taip pat nėra knygų apie islamą, nors gausu leidinių apie krikščionybę (atsakovas nenurodė, kokiais teisės aktais vadovaujantis bibliotekoje prieinami tik tokie leidiniai). Be to, pareiškėjas manė, kad atsakovo atstovas teismui nepagrįstai nepateikė prašomų dokumentų.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 8 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo I. S. skundą, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2017 m. vasario 23 d. buvo pažeista.

7. Teismas, vertindamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, atmetė pareiškėjo teiginius apie atsakovo atstovo pateiktus netikslius duomenis apie gyvenamųjų patalpų plotą, kadangi Vilniaus PN pateikė pirmojo, antrojo ir ketvirtojo aukštų planus. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Konstatuota, kad pareiškėjo argumentai dėl pažeistos gyvenamojo ploto normos nepagrįsti.

8. Teismas akcentavo, kad grotų įrengimas ant langų yra numatytas teisės aktuose ir neprieštarauja pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams. Vilniaus PN nurodė, kad grotos sumontuotos saugumo sumetimais bei draudžiamų daiktų patekimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje prevenciniais tikslais. Pripažinta, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, per juos į kameras patekdavo natūrali šviesa.

9. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pretenzijų dėl nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose, atkreipė dėmesį į atsakovo atstovo paaiškinimus, jog Vilniaus PN yra iškabinti rūkyti draudžiantys įspėjamieji ženklai, bei į tai, kad pareiškėjas neginčijo šios aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, pataisos įstaiga negali būti laikoma pažeidusia teisės aktų reikalavimus. Be to, Vilniaus PN nurodė, kad 1 gyvenamojo korpuso nuteistiesiems prie įėjimo į korpusą įrengtas specialus kiemelis lauke, kuriame nuteistieji turi teisę bet kada išeiti parūkyti. Pareiškėjas nepateikė konkrečių argumentų, kad jis, dėl neužtikrintų tinkamų laikymo sąlygų kreipėsi į administraciją su prašymais ar skundais. Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad jis priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, laikytini nepagrįstais. Tokių nusiskundimų nėra užfiksuota ir jo pateiktoje asmens ligos istorijoje.

10. Teismas, tirdamas pareiškėjo nusiskundimus dėl diskriminacijos dėl religinių įsitikinimų, apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismų praktiką ir pažymėjo, kad sprendžiant dėl diskriminacijos fakto nepakanka pareiškėjui vien nurodyti, kokio asmens ar asmenų grupės atžvilgiu, jo nuomone, jis yra traktuojamas mažiau palankiai. Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip kiti asmenys ir nebuvo jokių išimčių, dėl kurių pablogintos jo laikymo sąlygos.

Teismas akcentavo, kad nuteistojo statusas sąlygoja tam tikrų ribojimų objektyvų buvimą, tačiau byloje nėra duomenų, kad Vilniaus PN ribojo pareiškėjo teisę išpažinti jo pasirinktą tikėjimą. Vilniaus PN nurodė, kad 1 gyvenamajame korpuse nuteistiesiems įrengta speciali patalpa – koplyčia – religinėms apeigoms atlikti. Galimybę šioje patalpoje atlikti religines apeigas turėjo ir pareiškėjas. Pareiškėjo teiginiai, kad kiti asmenys jį diskriminavo, yra jo paties vertinimas, kurio nepatvirtina byloje esantys duomenys.

Pats pareiškėjas pasirinko, kokiu būdu ir kaip atlikti religines apeigas, bei skunde nurodė, jog galėjo melsti pagalbinėje patalpoje. Taigi, Vilniaus PN ieškojo galimybių ir būdų, kaip užtikrinti pareiškėjo religijos laisvę. Taip pat ir gyvenamoje patalpoje, kurioje asmenys privalo būti ne visą laiką, pareiškėjas galėjo susiderinti laiką su kitais asmenimis ir melstis. Iš pareiškėjo paaiškinimų ir byloje esančių duomenų matyti, jog egzistavo tam tikri nepatogumai, tačiau jų intensyvumas negali būti vertinamas kaip pareiškėjo teisių pažeidimas.

Teismas pabrėžė, kad teisės aktai nenumato pataisos įstaigos pareigos įrengti patalpas, skirtas būtent islamo religiją išpažįstantiems nuteistiesiems. Pareiškėjas nepateikė duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad Vilniaus PN administracija sudarė kliūtis pareiškėjui laisvalaikio metu praktikuoti jam priimtiną religiją ar kad savo veiksmais ar neveikimu pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, varžė, ribojo religines laisves ir įsitikinimus. Pareiškėjas taip pat nepagrindė teiginių, kad negalėjo maitintis pagal valgiaraštį, atitinkantį jo religinius įsitikinimus, pavyzdžiui, valgiaraštį vegetarams (dirbantiems ir nedirbantiems vyrams), arba kad Vilniaus PN nepagrįstai neišdavė religinės literatūros (teisės aktai pataisos įstaigai nenustato pareigos bibliotekas aprūpinti knygomis, susijusiomis su islamo religija, o pareiškėjas pats turi teisę įsigyti jo pageidaujamą literatūrą).

Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas religiniu aspektu.

11. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl diskriminacijos, kurią jis grindė skirtingu sporto salių įrengimu. Vilniaus PN nurodė, kad yra įrengti panašūs kambariai su sporto inventoriumi. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis minėtu sporto inventoriumi.

12. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, paneigiančių pareiškėjo pretenzijas dėl buitinių parazitų veisimosi. Kadangi būtent Vilniaus PN teko pareiga pateikti tikslią informaciją apie nuteistųjų laikymo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų laikymąsi, ši aplinkybė įvertinta pareiškėjo naudai. Pripažinta, kad pareiškėjui būnant Vilniaus PN nebuvo užtikrinta kenkėjų kontrolė, t. y. buvo pažeistas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 20 punktas.

13. Teismas pabrėžė, kad byloje taip pat nėra duomenų paneigiančių pareiškėjo teiginius, jog porą mėnesių visiems 27 Vilniaus PN darbo ir aprūpinimo būrio nuteistiesiems reikėjo naudotis vienu tualetu ir vienu pisuaru. Ši aplinkybė vertinta pareiškėjo naudai, konstatuojant, kad ginčo laikotarpiu sanitarinių įrenginių skaičius neatitiko Aprūpinimo normose nustatytų reikalavimų, dėl ko galėjo susidaryti eilės prie sanitarinių įrenginių.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, nenustatė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų, dėl kurių skundėsi pareiškėjas, pablogėjo jo sveikatos būklė, todėl nesutiko, kad pareiškėjo laikymo sąlygos turėtų būti pripažintos kankinimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Kita vertus, dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytų pažeidimų pobūdį ir mastą, taip pat į tai, kad nėra įrodymų, jog atsakovo atstovas sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgėsi, nusprendė nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija.

III. 15. Pareiškėjas I. S. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 8 d. sprendimo prašo tinkamai išnagrinėti jo skundą ir tenkinti jo reikalavimus.

16. Pareiškėjas teigia, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo jo argumentus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas dėl religinių įsitikinimų negali vartoti raminamųjų vaistų, o dėl sveikatos būklės – vaistų nuo skausmo, todėl jis privalo kęsti dėl diskriminacijos religiniu pagrindu, kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru patiriamą susierzinimą, galvos skausmą, nemigą, be to, pareiškėjas dėl patiriamo streso nuolat lankėsi pas psichologę. Pastebi, kad administracinėje byloje Nr. I-4425-425/2016 už tai, jog dėl antisanitarinių sąlygų pareiškėją sukandžiojo blakės, buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pareiškėjas mano, kad teismas buvo prielankus atsakovo atstovui, bylos aplinkybes aiškino jo naudai bei yra islamofobiškas. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti jokie konkretūs įrodymai apie tai, kokiose patalpose ir kokiu laiku pareiškėjas galėjo melstis, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog jam nebuvo kliudoma praktikuoti savo religiją. Vilniaus PN bibliotekoje taip pat nebuvo literatūros apie islamą. Pareiškėjas pažymi, kad jis nėra vegetaras, jam turi būti užtikrinamas maitinimas pagal jo religinius įsitikinimus bei sudarytos galimybės pasninkauti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus PN ne kartą pati yra patvirtinusi, jog nuteistieji rūko gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, kadangi jie baudžiami drausminėmis nuobaudomis. Pareiškėjas pakartoja, kad 1 korpuso sporto salė buvo tris kartus mažesnė už 2 korpuso sporto salę, nors 1 korpuse yra daug daugiau nuteistųjų. Pareiškėjas taip pat pakartoja savo pretenzijas dėl atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie gyvenamųjų patalpų plotą ir įrengimą, laikymą 203 gyvenamojoje patalpoje.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Mano, kad teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2017 m. vasario 23 d., atlyginimo priteisimo.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2019 m. kovo 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2020 m. spalio 21 d. nutartimi panaikino šį teismo sprendimą ir perdavė administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvais, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, pareiškėjo teiginiai apie diskriminavimą religijos pagrindu ir Vilniaus PN neveikimą dėl nuteistųjų rūkymo gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose nepagrįsti, tačiau konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo / netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo nusiskundimus dėl parazitų sukandžiojimo, natūralaus apšvietimo, naudojimosi vienu tualetu ir vienu pisuaru. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pakartojo daugelį 2019 m. kovo 18 d. sprendimo motyvų.

21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, grotų įrengimas ant langų atitiko teisės aktų reikalavimus (natūralų apšvietimą užtikrino skaidraus stiklo langai), Vilniaus PN ėmėsi pakankamų veiksmų pareiškėjo teisei kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru užtikrinti bei nesudarė kliūčių jam praktikuoti pasirinktą tikėjimą, pareiškėjo teiginiai apie diskriminaciją įrengiant sporto sales nepagrįsti, tačiau atsakovo atstovas nepaneigė, jog Vilniaus PN kamerose buvo parazitų (Higienos normos HN 134:2015 20 p. pažeidimas), taip pat porą mėnesių nebuvo suteikta pakankamai sanitarinių įrenginių (manytina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo omenyje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, pažeidimą). Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja savo argumentus, tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, demonstravo šališkumą ir islamofobiją, netinkamai įvertino pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 21 d. nutartyje jau padarytas išvadas, pripažįsta tikslinga papildyti teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

23. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

24. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Vilniaus PN buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė savo argumentų dėl netinkamo maitinimo, t. y. nepaaiškino, kaip kai kurie iš patvirtintų valgiaraščių, pavyzdžiui, valgiaraščiai vegetarams (dirbantiems arba nedirbantiems vyrams), neatitiko jo religinių įsitikinimų. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pabrėžia, kad jis nėra vegetaras, veganas ar pan., o pasiūlymas mėsos gaminių įsigyti pataisos įstaigos teritorijoje veikiančioje parduotuvėje yra diskriminacinio pobūdžio.

26. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija) 4 dalį, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14. Remiantis šiomis fiziologinės mitybos normomis, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 (neteko galios nuo 2018 m. sausio 1 d.) buvo patvirtinti valgiaraščiai asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, šie valgiaraščiai nebuvo skirstomi (sudaromi) pagal religijų ar tikėjimų, kuriuos išpažįsta nuteistieji, reikalavimus, tačiau pareiškėjas nepaaiškino, kodėl nė vienas iš šių valgiaraščių jam nepriimtinas, pavyzdžiui, neįvardijo, kurių konkrečiai valgiaraštyje vegetarams (dirbantiems arba nedirbantiems vyrams) numatytų patiekalų jis negali valgyti. Taigi, pareiškėjas konkrečiais argumentais nepagrindė, kad jis negalėjo pasirinkti maitinimo, atitinkančio fiziologinės mitybos normas bei suderinamo su jo religiniais įsitikinimais. Be to, pareiškėjas tik deklaratyviai teigė, jog Ramadano metu jam nebuvo suteikiama pakankamai laiko pavalgyti, bei nenurodė, jog buvo kreipęsis į Vilniaus PN dėl valgyklos uždarymo laiko pakeitimo, sauso davinio išdavimo ar pan.

27. Europos Žmogaus Teisių Teismas dėl kalinamų asmenų maitinimo, susijusio su religiniais įsitikinimais, yra pabrėžęs, kad kalėjimų atsisakymas sudaryti sąlygas asmenims valgyti vien vegetarišką maistą patenka į Konvencijos 9 straipsnio reguliavimo sritį. Asmens sprendimas laikytis tokios dietos gali būti laikomas motyvuotu ir paskatintu religinių įsitikinimų. Valgymo taisyklės gali būti laikomos tikėjimo išraiška. Ir nors specialių sąlygų vienam kaliniui sudarymas sukeltų finansinių sunkumų, tačiau turi būti siekiama teisingos pusiausvyros tarp skirtingų interesų. Jei asmuo prašo tik maisto be mėsos, jam skirti patiekalai neturi būti ruošiami ar patiekiami ypatingu būdu, tai nėra jokių ypatingų produktų naudojimo reikalavimas. Vegetariško maisto paruošimas kaliniui negali itin sutrikdyti kalėjimo virtuvės darbo ar sumažinti kitiems kaliniams tiekiamo maisto kokybę (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Jakobski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18429/06)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl to, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas maitinimas pagal jo religinius įsitikinimus (jam esant musulmonui ir nevartojant kiaulienos), nepagrįstas ir atmestinas, jei pareiškėjui buvo sudaryta galimybė maitintis pagal vegetarišką valgiaraštį. Pareiškėjas, nepažeisdamas savo religinių įsitikinimų, galėjo maitintis ir pagal, pavyzdžiui, valgiaraštį nedirbantiems vyrams, tačiau nevalgydamas patiekalų ar jų dalių, kuriuose yra kiaulienos, o trūkstamą kalorijų kiekį pakeisdamas iš parduotuvės tiekiamais produktais, tačiau šia galimybe jis nesinaudojo. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad jis turėjo būti maitinamas pagal specialų valgiaraštį musulmonams, o ne vegetarišką valgiaraštį, teismas akcentavo, jog teisės aktai nenumato nuteistųjų maitinimo pagal valgiaraštį musulmonams (žr., pvz., 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-306-442/2018, 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1437-662/2020). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo teiginiai, jog pareiškėjui turėjo būti užtikrinamas maitinimas būtent pagal valgiaraštį musulmonams, atmestini.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teiginius, jog sporto salės įrengtos diskriminuojant, atmetė kaip abstrakčius ir nepagrindžiančius, jog pareiškėjas neturėjo galimybės naudotis sporto inventoriumi. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pabrėžia, kad jis skundžiasi ne dėl sporto inventoriaus trūkumo, bet dėl skirtingų sporto salių dydžių, neatitinkančių korpusuose laikomų kalinių skaičiaus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo nusiskundimai šiuo aspektu yra atmestini, nes pareiškėjas aiškiai neįvardijo, kada ir kodėl būtent jam buvo apsunkinta galimybė pasinaudoti 1 korpuso sporto salėje esančiais įrenginiais, kokius nepatogumus jam sukėlė sporto salės dydis. Deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo pastebėjimas, kad 1 ir 2 korpusų sporto salės yra skirtingo dydžio, savaime nepatvirtina diskriminacijos fakto ir, juo labiau, pareiškėjo galbūt patirtos neturtinės žalos.

29. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas du mėnesius turėjo naudotis nepakankamu sanitarinių įrenginių kiekiu, Vilniaus PN patalpose buvo buitinių parazitų. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo sukelti jam diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

30. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija, įvertinusi Vilniaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (du mėnesius nepakako sanitarinių įrenginių ir todėl galėjo tekti laukti eilėje, be to, atsakovo atstovas neužtikrino kenkėjų kontrolės), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (ypač į tai, kad pareiškėjas buvo sukandžiotas parazitų), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu nelaikytinas pakankama satisfakcija pareiškėjui. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

31. Dėl apeliacinio skundo teiginių apie pirmosios instancijos teismo šališkumą akcentuotina, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas. Asmeninis (subjektyvusis) nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų pabrėžta, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 4 d. sprendimą Academy Trading Ltd ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 30342/96). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką. Sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui. Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83); 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22399/93); 2000 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Coëme ir kt. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 32492/96).

32. Pareiškėjas savo abejones dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo sieja su subjektyviu įsitikinimu, kad teismas gynė atsakovo atstovo interesus ir siekė pateisinti jo nusižengimus. Pabrėžtina, jog vien ta aplinkybė, kad teismas bylos faktus vertino ne taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, tenkino ne visus jo procesinius prašymus (be kita ko, dėl dokumentų išreikalavimo), savaime nereiškia, jog teismas buvo neobjektyvus ar šališkas. Atsižvelgiant į tai, tokie deklaratyvūs, abstraktaus pobūdžio apeliacinio skundo teiginiai atmestini.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl neteisingai nusprendė dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui būdo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 8 d. sprendimą pakeisti, t. y. priteisti pareiškėjui I. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Ernestas Spruogis

Milda Vainienė