2020-02-05 Nr. AB-2409-3-65-3-00157-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-78-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00157-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 57.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio darbo rinkos mokymo centro skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai ir Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Panevėžio miesto „Senųjų Stetiškių“ bendruomenė, J. M.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas viešoji įstaiga Panevėžio darbo rinkos mokymo centras (toliau – ir Centras) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 9 d. patikrinimo aktą Nr. H5-80 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2016 m. kovo 1 d. raštą Nr. IS-1361(30.3) (toliau – ir Raštas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkino visiškai – panaikino Patikrinimo aktą ir Raštą, pareiškėjo prašymą dėl išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, tenkino ir priteisė jam po 310 Eur iš atsakovo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) ir atsakovo Administracijos, o pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Atsakovas NVSC atsiliepime į prašymą prašė sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų priimti teismo nuožiūra ir atmesti pareiškėjo prašymą dėl išlaidų specialistų konsultacijai priteisimo.

Atsakovas Administracija atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Administracija nurodė, kad LVAT 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimu panaikino Administracijos Raštą, kuris buvo priimtas atsižvelgiant į Panevėžio visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktą, kuriuo buvo nustatyta, jog stacionarus triukšmo šaltinis – autodromas, vykstant sunkiasvorių krovininių transporto priemonių praktinio vairavimo mokymams. Administracija, gavusi Patikrinimo aktą, privalėjo surašyti pareiškėjui Raštą, nes tokią pareigą numato teisės aktai, reglamentuojantys triukšmo kontrolę. Raštas buvo panaikintas todėl, kad buvo pripažintas neteisėtu Patikrinimo aktas, teismo sprendime nenustatyti Administracijos neteisėti veiksmai. Triukšmo matavimų atlikimas nėra Administracijos kompetencijoje, o pagrindo abejoti Patikrinimo akto pagrįstumu nebuvo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 26 d. nutartimi pareiškėjo Centro prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovų NVSC ir Administracijos po 424,30 Eur.

Teismas nustatė, kad neviršijančiomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), realiomis ir pagrįstomis pareiškėjo patirtomis bylinėjimosi išlaidomis pripažintina 848,61 Eur suma. Minėtą sumą sudaro išlaidos advokato teisinėms paslaugoms apmokėti už skundo teismui surašymą, atstovavimą teismo posėdžiuose, išlaidos specialisto konsultacijai ir žyminis mokestis. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovų pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis.

III. Atsakovas Administracija atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutarties dalį, kuria pareiškėjui Centrui iš atsakovo Administracijos priteistas 424,30 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Atsakovo nuomone, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes neatitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų, t. y. nemotyvuota, kadangi teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovo argumentų, dėl kurių, jo nuomone, iš jo neturėtų būti priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atsakovas pažymi, kad atsiliepime į prašymą nesutiko su pareiškėjo prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir prašė jų nepriteisti, nurodė argumentus, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl jų nepasisakė. Atsakovas NVSC byloje bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą prašė spręsti teismo nuožiūra. Administracija pažymi, kad jo priimtas Raštas, kuris kartu su Patikrinimo aktu galutiniu procesiniu sprendimu šioje byloje buvo panaikintas, priimtas atsižvelgiant į Panevėžio visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktą. Administracija, gavusi Patikrinimo aktą, privalėjo surašyti Raštą, nes tokią pareigą numato teisės aktai, reglamentuojantys triukšmo kontrolę. Administracijos nuomone, LVAT 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Raštą panaikino vien dėl to, kad neteisėtu buvo pripažintas būtent Patikrinimo aktas, minėtame sprendime nebuvo nustatyti Administracijos neteisėti veiksmai, dėl kurių Raštas panaikintas. Patikrinimo aktą LVAT panaikino todėl, kad matavimai buvo atlikti ne gyvenamosiose patalpose ar gyvenamosios paskirties žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), o kitame žemės ūkio paskirties žemės sklype. Triukšmo matavimų atlikimas nėra Administracijos kompetencijoje, o pagrindu abejoti Patikrinimo akto pagrįstumu nebuvo. Matavimai atlikti Panevėžio visuomenės sveikatos centro iniciatyva, nagrinėjant trečiojo suinteresuoto asmens J. M. skundą. Administracijos nuomone, nenustačius jos kaltės, nebuvo pagrindo priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas pareiškėjo naudai, nes pagal suformuotą teismų praktiką bylinėjimosi išlaidų priteisimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu. Todėl pirmosios instancijos skundžiama nutartimi bylinėjimosi išlaidas paskirstė neteisingai.

Atsakovas NVSC atsiliepime į atsakovo Administracijos atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Pažymi, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras, atlikdamas operatyviąją kontrolę, 26 m atstumu nuo rytinės namo sienos (duomenys neskelbtini), negalėjo įvertinti, kad matavimai atliekami kitame žemės sklype ((duomenys neskelbtini)), kuris yra žemės ūkio paskirties, kadangi sklypas vientisas, turintis aiškias, tvora aptvertas, sklypo ribas, šias ribas, kaip privačią teritoriją, operatyviosios kontrolės metu nurodė ir (duomenys neskelbtini) gyventoja. Administracijai pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnį priskirtos savarankiškosios funkcijos: teritorijų planavimas, savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalių bendrųjų planų ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas; specialiųjų architektūros reikalavimų nustatymas ir statybą leidžiančių dokumentų išdavimas įstatymų nustatyta tvarka; adresų suteikimas žemės sklypams, kuriuose pagal jų naudojimo paskirtį (būdą) ar teritorijų planavimo dokumentus leidžiama pastatų statyba <...>. Todėl Administracija, susipažinusi su Patikrinimo aktu ir jo priedais, pagal kompetenciją galėjo ir turėjo patikrinti informaciją ir įvertinti, ar matavimai atlikti gyvenamosios paskirties sklype (duomenys neskelbtini), ar gyvenamojoje teritorijoje esančiame žemės ūkio paskirties sklype (duomenys neskelbtini) ir priimti teisėtą sprendimą dėl Panevėžio visuomenės sveikatos centro siūlymo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnio 2 dalies nuostatomis, taikyti numatytas triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones, siekiant užtikrinti saugią asmenų gyvenamąją aplinką. Todėl skundžiama nutartimi pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstytos teisingai, ji nekeistina.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutarties dalies, kuria pareiškėjui Centrui iš atsakovo Administracijos priteistas 424,30 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Administracija atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad skundžiama nutartis nemotyvuota, pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos tarp atsakovų NVSC ir Administracijos (po 424,30 Eur) paskirstytos neteisingai, kadangi byloje nenustatyta Administracijos kaltė dėl jos priimto Rašto panaikinimo. Administracijos nuomone, ji, gavusi byloje taip pat panaikintą Patikrinimo aktą, neturėjo pagrindo abejoti jame nustatytais duomenimis ir privalėjo priimti Raštą. Administracija neginčija bylinėjimosi išlaidų sumos pagrįstumo ir apskaičiavimo teisingumo.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013). Taigi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-238/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013).

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 4 dalį teismas gali nesilaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas (taip pat ir mediacijos atveju), ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 5 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Administracijos atskirojo skundo argumentus, pažymi, kad galutiniu procesiniu sprendimu nagrinėjamoje byloje buvo konstatuota, kad tiek atsakovo NVSC Patikrinimo aktas, tiek atsakovo Administracijos Raštas buvo pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais ir dėl to panaikinti. LVAT 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimu, be kita ko, konstatuota, kad atsakovas Administracija byloje pripažintą neteisėtu ir nepagrįstu Raštą priėmė vadovaudamasis Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 1 punktu, pagal kurį savivaldybių institucijos privalo reikalauti, kad triukšmo šaltinių valdytojai tikslintų ir keistų triukšmo prevencijos veiksmų planus ir juos įgyvendintų, tikslintų ir keistų triukšmo šaltinių naudojimo trukmę ir konkretų šių šaltinių veiklos pradžios ir pabaigos laiką. Taigi Administracija, priimdama Raštą, vykdė jai įstatymu priskirtas funkcijas ir atsako už jas vykdant priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kadangi atsakovai byloje buvo du – NVSC ir Administracija, buvo panaikinti abu byloje skundžiami atsakovų priimti sprendimai – Patikrinimo aktas ir Raštas, pareiškėjas, atsižvelgiant į ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatas ir šioje nutartyje aptartą teismų praktiką, įgijo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš abiejų atsakovų lygiomis dalimis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neturėjo pagrindo nesilaikyti ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Pažymėtina, kad ir LVAT, priimdamas 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimą, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas pareiškėjo naudai priteisė po lygiai.

Vertinant Administracijos atskirojo skundo argumentus dėl to, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis nemotyvuota, pirmiausia pažymėtina, kad vien tam tikrų argumentų neaptarimas teismo procesiniame dokumente, savaime negali būti tapatinamas su motyvų nebuvimu teismo procesiniame sprendime apskritai. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamoje nutartyje išdėstė Administracijos atsiliepimo į prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas argumentus, aptarė aktualias ABTĮ nuostatas bei teismų praktiką dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisės normas pritaikė tinkamai bei teisingai tarp atsakovų paskirstė bylinėjimosi išlaidas, pareiškėjo patirtas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Vien tai, kad proceso šalis nesutinka su teismo motyvais, nesudaro pagrindo laikyti, jog priimta nutartis yra nemotyvuota ir neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisėtai ir pagrįstai priteisė iš atsakovo Administracijos pareiškėjo naudai 424,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teismas tinkamai taikė ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą tarp administracinės bylos šalių bei nenukrypo nuo suformuotos LVAT praktikos. Todėl atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė