2017-05-04 Nr. AB-9609-3-61-3-01623-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-293-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01623-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. R. (toliau – ir pareiškėja) padavė teismui skundą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2015 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-2231 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

Nurodė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 81 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, kad pirmiausiai mokesčių administratorius turėjo priimti sprendimą, kuriame būtų nurodytos sumos, kurias privalo sumokėti mokesčių mokėtojas. Tačiau mokesčių administratorius iš karto priėmė sprendimą dėl priverstinio išieškojimo. Pareiškėja tvirtino, kad iš skundžiamo sprendimo nematyti, kokiu pagrindu pareiškėjai kilo mokestinės prievolės, paskirtos baudos.

Atsakovas VMI atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko.

Nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 27 d. buvo priimtas VMI sprendimas Nr. (4.65)-FR0682-525, kuriame buvo nuspręsta patvirtinti 2014 m. birželio 12 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-446, kuriuo papildomai apskaičiuotas 420 007 Lt gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM) ir 37 006 LT privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSD įmokos), taip pat apskaičiuota 205 265 Lt GPM delspinigių, skirta 126 002 Lt GPM bauda, 11 102 Lt PSD įmokų bauda, 17 217 Lt PSD įmokų delspinigių. Pareiškėjai buvo išaiškinta sprendimo apskundimo tvarka. Pareiškėja apskundimo teise nepasinaudojo. VMI viešo paskelbimo būdu įteikė pareiškėjai dokumentus (sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos atžvilgiu vyko mokestinis patikrinimas, surašytas 2014 m. birželio 12 d. patikrinimo aktas Nr. (4.65)-FR0680-446, nurodyti dokumentai pareiškėjai įteikti taip, kaip tai numato MAĮ nuostatos (MAĮ 164 str. 5 d.), t. y. nepavykus registruotas pašto siuntas įteikti pareiškėjai, viešai paskelbta, kad pareiškėja turi galimybę tuos aktus tiesiogiai gauti VMI. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas taip pat darė išvadą, kad pareiškėjai buvo žinoma, jog jos atžvilgiu atliekamas mokestinis patikrinimas, ir taip pat turėjo būti žinoma, kokiu pagrindu išieškoma mokestinė nepriemoka.

Teismas nurodė, kad Vilniaus AVMI 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendime Nr. (4.65)-FR0682-525 ir yra pateiktas pasiūlymas sumokėti sprendime nurodytas sumas per 20 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Pareiškėja šio sprendimo neskundė, todėl, sprendimui įsiteisėjus, liko galioti nurodytas jame raginimas.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka teisės aktų reikalavimus, keliamus tokio pobūdžio akto formai ir turiniui, todėl negali būti panaikintas.

III. Pareiškėja S. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišklausęs pareiškėjos, mano, kad tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjos teisė į teisminę gynybą – pareiškėjos atstovė į bylą atvykti negalėjo dėl kito posėdžio Kauno mieste, apie tai iš anksto informavo teismą. Taip pat pabrėžia, kad, neišklausydamas pareiškėjos, teismas apribojo pareiškėjos teisę į skundo dalyko ir pagrindo keitimą, kadangi pareiškėja apie atliktą mokestinį patikrinimą ir įsiteisėjusį patikrinimo aktą nieko nežinojo. Pareiškėja pažymi, kad jau kurį laiką negyvena Lietuvoje.

Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Akcentuoja, kad šaukimas į teismo posėdį buvo įteiktas tinkamai, o pati pareiškėja nėra pakankamai atidi ir rūpestinga bei nesidomi bylos eiga. Atsakovo tvirtinimu, pareiškėja negalėjo nežinoti apie vykusį mokestinį patikrinimą, kadangi buvo kviečiama atsiimti pranešimą apie mokestinį patikrinimą. Atsakovas taip pat kartoja argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. vasario 4 d. sprendimo Nr. (23.31-08)-320A-2231, kuriuo buvo nuspręsta iš pareiškėjos turto išieškoti 240236,96 Eur dydžio mokestinę nepriemoką.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. rugpjūčio 27 d. priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-FR0682-525, kuriuo priskaičiavo pareiškėjai į biudžetą sumokėti 420007 Lt gyventojų pajamų mokestį, šio mokesčio 205265 Lt delspinigius, 126002 Lt baudą ir 37006 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų, šių įmokų 17217 Lt delspinigius, 11102 Lt baudą (b. l. 63-70). Šis sprendimas teisės aktų nustatyta tvarka nėra užginčytas ir šiuo metu yra įsiteisėjęs.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 dalies ir 105 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir to paties straipsnio 2 dalies nuostatas mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, kai pastarasis per 20 dienų nuo sprendimo, kuriuo jam buvo apskaičiuotas mokestis (mokesčiai) įteikimo jam dienos nesumoka šių mokesčių.

Byloje nustatyta, kad minėtas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas, pareiškėjai buvo įteiktas 2014 m. spalio 9 d. viešo paskelbimo būdu pagal Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovui nuo 2014 m. spalio 9 d. atsirado teisinės prielaidos bei sąlygos priimti sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjos vienu iš priverstinių būdų, kurie yra numatyti Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnyje.

Iš byloje ginčijamo sprendimo matyti, kad atsakovo pasirinktas mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjos būdas atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad atsakovo priimtas 2015 m. vasario 4 d. sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta iš pareiškėjos turto išieškoti 240236,96 Eur dydžio mokestinę nepriemoką, yra atitinkantis teisės aktų reikalavimus, todėl priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmetami.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėja šioje byloje ginčijamo sprendimo neteisėtumą iš esmės sieja su neteisėtu Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo priėmimu bei jo nuorašo jai įteikimu. Tačiau, kaip minėta, šis Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas yra įsiteisėjęs, ir pareiškėja reikalavimo dėl jo panaikinimo teismui nėra pateikusi.

Visa tai lemia, kad klausimų dėl šio Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo kėlimas, negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku. Dėl ko ir tie apeliacinio skundo argumentai, kurie yra susiję su Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu, nesudaro šios bylos nagrinėjimo.

Šiuo atveju pareiškėja nesutikdama su Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu, gali nustatyta tvarka inicijuoti mokestinį ginčą, prašydama atitinkamą instituciją, kuri nagrinėtų šį ginčą, atnaujinti terminą šiam sprendimui apskųsti.

Nepagrįsti ir tie apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad pirmosios instancijos teismas esminiai pažeidė procesinių teisės normų reikalavimus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje (2012 12 20 įstatymo Nr. XII-73 redakcija) nustatyta, kad „Proceso dalyviai ir atstovai privalo pranešti teismui apie savo adreso, elektroninio pašto adreso, telefono, fakso numerių ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresų pasikeitimą bylos proceso metu. Jeigu tokio pranešimo nėra, šaukimas siunčiamas paskutiniu teismui žinomu adresu (elektroninio pašto ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresu) arba oficialiai deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ar į buveinę ir laikomas įteiktu, nors adresatas tuo adresu nebegyventų ar būtų pakeitęs savo buveinę (elektroninio pašto ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresą).“

Iš bylos matyti, kad pareiškėjai teismo pranešimas apie teismo posėdį, įvyksiantį 2015 m. lapkričio 16 d. buvo siunčiamas adresu, kuris yra nurodytas jos skunde teismui – (duomenys neskelbiami), tačiau grįžo neįteiktas, nes jo pareiškėja neatsiėmė pašte (b. l. 92). Kaip nurodoma apeliaciniame skunde, pareiškėja jau kuris laikas yra išvykusi iš Lietuvos. Byloje duomenų, kur šiuo metu gyvena pareiškėja nėra, tokių duomenų teismui nepateikė nei pati pareiškėja, nei jos atstovė.

Visa tai lemia, kad pareiškėjai išsiųstas pranešimas paskutiniu jos žinomu adresu, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 77 straipsnio 1 dalies nuostatas, laikytinas jai įteiktu. Dėl ko priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Iš bylos taip pat matyti, kad pareiškėjos atstovei apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai, tačiau atstovė į teismo posėdį neatvyko, tai motyvuodama užimtumu kitoje byloje.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjos atstovei apie įvyksiantį 2015 m. lapkričio 16 d. teismo posėdį buvo pranešta 2015 m. spalio 19 d. (b. l. 89).

Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2-8.-9355-540/2015, kurioje pareiškėjos atstovė 2015 m. lapkričio 16 d. dalyvavo Kauno m. apylinkės teismo posėdyje, šiame teisme buvo gauta, o tuo pačiu ir pradėta tik 2015 m. lapkričio 12 d., t. y., žymiai vėliau nei pareiškėjos atstovei tapo žinoma (2015 m. spalio 19 d.) apie teismo posėdį, kuris tą pačią dieną turėjo įvykti Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Lietuvos advokatų etikos kodekso 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Advokatas neturi priimti pavedimo, kai žino, kad negali reikiamu laiku ir (ar) tinkamai jo atlikti dėl profesinės kompetencijos stokos, užimtumo ar kitų priežasčių. Jei pavedimui atlikti kliudančios priežastys paaiškėjo priėmus pavedimą, advokatas privalo nedelsdamas apie tai informuoti klientą.“

Šis reguliavimas reiškia, kad pareiškėjos atstovė, byloje nagrinėjamu atveju, tuo pačiu metu prisiimdama atstovauti kitą asmenį ir atsisakydama atstovauti pareiškėjos interesus, pažeidė Lietuvos advokatų etikos kodekso 10 straipsnio 4 dalies reikalavimus bei įsipareigojimus prieš pareiškėją, o tuo pačiu neveikė už greitą ir operatyvų bylos išnagrinėjimą.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje priėmė teisėtą, pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas