2019-05-29 Nr. AB-12087-3-61-3-03872-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1481-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09872-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. R., A. R., I. T., R. G. (G.) ir J. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai L. R., A. R., I. T., R. G. ir J. Ž. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų) (toliau – ir Ministerija, atstovas), 2 115,51 Eur turtinės žalos atlyginimą, t. y. kiekvienam iš pareiškėjų po 423,10 Eur, bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad jie su kelionių organizatoriumi bankrutavusia uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004515 ir Nr. PT004631 dėl penkių asmenų kelionės į Turkiją. Kelionė turėjo įvykti 2015 m. balandžio 5 d. – 2015 m. balandžio 11 d., už kelionę buvo sumokėta 2 169,27 Eur suma, tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbė apie savo nemokumą, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015, šiai bendrovei iškelta bankroto byla. Draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas kaip kompensaciją už neįvykusią kelionę sumokėjo pareiškėjams 53,76 Eur, negrąžinta pinigų suma – 2 115,51 Eur.

3. Pareiškėjai teigė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatytos prievolių užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, todėl nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turistų patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, ir tai sudaro pagrindą teigti, kad buvo padarytas reikšmingas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimas, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai prašo įvertinti Įstatymo nuostatas politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei atlikti Lietuvos Respublikos Seimo narių veiklos, priimant Įstatymą, tyrimą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies bei 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismui draudžiama atlikti šių aplinkybių vertinimą.

6. Atsakovo teigimu, nei ABTĮ, nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar Lietuvos valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis (taip pat, ar tinkamai perkėlė ES direktyvas į nacionalinę teisę), nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo. Be to, teisės aktai nenustato apygardos administraciniam teismui kompetencijos spręsti dėl Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, ir šiuo aspektu konstatuoti valstybės padarytus ES teisės pažeidimus. Pareiškėjų nurodyta aplinkybė, jog Lietuvos valstybė, kaip ES narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos visiškai apsaugoti turisto teises, negali būti laikoma teisėtu pagrindu tenkinti pareiškėjų skundą.

7. Atsakovas paaiškino, jog kompetentingos ES institucijos, t. y. Europos Komisija ir Europos Sąjungos teisingumo teismas (toliau – ir ESTT), nėra konstatavę jokių Lietuvos valstybės, kaip ES narės, pagal ES sutartis padarytų pažeidimų, susijusių su Direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę, o nesant Komisijos arba ESTT sprendimo, nėra jokio pagrindo spręsti, kad Lietuvos valstybė, kaip ES narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama ES teisės pažeidimą, už kurį valstybei kyla atsakomybė ir pareiškėjams būtų priteisiama turtinė žala.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje pateiktos turizmo paslaugų teikimo sutartys nėra pasirašytos abiejų šalių, o iš byloje pateiktų mokėjimo nurodymų matyti, kad pareiškėja L. R. didžiąją dalį pinigų sumokėjo UAB „Cherry Media LT“, kuri nėra turizmo paslaugų teikimo sutarčių šalis ir mokėjimas atliktas anksčiau negu buvo sudarytos sutartys. Be to, iš pateiktų mokėjimus patvirtinančių dokumentų taip pat galima matyti, kad pareiškėjai už kelionę sumokėjo 1 084,63 Eur (3 745 Lt) sumą, todėl pareiškėjai visiškai nepagrįstai nurodė, kad už kelionę sumokėjo 2 169,27 Eur.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Departamentas nurodė, kad Departamento direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 buvo sustabdytas UAB „Freshtravel“ kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimas, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 šio pažymėjimo galiojimas panaikintas. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla. Pasiskelbdama nemokia, UAB „Freshtravel“ turėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimą dvejose draudimo bendrovėse, todėl Departamentas kreipėsi į draudikus dėl išmokų asmenims, patyrusiems nuostolių dėl UAB „Freshtravel“ įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis nevykdymo, išmokėjimo, ir turistams proporcingai (kiekvienam po 4,96 proc. nuo patirtos žalos) buvo paskirstyta draudimo išmokų suma. Departamentas atkreipė dėmesį, kad Įstatyme numatytos tik minimalios prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Vilniaus apygardos teismas patvirtino UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį yra įtraukta mokėjimus pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį atlikusi pareiškėja L. R. su 1 518,48 Eur finansiniu reikalavimu.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjų L. R., A. R., I. T., R. G. ir J. Ž. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pareiškėjams: L. R. – 206,18 Eur turtinės žalos atlyginimą, A. R. – 206,17 Eur turtinės žalos atlyginimą , I. T. – 206,18 Eur turtinės žalos atlyginimą, R. G. – 206,17 Eur turtinės žalos atlyginimą, J. Ž. – 206,17 Eur turtinės žalos atlyginimą; 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gruodžio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjai L. R., A. R. ir kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 11 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004515 dėl dviejų asmenų kelionės į Turkiją. Pareiškėjai R. G., I. T. ir J. Ž. bei UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 13 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004631 dėl trijų asmenų kelionės į Turkiją. Pagal šias sutartis pareiškėjai 2017 m. lapkričio 7 d. sumokėjo 867,70 Eur (2 996 Lt) sumą UAB „Cherry Media LT“, ir 216,93 Eur (749 Lt) sumą UAB „Freshtravel“, tačiau dėl kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ nemokumo (bankroto) kelionė neįvyko. Draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialo 2015 m. rugsėjo 9 d. pavedimais pareiškėjams buvo grąžinta 53,76 Eur suma, kaip draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Pareiškėjams liko negrąžinta 1 030,87 Eur suma (867,70 Eur + 216,93 Eur – 53,76 Eur), sumokėta už neįvykusią kelionę, todėl jie patyrė nuostolių.

13. Teismas nurodė, kad nagrinėtu atveju pareiškėjams, remiantis Direktyvos 7 straipsnyje nustatyta garantija, buvo grąžinta tik dalis iš jų už kelionę sumokėtos sumos. ESTT yra pažymėjęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, jog juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, 39–41 p.).

14. Teismas pažymėjo, kad nei Įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

15. Teismas darė išvadą, kad nagrinėtu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos, nes Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

16. Teismas nurodė, kad ESTT, formuodamas praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę, konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: 1) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; 2) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; 3) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos (1991 m. lapkričio 19 d. sprendimas sujungtose bylose A. F. ir D. B. ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90). Vertindamas pirmąją sąlygą, teismas pažymėjo, kad Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, jog šia norma netiesiogiai aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl laikytas akivaizdžiai nesuderinamu su Direktyvoje nustatytomis pareigomis , o tai reiškia pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus ES teisę kilimo sąlygos, teismas pažymėjo, kad pagal ESTT praktiką nuspręsti, ar yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybei nustatytos pareigos pažeidimo ir nukentėjusiųjų šalių patirtos žalos, turi nacionaliniai teismai (1996 m. kovo 5 d. sprendimas sujungtose bylose Brasserie du Pcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C‑48/93; 1999 m. birželio 15 d. sprendimas byloje W. R., Renate Greindl, H. H. ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, ir kt.). Nagrinėjamu atveju teismas darė išvadą, kad tarp minėto ES teisės pažeidimo ir pareiškėjų patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tokiomis aplinkybėmis trečioji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikyta nustatyta.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjai skunde teigia, jog už kelionę sumokėjo 2 169,27 Eur ir atsižvelgdami į tai, kad draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialo pavedimais pareiškėjams grąžinta bendra 53,76 Eur suma, padarė išvadą, kad patyrė 2 115,51 Eur žalą. Teismas iš pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ sudarytų turizmo paslaugų teikimo sutarčių nustatė, jog pareiškėjai A. R. ir L. R. įsipareigojo sumokėti kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ 433,85 Eur (1 498 Lt) sumą, pareiškėjai R. G., I. T. ir J. Ž. – 650,78 Eur (2 247 Lt) sumą, t. y. bendra pagal šias sutartis mokėtina suma sudaro 1 084,63 Eur. Be to, remiantis byloje pateiktais mokėjimo nurodymais nustatyta, kad pareiškėja L. R. 2014 m. lapkričio 7 d. sumokėjo UAB „Cherry Media LT“, 867,70 Eur (2 996 Lt) sumą ir 2014 m. lapkričio 13 d. sumokėjo UAB „Freshtravel“ 216,93 Eur (749 Lt) sumą. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjai atliko kitus mokėjimus pagal minėtas turizmo paslaugų teikimo sutartis UAB „Freshtravel“ byloje nėra pateikta, todėl remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuota, kad pareiškėjų sumokėta suma sudarė ne 2 169,27 Eur, kaip nurodė pareiškėjai, bet 1 084,63 Eur. Atsižvelgęs, kad draudimo bendrovės pavedimais pareiškėjams grąžinta 53,76 Eur sumą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjų patirti nuostoliai sudarė 1 030,87 Eur (1 084,63 Eur – 53,76 Eur), ir ši suma turėtų būti priteista pareiškėjams iš atsakovo Lietuvos valstybės.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjai sumokėjo už kelionę 867,70 Eur (2 996 Lt) sumą UAB „Cherry Media LT“, o iš viešai pateikiamų duomenų žinoma, jog UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB Beta Media) valdė grupinio apsipirkimo internetinius portalus www.beta.lt ir www.grupinis.lt. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-337-565/2016, vertindamas tarp UAB „Cherry Media LT“ ir UAB „Freshtravel“ susiklosčiusius santykius, yra nustatęs, kad UAB „Cherry Media LT“ sutarties, sudarytos su UAB „Freshtravel“, pagrindu už atlyginimą tarpininkavo šiai bendrovei, teikdama jos iš anksto organizuotų turistinių kelionių pardavimo vartotojams paslaugas, t. y. veikė kaip prekybos agentas, tačiau UAB „Cherry Media LT“ pati neteikė turizmo paslaugų pirkėjams, o priėmusi apmokėjimą už įsigytas paslaugas (parduotus kuponus) ir atskaičiavusi jai tenkantį atlyginimą pagal UAB „Cherry Media LT“ ir UAB „Freshtravel” sudarytą sutartį, likusias pinigų sumas pervesdavo UAB „Freshtravel”, kuri sudarydavo turizmo paslaugų teikimo sutartis su turistais. Teismas darė išvadą, kad UAB „Cherry Media LT“, nebūdama turizmo paslaugų teikimo sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ vardu, ir pareiškėjai, sumokėję pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis mokėtinas sumas UAB „Cherry Media LT“, tinkamai atsiskaitė su UAB „Freshtravel“. Teismas taip pat pažymėjo, kad draudimo bendrovės pavedimais pareiškėjams buvo grąžinta 53,76 Eur suma kaip draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, todėl buvo pripažinta, kad tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ buvo sudarytos turizmo paslaugų teikimo sutartys ir pareiškėjai tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus pagal minėtas sutartis.

19. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjams nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų už įsigytus kelionių paketus, Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, ir nurodė, kad yra pagrindas šią sumą, kaip turtinės žalos atlyginimą, priteisti pareiškėjams iš valstybės.

20. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, teismas nurodė, kad pareiškėjams iš atsakovo Lietuvos valstybės priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2017 m. gruodžio 1 d., todėl nuo šios dienos priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

III. 21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų L. R., A. R., I. T., R. G. ir J. Ž. skundą atmesti.

22. Atsakovo teigimu, teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą, kadangi iš sprendimo turinio neaišku, kodėl teismas sprendė, jog egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų visuma (CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 str.). Nemotyvuotas teismo sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

23. Atsakovas nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir Sutartis) nustatytą išimtinę Europos Komisijos (toliau – ir Komisija) ir ESTT spręsti klausimus dėl ES teisės aktų pažeidimų. Be to, teismas, atlikdamas minėtus veiksmus, taip pat pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo veiklą. Teismas, pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino Įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Lietuvos Respublikos Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą priimant šį įstatymą, nes teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos Seimas dėl savo netinkamos veiklos priėmė politiniu ir ekonominiu požiūriu netikslingą Įstatymą, nes šis įstatymas neužtikrino tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę.

24. Atsakovo įsitikinimu, teismas nėra kompetentingas spręsti klausimų dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimų. Nei ABTĮ, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip ES narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis, t. y. nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo.

25. Atsakovas pažymi, kad teismas sprendime visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos) visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai. Todėl nagrinėjant pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kitos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

26. Atsakovo vertinimu, teismas nepagrįstai suteikė pareiškėjai L. R. teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes jau Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjos L. R. finansinis reikalavimas 1 518,48, o tai reiškia, kad administracinio teismo sprendimui įsiteisėjus pareiškėja įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir Lietuvos valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsiliepime į skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui, išsamiai išdėstė bylos faktines aplinkybes ir nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, ir pritaria apeliacinio skundo argumentams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Byloje ginčas kilo dėl 2 115,51 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjams L. R., A. R., I. T., R. G. ir J. Ž. (kiekvienam iš jų po 423,10 Eur) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, pagal CK 6.271 straipsnį dėl to, kad Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatos, susijusios su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, buvo netinkamai perkeltos į nacionalinius teisės aktus.

30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė L. R. 206,18 Eur, A. R. 206,17 Eur, I. T. 206,18 Eur, R. G. 206,18 Eur ir J. Ž. 206,17 Eur turtinės žalos atlyginimą. Taip pat pareiškėjams priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gruodžio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

31. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad nepagrįstai ir neteisėtai pareiškėjams buvo priteistas turtinės žalos atlyginimas, nes šiuo atveju neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų visuma, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turistų teises, be to, pareiškėjai L. R. suteikta teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą.

32. Byloje nustatyta, kad pareiškėja L. R. 2014 m. lapkričio 7 d. mokėjimo nurodymu už savo ir pareiškėjo A. R. kelionę į Turkiją (Antaliją) sumokėjo 433,85 Eur (1 498 Lt) kelionių tarpininkui UAB „Cherry Media LT“, o 2014 m. lapkričio 11 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004515 (b. l. 16–19, 24). Taip pat 2014 m. lapkričio 7 d. pareiškėja L. R. dvejais mokėjimo nurodymais sumokėjo 433,85 Eur (1 498 Lt) ir 216,92 (749 Lt) (iš viso 650,78) už I. T., R. G. ir J. Ž. kelionę į Turkiją (Antaliją) (b. l. 25–26). I. T., R. G. ir J. Ž. vardu I. T. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. 004631, kurios bendra suma buvo 650,78 Eur (2247 Lt) (b. l. 20–23). Kelionė nebuvo suorganizuota, nes turizmo paslaugų teikėjas UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad kelionei neįvykus pareiškėjai L. R. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas išmokėjo 32,26 Eur ir 21,5 Eur (iš viso 53,76 Eur) (b. l. 33–35). Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ bankroto byloje patvirtino pareiškėjos L. R. kreditorinį reikalavimą 1 518,48 Eur sumai (b. l. 117–142). Byloje nustatyta, kad pareiškėjams liko negrąžinta iš viso 1 030,87 Eur suma. Duomenų, kad pareiškėjai L. R. ar kitiems pareiškėjams būtų išmokėta visa bankroto byloje priteista už kelionę sumokėta pinigų suma, nepateikta, be to, pareiškėjos kreditorinis reikalavimas patvirtintas ne dėl to, jog pareiškėjai buvo padaryta žala ir nustatyta, kad ta žala turi būti atlyginta.

33. Išnagrinėjus ir įvertinus atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, pripažintina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teisėjų kolegija, nagrinėdama analogišką administracinę bylą dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus (UAB „Freshtravel“) nemokumo, atlyginimo, konstatavo, kad tokio pobūdžio ginčas privalo būti sprendžiamas, atsižvelgiant į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, o tai, kad atsakovo atstovas nėra gavęs jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar ESTT sprendimų, kurie konstatuotų, jog Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu (2017 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

35. Šioje nurodytoje nutartyje teisėjų kolegija, įvertinusi ES ir nacionalinius teisės aktus; ESTT teismo praktiką, kurią analizavo ir pirmosios instancijos teismas ir šioje byloje; susidariusią faktinę situaciją, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. Įvertinusi Įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą, teisėjų kolegija nustatė, kad nei Įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas. Jei Direktyvos 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma.

36. Teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, nustačiusi, kad Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, t. y. nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, o asmeniui už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jo sumokėtos sumos, padarė išvadą, kad tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmens patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl valstybė privalo atlyginti asmens patirtą žalą.

37. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija tenkinti pareiškėjų skundą iš dalies dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017. Administraciniai teismai, nagrinėdami analogiškus ginčus, nuosekliai laikosi minėtoje nutartyje suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018 ir kt. ).

38. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

39. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <....>. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (iš anksto) žinomi teisės subjektams, inter alia (be kita ko) žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“.

40. Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

41. Atsižvelgiant į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kitose analogiškose bylose suformuota praktika. Atsakovo apeliaciniame skunde išsakyti argumentai nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose. Be to, apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kitose analogiškose bylose suformuota praktika.

42. Nesutiktina su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

43. Pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas dėl ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo, t. y. dėl to, kad sprendimas yra be motyvų, nes teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v Netherlands (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v Finland (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. v Spain (pareiškimo Nr. 30544/96)).

44. Tai, kad atsakovas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių iš esmės patenkintas pareiškėjų skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

45. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

46. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

47. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė