2022-04-06 Nr. AB-7978-3-61-3-04821-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1795-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04821-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. A. H. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. A. H. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis H. A. H. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21S35444 (toliau – ir Sprendimas, Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 6K-2044 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjas nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jis privalėjo bėgti iš kilmės šalies. Pareiškėją galima priskirti socialinei grupei ((duomenys neskelbtini)), kurių atžvilgiu gali būti taikomos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje įtvirtintos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos. Pareiškėjas priklausė (duomenys neskelbtini) ir dėl šios priežasties patyrė persekiojimą bei smurtą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam suteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje bei papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktus. Departamentas neatliko pakankamai išsamaus tyrimo ir pareiškėjo liudijimo patikros, nepaneigė pareiškėjo duotų parodymų tikrumo. Taigi išvada, kad pareiškėjui nėra grėsmės, yra neteisinga ir prieštaringa. Pareiškėjui individualios kylančios grėsmės faktas nebuvo paneigtas. Asmenys persekiojami kilmės šalies policijos dėl savo įsitikinimų yra priskiriami padidintos rizikos grupėms, todėl šiuo atveju atsakovas privalėjo atsižvelgti, kad pareiškėjui dėl jo įsitikinimų gresia reali grėsmė gyvybei. Pareiškėjas detaliai nurodė faktines situacijos aplinkybes, išvykimo iš kilmės šalies motyvus, nurodė pagrįstas ir objektyvias priežastis, kurios lėmė pabėgimo iš šalies aplinkybes, aiškiai nurodė kokių pasekmių bandė išvengti bėgdamas – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas buvo sužalotas, o tai įrodo individualios ir realios grėsmės faktą, kurio Departamentas nepaneigė.

2.2. Pareiškėjas nuoširdžiai bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, visą laikotarpį buvo Lietuvoje, nenusižengė įstatymams ar galiojančiai sulaikymo teisei, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų daryti išvadą, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Vien tai, kad jis atvyko neleistinoje vietoje, nesudaro objektyvaus pagrindo įsitikinimui, kad savo noru į kilmės šalį neišvyktų. Nėra jokių objektyvių aplinkybių ar įrodymų, kurie rodytų, kad pareiškėjas gali pasislėpti. Iš esmės tais pačiais motyvais atsakovas rėmėsi nustatydamas maksimalų draudimo atvykti laiką. Šis terminas nėra proporcingas, nes pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, laikėsi nustatytų tvarkų, o jo išvykimui iš kilmės valstybės turėjo įtakos siekiamas tikslas – saugus gyvenimas.

2.3. Nesutinka, kad pareiškėjas skunde nepateikė pagrįstų motyvų žodiniam skundo nagrinėjimui. Pareiškėjas buvo prašęs, kad turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, prašyta atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Komisija atidžiai ir teisingai neišnagrinėjo pareiškėjo skundo, teisingai neįvertino motyvų, argumentų dėl pareiškėjo išsiuntimo, nesudarė galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisingai neįvertino maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumo bei būtinybės. Pareiškėjo skundas nebuvo išsamiai ir teisingai išnagrinėtas, dėl ko Komisijos sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir neatitinkantis viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini). Sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo istorija apie tariamus grupuotės grasinimus savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo, nes tariamas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Atsižvelgiant į tai, Departamentas, konstatavo, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės, taip pat nenustatyta, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgus į tai, jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. gairėmis, įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. EPPB gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, taip pat buvo konstatuota, kad jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.2. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo istorija apie tariamus grupuotės grasinimus savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Visų pirma, pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, lėmusias išvykimą iš kilmės valstybės, buvo abstraktus ir prieštaringas, pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų ar detalių apie tariamus grasinimus bei (duomenys neskelbtini) aplinkybes. Antra, tariami grasintojai nėra valstybinis subjektas. Tarptautinė apsauga pagal savo prigimtį yra surogatas (pakaitalas) nacionalinės (kilmės valstybės) apsaugos požiūriu. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė. Turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai. Pareiškėjas skunde net nepaaiškino, kokiai socialinei grupei, kuriai (duomenys neskelbtini) kyla persekiojimo grėsmė, jis tariamai priklauso.

3.3. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė ne policijos persekiojimu, o tariamais grupuotės grasinimais. Kadangi prieglobsčio prašytojas nepateikė ir tyrimo metu nerasta kitų įrodymų, kurie patvirtintų užsieniečio pasakojimą, dėl nustatytų pasakojimų trūkumų prieglobsčio prašytojo pasakojimas savaime nelaikytinas įrodymu, pakankamu lygiu patvirtinančiu nurodytų faktų tikrumą. Be to, kaip buvo minėta, prieglobsčio prašytojo istorija apie tariamus grupuotės grasinimus savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Atsižvelgiant į tai, buvo pagrįstai konstatuota, kad nebuvo nustatyta aplinkybių, leidžiančių priskirti pareiškėją prie asmenų, kurie, remiantis kilmės valstybės informacija, susiduria su padidinta persekiojimo grėsme.

3.4. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

3.5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punktu, pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjas skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalis dėl Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktų, kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė.

5. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

5.1. Valstybės apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio rinktinės Kabelių pasienio užkardos pareigūnai (duomenys neskelbtini) sulaikė 13 asmenų, prisistačiusių (duomenys neskelbtini) piliečiais, tarp kurių buvo ir pareiškėjas. Nustatyta, kad asmenys turėjo asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus. (duomenys neskelbtini) vyko pirminė prieglobsčio prašytojo apklausa. Jos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

5.2. Departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Departamentą, prašydamas panaikinti Departamento sprendimą, įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Komisija sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalies nuostatas, Įstatymo nuostatas (86 str. 1–2 d., 87 str. 1–2 d.), Tvarkos aprašo nuostatas (99 p.).

7. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimus apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Teismo vertinimu, nenustatyta, jog karinės grupuotės (duomenys neskelbtini) nariai galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas apie konfliktą ir grasinimus yra abstraktus, nedetalus bei nenuoseklus.

Pareiškėjas pirminės apklausos metu nurodė, jog (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) apklausos bei teismo posėdžio metu pareiškėjas pakeitė savo poziciją ir teigė, kad (duomenys neskelbtini). Taip pat (duomenys neskelbtini) apklausos metu pareiškėjas teigė, jog (duomenys neskelbtini). Tačiau teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, pareiškėjo pasakojimas pasižymi akivaizdžiais prieštaravimais, kurie vertintini kaip esminiai. Pareiškėjas tiek 2021 m. spalio 25 d. apklausos metu, tiek teismo posėdžio metu, atsakinėdamas į papildomus klausimus, vengė tikslių, konkrečių atsakymų, apsiribodavo bendro pobūdžio teiginiais, painiojosi laike.

Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas negali būti laikomas nuoširdžiu. Įvertinus prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumus, jis pagrįstai nelaikytinas patikimu įrodymu. Teismas atmetė pareiškėjo teismo posėdžio metu išreikštą argumentą, jog nesutapimai 2021 m. spalio 25 d. apklausos ir teismo posėdžio metu buvo dėl netikslaus vertimo apklausoje. Teismas iš 2021 m. spalio 25 d. apklausos nustatė, kad pareiškėjui buvo išaiškinta vertėjų padėtis apklausos metu, nurodyta, jog už neteisingą vertimą vertėjams gresia baudžiamoji atsakomybė bei paaiškinta, kad jei pareiškėjas apklausos metu nesuprastų vertėjo ar manytų, jog vertėjas neteisingai verčia, jis turėtų informuoti Departamento pareigūnę, kuri vykdo apklausą.

Pareiškėjas nusiskundimų dėl vertimų apklausos metu neišreiškė, be to, atsakinėjo į pareigūnės papildomus klausimus, kuriuos pareigūnė uždavė atsižvelgdama į pareiškėjo pasakojimą, nenurodė, kad būtų nesutapimų ar netikslumų, todėl pareiškėjo pasakojimas buvo išverstas tinkamai, o pareiškėjo argumentas dėl netikslaus vertimo yra tik jo gynybinė pozicija byloje.

8. Teismas konstatavo, jog Departamentas, įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojo pasakojimą, taip pat atsižvelgęs į surinktą kilmės valstybės informaciją, pagrįstai nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti vertintina, kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio, ir nelaikytina visiškai pagrįsta. Departamentas sprendime pagrįstai nustatė, kad netenkinama viena iš pabėgėlio statuso suteikimo sąlygų (asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo), todėl Departamentas pagrįstai nevertino, ar pareiškėjas priklauso socialinei grupei. Teismo vertinimu, pareiškėjo pasakojimas apie bendrą situaciją (duomenys neskelbtini) taip pat nesudaro pagrindo vertinti tai kaip persekiojimą kilmės valstybėje, kas sudarytų pagrindą taikyti Įstatymo nuostatas dėl prieglobsčio suteikimo. Teismas pažymėjo, kad Departamentas sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo priėmė surinkęs pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat įvertinęs pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertinęs pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti teismo vertinta, kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio, ir nelaikyta visiškai pagrįsta, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Departamentas pagrįstai Sprendimu jam nesuteikė pabėgėlio statuso.

9. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjui Lietuvos Respublikoje suteikimo teismas sprendė, kad pareiškėjas be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nei Departamentui, nei teismui neįvardijo kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių. Departamentas nagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, aktyviai rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus pareiškėjui. Atsižvelgus į tai, pagrįstai nenustatyta tikimybė, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Departamento tyrimo metu surinkta informacija buvo įvertinta individualioje pareiškėjo situacijoje ir prieglobsčio prašytojo paskutinės gyvenamosios vietos kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini) miestai), kas nelaikytina individualią riziką didinančiu faktoriumi, padidinančiu persekiojimo tikimybę. Departamentas nustatė, jog, vadovaujantis nevyriausybinės organizacijos (duomenys neskelbtini) teikiama informacija apie saugumą (duomenys neskelbtini), per laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir jo apylinkėse įvyko keturi su saugumu susiję įvykiai, tačiau nei vienu iš šių įvykių atveju nebuvo civilių mirčių ar sužeidimo atvejų. Be to, Departamento surinkta informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) yra vienas iš trijų miestų (kiti yra (duomenys neskelbtini)), kuriame valstybė gali apsaugoti civilį nuo persekiojimo. Departamentas įvertino pareiškėjo grįžimo į kilmės valstybę situaciją ir nustatė, kad prieglobsčio prašytojo atveju grįžimas į (duomenys neskelbtini) nesukeltų papildomų rūpesčių, kadangi pareiškėjas turi pasą. Be to, ginčijame Sprendime įvertintos pareiškėjo galimybės gauti tarptautinių organizacijų pagalbą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Teismas konstatavo, kad Departamentas, įvertinęs surinktą informaciją, pagrįstai nenustatė aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių prieglobsčio prašytojui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų kriterijų dėl papildomos apsaugos suteikimo.

10. Pasisakydamas dėl Departamento sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas (7 str. 4 d.). Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad: pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas, įvertinus pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvą atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio prašymą pateikė sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą, bei kadangi yra pagrindas manyti, kad pareiškėjas gali pasislėpti). Be to, nei iki ginčijamų sprendimų priėmimo, nei po jų iki bylos išnagrinėjimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti jam savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

11. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Teismas pakeitė Departamento Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kadangi Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką pakeista, mažinant draudimo atvykti laikotarpį iki 2 metų, teismas pakeitė ir kitą Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

12. Teismas, atsižvelgęs į Tvarkos aprašo 222 nuostatas, nurodė, kad pareiškėjo prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Komisijai nebuvo privalomas. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė, o Komisija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Remiantis turima kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) veikia pajėgos, kurios konfrontuoja su įvairiomis ginkluotomis grupėmis ((duomenys neskelbtini)), bei kurios yra įsitvirtinusios pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini) gubernijoje). Turima informacija pagrindžia išvadą, jog (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo gyvenamoje vietovėje vyksta vidinis karinis konfliktas, dėl kurio kenčia civiliai, prieš juos naudojama jėga, naikinamas jų turtas, teritorijos apšaudomos. Dėl karo veiksmų pareiškėjo saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė. Šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjas išvyko iš šalies, nespėjęs patirti tiesioginių sužalojimų ar panašaus smurto dėl karo veiksmų.

13.2. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) didžiulę politinę ir karinę įtaką turi (duomenys neskelbtini) karinės grupuotės, kurios grobia, suiminėja ir žudo civilius gyventojus. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini), kuri laikoma viena pavojingiausių karinių grupuočių (duomenys neskelbtini).

13.3. Kilmės šalies informacija taip pat patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) nėra išnykusi (duomenys neskelbtini) valstybės grėsmė, nes jos veikla yra aktyvi net ir (duomenys neskelbtini) sostinėje (duomenys neskelbtini) bei jo apylinkėse. Net ir (duomenys neskelbtini) vykdo išpuolius (duomenys neskelbtini) apylinkėse, kas patvirtina pareiškėjo pateiktą informacija, kad jis taip pat galėjo būti persekiojamas (duomenys neskelbtini) dėl jam reiškiamų įtarimų bendradarbiavus su (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad (duomenys neskelbtini) vykstančio vidinio karinio konflikto, ginkluotų užpuolimų, žmonių grobimų ir kitų nusikaltimų kontekste, kurių nekontroliuoja valdžios struktūros arba net prie jų prisideda, visiškai tikėtina, kad pareiškėjas net ir nesant aiškių motyvų arba dėl motyvų, kurių pareiškėjas nežino, gali būti persekiojamas karinių grupuočių, kurios kelia grėsmę pareiškėjo laisvei, gyvybei ir sveikatai.

13.4. EPPB ataskaitoje naudoti apibendrinti duomenys yra vienerių metų senumo, taigi, laikytina, kad nebeatitinka esamos padėties (duomenys neskelbtini). Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne formaliai ir labai fragmentiškai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai vertinti kitą naujausią ir aktualią informaciją iš skirtingų informacijos šaltinių apie ginkluotus susirėmimus bei individualias pareiškėjo galimybes apsisaugoti. Pagal kilmės šalies informaciją (duomenys neskelbtini) šiuo metu yra apėmusi ekonominė krizė, aukštas nedarbo lygis. Dėl vidinio karinio konflikto ir ekonominės krizės (duomenys neskelbtini) negali išspręsti struktūrinių problemų. Pareiškėjo išvykimo priežastis negalima laikyti ekonominėmis, nes skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus taip pat, kaip ne visada aiškus skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių pareiškėjo kilmės šalyje. Kai ekonominės priemonės sunaikina tam tikros gyventojų dalies ekonominį egzistavimą (pvz., prekybos teisių atėmimas arba diskriminacinis ar per didelis tam tikros etninės ar religinės grupės apmokestinimas), aukos, atsižvelgdamos į aplinkybes, gali tapti pabėgėliais išvykdamos iš šalies.

13.5. Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Departamento sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

14. Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

15. Departamentas nurodė, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. Įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas apklaustas Departamentui nagrinėjant jo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, Sprendimo pagrįstumas patikrintas nagrinėjant klausimą Komisijoje – išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas ir jo atstovas advokatas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas teikė paaiškinimus. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.

17. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui ((duomenys neskelbtini) piliečiui) prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo išsiuntimo dienos, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir dėl to pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas nesurinko objektyvios informacijos apie pareiškėjo individualią situaciją ir jo padėtį kilmės šalyje, neparengta aktuali pažyma apie kilmės valstybę, atsakovo surinkta informacija neatitiko faktinės situacijos apie pareiškėjo padėtį, o, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šie trūkumai nepašalinti.

20. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso. Pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.).

22. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1449-822/2022 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022).

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018, 2022 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022 ir kt.).

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, kad (duomenys neskelbtini).

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausose, kitą bylos (taip pat Departamento pateiktos užsieniečio bylos) medžiagą, konstatuoja, kad Departamentas atliko išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje būti persekiojamam, tapti smurto auka. Pareiškėjo pasakojimas yra abstraktus, nenuoseklus, prieštaringas, neparemtas objektyviais įrodymais, pasakojimui trūksta konkrečių detalių. Pareiškėjas pirminės apklausos metu nurodė, jog (duomenys neskelbtini). 2021 m. spalio 25 d. vykusios apklausos pareiškėjas pakeitė savo poziciją ir teigė, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2021 m. spalio 25 d. apklausos metu, atsakinėdamas į papildomus klausimus, vengė tikslių, konkrečių atsakymų, apsiribodavo bendro pobūdžio teiginiais, painiojosi laike, detalių apie grasintojus, nuo kada prasidėjo grasinimai, nepateikė, pasakodamas vis grįždavo prie bendros situacijos (duomenys neskelbtini), bandydamas susieti ją su baime dėl tariamų grasinimų dėl (duomenys neskelbtini). Kad asmeniškai pareiškėjui buvo grasinama ar jis buvo persekiojamas, pareiškėjas nenurodė. Pareiškėjas galėjo laisvai išvykti į (duomenys neskelbtini) ir vėl po kiek laiko grįžti į (duomenys neskelbtini), apsigyventi skirtinguose miestuose. Įvertinus prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumus, jis pagrįstai nelaikytinas patikimu įrodymu.

26. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Departamentas Sprendime akcentavo, kad pareiškėjo pasakojimas apie grasinimus savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo, tariami grasintojai nėra valstybinis subjektas, duomenų, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, byloje nepateikta. Nei šios aplinkybės, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog asmeniui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas. Tyrimo metu nenustačius realios persekiojimo grėsmės, padaryta išvada, kad pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje nesuteiktinas.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis taip pat galėjo būti persekiojamas (duomenys neskelbtini) dėl jam reiškiamų įtarimų bendradarbiavus su (duomenys neskelbtini). Įvertinus pareiškėjo apklausose nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apklausos metu nenurodė ir neįrodinėjo šios aplinkybės, todėl Departamentas šios aplinkybės pagrįstai nevertino.

V. 28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne formaliai ir labai fragmentiškai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai vertinti kitą naujausią ir aktualią informaciją iš skirtingų informacijos šaltinių apie ginkluotus susirėmimus bei individualias pareiškėjo galimybes apsisaugoti. (duomenys neskelbtini) vykstančio vidinio karinio konflikto, ginkluotų užpuolimų, žmonių grobimų ir kitų nusikaltimų kontekste, kurių nekontroliuoja valdžios struktūros arba net prie jų prisideda, visiškai tikėtina, kad pareiškėjas net ir nesant aiškių motyvų arba dėl motyvų, kurių pareiškėjas nežino, gali būti persekiojamas karinių grupuočių, kurios kelia grėsmę pareiškėjo laisvei, gyvybei ir sveikatai.

29. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. priėjo prie išvados, jog jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Tačiau, atsižvelgęs į surinktą kilmės valstybės informaciją, Departamentas vertino, ar pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Departamentas, remdamasis Europos pabėgėlių prieglobsčio biuro (dabar Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra (EPPB) 2021 m. sausio mėnesio gairėmis (duomenys neskelbtini) apie situaciją kilmės valstybėje, sprendime nurodė, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei. (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja rimtos žalos rizikos. Departamentas 2021 m. spalio 28 d. sprendime nustatė, jog, vadovaujantis nevyriausybinės organizacijos (duomenys neskelbtini) teikiama informacija apie saugumą (duomenys neskelbtini), per laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir jo apylinkėse įvyko keturi su saugumu susiję įvykiai. Tačiau nei vienu iš šių įvykių atveju nebuvo civilių mirčių ar sužeidimo atvejų. Be to, EPPB teigia, kad (duomenys neskelbtini) yra vienas iš trijų miestų (kiti yra (duomenys neskelbtini)), kuriame valstybė gali apsaugoti civilį nuo persekiojimo. Įvertinus pareiškėjo individualias savybes, tai, kad jis nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPBB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, taip pat nėra pažeidžiamas asmuo, yra darbingo amžiaus jaunas vyras, visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), gyveno skirtinguose miestuose, gerai pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra, bei bendrą situaciją kilmės šalyje, konstatuota, kad jis neatitinka ir papildomos apsaugos kriterijų.

30. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnyje nustatyta: „Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.“

31. Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (pasirašytos 1984 m. gruodžio 10 d. Niujorke) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jokia valstybė, šios Konvencijos Šalis, neišsiunčia, negrąžina (refouler) ir neišduoda asmens kitai valstybei tais atvejais, kai yra pagrįstų priežasčių manyti, kad jam iškiltų pavojus būti kankinamam. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad siekdamos nustatyti, ar yra tokių priežasčių, kompetentingos valdžios institucijos atsižvelgia į visus susijusius motyvus, įskaitant, jei tikslinga, toje valstybėje esamų didelių, akivaizdžių ar masinių žmogaus teisių pažeidimų nuolatinį pobūdį.

32. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

33. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 2 straipsnyje yra pateiktos šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys: a) tarptautinė apsauga – pabėgėlio statusas ir papildomos apsaugos statusas, kaip apibrėžta e ir g punktuose; <...> d) pabėgėlis – trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis; e) pabėgėlio statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra pabėgėlis; f) papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga; g) papildomos apsaugos statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra papildomą apsaugą galintis gauti asmuo <...>.

34. Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnyje nustatyta, kad didelė žala yra: a) mirties bausmė ar egzekucija arba; b) prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminamas elgesys arba baudimas kilmės šalyje, arba c) rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

35. Dėl papildomos apsaugos Teisingumo Teismo praktikoje pažymima, kad Direktyvos 2004/83 (kuri išdėstyta nauja redakcija priimant Direktyvą 2011/95/ES) 15 straipsnyje apibrėžtos trys didelės žalos rūšys yra sąlygos, kurias tenkinančiam asmeniui gali būti suteikiama papildoma apsauga, jei, kaip numatyta šios direktyvos 2 straipsnio e punkte, galima pagrįstai manyti, jog prašytojui, jei būtų grąžintas į atitinkamą kilmės šalį, kiltų reali grėsmė patirti tokią žalą (sprendimų Elgafaji, C-465/07, EU:C:2009:94, 31 punktas ir Diakité, C-285/12, EU:C:2014:39, 18 punktas).

36. Vidaus ginkluoto konflikto buvimas galės lemti sprendimą suteikti papildomą apsaugą, tik jeigu tam tikros valstybės reguliariųjų pajėgų ir vienos ar kelių ginkluotų grupių arba dviejų ar daugiau ginkluotų grupių susidūrimai būtų išimtinai laikomi keliančiais rimtą ir asmeninę grėsmę papildomos apsaugos prašytojo gyvybei arba fiziniam neliečiamumui, kaip nurodyta direktyvos 15 straipsnio c punkte, nes jiems būdingas nesirenkamojo smurto laipsnis pasiekia tokį didelį mastą, kad galima pagrįstai manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į atitinkamą šalį arba tam tikrais atvejais į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo toje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti minėtą grėsmę (sprendimų Elgafaji, C-465/07, 43 punktas ir Diakité, C-285/12, 30 punktas).

37. Įstatymo, kuriame, be kita ko, yra įgyvendinta Direktyva 2011/95/ES, 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

38. Įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

39. Dėl papildomos apsaugos suteikimo Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė, kad užsienietis negali grįžti į kilmės valstybę dėl visiškai pagrįstos baimės, kad yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, kaip tai yra įtvirtinta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Taigi Departamentas nenustatė, kad yra realus pavojus patirti Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą dėl pareiškėjo nurodytos sąlygos (rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu). Todėl Departamentas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

40. Departamentas išvadą dėl užsieniečio neatitikimo papildomos apsaugos suteikimo kriterijų padarė atsižvelgdamas į informaciją dėl kilmės valstybės ir atskirose jos teritorijose vyraujančio smurto laipsnio. Remiantis Departamento surinkta informacija apie pareiškėją ir situaciją kilmės valstybėje (be kita ko, EPPB 2021 m. sausio mėnesio gairėmis (duomenys neskelbtini), spręstina, jog šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

41. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Departamentas vadovavosi pasenusiais duomenimis apie pareiškėjo kilmės šalį, pažymėtina, jog pareiškėjo teiginiai dėl EPPB teikiamų duomenų yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokiais teisiniais argumentais ir bylos faktais nepaneigė naujausių EPPB pateiktų duomenų apie padėtį (duomenys neskelbtini). Tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas šiais duomenimis rėmėsi pagrįstai. Šiais duomenimis remiamasi ir kitose panašaus pobūdžio bylose dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021; taip pat 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1277-520/2022; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1348-629/2022 ir kt.).

42. Departamentas, įvertinęs informaciją dėl kilmės valstybės ir atskirose jos teritorijose vyraujančio smurto laipsnio, neturėjo pagrindo pripažinti, kad užsienietis negali grįžti į kilmės valstybę dėl visiškai pagrįstos baimės, kad yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, jog užsienietis negali arba dėl minėto pavojaus nepageidauja naudotis kilmės šalies apsauga, kaip tai yra įtvirtinta Įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje ir Direktyvos 2011/95/ES 2 straipsnio f punkte, apibrėžiant papildomos apsaugos suteikimą.

VI. 43. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalis ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

44. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Tiek Departamento, tiek Komisijos ginčijami sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino tinkamai, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. A. H. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius