2015-11-17 Nr. AB-22124-3-61-3-02002-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1913-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02002-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 70.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja G. J. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 17–20, 53–54), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2196 „Dėl 2014 m. vasario 4 d. prašymo“ ir priteisti per laikotarpį nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pensijos dalį – 10 888,40 Lt.

Pareiškėja nurodė, kad per laikotarpį nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatoms, gaunama senatvės pensija buvo sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas bei 16 straipsnio 4 dalį tiek, kiek įstatymu nėra nustatyti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų esminiai kompensavimo elementai, pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Todėl valstybei kilo pareiga asmenims teisingai kompensuoti jų patirtus praradimus. Pareiškėja su prašymu 2014 m. vasario 4 d. kreipėsi į atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius), prašydama apskaičiuoti ir išmokėti neteisėtai sumažintą pensijos dalį. VSDFV Kauno skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2014 m. vasario 6 d. raštu Nr. (10.1)S-8593 informavo, kad prašymo dalį dėl pensijos nepriemokos persiuntė nagrinėti VSDFV, pateikė pažymą apie susidariusią pensijos nepriemoką. VSDFV ginčijamu 2014 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2196 atsisakė nagrinėti skundą, kadangi praleistas terminas skundui paduoti. Teigė, kad šis sprendimas yra neteisėtas, kadangi prieštarauja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo jos teisę gauti paskirto dydžio senatvės pensiją. Iki šiol susidariusi pensijos nepriemoka nėra grąžinta. Pažymėjo, kad, neatkūrus jos turtinių praradimų, teisė į teisminę gynybą taptų fiktyvi, tai nebūtų suderinama su Konstitucija.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 40–43, 63–65) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, kad pareiškėjai senatvės pensija paskirta 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimu, pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta senatvės pensija jai buvo išmokėta 2010 m. spalio mėn.; taigi pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. spalio mėn., todėl praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą sprendimo apskundimo terminą. Dėl to VSDFV 2014 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2196, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, pareiškėjos 2014 m. vasario 4 d. skundą atsisakė nagrinėti ir nurodė, kad iki 2014 m. kovo 21 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja per nustatytą terminą įrodymų nepateikė ir su skundu kreipėsi į teismą. Kadangi įrodymai dėl termino praleidimo VSDFV nebuvo pateikti, pareiškėjos skundas dėl senatvės pensijos nepriemokos nebuvo nagrinėtas. Teigė, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies, Taisyklių 31 punkto nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose. Kadangi pareiškėjos prašymas dėl pensijos nepriemokos nebuvo išnagrinėtas privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, pareiškėjos reikalavimas priteisti susidariusią senatvės pensijos nepriemoką negali būti nagrinėjamas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja prašė priteisti jai senatvės pensijos nepriemoką, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatų taikymo, tačiau prieštaraujančiomis pripažintos tik Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos. Neišmokėta senatvės pensijos dalis dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo sudaro 9 730,18 Lt.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 27–30, 59–62) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą arba nutraukti bylą.

VSDFV Kauno skyrius nurodė, kad pareiškėja 2014 m. vasario 4 d. kreipėsi su prašymu informuoti dėl pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos pensijos dydžio bei išmokėti sumažintos pensijos dalį. Pateikė pareiškėjai duomenis apie senatvės pensijos dydį 2010–2011 m., taip pat informavo, kad prašymo dalį dėl senatvės pensijos persiuntė nagrinėti VSDFV. VSDFV 2014 m. kovo 7 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą, kadangi praleistas nustatytas 3 metų terminas skundui dėl pensijos nepriemokos paduoti. Teigė, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo nėra pagrindo. Pagal iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsnį, VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti apskundžiami VSDFV. VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai galėjo būti apskundžiami teismui. Pareiškėjai senatvės pensija paskirta 2010 m. rugsėjo 17 d., pirmąją sumažintą senatvės pensiją pareiškėja gavo 2010 m. spalio mėn. Pažymėjo, kad pareiškėja sprendimą, kuriuo jai buvo paskirta senatvės pensija, gavo vėliausiai 2010 m. rugsėjo 24 d., kai atsiėmė dokumentų originalus. Sprendime skirti jai senatvės pensiją buvo išaiškinta ir sprendimo apskundimo tvarka ir terminai, taip pat nurodyta, kad Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu pareiškėjai bus mokama pagal šio įstatymo nuostatas sumažinta senatvės pensija. Todėl pareiškėja, būdama atidi ir rūpestinga, sužinojusi apie savo teisių pažeidimą po Konstitucinio Teismo nutarimo, nebuvo aktyvi gindama savo pažeistas teises ir laiku per protingą terminą nesikreipė į VSDFV. Teigė, kad VSDFV pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, panaikinti ginčijamą sprendimą ir išmokėti pareiškėjai pensijos nepriemoką nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 4 d. sprendimu (b. l. 86–90) pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma panaikinti VSDFV 2014 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2196, atmetė kaip nepagrįstą; skundo dalį, kuria prašoma priteisti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią 10 888,40 Lt senatvės pensijos nepriemoką, paliko nenagrinėtą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl VSDFV 2014 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2196, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pareiškėja prašo priteisti susidariusią senatvės pensijos nepriemoką už 2010–2011 m.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punktu, Pensijų įstatymo 45 straipsniu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.; įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) 103 punktu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 32 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-918/2014.

Teismas nustatė, kad pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. spalio mėn. (senatvės pensija paskirta 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimu nuo 2010 m. birželio 21 d.), todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pareiškėja 2014 m. vasario 4 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, kuris 2014 m. vasario 6 d. raštu pareiškėjos prašymą persiuntė VSDFV nagrinėti pagal kompetenciją. Teismas pažymėjo, jog, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiškėja, paduodama prašymą VSDFV Kauno skyriui, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. spalio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Teikdama skundą VSDFV Kauno skyriui, pareiškėja neprašė atnaujinti termino skundui dėl pensijos nepriemokos paduoti, taip pat nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą. Todėl VSDFV ginčijamu 2014 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2196 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl senatvės pensijos nepriemokos, kadangi pareiškėja praleido 3 metų terminą tokiam reikalavimui pareikšti.

Teismas taip pat vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punktu. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijos dalies priteisimo nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka dar gali pasinaudoti (atnaujinti skundo padavimo termino VSDFV ji neprašė ir šis klausimas nebuvo sprendžiamas), teismas skundo dalį, kuria prašoma priteisti senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., paliko nenagrinėtą.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 94–97) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, nors VSDFV atsisakė nagrinėti jos skundą, motyvuodama, kad jis paduotas praleidus 3 metų skundo padavimo terminą, tačiau iš esmės išnagrinėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

2. Remiantis paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi, Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimu, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti visiškai kompensuoti. Teismas, taikydamas 3 metų senaties terminą pažeistai teisei dėl pensijos neišmokėjimo apginti, nepagrįstai atsisakė priteisti iš VSDFV Kauno skyriaus visą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 10 888,40 Lt.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 104–109) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pareiškėjos nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ir šio ginčo byloje faktinės aplinkybės nėra tapačios – VSDFV sprendimų turinys skiriasi. Ginčijamu VSDFV 2014 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2196, skirtingai nei paminėtoje administracinėje byloje, pareiškėjos skundas VSDFV nebuvo išnagrinėtas iš esmės, t. y. nebuvo išreikšta VSDFV valia dėl VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų.

2. Pareiškėja dėl nuo 2010 m. birželio 21 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV kreipėsi praleidusi 3 metų terminą ir neįrodė, kad šį terminą ji praleido dėl objektyvių, pateisinamų ir nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 101–103) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pareiškėja nėra pasinaudojusi teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijos dalies priteisimo nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka dar gali pasinaudoti (atnaujinti skundo padavimo termino pareiškėja VSDFV neprašė ir šis klausimas nebuvo sprendžiamas), todėl skundo dalis, kuria prašoma priteisti senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., palikta nenagrinėta.

2. Dėl pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos pensijos mokėjimo atskiri administraciniai sprendimai priimti nebuvo, o sumažinta pensija faktiškai buvo mokėta kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Pareiškėjai senatvės pensija pirmą kartą buvo paskirta VSDFV Kauno skyriaus Centro pensijų skyriaus 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. 10.33.C-19761. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. spalio mėn. Nuo šios datos ir yra skaičiuojamas 3 metų senaties terminas skundui paduoti. Pareiškėja į VSDFV Kauno skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių su prašymu išmokėti pensijos nepriemoką kreipėsi tik 2014 m. vasario 4 d., t. y. praėjus daugiau nei trejiems metams po pirmosios sumažintos pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį senatvės pensijos gavimo dienos. Kadangi iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsnyje ginčams dėl sprendimų pensijų klausimais inicijuoti buvo įtvirtintas pakankamai ilgas terminas, todėl termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja siekia VSDFV Kauno skyriaus jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko VSDFV Kauno skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl šios pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. spalio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) 2014 m. vasario 4 d. pareiškėja padavė VSDFV Kauno skyriui prašymą išmokėti jai sumažintą senatvės pensijos dalį (b. l. 47), kuris šio skyriaus 2014 m. vasario 6 d. buvo persiųstas nagrinėti iš esmės VSDFV (b. l. 36);

2) šį pareiškėjos prašymą išnagrinėjo VSDFV, kuri (pareiškėjos skundžiamu šioje administracinėje byloje) 2014 m. kovo 7 d. sprendimu atsisakė nagrinėti jį iš esmės. Šiame sprendime VSDFV nurodė, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimus dėl jai paskirtos senatvės pensijos sumažinimo, pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. kovo 21 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime informavimo pavidalu buvo nurodyta, kad „Seimo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. XII-607 Vyriausybei pasiūlyta pateikti įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 metais bus kompensuojamos sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiame teisės akte nustatyta tvarka“ (b. l. 44-46);

3) pareiškėja, ignoruodama paminėtą VSDFV pasiūlymą dėl papildomų įrodymų pateikimo, 2014 m. kovo 31 d. kreipėsi su skundu į teismą. Teismui paduotame skunde, be kita ko, nurodė, kad apie tai, jog jai mokama sumažinta pensija, sužinojo 2011 m. kovo mėn., kai patikrino savo turimas lėšas banko kortelėje.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Kauno skyriui paduotas 2014 m. vasario 4 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį prašymą (skundą), pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. spalio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. spalio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą, viena vertus, nėra pagrįstas jokiais šią aplinkybę patvirtinančiais įrodymais. Kita vertus, praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu tai negali būti pripažinta (laikoma) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais.

Kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjos pasirinktą elgesio modelį (į tai, kad ji ignoravo atsakovo VSDFV pasiūlymą pateikti įrodymus, patvirtinančius paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą, teismui nenurodė individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, nuosekliai laikėsi klaidingos pozicijos dėl aptariamo termino eigos skaičiavimo tvarkos), neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (pareiškėjos teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Tuo labiau kolegija neįžvelgia taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.

Pasisakydama dėl pareiškėjos skundžiamo VSDFV sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta šios institucijos (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija pažymi, kad šiame sprendime (jo turinys kolegijos nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) nėra išreikšta VSDFV pozicija dėl pareiškėjos prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo. Šiame sprendime nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta VSDFV pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Ji gali būti vertinama tik kaip VSDFV, kaip viešojo administravimo subjektui, taikytino gero administravimo principo (kuris suponuoja viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu) vykdymu.

Apibendrindama padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nurodė nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėja dar gali pasinaudoti išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka, bei pritaikė byloje nagrinėjamai situacijai ABTĮ 103 straipsnio 1 punktą. Todėl kolegija pakeičia teismo sprendimą, nurodydama, kad bylos dalis yra nutrauktina (ABTĮ 101 str. 7 p.).

Taigi tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjos G. J. skundo dalis dėl prašymo priteisti dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią 10 888,40 Lt senatvės pensijos nepriemoką palikta nenagrinėta, pakeisti, nurodant, kad ši bylos dalis yra nutrauktina.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė