2020-01-15 Nr. AB-1032-3-61-3-00405-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2541-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00405-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS REPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių ir pareigų perėmėjas – Vilniaus pataisos namai) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą ir patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, teisių ir pareigų perėmėjas – Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN), atsakovas), 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. sausio 27 d. apie 10 mėnesių kamerose, neatitinkančiose teisės aktų reikalavimų: kameros buvo perpildytos, todėl trūko ploto, kurį dar mažino kamerose esantis sanitarinis mazgas ir baldai, buvo šalta, drėgna, tamsu, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, natūralus apšvietimas, neįrengta ventiliacija, rūkantieji laikomi su nerūkančiaisiais, kameroje Nr. 322 buvo blakių, dėl kurių patyrė skausmą bei diskomfortą, atvykstant ir išvykstant iš Lukiškių TI-K asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina, daiktus vertė dėti į nešvarias dėžes).

3. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių laikymo sąlygų patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, sukrėtimų, depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą, nusilpo regėjimas. Neturtinę žalą pareiškėjas vertino 12 000 Eur. Pareiškėjas skunde rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo.

4. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, kad sanitarinis mazgas visose kamerose buvo įrengtas taip, jog stovint galėdavo matyti pareigūną ir pasikalbėti su juo, kai jį stebėdavo pro langelį. Atskira ventiliacija sanitariniame mazge nėra įrengta, todėl kamerose tvyro blogas kvapas.

5. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo atvežtas 2015 m. sausio 27 d. Nurodė kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir asmenų skaičių kamerose ginčijamu laikotarpiu. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 25 d. buvo išvežtas į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 1 - ąjį sektorių. Akcentavo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalai kartu su dviem pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 kv. m x 0,7 (1,33 kv. m). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m). Teigė, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.

7. Lukiškių TI-K nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele. Sanitarinio mazgo patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m), joje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos šiose kamerose: nuo Nr. 1 iki 75, nuo Nr. 226A iki 244, nuo Nr. 104 iki 200, nuo Nr. 202 iki 227, nuo Nr. 356 iki 370, nuo Nr. 371 iki 385, nuo Nr. 309 iki 323, nuo Nr. 324 iki 338, nuo Nr. 340 iki 352. Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis kamerose nuo Nr. 252 iki 257, nuo Nr. 386 iki 395, nuo Nr. 406 iki 417, nuo Nr. 418 iki 426.

8. Pažymėjo, kad Lukiškių TI–K kameros vėdinamos per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie nuolat vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Apšvietimas gyvenamosiose kamerose įrengtas vadovaujantis Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.7 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

9. Atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarko kameras, kuriose gyvena: valo kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekuoja sanitarinius mazgus. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visų laikų yra išduodami į kameras, taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Priemonėmis indams plauti pagal naudojimosi instrukcijų aprūpina Ūkio skyriaus inspektoriai atsakingi už materialines vertybes korpusuose. Lukiškių TI-K nuo 2015 m. sudarė paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrų bei profilaktinius patikrinimus.

10. Pažymėjo, kad suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras atsižvelgiant į laisvų miegamųjų vietų ir kamerų skaičių, į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje, o taip pat į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Priėmimo - paskirstymo skyriaus patalpose yra iškabinti įspėjamieji, draudžiantys rūkyti ženklai. Priėmimo - paskirstymo skyriuje tarnybą atliekantys pareigūnai kontroliuoja, kad suimtieji ir nuteistieji, laikomi trumpalaikio laikymo kamerose bei bendro naudojimo patalpose nerūkytų ir laikytųsi vidaus tvarkos taisyklių. Suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos privalomai atliekama visuminė krata. Suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos ir apžiūros atliekamos siekiant surasti ir paimti suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti laisvės atėmimo vietų teritorijoje besislapstančius suimtuosius arba nuteistuosius, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. V-3 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija.

11. Atsakovas pažymi, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 12 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui V. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 062 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 2015 m. sausio 27 d., 2015 m. vasario 3 d.–2015 m. kovo 5 d., 2015 m. kovo 7 d.–2015 m. balandžio 15 d., 2015 m. balandžio 17– 20 d., 2015 m. balandžio 22 d.–2015 m. gegužės 3 d, 2015 m. gegužės 5 d., 2015 m. gegužės 8–18 d., 2015 m. gegužės 20 d.–2015 m. birželio 24 d., 2015 m. birželio 26–29 d., 2015 m. lapkričio 10 d., 2015 m. lapkričio 17 d., iš viso 142 dienas, buvo laikomas kamerose, kuriose tenkantis plotas vienam asmeniui (atėmus sanitarinio mazgo plotą (0,56 kv. m) buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus (3,6 kv. m). Likusiomis dienomis ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tenkantis plotas vienam asmeniui (atėmus sanitarinio mazgo plotą) atitiko nustatytus reikalavimus, o 2015 m. lapkričio 12–16 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo laikomas, nes buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

14. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui kamerose tenkantį plotą papildomai mažino ne tik sanitarinio mazgo plotas, bet taip pat įrengtos lovos ir kiti baldai, pripažino, kad pareiškėjas 142 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 papunktį.

15. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas nurodė, kad teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra iki galo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Teismas pažymėjo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 107, 111, 125, 156, 182, 198, 252, 253, 256, 299A, 301, 307, 332. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. vasario 14 d. pranešime Nr. 24-1512 „Dėl V. V. skundo“ nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose Nr. 252-257 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o kamerose, kuriose nėra techninių galimybių įrengti tokių kabinų – privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos. Kadangi kamerose Nr. 252, 253 ir 256 sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis, teismas sprendė, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas pareiškėjo teisės į privatumą nepažeidė. Teismas nurodė, kad kitose Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, įrengtos tik užuolaidos, kurios, teismo nuomone, nėra pakankamas privatumo užtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, todėl konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu objektyviai galėjo būti pažeista laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 27 d.–2015 m. rugpjūčio 26 d., 2015 m. lapkričio 10 d., 2017 m. lapkričio 17 d., iš viso 214 dienų.

17. Vertindamas kitas pareiškėjo skunde nurodytas kalinimo sąlygas, teismas nurodė, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu galiojo dvi higienos normos (Lietuvos higienos norma HN 76:2010 (galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d.) ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015 (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kurios iš esmės nustatė panašias temperatūros ir drėgmės, apšvietimo gyvenamosiose patalpose normas bei tai, kad turi būti sudaryta galimybė šias patalpas išvėdinti per langą. Teismas taip pat nurodė, kad byloje yra pateikta 2015 m. sausio 2 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 575/18 tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, iš kurios matyti, kad pastaroji įsipareigoja atlikti patalpų priežiūrą išaiškinant buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir atlikti jų naikinimo darbus.

Taip pat pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, iš kurių matyti, kad Lukiškių TI-K kamerose nuolat atliekami patikrinimai. Per 2015 m. vasario 24–27 d. atliktą patikrinimą kameroje Nr. 107, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2015 m. sausio 27 d. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta. Pažeidimų taip pat nenustatė ir 2015 m. kovo 3–10 d. patikrinimo metu, 2015 m. kovo 9–18 d. patikrinimo metu. Per 2015 m. balandžio 29 d.–2015 m. gegužės 5 d. patikrinimą kameroje Nr. 301, kurioje pareiškėjas buvo laikomas dalį dienos 2015 m. balandžio 14 d, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta.

Nenustatyta pažeidimų ir per 2015 m. kovo 18–23 d. patikrinimą kameroje Nr. 299A, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2015 m. gegužės 8 d.–2015 m. birželio 24 d., per 2015 m. spalio 16–23 d. patikrinimą kameroje Nr. 156, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2015 m. birželio 25 d.–2015 m. rugpjūčio 20 d., per 2015 m. liepos 22–27 d. patikrinimą kameroje Nr. 125, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2015 m. lapkričio 10 d., pažeidimų šioje kameroje nenustatyta ir per 2015 m. rugpjūčio 12–14 d. patikrinimą. Teismas taip pat nurodė, kad per 2015 m. vasario 9–10 d. patikrinimą kameroje Nr. 111, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2015 m. lapkričio 17 d., pažeidimų nenustatyta, taip pat pažeidimų nenustatyta ir per 2015 m. balandžio 27 d.–2015 m. gegužės 5 d. patikrinimą.

Šioje kameroje patikrinimas buvo atliekamas 2015 m. gruodžio 22–23 d., tačiau pažeidimų taip pat nenustatyta. Kitose kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, nebuvo atlikti patikrinimai. Taigi iš pateiktų patikrinimų aktų matyti, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ir kuriose buvo atlikti patikrinimai, pareiškėjo skunde nurodytų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta.

18. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundų ar prašymų dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2018 m. vasario 12 d. neteikė.

19. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas patikslintame skunde teigė, jog kameroje Nr. 322 buvo parazitų, blakių, tačiau taip pat nurodo, kad jie buvo išnaikinti. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu apskritai buvo laikomas šioje kameroje.

20. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad Lukiškių TI-K laikėsi teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas nepateikė tai paneigiančių įrodymų, todėl jo argumentus dėl kamerose esamos drėgmės, nepakankamos temperatūros, natūralios šviesos trūkumo, neįrengtos ventiliacijos, atmetė kaip nepagrįstus.

21. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad rūkantieji asmenys laikomi su nerūkančiaisiais, nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 7 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi Lukiškių TI-K administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K su prašymu jį laikyti su nerūkančiais asmenimis, nedetalizavo, kokiose kamerose ar laikotarpiu jį laikė su rūkančiais asmenimis.

22. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl laikymo kartu su rūkančiais yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, iš pareiškėjo teiginių nėra galimybės nustatyti, ar jis pats nerūkantis ir buvo laikomas kartu su rūkančiais, ar visi nerūkantys asmenys laikomi kartu su rūkančiais. Pareiškėjui neindividualizavus šių aplinkybių, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus.

23. Dėl pareiškėjo daiktų apžiūros atlikimo antisanitarinėmis sąlygomis (buvo šalta, purvina, daiktus vertė dėti į nešvarias dėžes), teismas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K buvo atvežtas 2015 m. sausio 27 d., išvežtas 2015 m. lapkričio 12 d., parvežtas 2015 m. lapkričio 17 d., išvežtas 2015 m. lapkričio 25 d. Atsižvelgdamas į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos nuostatas, reglamentuojančias asmenų apžiūrą ir kratų atlikimą, teismas nurodė, kad pareiškėjui turėjo būti atliekama privaloma asmens apžiūra. Teismas atkreipė dėmesį, kad asmens apžiūra atliekama specialiai tam skirtoje patalpoje, todėl vien natūraliai jaučiamas temperatūros pokytis nusirengus viršutinius drabužius nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų priverstas nusirengti itin žemoje temperatūroje ar tam nepritaikytoje patalpoje. Dėl teises bei interesus galimai pažeidžiančio apžiūros atlikimo būdo pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau byloje nėra duomenų, kad šia galimybe būtų pasinaudojęs.

24. Atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą bei nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai, jog atvykstant ir išvykstant iš Lukiškių TI-K asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, nepagrįsti, todėl atmestini.

25. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašomo priteisti neturtinės žalos dydžio, nurodė, kad kalint Lukiškių TI-K pareiškėjui 142 dienas teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme Nr. V-124 (3,6 kv. m vienam asmeniui), o privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas 214 dienų. Taigi, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį. Teismas konstatavo, kad dėl laikymo sąlygų visumos pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimų, nepatogumų, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė.

26. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pažeidimo trukmę, t. y. į tai, kad perpildytose kamerose su pertraukomis pareiškėjas buvo laikomas 142 dienas, tam tikrais laikotarpiais kameroje buvo laikomas vienas, o 2015 m lapkričio 12–16 d. buvo išvežtas į kitą įstaigą (Laisvės atėmimo vietų ligoninę). Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad toks jo teisės į minimalų plotą ar privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas sprendė, kad esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo prašoma 12 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati patirtiems neturtiniams praradimams, todėl atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose, įvertinęs vienam asmeniui priklausančio ploto pažeidimus, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą, vadovaudamasis teisingumo kriterijumi, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 2 062 Eur suma, kurią priteisė iš atsakovo.

III. 27. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 12 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

28. Lukiškių TI-K nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už jo laikymą teisės aklų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvuoja, kodėl, teismo vertinimu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pažymi, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtines žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant lokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrista jokiais aukščiau nurodytais objektyviais kriterijais.

29. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.

30. Atsakovo atstovas nurodo, kad ne visais atvejai priteisiamas neturtinės žalos atlyginimais pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Teisės pažeidimo pripažinimas tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, Lukiškių TI-K teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygą - valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civiline atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudų, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kilus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta pinigų suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Lukiškių TI-K nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

31. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka.

32. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad skunde pirmosios instancijos teismui nurodė visas faktines aplinkybes, kurias teismas išnagrinėjo, o Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde nepateikia jokių reikšmingų ir naujų duomenų, kurie sudarytų pagrindą panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde tik cituoja teisės aktų nuostatas.

33. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jam palankių aplinkybių bei faktų, todėl priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo dienas, kuomet pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, kadangi, pareiškėjo paskaičiavimais, dienų skaičius turėtų būti ženkliai didesnis. Teismas rėmėsi atsakovo neteisingai pateiktais duomenimis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą, kuris, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, turi būti atimamas iš kameros ploto. Pareiškėjas teigia, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas turėtų būti skaičiuojamas nuo sienos iki paskutinio sanitarinio įrenginio krašto, todėl pareiškėjo paskaičiavimu, sanitarinio mazgo užimamas plotas yra apie 1,5 kv. m. Šį plotą atėmus iš kameros ploto, būtų nustatyta ženkliai daugiau dienų, kuomet pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Teismas turėtų išreikalauti papildomus duomenis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą.

34. Pareiškėjas teigia, kad gyvenamojo ploto normos pažeidimas buvo labai rimtas, nes vienam asmeniui teko tik 2,1 kv. m gyvenamojo ploto, tai vertintina kaip Konvencijos pažeidimas.

35. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino jo skundo aplinkybių dėl vabzdžių buvimo kamerose. Teigia, kad kamerų, kuriose jis buvo laikomas ir kuriose buvo vabzdžių, nurodyti negali, nes neatsimena. Aplinkybė, kad Lukiškių TI-K yra sudariusi sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ nepaneigia fakto, jog kamerose buvo vabzdžių. Teismas turėjo išreikalauti Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo kopiją, iš kurio matytųsi, kad kamerose buvo vabzdžių, jų naikinimo data. Vien tik sutarties pateikimas nepaneigia pareiškėjo nurodyto fakto, kad kamerose buvo vabzdžių.

36. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atsakovo pateikti argumentai ir duomenys apie privatumo užtikrinimą kamerose neatitinka tikrovės, kadangi pareiškėjo kalinimo metu nei vienoje kameroje nebuvo įrengtos užuolaidos, jos pradėtos įrenginėti tik nuo 2017 m. Teismas ypač nevertino šiuo pažeidimu padarytos žalos, jos trukmės ir intensyvumo, todėl neteisingai įvertino pareiškėjo patirtą žalą.

37. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo jam priteista neturtinės žalos suma yra akivaizdžiai per maža, neatitinka jo patirtų išgyvenimų. Teismas, priteisdamas neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į kitose panašiose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius ir nepagrįstai ja nesivadovavo.

38. Pareiškėjas prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalį pakeisti ir priteisti jam neturtinę žalą, kuri nurodyta jo skunde pirmosios instancijos teismui, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

40. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skunde prašė priteisti jam iš atsakovo neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2018 m. sausio 29 d. (skundo teismui išsiuntimo dienos). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo atvežtas 2015 m. sausio 27 d., į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2018 m. sausio 29 d. (žyma ant voko apie skundo išsiuntimą). Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2018 m. sausio 29 d., teismas sprendė, kad reikalavimas atlyginti žalą dėl galbūt netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K pareikštas praleidus Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nors pareiškėjas neprašo praleisto termino atnaujinti, atsakovas neprašo taikyti ieškinio senaties termino, 2018 m. sausio 27–28 d. buvo nedarbo dienos (savaitgalis), pripažino šią aplinkybę svarbia priežastimi, todėl praleistą ieškinio senaties terminą paduoti skundą dėl neturtinės žalos atnaujino ex officio (pagal pareigas).

41. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu nuo iš viso 142 dienas neužtikrino vienam asmeniui tenkančio kameros ploto taip pat 214 dienų neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, nekonstatavęs kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, konstatavęs Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 2 062 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

42. Pažymėtina, kad nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, tačiau įvertinus apeliacinio skundo turinį akivaizdu, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio pareiškėjui, teigia, kad teismas sprendime nemotyvavo, kodėl šiuo atveju pažeistai teisei apginti nepakanka vien teisės pažeidimo. Apeliaciniame skunde atsakovas nenurodo jokių argumentų ir neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, susijusių su nustatytais pažeidimais.

43. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

44. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

45. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl pareiškėjo atžvilgiu nustatytų pažeidimų – vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimo ir privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, nepagrįstai jį apskaičiavo iš bendro kameros ploto atimdamas sanitarinio mazgo užimamą plotą, todėl neteisingai apskaičiavo dienas, kuomet nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytą minimalų vienam asmeniui tenkantį kameros plotą.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.).

48. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 142 dienas nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma (atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą). Teisėjų kolegija, kaip jau buvo minėta, akcentuoja, kad tik sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto atėmė sanitarinio mazgo užimamą plotą, todėl neteisingai nustatė dienų, kuomet buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose nustatytą kameros plotą, skaičių.

49. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjo teisė ginčo laikotarpiu į minimalų kameros plotą nebuvo užtikrinta iš viso 99 dienas (pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, teko nuo 2,27 kv. m iki 2,96 kv. m kameros ploto), todėl šiuo atveju konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, yra pagrindas tik 99 dienas, kadangi likusį ginčo laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą nebuvo pažeista (pareiškėjui, neatėmus sanitarinio mazgo užimamo ploto, teko atitinkamai nuo 3,71 kv. m iki 10,45 kv. m).

50. Taigi ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto iš viso 99 dienas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma atitinkamai mažinama.

51. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

52. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

54. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ilgą trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

55. Tačiau teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje įvertinusi pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę (99 dienas neužtikrintas minimalaus ploto reikalavimas ir 214 dienų neužtikrintas privatumas), dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, ginamos vertybės pobūdį, tai, kad nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat nesant byloje duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, nenustačius kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą EŽTT bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti yra per didelė, todėl mažinama, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 1 434 Eur (99x11 Eur + (214-99)x3) neturtinei žalai atlyginti.

56. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

57. Vertindama pareiškėjo atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodytus argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, jų vertinimu, neturtinės žalos dydžių bei prašymu pakeisti pirmosios instancijos teismą ir priteisti pareiškėjui 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad nevertina pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų, kadangi pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, turėjo teisę paduoti apeliacinį skundą, tačiau šia teise nepasinaudojo, o byla nagrinėjama pagal atsakovo apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

58. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 12 d. sprendimas keičiamas, pareiškėjui iš atsakovo priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą sumažinant iki 1 434 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių ir pareigų perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 12 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui V. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teisių ir pareigų perėmėjo) 1 434 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus trisdešimt keturis eurus) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Gintaras Kryževičius