2021-11-17 Nr. BB-6205-1-06-1-00033-2013-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-129-689/2021

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00033-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.13;

2.1.7.3; 2.8.10

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Prano Kuconio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,

nuteistosios L. M. gynėjui advokatui Rolandui Mištautui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo L. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1891 straipsnio 1 dalį 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuoti L. M. nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. L. M. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 26 d. iki 2011 m. birželio 15 d. įgijo ir turi nuosavybės teise 692,10 MGL (89 973,56 Lt, arba 26 058,14 Eur), t. y. didesnės negu 500 MGL vertės, dydžio turtą, žinodama, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, būtent: nuo 2011 m. balandžio 26 d. nuosavybės teise turi miško ūkio paskirties 16,76 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 70 000 Lt (20 273,40 Eur) vertės, įsigytą pagal notariškai patvirtintą 2011 m. balandžio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp jos ir pardavėjos UAB „V“, į. k. (duomenys neskelbtini), kurį priėmė pagal sutartį nuo jos pasirašymo momento (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.398 straipsnis), ir, būdama pirkėja, už turtą pardavėjai sutarties patvirtinimo momentu sumokėjo 70 000 Lt (20 273,40 Eur) grynaisiais pinigais, kurie negalėjo būti teisėtos pajamos; nuo 2011 m. birželio 15 d. nuosavybės teise turi žemės ūkio paskirties 1,8747 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 20 000 Lt (5783,69 Eur) vertės, įsigytą pagal notariškai patvirtintą 2011 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp jos ir pardavėjo A. J. (A. J.), kurį priėmė pagal sutartį nuo jos pasirašymo momento (CK 6.398 straipsnis), ir, būdama pirkėja, už turtą pardavėjui sutarties patvirtinimo momentu sumokėjo 20 000 Lt (5783,69 Eur) grynaisiais pinigais, iš kurių 19 973,56 Lt (5784,74 Eur) negalėjo būti teisėtos pajamos. Taigi L. M. nuosavybės teise turi 2011 m. balandžio 26 d. ir 2011 m. birželio 15 d. įgytą 90 000 Lt (26 065,80 Eur) vertės turtą, iš kurio 89 973,56 Lt (26 058,14 Eur) negalėjo būti teisėtos pajamos, kadangi ji pati neturėjo pakankamai pajamų, gautų iš teisėtų šaltinių, sumokėti už nurodytą turtą.

2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2015 m. spalio 5 d. specialisto išvada (toliau – ir Specialisto išvada), kuri yra L. M. pateikto kaltinimo pagrindas, nėra patikimas L. M. kaltės įrodymas, nes yra neišsami (specialistui nebuvo pateikta visa medžiaga, nebuvo nurodytos visos reikšmingos aplinkybės). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad L. M. turėjo ir kitų pajamų, į kurias Specialisto išvadoje neatsižvelgta, t. y. kad iki 1994 m. L. M. turėjo 300 000 Lt ne banke laikomų lėšų; per 1998 m., 1999 m. iš vandens motociklo nuomos paslaugų gavo 200 000 Lt pajamų; 2001 m. pardavė butą ir gavo 92 000 Lt pajamų; 2011 m. pardavė juvelyrinius dirbinius ir meno vertybes ir gavo 250 000 Lt pajamų; taip pat konstatavęs, kad Specialisto išvadoje apskaičiuotos nepagrįstai didelės L. M. vartojimo išlaidos, kurios galėjo būti ir žymiai mažesnės, nusprendė, kad L. M. 2011 metais galėjo turėti pakankamai pajamų kaltinime nurodytam nekilnojamajam turtui įsigyti.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs L. M. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo L. M. buvo išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo, nustatyto BK 1891 straipsnio 1 dalyje, požymių, ir priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs 2015 m. spalio 5 d. specialisto išvados pagrįstumą, išanalizavęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus galimus L. M. pajamų šaltinius ir iš jų gautų pajamų pagrįstumą, padarė priešingą nei pirmosios instancijos teismas išvadą, kad L. M. laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 26 d. iki 2011 m. birželio 15 d. įgijo ir turi nuosavybės teise 692,10 MGL (89 973,56 Lt, arba 26 058,14 Eur), t. y. didesnės negu 500 MGL vertės, dydžio turtą, žinodama, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

III. Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistoji L. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. nuosprendį, kuriuo ji išteisinta pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį. Kasatorė skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, esmingai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus (tinkamai neįvertino visų proceso metu surinktų bylai teisingai išspręsti reikšmingų įrodymų), BPK 44 straipsnio 5 ir 6 dalių ir 301 straipsnio 1 dalies nuostatas (nuosprendį grindė prielaidomis, neištirtais teismo posėdyje įrodymais, įrodinėjimo naštą perkėlė kaltinamajai), BPK 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas (neatliko pareigos pašalinti iš bylos prieštaravimus, kuriuos nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. balandžio 29 d. nutartyje, ir neišdėstė aiškių motyvų), šie pažeidimai sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

4.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes neišanalizavo ir neatskleidė BK 1891 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymių, nepagrįstai nesivadovavo BK 190 straipsnio nuostatomis ir pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo įtvirtintą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nusikaltimo sudėtis yra vienintelis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas, todėl tuo atveju, jeigu veikoje trūksta bent vieno baudžiamajame įstatyme aprašyto nusikaltimo sudėties požymio, asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-362-693/2017, 2K-81-648/2018).

4.3. Kasaciniame skunde nurodomi BK 1891 straipsnio 1 dalies sudėties požymiai ir šios teisės normos aiškinimas bei taikymas teismų praktikoje ir teigiama, kad kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumo; įrodyti, kad asmuo turėjo turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, jog tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra kaltinančios šalies pareiga; nusikaltimo sudėties buvimas šios kategorijos bylose teismui neturi kelti abejonių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48/2014, 2K-P-93/2014, 2K-75/2014, 2K-P-100-222/2015, 2K-P-169-222/2017, 2K-87-719/2019, 2K-147-697/2020 ir kt.).

4.4. Byloje nėra ginčo, kad kaltinime nurodytas turtas (du žemės sklypai) priklauso L. M. nuosavybės teise ir jis įsigytas po 2010 m. gruodžio 11 d., t. y. po BK 1891 straipsnio, nustatančio atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, įsigaliojimo, taip pat nėra ginčo ir dėl turto vertės – 90 000 Lt (26 065,80 Eur), kuri yra didesnė nei 500 MGL (18 830 Eur). Tačiau byloje nenustatyta, kad šis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Todėl L. M. veiksmuose nėra nusikaltimo, nustatyto BK 1891 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

4.5. Kasatorės nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktų ir įvertintų įrodymų visuma, teisingai taikė baudžiamojo įstatymo (BK 1891 ir 190 straipsnių) nuostatas ir priėmė teisėtą, pagrįstą ir motyvuotą išteisinamąjį nuosprendį. Skunde dėstomas pirmosios instancijos teismo pateiktas 2015 m. spalio 5 d. specialisto išvados, UAB „K“ konsultacinės išvados (toliau – Konsultacinė išvada) ir byloje surinktų rašytinių įrodymų vertinimas ir teigiama, kad šis teismas objektyviai, išsamiai ir nešališkai išanalizavo bei įvertino byloje surinktus duomenis ir pagrįstai konstatavo, kad L. M. 2011 metais galėjo turėti pakankamai pajamų kaltinime nurodytam nekilnojamajam turtui įsigyti. Pažymima, kad byloje nėra duomenų, jog L. M. darė kokią nors nusikalstamą veiką ar vykdė neteisėtą veiklą ir gavo ar turėjo neteisėtų pajamų BK 190 straipsnio prasme.

4.6. Apeliacinės instancijos teismas byloje atliko formalų įrodymų tyrimą ir neįvykdė nagrinėjamoje byloje priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutarties 15 punkte išdėstytų nurodymų, nepašalino prieštaravimų, kurie nustatyti tarp Specialisto išvados ir Konsultacinės išvados bei kitų byloje surinktų duomenų, neskyrė ekspertizės BPK 286 straipsnyje nustatyta tvarka, o pats ėmėsi eksperto vaidmens ir atliko neaiškius skaičiavimus, paremtus tik preliminarios Specialisto išvados dalimi (jos 5 priedu). Todėl apeliacinės instancijos teismo padarytos priešingos nei pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos ne visapusišku įrodymų ištyrimu ir jų vertinimu pagal BPK įtvirtintas taisykles, o vadovaujantis hipotetiškai iškeltomis prielaidomis. Šis teismas nesiėmė įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nevertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų; vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažino duomenų, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus, netinkamai išdėstė teisinius argumentus dėl ištirtų įrodymų vertinimo. Tokie pažeidimai pagal kasacinio teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-28-489/2016) yra esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimai, kurie, be kita ko, sudaro pagrindą abejoti teismo objektyvumu ir nešališkumu.

4.6.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 16 punkte nurodyta išvada, kad L. M. negalėjo gauti 200 000 Lt pajamų iš vandens motociklų nuomos, pagrįsta tik prielaidomis. Kasatorės teigimu, nuomos paslaugų veiklai nustatytos tvarkos nesilaikymas (patento neturėjimas ar techninės apžiūros nebuvimas) nepaneigia gautų pajamų fakto ir jų teisėtumo. L. M., užsiimdama komercine veikla, galėjo gauti ir gavo pajamų, nesilaikydama visų vandens motociklų ir kitų vandens pramogų nuomos verslui nustatytų taisyklių ir reikalavimų, tačiau šios aplinkybės neturi įtakos jai pareikštam kaltinimui.

4.6.2. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 17 punkte pripažino, kad L. M. iki 1994 m. ir iki 2003 m. gruodžio 31 d. galėjo turėti 300 000 Lt ne banke laikomų grynųjų pinigų. Tačiau atlikęs matematinius skaičiavimus, paremtus preliminarios Specialisto išvados selektyviai atrinkta dalimi (5 priedu), padarė bylos duomenų visuma nepagrįstą ir nesuprantamą išvadą, kad šių lėšų nepakanka 2011 m. turėtoms išlaidoms, susijusioms su kaltinime nurodyto nekilnojamojo turto įgijimu, pagrįsti.

4.6.3. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 18 punkte padarė subjektyvią išvadą, kad nepriklausomai nuo to, ar UAB „S“ grąžino L. M. 92 000 Lt ar ne, kaltinamosios ir jos gynėjų pateikti dokumentai rodo, kad ši suma, jei ir egzistavo, iki 2003 m. gruodžio 31 d. buvo išleista. Tokia teismo išvada paremta tik teismo nesuprantamais skaičiavimais ir preliminarios Specialisto išvados 5 priedo vertinimu.

4.6.4. Prielaidomis pagrįsta apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 19 punkte padaryta išvada dėl L. M. vartojimo išlaidų. Teismas realiai neanalizavo ir nevertino L. M. vartojimo išlaidų, o tik hipotetiškai ir preliminariai jas apskaičiavo pagal Specialisto išvadą ir jos 5 priedą, nurodydamas, kad šios išlaidos yra tokio dydžio, jog jų nepakaktų L. M. kaltinime nurodytam nekilnojamajam turtui įgyti net ir tuo atveju, jei L. M. nuo 1994 m. iki 2010 m. būtų turėjusi nulines vartojimo išlaidas ir apskritai nebūtų pirkusi poilsinės kelionės bei tokiu būdu būtų sutaupiusi 146 115,67 Lt.

4.6.5. Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendžio 20 punkte atlikęs nesuprantamus matematinius skaičiavimus, remdamasis lentelės Nr. 1 duomenimis, konstatavo, kad 2004–2010 m. pajamomis nepagrįstų išlaidų suma yra 985 610,90 Lt, tačiau toks skaičius nėra nurodytas teismo nurodytoje lentelėje Nr. 1, kuria grįsti apkaltinamojo nuosprendžio kategoriškai negalima.

4.6.6. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 22 punkte nurodyta išvada, kad L. M. negalėjo gauti 250 000 Lt pajamų iš paveldėto turto (juvelyrinių dirbinių, meno vertybių ir kt.) pardavimo, nes L. M. ir jos gynėjai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių tokio turto egzistavimą, o patikrinus šią versiją, 2005 m. balandžio 20 d. L. M. deklaracijoje nurodyti paveikslai, brangakmeniai, juvelyriniai dirbiniai ir kitas vertingas turtas neegzistavo, yra neteisėta ir nepagrįsta, padaryta pažeidžiant kaltinamojo procesines teises. Apeliacinės instancijos teismas aplinkybę, kad kaltinamoji nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog 2005 m. balandžio 20 d. deklaracijoje nurodytos vertybės, kurių suma 239 000 Lt, tikrai egzistavo, vertino kaip privalomą pareigą teikti papildomus įrodymus ir perkėlė įrodinėjimo naštą kaltinamajai, taip padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimus. Šiame kontekste pažymima, kad kaltinamoji, pasinaudodama savo procesinėmis teisėmis, apeliacinės instancijos teisme iš viso atsisakė duoti bet kokius parodymus ir neteikė jokių papildomų duomenų, vadovaudamasi teismų praktika, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutarties 17.4 punkte (byloje Nr. 2K-87-719/2019) nurodyta nuostata, kad kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumo; įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra prokuroro pareiga. Be to, apeliacinės instancijos teismas leido familiariai interpretuoti ir ironizuoti paveikslų autorių žinomumą ir jų pripažinimą, taip siekdamas sumenkinti turto vertę ir sukelti nepagrįstas abejones, kurias neteisėtai įvertino ne kaltinamojo naudai.

4.6.7. Apeliacinės instancijos teismas ypatingą dėmesį skyrė L. M. sandoriui su UAB „L“ analizei, tačiau, peržengdamas L. M. pareikšto kaltinimo ribas ir pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nuosprendžio 23.5 punkte padarė visiškai nepagrįstą ir prielaidomis paremtą išvadą, kad UAB „L“ negrąžino L. M. 3 248 400 Lt paskolos, nes UAB „L“ neturėjo tokių pajamų. Teismas, vertindamas bankrutavusio juridinio asmens UAB „L“ veiklos analizę ir padarydamas išvadą, kad UAB „L“ aptariamu laikotarpiu nevykdė veiklos, iš kurios būtų galėjusi gauti tiek pajamų, sprendė dėl į bylą neįtraukto asmens teisių ir pareigų, galinčių jam sukelti teisinių pasekmių, nors šis asmuo ir yra bankrutavęs. Be to, teismas neteisėtai iškraipė ir interpretavo faktines bylos aplinkybes, nurodydamas, kad realiai įvykę paskolos grąžinimo sandoriai nevyko.

4.6.8. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo taisykles, nuosprendžio 23.10 punkte konstatavo, jog dešimt laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 12 d. iki 2011 m. birželio 9 d. datuotų kasos išlaidų orderių (toliau – ir KIO), kuriuose nurodoma, kad iš UAB „L“ kasos L. M. grynaisiais išmokėta 3 248 400 Lt, kopijų negali būti pripažinta net ir formaliais apskaitos dokumentais, nes jie nėra originalai. Byloje nustatyta, kad visos į bylą pateiktos UAB „L“ kasos išlaidų orderių kopijos yra pasirašytos UAB „L“ direktoriaus A. B., kuris prisiekęs teismui tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme kategoriškai patvirtino savo parašo KIO autentiškumą ir paskolos grąžinimo L. M. faktą. Todėl teismo išvada, kad pateikti kasos išlaidų orderiai yra nepatvirtinti UAB „L“ vadovo ar įgalioto asmens, prieštarauja byloje nustatytam faktui.

4.6.9. L. M. galėjo neturėti jokių UAB „L“ paskolos grąžinimo dokumentų, nes, pagal 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 4, 5 punktus, pinigai fiziniam asmeniui, kuris nėra įmonės darbuotojas, išmokami pagal KIO, kuris lieka įmonėje. Teisės aktai nereikalauja išduoti pinigų gavėjui jokių dokumentų, patvirtinančių šį mokėjimą. Todėl iš L. M. negalima reikalauti ir tokio elgesio bei tokių įrodymų pateikimo, kurių nenustato norminiai aktai. Nepaisydama to, L. M. paprašė pateikti jai KIO kopijas, patvirtinančias paskolos grąžinimo faktą, jas išsaugojo ir pateikė į bylą, tačiau apeliacinės instancijos teismas vien tik formaliais pagrindais, šališkai atsisakė pateiktus duomenis pripažinti įrodymais ir juos įvertinti. Konsultacinę išvadą į bylą pateikęs specialistas P. Malinauskas patvirtino, kad į bylą pateiktuose KIO yra visi privalomi rekvizitai, kurių reikalaujama pagal Taisyklių 5, 6 punktus, todėl L. M. 2010–2011 m. pagal KIO UAB „L“ išmokėti 3 248 400 Lt turi būti pripažinti L. M. pajamomis. Apeliacinės instancijos teismas, reikalaudamas, kad L. M. pateiktų patvirtintas bankrutavusios ir jau likviduotos įmonės KIO kopijas, kurių nereikalauja net įstatymas, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes perkėlė įrodinėjimo pareigą kaltinamajai ir apribojo jos galimybę gintis bei neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 1891, 190 straipsnius).

4.6.10. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 23.11 punkte nurodyta išvada, kad UAB „L“ 2009–2011 m. laikotarpiu faktiškai jokios ūkinės veiklos nevykdė ir negavo pajamų bei neturėjo lėšų, kurių pakaktų L. M. 3 248 400 Lt skolai grąžinti, yra formali, neteisėta ir nepagrįsta, nes padaryta išeinant iš kaltinimo ribų ir paremta ne visais UAB „L“, kurios veikla šioje byloje nebuvo tiriama, apskaitos duomenimis, o tik tais fragmentais, kurie buvo pateikti teismui.

4.6.11. Nepagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio motyvai dėl UAB „L“ tariamo nemokumo. Vien tai, kad bankroto bylos nagrinėjimo metu teismas konstatavo, jog įmonė 2008 m., pagal balanso duomenis, buvo nemoki, savaime nereiškia, kad įmonė de facto (faktiškai) nevykdė veiklos, nes įmonė, būdama formaliai nemoki, realiai gali ilgai vykdyti veiklą, didinti arba mažinti įsiskolinimus kreditoriams. Byloje nepaneigti UAB „L“ buvusio direktoriaus paaiškinimai, kad jis tiksliai negali prisiminti, kokių pajamų įmonė gavo 2010–2011 m., ir kad visus mokėjimus atlikdavo grynaisiais pinigais. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad UAB „L“ 2009–2011 m. faktiškai jokios ūkinės veiklos nevykdė ir negavo pajamų bei neturėjo lėšų, kurių pakaktų L. M. 3 248 400 Lt skolai grąžinti.

4.6.12. Byloje nėra duomenų apie L. M. pajamų ar įsigyto turto ryšį su apeliacinės instancijos teismo paminėta baudžiamąja byla Nr. 1A-1/2014. Kasatorė nurodo, kad nors prieš ją ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tiriant jos sūnaus S. R. veiklą, tačiau kaltinime tokios aplinkybės nebuvo įrodinėjamos. L. M., kaip kaltinamoji, nuo tokių kaltinimų nesigynė, todėl teismas šiuo atveju pažeidė jos, kaip kaltinamosios, teisę žinoti, kuo yra kaltinama, ir tinkamai pasiruošti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Be to, nuosprendį grindė spėjimais ir neištirtais teismo posėdyje duomenimis (BPK 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimas).

4.7. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pirmiau išdėstytas nuostatas pažeidė, nes L. M. kaltę grindė vien tik prielaidomis ir abejonėmis, kurios turėjo būti vertinamos išimtinai L. M. naudai. Todėl apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistosios L. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).

7. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019).

8. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-102-788/2021 ir kt.). Tai reiškia, kad kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas ir pateikiamas jų savas vertinimas bei interpretavimas, prašoma atskirus įrodymus vertinti kitaip, jų pagrindu daryti kitokias išvadas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

9. Kasaciniame skunde daug argumentų skirta apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ginčijimui, įrodymų vertinimo ir teismo išvadų kritikai. Teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nevykdė kasacinio teismo nurodymų, teismo išvados dėl L. M. kaltumo pagrįstos ne patikimais bylos įrodymais, o prielaidomis. Nepaneigti L. M. tvirtinimai, kad ji turėjo teisėtų pajamų kaltinime nurodytiems žemės sklypams įsigyti (gavo 200 000 Lt pajamų iš vandens motociklų nuomos, paveldėjo 250 000 Lt vertės turtą, UAB „S“ grąžino 92 000 Lt, o UAB „L“ – 3 248 400 Lt paskolą ir pan.); kritikuojami teismo argumentai, nustatant ir vertinant L. M. pajamas ir išlaidas, pateikiama savita atskirų bylos duomenų (įrodymų) (2015 m. spalio 5 d. specialisto išvados, UAB „L“ kasos išlaidų orderių kopijų, liudytojo A. B. parodymų, rašytinių dokumentų ir kt.) vertinimo interpretacija, kuria remiantis teigiama, kad L. M. turėjo pakankamai teisėtų pajamų kaltinime nurodytam turtui įsigyti; byloje nėra duomenų, kad L. M. gavo pajamų iš neteisėtos veiklos; teismas, reikalaudamas, kad L. M. pateiktų jos pajamas patvirtinančius dokumentus, perkėlė įrodinėjimo naštą kaltinamajai, o vertindamas L. M. sandorį su UAB „L“, sprendė dėl į bylą neįtraukto asmens – bankrutavusios UAB „L“ teisių ir pareigų, galinčių bendrovei sukelti teisinių pasekmių. Tokius argumentus kasatorė pateikia kaip įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

10. Atsižvelgiant į kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, nuteistosios L. M. kasacinio skundo teiginiai, susiję su faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BPK 386 straipsnio 2 dalies taikymo

11. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, neįvykdė kasacinėje nutartyje Nr. 2K-87-719/2019 išdėstytų privalomų nurodymų.

12. BPK 386 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 29 d. nutartyje, kuria buvo panaikintas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 24 d. nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro apeliacinį skundą, nesiėmė visų būtinų priemonių jam iškilusioms abejonėms dėl turto kilmės šaltinių nustatymo pašalinti, nenurodė išsamių motyvų, kodėl, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, vienus duomenis pripažino įrodymais, o kitus atmetė. Kasacinės instancijos teismo nutarties 17.1–17.4 papunkčiuose buvo nurodyti bylos duomenys, kurie įvertinti nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir dėl kurių vertinimo nenurodyti pagrįsti motyvai (BPK 331 straipsnio 2 dalis).

13. Iš naujo nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas, vykdydamas kasacinės instancijos teismo nurodymus, nutarė atlikti dalies įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausė specialistus P. Malinauską ir R. Rakutį, liudytoją A. B., ištyrė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ir prokurorės pateiktus dokumentus apie UAB „L“ vykdytą veiklą ir byloje tiriamu laikotarpiu gautas pajamas. Apeliacinės instancijos teisme išteisintoji L. M. atsisakė duoti parodymus (15 t., b. l. 124).

14. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino kasacinės instancijos teismo nutartyje nurodytas aplinkybes ir padarė atitinkamas išvadas. Taigi nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, neįvykdė kasacinės instancijos teismo nurodymų ir pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus reikalavimus.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų ir BK 1891 straipsnio 1 dalies taikymo

15. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo padarytos priešingos nei pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos ne visapusišku įrodymų ištyrimu ir jų vertinimu pagal BPK įtvirtintas taisykles, o vadovaujantis hipotetiškai iškeltomis prielaidomis. Todėl apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 44 straipsnio 5 ir 6 dalyse, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 straipsnio 1 dalyje ir 331 straipsnio 2 dalyje išdėstytus reikalavimus ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 1891 straipsnio 1 dalį. Šie kasatorės argumentai nepagrįsti.

16. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus, reglamentuojančio nuosprendžio priėmimą, pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei reikalavimų, nustatytų BPK 305, 307 straipsniuose, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

17. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnyje, pagal šį straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių, nuosprendyje pateikdami įrodymų vertinimo motyvus, privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas.

18. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020).

19. Patikrinus apskųstą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, darytina išvada, kad kasaciniame skunde nurodomi BPK nuostatų pažeidimai nepadaryti. Šis teismas nuosprendyje išdėstė motyvuotas ir aiškias išvadas, kodėl pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

20. Pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. BK 190 straipsnio 2 dalyje išaiškinta, kad BK 1891 straipsnyje nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka. Tokiu būdu nagrinėjama norma sudaro pagrindą patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, kurie yra sukaupę neproporcingai didelį pagal savo pajamas turtą ir juo disponuoja, esant pagrindui manyti, jog turtas gautas iš neteisėtos veiklos, taip pat tuos, kurie padeda nuslėpti tokio turto kilmę ir savininkus.

21. Kasatorė neginčija apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad kaltinime nurodytas turtas (du žemės sklypai) priklauso L. M. nuosavybės teise ir jis įsigytas po 2010 m. gruodžio 11 d., t. y. po BK 1891 straipsnio, nustatančio atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, įsigaliojimo, taip pat kad tokio turto bendra vertė – 90 000 Lt (26 065,80 Eur) – yra didesnė nei 500 MGL (18 830 Eur). Tačiau, kasatorė teigimu, byloje nenustatyta, kad šis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, todėl jos veiksmuose nėra nusikaltimo, nustatyto BK 1891 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Tokie kasatorės teiginiai prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui, kuriame, priešingai nei teigia kasatorė, nustatytos ir kasatorės ginčijamos aplinkybės.

22. Apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio 16–23 punktuose, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis bei BPK 331 straipsnio nuostatomis, išdėstyta byloje surinktų įrodymų visumos analizė (gretinant kaltinamosios nurodytas aplinkybes su 2015 m. spalio 5 d. specialisto išvadomis, specialistų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais bylos įrodymais) ir remiantis ja nustatyta, kad kaltinime nurodytas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

23. Apeliacinės instancijos teismas išanalizavo 2015 m. spalio 5 d. specialisto išvadas ir jas sugretino su išteisintosios nurodytais įvairiais jos pajamų šaltiniais, kaip antai ne banke laikytais 300 000 Lt, iš vandens motociklo nuomos gautais 200 000 Lt ir 92 000 Lt, gautais iš nekilnojamojo turto pardavimo sandorio, ir jų gavimu nors ir suabejojo, tačiau, vadovaudamasis BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir in dubio pro reo principu, vertino kaltinamosios naudai, pripažindamas, kad tokias pajamas išteisintoji gauti galėjo. Teismas, spręsdamas dėl išteisintosios išlaidų dydžio, visiškai eliminavo vartojimo išlaidas ir išlaidas poilsinei kelionei, taip išteisintajai palankia linkme konstatavo, kad L. M., visiškai neturėdama vartojimo ir kelionės išlaidų, sutaupė atitinkamai 146 115, 67 Lt ir 22 800 Lt. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 20 punkte, atlikęs specialių žinių nereikalaujantį, elementarų matematinį sudėties veiksmą, konstatavo, kad bendra L. M. pajamų suma, gauta iš pirmiau nurodytų šaltinių, yra 754 525,11 Lt. Palyginęs gautą visų sudėtų pajamų sumą su specialisto išvadoje nustatyta 2004–2010 m. pajamomis nepagrįstų išlaidų suma – 985 610,90 Lt (pažymėtina, kad ši suma gauta iš 2010 m. nustatytos suminės pajamų (išlaidų) balanso sumos (1 015 932,24 Lt) atėmus 2003 m. nustatytą sumą (30 321,34 Lt) (nuosprendžio 14 punkte nurodyta lentelė Nr. 1), nusprendė, kad tokia pajamų suma nėra pakankama ne tik 2011 metais, bet ir daliai 2010 metais turėtų išlaidų pagrįsti. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nėra pagrindo.

24. Apeliacinės instancijos teismas ypatingą dėmesį skyrė dviem kaltinamosios nurodytiems pajamų šaltiniams: 250 000 Lt pajamoms, gautoms pardavus paveldėtą turtą (meno kūrinius ir kitą vertingą turtą), ir 3 248 400 Lt pajamoms, gautoms UAB „L“ 2010–2011 m. grąžinus suteiktą paskolą, nes, teismo vertinimu, šioms pajamoms pasitvirtinus, būtų pagrįstos L. M. 2011 metais turėtos išlaidos. Šioms aplinkybėms ištirti apeliacinės instancijos teismas atliko dalies įrodymų tyrimą.

25. Iš apeliacinės instancijos teismo 2020 m. vasario 27 d. teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad išteisintajai L. M. buvo pasiūlyta duoti parodymus apie jos iš motinos paveldėtą turtą ir pateikti duomenis, patvirtinančius, kad 2005 m. balandžio 20 d. deklaracijoje nurodytos vertybės, kurių suma 239 000 Lt, tikrai egzistavo. Tačiau išteisintoji atsisakė duoti paaiškinimus ir teismui jokių paveldėto turto egzistavimą patvirtinančių dokumentų nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad 2005 m. balandžio 20 d. L. M. deklaracijoje nurodyti paveikslai, brangakmeniai, juvelyriniai dirbiniai ir kitas vertingas turtas neegzistavo ir L. M. negalėjo gauti 250 000 Lt pajamų iš tokių objektų pardavimo.

26. Priešingai nei teigia kasatorė, teismas, prašydamas kasatorės pateikti dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nekaltumo prezumpcijos nepažeidė ir įrodinėjimo naštos išteisintajai neperkėlė. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismas turi teisę prašyti iš fizinių ir juridinių asmenų pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (BPK 98 straipsnis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-97-689/2018), o išvada dėl asmenų, tarp jų ir dėl kaltinamųjų (nuteistųjų, išteisintųjų), parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011, 2K-264-976/2019). Taigi apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje nustatytas aplinkybes dėl paveldėto turto egzistavimo, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė, išvadas dėl tokio turto egzistavimo grindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

27. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė L. M. ir UAB „L“ paskolos teisinius santykius. Teismas nustatė, kad 2008 m. UAB „L“ buvo suteikta 5 500 000 Lt paskola, tačiau byloje nėra patikimų įrodymų, kad 2010–2011 m. UAB „L“ grynaisiais pinigais L. M. grąžino 3 248 400 Lt sumą. Tokią išvadą teismas padarė nepripažinęs įrodymais į bylą pateiktų KIO kopijų, kurios, kasatorės teigimu, patvirtina 3 248 400 Lt jai grąžinimą. Gynybos pateiktų KIO kopijų autentiškumas buvo patikrintas apklausus teismo posėdyje liudytoją A. B., specialistus R. Rakutį ir P. Malinauską, o KIO turinio pagrįstumas patikrintas ištyrus rašytinius dokumentus: VMI pateiktas UAB „L“ 2009–2011 m. teiktas finansines ataskaitas, bankroto bylos duomenis ir kt. Teismas, įvertinęs kasatorės pateiktas KIO kopijas byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų kontekste, konstatavo, kad UAB „L“ 2009–2011 m. laikotarpiu faktiškai jokios ūkinės veiklos nevykdė ir negavo pajamų bei neturėjo lėšų, kurių pakaktų L. M. 3 248 400 Lt skolai grąžinti. Todėl KIO kopijose nurodytą informaciją apie grynųjų pinigų išmokėjimą L. M. teismas nepripažino įrodymu BPK 20 straipsnio prasme ir motyvuotai atmetė L. M. ir jos gynėjų versiją apie L. M. gautas 3 248 400 Lt pajamas. Kasaciniame skunde pateikiami pasiūlymai tas pačias aplinkybes vertinti priešingai, t. y. kaip patvirtinančias 3 248 400 Lt pajamų gavimą, yra deklaratyvūs ir nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų, kurios, kaip minėta pirmiau, pagrįstos byloje surinktų įrodymų visumos pagrindu.

28. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse nustatytais proceso veiksmais. Nekyla abejonių, kad UAB „L“ KIO kopijos byloje gautos teisėtu būdu. Šios kopijos buvo ištirtos ir patikrintos apklausiant liudytoją A. B., specialistus R. Rakutį ir P. Malinauską. Tačiau dokumentai turi būti tikrinami ir techninėmis priemonėmis, pavyzdžiui, paskiriant dokumentų ekspertizę. Be kita ko, dokumentų kopijose esančių duomenų autentiškumas negali būti tikrinamas techninėmis priemonėmis, nes pačios kopijos yra techninių priemonių panaudojimo rezultatas.

29. Taip pat pažymėtina, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-165-648/2015, 2K-257-788/2017, 2K-182-788/2019 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėčiai konstatuoti, nustatytos, apeliacinės instancijos teismo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos.

30. Taigi apibendrinant tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl L. M. kaltės, padarius BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir bylos patikrinimu, kaip to reikalaujama pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Byloje BPK 44 straipsnio 5 ir 6 dalyse įtvirtintų asmens teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu nuostatų pažeidimų nenustatyta. Pagal byloje nustatytas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes L. M. baudžiamasis įstatymas (BK 1891 straipsnio 1 dalis) pritaikytas tinkamai.

31. Nenustačius esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, tenkinti kasacinį skundą ir naikinti apkaltinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios L. M. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Algimantas Valantinas

Tomas Šeškauskas

Pranas Kuconis