2016-05-24 Nr. BB-2259-1-95-1-00184-2011-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-204-507/2016

Teisminio proceso Nr. 1-95-1-00184-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija

2.4.2.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. B. ir jos gynėjo advokato Vladimiro Buslovičiaus kasacinius skundus dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio.

Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu S. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį šešių mėnesių laisvės atėmimu. Taip pat šioje byloje nuteista UAB „B“, tačiau dėl jos kasacinis skundas nepaduotas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu S. B. pripažinta kalta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir jai paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams bei pagal 300 straipsnio 1 dalį ir jai paskirtas areštas 45 paroms. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant S. B. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Juridinio asmens BUAB „B“ apeliacinis skundas paliktas nenagrinėtas. Nuteistosios S. B. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

1. S. B. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, būdama UAB „B“ direktore ir atstovaudama jai bei veikdama jos vardu, pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą – UAB (duomenys neskelbtini) 120 000 Lt (34 754,4 Eur): tvarkydama pagal 2009 m. sausio 30 d. sutartį Nr. 09/01/30 UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, apgaulės būdu gavusi iš UAB (duomenys neskelbtini) direktorės L. J. pasirašytus su bendrovės antspaudu tuščius popieriaus lapus, nuo 2010 m. birželio 9 d. iki 2011 m. gegužės 31 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, ant vieno iš tuščių lapų atsispausdinusi žinomai melagingą tekstą, kad UAB (duomenys neskelbtini) besąlygiškai įsipareigoja iki 2011 m. birželio 9 d. sumokėti 120 000 Lt (34 754,4 Eur) tiesiogiai kreditoriui UAB „B“, pagamino netikrą didelės vertės vertybinį popierių – 2010 m. birželio 9 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį. 2011 m. gegužės 31 d. S. B., veikdama UAB „B“ vardu, tęsdama nusikalstamą veiką, reikalavimo pagal vekselį išieškojimą perleido UAB „E“, kuri, gavusi 2011 m. birželio 1 d. iš Vilniaus pirmojo notarų biuro vykdomąjį dokumentą dėl 120 000 Lt (34 754,4 Eur) išieškojimo iš UAB (duomenys neskelbtini), pateikė antstolei N. J., kad būtų pradėtas išieškojimas.

2. Kasaciniu skundu nuteistoji S. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.1. Kasatorė teigia, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes nevertino teisinančių ir kaltinančių įrodymų visumos. Teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, išsamiai pasisakydamas tik dėl prokuroro skundo argumentų, visiškai ignoravo ir nevertino kasatorės apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje tik lakoniškai konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas detaliai nustatė bylos aplinkybes ir teisingai įvertino įrodymus bei pateikė motyvuotas išvadas. Tačiau, kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas visiškai neatliko išsamaus bylos aplinkybių vertinimo taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio nuostatas.

2.2. Nuosprendyje nurodoma, kad byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų galima pagrįstai abejoti liudytojų L. J. ir M. B. parodymais, kuriais remiantis kasatorė buvo nuteista. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad minėtų liudytojų parodymus paneigia liudytojos E. D. bei kasatorės parodymai, kurie liko neįvertinti. Liudytoja E. D. teigė, kad, atstovaudama UAB „B“ dėl direktorės ligos, ji savo kompiuteryje parengė dokumentų, t. y. 2010 m. birželio 9 d. paprastojo 120 000 Lt (34 754,4 Eur) vertės vekselio, 2010 m. birželio 9 d. susitarimo Nr. 10/06/09 ir 2010 m. birželio 9 d. pasiūlymo sudaryti papildomą susitarimą dėl esminių klaidų taisymo pagal sutarties Nr. 09/01/30 2.5 punktą, tekstus, juos pati atspausdino ir pasirašė kaip UAB „B“ atstovė. Patvirtinant liudytojos E. D. parodymus, į bylą buvo pateiktas 2012 m. gruodžio 18 d. antstolio D. T. surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, iš kurio matyti, kad UAB „B“ priklausančiame kompiuteryje saugomas Microsoft Word programos pagalba sukurtas failas „Pasiūlymas SSC susitarimas“ buvo sukurtas 2010 m. birželio 8 d., o jame esančiais dokumentais buvo naudojamasi tik vieną kartą – 2010 m. birželio 8 d. Taigi akivaizdu, kad 2010 m. birželio 9 d. paprastas neprotestuotinas vekselis buvo atspausdintas ir pasirašytas 2010 m. birželio 9 d. kartu su tos pačios dienos susitarimu Nr. 10/06/09 priedu prie sutarties Nr. 09/01/30. Be to, iš antstolio surašyto Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad neva suklastotas 2010 m. birželio 9 d. paprastas neprotestuotinas vekselis (kartu su kitais minėtais dokumentais) po sukūrimo nebuvo keičiamas, todėl liudytojų L. J. ir M. B. parodymai iš esmės prieštarauja ne tik kasatorės bei E. D. parodymams, bet ir rašytiniams įrodymams – antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolui, tačiau teismas dėl šių prieštaravimų nepasisakė ir jų nevertino. Be to, kasatorė nuo 2010 m. balandžio 23 d. iki 2010 m. birželio 11 d. dėl ligos nedirbo, todėl dokumento nesukūrė.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojos L. J. parodymai apie tai, kaip ji paliko tuščius lapus su savo parašu bei įmonės antspaudu, turėtų būti vertinami kritiškai dar ir todėl, jog toks poelgis yra nelogiškas. L. J. turi aukštąjį išsilavinimą ir nagrinėjamų įvykiu metu dirbo įmonės UAB (duomenys neskelbtini) direktore, todėl labai abejotina, kad būtų patikėjusi mažai pažįstamam žmogui net kelis lapus su originaliu įmonės antspaudu ir savo parašu, suvokdama, kad tokie lapai gali būti panaudoti įvairiais tikslais.

2.3. Taip pat priimant nuosprendį nebuvo atsižvelgta į tai, kad byloje nėra jokių patikimų duomenų, jog UAB „B“ atstovės liudytojos E. D. surašytas, o UAB (duomenys neskelbtini) direktorės L. J. 2010 m. birželio 9 d. pasirašytas paprastasis neprotestuotinas vekselis, kuriuo UAB (duomenys neskelbtini) besąlygiškai įsipareigojo sumokėti 120 000 Lt (34 754,4 Eur) UAB „B“, buvo netikras. Svarbu pažymėti, kad byloje netgi nėra ginčijama aplinkybė dėl liudytojos E. D. neprotestuotino vekselio ir kitų paminėtų dokumentų atspausdinimo UAB „B“ kompiuteriu kasatorės nedarbingumo laikotarpiu. Kitų patikimų įrodymu, kuriais remiantis galima būtų padaryti išvadą apie nagrinėjamo vekselio suklastojimą, byloje nėra surinkta. Priimant nuosprendį turėjo būti atsižvelgta ir į tai, jog tiek liudytoja antstolė N. J., tiek liudytojas UAB „E“ teisininkas D. S. nurodė, kad matė vekselio originalą ir šis nesukėlė įtarimų, nes pagal jį, kaip galiojantį dokumentą, buvo atliekamos atitinkamos teisinės procedūros. Kasatorė nurodo, kad teismas neįvertino fakto, jog visų apklausų metu ji teigė, kad 2010 m. birželio 9 d. vekselis buvo surašytas ne kaip UAB (duomenys neskelbtini) skolos UAB „B“ patvirtinimas, o kaip garantas, kad su UAB „B“ bus atsiskaityta už papildomus buhalterinės apskaitos darbus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visų apklausų metu kasatorė nurodė, jog 2010 m. birželio 9 d. vekseliu buvo garantuojamos ne tik UAB (duomenys neskelbtini), bet ir bendrovės akcininkų prievolės. Toks vekselio naudojimas yra teisėtas, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad vekselis gali būti naudojamas kaip priemonė užtikrinti iš sandorio kylančias prievoles (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013).

3. Kasaciniu skundu nuteistosios S. B. gynėjas advokatas Vladimiras Buslovičius prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.

3.1. Kasatorius teigia, kad S. B. buvo nepagrįstai nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 1 ir 3 dalis, nes įvertino ne visų sprendimo priėmimui reikšmingų duomenų, neišsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir pasisakė tik dėl dalies faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad būtent S. B. pagamino didelės vertės vertybinį popierių – 2010 m. birželio 9 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kurio vertė 120 000 Lt (34 754,4 Eur), neparemta išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pateiktas 2012 m. gruodžio 18 d. antstolio D. T. surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. FA-0241-13-02, kuris, kaip matyti iš nuosprendžio turinio, byloje nebuvo įvertintas ir dėl jame nurodytų aplinkybių nuosprendyje nepasisakyta. Šiame dokumente nustatyta, kad UAB „B“ priklausančiame kompiuteryje yra sukurtas ir saugomas dokumentas „Pasiūlymas SSC susitarimas.doc“, jo sukūrimo data – 2010 m. birželio 8 d. Atidarius šį failą, pateikiami trys dokumentai, kiekvienas ant atskiro puslapio: 2010 m. birželio 9 d. pasiūlymas, kuris adresuotas UAB (duomenys neskelbtini), 2010 m. birželio 9 d. susitarimas, priedas prie sutarties ir 2010 m. birželio 9 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis, kurio vertė 120 000 Lt (34 754,4 Eur) ir kurio davėjas – UAB (duomenys neskelbtini), o kreditorius – UAB „B“.

Šiuos dokumentus antstolis buvo atspausdinęs ir pridėjęs prie faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje liudytoja E. D. (UAB „B“) buhalterė teigė, kad, prieš tai telefonu susitarusi su S. B., ji nurodytus dokumentus atspausdino ir pasirašė, nes S. B. sirgo. Tai patvirtina bylos duomenys (t. 3, b. l. 45). Taigi S. B. nuo 2010 m. birželio 9 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. nespausdino ginčijamo vekselio (jo negamino), nes 2010 m. birželio 9 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis, kurio vertė 120 000 Lt (34 754,4 Eur), jau buvo sukurtas ir atspausdintas 2010 m. birželio 8 d.

Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kuriais remiantis galima daryti išvadą, kad vekselis buvo suklastotas: vekselio originalo byloje nėra, o proceso metu nepašalinti esminiai prieštaravimai tarp nuteistosios S. B. ir liudytojos E. D. bei liudytojų L. J. ir M. B. parodymų neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad S. B. disponavo žinomai suklastotu dokumentu. Esant šioms aplinkybėms, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad S. B. veikoje yra BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai.

3.2. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl S. B. veiksmus kvalifikavo kaip realią nusikalstamų veikų sutaptį pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Veikos kvalifikavimą kaip pasikėsinimą teismas grindė tuo, kad S. B. išrašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir taip įgijo teisę į UAB (duomenys neskelbtini) 120 000 Lt (34 754,4 Eur) pinigines lėšas, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kasatorius mano, kad tuo atveju, kai kaltininkas sukčiaudamas tik panaudojo žinomai suklastotą oficialų dokumentą, tačiau pats tokio dokumento neklastojo, ir, jį pateikęs kaip apgaulės priemonę, užvaldė svetimą turtą ar įgijo teisę į turtą, jo veika kaip sutaptis su BK 300 straipsniu nekvalifikuotina, nes suklastotas dokumentas buvo panaudotas tik kaip priemonė turtui užvaldyti. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo ne tik konstatuoti apgaulę, bet ir nustatyti sukčiavimo dalyką, kuris vienu metu negali būti ir turtas, ir turtinė teisė, taip pat nurodyti, kada prasidėjo ir kada pasibaigė kiekviena konkreti nusikalstama veika ir kokie įrodymai tai patvirtina. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė vieną kitai prieštaraujančias išvadas, t. y. kad tais pačiais veiksmais vienu metu S. B., pagaminusi netikrą dokumentą nuo 2010 m. birželio 9 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. ir jį panaudojusi 2011 m. gegužės 31 d., tik pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą; ir kartu, kad S. B., pagaminusi netikrą dokumentą nuo 2010 m. birželio 9 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. ir jį panaudojusi 2011 m. gegužės 31 d., faktiškai įgijo teisę į didelės vertės svetimą turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė.

3.3. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad S. B. veiksmai kvalifikuotini kaip realioji nusikaltimų sutaptis pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, tačiau, paskirdamas S. B. galutinę subendrintą bausmę, nemotyvuotai taikė BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą.

3.4. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Esminiai nuteistosios S. B. apeliacinio skundo argumentai buvo susiję su tuo, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bei priimant apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, pirmenybę teikdamas tik S. B. ir UAB „B“ kaltinantiems įrodymams, tačiau nevertindamas teisinančių įrodymų, kaip antai, 2012 m. gruodžio 18 d. antstolio D. T. surašyto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, duomenų apie S. B. nedarbingumą dėl ligos tiriamu laikotarpiu, duomenų apie UAB (duomenys neskelbtini) atliktą operatyvų patikrinimą Vilniaus apskrities VMI ir kt.

3.5. Be to, buvo pažeisti BPK 255 ir 256 straipsniai, nes S. B. buvo kaltinama ir atiduota teismui pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, o nuteista pagal 182 straipsnio 2 dalį.

4. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė prašo kasacinį skundą atmesti.

4.1. Prokuroras nurodo, kad kasatorių teiginiai apie teismų padarytus esminius BPK pažeidimus yra deklaratyvūs ir prieštarauja teismų priimtų skundžiamų sprendimų turiniui. BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų bei juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Nors BK 300 straipsnyje nustatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Kasacinėje praktikoje ne kartą pasisakyta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus, kad ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad kaltinamoji S. B. įvairiai aiškino vekselio pasirašymo aplinkybes, tačiau jos aiškinimai prieštarauja liudytojų E. D., L. J., S. V. ir kt. parodymams bei rašytinei bylos medžiagai. Priešingai nei teigia kasatoriai, niekas neginčija, kad 2010 m. birželio 9 d. tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB „B“ buvo pasirašytas papildomas susitarimas, tačiau ginčijamas tos pačios dienos pasirašytas paprastasis neprotestuotinas 12 000 Lt vekselis, kurio tekstą būtent S. B. nurodė parengti E. D., jį atspausdinti ir neva duoti pasirašyti L. J. Pati kaltinamoji S. B. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad ji nors tuo metu ir sirgo, tačiau jautėsi gerai, todėl išėjo į darbą. Šį faktą patvirtina ir liudytoja E. D. 2011 m. gegužės 31 d. reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „B“, atstovaujama direktorės S. B., UAB „E“ perleido UAB „B“ turėtą reikalavimą išieškoti skolą pagal 2010 m. birželio 9 d. paprastąjį vekselį iš UAB (duomenys neskelbtini). UAB „B“ direktorė S. B. buvo pateikusi UAB „E“ ir paprastojo vekselio originalą, kurį 2011 m. liepos 22 d. S. B. atsiėmė. Šios byloje nustatytos aplinkybės paneigia kasatorių teiginį, jog neįrodyta, kad S. B. klastojo bei disponavo žinomai suklastotu dokumentu.

4.2. Taigi bylos medžiaga nustatyta, kad S. B. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad nurodo surašyti tikrovės neatitinkantį dokumentą (paprastąjį neprotestuotiną vekselį), kad šis suklastotas dokumentas gali sukelti neigiamas pasekmes, ir norėjo taip veikti, taip pat suklastotą dokumentą panaudojo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

4.3. Apeliacinės instancijos teismas, ištaisęs pirmosios instancijos teismo padarytus baudžiamojo įstatymo ir BPK pažeidimus, konstatavo, kad išdėstytų įrodymų visuma neginčijamai nustatyta, jog S. B., būdama UAB „B“ direktore ir veikdama jos naudai, pagaminusi netikrą dokumentą ir jį panaudojusi, pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą, todėl teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, S. B. veiksmus pagrįstai kvalifikavo kaip realiąją nusikaltimų sutaptį pagal BK 22 str. 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Nepagrįsti kasatorių teiginiai ir dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų BPK 20 straipsnio 1 ir 3 dalių, 301 straipsnio 1 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatų pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas nuosekliai ir visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, savo nuosprendį grindė visais byloje surinktais įrodymais, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai. Įrodymai įvertinti bendrame bylos duomenų kontekste, nurodant, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti – atmetami. Teismo nuosprendis atitinka jo formai ir turiniui keliamus BPK reikalavimus. Nėra pagrindo sutikti su kasatorių teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistosios S. B. ir jos gynėjo bei juridinio asmens UAB „B“ bankroto administratoriaus apeliaciniuose skunduose, ir motyvuotai atsakė į esminius šių skundų argumentus. Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu nesant motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų bent dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atsakęs į esminius nuteistosios S. B. ir jos gynėjo apeliacinio skundo argumentus, jų apeliacinį skundą išnagrinėjo tinkamai, todėl kasatorių nurodyti teiginiai yra deklaratyvūs ir neatitinka bylos duomenų.

5. Nuteistosios S. B. kasacinis skundas tenkintinas, jos gynėjo advokato Vladimiro Buslovičiaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, byla dėl esminių BPK pažeidimų, padarytų nagrinėjant byla apeliacine tvarka, perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

6. Priimant kasacine tvarka apskustą Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendį buvo padaryti esminiai BPK 305, 307, 320, 326, 331 straipsnių pažeidimai.

6.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime yra pažymėta, kad „Konstitucijos 109 straipsnį aiškinant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais“. Konstituciniais principais grindžiamo reikalavimo, kad nutariamoji dalis turi būti grindžiama motyvuojamojoje (baudžiamajame procese – aprašomojoje) dalyje išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendyje nesilaikyta pripažįstant kasatorę kalta padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Šio nuosprendžio aprašomojoje dalyje, be teiginio, kad dokumentų klastojimas negali būti vertinamas kaip apgaulė BK 182 straipsnio kontekste, nėra jokių veikos kvalifikavimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį pagrindžiančių motyvų. Tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas daro išvadas, kad nuteistasis yra padaręs nusikalstamą veiką, dėl kurios padarymo pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu šis asmuo nebuvo pripažintas kaltu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi atitikti visus pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimui keliamus reikalavimus, numatytus BPK 305 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo priimtu nuosprendžiu kasatorė nebuvo pripažinta kalta dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, todėl apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs, kad kasatorė tokią nusikalstamą veiką padarė, turėjo nurodyti išsamius tokio sprendimo priėmimo motyvus. To nepadarydamas apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305, 331 nuostatas. Abstraktaus teiginio, kad teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma neginčijamai nustatyta, kad buvo padaryta ir BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, nepakanka, jog apeliacinės instancijos teismo nuosprendis galėtų būti laikomas tinkamai pagrįstu ir teisėtu.

6.2. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendyje niekaip nereaguota į daugumą nuteistosios ir jos gynėjo apeliaciniuose skunduose dėstytų argumentų, t. y. šie skundai, pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalį, tinkamai neišnagrinėti. Minėti apeliantai nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl vekselio surašymo aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, be teiginio, kad nėra pagrindo abejoti liudytojų L. J. ir M. B. parodymais, jokių kitų motyvų, paneigiančių apeliantų argumentus, nedėstė. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad byla apeliacinio proceso metu nebuvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma visuose apeliaciniuose skunduose. Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinių skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliaciniai skundai liko neišnagrinėti. Tokie pažeidimai pripažįstami esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-467/2013, 2K-135/2015, 2K-319-976/2015, Nr. 2K-418-699/2015).

6.3. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, o kartu ir BPK 326, 331 straipsnių nustatytų taisyklių, nesilaikyta ir surašant Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį. Iš šioje nuosprendžio dalyje darytos vienintelės nuorodos į BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktą galima spręsti, jog apeliacinės instancijos teismas nutarė nuosprendžiu keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, tačiau konkrečiai sprendimas pakeisti Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendį rezoliucinėje dalyje nesuformuluotas. Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendis apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje iš viso neminimas, nenurodant, kokia nuosprendžio dalis yra keičiama, o kokia dalis paliekama nepakeista.

BPK 326, 331 straipsnių pažeidimu laikytina ir tai, kad 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra suformuluotas joks sprendimas dėl nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo. Byla nagrinėti apeliacine tvarka buvo perduota dėl keturių paduotų apeliacinių skundų (prokuroro, nuteistosios, nuteistosios gynėjo ir juridinio asmens BUAB „B“), tačiau rezoliucinėje dalyje nurodomi sprendimai tik dėl trijų skundų. Iš 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio įžanginės bei aprašomosios dalių matyti, kad nuteistosios ir jos gynėjos apeliaciniai skundai minimi kaip vienas apeliacinis skundas, o rezoliucinėje dalyje jau nurodoma, kad yra atmetamas tik nuteistosios S. B. skundas, gynėjo visiškai neminint. Sutinkant su nuteistosios gynėjo kasacinio skundo teiginiais, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sprendimas dėl nuteistosios skundo yra netikslus – iš tikrųjų nuteistosios skundas buvo ne atmestas, o tenkintas iš dalies, veikos kvalifikavimą dėl sukčiavimo pakeičiant iš baigto nusikaltimo (pirmosios instancijos teismo nuosprendyje veika kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį) į pasikėsinimą (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu veika kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį).

Apeliacinės instancijos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendyje yra prieštaravimų pasisakant ir dėl nusikalstamų veikų sutapties. Aprašomojoje dalyje nurodoma, kad S. B. padarytos veikos kvalifikuotinos kaip realioji nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, sutaptis, tačiau rezoliucinėje dalyje bendrinant bausmes remtasi BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, kuris taikomas esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Rimas Ažubalytė

Artūras Pažarskis

Gintaras Goda