A-556-169-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 - 169/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00559-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 36 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Naujasis aitvaras“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Respublikos leidiniai“, UAB „Vox eteris“, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir R. P. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Naujasis aitvaras“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Naujasis aitvaras“) skundu (b. l. 1-7) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. SPR-2 (toliau – ir Sprendimas) dalyje, kuria nuspręsta pripažinti vidaus reikalų ministro R. P. skundą iš dalies pagrįstu ir įspėti pareiškėją UAB „Naujasis aitvaras“ dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo bei reikalauti, kad pareiškėjas UAB „Naujasis aitvaras“ paneigtų teiginyje „O vidaus reikalų ministras savo aplinkai pavedė su žemėmis sumaišyti visus, kieno dėka kelių ereliavimo atvejis buvo paviešintas“ paskelbtą informaciją, ir vidaus reikalų ministro R. P. skundą, pareikštą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, atmesti kaip nepagrįstą visa apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 22 d. vidaus reikalų ministro R. P. įgaliota atstovė pateikė atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui skundą dėl publikacijose „Erelis“/R. P. - pakirptais sparnais“ („Vakaro žinios“, 2011-08-11, Nr. 184/3449), „R. P. - pakirptais sparnais“ (www.respublika.lt, 2011-08-11) ir „Kelių erelis R. P. neketina pasiaiškinti“ (www.atn.lt, 2011-08-11) paskelbtos informacijos, kuri neatitinka tikrovės, žemina jo garbę ir orumą. Žurnalistų etikos inspektorius 2012 m. sausio 26 d. sprendime nusprendė įspėti pareiškėją dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto bei 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų pažeidimo, padaryto publikacijoje „Erelis“/R.

P. - pakirptais sparnais“ („Vakaro žinios“, 2011-08-11, Nr. 184/3449); reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas pareiškėjas bei viešosios informacijos skleidėjai - UAB „Vox eteris“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Respublikos leidiniai“- paneigtų teiginyje „O vidaus reikalų ministras savo aplinkai pavedė su žemėmis sumaišyti visus, kieno dėka kelių ereliavimo atvejis buvo paviešintas“ paskelbtą tikrovės neatitinkančią R. P. garbę ir orumą žeminančią informaciją. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė VIĮ teisės normas, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių bei nesivadovavo aktualia Lietuvos Respublikos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota praktika.

Atsakovas Sprendime nepagrįstai ir neteisingai tvirtina, kad teiginyje „O vidaus reikalų ministras savo aplinkai pavedė su žemėmis sumaišyti visus, kieno dėka kelių ereliavimo atvejis buvo paviešintas“ (toliau – ir Teiginys) paskleista informacija yra teigiama apie R. P. nurodymą savo aplinkos žmonėms susidoroti su asmenimis, paviešinusiais publikacijoje nurodytą Kelių eismo taisyklių pažeidimo atvejį. Atsakovo nuomone, Teiginyje pavartotas žodžių junginys „pavedė su žemėmis sumaišyti visus“ liudija apie konkretų R.

P. elgesį, kuriuo jis nurodė atlikti visuomenėje nusistovėjusių moralės ir elgesio normų požiūriu nepriimtinus ir netoleruotinus veiksmus, t. y. įveikti, paniekinti, susidoroti su asmenimis, paskleidusiais informaciją apie R. P., o viešas paskelbimas, jog R. P. pavedė susidoroti su tam tikrais asmenimis, jei tai neatitinka tikrovės, laikytinas vienareikšmiškai žeminančiu. VIĮ 49 straipsnis ir kiti straipsniai įpareigoja žurnalistų etikos inspektorių atlikti išsamų tyrimą ir gautą skundą išnagrinėti tinkamai, teisėtai ir motyvuotai, laikantis įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcionalumo, neliečiamumo ir viešumo principų reikalavimų.

Šie reikalavimai, be kita ko, reiškia ir tai, kad, siekdamas tinkamai atlikti tyrimą ir priimti teisingą sprendimą, žurnalistų etikos inspektorius privalo objektyviai, teisingai, išsamiai ir tinkamai nustatyti ir ištirti visas reikšmingas ginčo faktines aplinkybes, tinkamai nustatyti faktinių aplinkybių visetą ir jį įvertinti. Atsakovas tinkamai nenustatė, neištyrė ir neįvertino visų reikšmingų faktinių aplinkybių, dėl ko nepagrįstai ir neteisingai konstatavo VIĮ nuostatų pažeidimus. Su R. P. tarnybinio automobilio vairavimu susiję straipsniai ir šio įvykio analizės visuomenės informavimo priemonėse buvo paskelbtos dar iki pareiškėjo laikraščio „Vakaro žinios“ publikacijos pasirodymo.

Ši publikacija buvo parengta pagal pirmesnę, 2011 m. rugpjūčio 10 d. dienraščio „Respublika“ Nr. 183/6431 publikaciją „Ministro R. P. mašina lėkė kaip erelio“, prieš tai įvertinus svarbias aplinkybes, o būtent tai, kad ministras nepateikė publikacijos autoriui susijusios informacijos apie tai, ar pats vairavo automobilį bei ką jis žino ir galėtų pakomentuoti apie nurodytą incidentą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, publikacija „Erelis/R. P. - pakirptais sparnais“ buvo siekiama pašmaikštauti tiek apie nurodomą politinį/socialinį reiškinį, tiek ir patį ministrą bei jo reakciją, veiksmus dėl aprašomo incidento, kadangi ministras, būdamas atsakingas už tai, kad piliečiai laikytųsi įstatymų, nepateikė teisingos ir objektyvios su incidentu susijusios informacijos bei nesiėmė aktyvių jos spendimo veiksmų ir todėl buvo pasirinktas pamfleto herojumi.

Pamfletas – literatūrinis kūrinys, kuriame pajuokiamas kuris nors politinio visuomenės gyvenimo reiškinys ar veikėjas; grožinės literatūros ir publicistikos žanras - satyrinis aktualios tematikos kūrinys, išjuokiantis, ironizuojantis konkretų asmenį arba asmenų grupę (dažniausiai visuomenės veikėjus), socialines ar politines institucijas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į pamfleto, kaip literatūrinio kūrinio, turinio ypatumus, publikacija ir joje pavartotas Teiginys yra pamfletas, kuriuo buvo siekiama pajuokti, ironizuoti konkretų reiškinį ir su šiuo reiškiniu susijusį politiką bei jo veiksmus.

Šias išvadas patvirtina tiek publikacijos sukūrimo prielaidos, tiek pačios publikacijos turinys, tiek ir laikraščio „Vakaro žinios“ skiltis, kurioje buvo patalpinta publikacija. Akivaizdu, kad siekiant teisingai ir pagrįstai įvertinti Teiginio turinį ir jo reikšmę VIĮ reikalavimų kontekste, yra būtina kaip visetą įvertinti visą publikacijos tekstą ir jos sukūrimo prielaidas, taip pat Teiginio kontekstą ir kitus svarbius kriterijus (publikacija patalpinta pramoginėje/laisvalaikio laikraščio „Vakaro žinios“ skiltyje, kartu su orais, horoskopais, įvairiais juokeliais ir kt.).

Pagal VIĮ 2 straipsnio 7 dalį, asmens kritika yra asmens ar jo veiklos nagrinėjimas ir vertinimas neįžeidžiant asmens garbės ir orumo, nepažeidžiant jo privataus gyvenimo, nesumenkinant dalykinės reputacijos. Nuomonė - visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. VIĮ 9 straipsnyje yra įtvirtinta kiekvieno asmens teisė viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą, ir už šios teisės įgyvendinimą Lietuvos Respublikoje persekioti yra draudžiama.

Taip pat yra draudžiama persekioti viešosios informacijos rengėją, skleidėją, jų dalyvį ar žurnalistą už paskelbtą informaciją, jau nekalbant apie nuomonę, jeigu ją rengiant ir platinant nebuvo pažeisti įstatymai. Pažymėjo, kad viešo asmens kritika, kad ir kokia griežta ar kandi ji būtų, yra leistina. Viešo ir privataus asmens garbės bei orumo gynimo ribos skiriasi. Dėl to viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti apie jį skelbiamą kritiką (nors ir nevisiškai tikslią), kuri privataus asmens aspektu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas.

Šiuo atveju, sprendžiant dviejų konstitucinių teisinių gėrių - asmens garbės ir orumo bei saviraiškos laisvės - koliziją, pirmenybė teiktina pastarajam. Svarbią reikšmę saviraiškos laisvės ir asmens garbės bei orumo gynimo kontekste turi atskira subjektų grupė - politikai ir kiti viešieji asmenys (įskaitant valstybės tarnautojus). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluotas didesnės politikų tolerancijos kritikai reikalavimas. Publikacija ir jos Teiginys yra ne šiaip apie viešą asmenį, tačiau apie politiką, einantį atsakingas ir reikšmingas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro pareigas.

Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir tarptautinių teismų praktikos išaiškinimais, šiam asmeniui yra taikomi aukštesni reikalavimai dėl pakantumo griežtesnei, labiau provokuojančiai ir šiurkštesnei kritikai, juokams ir pamfletinio pobūdžio kūriniams. Be to, visuomenė yra suinteresuota gauti visapusišką ir išsamią informaciją apie viešų asmenų, o ypač - politikų veiklą, poelgius, nuomonę ir poziciją įvairiais visuomenei aktualiais klausimais. Šiuo atveju publikacijoje yra kalbama apie R. P., kaip vidaus reikalų ministro, tarnybinio automobilio naudojimą.

Ši tema yra visuomeniškai svarbi, visuomenė turi teisėtą ir pagrįstą interesą tokią informaciją gauti, o viešosios informacijos rengėjas, vykdydamas savo priedermę, turi pareigą visuomenę apie tai informuoti. Taigi, vykstant diskusijai (kuri buvo pradėta dar iki publikacijos pasirodymo) viešojo intereso klausimais (šiuo atveju dėl R. P. tarnybinio automobilio naudojimo, ministro reakcijos bei veiksmų), griežtas (siaurinamasis) saviraiškos laisvės ribojimo aiškinimas taikomas netgi tokiam informacijos ir idėjų skleidimui, kuris gali šokiruoti ar trikdyti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra akcentavęs, kad žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją. Visuomenėje vykstant diskusijai viešojo intereso klausimais, kai valstybės pareigūnai ir žurnalistai turėtų naudotis plačia laisve kritikuoti valdžios veiksmus, net kai pateiktiems teiginiams gali trūkti aiškaus faktinio pagrindo, vis mažiau svarbus tampa faktinių ir vertinamųjų teiginių (žinios ir nuomonės) skirtumas. Analizuojant visos laikraštyje „Vakaro žinios“ paskelbtos publikacijos turinį, minčių dėstymą bei sakinių konstrukciją, yra aišku, kad, iškeliant viešojo intereso objektu esantį klausimą ir leistinose ribose pajuokiant politiką bei jo veiksmus, nebuvo keliamas ar sprendžiamas R.

P. kaltumo klausimas kokių nors neteisėtų veikų kontekste, taip pat nebuvo vertinamas ir parodomas nesąžiningas ar neteisėtas R. P. elgesys, todėl publikacijoje pamfleto forma pateikta nuomonė neperžengia jos reiškimui nustatytų reikalavimų ir nepažeidžia pagrindinių visuomenės informavimo principų bei VIĮ nuostatų. Pasirodžius pirmajai dienraščio „Respublika“ publikacijai, ministras ir jo aplinka tuo buvo itin nepatenkinti ir ėmė raginti žurnalistus neskelbti tokio pobūdžio publikacijų, o vėliau skundu kreipėsi ir į žurnalistų etikos inspektorių dėl publikacijos, kuris žurnalistų etikos inspektoriaus buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Pažymėjo, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (toliau – ir VTEK) yra priėmusi 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. KS-71, kuriame nurodė, kad R. P. elgesys, pavedant I. U. apginti jo garbę ir orumą bei ministerijos reputaciją, balansuoja ant Įstatymo pažeidimo ribos. Komisijai kelia abejonių R. P. pavedimas jam pavaldžiai tarnautojai kreiptis į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą dėl ministro garbės ir orumo, o taip pat ir visos ministerijos dalykinės reputacijos gynimo. Iš skundų turinio matyti, kad juose ginama ne tik ministerijos dalykinė reputacija, bet ir R.

P. garbė bei orumas. Komisijos nuomone, institucijos vadovai, saugodami ir gindami institucijos dalykinę reputaciją ir autoritetą, turi tai daryti tokiais būdais ir priemonėmis, kad nekeltų abejonių, jog gindami institucijos dalykinę reputaciją kartu jie gina ir savo, kaip privataus asmens, garbę ir orumą. Šie VTEK sprendimo teiginiai patvirtina, kad, kaip ir nurodyta Teiginyje, vidaus reikalų ministras savo aplinkai iš tiesų pavedė su žemėmis sumaišyti (t. y. visiškai įveikti) visus, kieno dėka kelių ereliavimo atvejis buvo paviešintas, t. y.

Teiginyje nurodyta informacija atitinka tikrovę ir niekaip nežemina ministro orumo ir garbės, o todėl priešingos atsakovo Sprendimo išvados yra nepagrįstos ir neteisingos. Pamfleto stiliumi publikacijoje išreikšta nuomonė apie visuomenei aktualius ir reikšmingus įvykius bei reiškinius, susijusius su politiko veikla ir jo poelgiais, nėra ir negali būti vertinama kaip tikrovės neatitinkanti, žeminanti informacija. Priešingų išvadų darymas akivaizdžiai paneigtų konstitucines bei konvencines spaudos ir žodžio laisvę, teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą bei visuomenės teisę gauti informaciją.

Pareiškėjas, kaip viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, elgėsi sąžiningai ir savo veiksmais nepažeidė VIĮ 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto bei 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepimu į skundą (b. l. 51-56) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad žurnalistų etikos inspektorė, kaip viešojo administravimo subjektas, atliko trečiojo suinteresuoto asmens skundo tyrimą Visuomenės informavimo įstatyme nustatytos kompetencijos ribose ir laikėsi Viešojo administravimo įstatyme nustatytų pareigų, todėl priimtas Sprendimas viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo - UAB „Naujasis aitvaras“, atžvilgiu yra pagrįstas ir teisėtas. Trečiojo suinteresuoto asmens skundas buvo išnagrinėtas tinkamai ir išsamiai, atsižvelgta į skundo tyrimo metu pateiktus duomenis, imperatyvias teisės aktų nuostatas bei Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką garbės ir orumo gynimo bylose.

Pareiškėjo argumentai dėl netinkamo VIĮ nuostatų aiškinimo bei taikymo yra neteisingi ir nepagrįsti. Skundžiamame Sprendime žurnalistų etikos inspektorė pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo, būdamas vidaus reikalų ministru, t. y. vadovaudamas viešajam juridiniam asmeniui, neabejotinai yra viešasis asmuo. Viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat asmens garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo. Viešojo asmens kritika, kad ir kokia kandi ar griežta būtų, yra leistina. Tai reiškia, jog viešasis asmuo privalo būti nuosaikesnis jo atžvilgiu reiškiamai kritikai, toleruoti neesminius jo atžvilgiu skelbiamos informacijos netikslumus.

Tačiau viešasis asmuo taip pat turi teisę į garbės ir orumo gynimą. Teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti nėra absoliuti, ji visiškai nesuderinama su asmenį žeidžiančios informacijos ar dezinformacijos skleidimu. Sprendime nustatyta, kad viešajam asmeniui taip pat yra prieinama asmeninių neturtinių teisių, tokių kaip garbė ir orumas, apsauga nuo nesąžiningo jų sumenkinimo. Priešingu atveju visuomenės informavimo priemonės įgytų neribotą galimybę apie viešąjį asmenį skleisti informaciją, kuri sąmoningai iškreipia tiesą, žemina žmogaus garbę ir orumą, menkina jo įvaizdį visuomenės akyse.

Todėl pareiškėjo argumentai dėl, neva, skundžiamu Sprendimu varžomos spaudos ir žodžio laisvės bei teisės viešai skleisti kritišką informaciją yra nepagrįsti ir negarbingi. Teiginyje: „O vidaus reikalų ministras savo aplinkai pavedė su žemėmis sumaišyti visus, kieno dėka kelių ereliavimo atvejis buvo paviešintas“ paskelbta informacija buvo įvertinta atsižvelgiant į jos turinį, struktūrą visos publikacijos kontekstą ir į visas skundo tyrimui reikšmingas aplinkybes. Sprendime buvo pagrįstai nustatyta, kad minėtame teiginyje paskleista informacija neabejotinai yra konstatuojamojo pobūdžio, kuria yra teigiama apie trečiojo suinteresuoto asmens nurodymą savo aplinkos žmonėms susidoroti su asmenimis, paviešinusiais publikacijoje nurodytą Kelių eismo taisyklių pažeidimo atvejį.

Teiginyje pavartotas žodžių junginys „pavedė su žemėmis sumaišyti visus“ liudija apie konkretų trečiojo suinteresuoto asmens elgesį, kuriuo jis nurodė atlikti visuomenėje nusistovėjusių moralės ir elgesio normų požiūriu nepriimtinus ir netoleruotinus veiksmus, t. y. įveikti, paniekinti, susidoroti su asmenimis, paskleidusiais informaciją apie jį. Viešas paskelbimas, jog trečiasis suinteresuotas asmuo pavedė susidoroti su tam tikrais asmenimis, jei tai neatitinka tikrovės, laikytinas vienareikšmiškai žeminančiu. Skundo tyrimo metu pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, įrodančių skundžiamos žinios pagrįstumą.

Pareiškėjo paaiškinimas, jog paskelbta informacija yra pamfletas, įvertinus jos turinį ir pobūdį, laikytinas nepagrįstu jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėjo, kad tais atvejais, kai informacija yra pateikta panaudojant literatūrines vaizdingumo priemones, paskelbta feljetonų, šaržų forma, reikia atsižvelgti į tai, ar atitinka tikrovę žinios, sudarančios informacijos esmę, ar jos nėra iškreiptos. Konkrečiu atveju teiginyje pateikta žinia apie pavedimą susidoroti su tam tikrą informaciją paviešinusiais asmenimis iškreipia tiek vertinamoje publikacijoje, tiek anksčiau skelbtose publikacijose pateiktos informacijos esmę, kadangi apie trečiojo suinteresuoto asmens pavedimą susidoroti nei skundžiamoje publikacijoje, nei ankstesnėse publikacijose nebuvo skelbta.

Taigi tokia informacija nėra pagrįsta jokiais objektyviai egzistuojančiais duomenimis. Todėl remiantis duomenų neatitikimo tikrovei prezumpcija, nurodančia, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai, Sprendime buvo pagrįstai konstatuota, jog ginčo teiginyje paskelbta tikrovės neatitinkanti, trečiojo suinteresuoto asmens garbę ir orumą žeminanti informacija. Nepagrįstu laiko ir pareiškėjo argumentą, kad VTEK 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nr. KS-71 patvirtina skundžiamame teiginyje paskelbtą informaciją.

Trečiojo suinteresuoto asmens skundžiama publikacija buvo paskelbta 2011 m. rugpjūčio 11 d., o VTEK sprendimą priėmė 2011 m. lapkričio 22 d., t. y. sprendimas buvo priimtas 3 mėnesiais vėliau, nei buvo paskleista ginčo informacija, todėl negali būti laikomas pagrindžiančiu pareiškėjo apie trečiąjį suinteresuotą asmenį paskleistą informaciją. VIĮ informacijai nustato reikalavimus, kuriuos turi atitikti tokia informacija ir jos paskleidimo būdas būtent informacijos paskelbimo metu, todėl konstatavus, kad pateikta šališka, neteisinga, asmens garbę ir orumą pažeidžianti informacija, t. y. padarius išvadą, jog pažeisti VIĮ reikalavimai, naujų aplinkybių (lyginant su tomis, kurios egzistavo informacijos paskelbimo metu) atsiradimas negali paneigti, jog informacijos paskelbimo metu buvo pažeisti teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai.

Be to, minėtu sprendimu VTEK nusprendė tyrimą dėl trečiojo suinteresuoto asmens veiksmų nutraukti. VTEK tyrimo objektu buvo tarnybinio pobūdžio veiksmų įvertinimas trečiajam suinteresuotam asmeniui siekiant savo neturtinių teisių gynybos, tačiau jokiu būdu ne pavedimo susidoroti („su žemėmis sumaišyti visus“) įvertinimas. Paskelbtos informacijos pobūdis bei kontekstas atskleidžia pareiškėjo tikslą - pažeminti ir sumenkinti trečiąjį suinteresuotą asmenį. Toks pareiškėjo, kaip viešosios informacijos rengėjo, elgesys laikytinas nesąžiningu, o tikslas - negarbingu, pažeidžiančiu profesinei etikai keliamus reikalavimus.

Tikrovės neatitinkančios, trečiojo suinteresuoto asmens garbę ir orumą žeminančios informacijos skelbimas, nėra ir negali būti pateisinamas viešojo asmens kritika ar literatūrinių išraiškos priemonių vartojimu, kadangi laikomas sąmoningu tokio pobūdžio informacijos skelbimu, siekiant sumenkinti trečiąjį suinteresuotą asmenį. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavę, kad iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, tačiau galima reikalauti elgtis sąžiningai, t. y. sąmoningai neiškraipyti ar nutylėti informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti kitą asmenį, kas reikštų piktnaudžiavimą teise skleisti informaciją ir šios teisės ribų peržengimą duodantį pagrindą viešosios informacijos rengėjui taikyti teisinę atsakomybę.

Principinės VIĮ nuostatos suponuoja viešosios informacijos rengėjo atsakomybę už paskelbtą tikrovės neatitinkančią asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją. Asmuo, kuris naudojasi teise nevaržomai skleisti informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve, įgyvendindamas šią teisę, neturi varžyti kitų asmenų teisių. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnį laisvės garantija suteikiama spaudai su sąlyga, kad ji veikia siekdama pateikti informaciją, kuri yra verta pasitikėjimo bei gerbdama žurnalistų profesinės etikos reikalavimus.

VIĮ 4 straipsnis laiduoja kiekvienam asmeniui teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Tačiau numato, jog laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją gali būti ribojama, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę. Taigi pareiškėjas konkrečiu atveju absoliutino savo, kaip viešosios informacijos rengėjo, teisę viešai skleisti informaciją ir nepaisė VIĮ, kituose visuomenės informavimo sritį reglamentuojančiuose teisės aktuose bei teismų praktikoje nustatyto draudimo skelbti informaciją žeminančią asmens garbę ir orumą, nesilaikė pareigos vadovautis pagarbos žmogui principu, laikytis profesinės etikos normų, tuo neabejotinai pažeisdamas trečiojo suinteresuoto asmens garbę ir orumą.

Pažymėjo, kad trečiojo suinteresuoto asmens skundas buvo išnagrinėtas laikantis įstatymo viršenybės, teisėtumo, nešališkumo, teisingumo ir viešumo principų. Konkrečiu atveju buvo sprendžiamas dviejų konstitucinių vertybių - trečiojo suinteresuoto asmens garbės ir orumo bei pareiškėjo teisės skleisti informaciją pusiausvyros ir tarpusavio derinimo klausimas. Atsižvelgdama į skundo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, pareiškėjo tikslą ir jo elgesį, žurnalistų etikos inspektorė pagrįstai nusprendė, kad teiginyje:

„O vidaus reikalų ministras savo aplinkai pavedė su žemėmis sumaišyti visus, kieno dėka kelių ereliavimo atvejis buvo paviešintas“ paskleista informacija nėra suderinama su viešojo asmens kritika ar literatūrinių išraiškos priemonių naudojimu, todėl konkrečiu atveju prioritetas teiktinas trečiojo suinteresuoto asmens garbės ir orumo gynimui, kadangi pareiškėjas peržengė teisės skleisti informaciją ribas.

Tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir R. P. atsiliepimu į skundą (b. l. 85-86) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad pareiškėjas nukrypsta į visos publikacijos apibūdinimą, jos paskelbimo motyvus ir tikslus. Tačiau ginčo dalykas yra konkretus publikacijos vienas teiginys. Todėl pareiškėjo skundo argumentai nepaliečia ginčo dalyko. Vidaus reikalų ministras ir LR vidaus reikalų ministerija neneigia saviraiškos laisvės ir teisės kritikuoti, tačiau šios laisvės nėra absoliučios, jomis negalima piktnaudžiauti, jas riboja kitos vertybės. Šis balansas įtvirtintas VIĮ 19 straipsnio 2 dalyje, kuri draudžia platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Pareiškėjas teigia, kad publikacijoje nebuvo keliamas ar sprendžiamas R. P. kaltumo klausimas kokių nors neteisėtų veikų kontekste, nebuvo parodomas nesąžiningas ar neteisėtas R. P. elgesys. Tačiau iš tiesų publikacijoje buvo pateikta informacija, kad R. P. persekioja už jo kritiką. Garbės, orumo, dalykinės reputacijos gynimas teisėtomis priemonėmis - kreipiantis į žurnalistų etikos inspektorių, negali būti laikomas siekiu visus informaciją paviešinusius asmenis sumaišyti su žemėmis. Teiginys „o vidaus reikalų ministras savo aplinkai pavedė su žemėmis sumaišyti visus, kieno dėka kelių erzeliavimo atvejis buvo paviešintas“ yra akivaizdžiai negatyvus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 5 d. sprendimu (b. l. 143-152) pareiškėjo UAB „Naujasis aitvaras“ skundą patenkino. Teismas panaikino Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. SPR-2 „Dėl publikacijose „Erelis“/R. P. - pakirptais sparnais“ („Vakaro žinios“, 2011-08-11, Nr. 184/3449), „R. P. - pakirptais sparnais“ (www.respublika.lt, 2011-08-11) ir „Kelių erelis R. P. neketina pasiaiškinti“ (www.atn.lt, 2011-08-11) paskelbtos informacijos“ dalyje, kurioje nuspręsta pripažinti vidaus reikalų ministro R. P. skundą iš dalies pagrįstu, įspėti UAB „Naujasis aitvaras“ dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo bei reikalauti, kad pareiškėjas UAB „Naujasis aitvaras“ paneigtų teiginyje „O vidaus reikalų ministras savo aplinkai pavedė su žemėmis sumaišyti visus, kieno dėka kelių ereliavimo atvejis buvo paviešintas“ paskelbtą informaciją. Teismas priteisė iš Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 100 Lt bylinėjimosi išlaidas pareiškėjui UAB „Naujasis aitvaras“.

Teismas konstatavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A858-1304/2012, spęsdamas klausimą, kokia turėtų būti tinkama pusiausvyra tarp kelių teisiškai reikšmingų ir ginamų vertybių – saviraiškos laisvės ir asmenų garbės ir orumo, jų reputacijos apsaugos, apibendrino Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šiuo klausimu ir pažymėjo, kad Konstitucijos 25 straipsnio bei EŽTK 10 straipsnio turinys ir juos plėtojanti teismų praktika leidžia daryti išvadą, kad saviraiškos (informacijos) laisvė, kaip konstitucinė vertybė, gali būti ribojama tik įstatymuose aiškiai apibrėžtais atvejais siekiant apsaugoti kitas konstituciškai reikšmingas vertybes, pats ribojimas turi būti pagrįstas ir proporcingas siekiamam tikslui.

Taip pat teismų praktikoje pabrėžiamas pamatinis saviraiškos laisvės vaidmuo demokratinėje visuomenėje ir laikomasis nuostatos, kad šios laisvės ribojimai galimi tik esant svariems motyvams. Nagrinėjamu atveju įvertinus, kad publikacijos „Erelis“/R. P. – pakirptais sparnais“ paskelbimo metu R. P. buvo vidaus reikalų ministras, t. y., ką konstatavo ir atsakovas, viešasis asmuo, visas straipsnis ir konkreti informacija („O vidaus reikalų ministras savo aplinkai pavedė su žemėmis sumaišyti visus, kieno dėka kelių ereliavimo atvejis buvo paviešintas.“), kuri pripažinta neatitinkančia tikrovės ir žeminančia R.

P. garbę ir orumą, yra susijęs su jo, kaip ministro veikla, taip pat publikacijos atsiradimo aplinkybes, visą jos kontekstą ir stilių, galima teigti, kad atsakovas nepagrįstai pripažino UAB „Naujasis aitvaras“ pažeidus VIĮ 3 straipsnio 3 dalį, 19 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 8 dalies 4 punktą bei 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktus: minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A858-1304/2012, pažymėta, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje taip pat nurodo, kad saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų, o ši laisvė, galiojanti su apribojimais, įtvirtintais EŽTK 10 straipsnio 2 dalyje, taikytina ne tik „informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo.

EŽTT manymu, tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra demokratinės visuomenės, reikalavimai (žr., pvz., 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, pareišk. Nr. 5493/72; 1986 m. liepos 8 d. sprendimas Lingens prieš Austriją, pareišk. Nr. 9815/82; 1991 m. lapkričio 26 d. sprendimą Observer & Guardian prieš Jungtinę Karalystę, pareišk. Nr. 13585/88; 1997 m. vasario 24 d. sprendimą De Haes & Gijsels prieš Belgiją, pareišk. Nr. 19983/92). Šiuo atveju duomenų, jog informacija („vidaus reikalų ministras savo aplinkai pavedė su žemėmis sumaišyti visus, kieno dėka kelių ereliavimo atvejis buvo paviešintas“) paskleista turint tikslą ne informuoti visuomenę klausimu, kuriuo ji turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti, o siekiant kitų tikslų, nėra, be to, priešingai nei teigia atsakovas, itin skrupulingai nevertinant panaudotos literatūrinės vaizdingumo priemonės tinkamumo, iš esmės yra teisinga: kaip nurodė paaiškinime inspektorei ir skunde teismui pareiškėjas UAB „Naujais aitvaras“, jos publikacija buvo išspausdinta tik po to, kai buvo paskelbta analogiško turinio pirmesnė 2011 m. rugpjūčio 10 d. dienraščio „Respublika“ publikacija „Ministro R.

P. mašina lėkė kaip erelio“. Kadangi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Protokolo ir viešųjų ryšių skyrius 2011 m. rugpjūčio 10 d. išplatino pranešimą spaudai, kuriuo minėtoje 2011 m. rugpjūčio 10 d. dienraščio „Respublika“ publikacijoje paskleista informacija apie LR vidaus reikalų ministeriją ir vidaus reikalų ministrą pavadinta netikslia, šališka, klaidinančia ir šmeižikiška, dėl ko LR vidaus reikalų ministerija ketina kreiptis į atitinkamų žiniasklaidos priemonių leidėjus dėl jos paneigimo, taip pat į žurnalistų etikos kontrolės institucijas, o vidaus reikalų ministras R.

P. – privačiai ginti garbę ir orumą teisme, pareiškėjas UAB „Naujasis aitvaras“, rengdamas publikaciją, jau galėjo žinoti apie kilusį nepasitenkinimą dėl 2011 m. rugpjūčio 10 d. dienraščio „Respublika“ publikacijoje paskleistos informacijos, nors tam, kaip 2012 m. vasario 2 d. priimtame sprendime Nr. SPR-3 pažymėjo pats atsakovas, nebuvo jokio pagrindo, o R. P., kaip matyti iš VTEK 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. KS-71, tikrai pavedė jai pavaldžiai tarnautojai kreiptis dėl minėtos publikacijos į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą dėl jo garbės ir orumo gynimo.

Teismas pažymėjo ir tai, kad žurnalistų etikos inspektorei taip pat nebuvo pateikti įrodymai, jog I. U. turi teisę atstovauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją ir vidaus reikalų ministrą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje, kadangi 2011 m. rugpjūčio 18 d. įsakymas Nr. 1V-628 „Dėl I. U. įgaliojimo“ suteikia I. U. teisę atlikti procesinius veiksmus tik administracinių ginčų komisijose ir kitose ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucijose, taip pat teismuose. Teismas nurodė, kad iš byloje esančio mokėjimo nurodymo matyti, jog pareiškėjas paduodamas skundą sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį, todėl jam iš atsakovo priteistina 100 Lt.

Pareiškėjas UAB „Naujasis aitvaras“ nepateikė teismui įrodymų apie kitas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

III. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius apeliaciniu skundu (b. l. 158-161) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. SPR-2. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. VIĮ informacijai nustato reikalavimus, kuriuos turi atitikti tokia informacija ir jos paskleidimo būdas būtent informacijos paskelbimo metu, todėl konstatavus, kad pateikta šališka, neteisinga, asmens garbę ir orumą pažeidžianti informacija, t. y. padarius išvadą, jog pažeisti VIĮ reikalavimai, naujų aplinkybių (lyginant su tomis, kurios egzistavo informacijos paskelbimo metu) atsiradimas negali paneigti, jog informacijos paskelbimo metu buvo pažeisti teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-897/2011).

2. Teismas priimtame sprendime nepagrįstai absoliutina saviraiškos laisvę, tokiu būdu paneigdamas asmens teisę į garbės ir orumo gynimą.

3. Tais atvejais, kai informacija yra pateikta panaudojant literatūrines vaizdingumo priemones, paskelbta feljetonų, šaržų forma, reikia atsižvelgti į tai, ar atitinka tikrovę žinios, sudarančios informacijos esmę, ar jos nėra iškreiptos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1128/2001 m.).

4. Priešingai nei teigia teismas, paskelbtos informacijos pobūdis bei kontekstas atskleidžia pareiškėjo tikslą - pažeminti ir sumenkinti trečiąjį suinteresuotą asmenį. Toks pareiškėjo, kaip viešosios informacijos rengėjo, elgesys laikytinas nesąžiningu, o tikslas - negarbingu, pažeidžiančiu profesinei etikai keliamus reikalavimus. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavę, kad iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, tačiau galima reikalauti elgtis sąžiningai, t. y. sąmoningai neiškraipyti ar nutylėti informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti kitą asmenį, kas reikštų piktnaudžiavimą teise skleisti informaciją ir šios teisės ribų peržengimą, duodantį pagrindą viešosios informacijos rengėjui taikyti teisinę atsakomybę.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 170-174) prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą nepakeistą; priteisti iš atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus pareiškėjo naudai visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai, objektyviai, išsamiai ir teisingai išnagrinėjo visas ginčui reikšmingas teisines bei faktines aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus. Atsakovas tinkamai nenustatė, neištyrė ir neįvertino visų Sprendimo priėmimui reikšmingų faktinių aplinkybių, dėl ko nepagrįstai ir neteisingai konstatavo VIĮ nuostatų pažeidimus.

Tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir vidaus reikalų ministras atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 167-168) prašo apeliacinį skundą patenkinti. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad žurnalistų etikos inspektorius teisingai įvertino visas reikšmingas šioje byloje aplinkybes ir priėmė teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, prieš pasisakant iš esmės dėl apeliacinio skundo argumentų ir kitų aspektų, kurie nenurodyti apeliaciniame skunde (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str. 1 d.), akcentuotinos kai kurios faktinės bylos aplinkybės, iš principo lemiančios bylos baigtį.

Su skundu „Dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų“ (b.l. 57-59) į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, Žurnalistų etikos inspektorių 2011-08-22 (registruota Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje) kreipėsi Vidaus reikalų ministerijos įgaliota atstovė.

2011-09-15 Žurnalistų etikos inspektoriui (b.l. 66-68) buvo pateiktas patikslintas skundas „Dėl garbę ir orumą žeminančios informacijos paskelbimo“ (toliau – ir Patikslintas skundas), pasirašytas tos pačios Vidaus reikalų ministerijos įgaliotos atstovės. Patikslintame skunde nurodoma, jog pareiškėjai yra Vidaus reikalų ministerija bei Vidaus reikalų ministras.

Prie administracinės bylos yra pridėtas 2011-08-18 Vidaus reikalų ministro įsakymas Nr. 1 V-628 „Dėl I. U. įgaliojimo“, iš kurio matyti, kad šiam asmeniui pavedama atstovauti Vidaus reikalų ministeriją ir/ar Vidaus reikalų ministrą (b.l. 64).

Paminėtos faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad į Žurnalistų etikos inspektorių kreipėsi asmuo, turintis įgalinimus atstovauti Vidaus reikalų ministeriją ir/ar Vidaus reikalų ministrą. Būtent šie abu subjektai, kaip pareiškėjai, ir buvo nurodyti Patikslintame skunde, o tai reiškia, kad būtent šių dviejų asmenų atžvilgiu Žurnalistų etikos inspektorius ir turėjo pasisakyti priimame sprendime, tačiau analizuojant apskųstą Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012-01-26 sprendimą Nr. SPR-2 (b.l. 20-25) lieka iš esmės taip ir neaišku, koks sprendimas priimtas Vidaus reikalų ministerijos ir/ar Vidaus reikalų ministro atžvilgiu, kaip dėl asmenų, kurie kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektorių.

2012-01-26 sprendimo įžanginė dalis byloja, kad Žurnalistų etikos inspektorius priima ir nagrinėja Vidaus reikalų ministro skundą ir būtent jį laiko pareiškėju bei rezoliucinėje dalyje reikalauja, kad viešosios informacijos rengėjai bei skleidėjai paneigtų ginčo teiginyje paskelbtą tikrovės neatitinkančią, pareiškėjo garbę ir orumą žeminančią informaciją, t.y. vidaus reikalų ministro garbę ir orumą žeminančią informaciją.

V. Visuomenės informavimo įstatyme nepateikiamos „garbės“ ir „orumo“ sąvokos, tačiau apie pastarųjų esmę galima spręsti iš kitų Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintų taisyklių.

Antai Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje pažymėta: „Asmens kritika - asmens ar jo veiklos nagrinėjimas ir vertinimas neįžeidžiant asmens garbės ir orumo <…>.

VIĮ 2 straipsnio 45 dalyje sakoma: “Privatus gyvenimas - asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro fizinio asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias fizinis asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat fizinio asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, fizinio asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, informacija apie fizinio asmens sveikatą, privatus susirašinėjimas ar kitoks ryšio palaikymas, fizinio asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus.”

VIĮ 15 straipsnyje dėstoma: “Kiekvienas fizinis asmuo, kurio garbę ir orumą žemina

visuomenės informavimo priemonėje paskelbta tikrovės neatitinkanti, netiksli ar šališka informacija apie jį, taip pat kiekvienas juridinis asmuo, kurio dalykinei reputacijai ar kitiems teisėtiems interesams pakenkė tikrovės neatitinkanti, netiksli ar šališka informacija, turi teisę atsakyti, paneigdamas tikrovės neatitinkančią informaciją ar patikslindamas paskelbtą informaciją, arba pareikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas šio įstatymo 44 straipsnyje nustatyta tvarka paneigtų tikrovės neatitinkančią informaciją“. – Čia įstatymų leidėjas nubrėžia aiškią takoskyrą tarp vertybių, kurios yra susijusios su fiziniu asmeniu ir vertybių, kurios neatsiejamos nuo juridinio asmens.

VIĮ 19 str. 2 dalis sako, jog „Draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą“.

VIĮ 44 straipsnio 1 dalis taip pat nurodo vertybes priklausančias fiziniam asmeniui bei juridiniam asmeniui: „Visuomenės informavimo priemonių pareigą paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri žemina fizinio asmens garbę ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, tokios informacijos paneigimo, taip pat viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų civilinės atsakomybės sąlygas ir tvarką nustato Civilinio kodekso normos“.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (elektroninis variantas) nurodo, kad žodis „garbė“ suprantamas, kaip visuomenės pripažįstama pagarba už nuopelnus; šlovė, geras vardas, o žodis „orumas“ suprantamas kaip turintis vidinės pagarbos, jaučiantis savo vertę.

Visa tai, suponuoja išvadą, kad tiek garbė, tiek orumas yra neatsiejami nuo privataus fizinio asmens, jo personalijos, nepriklausomai nuo to kokią socialinį padėtį jis beužimtų visuomenėje. Bet kokiu atveju šios aptariamos socialinės vertybės galėtų ir turėtų būti ginamos ne tik institucijose, kurios turi teisę nagrinėti tokio pobūdžio ginčus, bet ir teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.). Aišku tam reikalinga konkretaus fizinio asmens valia. Be valinės išraiškos tokia procedūra negalėtų būti pradėta, o pradėta turėtų pasibaigti teisės aktais nustatyta tvarka. Už fizinį asmenį tokio pobūdžio ginčuose gali veikti kitas asmuo tik turėdamas atitinkamus teisės aktais numatytus įgalinimus.

VI. Visuomenės informavimo įstatymo (redakcija nuo 2012-01-01 iki 2013-01-01) 50 straipsnio 1 dalyje 1 punkte buvo numatyta, kad Žurnalistų etikos inspektorius tarp kitų funkcijų inter alia nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo. To paties įstatymo 6 dalyje pasisakyta, jog, VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 1-3 (Žurnalistų etikos inspektorius nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo – 1 punktas) punktuose nustatytais atvejais inspektorius nagrinėja tik tų asmenų, kurių teisės visuomenės informavimo priemonėse yra pažeistos, arba jų atstovų pagal įstatymą, taip pat šių asmenų atstovų pagal pavedimą skundus (pareiškimus), o anoniminiai skundai apskritai netiriami.

Visuomenės informavimo įstatymas nepateikia atstovų pagal įstatymą ir atstovų pagal pavedimą definicijų. Remiantis bendraisiais teisės principais šios sąvokos aiškintinos taip kaip pateikta Administracinių bylų teisenos įstatyme, kur šio teisės akto 49 straipsnio 2 dalyje pasisakyta, kad atstovais pagal įstatymą laikomi atitinkamų institucijų, įstaigų, tarnybų, įmonių, organizacijų vadovai, o įstatymų ar kitų teisės aktų numatytais atvejais – ir kiti darbuotojai, veikiantys neviršydami įgaliojimų suteiktų įstatymu ar kitais teisės aktais. Administracinių bylų teisenos įstatymo 49 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme paprastai būna advokatai, o kitų atstovų įgaliojimai turi būti nurodyti įgaliojime išduotame ir įformintame Civilinio kodekso ir Civilio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į nustatytas ir akcentuotas bylos faktines aplinkybes galima daryti išvadą, kad į Žurnalistų etikos inspektorių kreipėsi du subjektai: Vidaus reikalų ministras ir Vidaus reikalų ministerija, bet ne dėl šių atskirų teisinių vienetų dalykinės reputacijos gynimo, o siekdami apginti privataus fizinio asmens garbę ir orumą, ką pagrindžia pats Patikslinto skundo pavadinimas. Žurnalistų etikos inspektorius, esant tokioms aplinkybėms, turėjo teisę pasisakyti tik dėl Vidaus reikalų ministerijos ir/ar vidaus reikalų ministro dalykinės reputacijos, nepereidamas į privataus konkretaus fizinio asmens R. P., ėjusio ministro pareigas (į bylą įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu), garbės ir orumo gynimą. Šia apimtimi turėjo būti atsisakyta nagrinėti skundą bei neturėjo būti priimtas sprendimas, kurio rezoliucinėje dalyje atitinkamos visuomenės informavimo priemonės įpareigojamos paneigti fizinio asmens (per užimamas pareigas) garbę ir orumą žeminančią informaciją. Šios vertybės, kaip jau buvo minėta, yra neatsiejamos nuo konkretaus fizinio asmens, kaip individo.

Taigi Žurnalistų etikos inspektorius neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimo dėl įpareigojimo paneigti galimai fizinio asmens R. P. garbę ir orumą žeminančią informaciją, o tai reiškia 2012-01-26 sprendimą esant neteisėtą.

Kita vertus, Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012-01-26 sprendimas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, neatitiko ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Turint omenyje tai, kas kreipėsi su skundu į Žurnalistų etikos inspektorių ir kokio asmens atžvilgiu buvo pasisakyta sprendime, tampa akivaizdu, kad Žurnalistų etikos inspektorius neiškristalizavo faktinės ir teisinės situacijos, dėl ko priimtas sprendimas tapo nesuderinamu ir su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimais.

Šioje plotmėje paminėtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, kur buvo konstatuota: „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus“ <...> Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas“.

Vyriausiojo administracinio teismo nuomone, vien jau įvardyta buvo pakankamas pagrindas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo teisinės argumentacijos atžvilgiu nebepasisakytina ir pripažintina tikrinamą teismo sprendimą iš esmės esant teisingą bei turintį būti paliktu galioti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Žurnalistų etikos inspektoriaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius