2022-03-07 Nr. AB-5243-3-61-3-04122-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1410-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04122-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. Y. A. Q. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. Y. A. Q. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas H. Y. A. Q. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 21S30727 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 6K-1311 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, kuriame nurodė, jog išvyko iš kilmės šalies, nes (duomenys neskelbtini). Atsakovas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nesutiko su atsakovo teiginiais, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jam negresia individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas teigė, kad jo gyvenimas buvo paveiktas (duomenys neskelbtini), todėl jis buvo priverstas pakeisti gyvenamąją vietą.

3. Remdamasis Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovu (toliau – ir Vadovas) pagal 1951 m. Jungtinių Tautų konvenciją „Dėl pabėgėlio statuso“ (toliau – ir Konvencija) bei 1967 m. Protokolo dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Vadovas) 62–63 punktais, pareiškėjas nurodė, kad skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio yra neryškus, kaip ir skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių pareiškėjo kilmės šalyje. Už ekonominių priemonių, turinčių įtakos asmens pragyvenimui, gali būti rasiniai, religiniai ar politiniai tikslai ar ketinimai, nukreipti prieš tam tikrą grupę. Kai ekonominės priemonės sunaikina tam tikros gyventojų dalies ekonominį egzistavimą (pvz., prekybos teisių atėmimas arba diskriminacinis ar per didelis tam tikros etninės ar religinės grupės apmokestinimas), aukos, atsižvelgdamos į aplinkybes, gali tapti pabėgėliais išvykdamos iš šalies. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas nurodė, kad atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo, tokiu būdu netinkamai taikė Vadovo 62–63 punktuose nustatytas vertinimo gaires. Tai turėjo tiesioginės įtakos Migracijos departamento Sprendimui, kuriuo pareiškėjui nepagrįstai nebuvo suteiktas prieglobstis, neišsamiai įvertinti individualūs pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai kilmės valstybės informacijos kontekste.

4. Pareiškėjas vertino, jog jo gyvenamoji vieta kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) laikytina individualiu riziką didinančiu faktoriumi, padidinančiu persekiojimo tikimybę. Migracijos departamento tyrimo metu surinkta informacija apie situaciją (duomenys neskelbtini) iš esmės patvirtina pareiškėjo paaiškinimus, todėl nėra pagrindo jais netikėti. Pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei gresia pavojus dėl beatodairiško smurto veiksmų vidaus ginkluoto konflikto metu (duomenys neskelbtini), taigi jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktais, jam turi būti suteikta papildoma apsauga.

5. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria buvo nuspręsta jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, uždrausti 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nurodė, kad bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvams nustatyti, visą laikotarpį, kurį praleido Lietuvoje, nenusižengė įstatymams, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Vien tai, kad pareiškėjas atvyko neleistinoje vietoje, kirtęs Lietuvos Respublikos sieną, nesudaro objektyvaus pagrindo išvadai, kad jis neišvyktų į kilmės šalį savo noru ar pasislėptų. Pareiškėjas elgėsi atsakingai ir rūpestingai, todėl maksimalus draudimo atvykti laikas yra neproporcingas, nes atsakovas, jį nustatydamas, rėmėsi tais pačiais motyvais.

6. Pareiškėjas teigė, kad jam prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, atsakovui neįvykdžius pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, tinkamai nepatikrinus pareiškėjo paaiškinimo tikrumo, todėl Sprendimas turėtų būti panaikintas.

7. Pareiškėjas nesutiko ir su Komisijos sprendimu, nes jis prašė Sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrintas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija nepagrįstai sprendė, jog nėra faktinių aplinkybių, kurios pakankamu lygiu pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas akcentavo, kad jo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini), grasinimus buvo išsamus ir konkretus, grindžiamas ne prielaidomis, o konkrečiais teiginiais, įvardinant detales ir išsamiai atsakant į patikslintus klausimus, todėl skundas buvo atmestas nepagrįstai. Pareiškėjas teigė, jog atsakovui nurodė, kad savo kilmės šalyje jis nesulaukė nei teisėsaugos pareigūnų, nei artimųjų pagalbos. Jei jis bus grąžintas į savo kilmės šalį, jam gresia, be kita ko, ir mirties bausmė. Pareiškėjo persekiojimas dėl kurios nors iš UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių yra pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, taigi nepagrįstai nustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje negresia kankinimai ar mirties bausmė. Komisija neišnagrinėjo pareiškėjo skundo atidžiai ir teisingai, neįvertino motyvų, nevertino argumentų dėl jo išsiuntimo, nesudarė galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisingai neįvertino maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumo bei būtinybės. Dėl to Komisijos sprendimas taip pat turėtų būti panaikintas kaip neišsamus ir neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

8. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, kad pagrindinė išvykimo priežastis – nesaugumas dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigė, kad asmeniškai jam niekas negrasino ir, kaip (duomenys neskelbtini) asmens, nepersekiojo, tačiau bendra (duomenys neskelbtini) situacija (duomenys neskelbtini) yra bloga.

9. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovas nurodė, jog Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso nuostatų. Pareiškėjas prašymą grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini), jo gyvybei pavojus negresia (pats patvirtino apklausų metu). Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta persekiojimui ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes prašymo nagrinėjimo metu nustatė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

11. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas prašymo negrindė aplinkybėmis, jog prieš jį (duomenys neskelbtini) naudojamos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės, t. y. kad jis yra diskriminuojamas dėl individualių savybių, jam neleidžiama ar draudžiama (duomenys neskelbtini). Pats pareiškėjas apklausų metu teigė, kad jo išvykimą iš kilmės valstybės nulėmė tai, jog jis (duomenys neskelbtini). Nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį, vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste. Atsakovo surinkta informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę nepagrindė realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Pats pareiškėjas taip pat nepateikė tokios informacijos. Atsakovas pažymėjo, jog prieglobstis yra suteikiamas ne kaip kompensacija ar atlygis už patirtus sunkumus, o kaip apsauga nuo galimo persekiojimo ateityje. Nei Įstatyme, nei Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – Tvarkos aprašas) nėra įpareigojimo Migracijos departamentui rinkti bei vertinti informaciją visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais.

12. Atsakovas akcentavo, jog surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją ir, atsižvelgęs į tai, konstatavo, kad ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Pats pareiškėjas nurodė, jog jo niekas nepersekiojo, jo gyvybei negrėsė pavojus, todėl Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

13. Atsakovas teigė, jog tyrimo metu nenustatytos aplinkybės (jų nenurodė ir pareiškėjas), kurios leistų spręsti, kad pareiškėjui dėl jo asmeninių savybių (duomenys neskelbtini) būtų kilęs pavojus patirti realią rimtą žalą. Nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, įskaitant ir (duomenys neskelbtini) apylinkes. Šių aplinkybių pareiškėjas jokiais įrodymais nepaneigė, todėl buvo pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta nelaikytina riziką didinančiu faktoriumi, padidinančiu persekiojimo tikimybę. (duomenys neskelbtini) yra teritorijų, kuriose jokie kariniai konfliktai nevyksta, todėl pareiškėjas, būdamas (duomenys neskelbtini), turi galimybę persikelti gyventi į saugesnę vietą (duomenys neskelbtini).

14. Dėl išsiuntimo ir uždraudimo atvykti atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis, neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgęs į tai, atsakovas vertino, jog yra tikėtina, kad pareiškėjas, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Vadovaujantis UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Sprendimų dėl prieglobsčio prašytojo įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429, (toliau – ir Aprašas) 33 punktu, pareiškėjui nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, buvo nuspręsta išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos. Sprendimas išsiųsti pareiškėją ir nustatyti maksimalų draudimo atvykti terminą yra teisėtas ir proporcingas, atsižvelgiant į pareiškėjo situaciją. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo, vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje, o šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

15. Atsakovas rėmėsi Tvarkos aprašo 222 punktu ir nurodė, kad pareiškėjo pateiktas prašymas Komisijai skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka nebuvo privalomas Migracijos departamentui.

16. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas pats pripažįsta, kad (duomenys neskelbtini) jam nėra jokios grėsmės. Pareiškėjas savo prašymo negrindė aplinkybėmis, kad būtų dalyvavęs demonstracijose, nenurodė nei tikslų, nei motyvų jį persekioti. Tyrimo metu nerasta informacijos apie tai, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) kelia grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi, Migracijos departamentas pagrįstai nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui poreikį.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo H. Y. A. Q. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 punktą ir išdėstė jį taip: „3. Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui H. Y. A. Q. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 4 punktą ir išdėstė jį taip: „4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) piliečiui H. Y. A. Q. pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas taip pat atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl Migracijos departamento Sprendimo 3 ir 4 punktų panaikinimo atmestas. Likusią pareiškėjo skundo dalį pirmosios instancijos teismas atmetė.

18. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

18.1. (duomenys neskelbtini).

18.2. (duomenys neskelbtini).

18.3. 2021 m. spalio 6 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

18.4. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antros kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Sprendimą motyvavo tuo, kad nei informacija apie kilmės valstybę, nei pareiškėjo pasakojimas nepagrindžia prielaidos, jog prieglobsčio prašytojui kilmės šalyje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl jo baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje laikyta nepagrįsta.

18.5. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas Komisijai pateikė skundą dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriame nurodė, kad prieglobstis jam nebuvo suteiktas nepagrįstai, Migracijos departamentui neįvykdžius pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, tinkamai nepatikrinus pareiškėjo paaiškinimo tikrumo, todėl prašė panaikinti Sprendimą kaip neišsamų ir nepagrįstą, nes jo motyvai prieštarauja tyrimo metu nustatytoms aplinkybėms. Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, Komisija sprendimu jį atmetė. Komisija vertino, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tinkamai įvertino jo paaiškinimus ir, atsižvelgdamas į juos, surinko aktualią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, nepažeidė Tvarkos aprašo nuostatų.

19. Teismas vadovavosi UTPĮ 86 straipsniu, 87 straipsniu, 71 straipsnio 4 dalies 4 punktu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika UTPĮ 86, 87 straipsnių taikymo aspektu, ir nurodė, kad pareiškėjas pateikė asmens dokumentą, patvirtinantį jo tapatybę ir pilietybę. Teismas nustatė, kad paskutinė pareiškėjo gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), pagrindinė priežastis, dėl kurios jis atvyko į Lietuvą, – (duomenys neskelbtini). Iš apklausų metu pareiškėjo pateiktų paaiškinimų teismas sprendė, kad būtent (duomenys neskelbtini), nulėmė pareiškėjo apsisprendimą išvykti į Lietuvą. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės šalyje pareiškėjas buvo asmeniškai susidūręs su persekiojimo veiksmais, apklausų metu pareiškėjas nurodė, jog sugrįžus į (duomenys neskelbtini) jam nekiltų jokia asmeninė grėsmė, todėl tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjas buvo persekiojamas ar kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjas užsiminė, kad nenori grįžti į (duomenys neskelbtini), nes ten neturi pragyvenimo šaltinio. Teismas nurodė, jog Migracijos departamentas Sprendime pažymėjo, kad ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų), todėl nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, taip pat bendro pobūdžio informacija apie saugumo padėtį kilmės valstybėje nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Migracijos departamentas nenustatė ir pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai ar mirties bausmė.

20. Teismas vertino, kad Migracijos departamentas surinko išsamią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo išvada, jog pareiškėjui negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Pareiškėjui negresia kankinimai ar mirtis, todėl jis neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Teismas sprendė, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, yra bendro pobūdžio, susijęs daugiausiai su bendra situacija (duomenys neskelbtini), o ne su individualiomis aplinkybėmis, dėl kurių pareiškėjas negalėtų ten grįžti.

21. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, apklausų metu, atsakydamas į klausimus, akcentavo ne kilmės šalyje kylančias problemas dėl (duomenys neskelbtini), o aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini). Užsiminė, kad daugelyje vietų, tarp jų ir (duomenys neskelbtini), tačiau nedetalizavo ir nepaminėjo nė vieno konkretaus atvejo, susijusio su savo individualia situacija. Paprašytas patikslinti, ar pagrindinė ir vienintelė priežastis, dėl kurios pareiškėjas atvyko į Lietuvą, yra noras gyventi laisvoje šalyje, kurioje yra geresnės ekonominės sąlygos, jis tai patvirtino. Taip pat pažymėjo, kad jo gyvybei niekas negrasino, jeigu grįžtų į (duomenys neskelbtini), asmeniškai su grėsmėmis nesusidurtų. Įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojo paaiškinimus, atsižvelgęs į surinktą informaciją, pareiškėjo deklaruojamą baimę grįžti teismas vertino kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikė visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio ir 87 straipsnio reikalavimų. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas Sprendimu pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos).

22. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su atsakovo nesurinkta informacija, teismas pažymėjo, jog Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas, kad prieš jį (duomenys neskelbtini) buvo naudojamos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės ar kad jam buvo draudžiama (duomenys neskelbtini). Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, atsakovas surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją, įvertino bendrą situaciją (duomenys neskelbtini) teritorijoje, analizavo atskirose (duomenys neskelbtini), keliamą grėsmę, nustatė skirtingą beatodairiško smurto lygį įvairiuose (duomenys neskelbtini) bei pažymėjo, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei. Teismas nurodė, kad atsakovas Sprendime taip pat vertino (duomenys neskelbtini), nustatė, jog pareiškėjo gyvenamoji vieta kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) nelaikytina individualiu, riziką didinančiu faktoriumi, padidinančiu persekiojimo tikimybę, vertino ir tai, kad pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovo surinkta informacija patvirtino, kad ne visos (duomenys neskelbtini) susiduria su rizika, būtina atsižvelgti į tai, ar asmuo gyvena vietovėje, kurioje veikia (duomenys neskelbtini).

23. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) nėra priskiriamas prie pažeidžiamų asmenų. (duomenys neskelbtini). Grįžtantieji ir viduje esantys asmenys gauna pagalbą iš Europos valstybių ir kitų organizacijų, asmenims teikiamos teisinės konsultacijos ir kita pagalba. Grįžtantys į (duomenys neskelbtini). Įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, tai, jog Migracijos departamentas nenustatė, o pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad šiuo metu jam yra taikomos neteisėtos (duomenys neskelbtini) priemonės ar kad dėl (duomenys neskelbtini) jis yra persekiojamas ar diskriminuojamas, taip pat atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas gyvena teritorijoje, kurioje beatodariškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien tik dėl buvimo toje teritorijoje kiltų grėsmė gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, teismas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytų reikalavimų. Teismas taip pat pažymėjo, kad nėra teisinių pagrindų pripažinti, jog, priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos, būtų pagrindas vertinti kitas aplinkybes, nes pareiškėjas neįvardijo kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių. Taigi, pripažinus, kad nenustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjui gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai, sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos priimtas pagrįstai.

24. Dėl Sprendimo dalies, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus, teismas nurodė, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas pagrįstai atmestas, o, įvertinęs pareiškėjo atvykimo aplinkybes į Lietuvą (neteisėtai kertant Lietuvos Respublikos sieną), prašymo išnagrinėjimą skubos tvarka, teismas darė išvadą, kad ši Sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjas kirto valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas VSAT pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Tai patvirtina, jog pareiškėjas pažeidė teisės aktų reikalavimus. Teismas sprendė, jog Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad prieglobsčio prašymo pateikimas Lietuvos Respublikoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra prieglobsčio prašytojo tikslas, todėl yra tikimybė, jog pareiškėjas gali pasislėpti arba pasišalinti, taigi nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

25. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Tvarkos 5, 44 punktais ir nustatė, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas arba sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nusprendė uždrausti pareiškėjui 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo ir vertino šį laikotarpį kaip neproporcingą. Nors nustatytų aplinkybių visuma suponavo išvadą, kad pareiškėjas gali kelti neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau teismas sprendė, jog būtų proporcinga skirti pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padaręs kokius nors teisės pažeidimus. Teismas pareiškėjui nustatė 2 metų draudimo atvykti terminą.

26. Teismui pakeitus Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. sutrumpinus draudimo atvykti laikotarpį iki 2 metų, teismas taip pat pakeitė kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas pakeitė šį laikotarpį, t. y. nurodė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

27. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl Komisijos sprendimo, teismas rėmėsi Tvarkos aprašo 222 punkte įtvirtinta bendra taisykle dėl sprendimų dėl prieglobsčio apskundimo nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka. Teismas atkreipė dėmesį, jog nei prašyme, nei apklausų metu pareiškėjas neužsiminė apie demonstracijas, priešingai, apklausų metu nurodė, kad nesulaukė jokių grasinimų, o grįžimo į kilmės valstybę atveju joks pavojus jam negrėstų, pagrindinė priežastis, dėl kurios jis nusprendė atvykti į Lietuvos Respubliką, buvo bloga ekonominė padėtis ir noras laisvai gyventi. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus apie demonstracijas ir grasinimus. Teismas, įvertinęs Migracijos departamento Sprendimo ir Komisijos sprendimo turinį, darė išvadą, kad jie atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, nes pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

28. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Teismas taip pat konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją, tačiau nustatė nepagrįstus laikotarpius dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti duomenis į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, todėl teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir sumažino šiuos laikotarpius iki 2 metų. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalis, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė. Teismas taip pat netenkino išvestinio pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

III. 29. Pareiškėjas H. Y. A. Q. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Migracijos departamento bei Komisijos sprendimai buvo priimti neįvertinus jo paaiškinimų, neišklausius pareiškėjo, nedalyvaujant pareiškėjui nagrinėjimo procese, t. y. buvo pažeistas vienas esminių žmogaus teisių principas – teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, sutrumpintas apskundimo terminas, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo.

31. Pareiškėjas teigia, jog apklausos metu pareiškėjas išvykimo iš kilmės šalies priežastimis nurodė tai, kad kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) diskriminuojami ir prašo suteikti prieglobstį, kad galėtų jaustis saugus. Pareiškėjas pateikė pagrįstą prašymą suteikti prieglobstį ir papildomą turėtą informaciją, tačiau pateikti faktai, kuriuos jis pakartojo ir apeliaciniame skunde, nebuvo teisingai įvertinti. Teismas buvo suklaidintas Migracijos departamentų sprendimų ir dėl šios priežasties netinkamai įvertino prieglobsčio prašymo aplinkybes, todėl nepagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą.

32. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas nesurinko aktualios, naujausios informacijos apie kilmės valstybę, apie įstatymus ir jų taikymo būdą, nesurinko jokios medžiagos apie (duomenys neskelbtini) asmenų tiesioginės diskriminacijos problematiką. Pareiškėjas teigia, jog (duomenys neskelbtini). Atsakovas neištyrė ir nenustatė, koks yra (duomenys neskelbtini) tiesioginės diskriminacijos laipsnis ir intensyvumas pareiškėjo kilmės šalyje. Atsakovas apsiribojo prielaida, kad pareiškėjas vien dėl sunkių ekonominių priežasčių buvo priverstas palikti kilmės šalį. Sutiktina, kad ekonominio pobūdžio sunkumai yra tik sistemingos tiesioginės diskriminacijos pasekmė, bet ne esminė pareiškėjo kilmės šalies palikimo priežastis. Pareiškėjas nurodė, kad didesnėje (duomenys neskelbtini). Vien dėl (duomenys neskelbtini) atvejais. Pareiškėjas teigia, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovo Sprendime nėra pakankamai duomenų, kurie būtų surinkti ir pateiktos nuorodos į kompetentingų, tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją, nebuvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, tai privaloma padaryti. Atsakovas selektyviai vadovavosi atrinkta kilmės valstybės informacija. Todėl darytina išvada, kad atsakovo surinkta informacija iš internete publikuojamų straipsnių, kurie tendencingai ir išimtinai palaiko (duomenys neskelbtini) režimą, neatspinti tikrosios pareiškėjo kilmės šalies situacijos ir negali būti laikomi išsamiais, patikimais bei aktualiais įrodymais apie kilmės valstybę.

33. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje atsispindi tendencija pripažinti, kad Migracijos departamentas negali išvengti jam priskirtos prievolės rinkti išsamią, naujausią informaciją (žr., pvz., 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021).

34. Pareiškėjo vertinimu, teismo Sprendimas naikintinas, nes buvo neatsižvelgta į Migracijos departamento pažeistas proceso teisės normas, kurios numato teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, atsakovas nesurinko objektyvios informacijos apie pareiškėjo individualią situaciją ir jo padėtį kilmės šalyje, neparengė aktualios pažymos apie kilmės valstybę, atsakovo surinkta informacija neatitiko faktinės situacijos apie pareiškėjo padėtį, o, bylą nagrinėjant teisme, šie trūkumai nebuvo pašalinti. Tai sudaro pagrindą Sprendimą naikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti.

35. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

36. Atsakovas pakartoja atsiliepimo, teikto į pareiškėjo skundą, argumentus ir nurodo, kad buvo atliktos pareiškėjo apklausos, kurių metu jis turėjo galimybę išsamiai papasakoti, dėl kokių priežasčių pareiškėjas paliko kilmės valstybę, su kokiomis grėsmėmis joje susidūrė ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą ir pateiktus įrodymus, Migracijos departamentas nusprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo nustatytų reikalavimų. Remiantis Tvarkos aprašo 222 punktu, pareiškėjo skundas, pateiktas Komisijai, nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus išimtinius atvejus. Pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Vien tai, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad dėl šios priežasties liko neįvertintos tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės, nesudaro pagrindo vertinti, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

37. Atsakovas teigia, kad tam, jog asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodytos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pripažino, kad jo išvykimo iš kilmės valstybės bei atvykimą į Europą nulėmė bendra (duomenys neskelbtini) situacija kilmės valstybėje. Tyrimo metu neidentifikuotos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Migracijos departamentas surinko kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nenustatė, o pareiškėjas nenurodė persekiojimo vykdytojų ar tai, kad valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.

38. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog Migracijos departamentas nesurinko informacijos. Nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1276-492/2022 taip pat pažymėjo, kad nors pareiškėja teigia, kad Europos prieglobsčio paramos biuro EPPB 2021 m. ataskaita grįsta duomenimis, surinktais iki 2020 m. spalio mėn., taigi apeliacinio skundo rengimo metu informacija yra mažiausiai 10 mėnesių senumo, tačiau pareiškėja nepateikė duomenų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog saugumo situacija būtų pasikeitusi tiek, kad, pareiškėją grąžinus į kilmės teritoriją, egzistuotų reali grėsmė jai patirti rimtą žalą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija, o pats pareiškėjas nurodė, kad kilmės valstybėje jam nekyla jokia individuali grėsmė. Vienas iš Europos prieglobsčio paramos biuro (naujas pavadinimas – Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra, ESPA) tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad jokiame teisės akte nėra nustatyta pareiga, Migracijos departamentui nagrinėjant kiekvieną prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją ar Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas dėl informacijos apie kilmės valstybę pateikimo. Be to, pareiškėjas nors ir nurodo, kad Migracijos departamentas turėjo kreiptis į nurodytas institucijas, nepateikdamas jokių tokius teiginius pagrindžiančių teisės aktų nuostatų, bet ir nenurodo, kokią informaciją, jo manymu, galėtų pateikti šios institucijos, kurios negalėtų turėti ir paskelbti ESPA, kuri yra atsakinga už kilmės valstybės informacijos rinkimą ir skelbimą.

39. Atsakovas nepagrįstais laiko ir apeliacinio skundo teiginius dėl informacinės pažymos apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje parengimo, nes pareiškėjas nenurodo jokių teisės aktų nuostatų, kuriose būtų nurodyta Migracijos departamento pareiga, nagrinėjant kiekvieną prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, rengti pažymas apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę. Pats pareiškėjas skunde pripažįsta, kad tokios pareigos Migracijos departamentas neturi ir nepateikia jokių argumentų, kodėl tokia pažyma turėjo būti parengta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. 21S30727, Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 6K-1311, kuriuo atmestas pareiškėjo H. Y. A. Q. skundas dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

41. Pareiškėjas prašo jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, turėti galimybę pateikti savo paaiškinimus, nenurodo kitų su šiuo prašymu susijusių motyvų.

42. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

43. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, kad jis turėtų galimybę pateikti savo paaiškinimus, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.

44. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimą į skundą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu minėtus laikotarpius sumažino iki dviejų metų, atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimą.

45. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog prieglobstis ir papildoma apsauga jam nesuteikti nepagrįstai, atsakovui neįvykdžius pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinkus aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.

46. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

47. UTPĮ (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) 86 bei 87 straipsniuose įtvirtintos nuostatos reglamentuoja teisinius santykius dėl prašomo prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis UTPĮ nuostatomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto UTPĮ nuostatų taikymo ir aiškinimo.

48. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo, konstatavimu. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

49. Administracinių teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

50. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 83 straipsnyje yra įtvirtinti vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės. Pagal Įstatymo 83 straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad, pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo, prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik, nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-889-968/2022).

52. Byloje nustatyta, kad prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pareiškėjas grindė tuo, kad jis yra (duomenys neskelbtini).

53. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo kitaip vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, kuris nustatė, kad pareiškėjui negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o jo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, yra bendro pobūdžio, susijęs su bendra situacija (duomenys neskelbtini), o ne su individualiomis aplinkybėmis, dėl kurių pareiškėjas negalėtų ten grįžti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija apie (duomenys neskelbtini) padėtį šalyje. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas, apklausų metu atsakydamas į klausimus, akcentavo ne kilmės šalyje kylančias problemas dėl (duomenys neskelbtini), o aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio ir 87 straipsnio reikalavimų.

54. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei Sprendime padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, jog atsakovas nesurinko aktualios, naujausios informacijos apie kilmės valstybę, apie įstatymus ir jų taikymo būdą, nesurinko jokios medžiagos apie (duomenys neskelbtini) problematiką. Šiuo atveju pažymėtina, jog nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis iš pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų šaltinių (Užsienio reikalų ministerijos, diplomatinių atstovybių bei konsulinių įstaigų). Ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas.

55. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir reiškia pretenzijas dėl neparengtos pažymos apie padėtį prieglobsčio kilmės valstybėje, tačiau pareiškėjas šios aplinkybės nenurodė nei skunde Komisijai, nei skunde pirmosios instancijos teismui. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau šiuo aspektu nepasisako.

56. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo dalies, kurioje spręsta dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, draudimo atvykti, įvedimo į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti, todėl teisėjų kolegija šiais aspektais plačiau nepasisako.

57. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo argumentus dėl neužtikrintos jo teisės būti išklausytam nagrinėjant jo skundą Migracijos departamente, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nėra privalomas (Tvarkos aprašo 222 p.). Byloje nenustatytos aplinkybės, kad Migracijos departamentas privalėjo nagrinėti pareiškėjo skundą žodinio proceso tvarka.

58. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos šio pobūdžio bylose ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. Y. A. Q. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė