2017-05-18 Nr. AB-10471-3-65-3-00226-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-663-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00226-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir B. J. R. dėl terminų prašymui atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. M. su 2015 m. birželio 18 d. prašymu kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinantiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. R. valdytą nekilnojamąjį turtą – 14,70 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pateikti.

Pareiškėja paaiškino, kad yra J. R., mirusio (duomenys neskelbtini), vaikaitė. Pažymėjo, kad jos seneliui J. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė 14,70 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Buvusio savininko J. R. nuosavybės teisę į šią žemę patvirtina Pasvalio apylinkės teismo 1937 m. lapkričio 19 d. sprendimas byloje dėl nuosavybės teisių pripažinimo, Biržų apskrities Joniškėlio valsčiaus viršaičio 1937 m. rugpjūčio 9 d. raštas ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2012 m. birželio 6 d. pažyma Nr. R4-901.

Pažymėjo, kad R. M. senelis nuosavybės teises į 14,70 ha ploto žemės sklypą prarado dėl pagal tuo metu galiojusius Sovietų Sąjungos įstatymus vykdytos nacionalizacijos. Aplinkybę, kad pareiškėjos seneliui iki nacionalizacijos priklausė 14,70 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), R. M. sužinojo 2012 m., kai pradėjo domėtis senelio turėta nuosavybe bei rinkti duomenis apie ją, t. y. jau po 2001 m. gruodžio 31 d. Dėl nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimo į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pasvalio skyrių ji kreipėsi su 2014 m. spalio 10 d. prašymu. Institucija, išnagrinėjusi šį prašymą, nurodė, kad pareiškėja laiku nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nepateikė giminystės ryšį bei nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, todėl negali būti laikoma pretendente atkurti nuosavybės teises. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. vasario 4 d. sprendimu minėtą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinio skyriaus sprendimą paliko nepakeistą.

R. M. akcentavo, kad per įstatyme nustatytą terminą prašymo bei dokumentų pateikti negalėjo dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, kadangi apie senelio J. R. turėtą žemę pareiškėja sužinojo 2012 m. ir ėmėsi aktyvių veiksmų: pradėjo rinkti visus atkūrimo procedūrai reikalingus duomenis bei dokumentus, kreipėsi į atitinkamas valstybės institucijas ir prašė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas palaikė prašymą ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad apie senelio J. R. turėtą žemę R. M. atsitiktinai iš vienos moters sužinojo 2012 m. ir tada pradėjo rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu. Mama, kuri mirė (duomenys neskelbtini), pareiškėjai pasakojo, kad jos tėvas J. R. buvo ištremtas iš Lietuvos ir mirė tremtyje, tačiau apie tai, kad senelis turėjo žemės, niekada nepasakojo, o R. M. pati iki 2012 m. nesidomėjo, ar senelis turėjo žemės. Pažymėjo, kad pareiškėja terminus pateikti prašymui bei dokumentus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo yra praleidusi, tačiau mano, kad terminus praleido dėl objektyvių ir nuo R. M. valios nepriklausančių priežasčių, todėl jie turėtų būti atnaujinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė pareiškėjos prašymą atmesti.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad ar įstatyme nustatytas terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu atveju vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Vertinant aplinkybes dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti, kurioje šiame įstatyme nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės atkūrimą, kokius veiksmus atliko nuo jo teisės į nuosavybės atkūrimą atsiradimo iki įstatyme nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise, faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti veiksmus iki nustatyto termino pabaigos, ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatyme nustatyto termino).

Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų nuosekliai laikosi pozicijos, kad šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose išvardintiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, laikantis Atkūrimo įstatymo 1 dalies 2–4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomas iš eilės ir tik nustačius, kad nėra aplinkybių taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymą riboja šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytas terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti.

Pažymėjo, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, yra svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, teisę pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į J. R., mirusio (duomenys neskelbtini), žemės sklypą turėjo jo dukra, pareiškėjos motina, A. V. B.. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pasvalio skyriaus duomenimis, A. V. B. prašymo atkurti nuosavybės teises į savo tėvo J. R. turėtą žemę iki įstatyme nustatytos prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo pabaigos – 2001 m. gruodžio 31 d., nepateikė, t. y. neįgyvendino savo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą. Kadangi R. M. motina A. V. B. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. po įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo pabaigos, pareiškėja pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas neturi subjektinės teisės teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl jos prašymas negali būti tenkinamas.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją. Papildomai paaiškino, kad Pasvalio rajono apylinkės teismas 2000 m. rugsėjo 22 d. sprendime nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. R., J. R. brolis, iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 14,70 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 22-89871-17028 J. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jos sutuoktinio A. R. iki nacionalizacijos valdytą 14,70 ha žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini), pagal dabartinį teritorinį skirstymą – (duomenys neskelbtini), (buvusiame (duomenys neskelbtini)). Atstovė pažymėjo, kad tai yra ta pati žemė, į kurią pareiškėja pageidauja atkurti nuosavybės teises, nes pagal esamus duomenis, A. R. ir J. R. (duomenys neskelbtini) negalėjo turėti dviejų atskirų žemės sklypų. Kadangi nuosavybės teisės natūra yra atkurtos į visą A. R. turėtą žemę, nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra pasibaigęs, todėl R. M. prašymas turėtų būti atmestas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo B. J. R. su pareiškėjos prašymu nesutiko. Paaiškino, kad jai 2004 m. vasario 9 d. buvo išduotas Pasvalio rajono 2-ojo notaro biuro paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį B. J. R. po motinos J. R., kuri buvo J. R., mirusio (duomenys neskelbtini), brolio A. R., mirusio (duomenys neskelbtini), žmona, mirties paveldėjo įvairaus nekilnojamojo turto, taip pat ir žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini): 0,69 ha ploto individualiems statiniam statyti skirtą sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) kadastro vietovė), ir 14,01 ha ploto žemės ūkio paskirties sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) kadastro vietovė). Minėti sklypai B. J. R. mamos nuosavybe tapo vadovaujantis Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 22-89871-17028 bei 2003 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. Ž-1406.

B. J. R. nuomone, pareiškėja elgiasi nesąžiningai ir piktnaudžiauja teise kreiptis į teismą, o kitas asmuo, turėjęs teisę į nuosavybės teisių atkūrimą – jos motina ir J. R. dukra A. V. B. – jokių veiksmų dėl šios savo teisės įgyvendinimo nesiėmė ir nebuvo suinteresuota atkurti nuosavybės teisių į savo tėvo turėtą žemės sklypą. Teigė, kad A. V. B. per Atkūrimo įstatymo nustatytą laikotarpį, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d., nesikreipus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvo turėtą žemės sklypą, ji aiškiai išreiškė savo valią nepasinaudoti teise atkurti nuosavybės teises į tėvo turėtą turtą, todėl R. M. negali kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Be to, net ir manant, kad pareiškėja įgijo subjektinę teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo, būtų be svarbios priežasties praleisti terminai tam padaryti. Pažymėjo, kad R. M. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog apie senelio turėtą nekilnojamąjį turtą ji sužinojo tik 2012 m. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ji elgėsi neapdairiai, nerūpestingai ir anksčiau nesidomėjo turto, į kurį Atkūrimo įstatymo nuostatos leidžia atkurti nuosavybės teises, galimu buvimu, todėl jos teisės negali būti ginamos.

B. J. R. atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos motinai nesiėmus jokių veiksmų, siekiant atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teisės į žemės sklypą perėjo J. R., kurios turtą paveldėjo trečiasis suinteresuotas asmuo. Pažymėjo, kad šiuo metu nuosavybė pagal 2007 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį bei 2010 m. vasario 5 d. dovanojimo sutartį jau yra perėjusi kitiems asmenims, todėl patenkinus R. M. prašymą, nepagrįstai būtų pabloginta kitų asmenų padėtis ir būtų pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisėtų lūkesčių principas.

Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo B. J. R. palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją. Papildomai paaiškino, kad pareiškėjos R. M. motina A. V. B., būdama (duomenys neskelbtini) metų, (duomenys neskelbtini) buvo tėvo gimtinėje, todėl negalėjo nežinoti, kad jos tėvas turėjo žemės. Šią aplinkybę žinojo ir A. V. B. vaikai.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjos R. M. prašymą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises į jos senelio, motinos A. V. B. tėvo, J. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 14,70 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnis nustato, jog nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai pateikiami iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Nurodė, kad 2004 m. spalio 26 d. įsigaliojo nauja šio straipsnio redakcija, numatanti galimybę atnaujinti praleistą terminą, jeigu teismas jo praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis.

Teismas pažymėjo, kad per nustatytus terminus R. M. prašymo atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančių dokumentų nepateikė. Pareiškėja nurodė, kad per įstatyme nustatytus terminus paduoti prašymo ir dokumentų negalėjo dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, kadangi apie senelio J. R. turėtą žemę ji iki 2012 m. pavasario nežinojo. Aplinkybę, kad R. M. tik per 2012 m. vykusį giminių susitikimą sužinojo apie J. R. turėtą žemę, teismo posėdyje patvirtino kaip liudytojas apklaustas pareiškėjos sūnus A. M..

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, visuma leidžia daryti išvadą, jog terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet šios galimybės nerealizavo įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių. Prašymo padavimas, jo terminas ir šio termino atnaujinimas yra susiję tarpusavyje. Neįgijus teisės paduoti prašymą, neįgyjama ir teisė prašyti atnaujinti terminą tokiam prašymui paduoti, o nustačius, kad pareiškėjas neturi teisės atkurti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, argumentai dėl teisės aktų nustatytų terminų praleidimo priežasčių neturi teisinės reikšmės, todėl nevertinami. Prašymo atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus nagrinėjimas nėra savitikslis, juo siekiama sudaryti prielaidas įgyvendinti Atkūrimo įstatyme įtvirtintą piliečių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Jei prašymą pateikęs asmuo neturi teisės atkurti nuosavybės teisių, tokio prašymo nagrinėjimas ir tenkinimas neturi prasmės, nes net ir šį prašymą patenkinus, nebūtų sudaromos prielaidos pasikeisti asmens teisių apimčiai, asmuo neįgytų teisės atkurti nuosavybės teises ir teisės aktų nustatyta tvarka negalėtų jos realizuoti.

Teismas pažymėjo, kad asmenys, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, yra nurodyti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Šis sąrašas yra baigtinis. Pagal šio įstatymo nuostatas, teisę pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į J. R., mirusio (duomenys neskelbtini), valdytą žemę turėjo jo dukra, pareiškėjos motina A. V. B., tačiau ji prašymo atkurti nuosavybės teises į savo tėvo J. R. turėtą žemės sklypą iki įstatyme nustatyto termino prašymams pateikti pabaigos, t. y., 2001 m. gruodžio 31 d., nepateikė, t. y. neįgyvendino savo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį buvusio savininko valdytą nekilnojamąjį turtą. Kadangi pareiškėjos R. M. motina mirė (duomenys neskelbtini), t. y. po įstatyme nustatyto prašymų nuosavybės teises pateikimo pabaigos, pareiškėja neturi subjektinės teisės teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas pažymėjo, kad konstatavus, jog R. M. neturi subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisių į savo senelio J. R. nuosavybės teise valdytą žemę, argumentai dėl įstatyme nustatytų terminų praleidimo priežasčių neturi teisinės reikšmės, todėl jų neanalizavo.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad turto, į kurį pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises, savininkas buvo A. R., pareiškėjos senelio J. R. brolis. Pasvalio rajono apylinkės teismas 2000 m. rugsėjo 22 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. R. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 14,70 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 22-89871-17028 J. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jos sutuoktinio A. R. iki nacionalizacijos valdytus 14,70 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). (buvusiame (duomenys neskelbtini)). Kadangi nuosavybės teisės natūra yra atkurtos į visą A. R. turėtą žemę, nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra pasibaigęs. Po J. R. mirties (duomenys neskelbtini), pagal paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, išduotą 2004 m. vasario 9 d., minėtą žemės sklypą paveldėjo jos dukra B. J. R.. 2007 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ir 2010 m. vasario 5 d. dovanojimo sutartimi B. J. R. dalį paveldėto žemės sklypo perleido kitiems asmenims, kurių nuosavybės teisės į žemės sklypą yra registruotos nekilnojamojo turto registre. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjos prašymas negali būti tenkinamas.

III. Pareiškėja R. M. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos prašymą tenkinti.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas teisę pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo tik pareiškėjos motina (mirusiojo turto savininko duktė) ir jai nepasinaudojus šia teise, R. M. netenka teisės pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pažymi, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Taigi, pareiškėja, kaip mirusiojo turto savininko (J. R.) vaiko (jos motinos A. V. B.), kuris yra miręs, vaikas turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į jos motinai tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Atkreipia dėmesį, kad Atkūrimo įstatyme nėra imperatyviai nustatyta, kad tuo atveju, jeigu bent vienas iš teisę į nuosavybės teisių atkūrimą turinčių asmenų, nurodytų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje, neįgyvendina šios teisės, t. y. nepateikia prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tokios teisės netenka kiti pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas teisę į nuosavybės teisių atkūrimą turintys asmenys. Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.11 straipsnio 1 dalies 2 punktą, R. M. yra mirusio turto savininko J. R. antros eilės įpėdinė. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.11 straipsnio 2 dalį, pareiškėjos motinai neįgyvendinus teisės į buvusio savininko J. R. nuosavybės teisių atkūrimą, ji, kaip antros eilės įpėdinė, tokią teisę turi, nes jai pereina visos palikėjos teisės ir pareigos. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog R. M. neturi subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisių į savo senelio J. R. nuosavybės teise valdytą žemę, netinkamai plečiamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys yra priimtos bylose, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių, todėl nebuvo jokio pagrindo jomis vadovautis. Nurodytose bylose teismai atsisakė atnaujinti praleistus terminus asmenims, kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. neturi teisės pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas į nuosavybės teisių atkūrimą (buvo mirusiojo turto savininko provaikaičiai ir neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės), o nagrinėjamoje byloje pareiškėja yra mirusiojo turto savininko vaikaitė ir Lietuvos Respublikos pilietė.

Be to, netinkamai taikydamas ir aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad argumentai dėl šiame įstatyme nustatytų terminų praleidimo priežasčių neturi teisinės reikšmės ir visiškai jų neanalizavo, t. y. nepagrįstai nevertino pareiškėjos nurodytų termino praleidimo priežasčių svarbumo. R. M. nuomone, atsisakius atnaujinti praleistą terminą, jai būtų apribota viena iš esminių teisių – teisė į nuosavybę. Teigia, kad spręsdamas termino atnaujinimo klausimus panašiais atvejais, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad šie klausimai yra labai aktualūs didelei visuomenės daliai, ir vertindamas termino praleidimo priežastis, netaikyti per griežtų standartų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo pareiškėjos R. M. apeliacinio skundo netenkinti ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos savo poziciją grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad Pasvalio rajono apylinkės teismas 2000 m. rugsėjo 22 d. sprendime nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. R. (J. R. brolis) iki žemės nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d. asmeninės nuosavybės teise valdė 14,70 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), t. y. buvęs savininkas teismo sprendimu yra A. R.. Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 22-89871-17028 į A. R. nuosavybės teisėmis valdytą 14,70 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (pagal ankstesnį administracinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teisės buvo atkurtos J. R. (A. R. sutuoktinei), žemę grąžinant natūra. Taigi, nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra pasibaigęs.

Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teisino teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1568-146/2015 pažymėjo, jog teismas nenagrinėja pareiškėjo prašyme atnaujinti praleistus prašymo atkurti nuosavybės teises ir dokumentų pateikimo terminus nurodytų terminų praleidimo priežasčių tuo atveju, kai nustato, kad asmuo iki 2001 m. gruodžio 31 d. neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad R. M. neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisių, pagrįstai sprendė, kad argumentai dėl įstatymu nustatytų terminų praleidimo priežasčių nėra teisiškai reikšmingi, ir jų neanalizavo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo B. J. R. prašo pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Savo poziciją trečiasis suinteresuotas asmuo grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad pareiškėjos motina A. V. B. puikiai žinojo apie savo tėvo turto egzistavimą, nes ji 1946 m. lankėsi J. R. sodyboje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Šioje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl praleistų terminų paduoti prašymą nuosavybės teisėms atkurti ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo.

Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja R. M. su 2015 m. birželio 18 d. prašymu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinantiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. R. valdytą nekilnojamąjį turtą – 14,70 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pateikti. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad pareiškėja neįgijo subjektinės teisės teikti prašymą dėl nuosavybės teisių į jos senelio J. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę, R. M. prašymą atmetė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos motina A. V. B. iki įstatyme nustatyto termino prašymams pateikti pabaigos, t. y. 2001 m. gruodžio 31 d., turėjo teisę paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių į savo tėvo J. R. turėtą žemę atkūrimo, tačiau ji šia teise nepasinaudojo. R. M. motina mirė (duomenys neskelbtini), t. y. po įstatyme nustatyto prašymo nuosavybės teises pateikimo pabaigos, todėl pareiškėja neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisių į savo senelio J. R. nuosavybės teise valdytą žemę. R. M. su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas teisę pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo tik jos motina. R. M. nuomone, ji, kaip mirusiojo turto savininko dukros, kuri yra mirusi, dukra, turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į jos motinai tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikoje vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, teisės aktais buvo įtvirtinta ne absoliuti, o ribota restitucija, kurios tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems asmenims, bet Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie yra išvardinti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje ir kurie prašymus atkurti nuosavybės teises padavė iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų pasibaigimo.

Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. To paties įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Pažymėtina, kad tiek iki Atkūrimo įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo galutinio termino (2001 m. gruodžio 31 d.) galiojusio, tiek šiuo metu galiojančio Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktus, ši turto savininko teisė, savininkui mirus, pereina įstatyme išvardintiems turto savininko įpėdiniams, jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas ir formuodamas šių įstatymo nuostatų taikymo praktiką (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis), yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, nuosekliai laikantis aptariamo straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomas iš eilės ir tik nustačius, kad nėra pagrindo taikyti iš eilės pirmesnius punktus.

Teismas taip pat yra nurodęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymą riboja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti. Jeigu asmuo, kuris pagal giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku šiuo metu atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygas, tačiau jeigu šios įstatymo normos taikymui juridinę reikšmę turintis faktas (mirusio turto savininko vaiko mirtis) įvyko pasibaigus įstatymu nustatytam prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminui (po 2001 m. gruodžio 31 d.), toks asmuo nebeįgyja savarankiškos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės į savininko nekilnojamojo turto dalį – jis tik gali Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis pasinaudoti mirusio turto savininko mirusio vaiko įpėdinio teise pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą mirusiojo vardu ir perdavimą įpėdiniui, jeigu mirusio turto savininko miręs vaikas iki įstatyme nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1617/2010, 2010 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-87/2010, 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1455/2009, 2009 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A261-917/2009, 2008 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-881/2008, 2007 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-912/2007 ir kt.).

Taigi, atsižvelgiant į aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo minėtose bylose suformuotą praktiką, yra svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą. Praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus.

Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad turto savininkas J. R. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 122). Turto savininko dukra ir pareiškėjos motina A. V. B. (pretendentė pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą) mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 5, 6, 25, 39), t. y. po termino paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises pasibaigimo. Nustatytos faktinės aplinkybės ir aptarta teismų praktika patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jos pareiškėja R. M., būdama mirusio savininko vaikaite ir iki Atkūrimo įstatyme nustatyto prašymų pateikimo termino pabaigos esant gyvai buvusio savininko dukrai A. V. B., t. y. jos motinai, savarankiškos subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą nei vienu iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytų pagrindų iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Atkūrimo įstatymas terminų atnaujinimą aiškiai sieja su asmenų subjektiškumu. Terminai gali būti atnaujinami tik tiems piliečiams, kuriems subjektinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą atsirado iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) Kadangi R. M. tokia teisė tuo metu neatsirado, pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises, paduotas 2014 m. spalio 10 d. (b. l. 14), negalėjo sukurti jokių teisinių pasekmių, o termino praleidimo priežastys nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės ir apeliacinio skundo argumentai, susiję su priežastimis, kliudžiusiomis R. M. anksčiau kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nėra reikšmingi. Kadangi pareiškėja Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijusi subjektinės teisės į J. R. nuosavybės teisių atkūrimą, neturėdama tokios teisės, ji negalėjo praleisti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų prašymo bei dokumentų pateikimo terminų, taigi nėra pagrindo spręsti klausimo dėl jų atnaujinimo. Pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas R. M. nurodytų priežasčių, dėl kurių ji iki 2001 m. gruodžio 31 d. prašymo atkurti nuosavybės teises nepateikė, procesinės teisės normų nepažeidė. Pareiškėjos teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai plečiamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, atsižvelgiant į aptartą teismų praktiką, atmestinas kaip nepagrįstas. Kadangi ginčo teisinius santykius išsamiai reguliuoja Atkūrimo įstatymas, nėra pagrindo remtis bendromis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis, nustatančiomis įpėdinių pagal įstatymą eiles.

Teisėjų kolegija pažymi, kad R. M., kaip J. R. vaikaitė, subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises būtų įgijusi, jei savininko dukra (pareiškėjo motina A. V. B.) būtų mirusi iki 2001 m. gruodžio 31 d. Nagrinėjamu atveju R. M. galėtų pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą tik kaip turto savininko mirusios dukros teisių perėmėja, jei pastaroji būtų laiku padavusi prašymą nuosavybės teisėms atkurti. Tokiu atveju pareiškėja turėtų teisę prašyti atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

R. M. apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys yra priimtos bylose, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių, todėl nebuvo pagrindo jomis vadovautis, negali būti laikomas pagrįstu. Panevėžio apygardos administracinio teismo turinys patvirtina, kad jis rėmėsi minėtuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose pateiktais išaiškinimais, jog nustačius, kad asmenys neturi teisės atkurti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, argumentai dėl teisės aktuose nustatytų praleidimo priežasčių neturi teisinės reikšmės, todėl nėra pagrindo jų vertinti. Taigi, nors pirmosios instancijos teismo nurodytų administracinių bylų ir nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios, tačiau teismas pagrįstai vadovavosi šiose bylose priimtuose procesiniuose sprendimuose pateiktais išaiškinimais, kurie yra aktualūs ir nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustačius aplinkybę, jog atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus prašo asmuo, kuris iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijęs subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nėra pagrindo nagrinėti terminų atnaujinimo klausimą. Panevėžio apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, tinkamai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti, remiantis R. M. apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė