2018-03-07 Nr. AB-4488-3-61-3-02692-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1633-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02692-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. birželio 29 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 8 d. iki 2014 m. birželio 20 d. buvo konvojuotas netinkamomis sąlygomis, kurias prilygina kankinimui. Nurodė, kad automobiliuose buvo mažai vietos, trūko oro, jautėsi blogas kvapas, sėdimos vietos buvo nepaminkštintos, vasarą buvo karšta, o žiemą – šalta. Pasak pareiškėjo, į jo žodinius skundus nebuvo reaguojama. Pareiškėjas nurodė, kad patyrė dvasinį sukrėtimą ir sveikatos sutrikimus (skaudėjo galvą, padidėjo jautrumas, dirglumas, sutriko miegas).

3. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose (b. l. 53) nurodė, kad automobiliuose ventiliacija nebuvo tinkama (nepajėgi atlikti savo funkcijų), nebuvo tinkamo apšvietimo, automobiliai buvo ne tik nešvarūs, bet ir nesaugūs (nebuvo saugos diržų, avarinių išėjimų, sklendės surūdijusios), pareigūnai bendravo su pareiškėju nemandagiai. Pareiškėjas paaiškino, kad dėl patirtų neigiamų išgyvenimų atsirado skrandžio problemų. Pareiškėjas nesutiko, kad nagrinėjamu atveju būtų taikoma ieškinio senatis (b. l. 66 antra pusė). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas 14 kartų (b. l. 70). Be to, buvo konvojuotas taip pat ir maršrutais Vilnius – Varėna, Varėna – Lazdijai – Alytus – Vilnius (b. l. 74). Pareiškėjas pateikė Vilniaus pataisos namų Įskaitos skyriaus 2017 m. sausio 12 d. pažymą apie konvojavimus (b. l. 84–88).

4. VST, atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepimuose su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–10, 58–61). VST prašė teismo taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl atsakovo veiksmų iki 2013 m. birželio 30 d.

5. VST paaiškino, kad ji konvojuoja konvojuojamuosius specialiomis transporto priemonėmis, kuriuose asmenims konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai. Visas transportas naudojamas remiantis teisiniais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis, su transporto priemonės paskirties nurodymu. VST nurodė, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Visam specialios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialiosios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims. VST taip pat nurodė, kad ji besąlygiškai užtikrina, jog specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, tuo atveju skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje. Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad VST pateikė ne visus duomenis apie pareiškėjo konvojavimą, VST nurodė, kad konvojavimo veiklą vykdo ir kitos institucijos (b. l. 78).

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 92–96).

7. Teismas tenkino VST prašymą taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš galimai netinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 8 d. iki 2013 m. birželio 29 d. ir pareiškėjo skundą dėl minėto laikotarpio atmetė.

8. Dėl pareiškėjo konvojavimo nuo 2013 m. birželio 30 d. iki 2014 m. birželio 20 d. teismas nurodė, kad pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą, specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis, nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Teismas, įvertinęs VST pateiktą medžiagą, nustatė, kad ši Konvojavimo taisyklių nuostata nagrinėjamu laikotarpiu nebuvo pažeista, o pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų. Teismas, įvertinęs VST pateiktus įrodymus, darė išvadą, kad automobiliai buvo techniškai tvarkingi, atitiko higienos reikalavimus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisių pažeidimų konvojavimo metu nebuvo, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą ir priteisti jam 11 000 Eur (b. l. 100).

10. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, nes tokio termino Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) nenumato. Pareiškėjas paaiškina, kad negalėjo kreiptis į teismą anksčiau, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisė nepatirti nežmoniško elgesio yra pažeidžiama. Pasak pareiškėjo, EŽTT jurisprudencijoje yra nustatyta, kad konvojavimo metu automobilyje turi būti diržai.

11. VST, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 103–104).

12. VST nuomone, teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų, materialinių bei procesinių normų nepažeidė. VST vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų aplinkybių, kurių nebūtų nagrinėjęs teismas arba dėl kurių nebūtų pasisakyta teismo sprendime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl tinkamų konvojavimo sąlygų neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 8 d. iki 2014 m. birželio 20 d.

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai taikė senaties terminą ir nepagrįstai nepriteisė jo prašomo žalos atlyginimo.

15. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

16. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodytus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamu atveju senaties taikymas prieštarauja Konvencijai.

17. Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

18. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių konvojavimo sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas skunde įvardijamus pažeidimus vertino nežmonišku, kankinančiu, orumą žeminančiu elgesiu. Tai patvirtina teismo išvadą, kad pareiškėjas apie skunde nurodytus pažeidimus žinojo (turėjo žinoti), kai jie, pareiškėjo nuomone, įvyko. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad apie savo teisių pažeidimus jis sužinojo tik iš nuogirdų susipažinęs su EŽTT praktika. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. birželio 29 d. (b. l. 4), teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas už laikotarpį iki 2013 m. birželio 28 d. praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

19. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo. Teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, todėl senaties termino pagrįstai neatnaujino.

21. Atsižvelgusi į apeliacinio skundo turinį, teisėjų kolegija byloje taip pat vertina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė VST neteisėtų veiksmų, vykdant pareiškėjo konvojavimą laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 29 d. iki pareiškėjo skunde nurodyto ginčo laikotarpio pabaigos (iki 2014 m. birželio 20 d.).

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015 ir kt.).

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo skundą apeliacine tvarka, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

24. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

25. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, kurie pareiškėjo argumentai atmetami. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip. Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų vertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad pagal ilgametę EŽTT praktiką konvojavimo automobiliuose turi būti įrengti saugos diržai, tačiau nenurodė EŽTT bylų, kuriose būtų pateiktas minėtas išaiškinimas. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Techniniai motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimai (toliau – Techniniai reikalavimai) yra patvirtinti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290. Techninių reikalavimų 1 punkte numatyta, kad šiuo teisės aktu yra nustatomi reikalavimai, kuriuos turi atitikti Lietuvos Respublikos kelių eisme dalyvaujančios ir privalomajai techninei apžiūrai teikiamos motorinės transporto priemonės. Techninės apžiūros metu, vertinant transporto priemonės techninę būklę, be kita ko, vertinama ir tai, ar yra įrengti privalomi saugos diržai (Techninių reikalavimų 2 priedo 7.1.2 punktas). Tuo atveju, jeigu nėra įrengti saugos diržai, kai jie yra būtini, techninę būklę vertinantis asmuo pažymi, kad tai yra didelis trūkumas (DT). Pagal Techninių reikalavimų 16 punktą, vertinimo kriterijus „Didelis trūkumas“ reiškia, kad transporto priemonei yra nustatytas įrengimo, būklės ir (ar) kitų techninių savybių neatitikimas dėl kurio gali kilti (kyla) pavojus eismo saugumui, žmonių sveikatai, aplinkai arba kiti esminiai trūkumai. Pašalinus nustatytus esminius trūkumus, transporto priemonę privaloma pateikti pakartotinei techninei apžiūrai (Techninių reikalavimų 17 punktas).

27. VST pateikė teismui transporto priemonių, kuriomis nurodytais maršrutais ginčo laikotarpiu buvo vykdytas konvojavimas, techninės apžiūros rezultatų korteles (ataskaitas), kuriose pateiktos išvados, kad minėtos transporto priemonės atitinka techninius reikalavimus. Be to, administracinių teismų praktikoje analizuojant šią konvojavimo sąlygą (saugos diržų įrengimą) visada vertinama, ar dėl saugos diržų neįrengimo pareiškėjas buvo nukritęs ir susižalojęs ar patyrė kitokių neigiamų pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3066-442/2017). Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su saugos diržais, atmetami kaip nepagrįsti.

28. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas teismo nagrinėtu laikotarpiu buvo konvojuotas specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Atsakovo VST pateiktos konvojavimui skirtų automobilių techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina nagrinėjamu laikotarpiu VST naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Taigi, pareiškėjo argumentai, susiję su automobilių, kuriais jis buvo konvojuojamas, netinkamumu, yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo surinktais bei patikrintais įrodymais.

29. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad VST pareigūnai byloje nagrinėtu laikotarpiu būtų netinkamai vykdę pareiškėjo konvojavimą. Nenustačius VST pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo.

30. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė