2018-03-21 Nr. AB-5775-3-61-3-02373-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1479-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02373-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3; 37.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. (A. G.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K jis periodiškai buvo laikomas nuo 2010 m. birželio mėnesio iki 2015 m. lapkričio mėnesio. Šiuo laikotarpiu jam nebuvo suteikta galimybė turėti fizinį kontaktą su sugyventine, periodiškai jis buvo laikomas po 2–4 val. ankštose (plotas apie 1 kv. m, 2–3 asmenys) ir purvinose laikinojo sulaikymo kamerose, kuriose, be kita ko, tvyrojo nemalonus kvapas. Dar nepaskyrus laisvės atėmimo bausmės, jis į teismo posėdžius buvo vežamas su antrankiais, kurie buvo nenuimami ir teismo posėdžių metu, susitikimuose su advokatu, tardymo kambariuose jis buvo laikomas už grotų. Tokiais veiksmais Lukiškių TI-K pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) nuostatas.

3. Negalėdamas turėti fizinio kontakto su sugyventine, jis jautėsi kankinamas, žeminamas, buvo ardomi jo socialiniai ryšiai.

4. Pareiškėjas, būdamas laikinojo sulaikymo kamerose, jausdavosi kankinamas, pažemintas, jį pykindavo, nebuvo tualeto, trūko oro, buvo nešvaru, o dėl laikinojo sulaikymo kamerų perpildymo, kelias valandas jam tekdavo stovėti.

5. Pareiškėjas nurodė, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125–1.127 straipsniai nustato sutrumpintą ieškinio senaties terminą, tačiau pareiškėjas prašė senaties termino netaikyti, nes už Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą apribojimai netaikomi. Taip pat vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalimi teismo prašė išreikalauti iš Lukiškių TI-K visą informaciją apie pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nes į pareiškėjo prašymus Lukiškių TI-K nereagavo.

6. Lukiškių TI-K, atstovaujantis Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti bei taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Lukiškių TI-K nurodė:

6.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) 11 punktu, asmenys laikinojo sulaikymo patalpose laikomi ne ilgiau 2 val. Šios patalpos nėra didelės, kiekvienoje yra suolas, o suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis SVĮ 10 straipsnyje bei BVK 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), nei Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, nei Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, nei Lietuvos Respublikos higienos normose, nei kituose teisės aktuose nėra nustatytas laikinojo sulaikymo kamerose plotas, tenkantis vienam asmeniui.

6.2. Lukiškių TI-K patalpos, įrenginiai ir inventorius eksploatuojami, laikantis Lietuvos Respublikos higienos normų ir kitų teisės aktų reikalavimų, o vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 1-177 patvirtinto Lukiškių TI-K bendrojo naudojimo patalpų valymo tvarkos aprašo 5 punktu, Lukiškių TI-K bendrojo naudojimo patalpų valymo darbai atliekami pagal poreikį. Laikinojo sulaikymo patalpose atliktas remontas, yra suolai, įrengta mechaninė ventiliacija, langai vėdinimui pritaikyti.

6.3. Pasimatymai organizuojami, vadovaujantis SVĮ 22 straipsnyje ir BVK 85 straipsnyje nurodytomis sąlygomis. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) yra reglamentuota, kad vienas trumpalaikis pasimatymas gali trukti iki 4 val., o vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių XI skirsnio 62 punktu, asmenys, norintys pasimatyti su suimtuoju, registruojami tardymo izoliatoriaus direktoriaus nustatyta tvarka.

6.4. Teisę į pasimatymą suteikia tiriantis baudžiamąją bylą pareigūnas ar nagrinėjantis baudžiamąją bylą teisėjas suimtiesiems (nuteistiesiems). Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1-145 „Dėl Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintą Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašą, asmenys, norintys atvykti pasimatyti arba asmenys, kurie yra laikomi Lukiškių TI-K, pasimatymui gali registruotis per ne ilgesnį kaip 15 dienų laikotarpį. Minėtu laikotarpiu galima registruotis tik vienam pasimatymui, kitam pasimatymui registruojami tik išnaudoję ankstesnį pasimatymą. Taip pat asmenys, kurie atvyko ir nori pasimatyti tą pačią dieną, gali gauti pasimatymą, jeigu yra laisvų vietų, kurios nebuvo užsakytos pagal išankstinį registravimą arba jeigu kažkas atsisakė ir neatvyko į pasimatymą.

6.5. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 108 punkte yra teigiama, kad trumpalaikis pasimatymas vyksta be fizinio kontakto (išskyrus nepilnamečių nuteistųjų). Eksploatavimo taisyklėse 19 punkte nurodyta, kad toje stalo pusėje, kurioje turi sėdėti suimtieji, įrengiamos kabinos. Visos kabinos nuo grindų iki lubų atskiriamos pertvaromis. Kiekvienos kabinos viduje įrengiamas telefoninis pasikalbėjimo su priešais kabina kitoje pertvaros pusėje esančiais asmenimis įrenginys, pastatoma po vieną taburetę. Kabinos uždaromos užsklendžiamomis arba rakinamomis durimis.

6.6. Eksploatavimo taisyklių IV skyriuje, kuriame yra kalbama apie pasimatymų patalpų įrengimą, yra numatyta tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimas, o ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimas nėra numatytas.

6.7. Dėl pareiškėjo teiginio, jog jis buvo etapuojamas su antrankiais, Lukiškių TI-K pažymėjo, jog tokių duomenų nėra, be to, tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų konvojavimą į teismus, ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimui ar kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas, vykdo Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos. Šiuo atveju jokių neteisėtų veiksmų Lukiškių TI-K neatliko, nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių ir jo patirtos žalos.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą atmetė.

8. Teismas pažymėjo, jog šioje byloje reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti, ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

9. Teismas nustatė, jog pareiškėjas skundu siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas nuo 2010 m. birželio mėnesio iki 2015 m. lapkričio mėnesio, tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2016 m. birželio 6 d. (pagal spaudą ant voko), t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą dėl laikotarpio iki 2013 m. birželio 5 d. imtinai.

10. Teismas sprendė, kad yra akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi pareiškėjas skunde nurodė, jog jautėsi kankinamas, žeminamas, buvo ardomi jo socialiniai ryšiai. Atsižvelgus į šias aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. birželio 6 d., o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių ir patirtos neturtinės žalos, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teismas sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2013 m. birželio 5 d. ir nėra pagrindo jo atnaujinti.

11. BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta kalėjime laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų, priklausančių paprastajai grupei, teisė per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu, arba neturi sugyventinių, gali vykti be pataisos įstaigos atstovo. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Toks pasimatymas vyksta uždarose specialiai įrengtose patalpose. BVK 94 straipsnio 1 dalis numato, jog nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių val. ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato BVK 73, 74, 75, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. Ilgalaikiai pasimatymai, suteikiant teisę kartu gyventi, leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu ar artimaisiais giminaičiais. Ilgalaikis pasimatymas taip pat leidžiamas su asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Nuteistojo pageidavimu vienas ilgalaikis pasimatymas gali būti pakeistas dviem trumpalaikiais pasimatymais arba dviem telefoniniais pokalbiais (BVK 94 str. 3 d.). BVK 94 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pasimatymų ir sergančių nuteistųjų lankymo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

12. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių XVI skyriaus 102 punkte nustatyta, jog pasimatymo suteikimo procedūra pradedama gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens rašytinį prašymą. Leidimą suteikti pasimatymą duoda pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba pataisos įstaigos direktoriaus pavaduotojas, o poilsio ir švenčių dienomis – ir pataisos įstaigos vadovybės budintysis atstovas arba pataisos įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas. Pareigūno sprendimas leisti pasimatyti įrašomas nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme dėl pasimatymo suteikimo, kuriame taip pat nurodoma pasimatymo trukmė. Atsisakius suteikti pasimatymą, nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme įrašomi atsisakymo motyvai. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte įtvirtinta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Taigi, fizinis kontaktas yra leidžiamas tik ilgalaikių, o ne trumpalaikių pasimatymu metu.

13. Teismas pažymėjo, jog ilgalaikiai pasimatymai skiriami tik pataisos namuose bei nepilnamečių pataisos namuose laikomų ir lengvajai bei paprastajai grupei priskirtiems asmenims (BVK 73, 74, 79, 80 str.). Kalėjimuose tokie pasimatymai neorganizuojami. Trumpalaikių pasimatymų tvarka bei ilgalaikių pasimatymų suteikimo ar nesuteikimo klausimas yra teisės į privataus asmens gyvenimą (Konvencijos 8 str.) ribojimo klausimas. Šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijusi su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01; 2007 m. liepos 17 d. sprendimą byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99; 2003 m. balandžio 3 d. sprendimą byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96).

14. Teismas nevertino aplinkybės, kad BVK nenumato ilgalaikių pasimatymų nuteistiesiems, atliekantiems bausmę kalėjimuose, kaip pažeidžiančios įstatymų numatytą nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis. Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikiami pasimatymai su sugyventine be fizinio kontakto, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą nebuvo pažeista ar nepagrįstai apribota, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Kadangi pareiškėjui jo buvimo kalėjime metu buvo suteikta galimybė į trumpalaikius pasimatymus su artimaisiais, nors ir ribojant juos, tačiau suteikiant minimalius priimtinus kontaktus, teismas vertino, jog šiuo atveju pareiškėjas nebuvo kankinamas, su juo nebuvo nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi, todėl nėra ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kartu ir iš jo išplaukiančių nacionalinių teisės aktų nuostatų (BVK) pažeidimo.

15. Dėl pareiškėjo teiginių, jog jis periodiškai buvo laikomas po 2–4 val. ankštose ir purvinose laikinojo sulaikymo kamerose, kuriose, be kita ko, tvyrojo nemalonus kvapas, teismas aiškino, jog Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių 11 punkte numatyta, jog priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis SVĮ 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Teismas nustatė, jog nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas minėtose patalpose būtų laikomas ilgiau nei dvi val., taip pat nėra duomenų, jog dėl to jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, todėl sprendė, kad į laikinojo sulaikymo kameras jis buvo talpinamas laikantis teisės aktų reikalavimų.

16. Teismas nustatė, jog iš pateikto Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 2 d. Patikrinimo akto Nr. 13(13-3)-13-16-799 matyti, jog jokie higienos normų pažeidimai laikinojo laikymo patalpose nėra nustatyti, Lukiškių TI-K nurodė, jog laikinojo sulaikymo kameros yra vėdinamos natūraliai per langus, valomos pagal poreikį. Be to, Lukiškių TI-K nurodė, jog skundų nei iš pareiškėjo, nei iš kitų asmenų dėl netinkamų sąlygų laikinojo sulaikymo kamerose nėra gauta, todėl šiuo aspektu pareiškėjo skundą laikė nepagrįstu.

17. Dėl pareiškėjo teiginio, jog jis būdavo konvojuojamas su antrankiais, teismas pažymėjo, jog už asmenų konvojavimą yra atsakinga Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, todėl atsakomybė dėl tokių veiksmų Lukiškių TI-K nekyla.

18. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju nenustatyta viena iš deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti valdžios institucijos veiksmai, o nenustačius vienos iš esminių viešosios atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, netikslinga šioje byloje vertinti kitas viešosios atsakomybės sąlygas, todėl tenkinti pareiškėjo skundą nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo.

III. 19. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikinti bei tenkinti skundą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:

19.1. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Lukiškių TI-K administracijos darbuotojas būrio viršininkas pažymi apskaitos žurnale apie suimtųjų pokalbį, ir tik nuo individualaus išaiškinimo pareiškėjui jo teisių ir pareigų datos galėtų būti skaičiuojamas sutrumpintas senaties terminas. Lukiškių TI-K nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėjas buvo supažindintas ir buvo išaiškintos pareiškėjui jo teisės.

19.2. Atsižvelgiant į CK 1.134 straipsnį, reikalavimai, kuriems ieškinio senatis netaikoma, nurodyti 3 punkte – reikalavimai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 95 straipsnio 8 dalyje nurodytų nusikaltimų. BK 95 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują tyčinę nusikalstamą veiką, senaties termino eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties termino eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kada buvo padarytas naujas tyčinis nusikaltimas arba baudžiamasis nusižengimas.

19.3. Pirmojo pažeidimo 2010 m. birželio mėnesio senaties terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo 2015 m. lapkričio mėnesio, kadangi tai yra pažeidimai, susiję su kankinimais, nežmonišku ir orumą žeminančiu elgesiu.

19.4. Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus pažeidimas dėl gyvenamojo ploto suimtajam yra nustatomas, jei plotas yra mažesnis nei 3,6 kv. m, o pagal tarptautinę teisę – 3 kv. m. Pareiškėjas buvo laikomas laikinojo sulaikymo kameroje, kurios plotas tik 1 kv. m, ten buvo suoliukas vienam asmeniui atsisėsti, o asmenų buvo 2 arba 3, pareiškėjas turėjo stovėti, alpti, išbūti be tualeto, vandens virš 4 val.. Pareiškėjas išeidavo iš šios kameros visas purvinas, išalkęs, su pilna pūsle, nes į tualetą neleido. Turi būti taikoma vienam asmeniui tenkančio ploto norma pagal analogiją – 3 kv. m.

19.5. Pareiškėjas, remdamasis tarptautinės teisės normų išaiškinimais, Lietuvos Respublikos nacionalinių teismų praktika, teigia, kad įkalinimo įstaigoje buvo laikomas, pažeidžiant imperatyviąsias teisės aktų normas, o tai neabejotinai patvirtina, jog jis patyrė neigiamus išgyvenimus.

19.6. Dėl ilgalaikių pasimatymų neužtikrinimo pareiškėjas paaiškina, jog suimtųjų teisė pasimatyti su artimaisiais įtvirtinta SVĮ, BVK, Konvencijos 8 straipsnio nuostatuose. EŽTT 2010 m. liepos 20 d. sprendime Balčiūnas prieš Lietuvą konstatuota, jog pareiškėjo situaciją pablogino ne tik netinkamos kalinimo sąlygos tardymo izoliatoriuje, bet ir tai, kad jis, kitaip nei nuteistieji asmenys, kalinimo iki jo nuteisimo metu neturėjo teisės pasinaudoti ilgalaikiais susitikimais su savo artimaisiais. Kitame 2013 m. liepos 9 d. sprendime Varnas prieš Lietuvą konstatuota, jog kardomajame kalinime esančiam asmeniui (suimtajam) pritaikius apribojimus pasimatyti su šeima (sutuoktine), kai nuteistiems asmenims tokie apribojimai buvo švelnesni (kardomajame kalinime – po 2 val. trukmės pasimatymai, nuteistajam – po 4 val., be to, nuteistasis turėjo galimybę į ilgalaikius pasimatymus, skyrėsi pasimatymų dažnumas), buvo pažeisti Konvencijos 8 ir 14 straipsniai. Todėl pareiškėjas mano, jog Lukiškių TI-K administracija, spręsdama dėl nuteistųjų teisės pasimatyti su artima šeima, turi vadovautis Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta asmens teise į šeimos gyvenimo gerbimą taip, kaip išaiškinta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, ir vykdyti pozityvius veiksmus iš valstybės pusės, garantuojančius tinkamą aptariamos asmens teisės įgyvendinimą. Lukiškių TI-K neužtikrino, jog būtų laikomasi tiek nacionaliniais, tiek tarptautiniais teisės aktais objektyviai nustatytų socialinių ryšių, ilgalaikių pasimatymų galimybės.

19.7. Dėl pareigos teikti įrodymus pareiškėjas paaiškina, jog pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į artumą gerbimą, tenka atsakovui. Tokios informacijos kaupimas ir saugojimas privalomas, kad būtų galima nustatyti, ar yra laikomasi teisės aktuose nustatytų reikalavimų pagal ABTI 57 straipsnio 4 dalį. Tai bendroji įrodinėjimo instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, todėl Lukiškių TI-K teigdamas, kad nepažeidė pareiškėjo teisių ir laisvių, turi tai aiškiai pagrįsti.

20. Teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki trejų metų iki skundo padavimo dienos. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Teismas, vertindamas neturtinės žalos atlyginimą, nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo.

21. Lukiškių TI-K, atstovaujantis Lietuvos valstybei, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Lukiškių TI-K, vadovaudamasis teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus.

23. Lukiškių TI-K pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Lukiškių TI-K mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo A. G. skundas priteisti jam 100 000 Eur neturtinės žalos atlygimą iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl kalinimo sąlygų, neatitinkančių teisės aktų, Lukiškių TI-K, teisėtumas ir pagrįstumas.

25. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija).

26. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į aplinkybę, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, konstatavo, jog pareiškėjas praleido trejų metų senaties terminą reikalauti atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2010 m. birželio mėnesio iki 2013 m. birželio 6 d., nes pareiškėjas padavė skundą tik 2016 m. birželio 6 d. Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio (skundo) senaties terminą dėl žalos priteisimo iki 2013 m. birželio 6 d.

28. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir teigia, kad pirmojo pažeidimo 2010 m. birželio mėnesio senaties terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo 2015 m. lapkričio mėnesio, kadangi tai yra pažeidimai, susiję su kankinimais, nežmonišku ir orumą žeminančiu elgesiu, o Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti.

29. CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

30. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

31. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

32. Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

33. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo išvados dėl trejų metų senaties, nustatytos CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, taikymo teisėtumo klausimą, pirmiausia pažymi, reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

34. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

35. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

36. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

37. Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

38. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

39. Įvertinus byloje pateiktus atsakovo duomenis apie pareiškėjo kalinimą Lukiškių TI-K, pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindė patirtą kankinimą bei neturtinę žalą tuo metu, kai buvo kalinamas, konstatuotina, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo iš esmės sužinoti nuo kalinimo Lukiškių TI-K pradžios, todėl kreipdamasis į teismą 2016 m. birželio 6 d., akivaizdžiai praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2010 m. birželio mėnesio iki 2013 m. birželio 5 d. įskaitytinai.

40. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

41. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, todėl tokiu atveju ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytinas momentas, kai pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad dėl atsakovo (Lukiškių TI-K) neteisėtų veiksmų patyrė žalą. Pažymėtina, kad pareiškėjas tuo momentu gal ir galėjo nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą jis turėjo suvokti.

42. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus atsakovo pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, akivaizdu, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis žinojo ir turėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

45. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti daroma išvada, kad pareiškėjas jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, o ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

46. Taigi šioje byloje pirmosios instancijos teismas teisėtai nagrinėjo aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2013 m. birželio 6 d. iki 2015 m. lapkričio mėnesio.

47. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nepripažino, kad pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų minėtu laikotarpiu yra pagrįstos ir įrodytos, ir nustatė, jog kalinimo sąlygos atitiko nacionalinės teisės aktų reikalavimus bei Konvencijos nuostatas.

48. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, nes iš tikrųjų byloje surinkti įrodymai nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl jo (pareiškėjo) laikymo laikinojo sulaikymo patalpose ilgiau nei 2 val., dėl šių patalpų ankštumo, netvarkingumo, dėl pareiškėjui nesudarytų galimybių pasinaudoti tualetu, pavalgyti.

49. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad laikinojo sulaikymo patalpos buvo įrengtos netinkamai, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, kad pareiškėjui turėjo būti užtikrintas minimalus 3 kv. m plotas, nes pareiškėjas šiose patalpose buvo laikomas trumpą laiką. Higienos normų pažeidimai laikinojo sulaikymo patalpose nėra nustatyti. Pagal bylos duomenis nenustatyta, kad laikinojo sulaikymo patalpos nėra vėdinamos, nevalomos. Byloje nepateikti įrodymai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo išreiškęs pretenzijas dėl netinkamų sąlygų laikinojo sulaikymo kamerose. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas buvo reiškęs konkrečias pretenzijas dėl nesuteiktos galimybės pasinaudoti tualetu ir pavalgyti.

50. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas laikino sulaikymo kamerose apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013; 2016 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1711-822/2016). Tačiau pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, todėl skunde nurodžius, kad buvo nešvaru, tekdavo stovėti dažnai nuo 2 iki 4 val., patalpų plotas buvo 1 kv. m, bei abstrakčiai pažymėjus, jog nebuvo tualeto, pykindavo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai detaliai neanalizavo šių aplinkybių. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas nedetalizuoja, kiek kartų, kuriais laikotarpiais jis buvo laikomas laikinojo sulaikymo patalpose. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos vertinimu ir daro išvadą, jog pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti. Pareiškėjui pagrįstai nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl minėtų pareiškėjo nurodytų Lukiškių TI-K pažeidimų.

51. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui nesuteikus ilgalaikių pasimatymų su sugyventine, jo teisė į privatų gyvenimą nebuvo pažeista ar nepagrįstai apribota, t. y. nebuvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, jog pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu buvo suimtasis, todėl jam turėjo būti užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai su sugyventine, tačiau Lukiškių TI-K to neužtikrino. Iš šioje byloje atsakovo nurodytų atsikirtimų į skundą matyti, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė turėti ilgalaikius pasimatymus su sugyventine, nes Lukiškių TI-K, vadovaudamasis SVĮ 22 straipsnio bei kitų teisės aktų nuostatomis, nurodė, kad Lukiškių TI-K nebuvo įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai ir tokių pasimatymų tvarka nėra numatyta, Lukiškių TI-K galimi tik trumpalaikiai pasimatymai su giminaičiais ar kitais artimaisiais. Pažymėtina, kad byloje nėra pateikti įrodymai, jog pareiškėjas ar jo sugyventinė ginčo laikotarpiu kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, tačiau atsakovas šioje byloje nėra nurodęs atsikirtimų, kad pareiškėjui ilgalaikiai pasimatymai nebuvo suteikti vien dėl to, kad pareiškėjas ar jo sugyventinė nepateikė tokio pobūdžio prašymo(-ų).

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjui jo buvimo Lukiškių TI-K metu buvo suteikta galimybė tik į trumpalaikius pasimatymus su artimaisiais, į tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo statuso (suimtasis) yra neteisingi (atsakovas neteikė jokių įrodymų, kad pareiškėjo statusas ginčo laikotarpiu buvo kitokio pobūdžio), remdamasi EŽTT praktika dėl ilgalaikių pasimatymų (ne)suteikimo, daro išvadą, jog Lukiškių TI-K, nesuteikdamas pareiškėjui teisės į ilgalaikius pasimatymus su savo sugyventine, pažeidė Konvencijos 8 straipsnį.

53. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į ilgalaikius pasimatymus su sugyventine ir tai yra pakankamas pagrindas neteisėtiems veiksmams konstatuoti CK 6.271 straipsnio prasme. Šiuo atveju net ir sutinkant su pirmosios instancijos teismu, kad pareiškėjas palaikė ryšį su artimaisiais, negalima teigti, kad jam nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų su sugyventine, pareiškėjas nepatyrė jokios neturtinės žalos.

54. Šiuo aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (žr. 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.).

55. Konvencijos 8 straipsnis nustato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.).

56. Šiuo klausimu aktualus EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Varnas prieš Lietuvą, kuriame EŽTT nusprendė, kad kardomajame kalinime esančiam asmeniui (suimtajam) pritaikius apribojimus pasimatyti su šeima (sutuoktine), kai nuteistiesiems asmenims tokie apribojimai buvo švelnesni (kardomajame kalinime esančiam asmeniui galėjo būti skiriamas 2 val. trukmės pasimatymas, o nuteistajam – 4 val., be to, nuteistasis turėjo galimybę turėti ilgalaikį pasimatymą, skyrėsi pasimatymų dažnumas ir kt.), buvo pažeisti Konvencijos 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 14 straipsnis (diskriminacijos uždraudimas). EŽTT šioje byloje paminėjo, kad Konvencija nėra aiškinama taip, jog susitariančios valstybės privalo numatyti ilgalaikius pasimatymus, tai yra sritis, kurioje susitariančios valstybės turi plačią nuožiūros laisvę nuspręsti, kokių veiksmų imtis tam, kad būtų užtikrintas Konvencijos laikymasis, atsižvelgiant į visuomenės ir pavienių asmenų poreikius ir išteklius. Tačiau EŽTT pažymėjo, kad kardomasis asmens kalinimas gali būti laikomas asmens patekimu į skirtingą teisinę padėtį, kuri nors gali būti taikoma priverstinai ir paprastai nustatoma laikinai, yra neatsiejamai susijusi su atskiro asmens aplinkybėmis bei jo egzistavimu. Tam, kad šis klausimas būtų nagrinėjamas pagal 14 straipsnį, turi būti skirtingai traktuojami asmenys, esantys analogiškoje arba palyginti panašioje padėtyje (žr., pvz., EŽTT 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimą D. H. ir kiti prieš Čekijos Respubliką (pareiškimo Nr. 57325/00)). Reikalavimas įrodyti „analogišką padėtį“ nereiškia, kad lyginamos grupės turi būti identiškos. Tai, kad pareiškėjo padėtis nėra visiškai analogiška nuteistųjų padėčiai, bei tai, jog įvairios grupės skiriasi pagal tai, kokiu tikslu atimta jų laisvė, netrukdo taikyti 14 straipsnio. Turi būti įrodyta, kad, atsižvelgiant į jo skundo esmę, pareiškėjas atsidūrė palyginti panašioje padėtyje kaip ir tie, su kuriais elgiamasi kitaip. EŽTT konstatavo, kad skirtingas traktavimas yra diskriminuojantis, jei tokiam traktavimui nėra objektyvaus ir pagrįsto pagrindimo; kitaip tariant, jei tokiu traktavimu nesiekiama teisėto tikslo arba jei ar tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo nėra proporcingumu pagrįsto ryšio.

57. Atkreipiamas dėmesys, kad byloje Varnas prieš Lietuvą EŽTT nustatė, jog Lietuvos teisės aktai iš esmės riboja kardomajame kalinime esančių asmenų teises į pasimatymus labiau negu nuteistų asmenų, laikomų pataisos namuose, kaip ir pareiškėjo atveju, todėl toks ribojimas galimas tik išimtiniais atvejais. Kadangi EŽTT nenustatė pateisinamų skirtingo traktavimo pagrindų, buvo konstatuotas Konvencijos 8 ir 14 straipsnių pažeidimas.

58. Dėl pirmiau minėtų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo nesuteikimas pareiškėjui ilgalaikių pasimatymų vien dėl to, jog jie nacionaliniuose teisės aktuose nebuvo nustatyti, neatitinka Konvencijos 8 ir 14 straipsnių reikalavimų. Pažymėtina, kad atsakovas procesiniuose dokumentuose nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pareiškėjas nebuvo diskriminuojamas. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad byloje nenustatyta, kad būtų kitų priežasčių, dėl kurių pareiškėjui objektyviai negalėjo būti suteikti ilgalaikiai pasimatymai.

59. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 nurodyta, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

60. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, jog atsižvelgiant į EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendime byloje Varnas prieš Lietuvą pateiktus išaiškinimus Konvencija ir Konvencijos 8 straipsnis taikomi tiesiogiai, konstatuojama, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai apribojo teisę į ilgalaikius pasimatymus ir dėl to pažeidė Konvencijos 8 straipsnio reikalavimus, o pareiškėjams, kuriems nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas (žr., pvz., 2016 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016; 2018 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-624/2018). Analogiškai sprendžiama ir dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, kai nesuteikiami ilgalaikiai pasimatymai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-346-822/2017).

61. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turi spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

62. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui nuo 2013 m. birželio 6 d. iki 2015 m. lapkričio mėnesio periodiškai (tokią aplinkybę nurodo pats pareiškėjas) būnant Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta teisė į ilgalaikius pasimatymus, pareiškėjas turėjo galimybę naudotis teise į trumpalaikius pasimatymus, t. y. turėjo galimybę palaikyti santykius su sugyventine (pareiškėjas neginčija, kad nebuvo sudaryta tokia galimybė), kad byloje nėra nurodytų jokių bylos faktais pagrįstų aplinkybių, jog dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo nutrūko pareiškėjo socialiniai ryšiai su sugyventine, pablogėjo jo gyvenimo kokybė ir kt., į tai, kad nenustatyti kiti pareiškėjo nurodyti kalinimo sąlygų pažeidimai, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius; į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, konstatuotina, kad adekvati padarytam pažeidimui ir pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti suma yra 800 Eur.

63. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, t. y. priteisiama pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui A. G. (A. G.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė