2025-03-19 Nr. AB-4886-3-61-3-07639-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-296-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07639-2024-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. A. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. sausio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2024 m. gruodžio 13 d. faktinių duomenų patikrinimo aktą Nr. FAK-1825 (toliau – ir Aktas), ir 2018 m. lapkričio 9 d. surašytą privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius PNSSP-100-181109-00133 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) pripažinti kaip įvykdytą.

II. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. sausio 2 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, jog pareiškėjas teismui skundžia Aktą bei nurodo, kad surašytą Privalomąjį nurodymą yra įvykdęs. Teigė, jog Aktu prašoma gyvenamąjį namą sumažinti iki Valstybės įmonės registrų centro (toliau – ir Registrų centras) nurodytų matmenų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) ir Planavimo sąlygų, prisijungimo sąlygų, specialiųjų reikalavimų ir statybą leidžiančių dokumentų išdavimo tvarkos ir teisėtumo tikrinimo aprašo, patvirtintu Inspekcijos viršininko 2011 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 1V-17 nuostatomis, teismas sprendė, kad Inspekcijos parengtas Aktas yra tarpinis dokumentas ir konkrečių teisių ir pareigų nesukuria, o tam, kad būtų sukurtos tam tikros prievolės tretiesiems asmenims, Inspekcijos pareigūnai turi atlikti papildomus veiksmus (išduoti privalomą nurodymą, inicijuoti kreipimąsi į teismą, inicijuoti administracinio nusižengimo teiseną dėl administracinės nuobaudos skyrimo).

Teismas, įvertinęs Akto turinį, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Inspekcijos pareigūnas, atlikęs patikrinimą, konstatavo tam tikras aplinkybes dėl nustatytų pažeidimų, tačiau Aktu pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimtas joks konkretus sprendimas, jam nebuvo nustatytos jokios teisės ar pareigos, t. y. pareiškėjui nesukuriamos jokios teisinės pasekmės. Aktas yra konstatuojamojo, informacinio pobūdžio dokumentas ir konkrečiai pareiškėjui teisinių pasekmių nesukuria. Akte nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų) pareiškėjui, jais nėra keičiamas pareiškėjo teisių ir pareigų turinys, todėl teismas atsisakė priimti skundą.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. sausio 2 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas skunde pakartoja bylos faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nutarties esmę, ir nurodo, kad ji yra ydinga, todėl turi būti panaikinta.

Pareiškėjas paaiškina, kad Inspekcija 2018 m. lapkričio 9 d. surašė savavališkos statybos aktus Nr. SSA-100-181109-00137 ir Nr. SSA- 100-181109-00138 (toliau – ir Savavališkos statybos aktai), kurie buvo apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui bei bendrosios kompetencijos teismui. Tačiau nei vienas iš teismų neatkreipė dėmesio į Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą, kuriame nurodyta, kad remiantis 1990 m. duomenimis, namas nebaigtas statyti ir statybos baigtumas 71 proc., nors išrašai teismams buvo pateikti. Pareiškėjo nuomone, Inspekcijos 2018 m. lapkričio 9 d. surašyti Savavališkos statybos aktai ir Vilniaus miesto savivaldybės atsisakymas derinti projektą yra neteisėti, nes pastatus reikalaujama sumažinti iki 71 proc. baigtumo, pažeidžiant pareiškėjo teisę rekonstruoti statinį iki 100 proc. baigtumo. Taip pat neteisingai įvardijamas statinys, t. y statinys (dviaukštis gyvenamasis namas) iki 80 kv. m. su palėpe, kuri statybos inspekcijos nurodoma, kaip gyvenamoji patalpa, nors ten nėra komunikacijų, o yra šlaitinio namo stogo sudedamoji dalis, kuriam rekonstruoti po gaisro, projektas nebuvo reikalingas. Minėtuose aktuose nurodyta – namo rekonstrukcija.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą, nes šie dokumentai suinteresuotiems asmenims materialinių teisinių pasekmių nesukelia ir atitinkamai negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, administracinis teismas gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pareiškėjo vertinimu, toks pirmosios instancijos teismo argumentas, pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus, nes reikalaujama nugriauti namą ir jį sumažinti iki 71 proc. baigtumo, neatsižvelgiant į tai, kad po gaisro namo konstrukcijos yra sutvirtintos, o pradėjus jas judinti kyla grėsmė viso statinio / namo griūčiai.

Pareiškėjas teigia, kad vykdymo procesas neužbaigtas. Paaiškina, jog nagrinėjant antstolės reikalavimą bausti jį už Inspekcijos nurodymų nevykdymą, Inspekcijos atstovas nurodė, kad pareiškėjas turi teisę derinti projektą, tačiau neatsižvelgė į tai, kad yra įsiteisėjęs bendrosios kompetencijos teismo sprendimas, užkertantis kelią pareiškėjui derinti projektą be kaimynų sutikimo.

Pareiškėjas nurodo, kad Inspekcija pripažino, jog reikalaujama sumažinti statinius iki 71 proc. baigtumo, tačiau nepaaiškino ir neatsakė, kodėl ne iki 100 proc. baigtumo, nepaaiškino dėl galimos statinio griūties, o argumentavo tuo, kad neprieštarauja, jog pareiškėjas derintų projektą, nors ir žino, kad rekonstrukcijos projekto derinimas buvo atmestas dėl bendrosios kompetencijos teismo sprendimo. Pažymi, kad gretimo žemės sklypo savininkai atsisako duoti sutikimą. Pareiškėjo nuomone, teismai neišsiaiškino, kodėl Inspekcija 2018 m. surašytais aktais reikalauja kad jis statinį sumažintų iki 71 proc. baigtumo ir tokiu būdu pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus į baigtą statybą.

Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo argumentas, kad ginčijamas Aktas nesukelia jam teisinių pasekmių ir nepakeičia jo teisių ir pareigų, yra šališkas, nes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui užkirstas kelias derinti projektą ir reikalaujama sumažinti gyvenamąjį namą iki neužbaigtos statybos 71 proc. (buvusios iki 1990 m.). Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Akte yra viešojo administravimo subjekto patvarkymas (įpareigojimas) jam, kuriuo keičiamas jo teisių ir pareigų turinys, be to, reikalaujama toliau griauti gyvenamąjį namą iki 71 proc., neatsižvelgiant į pasekmes, taip pat pažeidžiama pareiškėjo teisė į statinio – gyvenamojo namo baigtumą. Pareiškėjo nuomone, teismai nagrinėdami skundus (ieškinius) buvo šališki, gindami tik viešąjį interesą ir neįvertindami valstybinių institucijų neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) nuostatomis, nurodo, kad vienas iš kartu su prašymu išduoti statybos leidimą privalomų pateikti dokumentų, yra besiribojančių žemės sklypų savininkų sutikimas. Pareiškėjo įsitikinimu, savavališkas statybas įstatymų leidėjas pirmiausia sieja su statyba neturint statybos leidimo ar kito privalomojo dokumento. Tačiau Statybos įstatymas įtvirtina keletą išimčių, kada statybos leidimas ar kiti privalomi dokumentai nėra reikalingi, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas ginčus dėl atitinkamo statinio statybos pripažinimo savavališku, kiekvieną kartą vertina, ar konkretiems statybos darbams statybos leidimas buvo reikalingas. Pareiškėjo vertinimu, jam statybos leidimas nebuvo reikalingas, nes jis rekonstravo apdegusį nesudėtingą pastatą dar iki 2007 m., kuris buvo pastatytas rėžiniame žemės sklype perimetriniu užstatymu.

Pareiškėjas akcentuoja, kad įvykdė Inspekcijos nurodymą ir sumažino aukštingumą statinių: katilinės iki įstatyme nurodytų aukščio normų, taip pat nugriovė prieangį. Tačiau Inspekcija šlaitinio stogo konstrukciją, kurioje yra negyvenama palėpė, laiko gyvenamąją patalpa, ir nurodo, kad padidintas namo ilgis. Tačiau nenurodo, kokiais duomenimis remiantis daroma tokia išvada. Pareiškėjui nėra aišku, kodėl reikalaujama, kad jis statinį sumažintų iki neužbaigtų duomenų, jei pagal Registro centro išrašą, namo statybos baigtumas iki gaisro buvo 71 proc.

Pareiškėjas teigia, kad savavališkos statybos akto paskirtis ir jo santykis su įpareigojimu pašalinti savavališkos statybos padarinius yra du skirtingi teisės aktai. Vadovaudamasis Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas pažymi, jog savavališkos statybos akto surašymo ir savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūros yra aiškiai atskirtos. Savavališkos statybos akto pagrindinė paskirtis yra užfiksuoti savavališkos statybos faktą, o savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūros atliekamos ir konkrečios šių padarinių šalinimo priemonės (įpareigojimai statytojui) nustatomos po savavališkos statybos akto surašymo. Pareiškėjo nuomone, savavališkos statybos aktais suinteresuotas asmuo užfiksavo savavališkos statybos faktą. Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo buvo priimti kiti aktai, taip pat ir Aktas, kuriuo buvo reikalaujama, kad pastatas / gyvenamasis namas būtų sumažintas iki matmenų buvusių iki 1990 m., t. y. iki gaisro, kurio statybos baigtumas buvo 71 proc. Pareiškėjui toks statybos inspekcijos reikalavimas nėra suprantamas. Be kita ko, kyla klausimas ir dėl Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos / rekonstrukcijos padarinius mažinant statinį / gyvenamąjį namą iki neužbaigtos statybos 71 proc., t. y. iki 1990 m. įregistruotų Registrų centro duomenų, teisėtumo.

Pareiškėjo teigimu, atsisakant priimti ir nagrinėti jo skundą paliekamas galioti neteisėtas Inspekcijos reikalavimas bei pažeidžiamos jo teisės į užbaigto statinio / gyvenamojo namo registravimą. Akcentuoja, kad prieš pradėdamas rekonstruoti pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį apdegusį gyvenamąjį namą, jis kreipėsi į Inspekciją, kurioje buvo nurodyta, kad tai nesudėtingas statinys ir jam nereikalingas projektas. Pareiškėjas rekonstrukcijos darbus pradėjo ir baigė 2007 m. Tačiau jis negalėjo įregistruoti rekonstruoto statinio, nes žemė, kurioje buvo reikalaujama mažinti gyvenamąjį namą, priklausė pareiškėjo motinai, kuri atsisakė dalinti sklypą. Kol pareiškėjas susitvarkė žemės nuosavybės klausimus ir atvyko įregistruoti statinį, praėjo nemažai laiko. Tuomet iš pareiškėjo buvo pareikalauta projekto ir statybos leidimo, apie tai buvo informuota Inspekcija. Pareiškėjo vertinimu, tai nebuvo savavališka statyba / rekonstrukcija, nes pagal tuo metu, t. y. iki 2007 m., galiojusį Statybos įstatymą, paprastam statiniui nebuvo reikalingas projektas ir leidimas. Todėl pareiškėjas nepadarė jokių Statybos įstatymo pažeidimų.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Aktas, kuriuo reikalaujama, kad pastatas / gyvenamasis namas būtų sumažintas iki matmenų buvusių iki 1990 m., t. y. iki gaisro, yra neteisėtas ir pažeidžiantis jo teisę į statybą / rekonstrukciją bei jos užbaigimo registraciją Registrų centre.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjimo dalykas – Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. sausio 2 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad Aktas yra konstatuojamojo, informacinio pobūdžio dokumentas, pareiškėjui nesukeliantis teisinių pasekmių, atsisakė priimti jo skundą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad ji yra ydinga, šališka, pažeidžianti jo teises ir teisėtus interesus, priimta neišsiaiškinus visų ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių, neįvertinant valstybinių institucijų neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu. Tvirtina, jog Akte yra viešojo administravimo subjekto patvarkymas (įpareigojimas) pareiškėjui, kuriuo keičiamas jo teisių ir pareigų turinys, be to, pareiškėjas nepadarė jokių Statybos įstatymo pažeidimų.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, jog ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakanka subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1260/2012). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas, prieš imdamasis nagrinėti bylą iš esmės, turi atskleisti, kokių teisiškai reikšmingų pasekmių, ginant savo pažeistas teises ir interesus, siekia pareiškėjas, kokia apimtimi pareiškėjo teisės ir interesai yra įtakojami skundžiamo akto ar institucijos atliekamų veiksmų, kaip jie pakistų reikalavimų tenkinimo atveju. Taigi teismas, iš esmės siekdamas tinkamai išnagrinėti bylą, taip pat privalo atskleisti asmens materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2453-525/2021).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pagal kurį atsisakoma priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka, yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-18-662/2021). Dėl to skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015).

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamo akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada, ar dėl akto gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-492/2020).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Bylos duomenimis 2018 m. lapkričio 9 d. Inspekcija pareiškėjui surašė Savavališkos statybos aktus ir Privalomąjį nurodymą. Iš byloje pateikto Privalomojo nurodymo turinio matyti, kad Inspekcija, atlikusi Privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimą, padarė išvadą, jog Privalomasis nurodymas neįvykdytas, nes statinys – gyvenamasis namas, kuriam surašytas Savavališkos statybos aktas Nr. SSA-100-181109-00137, yra neatstatytas iki kadastrinių matavimų byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytų matmenų (ilgio, pločio, aukščio). Inspekcija 2024 m. gruodžio 11 d., pagal 2024 m. lapkričio 28 d. dokumentų valdymo sistemoje DBSIS gautą teismo šaukimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir teismo nutartyje prašomas užfiksuoti faktines aplinkybes, atlikusi Privalomojo nurodymo patikrinimą Akte, be kita ko, pažymėjo, kad iki Privalomajame nurodyme nustatyto termino pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. iki 2019 m. gegužės 9 d., darbai nebuvo atlikti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui skundžia Aktą, kuriuo patikrinta kaip įgyvendinti Privalomajame nurodyme nustatyti reikalavimai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas. Tačiau šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011).

Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad statybos valstybinę priežiūrą atlieka Inspekcija. Statybos valstybinė priežiūra apima: 1) prisijungimo sąlygų ir specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų išdavimo terminų laikymosi priežiūrą, išduotų prisijungimo sąlygų ir (ar) specialiųjų reikalavimų teisėtumo tikrinimą; 2) statybą leidžiančių dokumentų teisėtumo tikrinimą; 3) statybos dalyvių veiksmų atitikties statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams tikrinimą; 4) statybos vykdymo teisėtumo tikrinimą; 5) privalomųjų nurodymų pateikti reikalingą informaciją, dokumentus, pašalinti patikrinimų metu nustatytus teisės aktų pažeidimus teikimą; 6) statybos užbaigimo procedūros organizavimą; 7) šiame skirsnyje nurodytų dokumentų išdavimą; 8) statomų statinių avarijų tyrimą; 9) asmenų prašymų, skundų dėl statybos proceso nagrinėjimą; 10) konsultacijų ir metodinės pagalbos dėl statybos proceso teikimą ir kitus prevencinius veiksmus, kuriais siekiama mažinti pažeidimų vykdant statybą: teisės aktų analizę, informacijos apie teisės aktų taikymą vertinimą ir viešinimą, prevencinius patikrinimus; 11) pranešimų apie statybos pradžią tikrinimą; 12) pažymų apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių teisėtumo tikrinimą; 13) kitus šiame įstatyme ir kituose statybos valstybinę priežiūrą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus su statybos valstybine priežiūra susijusius Inspekcijos veiksmus (Įstatymo 7 str. 2 d.). Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad statybos patikrinimo metu nustačius, kad statyba vykdoma savavališkai, atliekami šio įstatymo 14 straipsnyje nurodyti su savavališkos statybos padarinių šalinimu susiję veiksmai. Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad Inspekcijos pareigūnas, nustatęs, kad statyba yra savavališka, surašo savavališkos statybos aktą. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Inspekcijos pareigūnas per 10 darbo dienų nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos pateikia šio straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinių duomenų patikrinimas vietoje yra viena iš duomenų fiksavimo priemonių ir pagal savo paskirtį bei teisinę reikšmę jis negali būti pripažintas savarankišku ir pakankamu pagrindu atsakomybei taikyti. Tai tik administracinės procedūros dalis, o ne savarankiškas juridinę reikšmę turintis aktas (veiksmas). Nurodytos Įstatymo nuostatos patvirtina, kad, patikrinimo metu nustačius pažeidimų, yra imamasi Įstatyme nurodytų veiksmų dėl jų šalinimo, atsakomybės taikymo, kompetentingų asmenų informavimo ir kitų, priimami su tuo susiję sprendimai. Taigi, net minėtos procedūros metu surašytas faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas negali būti laikomas individualiu teisės aktu, priimtu pareiškėjo atžvilgiu, kadangi jis tiesiogiai pareiškėjui teisinių pasekmių nesukėlė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Akto turinį bei atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Aktas yra konstatuojamojo, informacinio pobūdžio dokumentas ir konkrečiai pareiškėjui teisinių pasekmių nesukuria. Akte nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų) pareiškėjui, jais nėra keičiamas pareiškėjo teisių ir pareigų turinys. Toks administracinis aktas pats savaime negali pareiškėjui sukelti kokių nors teisinių pasekmių. Pareiškėjo keliamas ginčas dėl Akto, kaip konstatuojamojo ir informacinio pobūdžio akto, iš esmės tik ginčas dėl fakto, bet ne dėl teisės, todėl Aktas negali būti bylos nagrinėjimo dalykas, o argumentai dėl šio administracinio Akto gali būti panaudoti ginčijant teisines pasekmes, kurios atsirastų jų pagrindu.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas yra atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. A. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. sausio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis