2015-11-10 Nr. BB-4587-1-20-9-00257-2012-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-465-976/2015

Proceso Nr. 1-20-9-00257-2012-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.4;

2.4.2.1;

2.4.7;

1.2.27.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

išteisintajam E. M. ir jo gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu E. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros prokuroro bei išteisintojo E. M. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R. Ažubalytės pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinį tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo advokato, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

E. M. buvo kaltinamas pagal BK 286 straipsnį už tai, kad 2012 m. rugsėjo 2 d., apie 3.00 val., Kaune, prie Liucernų g. 11 namo, atsisakydamas vykdyti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-ojo būrio patrulių T. Š. ir R. V. teisėtus reikalavimus pateikti automobilio „VW Passat“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) bei vairuotojo dokumentus, pasitikrinti blaivumą, išlipti iš automobilio, siekdamas ištrūkti bei išvengti sulaikymo, panaudojo fizinį smurtą, t. y. ne mažiau kaip tris kartus tyčia įspyrė patruliui T. Š. į pilvą, taip sukeldamas fizinį skausmą.

Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, o tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą sprendimą.

Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumų ir nepateikė motyvuotų išvadų dėl dalies apeliacinio skundo argumentų. Anot kasatoriaus, iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad šis teismas E. M. dėl nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, išteisino iš esmės konstatuodamas dviejų nusikaltimo sudėties požymių nebuvimą: nusikaltimo subjektyviosios pusės požymio – kaltės (tiesioginės tyčios) ir objektyviosios pusės požymio – pasekmių (fizinio skausmo teismas apskritai neaptarė).

Skunde teigiama, kad teismas ne tik neteisingai įvertino kaltinamojo išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius, tačiau sprendimą grindė kaltinamojo suvokimu (nors nutartyje nedetalizuojama, kokiais duomenimis remiamasi, alkoholio įtakos veikai nevertina), kai pats kaltinamasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu jokių įvykio aplinkybių nepaaiškino, neigė apskritai buvęs įvykio vietoje ir apie įvykio aplinkybes parodymų nedavė. Kasatorius pažymi, kad teismo posėdžio protokoluose bei bylos medžiagoje yra užfiksuotas nusikalstamos veikos mechanizmas, o būtent:

T. Š. kartu su R. V. sugriebus E. M. už rankų bei viršutinių rūbų ir bandant jį ištraukti iš automobilio, E. M. , sėdėdamas automobilyje vairuotojo pusėje, atsisuko, sulenkė koją ir spyrė tris kartus T. Š. į pilvą, po to T. Š. paleido E. M. rankas. Iš to matyti, kad E. M. veikė tiesiogine tyčia. Skunde nurodyta, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neaptarė fizinio skausmo, kaip fizinio smurto pasekmės, apskritai nepasisakė ir visiškai nevertino nukentėjusiojo T. Š. parodymų. Nukentėjusiojo parodymai patvirtinti įvykio vietoje buvusio liudytojo R.

V. parodymais bei kitais byloje surinktais įrodymais. Šių asmenų parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš esmės sutampa, prieštaravimų tarp jų nenustatyta, netikėti jais nėra pagrindo ir jie vertintini kaip kaltės įrodymai. Kasatorius pažymi, kad iš nustatytų aplinkybių matyti, jog R. V. bei T. Š. vykdė savo pareigą, o jų reikalavimai E. M. buvo privalomi. Teismai nenustatė, kad policijos pareigūnai būtų veikę pažeisdami Policijos veiklos įstatymo (toliau – PVĮ) ar Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) normų reikalavimus, todėl nėra pagrindo manyti, jog E. M. turėjo teisę į būtinąją gintį, siekdamas apsiginti nuo teisėtų pareigūnų reikalavimų ar veiksmų.

Prieš E. M. pareigūnų panaudota fizinė prievarta (kurią policijos pareigūnams leidžiama naudoti PVĮ 23, 24 straipsniuose numatytais atvejais) buvo atsakas į E. M. neteisėtus veiksmus, nes jis, kaip nustatyta, pradėjo priešintis policijos pareigūnams. Kasatorius teigia, kad iš surinktos ir teismo ištirtos medžiagos galima daryti pagrįstą išvadą, jog pasipriešinimas policijos pareigūnų atliekamiems veiksmams buvo padarytas aktyviais veiksmais. Iš bylos duomenų matyti, kad E. M. veiksmai buvo itin intensyvūs, nes jį tik dviem policijos pareigūnams pavyko išlaipinti iš automobilio, tačiau nepavyko sulaikyti, nes jis pabėgo iš įvykio vietos.

Skunde nurodyta, kad E. M. prieš išlaipinimą iš automobilio pasitikrinti blaivumui buvo įkalbinėjamas pasitikrinti blaivumą demonstravo agresyvų elgesį, koliojosi, nors jam ir buvo žinomas nukentėjusiųjų statusas – pareigūnai buvo su uniformomis, jis suprato, jog nevykdo teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų. Pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes matyti, kad policijos pareigūnai atliko teisėtus veiksmus, jų nurodymai E. M. buvo privalomi ir turėjo būti besąlygiškai vykdomi. Tačiau teismai konstatavo, kad E. M. spyrė policijos pareigūnui ne dėl to, kad siekė sutrukdyti vykdyti tarnybines pareigas, jį sužaloti, pažeminti ar įžeisti, o dėl to, kad siekė išsivaduoti nuo jau pradėtos teisėtos jėgos prieš jį panaudojimo.

Pagal šiuos teismo argumentus, fizinio smurto panaudojimas prieš policijos pareigūnus, siekiant išvengti sulaikymo, nėra vertinamas kaip pasipriešinimas policijos pareigūnui. Kasatorius pažymi, kad tokios teismo išvados pagal nustatytas aplinkybes prieštarauja nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, sampratai bei teismų praktikai.

Kasaciniame skunde nurodyta, kad pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti, BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014).

Pasipriešinimas taip pat gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-324/2013, 2K-229/2014).

ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už pasipriešinimą policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti, o ATPK 187 straipsnio 1 dalis pasipriešinimo būdo nenurodo. Būtent veikos padarymo būdas, t. y. fizinio smurto panaudojimas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti, lemia didesnį veikos pavojingumą ir yra tas kriterijus, leidžiantis atriboti baudžiamąją ir administracinę atsakomybę už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014).

Tuo tarpu ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai yra tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz.: grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2007, 2K-802/2007, 2K-298/2009, 2K-218/2014, 2K-467/2014).

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvuotai nepasisakė, kodėl E. M. veiksmai prieš policijos pareigūnus yra vertinami kaip veiksmai, užtraukiantys tik administracinę atsakomybę už pasipriešinimą policijos pareigūnui, einančiam jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. Skunde pažymėta, kad, priešingai nei nustatyta šioje byloje, ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai nustatomi tada, kai savo pobūdžiu neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (ATPK 9 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad E. M. savo elgesiu ne vien vengė sulaikymo, bet ir naudojo fizinį smurtą, kurio padariniai – policijos pareigūnui T. Š. sukeltas fizinis skausmas. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas atitinkamas faktines įvykio aplinkybes, motyvuotai neišdėstė išvadų, kodėl E. M. veiksmai savo pobūdžiu nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, nuo kurio atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kasatorius daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK reikalavimus bei kitas teisės normas, nustatančias teisę į teisingą teismą, neišsiaiškino reikšmingų bylos aplinkybių veikos kvalifikavimui, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai konstatavo, jog E. M. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, t. y. netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nepateikė motyvuotų išvadų dėl dalies apeliacinio skundo argumentų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino, kad E. M. panaudojo fizinį smurtą, t. y. ne mažiau tris kartus tyčia įspyrė patruliui T. Š. į pilvą tik po to, kai policijos pareigūnai T. Š. ir R. V. teisėtai panaudojo fizinę jėgą prieš jį, bandydami jėga ištraukti kaltinamąjį iš automobilio, kuriame šis sėdėjo. E. M. dėl kaltinimo pagal BK 286 straipsnį išteisintas vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu (nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių), konstatuota, kad jo veiksmai galėtų būti vertinami kaip turintys administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse, požymių.

Iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame buvo išdėstyti konkretūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentai dėl, prokuroro teigimu, netinkamos teisinės veikos kvalifikacijos pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes. Prokuroras, nurodydamas kasacinių nutarčių pavyzdžius bei pateikdamas kitus argumentus nesutiko su teismo išvadomis, kad fizinio smurto (trijų spyrių kojomis į pilvą), sukėlusio fizinį skausmą, panaudojimas nagrinėjamoje byloje nustatytomis aplinkybėmis nevertinamas kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, padarymo būdas. Prokuroras apeliaciniame skunde grindė, kad būtent fizinio smurto panaudojimas priešinantis teisėtiems pareigūnų reikalavimams iš esmės ir yra nusikaltimo ir administracinio teisės pažeidimo atribojimo kriterijus.

Prokurorui apeliaciniu skundu prašant patikrinti žemesnės instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, o būtent BPK 20 straipsnio reikalavimų laikymąsi vertinant bylos įrodymus jų visumos, pakankamumo ir patikimumo aspektais, ir galimą netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą pagal nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismui kilo pareiga tai atlikti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti jų teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje turi būti išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo, o 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus BPK reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-467/2013, 2K-135/2015, 2K-319-976/2015).

Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, teismas tinkamai šios pareigos neatliko. Apeliacinės instancijos teismas prokuroro apeliacinį skundą dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo atmetė iš esmės apsiribodamas tik bendrais išteisinamajam nuosprendžiui pritariančiais teiginiais. Sprendime pritardamas pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms ir konstatuodamas, kad iš bylos medžiagos matyti, jog E. M. panaudojo fizinį smurtą, t. y. ne mažiau tris kartus tyčia įspyrė patruliui T. Š. į pilvą tik po to, kai policijos pareigūnai T. Š. ir R. V. panaudojo, nors ir teisėtai, fizinę jėgą prieš jį, bandydami jėga ištraukti kaltinamąjį iš automobilio, kuriame šis sėdėjo, apeliacinės instancijos teismas neaptarė, kodėl tyčinio fizinio smurto panaudojimo požymio jis nekvalifikuoja kaip nusikalstamos veikos padarymo būdo. Nors, kaip jau minėta, būtent netinkama, prokuroro teigimu, šio požymio teisinė kvalifikacija buvo vienas pagrindinių apeliacinio skundo argumentų. Prokuroro nurodyti bylos duomenys, kurie patvirtina nukentėjusiojo T. Š. parodymų patikimumą, apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat liko neįvertinti, jų įrodomoji vertė nenustatyta, tuo tarpu kai išteisintasis E. M. parodymų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nedavė, apskritai neigė buvęs įvykio vietoje. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad šis teismas motyvuotai neišdėstė išvadų, kodėl šie E. M. veiksmai savo pobūdžiu nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė.

Teisėjų kolegija nepritaria nutartyje panaudotam argumentavimo būdui, kai išdėstomi taikytino byloje įstatymo reikalavimai ir kasacinio teismo nutartyse formuojamas jo aiškinimas, tačiau išdėstyti reikalavimai nesusiejami su nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėmis. Bylą nagrinėjusių teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turėtų būti paremtas ne bendro pobūdžio teiginiais, o nagrinėjamos bylos konkrečių duomenų įvertinimu, prieštaravimų aptarimu ir pašalinimu bei savo sprendimų argumentavimu aplinkybėmis, nustatytomis nagrinėjamoje byloje.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal prokuroro apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir tai reiškia BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvykdė reikalavimo bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir dėl skundo išdėstyti motyvuotas išvadas (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys). Pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio skundo teiginiai dėl E. M. veiksmų atitikties BK 286 straipsniui paliekami nenagrinėti, nes šis klausimas spręstinas naujo apeliacinio proceso metu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Alvydas Pikelis

Rima Ažubalytė