2022-02-17 Nr. AB-3676-3-61-3-02641-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-105-822/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02641-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.2; 11.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų D. G. ir I. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymą atsakovams I. K. ir D. G. dėl sankcijų skyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Taryba) 2020 m. liepos 30 d. nutarimu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Panevėžio statybos trestas“ buvusiam vadovui D. G. 5 metams apriboti teisę eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu bei skirti 14 481 Eur baudą; 2) uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Irdaiva“ buvusiam vadovui I. K. 4 metams apriboti teisę eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu bei skirti 11 000 Eur baudą. Pareiškėjas prašyme nurodė:

1.1. Taryba 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2S-11 (2017) „Dėl UAB „Irdaiva“ ir AB „Panevėžio statybos trestas“ veiksmų bendrai dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose pastatų atnaujinimo ir modernizavimo darbams pirkti atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas), be kita ko, pripažino, kad UAB „Irdaiva“ ir AB „Panevėžio statybos trestas“ (toliau – ir Bendrovės) 2013–2015 m. jungtinės veiklos sutarčių pagrindu pateikdamos bendrus pasiūlymus UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ organizuotuose pastatų atnaujinimo bei modernizavimo darbų viešuosiuose pirkimuose ir juose nekonkuruodamos, sudarė konkurenciją ribojantį susitarimą, kuriuo pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Taryba Nutarimu nustatė ir įvertino, kad UAB „Irdaiva“ ir AB „Panevėžio statybos trestas“ 2013–2015 m. kartu dalyvavo 29 viešuosiuose pirkimuose, iš kurių 24 vykdė Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „Vilniaus vystymo kompanija“. UAB „Irdaiva“ ir AB „Panevėžio statybos trestas“ jungtinės veiklos sutartimis susitarė bendrai nustatyti visas pirkimuose teikiamų pasiūlymų sąlygas, kartu ir pasiūlymų kainą, taip pat susitarė dėl kiekvienos iš šalių įsipareigojimų dalies, kuri atsispindėjo visų pirkimų pasiūlymų kainoje.

1.2. Bendrovės kiekviena atskirai atitiko visus viešųjų pirkimų nustatytus minimalios kvalifikacijos reikalavimus ir buvo konkurentėmis (potencialiomis konkurentėmis), todėl turėjo realią galimybę juose dalyvauti atskirai su savarankiškais pasiūlymais ar pasirinkti kitus dalyvavimo pirkimuose būdus ir Bendrovių dalyvavimas kartu jungtinių sutarčių pagrindu nebuvo objektyviai būtinas.

1.3. Tokiu susitarimu Bendrovės panaikino tarpusavio konkurenciją pirkimuose, taip sumažino pirkimuose konkuruojančių ūkio subjektų skaičių ir apribojo perkančiosios organizacijos pasirinkimą, todėl susitarimas laikytinas žalingu konkurencijai ir pripažintinas konkurenciją ribojančiu „pagal tikslą“. Šiuo susitarimu Bendrovės pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies draudimus. Taryba siūlo skirti sankcijas, įvertinusi AB „Panevėžio statybos trestas“ vadovo D. G. ir UAB „Irdaiva“ vadovo I. K. prisidėjimo prie pažeidimo padarymo aplinkybes, turinčias reikšmės sankcijų skyrimui.

2. Atsakovas I. K. atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė nagrinėjamą bylą nutraukti, o bylos nenutraukus atmesti pareiškėjo prašymą taikyti sankcijas UAB „Irdaiva“ buvusiam vadovui I. K. už prisidėjimą prie ūkio subjekto sudaryto draudžiamo konkurentų susitarimo. Atsakovas atsiliepime į prašymą nurodė:

2.1. Praleistas 5 metų senaties terminas taikyti asmeninę vadovo atsakomybę už prisidėjimą prie ūkio subjekto sudaryto draudžiamo konkurentų susitarimo. Nutarimu nustatyto bendrovės UAB „Irdaiva“ atlikto Konkurencijos įstatymo pažeidimo pabaigos diena laikytina 2015 m. birželio 18 d., todėl paskutinė diena, kurią atsakovui būtų buvę galima pritaikyti asmeninę ūkio subjekto vadovo atsakomybę ir skirti Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatytas sankcijas, buvo 2020 m. birželio 18 d. ir šis terminas nebuvo sustabdytas, nepaisant to, pareiškėjas atitinkamą nutarimą priėmė 2020 m. liepos 30 d. Kadangi Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas 5 metų naikinamasis sankcijos skyrimo terminas ir šiuo atveju pareiškėjo jis yra praleistas beveik dvejomis savaitėmis, byla turi būti nutraukta. Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 4 dalies 1 punkto pagrindu sankcijų taikymo senaties terminas gali būti sustabdomas tik tų subjektų atžvilgiu, dėl kurių Taryba pradeda įstatymo pažeidimų tyrimo procedūrą. Tarybos 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 1S-91 (2016) pradėtas tyrimas buvo atliekamas išimtinai Bendrovių, kaip ūkio subjektų ir juridinių asmenų, atžvilgiu. Visi su šiuo tyrimu susiję dokumentai buvo adresuoti būtent Bendrovėms, bet ne asmeniškai atsakovui. Taip pat Konkurencijos tarybos 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 1S-91 (2016) pradėtame tyrime buvo tiriama, ar Bendrovės pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį (draudžiamo susitarimo tarp ūkio subjektų sudarymas), kuomet atsakovas šioje byloje yra įtariamas atlikęs kitą, savarankišką Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą pažeidimą (prisidėjimas prie ūkio subjekto sudaryto draudžiamo konkurentų susitarimo).

2.2. Konkurencijos tarybos pateikiamas senaties termino skaičiavimo būdas prieštarauja asmens teisinėms garantijoms, numatytoms Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnyje. Šioje byloje atsakovui turi būti suteikiamos procesinės garantijos, analogiškos baudžiamosiose bylose. Jeigu Tarybos pozicija dėl senaties termino sustabdymo nagrinėjamu atveju būtų laikoma pagrįsta (kad senaties terminas buvo sustabdytas priėmus 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą Nr. 1S-91 (2016) ir buvo sustabdytas iki kol 2020 m. birželio 3 d. įsiteisėjo galutinis teismo sprendimas dėl Nutarimo teisėtumo), tai reikštų, jog pareiškėjas galėtų kreiptis dėl asmeninės atsakomybės atsakovui taikymo iki pat 2024 m. vasario mėn. Tokiu atveju atsakovui asmeninė atsakomybė galėtų būti pritaikyta praėjus beveik 10 metų po paskutinių bendrovės atliktų neteisėtų veiksmų. Toks aiškinimas akivaizdžiai pažeidžia tiek Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatytų sankcijų tikslus ir jų taikymo sąlygas, tiek nėra suderinamas su Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis teisinėmis garantijomis.

2.3. Taryba atsakovo atžvilgiu neįrodė Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų ir nepagrindė, jog atsakovas prisidėjo prie Bendrovių sudaryto draudžiamo konkurentų susitarimo, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovo „asmeninį indėlį“ į Bendrovių padarytą Konkurencijos įstatymo pažeidimą, todėl neįrodė Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų. Ne atsakovas, o kitas asmuo, UAB „Irdaiva“ dirbęs pardavimų direktoriumi, buvo įgaliotas priimti būtinus sprendimus dėl dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose, taip pat derinti bendradarbiavimo sąlygas su AB „Panevėžio statybos trestas“.

2.4. Konkurencijos tarybos pozicija, jog atsakovas neva privalėjo žinoti apie bendrovės atliekamą pažeidimą, o to nežinodamas atsakovas galiausiai prisidėjo prie paties pažeidimo padarymo ir už tai turi būti nubaustas, yra nepagrįsta. Nutarimu konstatuotas Konkurencijos įstatymo pažeidimas, kuris buvo padarytas jungtinės veiklos sutarčių pagrindu veikiančių konkurentų veiksmais dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, Lietuvoje buvo konstatuotas pirmą kartą. Net ir tuo atveju, jei atsakovas būtų žinojęs apie tokią dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose praktiką, tikėtina, kad daromo Konkurencijos įstatymo pažeidimo nebūtų ir negalėjo būti įžvelgęs. Atsakovo atžvilgiu pareiškėjo siūlomų sankcijų tikslai jau yra pasiekti kitais būdais – bendrovė UAB „Irdaiva“ yra bankrutuojanti, todėl atsakovo galimybės dalyvauti statybų versle yra ženkliai apribotos.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino: 1) AB „Panevėžio statybos trestas“ buvusiam vadovui D. G. 5 metams apribojo teisę eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu bei skyrė 14 481 Eur baudą; 2) UAB „Irdaiva“ buvusiam vadovui I. K. 4 metams apribojo teisę eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu bei skyrė 11 000 Eur baudą.

4. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas ginčą vadovavosi Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 3, 4 dalimis, 40 straipsnio 1, 2 dalimis, 41 straipsnio 1–6 dalimis.

5. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 681, 682 straipsnių nuostatas santykyje su Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatytų piniginių baudų maksimalia riba, nurodė, kad byloje taikomos sankcijos yra baudžiamojo pobūdžio. Prašydama skirti atsakovams pinigines baudas ir atimti jiems teisę užimti atitinkamas pareigas, teismo vertinimu, Taryba siūlo atsakovus šioje byloje nubausti. Padaręs išvadą, kad Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatytos sankcijos yra baudžiamojo pobūdžio, teismas konstatavo, kad jas skiriant preciziškai būtina laikytis jų skyrimo terminų.

6. Teismas pabrėžė, kad Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje nustatyti terminai yra procesiniai, reiškiantys, kad praleidus tuos terminus pareiškėjo prašymas neturi būti nagrinėjamas teisme, o priėmus skundą – byla turi būti nutraukiama. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimu skyrė pinigines baudas: UAB „Irdaiva“ – 3 685 900 Eur; AB „Panevėžio statybos trestas“ – 8 513 500 Eur ir šis Nutarimas buvo skundžiamas teismui (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-1443-1063/2018). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-161-552/2020 paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eP-63-624/2020 atsisakyta atnaujinti procesą. Pagal Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 3 dalies 2 punktą, pareiškėjas ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo 2020 m. birželio 3 d., kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-1443-1063/2018, turėjo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą – tą pareiškėjas ir padarė, priimdamas 2020 m. liepos 30 d. nutarimą Nr. 1S-82 (2020) „Dėl prašymo pateikimo teismui skirti sankcijas UAB „Irdaiva“ ir AB „Panevėžio statybos trestas“ vadovams“, todėl nutraukti šią bylą teisinio pagrindo nėra.

7. Teismas pažymėjo, kad paskutiniai pažeidimų veiksmai buvo atlikti daugiau negu prieš 5 metus nei pareiškėjas kreipėsi į teismą. Pagal Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 4 dalies 3 punktą šio straipsnio 3 dalyje nurodytas sankcijų taikymo terminas yra sustabdomas, kai teisme nagrinėjamas ginčas dėl Konkurencijos tarybos nutarimo taikyti sankcijas. Sankcijų skyrimo terminas šiuo atveju sustabdomas nuo skundo padavimo teismui dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba 2020 m. liepos 30 d. nutarime pagrįstai nurodė, kad laikotarpiu, kai Bendrovės 2018 m. sausio 10 d. su skundais kreipėsi į teismą iki pat 2020 m. birželio 3 d., kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-1443-1063/2018 – daugiau negu 2 metus, buvo sustabdyti sankcijų taikymo terminai. Teismo vertinimu, materialūs senaties terminai nebuvo praleisti.

8. Teismas sutiko su Tarybos 2020 m. liepos 30 d. nutarime Nr. 1S-82 (2020) padaryta išvada, kad D. G. tiesiogiai prisidėjo prie draudžiamo susitarimo sudarymo, nes pats pasirašė daugumą (17) jungtinės veiklos sutarčių. Taip pat sutiko su Tarybos išvada, kad I. K. nežinojo, nors privalėjo žinoti, kad jo vadovaujamas ūkio subjektas padarė ar daro pažeidimą. Nors sutartis pasirašė I. K. įgaliotas asmuo, tačiau I. K. turėjo teisę, kaip įmonės vadovas, pasirinkti, kurį jam pavaldų darbuotoją įgalioti atstovauti bendrovei visuose viešuosiuose pirkimuose, įskaitant ir jungtinės veiklos sutarčių pasirašymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įmonės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus; įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Konstatavęs, kad atsakovai prisidėjo prie pažeidimo padarymo, kaip tai numatyta Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 2 dalyje, teismas priėjo prie išvados, kad jiems privalo būti skiriamos sankcijos. Nors atsakovai nepasisakė dėl Konkurencijos tarybos siūlomų skirti sankcijų dydžio, tačiau teismas ex officio (pagal pareigas) įvertino, ar siūlomas sankcijas galima skirti atsakovams.

9. Teismo vertinimu, ūkio subjektai padarė pavojingiausią konkurencijos teisės pažeidimą – draudžiamą konkurentų susitarimą. Pagal Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, nors vadovai, prisidėdami prie šių pažeidimų, padaro savarankiškus pažeidimus, tačiau tie pažeidimai, kaip prisidėjimas prie pagrindinio konkurencijos teisės pažeidimo, savo pobūdžiu yra ne tokie pavojingi, todėl vadovams negali būti taikomos griežtesnės sankcijos negu patiems ūkio subjektams. Teismas, skirdamas ūkio subjekto vadovui Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytas sankcijas, vadovavosi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir atsižvelgė į Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 5 dalį. Teismas pažymėjo, kad ūkio subjekto padarytas pažeidimas turi būti vertinamas ne tik formaliai kaip draudžiamas susitarimas, esantis pavojingiausiu konkurencijos teisės pažeidimu, bet turi būti vertinama, kokia draudžiamo susitarimo finansinė išraiška, taip pat, kokią ekonominę sankciją už šio pažeidimo padarymą gavo pats ūkio subjektas. Ekonominės sankcijos ūkio subjektui dydis parodo ir ūkio subjekto padaryto pažeidimo pavojingumą. Šiuo atveju padarytas pavojingas konkurencijos teisės pažeidimas, trukęs dvejus metus, todėl skirtos baudos: UAB „Irdaiva“ – 3 685 900 Eur, AB „Panevėžio statybos trestas“ – 8 513 500 Eur (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2005-624/2019). Teismas nusprendė, kad Tarybos prašymas I. K. 4 metams apriboti teisę eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu bei skirti 11 000 Eur baudą yra proporcingas, todėl prašymą tenkino, taip pat Tarybos prašymas D. G. 5 metams apriboti teisę eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu bei skirti 14 481 Eur baudą, yra proporcingas, todėl prašymą tenkino.

10. Teismas pabrėžė, kad Konkurencijos įstatymo nuostatų konstrukcija aiškiai atskiria ūkio subjektui ir jo vadovui skiriamas sankcijas, teismas pažymėjo, jog atsakovo atsiliepime nurodytas argumentas, kad UAB „Irdaiva“ bankrutuojant Tarybos siekiami tikslai pasiekti, o jam, kaip vadovui, neturėtų būti skirta sankcija, negali būti laikomi pagrįstais.

III. 11. Atsakovas I. K. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį, kurioje UAB „Irdaiva“ buvusiam vadovui I. K. 4 metams apribota teisė eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu bei skirta 11 000 Eur bauda, taip pat 2) nutraukti administracinę bylą dėl praleisto 5 metų senaties termino, o bylos nenutraukus priimti naują sprendimą ir atmesti pareiškėjo 2020 m. liepos 31 d. prašymą taikyti sankcijas UAB „Irdaiva“ buvusiam vadovui I. K. už prisidėjimą prie ūkio subjekto sudaryto draudžiamo konkurentų susitarimo kaip nepagrįstą. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo:

11.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Konkurencijos įstatymo nuostatas, kuriomis nustatoma asmeninės vadovo atsakomybės už prisidėjimą prie ūkio subjekto sudaryto konkurenciją ribojančio susitarimo taikymo senaties termino skaičiavimo tvarka. Teismas taip pat nepagrįstai nustatė tariamai atsakovo padarytą Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nepateikdamas motyvų, dėl ko atsakovo veiksmai (neveikimas) laikytini pakankamais, kad juos būtų galima kvalifikuoti kaip prisidėjimą prie ūkio subjekto konkurenciją ribojančio susitarimo.

11.2. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 3 dalimi, sankcijos ūkio subjektams už šio įstatymo pažeidimus gali būti taikomos ne vėliau kaip per penkerius metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o kai yra tęstinis ar trunkamasis pažeidimas, – nuo paskutinių veiksmų atlikimo ar nutraukimo dienos. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintas nuostatas ir neteisingai pritaikė atsakovui Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatytas sankcijas jau po 5 metų senaties termino pasibaigimo. Pirmosios instancijos teismas privalėjo nepriimti po 5 metų senaties termino pabaigos pareiškėjo prašymo taikyti atsakovui sankcijas, o priėmęs šį prašymą ir nustatęs senaties termino pabaigą – administracinę bylą nutraukti.

11.3. Priešingai nei teigia Taryba, senaties termino skaičiavimas byloje nebuvo sustabdytas. Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 4 dalies 3 punkto pagrindu sankcijų taikymo senaties terminas gali būti sustabdomas tik tų subjektų atžvilgiu, dėl kurių Konkurencijos taryba pradeda Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimo procedūrą ir vėliau priima nutarimą dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo ir sankcijų skyrimo. Tik konkrečiam Konkurencijos tarybos nutarimu nubaustam subjektui apskundus sankciją numatantį Konkurencijos tarybos nutarimą, būtent šio subjekto atžvilgiu 5 metų senaties termino skaičiavimas yra sustabdomas. Pirmosios instancijos teismas atsakovo atžvilgiu taikytino senaties termino skaičiavimo sustabdymą susiejo su aplinkybe, kuri negali atsakovo atžvilgiu sukelti teisinių padarinių – sustabdyti senaties terminą. UAB „Irdaiva“ 2018 m. sausio 10 d. apskundus pareiškėjo Nutarimą, Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 4 dalies 3 punkto pagrindu senaties termino skaičiavimas buvo sustabdytas išimtinai tik bendrovės atžvilgiu dėl už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo padarymą skirtos sankcijos. Šis juridinis faktas – bendrovės skundo pateikimas teismui – sukėlė materialines teisines pasekmes tik bendrovės teisėms ir pareigoms. Bendrovės skundo pateikimas teismui nesukėlė ir negalėjo sukelti materialinių teisinių pasekmių atsakovui.

11.4. Sprendimas yra nesuderinamas su senaties termino taikymo tikslais. Pirmosios instancijos teismo pateikiamas senaties termino skaičiavimo būdas prieštarauja asmens teisių garantijoms, numatytoms Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnyje. Baudžiamosiose bylose persekiojamam asmeniui suteikiamos procesinės garantijos turi būti taikomos taip pat ir su konkurencijos teisės pažeidimais susijusiose bylose. Jei pirmosios instancijos teismo pozicija dėl senaties termino sustabdymo nagrinėjamu atveju būtų laikoma pagrįsta, tai reikštų, jog Taryba galėtų kreiptis dėl asmeninės atsakomybės atsakovui taikymo bet kada iki pat 2022 m. rugsėjo mėnesio – praėjus daugiau nei 7 metams po paskutinių bendrovės atliktų neteisėtų veiksmų dienos. Pareiškėjas laiku nesikreipė į teismą, nors tam turėjo visas objektyvias galimybes, o pirmosios instancijos teismas savo ruožtu be jokio pagrindo neatsisakė priimti Tarybos prašymo, o jį priėmęs – nenutraukė administracinės bylos, nors tą privalėjo padaryti.

11.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad vadovo atsakomybė Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies pagrindu yra objektyvi. Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog ūkio subjekto vadovas laikomas prisidėjusiu prie pažeidimo padarymo, kai jis nežinojo, nors privalėjo žinoti, kad jo vadovaujamas ūkio subjektas padarė ar daro pažeidimą. Teismas sprendime nepaaiškino ir nepagrindė, kokiu būdu atsakovas pažeidė šias pareigas ir kaip toks pareigų pažeidimas atitinka Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą ūkio subjekto vadovo asmeninės atsakomybės taikymo sąlygas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino, jog ūkio subjekto vadovo asmeninė atsakomybė, numatyta Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje, yra objektyvi ir nereikalaujanti jokio papildomo faktinio veiksmų vertinimo. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija neatitinka praktikos dėl sankcijų už konkurencijos teisės pažeidimus baudžiamojo pobūdžio ir su tuo susijusių asmens teisių garantijų, taip pat ir nekaltumo prezumpcijos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Pirmosios instancijos teismas galėjo pripažinti atsakovą padariusiu Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies pažeidimą tik nustatęs ir įvardinęs aiškius neteisėto pobūdžio, teisės aktams prieštaraujančius atsakovo veiksmus (neveikimą), kurie būtų pakankamai susiję su Nutarime nustatytu bendrovės padarytu pažeidimu, ir pagal kuriuos atsakovas galėtų būti laikomas prisidėjęs prie bendrovės sudaryto konkurenciją ribojančio susitarimo.

11.6. Atsakovas nelaikytinas prisidėjusiu prie bendrovės sudaryto draudžiamo susitarimo. Pirmosios instancijos teismas neįvardijo jokių konkrečių veiksmų, kuriais atsakovas tariamai prisidėjo prie bendrovės atlikto Konkurencijos įstatymo pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių aiškių įrodymais pagrįstų motyvų, kurie patvirtintų, jog atsakovo tam tikro neteisėto pobūdžio veikimo (neveikimo) indėlis į bendrovės veiklą yra pakankamas, siekiant jį kvalifikuoti kaip prisidėjimą prie ūkio subjekto sudaryto konkurenciją ribojančio susitarimo. Taryba ir pirmosios instancijos teismas pripažįsta, jog atsakovas nežinojo apie bendrovės atliekamą Konkurencijos įstatymo pažeidimą, nes bendrovės vardu sutartis pasirašė atsakovo įgaliotas bendrovės vardu veikti kitas asmuo. Atsakovas savo ruožtu jokiu būdu nedalyvavo priimant sprendimus ir pasirašant sutartis, kurių pagrindu bendrovei vėliau kilo atsakomybė už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą. Teismas aiškiai nenurodo, kokias pareigas ir kokiu būdu atsakovas kaip įmonės vadovas pažeidė ir kaip tokie tariami pareigų pažeidimai gali būti kvalifikuojami kaip prisidedantys prie ūkio subjekto sudaryto konkurenciją ribojančio susitarimo, tokiu būdu lemiant Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

12. Atsakovas D. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Tarybos prašymą atmesti, o sprendimo nepanaikinus pakeisti sprendimą ir iš esmės sutrumpinti apribojimą 5 metus eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu bei iš esmės sumažinti 14 481 Eur baudą. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo:

12.1. Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nėra nustatytas imperatyvas skirti abi sankcijas (ir teisės eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu apribojimą, ir piniginę baudą), todėl teismas, skirdamas ūkio subjekto vadovui Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytas sankcijas, nėra saistomas Konkurencijos tarybos siūlymo nei dėl sankcijų skaičiaus, nei dėl jų dydžio, t. y., be kita ko, atsižvelgdamas į Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 5 dalies nuostatas, gali neskirti pagrindinės sankcijos ar papildomos sankcijos, skirti švelnesnę nei numatyta pagrindinę sankciją ir (arba) papildomą sankciją ir t. t. Nustatant jam siūlomas skirti sankcijas neatsižvelgta ir į tai, kad, taikant bet kokią valstybės prievartą, būtina laikytis konstitucinio proporcingumo principo, reikalaujančio asmens teisių neriboti daugiau, negu tai būtina demokratinėje visuomenėje.

12.2. Tokios sankcijos kaip teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas reikalauja individualizuoto požiūrio bei konkrečių bylos aplinkybių įvertinimo. Taip pat sankcija turi būti adekvati ir atitikti proporcingumo principą. Atsakovas tikina buvęs atidus ir rūpestingas generalinis direktorius, tačiau neturėjęs pareigos žinoti apie tokių susitarimų pobūdį, kuomet teismų praktika šiuo klausimu dar nėra susiformavusi. Atsakovas pažymi, jog su Taryba bendradarbiavo, teikė prašomus dokumentus ir nieko neslėpė, nes sutartis pasirašinėjo oficialiai ir tuo metu nebuvo galima numatyti, jog tokie susitarimai bus vertinami kaip konkurenciją ribojantys, nes praktika tuo metu dar neegzistavo. Kadangi abejonės turi būti aiškinamos pažeidimu kaltinamo subjekto naudai, dėl šio teisės pažeidimo naujumo, neapibrėžtumo ir nevienareikšmio vertinimo, bylos aplinkybės turi būti aiškinamos atsakovo naudai, o sankcija paskirta tik įrodžius atsakomybės pagrįstumą taikant tiriamajam procesui būdingus įrodinėjimo standartus.

13. Pareiškėjas Konkurencijos taryba atsiliepime į apeliacinius skundus prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų I. K. ir D. G. apeliacinius skundus atmesti. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė:

13.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas I. K. nežinojo, nors privalėjo žinoti, jog jo vadovaujamas ūkio subjektas padarė ar daro pažeidimą. Taryba nesutinka su atsakovo teiginiu, kad jis neprisidėjo prie Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje nurodyto pažeidimo padarymo ir kad teismas nepagrindė jo atsakomybės pagal Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 3 punktą. 2013 m. liepos 1 d. UAB „Irdaiva“ generalinis direktorius I. K. įgaliojimu Nr. 17 įgaliojo bendrovės pardavimų direktorių atstovauti bendrovei visuose viešuosiuose pirkimuose, taip pat ir jungtinės veiklos sutarčių pasirašyme. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme yra aptartos bendrovės vadovo pareigos. Bendrovės vadovas organizuoja kasdienę bendrovės veiklą ir veikia bendrovės vardu. UAB „Irdaiva“ įstatuose nurodyta, kad bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, taip pat bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. Atsakovas turėjo teisę kaip įmonės vadovas pasirinkti, kurį jam pavaldų darbuotoją įgalioti atstovauti bendrovei visuose viešuosiuose pirkimuose ir jungtinės veiklos sutarčių pasirašyme.

13.2. Nesutiktina, kad atsakomybė ūkio subjekto vadovui už jo vadovaujamo subjekto padarytą konkurencijos teisės pažeidimą turėtų būti taikoma tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog vadovas tiesiogiai prisidėjo prie pažeidimo padarymo. Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 2 dalyje expresssis verbis (tiesiogiai) nustatyta, kad atsakomybė gali būti taikoma ir kai ūkio subjekto vadovas nežinojo, nors privalėjo žinoti, kad jo vadovaujamas ūkio subjektas padarė ar daro pažeidimą. Sutikus su atsakovu būtų paneigtas ne tik Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio reguliavimas, tačiau ir tai, kad susiformavusioje teismų praktikoje įtvirtintas ūkio subjekto vadovui taikomas apdairaus, protingo ir rūpestingo vadovo standartas, profesionalumo kriterijus, tai reiškia, jis turi ne tik profesionaliai vadovauti įmonei, tačiau ir užtikrinti, kad nebūtų daromi teisės pažeidimai.

13.3. Teismas pagrįstai nustatė, kad penkerių metų senaties terminas, per kurį atsakovui I. K. gali būti pritaikyta asmeninė atsakomybė pagal Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, nėra suėjęs. Tai, kad teismas nagrinėjamu atveju teisingai taikė ir aiškino senaties termino apskaičiavimą, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2005-624/2019). Konkurencijos tarybos nutarimas įsiteisėjo 2020 m. birželio 3 d., t. y. kai buvo priimta jį patvirtinanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, todėl prašymą teismui Taryba turėjo pateikti iki 2020 m. rugsėjo 3 d.

13.4. Teismas pagrįstai D. G. taikė abi sankcijas, įtvirtintas Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje. Šiuo atveju nustatyta, kad atsakovas tiesiogiai prisidėjo prie itin pavojingo konkurencijos teisės pažeidimo padarymo, ir už tai jam pagrįstai buvo paskirtos griežtos sankcijos, siekiant tiek bendrosios ir specialiosios prevencijos, tiek nubaudimo tikslų. Tarybos prašyme pasiūlyta sankcija atsakovui D. G. yra proporcinga ir atitinka siekiamus įstatymo leidėjo tikslus – apsaugoti sąžiningą konkurenciją ir atgrasyti nuo kitų pažeidimų darymo, paskatinti konkurencijos politikos įgyvendinimo efektyvumą ir tokių sunkiai išaiškinamų pažeidimų ištyrimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-161-552/2020 pripažino, kad Bendrovių pažeidimas labai pavojingas – tai prejudicinis faktas. Konkurenciją ribojantys susitarimai viešuosiuose pirkimuose laikomi itin pavojingais konkurencijos teisės pažeidimais, nepriklausomai nuo viešojo pirkimo vertės ir už juos ūkio subjektai turi būti griežtai baudžiami, o ūkio subjektų vadovai turi atsakyti už prisidėjimą prie šių pavojingų pažeidimų padarymo

14. Atsakovas I. K. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2021 m. birželio 17 d. pateikė prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą prašant ištirti, ar Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nepažeidžia Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos ir, ar Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 3 ir 4 dalys, tiek, kiek jose nėra įtvirtinta teisė Konkurencijos tarybai atlikti savarankiškus ir atskirus Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies pažeidimų tyrimus, nepažeidžia Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtinto konstitucinio imperatyvo, jog bausmė gali būti skiriama ir taikoma tik remiantis įstatymu. Atsakovas teigia:

14.1. Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintos ūkio subjekto vadovo asmeninės atsakomybės už prisidėjimą prie ūkio subjekto sudaryto draudžiamo konkurentų susitarimo ar piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi kilimo sąlygos pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją. Taip pat Konkurencijos įstatymo nuostatos, tiek kiek jos aiškiai neįtvirtina įgaliojimų Konkurencijos tarybai atlikti savarankiškus ir atskirus tyrimus dėl Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies pažeidimų, tačiau sudarant prielaidas teismams nubausti asmenis suėjus 5 metų senaties terminui po paskutinių veiksmų, sudarančių Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies pažeidimą, atlikimo, pažeidžia konstitucinį imperatyvą, jog sankcijos taikymas yra galimas tik remiantis įstatymu.

14.2. Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra įtvirtintas pernelyg žemas įrodinėjimo pareigos standartas, kuris yra taikytinas Konkurencijos tarybai siekiant pagrįsti konkretaus ūkio subjekto vadovo prisidėjimą prie ūkio subjekto atlikto konkurencijos teisės pažeidimo. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, ūkio subjekto vadovas yra traukiamas atsakomybėn dėl konkrečių įtariamą pažeidimą sudarančių ūkio subjekto vadovo veiksmų neatlikus jokio savarankiško tyrimo ir neužtikrinus minimalių gynybai būtinų procedūrinių garantijų. Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintos vadovo atsakomybės kilimo sąlygos sukuria prielaidas piktnaudžiauti Konkurencijos tarybai ir teismams skiriant sankcijas ūkio subjektų vadovams.

14.3. Šiuo metu galiojantis Konkurencijos įstatymas neįtvirtinta Konkurencijos tarybos įgaliojimų atlikti tyrimus dėl Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies pažeidimų, dėl ko ir senaties termino sustabdymas vadovo asmeninei atsakomybei kilti šiuo metu galiojančio reguliavimo pagrindu nėra įmanomas. Ši įstatymo spraga lemia tai, jog Tarybos kreipimusi teismai skiria ūkio subjektų vadovams asmenines sankcijas jau praėjus 5 metų senaties termino jų atsakomybei kilti, nors Konkurencijos įstatyme nėra įtvirtintas teisinis pagrindas tą daryti. Dėl to ūkio subjektų vadovai yra baudžiami griežtomis sankcijomis nesant tam įstatyminio pagrindo.

14.4. Konkurencijos įstatyme įtvirtintos asmeninės ūkio subjekto vadovo atsakomybės kilimo sąlygos ir jų taikymas praktikoje faktiškai nulemia objektyviąją ūkio subjekto vadovo atsakomybę, kuomet siekiant nubausti asmenį jo veiksmuose nereikia nustatyti kaltės elemento. Tokios asmeninės vadovo atsakomybės už prisidėjimą prie ūkio subjekto sudaryto draudžiamo konkurentų susitarimo kilimo sąlygos nėra suderinamos su Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintomis asmens teisinėmis garantijomis, nekaltumo prezumpcija.

14.5. Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reguliavimas suponuoja tai, jog Konkurencijos taryba turi teisę kreiptis į teismą dėl asmeninės ūkio subjekto vadovo atsakomybės pritaikymo tik įsiteisėjusiu nutarimu ar teismo sprendimu galutinai nustačius draudžiamą konkurentų susitarimą ar piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Aiškinant ir taikant šią nuostatą kartu su Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu 5 metų senaties terminu, darytina išvada, jog Konkurencijos tarybai norint kreiptis į teismą su prašymu taikyti ūkio subjekto vadovui asmeninę atsakomybę, Konkurencijos taryba turi atlikti tyrimą, nustatyti konkretų pažeidimą ir kreiptis į teismą privalo ne vėliau nei per 5 metus nuo veiksmų, kuriuos galima kvalifikuoti Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies pagrindu, atlikimo. Vėlesnis tokio pažeidimo nustatymas ir kreipimasis į teismą panaikina galimybę ūkio subjekto vadovui pritaikyti asmeninę atsakomybę suėjus senaties terminui. Konkurencijos įstatymo nuostatos, tiek kiek jos aiškiai neįtvirtina įgaliojimų Konkurencijos tarybai atlikti savarankiškus ir atskirus tyrimus dėl Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies pažeidimų, tačiau sudarant prielaidas teismams nubausti asmenis suėjus 5 metų senaties terminui po paskutinių veiksmų, sudarančių Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies pažeidimą, atlikimo, pažeidžia konstitucinį imperatyvą, jog sankcijos taikymas yra galimas tik remiantis įstatymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Ginčas byloje iš esmės kilo dėl atsakomybės ūkio subjekto vadovui taikymo ribų dėl ūkio subjekto padaryto konkurencijos teisės pažeidimo, kai vadovas nežinojo, nors privalėjo žinoti, kad jo vadovaujamas ūkio subjektas padarė ar daro pažeidimą (Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 2 straipsnio 3 punktas). Taip pat ginčas kilo dėl sankcijų ūkio subjekto vadovui taikymo laike sustabdžius sankcijų taikymo terminą nuo skundo dėl Konkurencijos tarybos nutarimo padavimo teismui dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 6 dalis).

16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino Tarybos prašymą ir įvertinęs, jog sankcijų skyrimo terminai nebuvo praleisti, skyrė sankcijas atsakovams UAB „Irdaiva“ buvusiam vadovui I. K. ir AB „Panevėžio statybos trestas“ buvusiam vadovui D. G.

17. Teismas, vertindamas ūkio subjektų vadovų atsakomybės ribas, sutiko su Tarybos padaryta išvada, kad D. G. tiesiogiai prisidėjo prie draudžiamo susitarimo sudarymo, nes pats pasirašė daugumą jungtinės veiklos sutarčių, tuo metu I. K. nežinojo, nors privalėjo žinoti, kad jo vadovaujamas ūkio subjektas padarė ar daro pažeidimą ir nors sutartis pasirašė bendrovės pirkimų direktorius, o ne pats atsakovas, atsakovas turėjo teisę, kaip įmonės vadovas, pasirinkti, kurį jam pavaldų darbuotoją įgalioti atstovauti bendrovei visuose viešuosiuose pirkimuose, taip pat ir jungtinės veiklos sutarčių pasirašyme. Vertindamas sankcijų ūkio subjektams taikymą laike, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju Taryba 2020 m. liepos 30 d. nutarime pagrįstai nurodė, kad laikotarpiu, kai Bendrovės 2018 m. sausio 10 d. su skundais kreipėsi į teismą dėl Tarybos 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimo iki pat 2020 m. birželio 3 d., kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimas – daugiau nei 2 metus, buvo sustabdyti sankcijų taikymo terminai. Taip pat, pagal Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 3 dalies 2 punktą Taryba ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo 2020 m. birželio 3 d., kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimas, turėjo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir tą padarė, priimdama 2020 m. liepos 30 d. nutarimą.

18. Apeliaciniuose skunduose atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Atsakovas I. K. nurodo, jog senaties termino skaičiavimas buvo sustabdytas išimtinai tik bendrovės atžvilgiu ir bendrovės skundo pateikimas teismui kaip juridinis faktas sukėlė materialines teisines pasekmes tik bendrovės teisėms ir pareigoms. Atsakovas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nėra pateikta motyvų, kokias pareigas ir kokiu būdu atsakovas kaip įmonės vadovas pažeidė ir kaip tokie tariami pareigų pažeidimai gali būti kvalifikuojami kaip prisidedantys prie ūkio subjekto sudaryto konkurenciją ribojančio susitarimo. Atsakovas apie pažeidimą nežinojo, nes bendrovės vardu sutartis pasirašė atsakovo įgaliotas bendrovės vardu veikti kitas asmuo ir atsakovas jokiu būdu nedalyvavo priimant sprendimus ir pasirašant sutartis. Atsakovas D. G. apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nėra nustatytas imperatyvas skirti abi sankcijas, todėl teismas, skirdamas ūkio subjekto vadovui Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytas sankcijas, nėra saistomas Tarybos siūlymo nei dėl sankcijų skaičiaus, nei dėl jų dydžio. Atsižvelgdamas į Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 5 dalies nuostatas, teismas gali neskirti pagrindinės ar papildomos sankcijos, skirti švelnesnę nei numatyta pagrindinę sankciją ir (arba) papildomą sankciją. Atsakovas teigia, jog sankcijos skyrimas reikalauja individualizuoto požiūrio bei konkrečių bylos aplinkybių įvertinimo, o pati sankcija ir jos dydis privalo atitikti proporcingumo principą.

19. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nagrinėjamoje byloje įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimas, paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio 2020 m. birželio 3 d. nutartimi, kuriuo pripažintas ūkio subjektų pažeidimas ir skirtos sankcijos už konkurencijos teisės pažeidimus, vertintinas kaip prejudicinę reikšmę turintis faktas, taip pat, šis sprendimas buvo prielaida Konkurencijos tarybai kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl atsakomybės ūkio subjekto vadovams.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, taip pat nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje. Todėl vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų.

Dėl atsakomybės ūkio subjekto vadovui taikymo ribų ir sankcijų dydžio

21. Pagal Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį už prisidėjimą prie ūkio subjekto sudaryto draudžiamo konkurentų susitarimo ar piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi gali būti apribojama teisė nuo trejų iki penkerių metų eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu, taip pat ūkio subjekto vadovui papildomai gali būti skiriama bauda iki 14 481 Eur. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, ūkio subjekto vadovas laikomas prisidėjusiu prie pažeidimo padarymo, kai 1) tiesiogiai prisidėjo prie pažeidimo padarymo; 2) tiesiogiai neprisidėjo prie pažeidimo padarymo, tačiau turėjo pagrindą įtarti, kad jo vadovaujamas ūkio subjektas daro pažeidimą, bet nesiėmė veiksmų užkirsti kelią šiam pažeidimui; 3) nežinojo, nors privalėjo žinoti, kad jo vadovaujamas ūkio subjektas padarė ar daro pažeidimą.

22. Vertindama vadovų atsakomybę, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme nustatyta, jog bendrovės vadovas yra vienasmenis valdymo organas, veikiantis bendrovės vardu ir turintis teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, sykiu pareigą organizuoti bendrovės veiklą bei laikytis Akcinių bendrovių įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytų pareigų. Pagal Akcinių bendrovių įstatymą bendrovės vadovas turi ne vien jam, kaip specifiniam subjektui, suteiktas teises vadovauti bendrovei ir jos veiklai, tačiau ir pareigas, susijusias su bendrovės veikla, nustatytas inter alia (be kita ko) Konkurencijos įstatyme.

23. Konkurencijos įstatymas įtvirtina specifinį ūkio subjekto vadovo statusą. Šis statusas ir teisinio reguliavimo sistema lemia, jog ūkio subjekto vadovas turi pareigą užtikrinti bendrovės veiklos atitiktį konkurencijos teisės reikalavimams. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 24 punkte ūkio subjekto vadovas yra apibrėžiamas kaip fizinis asmuo, kuris vadovauja juridiniam asmeniui ir yra vienasmenis jo valdymo organas. Ūkio subjekto vadovas turi inter alia rūpintis, kad ūkio subjektas nedarytų konkurencijos teisės pažeidimų ir prie jų neprisidėtų nei tiesiogiai, nei netiesiogiai savo pasyvumu ar aplaidumu (Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 2 dalys). Konkurencijos teisės požiūriu, aplinkybė, jog bendrovės vadovas įgalioja kitus asmenis dalyvauti viešųjų pirkimų, jungtinės veiklos sutarčių sudarymo ar kitoje bendrovės ūkinėje veikloje, neeliminuoja vadovo atsakomybės už ūkio subjekto padarytus teisės pažeidimus, nes, pagal Konkurencijos įstatymą, būtent vadovui kaip vienasmeniam valdymo organui kyla tiesioginė pareiga ir atsakomybė užtikrinti, jog bendrovė nedarytų konkurencijos teisės pažeidimų (Konkurencijos įstatymo 40 straipsnis). Vadovo nežinojimas ar nedalyvavimas atitinkamų pažeidimų daryme vertintinas kaip neatidumas ir nerūpestingumas, nepakankamas dalyvavimas bendrovės veikloje, todėl kvalifikuojamas pagal to paties įstatymo 40 straipsnio 2 dalį.

24. Atsakydama į atsakovo argumentą dėl nepakankamo prisidėjimo laipsnio įrodymo, teisėjų kolegija pažymi, jog prisidėjimu Konkurencijos įstatymo prasme laikytini ne tik kaip aktyvūs veiksmai, kuriais ūkio subjekto vadovas tiesiogiai prisideda prie teisės pažeidimo, bet ir neveikimas (Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ar aplaidumas (tos pačios dalies 3 punktas). Todėl sankcijos ūkio subjekto vadovui skyrimas pagal Konkurencijos įstatymo 40 straipsnį nėra siejamas vien tik su vadovo tiesioginiu (aktyviu) prisidėjimu prie atitinkamo teisės pažeidimo. Šiuo atveju svarbu įvertinti, ar buvo laikytasi pareigos veikti atitinkamu būdu ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, pagal Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, ar Konkurencijos taryba pagrįstai nustatė pažeidimą, jo sunkumą, trukmę, mastelį ir kitas aplinkybes, įskaitant ir paskirtos sankcijos dydį.

25. Atsakovo keliami argumentai dėl nepakankamo prisidėjimo laipsnio įrodymo kaip konstitucinio nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo, taip pat kitų baudžiamosios teisės institutų skiriant šias sankcijas taikymo, vertinami kaip nepagrįsti. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Konkurencijos įstatyme numatytos sankcijos yra baudžiamojo pobūdžio, bet formaliąja prasme pagal galiojantį reguliavimą ši sankcija yra skiriama administracine tvarka. Svarbu tai, kad Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta atsakomybės sąlyga yra tiesiogiai nereikalaujanti tokio įrodinėjimo standarto, koks būtinas kitose teisenose, šiuo atveju, visų pirma, būtina identifikuoti vadovo pareigą žinoti, kad jo vadovaujamas ūkio subjektas padarė ar daro pažeidimą ir, antra, būtina įvertinti Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 5 dalies požiūriu, ar šios pareigos pažeidimas pakankamas atsakomybei kilti.

26. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo nutarimu nustatyta ir pirmosios instancijos teismo sprendimu patvirtinta, jog abu atsakovai Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio prasme prisidėjo prie ūkio subjektų pažeidimo. Atsakovas D. G. pats pasirašinėjo jungtinės veiklos sutartis, todėl tiesiogiai prisidėjo prie pažeidimo padarymo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiais pirmosios instancijos sprendimu nustatytais faktais, taip pat ir jų teisiniu vertinimu – atsakovas D. G. tiesiogiai prisidėjo prie Bendrovių draudžiamo susitarimo, todėl įvertinus pažeidimo mastą, trukmę ir kitas aplinkybes, atsako pagal Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Atsakovas I. K. pats tiesiogiai prie pažeidimo neprisidėjo, t. y. sutarčių nepasirašinėjo ir, kaip pažymima pirmosios instancijos teismo sprendime, apie pažeidimą nežinojo. Nepaisant to, teisėjų kolegija, įvertinusi minėtą teisinį reguliavimą ir jo nustatytas pareigas, kylančias tiek iš privatinės, tiek iš viešosios teisės, bei didelį atsakovo aplaidumą (konkreti bendrovė dalyvavo 29 sostinėje vykdomuose reikšminguose viešuosiuose pirkimuose ir atsakovas, kaip bendrovės vadovas, apie tai nežinojo), sprendžia, jog I. K. nežinojo, nors privalėjo žinoti, kad jo vadovaujamas ūkio subjektas padarė ar daro pažeidimą, todėl atsako pagal Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

27. Teisėjų kolegija pažymi, jog minėtose teisės normose yra aiškiai įtvirtinta atsakovo pareiga būti atidžiam ir rūpintis bendrovės veikla, taip pat ir darbuotojų atliekamais veiksmais ar pažeidimais. Todėl remiantis Konkurencijos įstatymo 41 straipsniu būtent teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir Konkurencijos tarybos prašymą skirti sankcijas, sprendžia, ar konkrečiu atveju yra pagrindas taikyti atsakomybę už konkurencijos teisės pažeidimus ne tik ūkio subjektui, bet ir jo vadovui. Taigi ūkio subjekto vadovo atsakomybė, skirtingai nei teigia atsakovas, nekyla ipso facto (savaime) konstatavus ūkio subjekto konkurencijos teisės pažeidimą ir sankcijų ūkio subjektui skyrimą. Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 5 dalyje yra nedviprasmiškai įvardintos aplinkybės, kurias vertina teismas, taikydamas sankciją ir ūkio subjekto vadovui. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ir faktinės aplinkybės, susiję su pažeidimo pavojingumu, trukme ir pobūdžiu, ir šių faktinių aplinkybių įvertinimas leidžia daryti išvadą, jog atsakovų atsakomybei kilti ir sankcijoms skirti prielaidos yra. Teisėjų kolegija su šiuo vertinimu sutinka.

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nėra nustatytas imperatyvas skirti abi sankcijas, todėl teismas, skirdamas ūkio subjekto vadovui 40 straipsnio 1 dalyje nustatytas sankcijas, nėra saistomas Tarybos siūlymo nei dėl sankcijų skaičiaus, nei dėl jų dydžio, todėl atsižvelgdamas į to paties įstatymo 41 straipsnio 5 dalies nuostatas, gali neskirti pagrindinės sankcijos ar papildomos sankcijos, skirti švelnesnę nei numatyta pagrindinę sankciją ir (arba) papildomą sankciją (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2005-624/2019; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-383-502/2021). Teismas taip pat gali apskritai atsisakyti skirti sankciją ir Tarybos prašymo netenkinti, neįžvelgdamas Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 5 dalies pagrindų šiai atsakomybei kilti.

29. Vertindama paskirtų sankcijų ūkio subjektų vadovams už konkurencijos teisės pažeidimą proporcingumą ir dydį, teisėjų kolegija pažymi, jog, vertindamas sankcijos dydį, teismas vadovaujasi Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 5 dalimi, taip pat nustatytais prejudiciniais faktais. Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu 2018 m. gegužės 14 d. sprendimu, kuriame buvo vertinamas ūkio subjektų pažeidimas, yra nustatęs, kad draudžiamame susitarime dalyvavę subjektai yra vienos didžiausių Lietuvos statybų įmonių, padariusių sunkų konkurencijos teisės pažeidimą. Taip pat teismo pripažinta, kad Taryba, apskaičiuodama bazinį baudos dydį, vertino pažeidimo pavojingumą, mastą (24 pirkimai) ir jo trukmę (2 metai), pareiškėjų vaidmenį susitarime (Bendrovės galėjo dalyvauti savarankiškai kaip konkurentės, tačiau susijungė dėl pranašumo prieš kitus tiekėjus, tuo pačiu metu panašaus ar didesnio masto kituose pirkimuose dalyvaujant savarankiškai), susitarimo tikslus (laimėti kuo daugiau pirkimų), jų gautas pajamas, sprendžia, jog šie faktai yra reikšmingi ir Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 5 dalies taikymo prasme sprendžiant dėl šių ūkio subjektų vadovų atsakomybės ribų. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog ūkio subjektams už padarytą pažeidimą skirta maksimali sankcija pagal Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalį – 10 procentų bendrųjų pajamų, kurias ūkio subjektai gavo 2016 metais: UAB „Irdaiva“ – 3 685 900 Eur; AB „Panevėžio statybos trestas“ – 8 513 500 Eur piniginės baudos. Šie faktai yra iš naujo nebeįrodinėjami ir nebekvestionuojami – byloje dėl ūkio subjektų vadovų atsakomybės tai yra prejudiciniai faktai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalis).

30. Kaip pažymėjęs savo formuojamoje praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 5 dalies prasme ūkio subjekto padarytas pažeidimas turi būti vertinamas ne tik formaliai, t. y. kaip draudžiamas susitarimas (formaliai pavojingiausias pažeidimas konkurencijos teisės prasme), bet turi būti vertinama, kokia draudžiamo susitarimo finansinė išraiška, taip pat kokią ekonominę sankciją už šio pažeidimo padarymą gavo pats ūkio subjektas. Teisėjų kolegija vertina, jog minėtos aplinkybės byloje, sykiu esančios ir prejudiciniais faktais, neleidžia abejoti ūkio subjektų padaryto pažeidimo sunkumu, nes maksimalių sankcijų skyrimas suponuoja ir itin sunkią pažeidimo prigimtį. Patikrinusi atsakovams skirtas sankcijas ir įvertinusi, jog tarp ūkio subjektų, kuriems vadovavo atsakovai, padarytas pavojingiausias konkurencijos teisės pažeidimas – draudžiamas konkurentų susitarimas, taip pat ūkio subjektams skirtos maksimalios baudos ir, kaip konstatuota anksčiau, ūkio subjektų vadovai prie šio pažeidimo prisidėjo Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio prasme, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė teisingumo, protingumo ar sąžiningumo principų ir teisės normų, netinkamai vertino reikšmingas aplinkybes ar pažeidė kitus reikalavimus.

Dėl sankcijų ūkio subjekto vadovui taikymo laike

31. Konkurencijos taryba, nustačiusi, kad yra Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos aplinkybės, priima nutarimą kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu taikyti Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytas sankcijas (Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalis). Taryba kreiptis į teismą su 41 straipsnio 1 dalyje nurodytu prašymu turi per tris mėnesius nuo dienos, kai inter alia įsiteisėja teismo sprendimas, kuris nepanaikina Konkurencijos tarybos nutarimo ar jo dalies dėl Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų, kiek tai susiję su ūkio subjektu, apskundusiu Konkurencijos tarybos nutarimą Konkurencijos įstatymo 33 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais (Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 3 dalis).

32. Skiriant ūkio subjekto vadovui šio straipsnio 1 dalyje nustatytas sankcijas, mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) taikomos Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 3 ir 4 dalys, nustatančios sankcijos ūkio subjektams už šio įstatymo pažeidimus skyrimo terminą ir termino stabdymą (Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 6 dalis).

33. Pagal Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 3 dalį, sankcijos ūkio subjektams už šio įstatymo pažeidimus gali būti taikomos ne vėliau kaip per penkerius metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o kai yra tęstinis ar trunkamasis pažeidimas, – nuo paskutinių veiksmų atlikimo ar nutraukimo dienos. Tačiau šis terminas gali būti sustabdomas inter alia nagrinėjant ginčą teisme dėl Konkurencijos tarybos nutarimo taikyti sankciją terminą sustabdant nuo skundo padavimo teismui dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (to paties įstatymo 35 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

34. Kaip minėta, atsakovai, kaip ūkio subjektų vadovai, teisėjų kolegijos laikomi prisidėjusiais prie konkurencijos teisės pažeidimo ir atsako pagal Konkurencijos įstatymą. Taikant šią atsakomybę ir skiriant sankcijas, privaloma laikytis terminų ir senaties skaičiavimo taisyklių, nes konstatavus, jog pažeidimas padarytas, tačiau praleistas senaties terminas, sankcijos už pažeidimo padarymą negalėtų būti skiriamos. Apeliacinės instancijos teismas vertina atsakovo argumentus dėl praleisto senaties termino.

35. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, jog paskutiniai pažeidimo veiksmai buvo padaryti 2015 m. birželio 18 d. ir 5 metų senaties terminas, pagal Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 3 dalį, suėjo 2020 m. birželio 18 d. Tarybai kreipusis į teismą 2020 m. liepos 30 d. nutarimu. Šis senaties terminas nebuvo sustabdytas atsakovų atžvilgiu, todėl kreiptasi praleidus terminą. Toks atsakovo aiškinimas iš esmės paneigia Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 6 dalies reguliavimą ir pagrindinę šios blanketinės normos taisyklę, jog taikant sankcijas ūkio subjektų vadovams mutatis mutandis yra taikomos taisyklės, numatytos taikant sankcijas ūkio subjektams ir įtvirtintos Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 3 ir 4 dalyse. Ši norma įtvirtina, jog taisyklės, kurios yra taikomos ūkio subjektams, su atitinkamais pakeitimais yra taikomos ir ūkio subjektų vadovams, todėl įstatyminis pagrindas šiam terminui sustoti, priešingai nei teigia atsakovas, yra. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo vertinimu, jog įstatyme numatytas termino sustabdymo institutas šiuo atveju netaikomas, nes, kaip teigia atsakovas, neva sankcijų taikymo senaties terminas gali būti sustabdomas tik tų subjektų atžvilgiu, dėl kurių Taryba pradeda įstatymo pažeidimų tyrimo procedūrą ir kreipimasis į teismą kaip juridinis faktas sukelia materialines teisines pasekmes – termino sustabdymą – tik bendrovės atžvilgiu.

36. Teisėjų kolegija, atsakydama į atsakovo argumentą, jog Konkurencijos įstatyme yra numatyta tyrimo procedūra tik bendrovės atžvilgiu ir dėl vadovo veiksmų terminai nesustojo, pažymi, jog ūkio subjekto vadovas iš esmės nepadaro savarankiško teisės pažeidimo, kuris yra atskiras nuo ūkio subjekto pažeidimo ir galėtų būti tiriamas ir vertinamas atskirai nuo pačio ūkio subjekto pažeidimo. Ūkio subjekto pažeidimas bei vadovo prisidėjimas iš esmės yra ypač tampriai susiję ir savarankiškas tyrimas dėl vadovo veiksmų tyrimo, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų perteklinis. Vadovas pagal šį įstatymą prisideda prie ūkio subjekto pažeidimo ir pagal 41 straipsnio 5 dalį vertinama, ar šis prisidėjimas pakankamai reikšmingas, pavojingas ir ar už šį vadovo prisidėjimą prie ūkio subjekto pažeidimo turi būti taikoma sankcija ir pačiam vadovui. Taigi, nėra pagrindo sutikti su atsakovo siūlomu terminų skaičiavimo būdu ir atsakomybės taikymo specifika, nes tai reikštų tuo pačiu sutikimą, jog egzistuoja du savarankiški pažeidimai, implikuojantys dviejų savarankiškų tyrimų ir terminų skaičiavimo poreikį. Svarbu tai, kad Konkurencijos įstatymas numato, kad atitinkamas ūkio subjekto pažeidimas sudaro pagrindą kilti ir ūkio subjekto vadovo atsakomybei. Pagal Konkurencijos įstatymą negali kilti savarankiška vadovo atsakomybė, be ūkio subjekto pažeidimo pagal Konkurencijos įstatymą. Kaip vertino Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu 2018 m. gegužės 14 d. sprendimu, ūkio subjektai iš tiesų savo veiksmais padarė pažeidimą. Tai yra būtina sąlyga pagal Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 2 dalį šioje byloje kilti vadovų atsakomybei ir vertinti atsakomybės bei sankcijų mastą pagal Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 5 dalį.

37. Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje yra tiesiogiai įtvirtinta, jog Konkurencijos taryba turi teisę kreiptis į teismą dėl sankcijos ūkio subjekto vadovui skyrimo per tris mėnesius nuo dienos, kai įsiteisėja teismo sprendimas dėl sankcijų, kiek tai susiję su ūkio subjektu. Šiuo atveju, kaip teisingai vertino Taryba ir su tuo sutiko pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo 2020 m. birželio 3 d., kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-1443-1063/2018 ir atsirado būtina sąlyga kilti vadovo atsakomybei, turėjo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl sankcijų taikymo ūkio subjekto vadovui. Nepraleisdama terminų ir priimdama 2020 m. liepos 30 d. nutarimą Nr. 1S-82 (2020) „Dėl prašymo pateikimo teismui skirti sankcijas UAB „Irdaiva“ ir AB „Panevėžio statybos trestas“ vadovams“ Taryba tą ir padarė, todėl nutraukti šią bylą teisinio pagrindo nėra.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą vadovaujamasi nuostata, kad pateiktas prašymas teismui yra tik vada svarstyti kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą, kiekvienas teismas sprendžia ad hoc. Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant ginčą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2474/2011; 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2184/2013; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2774-1062/2020; kt.).

39. Prašyme keliama Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 3 punkto atitikties Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai konstitucingumo problema. Prašyme teigiama, jog įstatymo normoje yra įtvirtintas pernelyg žemas įrodinėjimo pareigos standartas, taikytinas siekiant pagrįsti konkretaus ūkio subjekto vadovo prisidėjimą prie ūkio subjekto atlikto konkurencijos teisės pažeidimo. Tai lemia objektyviąją ūkio subjekto vadovo atsakomybę, kuomet siekiant nubausti asmenį jo veiksmuose nereikia nustatyti kaltės elemento ir neatlikus jokio savarankiško tyrimo dėl vadovo atsakomybės neužtikrinamos gynybos procesinės garantijos. Taip pat prašyme keliama Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 3 ir 4 dalių atitikties Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam imperatyvui, jog bausmė gali būti skiriama ir taikoma tik remiantis įstatymu, konstitucingumo problema.

40. Teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip konstatuota anksčiau, Konkurencijos įstatymas numato tik ūkio subjekto pažeidimą kaip savarankišką pažeidimą, kuriam nustatyti ir ištirti yra numatyta atskira procedūra įstatyme. Tuo tarpu ūkio subjekto vadovo veiksmai, įstatyme įvardijami kaip prisidėjimas prie ūkio subjekto padaryto pažeidimo, nesudaro savarankiško konkurencijos teisės pažeidimo, jo sudėtis ir nėra atskiro tyrimo objektas. Tuo atveju, jei ūkio subjekto pažeidimas sunkus ir pavojingas kaip nagrinėjamoje byloje, nustačius iš įstatymo kylančią vadovo pareigą veikti atitinkamu būdu, pagal Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 5 dalį, turi būti ad hoc vertinami vadovo veiksmai ir konstatavus jų pavojingumą, skiriama sankcija. Situacijose kaip nagrinėjama byla, atitinkamas vadovo neveikimas jam pagal įstatymus privalomu būdu ir sudaro prisidėjimą pagal Konkurencijos įstatymą. Todėl savarankiško ir atskiro tyrimo nebuvimas įstatyme vertintinas ne kaip įstatymo spraga, bet kaip pareiga Konkurencijos tarybai vertinti ūkio subjekto pažeidimo pobūdį ir tuo remiantis kreiptis į teismą ir teisme įrodinėti ūkio subjekto vadovo atsakomybę. Taigi atsakovų įvardinamas žemesnis įrodinėjimo standartas bei nenumatytas atskiras tyrimas vadovų atsakomybei už prisidėjimą prie ūkio subjekto padaryto pažeidimo Konkurencijos įstatymo prasme, teisėjų kolegijos vertinimu, nekelia teisėjų kolegijai abejonių dėl jų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes savarankiško ir atskiro tyrimo ūkio subjekto vadovo atsakomybei ištirti nenumatymas yra įstatymų leidėjo pasirinkimas, lemiamas konkurencijos teisės ir ūkio subjekto vadovo atsakomybės pagal Konkurencijos įstatymą specifikos. Šis įstatymų leidėjo pasirinkimas yra konstituciškai pagrindžiamas siekiu Konstitucijos 46 straipsnyje numatytų tikslų – ūkio reguliavimo taip, jog jis tarnautų tautos gerovei bei saugotų sąžiningos konkurencijos laisvę. Taip pat pabrėžtina, kad vadovo atsakomybė už prisidėjimą prie ūkio subjekto padaryto pažeidimo galima tik teismui, teisingai ir bešališkai išnagrinėjus bylos aplinkybes ir garantuojant teismo procese ūkio subjekto vadovui gintis ir visapusiškai įvertinus ūkio subjekto vadovo atsakomybės taikymo klausimą.

41. Įvertinus prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą išsakytus argumentus, keliančius atitinkamų Konkurencijos įstatymo nuostatų konstitucingumo problemą, teisėjų kolegija laiko argumentus nepagrįstais ir pernelyg bendrais, kai vengiama atsižvelgti į Konkurencijos įstatymo reguliavimo sistemą, kurioje expressis verbis apibrėžtos ūkio subjekto vadovo atsakomybės sąlygos, senaties skaičiavimo taisyklės ir santykis su ūkio subjekto atžvilgiu vykdomu tyrimu.

42. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo manyti, kad taikomas šioje byloje teisės aktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Dėl šių priežasčių prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

43. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti atsakovų apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovų D. G. ir I. K. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė