2022-05-25 Nr. AB-13737-3-61-3-00701-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2554-781/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00701-2022-7

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2022 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 22S61585 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jam turi būti suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas negali pasilikti ir/ar sugrįžti į savo kilmės šalį, nes jį persekioja (duomenys neskelbtini) grupuotė (duomenys neskelbtini), grupuotės smogikai jam grasina ir ketina nužudyti. Pareiškėjas visiškai pagrįstai bijo persekiojimo, kadangi ši grupuotė nužudė jo brolį dėl to, kad pastarasis neprisijungė prie jos veiklos. Pareiškėjas taip pat atsisakė bendradarbiauti su šia (duomenys neskelbtini) grupuote ir dėl šios priežasties jam buvo grasinama nužudymu. Pareiškėjo baimės faktas turėtų būti vertinamas kaip realus, akivaizdus bei pagrįstas. Remiantis pareiškėjo pateikta informacija apie kilmės šalį ir vertinant turimą informaciją, galima daryti prielaidą, kad pareiškėjui kilmės šalyje kyla reali grėsmė gyvybei bei asmens apsisprendimo laisvei.

3. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas netinkamai ištyrė ir įvertino situaciją, esančią jo kilmės šalyje. Nebuvo tinkamai įvertinta kilmės valstybės informacija, susijusi su pareiškėjo individualios persekiojimo rizikos tikimybe. Pareiškėjo teigimu, visiškai pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo nuostata yra įvykdyta ir pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pareiškėjui turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

4. Pareiškėjo manymu, jis pateikė pakankamai informacijos bei objektyvių duomenų, kurie įrodė, kad persekiojimas yra individualaus pobūdžio. Tiek iš pareiškėjo pasakojimo, tiek iš Migracijos departamento surinktos kilmės valstybės informacijos galima daryti išvadą, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei, kuri yra persekiojama.

5. Anot pareiškėjo, jam nepagrįstai nesudaryta galimybė pačiam savanoriškai išvykti. Šiuo atveju nenustatytos būtinos užsieniečio išsiuntimo sąlygos.

6. Pareiškėjo prieglobsčio prašymo atmetimas negali būti pakankama aplinkybė taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Migracijos departamentas, prieš priimdamas ginčijamą sprendimą, nors ir ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tačiau tinkamai neįvertino pareiškėjo paaiškinimų ir atsižvelgdamas į juos, nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę.

7. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. J. T. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės. Atsakovo teigimu, pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias ginčijamame bei skundžiamame sprendimuose daromas išvadas.

9. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pasakojimas buvo nedetalus bei neišsamus. Pareiškėjas teigė, kad jokiems jo pažįstamiems bendraamžiams panaši situacija nebuvo nutikusi, nepaaiškino, kodėl minėta grupuotė buvo nusitaikius į jį ir jo šeimą. Tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini) bei šioje valstybėje vykstančius konfliktus taip pat nepagrindė pareiškėjo pasakojimo. Pasakojime pareiškėjas, tikėtina, referavo į (duomenys neskelbtini) grupuotę. Tačiau, remiantis kilmės valstybės informacija, grupuotė (duomenys neskelbtini) prievarta neverčia žmonių prisijungti prie jų, o spaudimą vykdo labiau ekonominiais būdais. Taip pat, nėra duomenų, kad (duomenys neskelbtini) grupuotė persekioja ar žudo asmenis, kurie atsisako prisijungti prie grupuotės.

10. Atsakovas pažymėjo, kad pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius (tai, kad pareiškėjui ateityje dėl kokių nors priežasčių nekils grėsmė kilmės valstybėje), nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas.

11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame sprendime. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais, Migracijos departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjui maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi.

12. Nors pareiškėjas iš savo kilmės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai, atsakovo teigimu, neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento Sprendimą – panaikino Sprendimo rezoliucinės dalies 2-4 punktus ir grąžino šiuos klausimus atsakovui spręsti iš naujo (dėl sprendimo išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, perspėjimo į C.SIS II dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos įvedimo), likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas byloje nustatė šias aplinkybes:

14.1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai 2021 m. liepos 5 d. sulaikė neteisėtai sieną kirtusių asmenų, tarp kurių buvo pareiškėjas, grupę. Jis prisistatė esantis (duomenys neskelbtini) pilietis. Su savimi neturėjo tapatybę patvirtinančių dokumentų. Tą pačią dieną pareiškėjas pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Išvykimo iš šalies priežastimi pareiškėjas įvardijo geresnio gyvenimo, išsilavinimo ir saugumo siekį. Pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) yra sunku gyventi; Vokietijoje ir Austrijoje gyvena jo šeimos nariai. (duomenys neskelbtini) grupuotė (duomenys neskelbtini) žudo žmones, verčia išpažinti jų religiją. Pareiškėjas pats smurto iš šios grupuotės nepatyrė, tačiau jo tėvai skatino jį išvykti iš (duomenys neskelbtini), nes buvo nužudytas pareiškėjo brolis. Prieglobsčio prašytojas norėjo atvykti į Europos Sąjungą, tačiau neturėjo pakankamai pinigų. Vienas žmogus pagamino asmens dokumentus ir pareiškėjas atvyko į Baltarusijos Respubliką studijoms, tačiau Baltarusijoje negalėjo išgyventi, nes neturėjo pakankamai lėšų. Pareiškėjas nurodė kilmės šalyje niekada neturėjęs asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų. Apklausos, vykusios 2021 m. lapkričio 19 d., metu pareiškėjas prisistatė kaip (duomenys neskelbtini) pilietis iš (duomenys neskelbtini) regiono, (duomenys neskelbtini) miesto.

14.2. Atlikus prieglobsčio prašytojo medicininę amžiaus nustatymo apžiūrą paaiškėjo, kad prieglobsčio prašytojui 22+-2 metai.

15. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Konvencijos, Įstatymo, Direktyvos 2008/115/EB, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) nuostatomis, Europos žmogaus teisių teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija.

16. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti, ir pripažino, jog pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies tikrosios priežastys yra asmeninio pobūdžio, geresnių gyvenimo sąlygų, o ne apsaugos nuo persekiojimo ieškojimas. Pareiškėjas nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl to, kad yra jauno amžiaus, nori įgyti išsilavinimą, ir turėti geresnes gyvenimo sąlygas, nei kilmės šalyje.

17. Teismas pripažino nepatikimu pareiškėjo pasakojimą apie vertimą prisijungti prie (duomenys neskelbtini) grupuotės ir nužudytą brolį. Šiuo atveju pareiškėjo pasakojimas yra iš dalies paremtas bendra kilmės šalies informacija apie šalyje veikiančias grupuotes. Pats pasakojimas apie brolio nužudymą ir pareiškėjui pateiktus grasinimus yra abstraktus, jame nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjui kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus ar toks pavojus realiai gresia. Prieglobsčio prašytojo nurodytos faktinės aplinkybės nėra patvirtintos daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. Be to, pareiškėjas nurodė neteisingus duomenis dėl savo amžiaus, kas taip pat sąlygoja jo teiginių kritinį vertinimą.

18. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, surinkęs duomenis apie pareiškėjo kilmės valstybę ir nenustatęs pagrindų, dėl kurių gali būti suteikiama papildoma apsauga, pagrįstai pareiškėjui nesuteikė ir papildomos apsaugos (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių nesaugią situaciją jo kilmės šalyje, jam aktualiame regione, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui neįrodžius, jog prieš jį buvo panaudoti smurto veiksmai ar, kad jam grėsmė kyla dėl individualių aplinkybių, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas be kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės bei į tai, kad pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, lemiančių papildomos apsaugos suteikimą.

20. Vertindamas atsakovo sprendimą išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), teismas nustatė, kad pareiškėjo gyvenamajame rajone periodiškai vyksta kariniai konfliktai. Vidinio persikėlimo galimybė atsakovo nebuvo tiriama. Teismas pažymėjo, kad viešojo administravimo subjekto priimami sprendimai turi būti pagrįsti išsamiai ir objektyviai ištirtais naujausiais faktiniais duomenimis. Todėl skundžiamo sprendimo dalis dėl išsiuntimo ir draudimo atvykti bei perspėjimo įvedimo laikotarpių naikintina, grąžinant šiuos klausimus atsakovui nagrinėti iš naujo. Teismas akcentavo, kad iš naujo nagrinėjant išsiuntimo ir draudimo atvykti laikotarpių klausimus, privalu įvertinti vidinio persikėlimo galimybę ir tarptautinių organizacijų teikiamą pagalbą ar priemones, užtikrinančias saugumą ar stabilumą pareiškėjo kilmės šalyje.

III. 21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti visa apimtimi, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

22. Apeliaciniame skunde teigiama, kad buvo neteisingai įvertintos individualios pareiškėjo savybės, kurios suponuoja prieglobsčio suteikimo pareigą. Pareiškėjas nurodė, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) dalį teritorijų kontroliuoja (duomenys neskelbtini). Pagal skelbiamą informaciją (duomenys neskelbtini) vyksta karinis konfliktas, kurio metu (duomenys neskelbtini) grobia ir žudo civilius gyventojus, verbuoja vaikus, civilių gyventojų nepasiekia humanitarinė pagalba, daug žmonių paliko savo namus ir bijo grįžti dėl (duomenys neskelbtini). JAV vykdo oro antskrydžius prie (duomenys neskelbtini), per kuriuos taip pat žūsta žmonės. Pareiškėjo gyvenamajame regione periodiškai įvyksta konfliktai tarp (duomenys neskelbtini) ir opozicijos, per 2021 metų pusmetį regione suskaičiuota 128 incidentai, 126 mirtys, smurto lygis vertinamas kaip aukštas (skundžiamo sprendimo 4-5 lapai). Šiuo metu yra naujesnių duomenų apie situaciją kilmės šalyje, kuriuos būtina įvertinti. Taigi kilmės šalies informacija visiškai sutampa su pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvais ir patvirtina prieglobsčio prašymo pagrįstumą. Pareiškėjo gyvenamojoje teritorijoje akivaizdžiai vyksta beatodairiškas smurtas, kuris kelia grėsmę pareiškėjo gyvybei, todėl jam turi būti suteiktinas prieglobstis.

23. Pareiškėjas yra jauno amžiaus, neturi gyvenimiškos patirties, todėl negalima iš jo reikalauti detalių duomenų ar įrodymų (pagal kriterijus, taikytinus vakarietiškai civilizacijai būdingam įrodymų pakankamumui), detalaus pasakojimo nuoseklumo, patvirtinančio grėsmes jo asmeniui.

24. Atsakovas nesurinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės šalį, todėl nepagrįstai prašymą atmetė. Atsakovas net nevertino pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą savo kilmės šalyje, tik pakartojo bendro pobūdžio informaciją, kuri skiriasi nuo pareiškėjo nurodytos realios situacijos.

25. Atsakovas neatliko informacijos, susijusios su ekonomine šalies padėtimi, paieškos ir vertinimo, t. y. nevertino ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo statusų skirtumų. Tai sąlygojo nepagrįsto sprendimo priėmimą.

26. Migracijos Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

27. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

28. Atsakovas akcentuoja, kad tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini) bei šioje valstybėje vykstančius konfliktus nepagrindė pareiškėjo pasakojimo. Nustatyta, kad savo pasakojime pareiškėjas, tikėtina, referavo į (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) grupuotę. Tačiau, remiantis kilmės valstybės informacija, ši grupuotė prievarta neverčia žmonių prisijungti prie jų, o spaudimą vykdo labiau ekonominiais būdais. Taip pat, nėra duomenų, kad (duomenys neskelbtini)grupuotė persekioja ar žudo asmenis, kurie atsisako prie jų prisijungti.

29. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias išvadas.

30. Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų, taip pat įvertino, ar egzistuoja reali grėsmė, kad pareiškėjas patirs neteisėtus veiksmus, nurodytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, t. y. iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su Migracijos departamento priimtu sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti šį sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

31. Pareiškėjo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) regione, smurto lygis yra aukštas, tačiau nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką. Todėl Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pareiškė procesinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad būtų tiesiogiai išklausytas.

33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismas neprivalo.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje surinktą medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje ginčytinu klausimu. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 35. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo bei pirmosios instancijos teismo sprendimo nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

37. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Sprendimo rezoliucinės dalies 2-4 punktus (dėl asmens išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); draudimo asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos perspėjimo įvedimo į C.SIS II) ir šiuos klausimus atsakovui grąžino spręsti iš naujo; likusią pareiškėjo skundo dalį – dėl prieglobsčio pareiškėjui nesuteikimo – atmetė kaip nepagrįstą.

38. Ginčui yra aktualios Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos, kurios yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

39. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

40. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

41. Atsižvelgiant į EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

42. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nustatyta, kad kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 straipsnio 5 dalies a–e punktai).

43. Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

44. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą atlikdamas tyrimą įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų įrodymais, patikimumas vertinamas, be kita ko, atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus, ar pateikti duomenys yra nuoseklūs, ar pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui. Persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Persekiojimo veiksmai arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais.

45. Tvarkos aprašo 97.1 papunktis nustato, kad tyrimas, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę. Turėtų būti gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš EPPB ir JTVPK ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės šalyse (Tvarkos aprašo 7 punktas) ir, jei būtina, šalyse, kurias tarptautinės apsaugos prašytojai kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams. Jeigu konkrečioje tarptautinės apsaugos prašymo byloje nustatoma, kad surinkta informacija apie kilmės šalį neatitinka esminių kriterijų, kuriuos ji turėtų atitikti pagal minėtus teisės aktus, valstybės institucijos pareiga bendradarbiauti su tarptautinės apsaugos prašymo prašytoju ir surinkti pagrindžiančią informaciją, negali būti laikoma tinkamai įvykdyta.

46. Valstybės institucijos, nagrinėjančios tarptautinės apsaugos prašymą, pareiga surinkti informaciją apie kilmės šalį yra akcentuojama ir formuojamoje teismų praktikoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021; 2022 m. vasario 17 d. nutartį byloje Nr. eA-1222-502/2022; 2022 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. eA-1318-602/2022; 2022 m. kovo 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1463-602/2022; 2022 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2217-442/2022).

47. Iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad 2021 m. duomenimis pareiškėjo gyvenamajame regione periodiškai įvyksta konfliktai (duomenys neskelbtini) prieš (duomenys neskelbtini). Fiksuojami saugumo incidentai, kuriuos įvykdė (duomenys neskelbtini), visų pirma kaip atakos, nukreiptos prieš (duomenys neskelbtini). Pagal Teisinės valstybės ginkluotų konfliktų projektą (duomenys neskelbtini) yra netarptautinio ginkluoto konflikto su (duomenys neskelbtini) šalis, o ši grupuotė kontroliuoja centrines, pietines ir tris vakarines (duomenys neskelbtini) dalis, įsiskverbia į (duomenys neskelbtini) visuomenę bei už jos ribų.

JAV ir Jungtinė karalystė nurodo (duomenys neskelbtini) kaip teroristinę grupuotę. Be to, bendrą saugumo situaciją destabilizuoja konfliktai tarp klanų, kova prieš (duomenys neskelbtini) valstybę, veikiančią (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) prieš (duomenys neskelbtini) konfliktas. Atsakovas Sprendime pripažino, kad prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) regione, smurto lygis yra aukštas, nors, atsakovo vertinimu, nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

Tačiau vadovaujantis JT Saugumo Tarybos 2022 m. vasario 8 d. pranešimu, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nustatyta, kad saugumo situacija (duomenys neskelbtini) išliko nepastovi, komplikuota. Grupuotė (duomenys neskelbtini) ir toliau vykdo išpuolius pareiškėjo kilmės valstybėje, kurių metu žūsta civiliai asmenys. 2021 m. buvo fiksuojamas minėtos grupuotės išpuolių pagausėjimas. Atsakovas, nagrinėdamas prieglobsčio prašytojo prašymą, nebuvo atsižvelgęs į naujausią informaciją apie esamą saugumo situaciją pareiškėjo kilmės šalyje, kas suponuoja išvadą, kad Migracijos departamentas neįvykdė savo pareigos surinkti kilmės šalies informaciją ir įvertinti pareiškėjo prieglobsčio prašymą aktualios informacijos kontekste.

Atsakovas nesurinko visos reikalingos Sprendimui dėl papildomos apsaugos suteikimo priimti informacijos ir atsakovo tyrimas, kuriuo buvo siekiama nustatyti, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 87 straipsnio kriterijus, nebuvo išsamus. Atsižvelgiant į išdėstytą bei į tai, kad atsakovas pats pripažino pareiškėjo gyvenamojoje vietoje kilmės valstybėje esant aukštam smurto lygiui, teisėjų kolegijos manymu, turi būti iš naujo vertinama, ar tikslinga pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą esant pagrindui, numatytam Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Sprendimo 1 punktą pripažino pagrįstu ir teisėtu.

48. Nors pirmosios instancijos teismas, nustatęs sudėtingą pareiškėjo kilmės valstybėje esančią saugumo situaciją ir referavęs į JT Saugumo Tarybos duomenis, atsakovo sprendimą nesuteikti prieglobsčio pareiškėjui pripažino pagrįstu, tačiau priimtame procesiniame sprendime įpareigojo atsakovą iš naujo nagrinėjant išsiuntimo ir draudimo atvykti laikotarpių klausimus įvertinti vidinio persikėlimo galimybę ir tarptautinių organizacijų teikiamą pagalbą ar priemones užtikrinant saugumą ar stabilumą pareiškėjo kilmės šalyje.

49. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad vidinio persikėlimo alternatyva – galimybė prieglobsčio prašytojui persikelti į kitą gyvenamąją vietą savo kilmės valstybės teritorijoje, kurioje jis nepatirtų visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas arba realaus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojaus arba turėtų galimybę naudotis valstybės, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kai valstybė ar tokia grupė ar organizacija nori ir gali suteikti tokią apsaugą, o prieglobsčio prašytojas turi galimybę ja pasinaudoti, į tą valstybės teritorijos dalį jis gali saugiai ir teisėtai atvykti, taip pat pagrįstai manoma, kad jis joje įsikurs (Tvarkos aprašo 2.12 papunktis).

50. Tvarkos aprašo 99.5 papunktyje numatyta, kad remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas, kuris atitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus, gali pasinaudoti Aprašo 99.2 papunktyje nurodytų apsaugos teikėjų veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, taip pat ar jis gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva.

51. Nustatęs, kad prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus, negali pasinaudoti Aprašo 99.2 papunktyje nurodytų apsaugos teikėjų veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, ir negali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar nėra Įstatymo 88 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių prieglobstis nesuteikiamas (Tvarkos aprašo 100 punktas).

52. Kaip matyti ir cituoto teisinio reglamentavimo, net ir nustačius Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies (pabėgėlio statuso suteikimas), 87 straipsnio 1 dalies (papildomos apsaugos suteikimas) taikymo prielaidas, tačiau egzistuojant vidinio persikėlimo alternatyvos taikymo galimybei, prieglobstis asmeniui nesuteikiamas, t. y. vidinio persikėlimo alternatyvos nustatymo būtinybė priklauso nuo Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų konstatavimo. Todėl atsakovui pakartotinai vertinant papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo kriterijus ir nusprendus esant pagrindui pripažinti pareiškėjo atitiktį Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus požymius, turi būti nustatoma vidinio persikėlimo alternatyvos galimybė.

53. Pirmosios instancijos teismui priimtame sprendime sutikus su atsakovo išvada dėl prieglobsčio pareiškėjui nesuteikimo pagrįstumo, nebuvo tikslinga skirti atsakovui įpareigojimą vertinti vidinio persikėlimo galimybę ir tarptautinių organizacijų teikiama pagalba ar priemonės užtikrinant saugumą ar stabilumą pareiškėjo kilmės šalyje.

54. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia (be kita ko) reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; kt.).

55. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme surinktus įrodymus, daro išvadą, kad šiuo atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog atsakovo Sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos nesuteikimo yra pagrįsta ir teisėta. Atsižvelgiant į šiame sprendime aptartą ginčo teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, į šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši Sprendimo dalis dėl atlikto tyrimo neišsamumo ir neindividualizavimo yra neteisėta ir naikintina (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keičiamas, t. y. Sprendimo 1 punktas naikinamas ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo.

56. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kritikuodamas pirmosios instancijos teismo poziciją dėl pritarimo atsakovui nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, argumentų, susijusių su Sprendimo 2-4 punktuose nurodytomis išvadomis, nepateikė. Šia nutartimi naikinant atsakovo Sprendimo 1 punktą ir šį klausimą grąžinant atsakovui nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl Sprendimo 2-4 punktų, kuriuos pirmosios instancijos teismas panaikino ir grąžino atsakovui šiuos klausimus nagrinėti iš naujo, paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. H. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 15 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 22S61585 1 punktą ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo spręsti dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui A. H..

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Jūratė Varanauskaitė