2019-12-11 Nr. AB-23315-3-61-3-00938-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-4825-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00938-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 12.2.3; 12.13.1.1; 12.13.1.2; 12.13.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Panevėžio AVMI) 2016 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (36.9) FR0682-473 (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 68-366 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2017 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. S-48 (7-11/2017) (toliau – ir Komisijos sprendimas) (Kauno AVMI, VMI ir Komisijos sprendimai kartu toliau vadinami ir ginčijamais sprendimais).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio AVMI 2016 m. birželio 7 d. patikrinimo akte Nr. (42.72) FR0680-412 (toliau – Patikrinimo aktas) atliko neteisingus gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) skaičiavimus. Mokestis skaičiuojamas pagal minėto akto lentelę, o iš lentelėje pateiktų grąžintų paskolų jam nebuvo grąžintos 104 500 Lt, 16 500 Lt, 54 500 Lt, 50 000 Lt, 40 231 Lt sumos, nes šių sumų jis negavo. UAB „Jara“ (toliau – ir Bendrovė) jam išmokėjo 528 800 Lt, o akcininkai – V. P. ir V. G. jam buvo skolingi už 2009 m. parduotas akcijas 300 000 Lt. Į šią skolą mokesčių administratorius neatsižvelgė, nors Bendrovės skolos pareiškėjui padidėjimas yra V. P. ir V. G. skolos pareiškėjui sumažėjimo sąskaita. Pareiškėjas ir Bendrovė elgėsi sąžiningai, o už 2010 m., 2011 m. ir 2012 m. jokių mokesčių, kuriuos turėtų sumokėti mokesčius išskaičiuojantis asmuo, nebuvo apskaičiuota.

3. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Panevėžio AVMI pareiškėjo pakartotinį mokestinį patikrinimą atliko remdamasi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus (toliau – FNNT) 2015 m. rugsėjo 18 d. specialisto išvada Nr. 5-5/52 dėl UAB „Jara“ ūkinės finansinės veiklos (toliau – FNNT 2015 m. rugsėjo 18 d. išvada) ir informacija gauta iš FNTT atlikto ikiteisminio tyrimo. FNTT ikiteisminio tyrimo metu nustatė, kad Bendrovės akcinį kapitalą sudaro 1 268 vnt. akcijų, kurių nominali vertė 1 000 Lt. Pareiškėjas 2009 m. sausio 1 d. turėjo 242 vnt. Bendrovės akcijų (19 proc.).

3.2. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad 2009 m. spalio 1 d. sutartimi Nr. 1001/2 pareiškėjas įformino 51 vnt. akcijų pardavimą kitam Bendrovės akcininkui V. G. už 133 100 Lt ir 2009 m. spalio 1 d. sutartimi Nr. 1001/1 įformino 64 vnt. Bendrovės akcijų pardavimą kitam akcininkui V. P. už 167 040 Lt, o pareiškėjas sutiko, kad jam būtų perleista teisė iš Bendrovės reikalauti pinigų, kuriuos jie įnešė į Bendrovę, kurie dar buvo negrąžinti, nes tai bus atlygis pareiškėjui už parduotas akcijas. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjo nurodymu buvo parengti dokumentai: 2009 m. spalio 28 d. surašytas Bendrovės kasos pajamų orderis JAR Nr. 492496 įforminant 300 000 Lt priėmimą iš pareiškėjo, nurodant mokėjimo pagrindą „Paskolinta“ ir surašyti du kasos išlaidų orderiai: Nr. 225 (įformintas 167 000 Lt išdavimas V. P.) ir Nr. 226 (įformintas 134 000 Lt išdavimas V. G.), įforminant kaip paskolintų pinigų grąžinimą. Ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai nurodė, kad pareiškėjas 300 000 Lt į Bendrovės kasą neįnešė ir pagal kasos išlaidų orderius pinigai nebuvo išmokėti. Dėl apskaitos dokumentuose ir bendrovės Buhalterinėje apskaitoje registruotų neįvykusių ūkinių operacijų buvo pakeistas turto ir įsipareigojimų dydis ir jų struktūra, t. y. pagal Bendrovės apskaitos duomenis pareiškėjui 2010–2012 m. buvo išmokami pinigai kaip paskolos grąžinimas, dėl ko pareiškėjui 2010 m. buvo išmokėta 170 231 Lt, 2011 m. – 30 000 Lt, 2012 m. – 4 300 Lt, iš viso – 204 531 Lt suma, nesusijusi su darbo santykiais ir paskolos grąžinimu. Pareiškėjas gautų pajamų nedeklaravo, pajamų mokesčio neapskaičiavo ir nesumokėjo.

3.3. Kadangi patikrinimo metu nebuvo galima nustatyti Bendrovės turto ir įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros, o pats pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus, mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo 204 531 Lt mokesčio bazę apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsnio pagrindu.

3.4. Nustatytos aplinkybės yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjas minėtais sandoriais ir išrašytais tikrovės neatitinkančiais dokumentais siekė įgyti mokestinį pranašumą ir turėjo tikslą išvengti GPM mokėjimo nuo jam išmokėtų kitų pajamų, t. y. siekė mokestinės naudos. Todėl vykdyti sandoriai (ūkinės operacijos), t. y. juose fiksuoti veiksmai, sukeliantys atitinkamas mokestines teisines pasekmes, atitinka MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, dėl ko galima neatsižvelgti į formalią sandorių išraišką ir nesiremti juose fiksuotomis mokestinėmis teisinėmis pasekmėmis, o atkurti tikrąsias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir konstatuoti, jog pareiškėjas siekė išvengti GPM mokėjimo nuo jam iš Bendrovės kasos ir banko sąskaitų išmokėtų 204 531 Lt kitų pajamų.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas pripažino, kad byloje yra įrodyta ir atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo mokestinei prievolei apskaičiuoti taikytinos MAĮ 69 straipsnio nuostatos.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas nuo gautų 204 531 Lt pajamų pagal GPMĮ 5, 6, 27 straipsnių nuostatas turėjo apskaičiuoti 9 276,23 Eur GPM. Šią mokestinę prievolę Panevėžio AVMI apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 4 punktu.

7. Teismas dėl pareiškėjo skundo argumento, kad 104 500 Lt, 16 500 Lt, 54 500 Lt, 50 000 Lt, 40 231 Lt sumos jam nebuvo grąžintos, kaip tai neteisingai nurodyta Patikrinimo akto lentelėje, todėl jis ir Bendrovė elgėsi sąžiningai, pabrėžė, kad VMI šiuos jo argumentus jau įvertino, priimdama skundžiamą 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 68-366. Kitų argumentų pareiškėjas skunde iš esmės nenurodė, o tik atkartojo savo ankstesnę faktinių aplinkybių vertinimo versiją, kuri buvo pateikta ir VMI, todėl teismas vertino šiuos pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus. Pareiškėjas nepaneigė mokesčių administratoriaus išvadų dėl mokesčio bazės dydžio ir mokėtinų į biudžetą mokesčių pobūdžio.

8. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas jokių faktinių duomenų ar objektyvių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, kaip reikalauja MAĮ 67 straipsnio 2 dalis, nepateikė, o nagrinėjant šį mokestinį ginčą, mokesčių administratoriaus buvo ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės ir pagrįstai buvo patvirtinti nurodymai pareiškėjui sumokėti mokesčių administratoriaus apskaičiuotas mokesčių sumas.

9. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius visiškai ištyrė pareiškėjo pateiktus įrodymus, įvertino ginčui reikšmingas aplinkybės, nurodė išsamius faktinius ir teisinius pareiškėjo apmokestinimo teisinius pagrindus, ginčo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti remiantis skunde išdėstytais argumentais.

III. 10. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad:

10.1. Mokesčių administratorius pareiškėjui nepagrįstai priskaičiavo GPM, kurio sumokėti turi Bendrovė. Nagrinėjamu atveju yra svarbios 2015 m. Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje dėl skolos sugrąžinimo už parduotas Bendrovės akcijas nustatytos aplinkybės, tačiau Panevėžio AVMI, atlikdama mokestinį patikrinimą, rėmėsi tik FNNT 2015 m. rugsėjo 18 d. išvada, kuri pareiškėjui susipažinti nebuvo pateikta.

10.2. Atliktas mokestinis patikrinimas pažeidžia civilinės sutarties laisvės principą. Panevėžio AVMI turimi duomenis nesutapo su Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pateikta detalia mokestinio tyrimo medžiaga. Panevėžio AVMI vadovavosi Bendrovės deklaracija FR0711, tačiau šiuo atveju reikšmingi pirminiai duomenis – kasos išlaidų orderiai, banko išrašai. Pirminiuose dokumentuose Bendrovė nenurodo, kokių sutarčių pagrindu buvo atliekami mokėjimai. Duomenis, gauti iš Bendrovės bankroto administratoriaus, patvirtina, kad įsipareigojimų Bendrovės akcininkams pokyčiai atsirado dėl skolų perkėlimo.

10.3. Skundžiamame teismo sprendime teisingai nurodyta, kad Bendrovės įsipareigojimai (skola) pareiškėjui padidėjo 300 000 Lt jos įsipareigojimų V. P. ir V. G. sumažėjimo sąskaitą. Mokesčių administratorius nepagrįstai vertino, kad skolų perkėlimas realiai neįvyko, tačiau iš tikrųjų skolos perkėlimo sandoris (ūkinės operacijos), nepasikeitus Bendrovės bendriems įsipareigojimams, buvo akcininkų V. P. ir V. G. valios išraiška. Tai pastarieji asmenys patvirtino minėtoje civilinėje byloje (buvo pateikę 2009 m. pareiškėjo ranka rašytą turto pokyčių tarp akcininkų lentelę, iš kurios matyti skolų perkėlimas). Pats skolos perkėlimas pareiškėjui jokios naudos nesuteikia, nes be Bendrovės direktoriaus leidimo negali būti išmokėta jokia pinigų suma pareiškėjui. Analogišku būdu 169 000 Lt sumos 2006 m. įforminimo atvejis mokesčių administratoriaus buvo traktuojamas kaip teisingas (Bendrovė buvo skolinga pagal prievolę sumažinus įstatinį kapitalą ir pasikeitus prievolei, bet nepakitus įsipareigojimams tapo skolinga pagal paskolą). Mokesčių administratorius nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė turinio viršenybės prieš formą principą.

11. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas iš esmės nurodė tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

12. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo VMI atsiliepimą nurodė, kad Bendrovės buhalterinėje apskaitoje nebuvo fiksuota ūkinė operacija 300 000 Lt sumai, nes tokia operacija nebuvo atlikta, buvo atlikti tik prievolės turinio pakeitimai šalių susitarimu. Konkrečiu atveju mokesčiai paskaičiuoti neteisėtai, t. y. ne pagal realią Bendrovės buhalterinę apskaitą, o pagal nutraukto baudžiamojo ikiteisminio tyrimo liudytojų parodymus, kurie neatitinka tikrovės. Todėl buvo pažeistas vienas iš pagrindinių baudžiamojo proceso principų, neteisėtai panaudojant prieš pareiškėją nutraukto ikiteisminio tyrimo medžiagą, kurioje pateikti liudytojų parodymai neatitinka tikrovės.

IV. 13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2018 m. sausio 9 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14. LVAT pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas yra kilęs dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuotų 9 246,23 Eur GPM, 4 313,40 Eur GPM delspinigių bei paskirtos 927 Eur baudos teisėtumo ir pagrįstumo. Papildomos GPM ir su juo susijusios sumos buvo apskaičiuotos mokesčių administratoriui nustačius, jog pareiškėjas gavo iš Bendrovės 204 531 Lt apmokestinamųjų pajamų, tačiau gautų pajamų nedeklaravo, pajamų mokesčio neapskaičiavo ir nesumokėjo.

15. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi tik atskirais įrodymais, nevertindamas mokesčių administratoriaus surinktų faktinių duomenų, kuriais buvo grindžiami ginčijami mokesčių administratorių bei Komisijos sprendimai, visumos. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tik atkartojo mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, pateikdamas nuorodas į atskirus, byloje esančius dokumentus. Atmesdamas pareiškėjo skundo argumentus, teismas iš esmės jų visiškai nevertino, tik skundžiamame sprendime nurodė, jog VMI šiuos pareiškėjo argumentus jau įvertino, priimdama skundžiamą 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 68-366. Teismas privalėjo įvertinti, ar mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai apskaičiavo ir nurodė pareiškėjui sumokėti GPM bei su juo susijusias sumas.

16. LVAT, atsižvelgęs į tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo kilusio mokestinio ginčo, tuo pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

V. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

18. Teismo nuomone, pareiškėjo argumentai, kad akcininkai V. P. ir V. G. pareiškėjui buvo skolingi už 2009 m. parduotas akcijas 300 000 Lt, tačiau į šią skolą mokesčių administratorius nepagrįstai neatsižvelgė, vertintini kaip nepagrįsti, nes ir pats pareiškėjas savo paaiškinimuose nurodė, jog 2009 m. spalio 28 d. paskolos sutartys Nr. 10 ir Nr. 11 faktiškai negaliojo dėl esminės sąlygos nevykdymo – pareiškėjas neįmokėjo 3 000 000 Lt Bendrovei. 2009 m. spalio 28 d. kasos pajamų orderis Nr. 492496 dėl 300 000 Lt įnešimo į Bendrovės kasą paneigtas liudytojų parodymais ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Šie liudytojų parodymai baudžiamojoje byloje nėra paneigti kitais įrodymais. Todėl teismas sutiko su mokesčių administratoriaus pozicija, kad pareiškėjo suteiktų paskolų suma apskaičiuotina eliminuojant 300 000 Lt sumą, nes šios paskolos suteikimas paneigtas, o pareiškėjas priešingų duomenų nepaneigė.

19. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, darė išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2012 m. Bendrovė iš viso grąžino 644 531 Lt paskolų suma. Mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės dėl paskolų sumų laikytinos teisingomis, nes jas patvirtina mokestinės bylos medžiagoje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. paskolų sutartys, deklaracijų duomenys, mokėjimų pavedimai. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu iš viso grąžinta 644 531 Lt paskolų suma, o pareiškėjas Bendrovei faktiškai suteikė iš viso 440 000 Lt paskolos sumą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas iš Bendrovės papildomai gavo 204 531 Lt su darbo santykiais nesusijusių pajamų (2012 m. – 4 300 Lt, 2011 m. – 30 000 Lt, 2010 m. – 170 231 Lt), kurių nedeklaravo ir nuo kurių nesumokėjo GPM.

20. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nurodė, jog jam 2010 m. buvo mokama už įstatinio kapitalo sumažinimą, o ne grąžinama paskola, o dėl 2010 m. sausio 1 d. įstatinio kapitalo sumažinimo Bendrovė jam liko skolinga 127 000 Lt. Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais duomenimis, nustatė, kad Bendrovės visuotinis akcininkų susirinkimas 2005 m. rugsėjo 2 d. nusprendė sumažinti bendrovės įstatinį kapitalą 1 268 000 Lt ir išmokėti pareiškėjui 242 000 Lt. Pagal Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos mokestinio tyrimo rezultatų analizę nustatyta, kad pareiškėjui 2006 m. balandžio 9 d. išmokėta 60 900 Lt, o 2006 m. birželio 30 d. išmokėta 12 100 Lt, taigi iš viso pareiškėjui už sumažintą įstatinį kapitalą išmokėta 73 000 Lt, pareiškėjas šios konkrečios sumos neginčija. Kadangi pareiškėjas ir Bendrovė 2006 m. birželio 30 d. pasirašė paskolos sutartį Nr. 2, pagal kurią pareiškėjas jai suteikė 169 000 Lt paskolos sumą, teismas vertino, kad pastarąja paskola padengtas Bendrovės įsiskolinimas pareiškėjui, todėl nėra pagrindo teigti, kad Bendrovė liko skolinga pareiškėjui 127 000 Lt dėl įstatinio kapitalo sumažinimo. Be to, pareiškėjas jokių tokį savo teiginį detalizuojančių argumentų ar skaičiavimų nepateikė.

21. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors pareiškėjas teigė, jog jam nebuvo grąžintos 104 500 Lt, 16 500 Lt, 54 500 Lt, 50 000 Lt, 40 231 Lt sumos, tačiau tokie pareiškėjo teiginiai vertintini kritiškai. Nurodytų paskolų sumų grąžinimą pareiškėjui patvirtina Bendrovės pateiktos deklaracijos (juridinių asmenų duomenys apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas). Mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi, nebent būtų įrodyta priešingai (MAĮ 73 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepaneigė mokesčių administratoriaus išvadų, kad pareiškėjui nurodytos sumos grąžintos ar jų paskirtis buvo kita nei paskolų grąžinimas.

22. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius atliko išsamų mokestinį patikrinimą ir surinko pakankamai faktinių duomenų priimtiems sprendimams pagrįsti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes. Mokestinio patikrinimo metu nustatytas pareiškėjo gautų pajamų nedeklaravimas, GPM nesumokėjimas, gautų paskolų sumų nepagrindimas objektyviais duomenimis ir įrodymais yra teisiškai reikšmingos aplinkybės, suponuojančios išvadą, kad pareiškėjas netinkamai vykdė pareigas apskaičiuoti mokesčius, todėl šios aplinkybės mokesčių administratoriui sudarė pagrindą konstatuoti, jog mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine GPMĮ nustatyta tvarka, o yra pagrindas mokesčių bazę apskaičiuoti vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, t. y. pagal mokesčių administratorius įvertinimą.

23. Teismas pripažino, kad ginčijami sprendimai yra priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šių sprendimų, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

VI. 24. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad;

24.1. Teismas nevertino Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų, išrašų iš jos buhalterijos didžiosios knygos, kurioje fiksuoti sąskaitų pokyčiai ir likučiai.

24.2. Pareiškėjo pirmąjį kartą šioje byloje teiktame apeliaciniame skunde LVAT nurodyti faktai yra realūs ir teisingi. Pareiškėjas antrąjį kartą pateiktame apeliaciniame skunde, t. y. šiame apeliaciniame skunde, detaliau nagrinėja du esminius faktus, nurodytus ir pirmąjį kartą šioje byloje teiktame apeliaciniame skunde: 1) V. P. ir V. G. 300 000 Lt dydžio skolos pareiškėjui už parduotas akcijas perkėlimą Bendrovei faktą; 2) aplinkybę, kad mokesčių administratorius Patikrinimo akte neatsižvelgė į Bendrovės turimą 300 000 Lt įsipareigojimą pareiškėjui. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į duomenis, įrodančius skolos perkėlimą: 1) išrašą iš Bendrovės buhalterijos didžiosios knygos (sąskaitos Nr. 4881), kuris fiksuoja perkeltą skolą (šį išrašą pateikė Bendrovės bankroto administratorius Panevėžio AVMI); 2) FNNT 2015 m. rugsėjo 18 d. išvados dalį dėl Bendrovės įsipareigojimų, kuri fiksuoja perkeltą skolą – Bendrovės apskaitoje buvo pakeista įsipareigojimų struktūra, t. y. 300 000 Lt padidėjo skola pareiškėjui, o 167 000 Lt sumažėjo skola Bendrovės akcininkui V. P. ir 134 000 Lt – V. G. V. P. ir V. G. atsakovai 2015 m. civilinėje byloje Panevėžio apygardos teisme patvirtino, kad skola perkelta šalių valia, skolos perkėlimo forma yra kasos orderiai (V. P. ir V. G. ikiteisminio tyrimo, kuri nutrauktas, metu kaip liudytojai pasakė tik tai, kad pareiškėjas pinigų neįnešė, o jie negavo, o kokia forma perkelta skola, nutylėjo).

24.3. Panevėžio AVMI realius FNNT 2015 m. rugsėjo 18 d. išvadoje nurodytus faktus (minėtos 300 000 Lt skolos perkėlimą) Patikrinimo akte iškraipė faktais, visiškai neatitinkančiais tikrovės, nes Bendrovės buhalterinėje apskaitoje buvo pakeistas ne turto ir įsipareigojimų dydis, o pasikeitė tik minėtų įsipareigojimų struktūra – tai reiškia, kad 300 000 Lt skola buvo tik perkelta.

24.4. Bendrovė pareiškėjui moka pagal įsipareigojimus. Visus Bendrovės įsipareigojimus, įskaitant perkeltą 300 000 Lt dydžio skolą, sudaro 740 000 Lt. Bendrovės bankroto administratoriaus 2015 m. pateikti duomenys patvirtina, kad bankroto paskelbimo dieną Bendrovė liko skolinga pareiškėjui.

25. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VII. 26. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Panevėžio AVMI sprendimo, kuriuo mokesčių administratorius pareiškėjui už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. apskaičiavo 9 276,23 Eur GPM, 4 313,40 Eur GPM delspinigių, skyrė 927 Eur GPM baudą, taip pat dėl VMI ir Komisijos sprendimų, kuriais šis Panevėžio AVMI sprendimas patvirtintas, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindų ginčijamiems sprendimams panaikinti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, o apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, susijusiais su įrodymų vertinimu, ir teigia, kad: 1) teismas nepagrįstai rėmėsi nutraukto ikiteisminio tyrimo medžiaga ir joje užfiksuotais liudytojų parodymais, kurie, pareiškėjo nuomone, yra melagingi; 2) teismas turėjo vertinti Bendrovės buhalterinius duomenis (t. y. išrašus iš Bendrovės buhalterijos didžiosios knygos); 3) teismas netinkamai įvertino faktą, kad V. P. ir V. G. 300 000 Lt skolą pareiškėjui už parduotas akcijas perkėlė Bendrovei, ir kad ši aplinkybė nebuvo įvertinta Patikrinimo akte.

28. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus (nurodytus argumentus (aplinkybes).

29. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą apeliacine tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, todėl jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

31. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius papildomą GPM pareiškėjui apskaičiavo vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis ir nustatęs, kad pareiškėjas tikrintu laikotarpiu iš Bendrovės gavo 204 531 Lt apmokestinamųjų pajamų, tačiau gautų pajamų nedeklaravo, pajamų mokesčio neapskaičiavo ir nesumokėjo.

32. Iš tikrinamo teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas įvertino ginčui išspręsti aktualius įrodymus, t. y. tarp pareiškėjo ir Bendrovės sudarytas paskolos sutartis (t. y. 2006 m. birželio 30 d. sutartį Nr. 2, 2007 m. rugsėjo 17 d. sutartį Nr. 4, 2007 m. rugsėjo 17 d. sutartį Nr. 8, 2010 m. birželio 30 d. sutartį Nr. 16, 2009 m. spalio 28 d. sutartis Nr. 10 ir Nr. 11, pagal kurias pareiškėjas buvo įsipareigojęs Bendrovei suteikti paskolų iš viso už 740 000 Lt), tarp pareiškėjo ir V. P. bei V. G. sudarytas akcijų pardavimo sutartis (kuriomis pareiškėjas minėtiems asmenims perleido jo valdytų Bendrovės akcijų už 300 150 Lt), nustatė su jų sudarymu ir vykdymu susijusias aplinkybes. Teismas ištyręs byloje surinktus įrodymus pritarė ginčijamuose sprendimuose padarytoms išvadoms, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad Bendrovė laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2012 m. pareiškėjui iš viso pervedė 644 531 Lt, nurodydama, kad yra grąžinamos minėtų paskolos sutarčių pagrindu pareiškėjo jai suteiktos paskolos, nors, kaip nustatė iš byloje surinktų įrodymų visumos, faktiškai pagal šias paskolų sutartis pareiškėjas Bendrovei iš viso suteikė tik 440 000 Lt dydžio paskolą, ir sprendė, kad pareiškėjas iš Bendrovės papildomai gavo 204 531 Lt su darbo santykiais nesusijusių pajamų (2010 m. – 170 231 Lt, 2011 m. – 30 000 Lt, 2012 m. – 4 300 Lt), kurių nedeklaravo, ir nuo kurių nesumokėjo GPM.

33. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad teismas netinkamai įvertino su pareiškėjo ir Bendrovės sudarytų paskolų sutarčių sudarymu ir vykdymu susijusias aplinkybes, įskaitant faktą, kad V. P. ir V. G. 300 000 Lt skolą pareiškėjui už parduotas akcijas perkėlė Bendrovei, kad ši aplinkybė nebuvo įvertinta Patikrinimo akte, o teismas turėjo vertinti Bendrovės buhalterinius duomenis (t. y. išrašus iš Bendrovės buhalterijos didžiosios knygos). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą, visų byloje surinktų įrodymų kontekste įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus motyvus, pritaria teismo atliktam įrodymų vertinimui bei jo pagrindu padarytai išvadai (žr. Nutarties 32 p.). Išvadą apie tai, kad pareiškėjas paskolų sutarčių pagrindu realiai Bendrovei nepaskolino 300 000 Lt, todėl jam iš Bendrovės papildomai pervesta 204 531 Lt suma negalėjo būti vertinama kaip paskolos grąžinimas, teismas pagrindė sisteminiu bei kompleksiniu tiesioginių bei netiesioginių įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegijos nuomone, šios išvados niekaip nekeistų papildomas išrašų iš Bendrovės buhalterijos didžiosios knygos vertinimas.

34. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėju, kad teismas tikrinamame sprendime nepagrįstai rėmėsi nutraukto ikiteisminio tyrimo medžiaga ir joje užfiksuotais liudytojų parodymais. Šiame kontekste paminėtina, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). Nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 56 str. 2 d.). Taigi ikiteisminio tyrimo metu užfiksuoti liudytojų parodymai yra leistini ir tinkami įrodymai administraciniame procese. Kartu kaip abstraktus ir prieštaraujantis teismo nustatytoms aplinkybėms atmetamas pareiškėjo teiginys, kad paminėti liudytojų parodymai yra melagingi.

35. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė