2016-12-07 Nr. AB-23151-3-65-3-00410-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-955-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00410-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. N. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. N. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. N. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atlikti veiksmus – vadovaujantis galiojančiais įstatymais atkurti nuosavybės teises į žemę.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartimi konstatavo, kad pareiškėjos paduotas prašymas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnyje nustatytų reikalavimų, išaiškino pareiškėjos pareigą, kreipiantis teisminės gynybos, tiksliai ir aiškiai suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą, kurie yra pagrindiniai ir privalomi skundo elementai bei apsprendžia ginčijamo teisinio santykio ribas, o tuo pačiu ir bylos nagrinėjimo ribas. Pareiškėja įpareigota iki 2016 m. rugsėjo 26 d. pašalinti skundo trūkumus pagal nutarties motyvuojamąją dalį: suformuluoti aiškius ir konkrečius reikalavimus, pagal kuriuos teismas galėtų nagrinėti bylą, bei nurodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus.

Šalindama skundo trūkumus, pareiškėja 2016 m. rugsėjo 26 d. pateikė patikslintą prašymą, kuriame suformulavo tokius reikalavimus – įpareigoti Tarnybą atlikti veiksmus: 1) vadovaujantis galiojančiais įstatymais atkurti nuosavybės teises į žemę savininkui; 2) panaikinti neteisėtą Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21-62104-16638; 3) kreiptis į prokuratūrą dėl neteisėto Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 sprendimo Nr. 21-62104-16638 panaikinimo teismine tvarka.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad, nors pareiškėja ir patikslintame prašyme nevisiškai tinkamai suformulavo skundo reikalavimus, iš jos prašyme bei patikslintame prašyme pateiktų argumentų matyti, jog pareiškėja iš esmės siekia nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, į kurią nuosavybės teisės jau atkurtos kitam asmeniui, teikia argumentus, kad žemė iki žemės nacionalizavimo priklausė kitam savininkui nei nurodyta Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d. sprendime Nr. 21-62103-16638 (šiuo sprendimu K. U. atkurtos nuosavybės teisės į K. U. turėtą žemę), todėl, pareiškėjos nuomone, teisę atkurti nuosavybės teise į šią žemę įgijo kitas pretendentas, o konkrečiai – pareiškėjos miręs tėvas P. U.. Teismas pažymėjo, kad, nors pareiškėja ir neformuluoja prašymo panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d. sprendimą Nr.21-62103-16638 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje teritorijoje piliečiui K. U.“, tačiau iš esmės ginčija būtent šį sprendimą.

Teismas rėmėsi ABTĮ 29 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad nuosavybės teisės į ginčo žemę tiek P. U., tiek K. U. atkurtos tos pačios dienos – 1999 m. spalio 13 d. sprendimais Nr. 21-62104-16637 ir Nr. 21-62104-16638 bendrosios nuosavybės teise, tai nurodant minėtuose sprendimuose. Teismas darė išvadą, kad tai patvirtina, jog P. U., kurio įpėdine yra pareiškėja, apie ginčijamą sprendimą tapo žinoma dar 1999 metais, tačiau jis iki pat savo mirties (2015 m. balandžio 13 d.) Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21-62103-16638 neginčijo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, skundu ginčydama Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21-62103-16638, į Panevėžio apygardos administracinį teismą kreipėsi tik 2016 m. rugsėjo 5 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi terminą skundui paduoti. Teismas rėmėsi ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad pareiškėjos ginčijamas sprendimas priimtas daugiau kaip prieš 10 metų, todėl terminas skundui dėl jo paduoti negali būti atnaujintas. Pareiškėjai praleidus terminą skundui paduoti ir nesant galimybės šį terminą atnaujinti, teismas atsisakė priimti skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

III. Pareiškėja V. N. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjos manymu, teismo nutartis naikintina, kadangi teismas peržengė jos reikalavimo ribas, o jos keliamais klausimais nepasisakė. Pareiškėja pabrėžia, kad neprašė naikinti administracinį aktą, nenurodė, kada apie jį sužinojo, bet kėlė klausimą dėl Tarnybos galimo sprendimo panaikinant akivaizdžiai neteisėtą sprendimą ar Tarnybos kreipimąsi į prokurorus dėl neteisėto sprendimo panaikinimo teismine tvarka. Pareiškėjos manymu, teisinėje valstybėje negali egzistuoti neteisėti apskrities viršininko sprendimai. Teisės viršenybės principas reikalauja neteisėtų sprendimų panaikinimų. Pareiškėja pažymi, kad viešojo administravimo subjektui pačiam panaikinti akivaizdžiai neteisėtą aktą jokie terminai nenustatyti, taip pat nenustatyti terminai administravimo subjektams kreiptis į prokurorus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjos skundą atsisakyta priimti pareiškėjai praleidus terminą skundui paduoti ir nesant galimybės šį terminą atnaujinti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Pažymėtina, jog reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo formai bei turiniui išvardyti ABTĮ 24 bei 25 straipsniuose. Pagal šiuos reikalavimus, skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012). Remiantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, jeigu skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Kartu pažymėtina, kad ABTĮ 12 straipsnis įtvirtina teismo pareigą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Todėl tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas manytų, kad pareiškėjos reikalavimas nėra pakankamai tikslus, jis gali pakartotinai pasiūlyti pareiškėjai patikslinti reikalavimą, vadovaujantis ABTĮ 12 straipsniu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-392/2010). Pašalinus skundo trūkumus, skundas priimamas. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja pirminiu skundu teismui prašė įpareigoti Tarnybą atlikti veiksmus – vadovaujantis galiojančiais įstatymais atkurti nuosavybės teises į žemę savininkui. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartimi įpareigojo V. N. iki 2016 m. rugsėjo 26 d. pašalinti skundo trūkumus, t. y. suformuluoti aiškius ir konkrečius skundo reikalavimus, nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos skundo reikalavimas yra neaiškus ir nekonkretus, nes jame nenurodyta kam, į kokią žemę ir kokiu būdu prašoma atkurti nuosavybės teises, taip pat atkreipė dėmesį, kad iš skundo matyti, jog pareiškėja iš esmės siekia nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, į kurią nuosavybės teisės jau atkurtos kitam asmeniui, t. y. nesutinka su Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 21-62103-16638, tačiau jokio reikalavimo dėl šio sprendimo nereiškia.

Pareiškėja patikslintame skunde suformulavo tą patį reikalavimą kaip ir pirminiame skunde – įpareigoti Tarnybą vadovaujantis galiojančiais įstatymais atkurti nuosavybės teises į žemę savininkui, taip pat suformulavo reikalavimus įpareigoti Tarnybą panaikinti neteisėtą Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21-62104-16638 bei įpareigoti Tarnybą kreiptis į prokuratūrą dėl neteisėto Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21-62104-16638 panaikinimo teismine tvarka.

Taigi, kaip matyti iš pareiškėjos skunde išdėstytų reikalavimų formuluotės, visu pirma pareiškėja prašo teismo įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos atskirojo skundo argumentais, kad skunde teismui nebuvo tiesiogiai reiškiamas reikalavimas panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21-62103-16638. Tai teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Kita vertus, apygardos administracinis teismas, spręsdamas pareiškėjos skundo priėmimo klausimą, netinkamai įvertino klausimus, susijusius su reikalavimu, kurio pareiškėja nereiškė – panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21-62103-16638. Atsižvelgus į šias aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nutartimi atsisakyti priimti pareiškėjos skundą dėl to, jog pareiškėja praleido terminą ginčyti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21-62103-16638 ir terminas skundui paduoti negali būti atnaujinamas, nėra išsprendžiamas klausimas dėl visų pareiškėjos patikslintame skunde išdėstytų reikalavimų priėmimo ir tokia teismo nutartis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta.

Kaip minėta, pareiškėja patikslintame skunde prašo teismo įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis numato, jog administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pagal šią teisės normą, suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniame teisme nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Nesant atsakovo atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756‑868/2011). Reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai asmeniui kreipusis tam tikra institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1391-143/2015). Taigi nagrinėjamu atveju, sprendžiant pareiškėjos skundo priėmimo klausimą, būtina išsiaiškinti, ar tarp šalių yra kilęs ginčas dėl skunde prašomų įpareigoti atlikti veiksmų (ABTĮ 24 str. 2 d. 6, 7 p., 25 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje taip pat atkreipiamas dėmesys, jog prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus turi būti aiškiai nurodoma, kokie veiksmai turi būti atlikti, pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-858-111/2012). Nesant duomenų apie tai, kad atsakovas pareiškėjos pageidaujamus veiksmus būtų vilkinęs ar atsisakęs atlikti, taip pat, kad šiuos veiksmus jis pagal kompetenciją atlikti privalėjo, t. y., kad tarp šalių kilo ginčas dėl teisės viešojo administravimo srityje, pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, toks skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėja kreipėsi į atsakovą atlikti skunde nurodomus veiksmus, o atsakovas atsisakė atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus, taip pat tinkamai nesiaiškino, ar pareiškėja, reikšdama reikalavimus įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, siekia ir administracinio akto, kuriuo buvo atsisakyta atlikti prašomus veiksmus, panaikinimo. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja su skundu pateikė Tarnybos Panevėžio skyriaus 2016 m. rugpjūčio 18 d. raštą Nr. 23SD-6672-(14.23.7.), kuriame, be kita ko, pažymėta, jog Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d. sprendimas Nr. 21-62103-16638 yra teisėtas, tačiau šio rašto neginčijo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 12 straipsnio nuostatomis, turėjo pasiūlyti pareiškėjai pakartotinai patikslinti reikalavimus ir juos pagrindžiančias aplinkybes, o ne atsisakyti priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, o pareiškėjos skundo priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. N. atskirąjį skundą tenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį panaikinti ir pirmosios instancijos teismui grąžinti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė