2020-06-17 Nr. AB-12394-3-61-3-01855-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1018-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01855-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 2018 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 42-373 (toliau – Vilniaus PN Sprendimas); 2) Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 2S-1616 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad su skundžiamais sprendimais nesutinka, nes jie neteisėti ir nepagrįsti. Šiuo metu pareiškėjas atlieka bausmę Vilniaus PN ir jis ne kartą kreipėsi į Vilniaus PN, kad jam būtų paskirta izoliacija ir kad jis būtų perkeltas į būrius, kuriuose bausmę atlieka pareigūnai, kad būtų užtikrinta galimybė naudotis kompiuterine įranga, taip įgyvendinant pareiškėjo teisę į teisminę gynybą. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-1786-473/2018, panaikino Vilniaus PN ir Departamento raštus, tačiau minėtos institucijos, iš naujo nagrinėdamos pareiškėjo skundus, į jo išdėstytus argumentus neatsakė.

3. Pareiškėjas pabrėžė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) jis buvo laikomas kartu su buvusiais valstybės tarnautojais, o perkėlus jį į Vilniaus PN – tokio reikalavimo nebesilaikoma. Anot pareiškėjo, tarp valstybės tarnautojų ir kitų kalinių kalinimo įstaigoje nuolat kyla konfliktų, kurie dažnai pasibaigia mirtimi. Pareiškėjas net 7 metus buvo kalinamas kartu su valstybės tarnautojais. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl jis nėra laikomas valstybės pareigūnu, jei jis buvo Lietuvos karo akademijos (duomenys neskelbtini) ir turėjo (duomenys neskelbtini) laipsnį. Be to, asmenys, su kuriais šiuo metu kali pareiškėjas, sužinoję, kad jis buvo kalinamas su pareigūnais, su pareiškėju susidorotų fiziškai. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl padaryto nusikaltimo pobūdžio jis nuolatos patiria patyčias ir žeminimus, taip pat susilaukia net grasinimų susidoroti. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas manė, kad jam turi būti paskirta izoliacija nuo kitų nuteistųjų.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo pažeidžiama jo teisė į privatų gyvenimą bei teisė atlikti religines apeigas. Vienoje patalpoje gyveno 11 žmonių, dėl ko pareiškėjas negalėjo pabūti vienas. Nors Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 106 straipsnyje nuteistiesiems garantuota teisė atlikti religines apeigas vieniems arba su kitais nuteistaisiais, tačiau gyvenant vienoje patalpoje su 11 asmenų šios teisės įgyvendinti neįmanoma (garsiai leidžiama muzika, televizorius ir kt.). Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad buvo pažeidžiama jo teisė į saviraiškos laisvę, t. y. gauti, skleisti informaciją ir nuomonę. Pritaikius izoliaciją, būtų užtikrinta pareiškėjo teisė į religinių apeigų atlikimą bei galimybė niekam netrukdant skaityti knygą.

5. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad buvo pažeidžiama jo teisė į mokslą, nes pataisos įstaiga nesudarė galimybės mokytis (aukštojo mokslo, magistrantūros ir pan.); pažeidžiama pareiškėjo teisė į nuosavybę, nes vienoje patalpoje gyvena 11 žmonių, dėl ko apsaugoti savo nuosavybę yra neįmanoma. Anot pareiškėjo, teisė į nuosavybę būtų užtikrinta taikant izoliaciją. Pareiškėjas nurodė, kad iš jo kompiuterio buvo vagiama informacija, kuri buvo teikiama pataisos įstaigos administracijai, tačiau atsakovas ir šių pareiškėjo teiginių nepaneigė. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nuolat pažeidžiama pareiškėjo teisė į teisminę į gynybą, nes ribojama teisė naudotis kompiuteriu, kuriame yra visi jam reikalingi teisės aktai ir bylos medžiaga. Žmogaus teisės gali būti ribojamos tik įstatymu, tačiau nei vienas įstatymas nedraudžia naudotis kompiuteriu tiek, kiek reikia. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus PN egzistuoja subkultūra, kuri pareiškėjui yra nepriimtina ir žemina jo orumą.

6. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą.

7. Vilniaus PN nurodė, kad nuteistųjų izoliacija pagal BVK 70 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nuostatą taikoma tik esant svarbioms priežastims, pvz., iškilus pavojui nuteistojo gyvybei arba sveikatai, išimtiniais atvejais, kai negalima taikyti arba nėra laiko taikyti įprastines priemones, pašalinančias šias priežastis. Taigi tai išimtinai prevencinė priemonė. Kad pareiškėjui grėstų pavojus, nustatyta nebuvo. Tokioje situacijoje buvo pripažinta, kad pareiškėjo atsisakymas būti jam administracijos paskirtame būryje yra nepagrįstas. Pareiškėjas į Vilniaus PN (Rasų g. 8 sektorių) atvyko 2016 m. liepos 14 d. ir buvo paskirtas į 9-ąjį nuteistųjų būrį kartu su kitais nuteistaisiais (ne valstybės tarnautojais). Pareiškėjas daugiau nei metus bausmę atliko su kitais nuteistaisiais bendra tvarka ir izoliacijos neprašė. Kadangi pareiškėjas nuo atvykimo į įstaigą bausmę atliko ne su buvusiais valstybės tarnautojais, o bendra tvarka su kitais nuteistaisiais, Vilniaus PN nuomone, šiuo metu nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėją perkelti į 8–9 būrius. Nuteistiesiems, perkeltiems į drausmės grupę, atliekantiems nuobaudą kamerų tipo patalpose (izoliuotiems kamerų tipo patalpose), draudžiama naudotis asmeniniais kompiuteriais. Naudojimosi asmeniniais kompiuteriais laikas nuteistiesiems apribotas iki 3 valandų per parą ir tik esant tam tikriems kriterijams laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorius gali leisti naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip 3 valandas per parą. Taigi nuteistojo teisė naudotis asmeniniu kompiuteriu nėra absoliuti. Vilniaus PN direktorius ne kartą buvo leidęs pareiškėjui naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgesnį laiką.

8. Pasak atsakovo, Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė, atsakovo priimti sprendimai dėl atsisakymo pareiškėją izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, pareiškėjo perkėlimo į 8–9 būrius, naudojimosi asmeniniu kompiuteriu teisėti ir teisingi, o pareiškėjo skundas abstraktus, paremtas tik pareiškėjo samprotavimais ir prielaidomis, todėl visiškai nepagrįstas.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Departamentas nurodė, kad pareiškėjo skunduose nebuvo pateikta jokių faktinių duomenų ir kitų aplinkybių bei argumentų, leidžiančių abejoti ir ginčyti Vilniaus PN sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą. Departamentas, išsamiai išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, konstatavo, kad skundžiami sprendimai yra išsamūs ir pagrįsti, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundus atsakė laiku ir išsamiai, remdamasis pateikta dokumentine medžiaga, šiuos atsakymus pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką, paaiškino tiek teisinį, tiek faktinį atsisakymo pagrindus. Departamentas pabrėžė, kad pareiškėjas nėra priskiriamas kategorijai asmenų, kurie buvo arba šiuo metu yra valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros ar kitų institucijų valstybės tarnautojai. Lietuvos kariuomenės darbuotojai, neturėję viešojo administravimo įgaliojimų, negali būti nukreipti į Vilniaus PN atskirą sektorių.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo S. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas pažymėjo, kad remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog S. V. į Vilniaus PN (sektorius Rasų g.) atvyko 2016 m. liepos 14 d. Vilniaus PN administracijoje 2017 m. rugpjūčio 23 d. gautas S. V. 2017 m. rugpjūčio 23 d. prašymas, kuriame pareiškėjas nurodė, kad jis buvo perkeltas į 4-ojo būrio 301 sekciją, kurioje jis negali būti dėl kylančios grėsmės pareiškėjo saugumui (sveikatai ir gyvybei), todėl prašo būti laikinai izoliuotas uždarant į kamerų tipo patalpas, kol bus priimtas sprendimas dėl tolimesnio pareiškėjo laikymo; prašė būti uždarytas kartu su P. R. (P. R.).

Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyr. prižiūrėtojas A. M. (A. M.) Vilniaus PN direktoriui 2017 m. rugpjūčio 23 d. surašė tarnybinį pranešimą „Dėl nuteistojo S. V. drausmės pažeidimo“, kuriame nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 23 d. 16.15 val. į budėtojų tarnybines patalpas atėjo 4-ojo būrio nuteistasis S. V. ir raštu pareiškė, kad atsisako būti jam administracijos paskirtame būryje; nuteistajam buvo duotas nurodymas eiti į jam administracijos paskirtą 4-ąjį būrį, tačiau jis kategoriškai atsisakė vykdyti teisėtą pareigūno nurodymą.

Vilniaus PN direktorius, vadovaudamasis BVK 70 straipsnio 6 dalimi, 2017 m. rugpjūčio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 56-1789(1), kuriuo nuteistąjį S. V. perkėlė į kamerų tipo patalpas 15 parų. Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyrius 2017 m. rugsėjo 5 d. surašė tarnybinio tyrimo dėl 4-ojo būrio nuteistųjų P. R. ir S. V. administracijos nurodymų nevykdymo išvadą Nr. 33-160, kurioje nurodyta, kad tyrimo metu nenustatyta duomenų, jog 4-ajame nuteistųjų būryje pareiškėjui grėstų pavojus gyvybei ar sveikatai, bei pripažinta, kad pareiškėjo atsisakymas būti jam administracijos paskirtame būryje yra nepagrįstas, todėl izoliuoti jo BVK 70 straipsnio 6 dalyje numatytu pagrindu netikslinga.

Vilniaus PN direktorius 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. 60-17 leido pareiškėjui naudotis asmeniniu kompiuteriu iki 4 valandų per parą trijų mėnesių terminui. Vilniaus PN direktorius 2017 m. lapkričio 2 d. nutarimu Nr. 56-2054(1) „Dėl nuteistojo atskiro arba izoliuoto laikymo“ perkėlė pareiškėją į kamerų tipo patalpas 15 parų. Pareiškėjas su 2017 m. lapkričio 22 d. prašymu Nr. 29(10)-2312, (gautas 2017 m. lapkričio 22 d.) kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, prašydamas atsakyti, kodėl jis nebuvo paskirtas į 8–9 būrį, kadangi laisvėje jis buvo karininkas, (duomenys neskelbtini).

Vilniaus PN, išnagrinėję pareiškėjo 2017 m. lapkričio 22 d. prašymą Nr. 29(10)-2312, 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 42-1244(1) „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ konstatavo, jog laikyti pareiškėją atskirai nuo kitų nuteistųjų pagrindo nėra. Pareiškėjas su 2017 m. gruodžio 25 d. skundu kreipėsi Departamentą, prašydamas panaikinti Vilniaus PN 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 42-1244(4) ir įpareigoti Vilniaus PN administraciją perkelti jį į 8–9 būrį (buvusių valstybės tarnautojų būrį). Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2017 m. gruodžio 25 d. skundą, 2018 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. 2S-201 „Dėl Vilniaus PN administracijos atsakymo“ konstatavo, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

13. Pareiškėjas su 2017 m. lapkričio 9 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, prašydamas taikyti jam izoliaciją neribotam laikui, leisti naudotis kompiuteriu ir kitais elektros prietaisais, netenkinus pirmųjų dviejų reikalavimų, perkelti jį tolimesniam bausmės atlikimui į Lukiškių TI-K, jei bus taikoma izoliacija – laikyti jį kartu su P. R., užtikrinti absoliučias jo teises. Vilniaus PN, išnagrinėję pareiškėjo 2017 m. lapkričio 9 d. skundą, 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 42-1163(1) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ konstatavo, jog pareiškėjo prašyme išdėstyti teiginiai yra nepagrįsti. Vilniaus PN nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, kurie būtų priskirti prie aplinkybių, dėl kurių jis negalėtų saugiai tęsti laisvės atėmimo bausmės atlikimo 4-ajame būryje, netikslinga šiuo metu jį izoliuoti nuo kitų nuteistųjų ir jis gali saugiai tęsti laisvės atėmimo bausmės atlikimą 4-ajame būryje. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjas gali lankytis bibliotekoje, kurioje gali skaityti ir įgyti naujų žinių. Pareiškėjas su 2017 m. gruodžio 11 d. skundu kreipėsi į Departamentą, prašydamas pripažinti Vilniaus PN 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 42-1163(1) neteisėtu, panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. spalio 23 d. įsakymą Nr. 7-361, įpareigoti Vilniaus PN direktorių užtikrinti jo skunde minimas teises, tuo tikslu perkeliant jį į atskiras patalpas, izoliuojant nuo kitų nuteistųjų, suteikiant galimybę būti kartu su P. R. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2018 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 2S-191 „Dėl Jūsų skundo nagrinėjimo“ konstatavo, kad Vilniaus PN pateikė pagrįstą ir motyvuotą atsakymą.

14. Pareiškėjas su 2017 m. lapkričio 8 d. skundu kreipėsi į Vilniaus PN, prašydamas leisti izoliacijos metu naudotis elektros prietaisais: kompiuteriu, televizoriumi. Vilniaus PN 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 42-1158(1) „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ išaiškino pareiškėjui elektros prietaisų naudojimo tvarką, perkėlus nuteistąjį į kamerų tipo patalpas. Pareiškėjas su 2017 m. gruodžio 18 d. skundu kreipėsi į Departamentą, prašydamas pripažinti Vilniaus PN 2017 m. lapkričio 11 d. raštą Nr. 42-1158(1) nemotyvuotu, nepagrįstu ir neteisėtu, įpareigoti Vilniaus PN užtikrinti jo absoliučias konstitucines teises į gynybą, į teismą, nurodant leisti naudotis kompiuterine įranga net ir tuo atveju, kai pareiškėjui taiko izoliaciją. Departamentas 2018 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 2S-274 „Dėl skundų išnagrinėjimo“ konstatavo, kad Vilniaus PN 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 42-1158(1) pateikė pareiškėjui išsamų ir pagrįstą atsakymą.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-1786-473/2018, pareiškėjo S. V. skundą tenkino iš dalies. Panaikino Departamento 2018 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. 2S-201 dalį ir perdavė pareiškėjo S. V. 2017 m. gruodžio 25 d. skundo dalį iš naujo nagrinėti Vilniaus PN. Panaikino Vilniaus PN 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 42-1163(1) ir Departamento 2018 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 2S-191 ir įpareigojo Vilniaus PN iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. lapkričio 9 d. prašymą. Panaikino Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 42-1158(1) ir Departamento 2018 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 2S-274. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

16. Vilniaus PN 2018 m. balandžio 23 d. priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad pareiškėjo 2017 m. lapkričio 9 d. prašyme išdėstyti teiginiai (taikyti BVK 70 straipsnio 6 dalyje numatytą izoliaciją, sudarant galimybę naudotis elektros prietaisais, ir panaikinti paskirtą nuobaudą – perkėlimą į drausmės grupę 12 mėnesių) ir prašymai yra nepagrįsti. Departamentas 2018 m. gegužės 18 d. priėmė Sprendimą, kuriuo konstatavo, kad pareiškėją perkelti į Vilniaus PN atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2, nėra teisinio pagrindo.

17. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl Vilniaus PN Sprendimo ir Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas su 2017 m. lapkričio 9 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, prašydamas taikyti jam izoliaciją neribotam laikui, leisti naudotis kompiuteriu ir kitais elektros prietaisais.

19. Teismas vadovavosi BVK 70 straipsnio 1, 3, 4, 6 dalimis ir pažymėjo, kad teisės aktai nenumato atsakovui pareigos izoliuoti kiekvieną prašantįjį, tačiau atsakovas gali izoliuoti nuteistąjį, kuris raštiškai pareiškė norą būti izoliuotas ir nurodė svarbias priežastis arba tokios priežastys buvo nustatytos.

20. Bylos medžiaga patvirtina, kad Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresnysis inspektorius, išnagrinėjęs surinktą medžiagą dėl nuteistųjų S. V. ir P. R. administracijos nurodymų nevykdymo, nustatė, jog 2017 m. lapkričio 2 d. Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai gavo Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesniojo specialisto A. Z. surašytus tarnybinius pranešimus Nr. 43-1151(1) ir 43-1152(1), kuriuose pranešama, jog 2017 m. lapkričio 1 d. 14.10 val. 4-ojo būrio nuteistieji S. V. ir P. R., pasibaigus laikino izoliavimo laikui, pareiškė, kad jie atsisako eiti į jiems paskirtą 4-ąjį būrį. Nuteistiesiems buvo nurodyta eiti į paskirtą būrį, tačiau jie kategoriškai atsisakė vykdyti teisėtus pareigūnų nurodymus. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjo 2017 m. lapkričio 9 d. prašymas laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų yra neatsiejamai susijęs su jo 2017 m. lapkričio 22 d. prašymu laikyti jį kartu su buvusiais valstybės tarnautojais. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 9 d. prašyme nurodė priežastis, kodėl jis negali būti laikomas kartu su kitais nuteistaisiais (nurodė, jog įkalinimo įstaigoje vyrauja subkultūra, jam tenka patirti pažeminimą, patyčias, grasinimus, iš nuteistųjų sulaukė grasinimų neįsileisti į 3 ir 4 aukštus), 2017 m. lapkričio 22 d. prašyme nurodė, jog paaiškėjus, kad jis anksčiau Lukiškių TI-K buvo laikomas buvusių pareigūnų grupėje, jam gali kilti grėsmė sveikatai ir gyvybei. Taigi iš pareiškėjo 2017 m. lapkričio 9 d. ir 2017 m. lapkričio 22 d. prašymų matyti, jog jis siekė būti laikomas kartu su buvusiais valstybės tarnautojais, o tuo atveju, jei toks jo prašymas nebūtų tenkinamas – izoliuotas.

21. Skundžiamame Vilniaus PN Sprendime atsakovas, įvertinęs aplinkybes, ar pareiškėjas turi teisę būti laikomas kartu su buvusiais valstybės tarnautojais, ar yra izoliavimo nuo kitų nuteistųjų galimybės, taip pat atsižvelgęs į padaryto nusikaltimo pobūdį, aiškiai pareiškėjui nurodė, kad pareiškėjo statusas yra Lietuvos kariuomenės karininkas, o tai nėra tapatinama su pareigūno ar valstybės tarnautojo statusu, todėl padarė išvadą, jog pareiškėjas, atsižvelgiant į jo anksčiau užimtas pareigas, gali būti laikomas su visais suimtaisiais ir nuteistaisiais. Teismas pažymėjo, kad iš anksčiau pateikto teisinio reglamentavimo matyti, jog laikyti izoliuotus nuo kitų asmenų nuteistuosius yra diskrecinė pataisos įstaigos administracijos teisė. Pareiškėjas skunde išvardijo daug jo pažeidžiamų teisių (nepatogumų), kuriuos jis patiria būdamas neizoliuotas (negali atlikti religinių apeigų, negali pabūti vienas, skaityti knygų, aplinkui nuolat triukšmaujama, garsiai groja muzika, nėra jokio privatumo, nesudaroma galimybė mokytis), tačiau, teismo vertinimu, tai niekaip nekeičia anksčiau padarytos išvados. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs sudaryti tokias sąlygas pareiškėjui ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste teismas pabrėžė, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas.

22. Dėl pareiškėjo prašymo leisti naudotis kompiuteriu teismas pažymėjo, kad skundžiamame Vilniaus PN Sprendime atsakovas aiškiai nurodė, jog pareiškėjui ne kartą buvo leista naudotis kompiuteriu. Tai patvirtina byloje esantys duomenys (Vilniaus PN 2016 m. lapkričio 16 d. nutarimas Nr. 60-14, 2016 m. liepos 29 d. leidimas Nr. 60-12, 2017 m. kovo 30 d. leidimas Nr. 60-16, protokolas Nr. 41-99(1). Taigi teigti, kad šiuo aspektu yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės, pagrindo nėra. Teismas akcentavo, kad Vilniaus PN direktorius 2017 m. lapkričio 2 d. nutarimu Nr. 56-2054(1) „Dėl nuteistojo atskiro arba izoliuoto laikymo“ perkėlė pareiškėją į kamerų tipo patalpas 15 parų. Šiuo atveju 2017 m. lapkričio 8 d. skundo pateikimo Vilniaus PN direktoriui metu pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose, o pagal BVK 96 straipsnio 3 dalies 3 punktą teisė naudotis asmeniniu kompiuteriu nesuteikiama nuteistiesiems drausmės grupės laikymo sąlygomis bei atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad Vilniaus PN atliko neteisėtus veiksmus.

23. Teismas pažymėjo, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, atitinkantys VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismo vertinimu, nagrinėjamo ginčo atveju atsakovas pareiškėjo pareiškimus ir skundus išnagrinėjo nepažeisdamas teisės aktų, vadovavosi tarnybinių tyrimų metu surinka informacija, dėl kurios objektyvumo teismui abejonių nekilo. Kaip matyti, Departamentas Sprendimą grindė dokumentine medžiaga, gauta iš Vilniaus PN, kurią detaliai išanalizavo bei įvertino. Tiek Vilniaus PN, tiek Departamentas, priėmę skundžiamus sprendimus, detaliai ir išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo pateiktuose skunduose išdėstytų argumentų, sprendimai motyvuoti, informatyvūs, grindžiami teisės normomis, jais atsakoma į pareiškėjo formuluojamus reikalavimus.

24. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad tiek Vilniaus PN administracija, tiek Departamentas priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kurių naikinti nėra pagrindo.

III. 25. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Įpareigoti Vilniaus PN ir Kalėjimų departamentą sudaryti jam orias ir saugias kalinimo sąlygas, tuo tikslu skiriant izoliaciją.

26. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas, kaip Lietuvos kariuomenės karininkas, nepriskirtinas prie pareigūnų ir valstybės tarnautojų. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-1786-473/2018 pasisakė, kad atsakovas privalo nustatyti, kada pareiškėjas buvo laikomas neteisėtai – ar Lukiškių TI-K 7 metus (kur buvo laikomas kaip pareigūnas), ar Vilniaus PN (kur buvo laikomas kartu su kitais nuteistaisiais), tačiau pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje to nevertino. Teismas turėjo nustatyti, koks yra pareiškėjo statusas ir kada jis buvo laikomas neteisėtai. Anot pareiškėjo, įstatymas turi būti aiškinamas žmogaus naudai – nuteistasis turi teisę pasirinkti, kur gyventi. Pareiškėjas vadovaujasi Vilniaus PN 2018 m. spalio 25 d. raštu Nr. 42-1011 (jį pareiškėjas prašo išreikalauti iš atsakovo) ir pažymi, kad kai kurie nuteistieji turi teisę rinktis, kur gyventi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas mano, jog jis buvo diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu. Teismas, nurodydamas, kad gyvenamosios vietos pasirinkimas gali prieštarauti pataisos įstaigos režimo tikslams, nenurodė, kokiems tikslams ir kaip gali prieštarauti. Nors teismas nurodė, kad skirstyti nuteistuosius yra pataisos įstaigos diskrecija, tačiau ignoravo BVK 4 straipsnį ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

27. Pareiškėjo skunduose buvo nurodytos konkrečios aplinkybės, kodėl jis negali būti laikomas su kitais nuteistaisiais, tačiau teismas jų nevertino. Nei teismas, nei atsakovas nepasisakė dėl subkultūros, dėl žeminimo ir grasinimų, kitų aplinkybių. Subkultūra nagrinėjamu atveju yra aktuali dėl nusikaltimo, už kurį nuteistas pareiškėjas, pobūdžio. Kad subkultūra Vilniaus PN egzistuoja, parodo ir administracijos pozicija – Vilniaus PN 2018 m. spalio 30 d. raštas Nr. 9-5236(03) (pareiškėjas prašo išreikalauti iš atsakovo). Žmogaus teisė į asmens neliečiamumą įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju buvo kėsinamasi į jo sveikatą, gyvybę.

28. Pareiškėjas pažymi, kad skunduose nurodė aplinkybes ir apie pažeistas teises: religijos laisvę, teisę į privatumą, į mokslą, į savišvietą, į saviraišką ir kt. Tokie pažeidimai kyla, nes vienoje patalpoje laikoma iki 11 nuteistųjų. Anot pareiškėjo, pagrindinės teisės negali priklausyti nuo to, ar asmuo yra kalinamas, ar yra laisvėje. Šiuo atveju teismas nenurodė, koks buvo pagrindas, leidžiantis suvaržyti pareiškėjo teises.

29. Dėl naudojimosi kompiuteriu pareiškėjas akcentuoja, kad jis negalėjo naudotis kompiuteriu ir kitais daiktais, nors Vilniaus PN administracijos direktoriaus nutarimo paimti pareiškėjui priklausantį kompiuterį nėra. Pareiškėjui kompiuteris reikalingas ne pramogai, o įgyvendinant teisę į gynybą baudžiamojoje ir kitose bylose. Kompiuteryje yra visi teisės aktai, visa bylos medžiaga, ko pareiškėjas negali gauti niekur kitur. Pareiškėjas nurodo, kad teikė skundą Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetui, tačiau jis nepriimtas, nes nebuvo galima įskaityti pareiškėjo rašto.

30. Atsakovas Vilniaus PN pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

31. Vilniaus PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą, nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie būtų pagrindas panaikinti teismo sprendimą. Apeliantas pateikia analogiškus argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, nenurodo jokių argumentų dėl teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

33. Departamentas nurodo, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl plačiau dėl pareiškėjo skundo teiginių nepasisako. Departamento vertinimu, teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, remdamasis naujausia teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus PN 2018 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 42-373 ir Kalėjimų departamento 2018 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 2S-1616 teisėtumo ir pagrįstumo.

35. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo perkėlimo į Vilniaus PN būrį, kuriame bausmę atlieka pareigūnai ir valstybės tarnautojai, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punktą suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis šių izoliavimo reikalavimų ir atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes: suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, anksčiau neatlikę laisvės atėmimo bausmės, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, be kita ko, laikomi buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Atsakovas pareiškėjo teismui apskųstame 2018 m. balandžio 23 d. sprendime Nr. 42-373 aiškiai ir pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas (buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, (duomenys neskelbtini), neturėjęs viešojo administravimo įgaliojimų nepavaldžių asmenų atžvilgiu), nepatenka nei į vieną anksčiau nurodytų subjektų kategoriją. Be to, priešingai, nei teigia pareiškėjas, atsakovas minėtame sprendime aptarė ir galimas priežastis, dėl kurių pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų. Lukiškių TI-K administracijos veiksmų teisėtumas ar neteisėtumas dėl pareiškėjo laikymo atskirai nuo kitų kalinamųjų / nuteistųjų nėra šios bylos ginčo dalykas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas atskirai nuo kitų suimtųjų, atsakovo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui lemiamos įtakos neturi.

37. Apeliacinio skundo teiginiai, kad kai kurie nuteistieji turi teisę pasirinkti, kur ir su kuo gyventi, dėl ko pareiškėjas šiuo atveju yra diskriminuojamas, yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretūs todėl atmestini. Akcentuotina, kad galimas nuteistųjų susiskirstymas į grupes pats savaime negali būti pagrindas nuteistąjį laikyti ne pagal bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą tvarką. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad Bausmių vykdymo kodeksas ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias kalinamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1964/2012). Todėl teismas konstatuoja, jog nuteistųjų suskirstymas į tam tikras grupes negali būti pripažįstamas kaip diskriminacijos apraiška, o būtent tokiu teisiniu reguliavimu siekiama objektyviai pagrįstų ir teisėtų tikslų, nustatytų BVK. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas, todėl šis jo argumentas nėra pagrįstas.

38. Pareiškėjo prašymas išreikalauti Vilniaus PN 2018 m. spalio 25 d. raštą Nr. 42-1011 netenkinamas, kadangi tokį prašymą visų pirma jis turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 142 str. 3 d.). Kita vertus, byloje yra tikrinamas Vilniaus PN 2018 m. balandžio 23 d. sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, tad vėliau surašytas dokumentas tikrinamam atsakovo sprendimui įtakos nedaro.

39. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių jis prašė skirti izoliaciją arba pervesti į buvusių pareigūnų būrį, buvo Vilniaus PN egzistuojanti subkultūra, dėl ko jis po Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 2 d. taikytos izoliacijos pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį ir jo perkėlimo į kamerų tipo patalpas 15 parų, atsisakė grįžti bausmės atlikimui į 4-tą būrį. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas aiškinosi situaciją, kodėl pareiškėjas atsisako eiti į jam paskirtą būrį, siekdamas užtikrinti, kad S. V. būtų laikomas tinkamomis ir saugiomis kalinimo sąlygomis. Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus tarnybinio tyrimo 2017 m. lapkričio 7 d. išvadoje Nr. 33-197 konstatuota, kad S. V. atsisakymas vykdyti teisėtus administracijos nurodymus, t. y. bausmę atlikti jam paskirtame 4-tame būryje, yra nepagrįstas, todėl jį izoliuoti, vadovaujantis BVK 70 straipsnio 6 dalimi, netikslinga. Objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad Vilniaus PN 4-tame būryje kalintys nuteistieji būtų priešiškai nusiteikę pareiškėjo atžvilgiu, dėl ko jis negalėtų šiame būryje atlikinėti paskirtos bausmės, byloje nėra. Pats pareiškėjas aiškiai ir konkrečiai nenurodė priežasčių, kurios patvirtintų, kad de facto (faktiškai) buvo kilusi grėsmė jo gyvybei ir sveikatai paskirtame gyventi būryje, o jo argumentai dėl atsisakymo jame atlikinėti paskirtą bausmę vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs, grindžiami tik pareiškėjo subjektyviais samprotavimais.

40. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių dėl negalėjimo atlikti religines apeigas, teisės į saviraiškos laisvę, į mokslą, galimybę turėti nuosavybę pažeidimą, teisėjų kolegija pažymi, jog BVK 106 straipsnio nuostatos įtvirtina nuteistųjų teisę atlikti religines apeigas ir jokių taikymo išimčių nuteistiesiems, kad ir kur jie būtų kalinami, nenustato. Tačiau siekiant šią teisę įgyvendinti, ja pasinaudoti, turi būti aiškiai išreikšta nuteistojo valia. Pareiškėjas nenurodė, kad jis kreipėsi į Vilniaus PN administraciją ir kokiu būtent laikotarpiu, siekdamas šia teise pasinaudoti. Tiek šis, tiek ir pareiškėjo argumentai dėl tariamų teisės pažeidimų į saviraiškos laisvę bei teisės į mokslą, taip pat yra visiškai abstraktūs. Pareiškėjas nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu minimos jo teisės buvo pažeistos. Atsakovo sprendime nurodyta, kad pareiškėjui Vilniaus PN sudarytos sąlygos lankytis įstaigos bibliotekoje, kurioje gali skaityti knygas, įgyti naujų žinių, mokytis profesinėje mokykloje, atlikti religines apeigas veikiančioje koplyčioje, dalyvauti mišiose, užsiimti kita norima veikla.

41. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 28-746(1) pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – perkėlimas 12 mėnesių į drausmės grupę. Pagal BVK 96 straipsnio 1 dalį nuteistiesiems leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius. Todėl pareiškėjui 2017 m. lapkričio 15 d. paskyrus atitinkamą nuobaudą, naudojimosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais klausimas atsakovo sprendime išspręstas tinkamai.

42. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies nuostatų nepažeidė.

43. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais iš esmės sutinka, todėl iš naujo jų nebekartoja. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

44. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualias teisės normas, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė