2024-04-30 Nr. AB-7040-3-62-3-01553-2023-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-46-789/2024

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01553-2023-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas T. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo (toliau – ir Kauno kalėjimas), 5 000 Eur neturtinę žalos, patirtos nuo 2023 m. kovo 16 d. iki 2023 m. kovo 29 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2023 m. kovo 16 d. iki 2023 m. kovo 29 d. jis, būdamas suimtas Kauno kalėjimo kamerose Nr. 303 ir Nr. 606, buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog kameroje Nr. 303 jis negalėjo susidėti savo daiktų į spintelę, kadangi ji buvo netvarkinga, t. y. be durelių, o drabužiai, kuriuos laikė spintelėje, tapo nemalonaus kvapo ir apdulkėjo, todėl, juos vilkint, sklido nemalonus kvapas, dėl to teko girdėti neigiamas pareigūnų replikas. Kameroje Nr. 303 nebuvo natūralaus ir dirbtinio oro vėdinimo, pareiškėjas negalėjo tinkamai išvėdinti kamerą, kadangi jos langas atsiverdavo tik apie 40 cm, kameros vidinėje pusėje įrengtos apsauginės grotos trukdė atverti langą. Kameroje kaupėsi drėgmė, jautėsi nemalonus kvapas, ant sienų kaupėsi pelėsis. Kameroje Nr. 303 nebuvo galimybės užvirti vandenį, todėl pareiškėjas, norėdamas pasidaryti arbatą, kavą ar karštą maistą, turėjo belsti į duris ir prašyti, kad pareigūnai atneštų karštą vandenį. Kameroje Nr. 303 buvo sulūžęs stalas, todėl pareiškėjas turėjo valgyti maistą, pasidėjęs jį ant kelių. Šioje kameroje buvo išlūžusios durys, todėl pareiškėjas, naudodamasis sanitariniu mazgu, buvo stebimas kitų nuteistųjų (suimtųjų), buvo pažeidžiamas jo privatumas.

4. Pareiškėjo teigimu, kameroje Nr. 606 stalas buvo įrengtas kameros kampe, todėl trūko vietos atsisėsti prie stalo pavalgyti. Spintelės, skirtos susidėti daiktus, durelės taip pat buvo išlūžusios, o langas neatsidarydavo ne tik dėl įrengtų grotų, bet ir dėl to, kad jis buvo sulūžęs. Kameroje Nr. 606 trūko tiek dirbtinio, tiek natūralaus apšvietimo, todėl pareiškėjas negalėjo skaityti knygų, rašyti laiškus, baiminosi, kad dėl prasto apšvietimo nesutriktų regėjimas. Kameroje Nr. 606 ant sienų ir lubų buvo matomas pelėsis, grybelis. Šioje kameroje nebuvo elektros lizdo, todėl nebuvo galimybės užvirti vandenį.

5. Pareiškėjas teigė, kad Kauno kalėjime taksofonai įrengti koridoriuje, todėl šalia buvę nuteistieji (suimtieji) ir administracijos darbuotojai klausydavosi jo pokalbių, pareiškėjas neturėjo galimybės bendrauti su artimaisiais taip, kaip jis norėtų, tokiu būdu buvo pažeidžiama jo teisė į privatumą.

6. Pareiškėjo vertinimu, tokiais veiksmais Kauno kalėjimas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau– ir Konvencija) ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas. Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė diskomfortą, orumo pažeminimą, įvairius nepatogumus, daug nervinosi. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas kreipėsi į Kauno kalėjimą, tačiau gautas atsakymas yra informacinio pobūdžio, nes Kauno kalėjimas stengiasi nuslėpti daromus pažeidimus.

7. Atsakovo atstovas Kauno kalėjimas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Kauno kalėjimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 12 punktu, užtikrina dirbtinę apšvietą 200 lx ir daugiau visose patalpose. Kauno kalėjimo sanitarinių mazgų, elektros, apšvietimo, ventiliacijos ir kiti įrenginiai buvo tvarkingi, kadangi atsakingi darbuotojai prižiūrėdavo patalpas ir, esant gedimams, jie buvo kuo skubiau remontuojami. Kauno kalėjimas, vadovaudamasis Higienos normos HN 134:2015 reikalavimais, tiek šiltuoju, tiek šaltuoju metų laiku užtikrina tinkamą kamerų oro temperatūrą bei oro judėjimo greitį. Kauno kalėjime esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą, atitinkančią higienos reikalavimus. Ant langų iš lauko ir vidinės pusės įrengtos apsauginės grotos netrukdo atidaryti langų 15 cm į vidinę grotų pusę ir taip išvėdinti gyvenamąją patalpą. Kauno kalėjime yra įrengta ištraukiamoji ventiliacija, kamerų Nr. 303 ir Nr. 606 langai atsidaro. Kauno kalėjimo kameros yra reguliariai tikrinamos Visuomenės sveikatos centro specialistų, kurių patikrinimo išvadose neužfiksuota pažeidimų, susijusių su vėdinimu. Tinkamai naudojantis kamerų vėdinimo galimybėmis, t. y., atsidarant langus, neužkemšant ventiliacijos angos, Kauno kalėjime užtikrinamas tinkamas kamerų vėdinimas. Kadangi patalpose laikomi asmenys patys valo patalpas, pareiškėjo argumentai dėl netvarkingų patalpų, pelėsių, grybelio patalpose yra nepagrįsti.

9. Kauno kalėjime kameros aprūpinamos baldais ir kitu inventoriumi, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ (toliau – ir Aprūpinimo normos). Kauno kalėjime elektros instaliacijos lizdai yra įrengti koridoriuose šalia kiekvienos kameros, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintų „Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 12.8 punkte nurodytais reikalavimais. Atsakingi pareigūnai nuolat prižiūri kamerų tvarką ir švarą, todėl, esant poreikiui, jose esantys įrenginiai, elektros instaliacijos gedimai bei inventorius kuo skubiau remontuojami. Kauno kalėjime veikiančioje gedimų registravimo sistemoje nėra užfiksuota duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis raštu ar žodžiu dėl galimų trūkumų kamerose Nr. 303 ir Nr. 606.

10. Kauno kalėjime taksofonai įrengti bendro naudojimo patalpose, tačiau interneto telefonija įrengta atskiroje patalpoje, kurioje privatumas užtikrinamas visiškai. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) nenumato, kad nuteistųjų (suimtųjų) bendravimas telefonu turi būti konfidencialus. Galiojantys teisės aktai nenustato jokių reikalavimų skambinimo patalpų įrengimui bausmės atlikimo vietų įstaigose (kalėjimuose), todėl BVK įtvirtinta pareiškėjo teisė skambinti nebuvo pažeista. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Kauno kalėjimą dėl neužtikrinto privatumo naudojantis taksofonu. Kauno kalėjimas 2023 m. birželio 2 d. raštu atsakė pareiškėjui į jo 2023 m. gegužės 10 d. skundą dėl kalinimo sąlygų kamerose Nr. 303 ir Nr. 606 bei privatumo naudojantis taksofonu neužtikrinimo, pareiškėjas neskundė šio atsakymo į skundą nustatyta tvarka, todėl laikytina, kad atsakymas tenkino pareiškėją.

11. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjas skunde nenurodė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė jam žalą. Pareiškėjo prašoma 5 000 Eur neturtinė žala yra nepagrįsta.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2023 m. lapkričio 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo T. M. skundą.

13. Teismas, vertindamas skundo argumentus dėl kamerų inventoriaus ir sanitarinio mazgo durų, nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas Kauno kalėjime, ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Kauno kalėjimo administraciją dėl kamerose Nr. 303 ir Nr. 606 buvusio sulūžusio inventoriaus ir kameroje Nr. 303 buvusių išlūžusių sanitarinio mazgo durų, o Kauno kalėjimas būtų atsisakęs tenkinti tokį prašymą ar nebūtų reagavęs į prašymą (skundą). Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar atsakovo atstovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno kalėjimo administraciją su 2023 m. gegužės 10 d. skundu dėl netvarkingo inventoriaus (sulaužytų spintelių durelių, sulaužytų stalų paviršių, kameroje Nr. 303 nepilnai užsidarančių sanitarinio mazgo durų, kadangi jos buvo sulaužytos). Lietuvos kalėjimų tarnybos Turto valdymo skyrius 2023 m. birželio 2 d. raštu Nr. SN-19-369 informavo pareiškėją, kad Kauno kalėjimo kameros aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, vadovaujantis teisės aktais, pagal kiekvieno nuteistojo (suimtojo) poreikį, papildomai yra išduodamos plastikinės dėžės susidėti asmeninius daiktus. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pateikė minėtą skundą, praėjus daugiau kaip mėnesiui po jo išvykimo Kauno kalėjimo, todėl sprendė, kad pareiškėjas, būdamas Kauno kalėjime, nemanė, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Atsižvelgęs į tai, teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo teiginius dėl kamerose buvusių sulūžusių spintelių, stalų ir sanitarinio mazgo durų.

14. Dėl pareiškėjo argumento, kad, sudėjus drabužius į spintelę, jie tapdavo nemalonaus kvapo, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas turėjo galimybę gauti plastikinę dėžę, į kurią jis galėjo sudėti drabužius arba imtis veiksmų, kad kamerose nebūtų nemalonių kvapų, kameras dažniau vėdinant. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl, pareiškėjo teigimu, atsiradusio nemalonaus drabužių kvapo, pareiškėjui būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurios gali būti laikomos neturtine žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme.

15. Nagrinėdamas skundo argumentus dėl gyvenamųjų patalpų atitikties higienos reikalavimas, teismas, nenustatęs pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų atitiktį sveikatos saugos reikalavimams, rėmėsi šiais duomenimis. Nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar įkalinimo įstaigos administraciją dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Kauno kalėjime. Byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, patalpų vėdinimas ar apšvietimas neatitiktų nustatytų reikalavimų, ar kad pareiškėjui būtų kilusios sveikatos problemos dėl šių aplinkybių. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymą pataisos namų administracijai ar pareigūnams perkelti jį į kitą patalpą dėl netinkamų kalinimo sąlygų (vėdinimo, apšvietimo), o Kauno kalėjimas būtų atsisakęs tenkinti tokį prašymą. Taigi byloje nėra konkrečių duomenų apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, vėdinimą, apšvietimą, tačiau teismas pažymėjo, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, konstatuodamas, kad nebuvo dirbtinio ir natūralaus patalpų vėdinimo.

16. Dėl pareiškėjo argumentų dėl pelėsio ir grybelio, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų (suimtųjų) bei pareiškėjo valios. Kauno kalėjimas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje laikomi asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje jie gyvena. Be to, atsakovo atstovo teigimu, ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Lietuvos kalėjimų tarnybą dėl skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su netinkamu apšvietimu ir negalėjimo išvėdinti kameras bei jose esančio pelėsio ar grybelio. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises, žemina orumą ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, taip pat ir priežastinio ryšio.

17. Dėl elektros lizdų įrengimo teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog pareiškėjas kreipėsi į pareigūnus, kurie atnešdavo karštą vandenį. Pareiškėjas skundėsi, kad reikėjo belsti į duris ir laukti, kol prieis pareigūnai. Tačiau pareiškėjas buvo aprūpintas karštu vandeniu. Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą, kuris nenumato, kad kamerose turi būti įrengtas elektros lizdas, nors suimtiesiems leidžiama turėti elektrinį virdulį ir pareiškėjas buvo aprūpintas karštu vandeniu, darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Kauno kalėjimo veiksmus, neįrengus elektros lizdo kamerose Nr. 303 ir Nr. 606.

18. Vertindamas skundo argumentus dėl privatumo skambinant telefonu, teismas nurodė, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose suimtųjų skambinimo telefonu tvarką, numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu suimtųjų teisiniu statusu, pataisos įstaigos pareigūnams suteikta galimybė kontroliuoti, su kuo suimtasis bendrauja telefonu. Be to, teisės aktai, užtikrinantys suimtojo teisę paskambinti, nenumato pataisos įstaigų pareigos įrengti telefonų kabinas ar pertvaras. Pareiškėjas neginčijo, kad ginčo laikotarpiu Kauno kalėjimo pareigūnai sudarė jam galimybę skambinti telefonu.

Kauno kalėjime taksofonai įrengti bendrojo naudojimo patalpose, todėl pareiškėjo pokalbiai telefonu galbūt galėjo būti girdimi kitų nuteistųjų (suimtųjų) ar pareigūnų, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės paskambinti. Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo nurodomas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo toks intensyvus, kad jis būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti socialinius, šeiminius ryšius.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog Kauno kalėjime pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos komunikuoti su artimaisiais telefonu ar kad buvo pažeista jo teisė į socialinius ryšius. Be to, pareiškėjo skundo argumentai, kad kiti nuteistieji (suimtieji) ar pareigūnai galėjo girdėti jo pokalbius, yra tik hipotetiniai. Pareiškėjas skunde nenurodė teismui konkrečių pareigūnų pavardžių ar nuteistųjų (suimtųjų), kurie būtų klausęsi pareiškėjo telefoninių pokalbių, taip pat nenurodė tikslių datų, kai pareiškėjui buvo trukdoma ir buvo klausomasi jo telefoninių pokalbių.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės būtų pažeistos dėl sąmoningo kalinimo įstaigos elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad dėl netinkamų skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingi ar nepataisomi neturtiniai padariniai. Be to, teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją dėl to, kad negalėjo pasinaudoti telefonu ar nutrūkusio pokalbio dėl galimo privatumo trūkumo.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad teisės aktai nenustato pataisos įstaigos pareigos įrengti telefoną atskiroje patalpoje, į tai, kad pareiškėjas grindžia savo reikalavimą abstrakčiais argumentais, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pataisos įstaigoje nebuvo tinkamai suteikta galimybė paskambinti telefonu ir buvo pasiklausoma telefoninių pokalbių.

III. 19. Pareiškėjas T. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

20. Pareiškėjas teigia, jog teismas sprendime rėmėsi išimtinai tik atsakovo atstovo pozicija ir neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas, būdamas sulaikytas nuo 2023 m. kovo 16 d. iki 2023 m. kovo 29 d., neturėjo galimybių pateikti daugiau dokumentų, susijusių su jo skunde nurodytais pažeidimais. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad, jam bendraujant telefonu su artimaisiais, šalia buvęs pareigūnas klausėsi jo pokalbių. Nors pareigūnas turi teisę vykdyti skambučio kontrolę, t. y. kad skambinantysis laikytųsi taisyklių – nesikeiktų, nedarytų kitų pažeidimų, tačiau teisės aktuose nenumatyta pareigūno teisė klausytis pokalbių. Pareigūnas, klausydamasis jo pokalbių su artimaisiais, pažeidė jo teisę į privatumą. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nenurodė jokių argumentų, kodėl pareigūnas klausėsi jo pokalbių. Pareiškėjas prašo įvertinti visus jo skunde nurodytus ginčo laikotarpiu padarytus pažeidimus.

21. Atsakovo atstovas Kauno kalėjimas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovo atstovas nurodo, jog visa su skundu susijusi medžiaga buvo pateikta pirmosios instancijos teismui, ji buvo tinkamai išnagrinėta ir įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis, kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie padarytą žalą yra neparemti jokiai faktiniais įrodymais. Pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl jis privalėjo tinkamai įrodyti visas aplinkybes, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kuriuos būtų galima laikyti objektyviais, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Pareiškėjo nurodyti veiksniai, galintys sąlygoti neturtinės žalos atsiradimą, nepatvirtino realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos pareiškėjui kalint Kauno kalėjime, nuo 2023 m. kovo 16 d. iki 2023 m. kovo 29 d., atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo atstovo (Kauno kalėjimo) neteisėtų veiksmų, atmetė pareiškėjo skundą.

25. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog, jam bendraujant telefonu su artimaisiais, šalia buvęs pareigūnas klausėsi jo pokalbių, todėl buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą. Pareiškėjas nurodo, kad jis neturėjo galimybių pateikti daugiau duomenų, prašo apeliacinės instancijos teismo įvertinti visus jo skunde nurodytus pažeidimus.

26. Teisėjų kolegija pažymi, jog, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis, kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, padarytas klaidas, neteisingai įvertintas faktines aplinkybes, įstatymus ir kitas aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

28. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; ir kt.). Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, kokių dokumentų jis, būdamas sulaikytas, negalėjo pateikti. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas įpareigojo atsakovą pateikti visą su ginču susijusią medžiagą. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, įvertinęs visą bylos medžiagą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad byloje nebuvo surinkti visi įrodymai ar kad nebuvo įvertinti įrodymai, kurie reikšmingi sprendžiant nagrinėjamą ginčą.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog, jam bendraujant telefonu su artimaisiais, šalia buvęs pareigūnas klausėsi jo pokalbių, tokiu būdu buvo pažeista jo teisė į privatumą.

31. BVK 43 straipsnis (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) numato, kad nuteistieji turi teisę paskambinti telefonu arba naudojantis internetine telefonija, jeigu jie arba jų nurodyti asmenys gali apmokėti pokalbio išlaidas arba skambinimo išlaidas apmoka kitas abonentas. Nuteistasis, kuriam nustatytas skambinimo dažnumas, paskambinęs gali kalbėtis iki dvidešimt minučių (1 d.). Nuteistųjų skambinimo dažnumas nustatytas šio kodekso 33, 34, 35 ir 71 straipsniuose. Laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgaliotas pareigūnas turi teisę leisti papildomai paskambinti, jeigu nuteistasis to prašo dėl svarbių priežasčių (2 d.). Pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia teisingumo ministro nustatytą skambinimo tvarką (3 d.).

32. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 14 straipsnis (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) numato suimtųjų teisę paskambinti. Pagal šio straipsnio 3 dalį, pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu suimtasis pažeidžia teisingumo ministro nustatytą skambinimo tvarką.

33. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 12 d.) 80 punkte nustatyta, kad suimtajam leidžiama kalbėti telefonu tik laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnui įsitikinus, kad suimtasis surinko asmens, kuriam leidžiama skambinti, telefono numerį. Laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas gali pats surinkti abonento, kuriam paskambinti pageidauja suimtasis, numerį. Kai suimtasis arba nuteistasis skambina naudojantis interneto telefonija, pokalbio pradžioje laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas įsitikina, kad suimtasis arba nuteistasis paskambino jo nurodytam artimajam (artimiesiems) arba asmeniui, kuriam tokiu būdu paskambinti leido laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgaliotas pareigūnas (asmuo (asmenys), kuriam (kuriems) skambina suimtasis ar nuteistasis, turi pateikti (parodyti) asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą). Laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas turi teisę reguliariai patikrinti, ar skambinimo naudojantis interneto telefonija metu suimtasis ar nuteistasis bendrauja tik su tuo (tais) asmeniu (asmenimis), kuriam (kuriems) jam buvo leista tokiu būdu paskambinti. Pagal šių taisyklių 81 punktą, jeigu įgyvendindamas savo teisę paskambinti suimtasis ar nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką, galimai daro nusikalstamas veikas, kitus teisės pažeidimus ir (ar) atlieka veiksmus, nesuderinamus su bausmės vykdymo tikslais, ir (arba) laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas nustato, kad skambinimo naudojantis interneto telefonija metu jis bendrauja su asmeniu (asmenimis), kuriam (kuriems) tokiu būdu paskambinti suimtasis ar nuteistasis nebuvo gavęs leidimo, arba asmuo, su kuriuo nuteistasis ketina bendrauti interneto telefonija, nepateikia (neparodo) asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas nutraukia pokalbį telefonu ar interneto telefonija. Nutrauktas pokalbis telefonu ar interneto telefonija laikomas įvykusiu.

34. Pagal ginčui aktualios Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-88 (toliau – ir Instrukcija), 10 punktą, įstaigose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pataisos pareigūnų (dinaminę priežiūrą vykdančių pareigūnų) veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti įstaigose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę, nustatytos dienotvarkės laikymąsi. Pagal Instrukcijos 11.10 punktą, asmenų, laikomų įstaigose, priežiūra užtikrinama asmenų, laikomų įstaigose, skambinimo ir kalbėjimo telefonu ar internetine telefonija organizavimu bei kontrole.

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į pataisos įstaigos pareigūnų pareigą užtikrinti nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą, yra nurodęs, kad nėra galimybės suteikti visišką privatumą skambintojui, nes priešingu atveju bus pažeisti apsaugos ir priežiūros principai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1840-415/2019; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-26-520/2021; 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-644-822/2021).

36. Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad teisės aktai nustato laisvės atėmimo vietos pareigūnų pareigą užtikrinti skambinančiųjų priežiūrą ir kontrolę pokalbių metu. Tokia kontrolė gali sukelti asmeniui tam tikrus neigiamus patyrimus, tačiau tam tikri suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo bei kitokio pobūdžio apribojimai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su kalinimo esme ir tikslais bei saugaus bausmės vykdymo užtikrinimu, kol tai asmeniui nesukelia itin rimtų neigiamų padarinių, galėjusių nulemti neturtinės žalos kilimą.

37. Dėl pareiškėjo argumento, jog, neužtikrinus jo telefoninių pokalbių privatumo, buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuojama asmenų teisė į privatumą, teisėjų kolegija pažymi, jog žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimą). Pagal Konstituciją, asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka; suvaržius tokio asmens laisvę, gali būti apribotos jo teisės ir laisvės, tarp jų ir teisė į privatumą; apribojimas turi būti toks, kad tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo būtų protingas santykis; apribojimai neturi peržengti protingų ribų ir paneigti apribojamos teisės esmės, priemonės turi būti pakankamos, tačiau jos neturi riboti asmens teisių bei laisvių daugiau negu yra būtina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d. nutarimus).

38. Teisėjų kolegija pažymi, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintos Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenustato papildomų taksofonų įrengimo reikalavimų. Pareiškėjo nurodomi argumentai dėl privatumo skambinant telefonu pažeidimo, esant netinkamam taksofono įrengimui bei neužtikrinant pokalbio konfidencialumo, yra abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas nekonkretizavo atvejų, patvirtinančių, kad jo teisė į privatumą buvo pažeista, kad dėl to buvo sukelti neigiami padariniai, pažeistos kitos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai. Byloje nepateikti įrodymai, kad pareigūnai ar kiti nuteistieji, klausydamiesi pareiškėjo pokalbių, rinko informaciją apie pareiškėjo privatų gyvenimą, skleidė ją kitiems asmenims (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-934-822/2021).

39. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą. Todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nenustatyta viena iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, numatyta CK 6.271 straipsnyje (neteisėti veiksmai ar neveikimas), pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė