2019-04-30 Nr. BB-2447-1-28-1-00144-2014-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-116-942/2019

Teisminio proceso Nr. 1-28-1-00144-2014-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.9; 2.1.7.5; 2.1.14

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

išteisintosios R. S. gynėjai advokatei Dianai Višinskienei,

nukentėjusiosios I. L. atstovei pagal įstatymą D. L. ir atstovui advokatui Stanislovui Liutkevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios I. L. atstovės pagal įstatymą D. L. ir jų atstovo advokato Stanislovo Liutkevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. išteisinamojo nuosprendžio R. S. baudžiamojoje byloje.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu R. S. pripažinti kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį 60 MGL dydžio (2259,60 Eur) bauda.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžiu, nuteistosios R. S. gynėjos advokatės Dianos Višinskienės apeliacinį skundą patenkinus, Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. apkaltinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas – išteisinamasis – nuosprendis, kuriuo R. S. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiosios atstovų, prokurorės, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintosios gynėjos, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. S. buvo kaltinama tuo, kad 2010 metų liepą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, Kauno ledo arenoje vasaros dailiojo čiuožimo stovyklos treniruočių metu, dėl netinkamai vykdomų nurodymų ar atliekamų užduočių tyčia spausdama ir sukdama rankų pirštais mažametei I. L., gim. (duomenys neskelbtini), padarė daugybines poodines kraujosruvas kairiojo žasto vidiniame paviršiuje, pavienes poodines kraujosruvas dešinės ausies kaušelio nugariniame paviršiuje, dešinio žasto apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje, pilvo dešinėje pusėje ir taip nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, jų nepagrindė išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir įvertinimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį rėmėsi tik, teismo įsitikinimu, kaltinimą patvirtinančiais, be kita ko, ir netiesioginiais, įrodymais ir neanalizavo bei nepasisakė dėl R. S. kaltę paneigiančių įrodymų, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl jos kaltės padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikaltimą.

3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą, pripažino, kad baudžiamojoje byloje nėra pakankamai objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių R. S. tyčios sužaloti mažametę nukentėjusiąją ir tiesioginio priežastinio ryšio tarp R. S. veiksmų ir kilusių padarinių buvimą.

4. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisme ištirtais duomenimis nėra neginčijamai patvirtinta, jog R. S. padarė BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują – išteisinamąjį – nuosprendį, kuriuo ją dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisino kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

III. Kasacinio skundo argumentai

5. Kasaciniu skundu nukentėjusiosios I. L. atstovė pagal įstatymą D. L. ir jų atstovas advokatas S. Liutkevičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų, taip pat nukentėjusiosios I. L. atstovei pagal įstatymą D. L. priteisti 450 Eur (200 Eur apeliacinės ir 250 Eur kasacinės instancijos teisme) jos turėtų atstovavimo išlaidų. Kasatoriai skunde nurodo:

5.1. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatomis, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Teismas vadovavosi mažamečių liudytojų A. Ž. ir G. M. Č. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, nesuabejojo techninėmis priemonėmis užfiksuotais duomenimis ir jų ištyrimu. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

5.2. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal R. S. paduotą apeliacinį skundą, nusprendė atlikti įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje kaip liudytojas apklausė V. V., R. S., A. S., J. A., M. L., N. B., S. K. B. Visos šios liudytojos parodė apie treniruočių eigą, tarpusavio santykius treniruočių metu, tačiau nė viena iš jų nematė konflikto tarp trenerės R. S. ir jos treniruojamos mažametės nukentėjusiosios I. L. Kitų baudžiamojoje byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas papildomai ar pakartotinai netyrė ir išteisinamajame nuosprendyje vadovavosi tais pačiais duomenimis, kurie buvo išanalizuoti ir aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Pažymėtina, kad į apeliacinės instancijos teismo posėdį buvo kviečiama ir nukentėjusioji I. L., kuri prieš tai buvo apklausta ir ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo, ir pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, nekonkretizavęs, kurie nukentėjusiosios parodymai ar jų dalis sukėlė jam abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų nuoseklumo, vis dėlto padarė išvadą, kad, išskyrus nukentėjusiosios I. L., D. L. parodymus, kurie nėra nuoseklūs ir iš dalies prieštarauja kitų apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptartų ir nukentėjusiosios naudai liudijusių liudytojų, kurie tiesiogiai kaltinime nurodyto įvykio nematė, parodymams, baudžiamojoje byloje nėra nustatyta objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad I. L. teismo medicinos specialisto pagal nuotraukas nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas būtent R. S. tyčiniais smurtiniais veiksmais.

5.3. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė ir nevertino parodymų, kuriuos baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ikiteisminio tyrimo teisėjui davė kaip liudytoja apklausta trenerė N. L.. Būtent ši liudytoja, nors ir kviesta į apklausą R. S. iniciatyva, pakankamai aiškiai nurodė apie sportininkų susižalojimų galimybes treniruočių metu, kategoriškai paneigdama kai kuriuos savaiminius susižalojimus ir konstatuodama, jog nebūdingas kraujosruvų atsiradimas vaikui už ausų – jos gali būti ant šono, delnų, blauzdų ir apatinėje nugaros dalyje. Atsakydama į prokurorės klausimą apie galimus susižalojimus treniruočių metu, liudytoja N. L. buvo dar konkretesnė – ant pečių – ne, už ausies – ne. Taigi šie liudytojos parodymai paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadas apie tai, kad dailusis čiuožimas yra specifinė sporto šaka, kurioje susižalojama treniruočių metu. Neneigdama galimybės susižaloti treniruočių metu (krentant ant ledo, susiduriant su kitais sportininkais), visgi trenerė N. L. eliminavo galimybę patirti traumas pečių srityje ar už ausų. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad kaltinamajame akte nurodyti duomenys apie sužalojimus dešinės šlaunies apatinio trečdalio šoniniame paviršiuje, kairės šlaunies apatinio trečdalio vidiniame paviršiuje iš kaltinimo šalintini, nes nenustatyta, kad R. S. būtų atlikusi veiksmus, sukėlusius šiuos sužalojimus, šias aplinkybes iš kaltinimo pašalino.

5.4. Kalbant apie nukentėjusiosios I. L. parodymų vertinimą apeliacinės instancijos teisme kaip nenuoseklių, to nekonkretizuojant, atkreiptinas dėmesys į tai, kad labiau įtartina būtų tai, jei I. L., įvykio metu būdama vienuolikos metų, būtų tiksliai iki detalių atsiminusi aplinkybes, kurios vyko beveik prieš aštuonerius metus. Nukentėjusiosios I. L. ir liudytojos D. L. parodymai atitinka baudžiamojoje byloje esančius objektyvius duomenis – vaizdo įraše užfiksuotų sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją, nusikalstamos veikos padarymo laiką. Kartu pažymėtina, kad kiti liudytojai, išskyrus A. Ž. ir G. M. Č., konflikto tarp mažametės nukentėjusiosios ir trenerės R. S. nematė, todėl apklausų metu negalėjo nurodyti detalių, o jų parodymų neatitikimai dėl tarpusavio santykių, susiklosčiusių tarp mažamečių sportininkų ir trenerės R. S., paaiškinami asmeniniais interesais – apie R. S. apklausų metu teigiamai atsiliepė jos kolegos treneriai, kurie kartu dirba iki šiol, ir auklėtiniai, kuriuos ji ilgą laiką treniravo. Be to, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios I. L. parodymus, neįvertino ir neaptarė to, kad įvykio metu jai buvo vienuolika metų. Apklausiant nukentėjusiąją pas ikiteisminio tyrimo teisėją (kaip ir kitas mažametes liudytojas), apklausos metu dalyvavo vaiko teisių specialistė (psichologė), kiti pareigūnai ir proceso dalyviai. Visa tai leidžia teigti, kad apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nukentėjusioji (kaip ir kitos mažametės) negalėjo kažko nutylėti, išsigalvoti ar sakyti netiesą. Jų parodymai vertintini kaip nuoseklūs ir atitinkantys jų amžių.

5.5. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas patenkino beveik visus R. S. ir jos gynėjos prašymus apklausti jų nurodytus asmenis, o nukentėjusiosios atstovų pareikštų prašymų pridėti prie baudžiamosios bylos nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą iš asmeninės kolekcijos pateiktą kompaktinę laikmeną su vaizdo įrašu iš treniruočių stovyklos ir papildomai kaip liudytoją apklausti L. Č. netenkino, nors jie, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, ir buvo tiesiogiai susiję su nagrinėjamomis aplinkybėmis, nes ištyrus pateiktą vaizdo įrašą būtų neginčijamai išaiškintos aplinkybės, kokiomis sąlygomis vyksta treniruočių procesas, ar ant ledo kartu su trenere N. L. būdavo ir kiti, o papildomai kaip liudytoją apklausus L. Č. būtų patikslintos aplinkybės, ar liudytoja S. K. B. tikrai, kaip pati teigė, dalyvavo 2010 metų stovykloje dvi savaites. Taigi apeliacinės instancijos teismas taip ne tik nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, bet ir pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą.

5.6. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas, nes skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl techninėmis priemonėmis užfiksuotų vaizdų ekspertizių (vaizdas išlikęs fotoaparate „Lumicron“, kompiuterio sisteminiame bloke ir kompaktinėje laikmenoje, kuriuos pirmosios instancijos teismui pateikė nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą). Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. birželio 8 d. ekspertizės akto matyti, kad vaizdo byla „vasara014.AVI“ yra ištisinė, montavimo ar trynimo požymių nenustatyta. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. balandžio 10 d. ekspertizės akto matyti, kad kompaktiniame diske esantis vaizdo failas, kurio pavadinimas „vasara014.AVI“, su mergaitės apžiūra yra identiška kopija originalaus vaizdo failo, užfiksuoto 2010 m. rugpjūčio 1 d. tarp 15.20 val. ir 16.20 val. tyrimui pateiktu fotoaparatu „Lumicron“, tuo metu buvusioje atminties kortelėje, iš kurios jis be jokių turinio pakeitimų buvo importuotas 2010 m. gruodžio 29 d. 18.53 val. į tyrimui pateikto kompiuterio sisteminio bloko laikmeną.

5.7. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas eksperto J. Rybalko išvadas apie padarytus sužalojimus bei jų mastą ir jo apklausos teisme metu duotus parodymus apie tas pačias aplinkybes, eksperto pateiktus duomenis įvertino kaip nenuoseklius, keliančius abejonių dėl jų pagrįstumo ir leistinumo. Apeliacinės instancijos teismas šią išvadą padarė remdamasis vienintele aplinkybe, kad 2016 m. balandžio 22 d. ekspertizės akto Nr. G 1102/2016(01) išvadose ekspertas nurodė, jog kraujosruvos galėjo būti padarytos prieš keletą parų iki jų užfiksavimo vaizdo įraše, o apklausiamas teisme ekspertas dėl sužalojimų padarymo laiko nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas eksperto teiginius pripažino nenuosekliais, nors teismo ekspertizės akte nustatytų sužalojimų ir jų lokalizacijos neginčijo. Pažymėtina, kad sužalojimų padarymo laiką patvirtina kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai: pirmiau nurodyti vaizdo įrašų tyrimai, kurie nekelia jokių abejonių dėl jų autentiškumo, kartu ir dėl jų darymo laiko – 2010 m. rugpjūčio 1 d. tarp 15.20 val. ir 16.20 val. Taigi įrodymų visuma neginčijamai įrodo, kad sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti 2010 metų liepos pabaigoje – paskutinėmis stovyklos dienomis. Tai įrodo techninėmis priemonėmis užfiksuoti duomenys, pačios nukentėjusiosios parodymai, jos motinos D. L., taip pat jos močiutės R. K. parodymai. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad tai, jog medicinos praktikoje galimi atvejai, kai sužalojimų tyrimas gali būti atliekamas iš vaizdo įrašo, konstatuota ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2016 m. balandžio 22 d. ekspertizės akte. Šių išvadų ekspertai nepaneigė, todėl teismas privalėjo jomis vadovautis, vertindamas jas kartu su kitais baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad vaizdo įrašai (nuotraukos) šioje baudžiamojoje byloje nėra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys aplinkybę, kad prieš nukentėjusiąją buvo smurtaujama.

5.8. Vienus iš pagrindinių techninio pobūdžio duomenų, kurie įrodo nukentėjusiosios sužalojimų faktą, laiką, lokalizaciją, pirmosios instancijos teismui pateikė pati nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą D. L. Pirmosios instancijos teismas šiuos duomenis patikrino apklausdamas D. L. apie duomenų užfiksavimo laiką bei jų užfiksavimo būdą, taip pat apklausdamas kaip liudytoją R. K. ir pačią nukentėjusiąją. Be to, pateiktus fotoaparatą „Lumicron“, kompiuterio sisteminį bloką su vaizdo įrašu ir kompaktinę laikmeną ištyrė Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai, todėl šiose laikmenose užfiksuoti duomenys nekelia jokių abejonių. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, šiais objektyviais duomenimis nesivadovavo, o eksperto J. Rybalko pateiktomis išvadomis suabejojo, nors eksperto išvadas organiškai papildo būtent vaizdo įrašų ekspertiniai tyrimai.

5.9. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nesivadovaudamas Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. birželio 8 d. ir 2017 m. balandžio 10 d. ekspertų išvadomis, kuriose užfiksuotas ir vaizdo įrašų darymo laikas, netiesiogiai suabejojo jų patikimumu, taip lyg ir padarydamas takoskyrą tarp duomenų, kuriuos surenka valstybės institucijos (pareigūnai), ir tarp duomenų, kuriuos į bylą pateikia kiti proceso dalyviai.

5.10. Mažametės liudytojos A. Ž. ir G. M. Č., tiesiogiai mačiusios R. S. smurtaujant prieš I. L., ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pirmosios instancijos teisme jų parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, buvo perskaityti balsu. Nors apeliacinės instancijos teismas šių liudytojų teismo posėdyje neapklausė, vertindamas jų parodymus, teismas, nepateikdamas papildomų duomenų, kad liudytojos ikiteisminio tyrimo teisėjui galėjo sakyti netiesą, nepagrįstai jais suabejojo. Pažymėtina, kad jei apeliacinės instancijos teismui kilo bent mažiausių abejonių dėl apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jis turėjo galimybę iškviesti liudytojas į teismo posėdį ir jas apklausti, tuo labiau kad baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme G. M. Č. jau buvo sulaukusi amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal BK 235 straipsnį.

5.11. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad D. L. siekė ne apginti savo mažametę dukrą nuo trenerės smurto, o to, kad vietoj R. S. būtų įdarbinta kita trenerė, vadovavosi ne baudžiamosios bylos duomenimis, o pačios R. S. samprotavimais. To apklausų metu neminėjo nei pati D. L., nei kitų sportininkių motinos, kurios nurodė, kad jos visada siekė susitarimo su trenere R. S. ir tik nesiliaujant jos patyčioms, atsiradus galimybei, vaikus treniruotis leido pas kitą trenerę. Kita vertus, pirmiau nurodytas motyvas neturi reikšmės veikai kvalifikuoti ir vertinti, nes būtent jau po 2010 metų įvykio vasaros stovykloje buvo organizuojamos įvairios komisijos ir jos svarstė trenerės R. S. elgesį; bet kokie vėlesni veiksmai nepaneigė paties įvykio buvimo ir nukentėjusiajai padarytų sužalojimų fakto.

5.12. Apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nemažai dėmesio skyrė nepagrįstiems samprotavimams, kad nukentėjusiajai sužalojimai galėjo būti padaryti R. S. treniruočių metu elgiantis neatsargiai. Priešingai, nukentėjusioji nuosekliai visų apklausų metu aiškino, kad 2010 metų vasarą stovykloje, jai blogai atlikus pratimus, trenerė R. S. supykusi ją mušė – pradėjo žnaibyti, sukdavo iš visos jėgos iki skausmo, iki ašarų; nepadarius šuolio, imdavo už smakro, ausų, rankų, liemens ir spausdavo, sukdavo, taip pat naudojo ir psichologinį smurtą, sakydama „stora karvė“, berniukus vadindavo „gaidžiais“. Be to, tai, kad sužalojimai, kurių padarymu buvo kaltinama R. S., negalėjo būti padaryti treniruočių proceso metu, kaip minėta, parodė ir trenerė N. L. Sužalojimus, kurie galėjo būti padaryti treniruočių proceso metu, pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo eliminavo. Pirmosios instancijos teismas teisingai R. S. veiksmus, kuriais ji siekė tyčia mažametei sportininkei sukelti fizinį skausmą, kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Daugybiniai sužalojimai, matomi vaizdo įraše ir nuotraukose, jų lokalizacija (nebūdinga natūraliems kritimams, susidūrimams treniruočių metu) neleidžia daryti išvados, kad jie galėjo būti padaryti treniruočių metu ar trenerei elgiantis neatsargiai.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nukentėjusiosios I. L. atstovės pagal įstatymą D. L. ir jų atstovo advokato S. Liutkevičiaus kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato.

8. Šioje baudžiamojoje byloje kasatorių skundas iš esmės paduotas dėl BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi apeliacinės instancijos teisme. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 dalies reikalavimus.

9. Kita vertus, be nurodytų argumentų, kasaciniame skunde dėstomas baudžiamojoje byloje esančių įrodymų turinys, nuomonė dėl duomenų pripažinimo įrodymais, nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir atitinkamai teigiama, kad: liudytoja N. L., nors ir kviesta į apklausą R. S. iniciatyva, pakankamai aiškiai nurodė apie sportininkų susižalojimų galimybes treniruočių metu, kategoriškai paneigdama kai kuriuos savaiminius susižalojimus ir konstatuodama, jog nebūdingas kraujosruvų atsiradimas vaikui už ausų – jos gali būti ant šono, delnų, blauzdų ir apatinėje nugaros dalyje; atsakydama į prokurorės klausimą apie galimus susižalojimus treniruočių metu, liudytoja N. L. buvo dar konkretesnė – ant pečių – ne, už ausies – ne; nukentėjusiosios I.

L. ir liudytojos D. L. parodymai atitinka baudžiamojoje byloje esančius objektyvius duomenis – vaizdo įraše užfiksuotų sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją, nusikalstamos veikos padarymo laiką; kiti liudytojai, išskyrus A. Ž. ir G. M. Č., konflikto tarp mažametės nukentėjusiosios ir trenerės R. S. nematė, todėl apklausų metu negalėjo nurodyti detalių, o jų parodymų neatitikimai dėl tarpusavio santykių, susiklosčiusių tarp mažamečių sportininkų ir trenerės R. S., paaiškinami asmeniniais interesais – apie R. S. apklausų metu teigiamai atsiliepė jos kolegos treneriai, kurie kartu dirba iki šiol, ir auklėtiniai, kuriuos ji ilgą laiką treniravo; apeliacinės instancijos teismas, vertindamas eksperto J.

Rybalko išvadas apie padarytus sužalojimus bei jų mastą ir jo apklausos teisme metu duotus parodymus apie tas pačias aplinkybes, eksperto pateiktus duomenis įvertino kaip nenuoseklius, keliančius abejonių dėl jų pagrįstumo ir leistinumo; apeliacinės instancijos teismas šią išvadą padarė remdamasis vienintele aplinkybe, kad 2016 m. balandžio 22 d. ekspertizės akto Nr. G 1102/2016(01) išvadose ekspertas nurodė, jog kraujosruvos galėjo būti padarytos prieš keletą parų iki jų užfiksavimo vaizdo įraše, o apklausiamas teisme ekspertas dėl sužalojimų padarymo laiko nepasisakė; apeliacinės instancijos teismas eksperto teiginius pripažino nenuosekliais, nors teismo ekspertizės akte nustatytų sužalojimų ir jų lokalizacijos neginčijo; sužalojimų padarymo laiką patvirtina kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai: pirmiau nurodyti vaizdo įrašų tyrimai, kurie nekelia jokių abejonių dėl jų autentiškumo, kartu ir dėl jų darymo laiko – 2010 m. rugpjūčio 1 d. tarp 15.20 val. ir 16.20 val.; apeliacinės instancijos teismas, nesivadovaudamas Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. birželio 8 d. ir 2017 m. balandžio 10 d. ekspertų išvadomis, kuriose užfiksuotas ir vaizdo įrašų darymo laikas, netiesiogiai suabejojo jų patikimumu; mažametės liudytojos A.

Ž. ir G. M. Č., tiesiogiai mačiusios R. S. smurtaujant prieš I. L., ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pirmosios instancijos teisme jų parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, buvo perskaityti balsu; nors apeliacinės instancijos teismas šių liudytojų teismo posėdyje neapklausė, vertindamas jų parodymus, teismas, nepateikdamas papildomų duomenų, kad liudytojos ikiteisminio tyrimo teisėjui galėjo sakyti netiesą, nepagrįstai jais suabejojo; apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad D.

L. siekė ne apginti savo mažametę dukrą nuo trenerės smurto, o to, kad vietoj R. S. būtų įdarbinta kita trenerė, vadovavosi ne baudžiamosios bylos duomenimis, o pačios R. S. samprotavimais; apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nemažai dėmesio skyrė nepagrįstiems samprotavimams, kad nukentėjusiajai sužalojimai galėjo būti padaryti R. S. treniruočių metu elgiantis neatsargiai; nukentėjusioji nuosekliai visų apklausų metu aiškino, kad 2010 metų vasarą stovykloje, jai blogai atlikus pratimus, trenerė R.

S. supykusi ją mušė – pradėjo žnaibyti, sukdavo iš visos jėgos iki skausmo, iki ašarų; nepadarius šuolio, imdavo už smakro, ausų, rankų, liemens ir spausdavo, sukdavo, taip pat naudojo ir psichologinį smurtą, sakydama „stora karvė“, berniukus vadindavo „gaidžiais“; tai, kad sužalojimai, kurių padarymu buvo kaltinama R. S., negalėjo būti padaryti treniruočių proceso metu, parodė ir trenerė N. L., ir pan.

10. Taigi tokiais teiginiais kasatoriai iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl šių aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius kasatorių teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų laikymusi.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir rungimosi principo laikymosi apeliacinės instancijos teisme

11. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nesilaikė reikalavimo įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kartu kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 20 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas, nes nepasisakė dėl techninėmis priemonėmis užfiksuotų vaizdų ekspertizių. Taigi, nors kasatoriai skunde ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas dėl techninėmis priemonėmis užfiksuotų vaizdų ekspertizių, pažeidė BPK 20 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimus, iš šių kasatorių argumentų matyti, kad jais iš esmės ginčijamas ne BPK 20 straipsnio 2, 3 dalių, o BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymasis.

11.1. Minėta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą, priėmė skirtingus sprendimus: pirmosios instancijos teismas R. S. pripažino kalta ir nuteisė pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad ji 2010 metų liepą Kauno ledo arenoje vasaros dailiojo čiuožimo stovyklos treniruočių metu dėl netinkamai vykdomų nurodymų ar atliekamų užduočių tyčia spausdama ir sukdama rankų pirštais mažametei I. L. nežymiai sutrikdė sveikatą, o apeliacinės instancijos teismas ją išteisino kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir atliko įrodymų tyrimą ir, be nukentėjusiosios, kaip liudytojus apklausė pirmosios instancijos teisme neapklaustus asmenis, iš esmės naujų aplinkybių nenustatė.

11.2. Taigi nagrinėjamu atveju, esant skirtingoms pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadoms dėl nusikalstamos veikos padarymo, kasacinės instancijos teismas turi teisės taikymo aspektu nustatyti, kurio teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

11.3. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašo laikydamasis BPK XXIII skyriaus („Nuosprendžio priėmimas“) pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei reikalavimų, nustatytų BPK 305, 307 straipsniuose, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują, išteisinamąjį, nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtų bei teisingai įvertintų įrodymų, atitinkančių BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių reikalavimus, visuma (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

11.4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Teismas išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymų įvertinimo motyvus ir išvadas dėl kaltinamojo išteisinimo (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktai). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas, o kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas.

11.5. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, susijusias su BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymu, ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė pačią R. S., nukentėjusiąją I. L., liudytojus N. M. (N. M.), L. Č., R. Ž., R. K., V. Š., V. M., I. P., L. V., D. R., D. K. (D. K.), E. K., ekspertą J. Rybalko, nukentėjusiosios atstovę pagal įstatymą D. L., ekspertui J. Rybalko parodė baudžiamojoje byloje esančias nukentėjusiosios nuotraukas, peržiūrėjo vaizdo įrašą „Vasara 014.avi“ ir kompaktinį diską su nuotraukomis, apžiūrėjo nukentėjusiosios atstovės D. L. kompiuterio sisteminį bloką ir fotoaparatą ir jame įdėtą atminties kortelę, paskyrė teismo medicinos, vaizdo įrašo „Vasara 014.avi“, informacinių technologijų ekspertizes, prie baudžiamosios bylos pridėjo proceso dalyvių pateiktus dokumentus ir daiktus, pagarsino liudytojų N. M., L. Č., R. Ž. R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nukentėjusiosios, liudytojų D. P. ir N. L. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, medicininių dokumentų apžiūros protokolą, ekspertizių aktus ir kitus baudžiamojoje byloje esančius rašytinius įrodymus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.

11.6. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje analizuodamas teisiamajame posėdyje ištirtus duomenis, R. S. kaltę dėl nežymaus I. L. sveikatos sutrikdymo, be iš esmės nuoseklių nukentėjusiosios ir jos atstovės pagal įstatymą parodymų apie R. S. nukentėjusiajai padarytus sužalojimus dėl to, jog ji ne taip, kaip reikia, atliko užduotis, be kita ko, grindė: liudytojų G. M. Č. ir A. Ž. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kad jos matė, kaip R. S., paėmusi nukentėjusiąją už rankų, ją kratė, taip pat matė kraujosruvas ant jos kūno ir žinojo, kad jos atsirado dėl R.

S. veiksmų; liudytojos R. K. parodymais, kad po vasaros stovyklos aplankiusi anūkę pamatė mėlynes ant kaklo, prie ausies, ant rankų, ant žastų ir anūkė pasakė, kad tai padarė trenerė Ramunė; vaizdo įrašu „Vasara 014.avi“, darytu kitą dieną nukentėjusiajai grįžus iš stovyklos, kuriame nukentėjusioji rodo kraujosruvas, kurias, jos teigimu, padarė trenerė R. S.; medicininių dokumentų 2014 m. rugsėjo 4 d. apžiūros protokolu, kuriame nurodyta, jog nukentėjusiajai buvo padarytos daugybinės poodinės kraujosruvos kairiojo žasto vidiniame paviršiuje, pavienės poodinės kraujosruvos dešinės ausies kaušelio nugariniame paviršiuje, dešinio žasto apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje, pilvo dešinėje pusėje, dešinės šlaunies apatinio trečdalio šoniniame paviršiuje, kairės šlaunies apatinio trečdalio vidiniame paviršiuje, taip pat tai, kad ausies kaušelio ir žastų sužalojimai galėjo būti padaryti suspaudžiant šias sritis rankomis, o pilvo dešinės pusės ir šlaunų sužalojimai galėjo būti padaryti atsitrenkiant į kitus bukus paviršius ir kad padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą;

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2016 m. balandžio 22 d. ekspertizės aktu, patvirtinančiu, kad teismo medicinos praktikoje sužalojimų tyrimai gali būti atliekami pagal vaizdo įrašą ir kad tyrimui pateiktame vaizdo įraše užfiksuoti sužalojimai tiek kartu, tiek atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą, kad jie galėjo būti padaryti prieš keletą parų iki jų užfiksavimo vaizdo įraše; Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. birželio 8 d. ekspertizės aktu, kuriame nurodyta, jog vaizdo įrašas yra ištisinis, nėra sumontuotas ar redaguotas;

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. balandžio 10 d. ekspertizės aktu, kuriame konstatuota, jog kompaktiniame diske esantis įrašas su nukentėjusiosios apžiūra yra identiška kopija originalaus vaizdo įrašo, užfiksuoto 2010 m. rugpjūčio 1 d. 15.20–16.20 val. tyrimui pateiktu fotoaparatu „Lumicron“, tuo metu buvusioje atminties kortelėje, iš kurios jis be jokių turinio pakeitimų buvo importuotas į tyrimui pateikto kompiuterio sisteminio bloko laikmeną. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad iš baudžiamosios bylos matyti, jog ekspertizės aktą surašęs ekspertas J.

Rybalko teisiamajame posėdyje parodė, kad mažai tikėtina, jog kraujosruvos ausies kaušelyje, žastuose atsirastų atsitrenkiant ar nugriuvus, kad sužalojimai galėjo būti padaryti prieš savaitę ar daugiau, bet nustatyti konkrečią dieną nėra galimybės, kad jis savo išvadoje dėl laiko sąmoningai nepasisakė, nes tai nustatyti iš filmuotos medžiagos sudėtinga ir būtų neatsargu, o ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausta liudytoja N. L. patvirtino, kad treniruojantis ant ausies ir peties tokie sužalojimai, kokie nurodyti kaltinime, negali atsirasti.

11.7. Teismas, išanalizavęs bei įvertinęs teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtų įrodymų visumą, įrodymus susiejo į vientisą loginę grandinę, nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl R. S. padaryto nusikaltimo įrodytumo, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – ją teisinančius – įrodymus, ir pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog R. S. kaltė dėl nukentėjusiosios sužalojimo yra įrodyta. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumą, konstatavo, kad nenustatyta, jog R. S. nukentėjusiajai būtų padariusi, kaip nurodyta kaltinime, sužalojimus dešinės šlaunies apatinio trečdalio šoniniame paviršiuje, kairės šlaunies apatinio trečdalio vidiniame paviršiuje, todėl šias aplinkybes iš kaltinimo R. S. pašalino.

11.8. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nors ir atliko įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausė R. S. ir jos gynėjos prašomas apklausti liudytojas L. V., R. S., A. S., J. A., M. L., N. B., S. K. B. (kurios, beje, davė parodymus apie treniruočių tvarką, tarpusavio santykius ir neparodė mačiusios konfliktą tarp nukentėjusiosios ir R. S.), prie baudžiamosios bylos pridėjo jų pateiktus dokumentus, taip pat savo iniciatyva apklausė pačią nukentėjusiąją I. L., tačiau, vertindamas baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, neįvertino jų visumos. Teismas, nors nuosprendyje ir išdėstė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, iš esmės analizavo ir vertino tik R. S. teisinančius įrodymus ir konstatavo, jog vieni ar kiti baudžiamojoje byloje esantys ją kaltinantys duomenys yra abejotini.

11.9. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, vertindamas nukentėjusiosios I. L. ir jos atstovės pagal įstatymą D. L. parodymus, padarė išvadą, kad nukentėjusiosios ir jos atstovės pagal įstatymą parodymai nėra nuoseklūs, tačiau nenurodė, kokius konkrečiai prieštaravimus teismas juose įžvelgė. Pažymėtina, kad iš baudžiamosios bylos matyti, kad, kaip teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiosios parodymai viso baudžiamosios bylos proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs, jie iš esmės sutapo ir su liudytojų A. Ž., G. M. Č., R. K. parodymais, vaizdo įraše užfiksuotais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neįvertino ir nepasisakė ir dėl liudytojos N. L. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų, 2016 m. birželio 8 d. ir 2017 m. balandžio 10 d. ekspertizių aktų. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suabejojo ir liudytojų A. Ž. bei G. M. Č. parodymų nuoseklumu, nes, kaip matyti iš baudžiamosios bylos, jų parodymai dėl nukentėjusiajai R. S. padarytų sužalojimų vasaros stovyklos metu iš esmės sutampa ir tarpusavyje, ir su nukentėjusiosios parodymais. Tai, kad skiriasi kai kurios neesminės parodymų detalės, savaime neduoda pagrindo teigti, kad pirmiau nurodytų liudytojų parodymai yra nepatikimi, juolab kad juos patvirtina kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai.

11.10. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis R. S. gynėjos prašymu pateikta teismo medicinos konsultacine išvada, nurodė, jog, nesant medicininio įvertinimo ir išvadas darant tik iš nuotraukų bei vaizdo įrašų, sužalojimų, jų padarymo priemonių, būdo ir laiko nustatymo ekspertizės negali būti atliekamos, taip pat nepagrįstai suabejojo eksperto J. Rybalko pateiktomis 2014 m. rugsėjo 4 d. ir 2016 m. balandžio 22 d. išvadomis, nes, kaip matyti iš 2016 m. balandžio 22 d. ekspertizės akto, vadybos sistemos dokumento „P 5.4-02 Gyvų asmenų tyrimai“, reglamentuojančio gyvų asmenų tyrimus Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje, 3.5 punkte nurodyta, kad gyvų asmenų tyrimo objektai – gyvi asmenys ir (arba) jų medicininiai dokumentai, ikiteisminio tyrimo, bylos ar kita teisėsaugos institucijų turima medžiaga, kurioje yra būtina informacija, reikalaujanti specialiųjų medicinos žinių panaudojimo sprendžiant pateiktus klausimus. Taigi, kaip ir nurodyta 2016 m. balandžio 22 d. ekspertizės akte, teismo medicinos praktikoje gali būti atliekami sužalojimų tyrimai iš vaizdo įrašo; tai, beje, patvirtino ir pats ekspertas J. Rybalko pirmosios instancijos teismo posėdyje. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad ekspertizės akte ekspertas padarė išvadą, jog sužalojimai galėjo būti padaryti prieš keletą parų iki jų užfiksavimo vaizdo įraše, o pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog sužalojimai galėjo būti padaryti prieš savaitę ar daugiau, suabejojo eksperto teiginių nuoseklumu, nors, kaip matyti, ekspertas J. Rybalko nei 2016 m. balandžio 22 d. ekspertizės akte, nei pirmosios instancijos teisme nenurodė konkretaus sužalojimų padarymo laiko ir pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad nustatyti konkrečią dieną nėra galimybės, taip pat tai, kad savo išvadoje dėl laiko sąmoningai nepasisakė, nes tai nustatyti iš filmuotos medžiagos sudėtinga ir būtų neatsargu. Kartu pažymėtina ir tai, kad, kaip teisingai nurodo kasatoriai skunde, sužalojimų padarymo laiką (2010 metų liepos pabaiga) patvirtina kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai: techninėmis priemonėmis užfiksuoti duomenys, nukentėjusiosios, jos atstovės pagal įstatymą D. L. ir jos močiutės, apklaustos kaip liudytojos, R. K., taip pat liudytojų A. Ž., G. M. Č. parodymai.

11.11. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir dėl to nepagrįstai pripažino, jog baudžiamojoje byloje nėra pakankamai objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių R. S. kaltę padarius jai inkriminuotą nusikaltimą; apeliacinės instancijos teismo nurodyti R. S. pripažinimo nekalta įrodymai ir kitokie negu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nustatytų bylos aplinkybių ir R. S. veikos teisinio vertinimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje naikintinas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

12. Kasatoriai taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas patenkino beveik visus R. S. ir jos gynėjos prašymus apklausti jų nurodytus asmenis, o nukentėjusiosios atstovų pareikštų prašymų pridėti prie baudžiamosios bylos nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą iš asmeninės kolekcijos pateiktą kompaktinę laikmeną su vaizdo įrašu iš treniruočių stovyklos ir papildomai kaip liudytoją apklausti L. Č. netenkino ir taip ne tik nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, bet ir pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą.

12.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Tai reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jai teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnis).

12.2. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus kasatorių argumentus atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, vertindamas ir spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, pagal BPK 270 straipsnio nuostatas vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-481/2014, 2K-477-746/2015, 2K-263-697/2017). Dėl pareikštų prašymų teismas priima motyvuotą nutartį. Kartu pažymėtina ir tai, kad proceso dalyvių, tarp jų ir nukentėjusiojo ir (ar) jo atstovo, prašymų atmetimas pats savaime neduoda pagrindo teigti, kad buvo pažeistas rungimosi principas ir (ar) neišsamiai išnagrinėtos visos bylos aplinkybės.

12.3. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios I. L. ir jos atstovės pagal įstatymą D. L. atstovas advokatas S. Liutkevičius apeliacinės instancijos teismo 2018 m. birželio 6 d. posėdyje pareiškė prašymą prie baudžiamosios bylos pridėti nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą pateiktą vaizdo įrašą iš 2011 metais organizuotos čiuožimo stovyklos, iš kurio matytųsi stovyklos organizavimo ir treniruočių eiga, o 2018 m. rugsėjo 13 d. posėdyje – kaip liudytoją apklausti L. Č., kuri galėtų patvirtinti, ar liudytoja S. K. B. patyrė traumą, buvo antrą savaitę stovykloje ir ar ji (L. Č.) S. K. B. po patirtos traumos nuvežė į Elektrėnus.

12.4. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs kitų proceso dalyvių nuomonės dėl pirmiau nurodytų nukentėjusiosios atstovo pareikštų prašymų, juos, laikydamasis BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatų, nutartimi motyvuotai atmetė. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, prieš atmesdamas nukentėjusiosios atstovo prašymą pridėti prie baudžiamosios bylos nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą pateiktą vaizdo įrašą, šį įrašą peržiūrėjo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atmesdama pirmiau nurodytą prašymą, nurodė, kad iš jo nematyti, jog jis būtų darytas 2011 metais, be to, jis yra nesusijęs su R. S. pareikštais kaltinimais, nes ji kaltinama dėl įvykių, vykusių 2010 metais, o atmesdamas nukentėjusiosios atstovo prašymą kaip liudytoją apklausti L. Č. – kad liudytoja S. K. B., apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausiama apie tai, ar jai žinomos kokios nors I. L. sužalojimo aplinkybės, parodė, kad jai tokios aplinkybės nėra žinomos, o prašymas tikslinti aplinkybes dėl pačios liudytojos S. K. B., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nėra susijęs su R. S. pareikštais kaltinimais.

12.5. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atmesdamas pirmiau nurodytus nukentėjusiosios atstovų pareikštus prašymus, pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Dėl turėtų proceso išlaidų priteisimo

13. Kasatoriai skundu prašo nukentėjusiosios I. L. atstovei pagal įstatymą D. L. priteisti 450 Eur (200 Eur apeliacinės ir 250 Eur kasacinės instancijos teisme) jos turėtų atstovavimo išlaidų. Kasatoriai šį prašymą grindžia prie kasacinio skundo pridėtais 2019 m. sausio 7 d. sąskaitos Nr. 1-15-12 ir mokėjimo nurodymo Nr. 113 nuorašais, iš kurių matyti, kad nukentėjusiosios I. L. atstovė pagal įstatymą D. L. advokatui už kasacinio skundo dėl apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio parengimą sumokėjo 250 Eur. Iš baudžiamojoje byloje esančių 2018 m. sausio 22 d. teisinių paslaugų ataskaitos ir mokėjimo nurodymo Nr. 67 nuorašo matyti, kad nukentėjusiosios I. L. atstovė pagal įstatymą D. L. advokatui už atsiliepimo į išteisintosios R. S. gynėjos advokatės D. Višinskienės apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 200 Eur.

13.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255-746/2015, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016, 2K-143-696/2017, 2K-291-942/2018).

13.2. Atsižvelgiant į tai, kad R. S., patenkinus jos gynėjos apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisinta, o kasacinės instancijos teismas tenkina nukentėjusiosios atstovų kasacinį skundą ir apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį naikina palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų, nukentėjusiosios atstovei D. L. priteistinos kasaciniu skundu prašomos jos kasacinės ir apeliacinės instancijos teismuose turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti.

14. R. S. gynėja advokatė D. Višinskienė kasacinės instancijos teismo posėdyje prašė priteisti jos ginamosios turėtas išlaidas advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti. Išteisintosios gynėja šį savo prašymą grindžia kasacinės instancijos teismui pateiktomis 2019 m. kovo 12 d., 2019 m. kovo 29 d. pinigų priėmimo kvitų, serija LAT, Nr. 833594, 833596, kopijomis, iš kurių atitinkamai matyti, kad išteisintoji gynėjai už suteiktas advokato paslaugas kasacinės instancijos teisme iš viso yra sumokėjusi 2000 Eur.

14.1. Minėta, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Taigi baudžiamojo proceso įstatyme galimybė prisiteisti turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti numatyta tik nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui jas išieškant iš nuteistojo.

14.2. Taigi šiuo atveju nėra teisinio pagrindo tenkinti pirmiau nurodyto R. S. gynėjos prašymo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendį be pakeitimų.

Iš nuteistosios R. S. nukentėjusiosios I. L. atstovei pagal įstatymą D. L. priteisti 450 Eur (200 Eur apeliacinės ir 250 Eur kasacinės instancijos teisme) jos turėtų atstovavimo išlaidų.

Nuteistosios R. S. gynėjos advokatės Dianos Višinskienės prašymą priteisti jos ginamosios turėtas išlaidas advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti atmesti.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Artūras Ridikas

Aurelijus Gutauskas