2016-04-26 Nr. AB-9040-3-63-3-01651-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2557-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01651-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 9.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovei V. S. (trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga „Klaipėdos butai“) dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 3–5) priteisti iš atsakovės V. S. (toliau – ir atsakovė) 392,17 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-80 (2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-426 redakcija) buvo patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai), kuriuose nustatyta, jog už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinės rinkliavos surinkėju paskirtas pareiškėjas, o Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir pareiškėjo 2007 m. liepos 9 d. koncesijos sutarties Nr. J4-831 pagrindu pareiškėjui suteikta teisė organizuoti ir vykdyti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sistemą Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje. Šiame kontekste pareiškėjas paaiškino, kad atsakovė nėra sumokėjusi pareiškėjui 392,17 Eur dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. už turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovei buvo siunčiami mokėjimo pranešimai, tačiau ji į juos nereagavo ir rinkliavos nemokėjo.

Atsakovė atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimu (b. l. 27–30) pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovės 274,89 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 12 d., o kitoje dalyje pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo ir Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo nuostatomis, taip pat Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtintais Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (su pakeitimais), teismas pažymėjo, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Taip pat akcentavo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-330 patvirtintų Nuostatų 3 punktas nustato, jog vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones, turinčias taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Atliekų turėtojas apibrėžiamas kaip fizinis arba juridinis asmuo, kuris turi komunalinių atliekų, arba kurio veiklos metu susidaro komunalinių atliekų (2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtintų Nuostatų 2 punktas), o pagal 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-425 patvirtintų Nuostatų 13 punktą atliekų turėtojas suprantamas kaip atliekų gamintojas arba asmuo, kuris turi atliekų.

Vietinė rinkliava skaičiuojama Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos nustatytą vietinės rinkliavos dydį padauginus iš metinės komunalinių atliekų susikaupimo normos, nurodytos Nuostatų 1 priede pagal nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį (Nuostatų 14 punktas). Tais atvejais, kai vietinė rinkliavos administravimo parametras yra nekilnojamojo turto bendrojo ploto kvadratinis metras, mokėtina vietinės rinkliavos už kalendorinius metus suma apskaičiuojama – metinę vietinę rinkliavą padauginus iš nekilnojamojo turto bendrojo ploto (Nuostatų 15.1 punktas).

Vietinės rinkliavos mokėtojai gali deklaruoti komunalinių atliekų kiekį, vadovaujantis Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos patvirtintu Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos mokėtojų komunalinių atliekų deklaravimo tvarkos aprašu (Nuostatų 17 punktas). Atitinkamai pareiškėjui pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pagal Vietinės rinkliavos mokėtojų registro duomenis pareiškėjas parengia mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos įmokas už kalendorinius metus ir pateikia vietinės rinkliavos mokėtojams pagal Registro duomenų bazėje turimą adresą (Nuostatų 23–29 punktai).

Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, jog Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad nekilnojamojo turto objektas – butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, nuosavybės teise priklauso Klaipėdos miesto savivaldybei. Duomenys apie nuomos sutarties sudarymą su atsakove viešajame registre nebuvo įregistruoti. Tačiau kiti rašytiniai įrodymai (2004 m. gegužės 21 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 15-722, 2013 m. rugpjūčio 21 d. antstolio J. P. iškeldinimo protokolas Nr. 0172/13/00657, VšĮ „Klaipėdos butai“ 2013 m. rugsėjo 2 d. raštas Nr. 834) patvirtina, jog faktine buto naudotoja ginčo laikotarpiu buvo atsakovė.

Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, jog nepriklausomai nuo to, ar objektas nuosavybės teise priklauso konkrečiam asmeniui, ar objektu naudojamasi kitais pagrindais – pareiga vietinės rinkliavos mokėjimui kyla dėl faktinės aplinkybės – komunalinių atliekų turėjimo. Naudodamasis konkrečiu objektu nepriklausomai nuo jo valdymo teisinio pagrindo asmuo sukuria komunalines atliekas, už kurių surinkimą jis privalo atsiskaityti. Tik tokių atliekų nesukūręs, jei įrodo, arba esant sprendimui atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, asmuo gali būti pripažintas neturintis aptariamos pareigos.

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, neturi teisinės reikšmės aplinkybės, jog nuomos sutartis buvo neįregistruota viešajame registre (rėmėsi LVAT 2015 m. balandžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-888-556/2015). Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju vietinės rinkliavos mokėtoja, kaip faktine nekilnojamojo turto valdytoja, laikytina atsakovė V. S.. Tačiau iš pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 9 d. pažymos Nr. (8.2)-5R-2910 bei pakartotinio mokėjimo pranešimo matyti, kad laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. atsakovė nesumokėjo 392,17 Eur vietinės rinkliavos.

Duomenų, jog atsakovė ginčo rinkliavą sumokėjo, byloje nėra.

Kita vertus, teismas pabrėžė, kad šiuo atveju pareiškėjas prašo iš atsakovės priteisti vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. Tuo tarpu mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (tame tarpe rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai) paprastai yra nustatomi, arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ), kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu, yra bendroji teisės norma, t. y., šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja, kaip specialioji ir bendroji teisės normos (rėmėsi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. A438-2346/2012, Nr. A438-2405/2012).

Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi MAĮ nuostatomis. Teismas kartu akcentavo, kad jis ex-officio privalo nustatyti, ar šioje byloje turi būti taikoma mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju taikytina MAĮ 68 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

Atsižvelgęs į minėtas nuostatas ir įvertinęs nagrinėjamo ginčo pobūdį, teismas sprendė, kad šiuo atveju MAĮ 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia nagrinėjamos bylos kontekste yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena. Todėl, vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovės priteistina vietinė rinkliava gali būti apskaičiuojama už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal (rėmėsi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. A-1360-575/2015, Nr. A-1202-575/2015).

Atitinkamai iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas su pareiškimu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2015 m. rugsėjo 16 d. Taigi, teismas sprendė, kad šiuo atveju akivaizdu, jog yra suėjusi senatis skaičiuoti vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., todėl pareiškėjui iš atsakovės priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2015 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d.

Vadovaudamasis pažymos apie skolą dėl vietinės rinkliavos Nr. (8.2)-5R-2357 duomenimis, teismas nustatė, jog už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. įsiskolinimo suma sudaro 114,98 Eur, todėl konstatavus, kad yra pasibaigęs įvardijamos sumos priverstinio išieškojimo senaties terminas, reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, teismas akcentavo, kad šiuo atveju atsakovei būnant faktine buto naudotoja kilo pareiga mokėti vietinę rinkliavą (rėmėsi LVAT 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P602-55/2014), tačiau ji apima ne visą prašomą priteisti sumą.

Šiuo aspektu teismas nurodė, jog atsakovė pagal iškeldinimo protokolą buto naudotoja nebebuvo nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. (iškeldinimas pradėtas ir baigtas šią dieną), taigi reikalavimas priteisti vietinę rinkliavą iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. yra perteklinis ir nepagrįstas, todėl prašymas dalyje dėl 2,30 Eur sumos atmestinas kaip nepagrįstas. Tuo tarpu byloje nustačius, kad atsakovė už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. yra nesumokėjusi 274,89 Eur ginčo rinkliavos sumos, ši suma priteistina pareiškėjui.

III. Pareiškėjas UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 35), kuriame prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimą toje dalyje, kurioje atmestas pareiškėjo prašymas priteisti vietinės rinkliavos skolą, apskaičiuotą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., o kitą sprendimo dalį palikti galioti.

Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai vadovavosi teisės normomis ir pažeidė materialines teisės normas, turinčias reikšmės vienodam teisės aiškinimui bei taikymui. Pažymi, jog Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai (2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-425 redakcijos 25 punktas ir 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T2-330 redakcijos 13 bei 23 punktai) numato, kad Klaipėdos miesto savivaldybės vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą apskaičiuojama už einamuosius kalendorinius metus ir apie apskaičiuotą vietinę rinkliavą mokėtojas informuojamas mokėjimo pranešimu. Todėl, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai vadovavosi MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostata, kadangi kreipimosi į teismą dieną pareiškėjas naujai neapskaičiavo ir neperskaičiavo vietinės rinkliavos, o kreipėsi dėl atitinkamais metais jau apskaičiuotos rinkliavos priteisimo, t. y. turėdamas tikslą priverstinai išieškoti nesumokėtą vietinę rinkliavą. Šiuo aspektu pareiškėjas kartu atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu analogiškoje administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015 senaties netaikė ir priteisė vietinės rinkliavos skolą nuo jos įvedimo dienos, t. y. nuo 2008 m. liepos 1 d.

Atsakovė atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 392,17 Eur dydžio nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovės V. S. už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovės 274,89 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. Tačiau pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės argumentuodamas tuo, jog teismas nepagrįstai jo reikalavimui taikė MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą senaties terminą ir nepriteisė vietinės rinkliavos skolos, apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Rinkliavų įstatymas ir Atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava suprantama, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis (žr., pvz., LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir kt.). Taigi vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011 ir kt.).

Šiame kontekste pabrėžtina, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl atsakovės pareigos mokėti nustatyto dydžio vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu bei sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovės apmokestinimo vietine rinkliava pagrįstumo ir teisėtumo, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Tačiau, kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo taikė MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra akcentavęs (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), kad mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (tame tarpe rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai), paprastai yra nustatomi arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba MAĮ, kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma, t. y. šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja, kaip specialioji ir bendroji teisės normos. Atitinkamai Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi MAĮ nuostatomis (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012). Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl senaties termino taikymo pareiškėjo reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo, nepagrįstai vadovavosi MAĮ nuostatomis, atmestini kaip nepagrįsti.

Be to, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pažymėtina, jog tokios vyraujančios praktikos analogiškose bylose (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1201-442/2015, 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-556/2015, 2015 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-602/2015, 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1056-602/2015, 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1712-442/2015 ir kt.). Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo naujausios, dominuojančios šioje srityje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo remtis pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams pagrįstai ir teisingai taikė MAĮ nuostatas, reglamentuojančias mokesčio apskaičiavimo bei perskaičiavimo senaties terminą. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgus į minėtas nuostatas ir įvertinus nagrinėjamo ginčo pobūdį, spręstina, kad šiuo atveju MAĮ 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia nagrinėjamos bylos kontekste yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena. Atitinkamai iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas su pareiškimu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2015 m. rugsėjo 16 d. (pagal gavimo spaudą ant prašymo, reg. Nr. I-1637, b. l. 3). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovės priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2015 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d.

Kita vertus, teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.), nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai konstatavęs, jog atsakovė faktine buto, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, naudotoja buvo tik iki 2013 m. rugpjūčio 21 d., kadangi pagal 2013 m. rugpjūčio 21 d. iškeldinimo protokolą Nr. 0172/13/00657 (b. l. 12–14) atsakovė šią dieną buvo priverstinai iškeldinta, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovės vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo iškeldinimo dienos, t. y. 2013 m. rugpjūčio 21 d., iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. yra nepagrįstas, suklydo atlikdamas aritmetinius skaičiavimus ir atitinkamai nustatydamas nesumokėtos vietinės rinkliavos sumą už nurodytą laikotarpį. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad už minėtą laikotarpį (nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d.) nesumokėta vietinė rinkliava sudaro 2 Eur (44,25 Eur : 243 d. × 11 d.), o ne 2,30 Eur, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, iš viso priteisiant pareiškėjui iš atsakovės 275,19 Eur ginčo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 21 d. už turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ iš atsakovės V. S. 275,19 Eur (du šimtus septyniasdešimt penkis eurus ir 19 ct) nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą.

Likusią Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius