2018-10-17 Nr. AB-18667-3-62-3-00211-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2404-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00211-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. I. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. I. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. balandžio 7 d. atliko bausmę Alytaus PN bendrabučio tipo gyvenamosios patalpose (būriuose Nr. 16, 21) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Dėl kalinimo sąlygų kamerų tipo patalpose pareiškėjas buvo pateikęs skundą teismui kitoje byloje, todėl ginčo dėl bausmės atlikimo sąlygų neatitikimo teisės aktuose nurodytiems reikalavimams kamerų tipo patalpose šioje byloje nekėlė. Pareiškėjas pažymėjo, kad kameros plotas buvo labai mažas, jį dar labiau mažino buvę baldai. Patalpose buvo drėgna, veisėsi pelėsis, luposi dažai, trūko spintelių daiktams susidėti. Akcentavo, kad visuose būriuose buvo dviejų aukštų lovos, jos buvo senos, spyruoklinės, todėl jam skaudėjo stuburą (pareiškėjas yra anksčiau turėjęs stuburo traumą), nebuvo laiptelių užlipti į lovų antrą aukštą. Dėl tokių atsakovo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą – didžiulį ilgalaikį psichologinį sukrėtimą, susirgo depresija, tapo apatiškas žmonėms ir aplinkai, taip pat tapo uždaras, pradėjo bijoti žmonių, negalėjo normaliai išsimiegoti.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta teisės aktuose numatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Be to, reikšminga aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, reikia išskaičiuoti baldus, kadangi to teisės aktai nenumato. Pažymėjo, kad pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Jeigu pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtoje kameroje ar būryje, jis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsniu, galėjo per 1 mėn. apskųsti pareigūnų veiksmus ar sprendimus (pavyzdžiui, Nuteistųjų skirstymo komisijos sprendimą perkelti jį į kitą kamerą), arba kreiptis į administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų, tačiau šia savo teise nei karto nepasinaudojo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Alytaus sveikatos priežiūros tarnybą dėl miego sutrikimų nutraukus narkotikų vartojimą, hipertoninės ligos, tačiau pareiškėjas yra 10 kartų tikrintas dėl narkotikų vartojimo ir visais kartais narkotikų testas buvo teigiamas, todėl pareiškėjo argumentus dėl pablogėjusios sveikatos dėl netinkamų laikymo sąlygų Alytaus PN atsakovas laikė nepagrįstais. Be to, pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip jis yra apskaičiuotas.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo R. I. skundą atmetė.

6. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. balandžio 7 d.) teisė į minimalaus ploto normą buvo užtikrinta.

7. Dėl higienos reikalavimų pažeidimų teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus PN bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo apgyvendintas ginčo laikotarpiu, netinkamos ventiliacijos, buvusio pelėsio, atsilupusių dažų, inventoriaus (spintelių) trūkumo. Taip pat į bylą nebuvo pateikta Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų ventiliacijos, buvusio pelėsio, atsilupusių dažų, inventoriaus (spintelių) trūkumo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Taip pat teismas nenustatė, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (ventiliacijos, buvusio pelėsio, atsilupusių dažų, inventoriaus (spintelių) trūkumo) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginius laikė nepagrįstais.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nenumatyta, jog kamerose prie dviejų aukštų lovų turi būti įrengtos kopėtėlės ar laipteliai. Atsakovo pateikti duomenys patvirtino, jog visuose būriuose, kuriuose pareiškėjas buvo paskirtas, ginčo laikotarpiu lovų išdėstymas (vieno ar dviejų aukštų) nesikeitė. Ginčo laikotarpiu 16 būrio 1 miegamajame buvo vieno aukšto lovos, 17 būrio 1 miegamajame buvo dviejų aukštų lovos, 21 būrio 4 miegamajame buvo vieno aukšto lovos (b. l. 102). Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl lovos remonto ar pakeitimo kita, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog nebuvo pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, todėl pareiškėjo argumentus atmetė.

9. Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į Alytaus PN Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl hipertoninės ligos sekimo ir gydymo, nuo 2008 metų buvo tikrintas dėl narkotikų vartojimo (10 kartų rastas vartojęs narkotikus), dėl narkotikų vartojimo 2016 m. birželio mėn. užsikrėtė ŽIV, keletą kartų kreipėsi dėl miego sutrikimų ir abstinencijos nutraukus narkotikų vartojimą, 2016 m. birželio 27 d. siūlyta vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę psichiatro konsultacijai, bet pareiškėjas nesutiko ir nevyko (b. l. 45–46), todėl, teismo vertinimu, byloje nebuvo jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

10. Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo R. I. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 11. Pareiškėjas R. I. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą sprendimą. Pareiškėjo nuomone, teismas turėjo taikyti europietišką standartą – skaičiuodamas vienam asmeniui tekusį plotą, išskaičiuoti baldus ir sanitarinį mazgą. Be to, pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos teise, nors ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai. Pareiškėjas pažymi, jog Alytaus PN nepateikė duomenų, kiek asmenų buvo laikoma pataisos namuose. Teigia, jog būdamas Alytaus PN užsikrėtė ŽIV ir hepatitu C. Jeigu būtų užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, pareiškėjas nebūtų susirgęs šiomis ligomis.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

14. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog jam buvo padaryta žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis pasireiškė. Pareiškėjas remiasi tik abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį už kalinimą Alytaus pataisos namuose nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. balandžio 7 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

16. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. tik dėl argumentų, kuriais pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė europietiško standarto – skaičiuodamas vienam asmeniui tekusį plotą, turėjo išskaičiuoti baldus ir sanitarinį mazgą, be to, teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika.

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

18. Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo kalėjimu Alytaus PN nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. balandžio 7 d., teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punkte nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minimalios ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013; 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad Alytaus PN pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

19. Remdamasis bylos duomenims, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrabučio tipo patalpose pareiškėjui buvo užtikrintas ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui gyvenamųjų patalpų plotas, t. y. nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. gegužės 12 d., nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 16 būrio 5 miegamąjį, kurio plotas 45,10 kv. m, jame įrengta 14 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,22 kv. m; nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d., nuo 2015 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d., nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2015 m. spalio 15 d. ir nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. lapkričio 4 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 17 būrio 1 miegamąjį, kurio plotas 34,15 kv. m, jame įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,26 kv. m; nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2015 m. gruodžio 8 d., nuo 2016 m. sausio 20 d. iki 2016 m. vasario 9 d. ir nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. balandžio 7 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 24 būrio 4 miegamąjį, kurio plotas 24,80 kv. m, jame įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,13 kv. m (b. l. 10–11). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Alytaus PN atsiliepime į skundą nurodytus duomenis (b. l. 10–11), taip pat Alytaus PN pažymas dėl nuteistojo R. I. ir kitus duomenis (b. l. 78), su nustatytomis aplinkybėmis sutinka. Taigi ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. balandžio 7 d. Alytaus PN nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kad jam bendrabučio tipo patalpose tektų ne mažiau nei 3,1 kv. m gyvenamojo ploto.

20. Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,1 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

21. Kiek tai susiję su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal šioje teismo nutartyje nurodytą subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

22. Pagal minėtą subsidiarumo doktriną, pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi, pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją).

23. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. I. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė