2024-03-06 Nr. AB-4145-3-61-3-03001-2022-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-589-1047/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03001-2022-3

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (nuo 2024 m. sausio 4 d. Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT, Tarnyba) 2022 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 49S-430-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui I. B.“ (toliau – ir NŽT sprendimas, Sprendimas) ir įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl I. B. nuosavybės teisių atkūrimo į 1,0197 ha žemę, turėtą buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime (dabar – Vilniaus miestas) bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Pareiškėja prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. NŽT sprendimu nusprendė atkurti nuosavybės teises į piliečiui I. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,0197 ha žemę atlyginant pinigais.

3. Pareiškėja skunde paaiškino, kad ji yra I. B., mirusio (duomenys neskelbtini), teisių ir pareigų perėmėja. I. B. nuo 1991 m. spalio 10 d. yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į savo, kaip buvusio savininko, iki 1940 m. žemės nacionalizacijos turėtą 6 ha žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. Pagal buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo ribų kartografavimą šio kaimo teritorija patenka į Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priklausiusią teritoriją ir į Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją. Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 01-1966 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui I. B.“ (toliau – ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas) mirusio I. B. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 5,40 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime. Tačiau Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas pagal prokuroro, ginančio viešąjį interesą, teismui pateiktą ieškinį iš dalies buvo panaikintas, paaiškėjus, jog grąžinta žemė buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-787-623/2009, panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalį, kuria I. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,1870 ha žemės plotą 0,83 ha bendro ploto žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini). Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. vasario 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-314/2010, pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir panaikino sprendimo dalį, kuria I. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,25 ha žemės plotą, priskirtą valstybinės reikšmės miškui. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 13 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-995-565/2009, (Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-181/2010 Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą) panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalį, kuria nuosavybės teisės I. B. buvo atkurtos į 1,73 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), natūra, priskirtą valstybinės reikšmės miškui.

4. Pareiškėja nurodė, kad dėl klaidų, padarytų nuosavybės teisių atkūrimo procese, I. B. teisių perėmėjos (pareiškėja ir jos motina (buvusio savininko sutuoktinė) B. B.) kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT). EŽTT 2018 m. birželio 12 d. priėmė sprendimą byloje B. ir kiti prieš Lietuvą (B. ir K. (peticijos Nr. 70520/10), K. (peticijos Nr. 21920/10), D. (peticijos Nr. 41876/11) (toliau – ir EŽŽT sprendimas). Pareiškėja, kreipdamasi į EŽTT, nurodė, kad valstybė neteisėtai atėmė iš jos ir B.

B. jų nuosavybę be jokios kompensacijos. Pareiškėja vertino, jog buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pirmojo protokolo 1 straipsnis Lietuvos teismams patenkinus prokurorų, ginančių viešąjį interesą, ieškinius ir pareiškimus bei panaikinus Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimtų sprendimų dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant natūra žemės sklypus Vilniaus mieste ta apimtimi, kuria juose buvo valstybinės reikšmės miškas. Be to, Lietuvos teismai panaikinę Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo dalis, panaikino ir vėlesnius žemės, į kurią pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės, perleidimo sandorius tose dalyse, kurios buvo susijusius su valstybinės reikšmės mišku ir taikė restituciją natūra, įpareigodami grąžinti miško žemę valstybei, o atlygintino nuosavybės perleidimo atveju – grąžinti pinigus šios žemės įgijėjams.

EŽTT išaiškino, kad nuosavybės teisių atkūrimo sprendimų panaikinimas savaime nepažeidžia Konvencijos, kadangi Lietuvos valdžios institucijos turėjo teisę ištaisyti tam tikras klaidas, siekdamos apsaugoti valstybinės reikšmės miškus. Tačiau pagal EŽTT praktiką, pareiškėjos, įgijusios nuosavybę gera valia, neturėjo patirti per didelės naštos dėl klaidų, už kurias buvo atsakingos valstybės valdžios institucijos. EŽTT, konstatavęs Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimą, atkreipė dėmesį į ilgai užtrukusį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir pakankamai ilgus valdžios institucijų neveikimo laikotarpius.

EŽTT vertino, kad panaikinusios nuosavybės teisių atkūrimo sprendimus, valstybės institucijos privalėjo veikti greitai, kadangi pareiškėjos jau buvo patyrusios ilgą nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir nuosavybę buvo praradusios dėl valstybės valdžios institucijų padarytų klaidų, tačiau pareiškėjų individuali situacija nebuvo įvertinta.

5. Pareiškėja pažymėjo, jog, panaikinus Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalį, I. B. teisė atkurti nuosavybės teises į žemės plotą išliko, todėl pareiškėja ir B. B., kaip I. B. teisių perėmėjos, pateikė NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2012 m. rugpjūčio 21 d. pareiškimą, jame išreikšdamos valią, kad I. B. nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra, perduodant neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. Tačiau I. B. nebuvo įtrauktas į Piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus Vilniaus mieste, eilę (toliau – ir Eilė). Panaikinus Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalį, NŽT priėmė 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. 49S-558 (14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui I. B.“, kuriuo I. B. atkūrė nuosavybės teises į 0,1720 ha žemę grąžinant natūra, o vėliau priėmė šioje administracinėje byloje skundžiamą Sprendimą.

6. Pareiškėja nurodė, jog esant I. B. aiškiai išreikštai valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, NŽT neturėjo teisinio pagrindo priimti Sprendimą. Dėl valstybės valdžios institucijos, vykdžiusios nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, padarytos klaidos, panaikinus Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalį, I. B. teisių perėmėjos pateikė pareiškimą NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, išreikšdamos valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, t. y. kad nuosavybės teisės būtų atkurtos ne tik natūra, bet ir perduodant joms neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. Šis nuosavybės teisių atkūrimo būdas yra galimas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Todėl, nėra pagrindo vertinti, jog I. B. netinkamai ir ne laiku pareiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, be to, nebuvo sąlygų, įtvirtintų Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje, kurios leistų NŽT priimti Sprendimą ir atkurti nuosavybės teises I. B. į likusį 1,0197 ha žemės plotą atlyginant pinigais.

7. Pareiškėja nurodė, kad NŽT, ignoruojant I. B. teisių perėmėjų valią, jis nebuvo įtrauktas į Eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti. I. B. teisių perėmėjos nebuvo kviečiamos atvykti į NŽT išsirinkti naują žemės sklypą statybai iš siūlomų naujų žemės sklypų. Pareiškėjos nuomone, NŽT neturėjo pagrindo taikyti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 7 dalies, leidžiančios nuosavybės teises I. B. atkurti atlyginant pinigais, vadovaujantis tuo, kad teisių perėmėjos neatvyko pasirinkti naujo žemės sklypo statybai arba, kad jo neišsirinko. Neišsprendus klausimo dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Vilniaus mieste I. B. ir neišsiaiškinus, koks žemės plotas yra galimas grąžinti natūra, skundžiamas Sprendimas negalėjo būti priimtas. Paaiškėjus konkrečiam žemės likučiui, I. B. arba jo teisių perėmėjoms turėjo būti pasiūlyta spręsti dėl būdo, kuriuo būtų atlyginama už likusį žemės plotą, pasirinkimo, bet ne valstybės valdžios institucijų nuožiūra nuspręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Tokiais valstybės valdžios institucijų veiksmais buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Be to, NŽT ilgą laiką nuo Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo panaikinimo ir teismo sprendimų įsiteisėjimo nepriimdama sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo I. B., bet ir vėl priimdama sprendimą, neatitinkantį teisės aktų reikalavimų, neatsižvelgdama į EŽTT sprendime pateiktus išaiškinimus, pažeidė I. B. teisių perėmėjų teises ir teisėtus interesus.

8. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas paaiškino, jog I. B. 1991 m. spalio 10 d. Vilniaus rajono Riešės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą gauti žemės tame pačiame ūkyje, bet nebūtinai toje pačioje vietoje. Atkūrimo įstatyme buvo įtvirtinti terminai, per kuriuos piliečiai galėjo realizuoti savo teises atkuriant nuosavybės teises į žemę, keisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. I. B. turto paveldėtoja B. B. 2003 m. kovo 28 d. pateikė atsakovui prašymą, prašydama grąžinti žemę natūra (duomenys neskelbtini) kaime.

10. Atsakovas nurodė, jog, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka) 40 punktą, nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1999 m. birželio 1 d. atkuriamos Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jeigu nurodytoji žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte numatyta, kad už valstybės išperkamą žemę piliečiams gali būti atlyginama perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė. Vyriausybės nustatyta tvarka piliečio pageidavimu lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse, išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus. Taigi, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 4 straipsniu ir Tvarkos 40 punktu į Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančią žemę ir Vilniaus miesto teritorijai priskirtą po 1995 m. birželio 1 d. nuosavybės teisės atkuriamos ją grąžinant natūra.

11. Atsakovas paaiškino, jog teisės aktai nenumato atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę Vilniaus miesto teritorijoje priskirtoje po 1995 m. birželio 1 d. gauti žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, lygiaverčiai nauji žemės sklypai individualiai statybai šioje teritorijoje neprojektuojami. NŽT patikino, jog pareiškėja nuo tada, kai 2012 m. rugpjūčio 21 d. pateikė pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, daugiau jokių prašymų nepateikė. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2018 m. lapkričio 14 d., 2020 m. balandžio 30 d. ir 2022 m. kovo 9 d. raštais informavo pareiškėją, prašydamas nurodyti, kokį atlyginimo būdą ji pasirenka, tačiau nesulaukė iš jos atsakymo. Pareiškėja 2022 m. kovo 9 d. raštu informuota, kad nepranešus NŽT Vilniaus miesto skyriui savo sprendimo dėl išreikštos valios patikslinimo, bus priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais.

12. Atsakovas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje skundžiamas Sprendimas yra priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, laikantis procedūrinių reikalavimų ir tinkamai įvertinus pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjos J. K. skundą.

14. Teismas nustatė, kad:

14.1 I. B. Vilniaus rajono Riešės apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. spalio 10 d. pateikė prašymą, jame išreikšdamas valią gauti žemės plotą tame pačiame ūkyje, bet nebūtinai toje pačioje vietoje, kurio pagrindu buvo parengta Vilniaus apskrities 1999 m. rugsėjo 6 d. išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 4 (toliau – ir Išvada).

14.2 I. B. turto paveldėtoja B. B. 2003 m. kovo 28 d. pateikė prašymą Nr. 31/03/20-2880 NŽT Vilniaus miesto skyriui, prašydama panaikinti Išvadą ir grąžinti žemę natūra (duomenys neskelbtini) kaime. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2003 m. gegužės 7 d. priėmė sprendimą Nr. 01-1966 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui I. B.“.

14.3 Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-787-623/2009, panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 01-1966 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui I. B.“, o Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.

14.4 Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 23 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104)-227 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo B. B. ir J. K., kad daugiau laisvos valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje Vilniaus miesto savivaldybei, nėra, todėl I. B. už likusį 1,98 ha žemės plotą gali būti atlyginama šiais būdais: 1. perduodant lygiavertį žemės, miško plotą; 2. vertybiniais popieriais; 3. įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto nusavinimo iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dienos; 4. perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos); 5. pinigais.

14.5 Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje 2012 m. rugpjūčio 28 d. gautas B. B. ir J. K. pareiškimas Nr. 49GF-5319 „Dėl 2012-07-24 rašto Nr. 49SF-(14.49.104.)-3391“, kuriame prašoma, kad I. B. nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra (duomenys neskelbtini) kaime bei neatlygintinai perduotas žemės sklypas individualiai statybai Vilniaus mieste.

14.6 NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-2747 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ informavo, kad pareiškėja ir B. B. iki 2015 m. kovo 1 d. gali pateikti prašymą pakeisti savo valią ir už išperkamą žemę, valdytą Vilniaus mieste, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėse.

14.7 EŽTT 2018 m. birželio 12 d. paskelbė sprendimą bylose B. ir kiti prieš Lietuvą (B. ir K. (peticijos Nr. 70520/10), K. (peticijos Nr. 21920/10), D. (peticijos Nr. 41876/11), kuris įsigaliojo 2018 m. rugsėjo 12 d.

14.8 NŽT Vilniaus miesto skyrius 2018 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 49SF-2756-(14.49.104.) „Dėl prašymo pateikimo“ informavo J. B., kad Vilniaus miesto skyriui pakartotinai išnagrinėjus 2012 m. rugpjūčio 21 d. pareiškimą, po teismų sprendimų ir atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini), teritorijoje priskirtoje Vilniaus m. po 1995 m. birželio 1 d. grąžinamos natūra žemės poreikis didesnis nei kaimo teritorijoje, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio nuostatomis už likusį neatkurtą 1,0197 ha plotą pareiškėjai gali būti atlyginta: 1. perduodant lygiavertį žemės, miško plotą kaimo teritorijoje; 2. pinigais. Pareiškėjos buvo prašoma iki 2018 m. gruodžio 4 d. informuoti NŽT Vilniaus miesto skyrių, nurodant kokį atlyginimo būdą už valstybės išperkamą mišką pasirenka už I. B. tenkančią 1,0197 ha žemės dalį, esančią Vilniaus miesto savivaldybei, teritorijoje priskirtoje po 1995 m. birželio 1 d.

14.9 NŽT Vilniaus miesto skyrius 2020 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 49GF-458-(14.49.105.) „Dėl informacijos pateikimo“ pakartotinai informavo J. B. dėl galimybės vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio nuostatomis, už likusį neatkurtą 1,0197 ha plotą atlyginti perduodant lygiavertį žemės, miško plotą kaimo teritorijoje ar pinigais.

14.10 NŽT 2022 m. vasario 14 d. buvo gautas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Europos Žmogaus Teisių Teismo raštas Nr. (8.2.2E) 26R-44 „Dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vykdymo“, kuriame nurodoma, kad, jei pareiškėja nepatikslins valios, jai nuosavybės teisės bus atkurtos pinigais.

14.11 NŽT Vilniaus miesto skyrius 2022 m. kovo 9 d. raštu Nr. 49SD-2776-(14.49.104) „Dėl prašymo pateikimo“ informavo J. B., kad (duomenys neskelbtini), teritorijoje priskirtoje Vilniaus m. po 1995 m. birželio 1 d. grąžinamos natūra žemės poreikis didesnis nei kaimo teritorijoje. Laisvos žemės plotas (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime sudaro 0,18 ha plotą o vykdant žemės sklypų projektavimą, grąžinant natūra (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo pretendentams, susirinkimo, įvykusio 2021 m. lapkričio 11 d. metu (protokolas Nr. 49PRT-112-(14.49.101.), pareiškėjos įgaliotas asmuo žemės sklypų iš laisvo žemės fondo nepasirinko, todėl vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsniu, už likusį neatkurtą 1,0197 ha plotą gali būti atlyginta perduodant lygiavertį žemės, miško plotą kaimo teritorijoje arba pinigais. Pareiškėja buvo paprašyta iki 2022 m. balandžio 11 d. informuoti Vilniaus miesto skyrių, nurodant, kokį atlyginimo būdą už valstybės išperkamą mišką pasirenka į I. B. tenkančią 1,0197 ha ploto neatkurtą žemės dalį, esančią Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėja taip pat buvo informuota, kad nepranešus Vilniaus miesto skyriui savo sprendimo apie valios patikslinimą, bus priimtas sprendimas atlyginti pinigais.

14.12 NŽT Vilniaus miesto skyrius 2022 m. gegužės 19 d. raštu Nr. 49SD-5233-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais“ informavo J. K., kad atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto skyrius iki nustatytos datos negavo pareiškėjos sprendimo apie valios patikslinimą, I. B. vardu, todėl buvo parengtas sprendimo projektas dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui I. B. į 1,0197 ha žemės plotą, atlyginant pinigais. Taip pat informavo apie įvyksiantį posėdį, kuriame bus svarstomas paminėto Sprendimo priėmimo klausimas.

14.13 NŽT 2022 m. birželio 13 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė atkurti I. B. nuosavybės teises atlyginant pinigais. Pareiškėja, nesutikdama su šiuo Sprendimu, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

15. Teismas išaiškino, jog Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Taigi, pagal aptartą teisinį reguliavimą, piliečiai pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo galėjo iki 2003 m. balandžio 1 d. Nuo 2012 m. vasario 1 d. paminėta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis buvo pakeista ir joje buvo nustatyta, kad piliečiams, kurie nustatytais terminais nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

16. Teismas nustatė, jog I. B. turto paveldėtoja B. B. pasinaudojo Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi ir 2003 m. kovo 28 d. pateikė prašymą panaikinti Išvadą ir grąžinti žemę natūra (duomenys neskelbtini) kaime. Vilniaus apskrities viršininko administracija priėmė 2003 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 01-1966 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui I. B.“. Vėliau teismai panaikino paminėtą Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimą. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 23 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104)-227 „Dėl informacijos pateikimo“, B. B. ir J. K. (I. B. turto paveldėtojos) informavo, jog daugiau laisvos valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje Vilniaus miesto savivaldybei, nėra. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje 2012 m. rugpjūčio 28 d. buvo gautas paveldėtojų pareiškimas Nr. 49GF-5319 „Dėl 2012-07-24 rašto Nr. 49SF-(14.49.104.)-3391“, kuriuo pareiškėjos pakartotinai prašė, kad I. B. nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra (duomenys neskelbtini) kaime bei būtų neatlygintinai perduotas žemės sklypas individualiai statybai Vilniaus mieste. Teismas, vadovaudamasis Tvarkos 40 punktu ir Atkūrimo įstatymo 4 straipsniu, nurodė, kad į Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančią žemę ir Vilniaus miesto teritorijai priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., nuosavybės teisės atkuriamos ją grąžinant natūra. Teisės aktai nenumato atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę Vilniaus miesto teritorijoje, priskirtoje po 1995 m. birželio 1 d., gauti žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, lygiaverčiai nauji žemės sklypai individualiai statybai šioje teritorijoje neprojektuojami.

17. Teismas sutiko su pareiškėjos skundo argumentais, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas, kaip naujo žemės sklypo perdavimas neatlygintinai nuosavybėn, buvo ir yra numatytas Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte, tačiau pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises natūra (duomenys neskelbtini) kaime, negalėjo būti patenkintas trūkstant laisvos žemės. Be to, pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio ir Tvarkos 40 punkto nuostatas, nuosavybės teisės į Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančią žemę ir Vilniaus miesto teritorijai priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos žemę grąžinant natūra ir lygiaverčiai nauji žemės sklypai individualiai statybai šioje teritorijoje neprojektuojami. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog nuosavybės teisės nagrinėjamu atveju negalėjo būti atkurtos pareiškėjos prašomu būdu nesant laisvos žemės, dėl to ir buvo siūlomi alternatyvūs nuosavybės teisių atkūrimo būdai, kaip tai numatyta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje. NŽT galėjo šiuo atveju taikyti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį ir priimti Sprendimą atkurti nuosavybės teises I. B. į likusį 1,0197 ha žemės plotą atlyginant pinigais.

18. Teismas pažymėjo, jog Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 23 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104)-227 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo turto paveldėtojas apie laisvos valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje trūkumą ir siūlė kitus alternatyvius nuosavybės teisių atlyginimo būdus. Taip pat į bylą pateikti atsakovo parengti 2018 m. lapkričio 14 d., 2020 m. balandžio 30 d. ir 2022 m. kovo 9 d. raštai patvirtina, kad atsakovas ir vėliau informavo pareiškėją, prašydamas nurodyti, kokį atlyginimo būdą ji pasirinks, tačiau pareiškėja į jai atsakovo siunčiamus raštus neatsakė ir nepasirinko kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Teismas, įvertinęs raštų turinį, jų įteikimo pareiškėjai aplinkybes, darė išvadą, kad pareiškėjai buvo tinkamai pasiūlyti kiti galimi pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdai ir jos teisė pačiai pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą nebuvo pažeista. Atsakovas, be kita ko, pareiškėją informavo apie tikėtiną sprendimą nuosavybės teises atkurti atlyginant pinigais, tuo atveju, jeigu ji nepasirinks kito alternatyvaus nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėjai neatsakius į atsakovo raštus, jis neturėjo kitos galimybės, kaip nuosavybės teisių atkūrimo būdą pasirinkti savo nuožiūra, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Europos Žmogaus Teisių Teisme 2022 m. vasario 14 d. raštą, kuriame nurodyta, kad, jeigu pareiškėja nepatikslins valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, jai nuosavybės teisės bus atkurtos pinigais.

19. Teismas, įvertinęs, kad nuosavybės teisių atkūrimas natūra (duomenys neskelbtini) kaime nebuvo galimas, o pareiškėja nerealizavo savo subjektinės teisės pasirinkti kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, konstatavo, jog atsakovas pagrįtai ir teisėtai Sprendimu atkūrė pareiškėjai nuosavybės teises į likusį neatkurtą I. B. priklausiusį žemės plotą, atlygindamas pinigais. Teismas sprendė, kad atsakovas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį nėra pagrindo naikinti.

20. Teismas, netenkinęs pagrindinio pareiškėjos skundo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus bei pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 21. Pareiškėja J. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos skundą. Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartodama ginčo faktines aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nurodo, kad NŽT skundžiamo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas turėjo būti įvertintas atsižvelgus į tai, jog I. B. teisių perėmėjos buvo išreiškusios savo valią atkurti nuosavybės teises į likusį žemės plotą perduodant neatlygintinai jų nuosavybėn naują žemės sklypą, tačiau NŽT ignoravo šią aplinkybę. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat nenagrinėjo šios aplinkybės ir netaikė ginčui aktualaus teisinio reguliavimo bei nukrypdamas nuo pareiškėjos skundo esmės, nusprendė, kad I. B. nuosavybės teisės negalėjo būti atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, o dėl grąžintinos žemės natūra nebuvimo, atlygino pinigais.

23. Pareiškėja teigia, kad ji NŽT Sprendimo neteisėtumą įrodinėjo tuo, kad šis Sprendimas buvo priimtas nepagrįstai nerealizavus I. B. teisių perėmėjų valios dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai perdavimo neatlygintinai jų nuosavybėn, tačiau pirmosios instancijos teismas, pakartodamas NŽT pateiktus argumentus, padarė materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. netinkamai išaiškino teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias naujo lygiaverčio žemės sklypą individualiai statybai perdavimą miesto teritorijoje. Pareiškėja akcentuoja, jog ji 2012 m. rugpjūčio 12 d. pareiškime išreiškė valią, kad I. B. nuosavybės teisės būtų atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą, o ne lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. Pareiškėja, cituodama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymi, kad tiek Atkūrimo įstatyme, Tvarkoje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog yra skirtumas tarp naujo žemės sklypo individualiai statybai ir lygiaverčio naujo žemės sklypo individualiai statybai, taip pat, kad yra skirtingas teisinis pagrindas, reglamentuojantis tokių žemės sklypų perdavimą neatlygintinai nuosavybėn, t. y. pirmuoju atveju – Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, antruoju atveju – Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatskyrė naujo žemės sklypo nuo lygiaverčio žemės sklypo, skirto individualiai statybai, t. y. supainiojo dvi naujų žemės sklypų individualiai statybai miestuose rūšis. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo NŽT pozicijos netenkinti I. B. teisių perėmėjų 2012 m. rugpjūčio 21 d. pareiškime išreikštos valios gauti neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

24. Pareiškėja tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes I. B. teisių perėmėjų 2012 m. rugpjūčio 12 d. pareiškime nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas negali būti laikomas tokiu nuosavybės teisių atkūrimo būdu, kuris nenumatytas įstatyme ar kuriuo nuosavybės teisės negali būti atkurtos, todėl ši valia turėjo būti realizuota, o ne pakeista.

25. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatyti 3 nuosavybės teisių atkūrimo būdai nėra alternatyvūs, o taikomi kartu. Pirmosios instancijos teismo paminėtas Tvarkos 40 punktas taip pat nustato galimybę grąžinti miesto žemę natūra.

26. Pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje ir Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje lygiaverčiai nauji žemės sklypai individualiai statybai neprojektuojami, nes ši aplinkybė paneigiama Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkto ir Tvarkos 37 punkto nuostatomis. Teismas netinkamai pritaikė ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris turėtų būti panaikinamas.

27. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

28. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja po 2012 m. rugpjūčio 21 d. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikto pareiškimo, nepateikė daugiau jokių naujų prašymų. Atsakovas kreipėsi į pareiškėją raštais, prašydamas nurodyti, kokį nuosavybės teisių atkūrimo atlyginimo būdą jį pasirenka, tačiau nesulaukė atsakymo. NŽT, priešingai nei tvirtina pareiškėja, neignoravo teisių perėmėjų pareiškime išreikštos valios. Pareiškėja buvo informuota, kad jeigu nepraneš savo sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginimo būdo, bus priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais.

29. Atsakovo teigimu, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 4 straipsniu ir Tvarkos 40 punktu į Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančią žemę, Vilniaus miesto teritorijai priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., nuosavybės teisės atkuriamos jas grąžinant natūra. Teisės aktai nenumato atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę Vilniaus miesto teritorijoje, priskirtoje po 1995 m. birželio 1 d. gauti žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, kadangi lygiaverčiai nauji žemės sklypai individualiai statybai šioje teritorijoje neprojektuojami.

30. Atsakovas laikosi pozicijos, jog Sprendimas priimtas laikantis procedūrų, galiojančių teisės aktų, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Kaip ir nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris priimtas visapusiškai išnagrinėjus pateiktus įrodymus, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Ginčas byloje kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2022 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. 49S-430-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui I. B.“, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į I. B. tenkančią 1,0197 ha žemės dalį atlyginant pinigais ir įpareigojimo atlikti veiksmus, pagrįstumo ir teisėtumo.

32. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos J. K. skundą, motyvuodamas tuo, kad NŽT skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, nusprendė atkurti nuosavybės teises į I. B. tenkančią 1,0197 ha žemės dalį atlygindama pinigais.

33. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti jos skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino apeliantės skunde nurodytas aplinkybes (supainiojo dvi naujų žemės sklypų individualiai statybai miestuose rūšis), pažeidė materialiosios teisės normas, netinkamai aiškino ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei nepagrįstai konstatavo, kad lygiaverčiai nauji žemės sklypai individualiai statybai neprojektuojami. Apeliantės teigimu, nebuvo atsižvelgta į jos pareiškime pareikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – perduoti neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste.

34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinami neperžengiant pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

35. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis nustato, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

36. Šioje byloje ginčijamu Sprendimu buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui I. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,0197 ha žemės atlyginant kitais būdais – pinigais (indeksuota vertė 1 179,39 Eur). Atsakovas nurodė, kad Sprendimas priimtas, vadovaujantis Atkūrimo įstatymu, atsižvelgiant į I. B. įpėdinių prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo bei į tai, kad atsakovas informavo pareiškėją, prašydamas nurodyti, kokį atlyginimo būdą ji pasirenka, tačiau nesulaukė iš jos atsakymo. Pareiškėja skunde ginčijo Sprendimą tuo aspektu, jog buvo ignoruota Prašyme išreikšta valia – perduoti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, pareiškėja nepagrįstai neįtraukta į Eilę, todėl nuosavybės teisių atkūrimas pinigais neteisėtas.

37. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 straipsnio 7 dalis) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2–4 punktai).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje kilusį ginčą ir surinktus įrodymus, daro išvadą, kad byloje nėra įrodymų, kurie būtini nustatyti ginčui aktualias faktines aplinkybes tam, kad būtų teisingai išnagrinėta byla:

38.1 Sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdų ir galimybės juos rinktis šiuo konkrečiu atveju, būtina nustatyti, ar nuosavybės teisių atkūrimas pagrįstai buvo vykdomas kaip į kaimo vietovėje esančią žemę. Pareiškėja skunde ir apeliaciniame skunde nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo, kad pagal buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų kartografavimą šio kaimo teritorija patenka į Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priklausiusią teritoriją ir į Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją. Atsižvelgiant į atsakovo poziciją, išdėstytą atsiliepimuose į skundą ir apeliacinį skundą, akivaizdu, kad šiuo aspektu tarp šalių ginčas yra, nes atsakovas teigia, kad (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorija patenka į Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją, remiantis 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. I-1304. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu (dėl (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijos priskyrimo Vilniaus miestui) nesurinko jokių įrodymų, kuriais remiantis galima būtų įvertinti pareiškėjos skundo argumentus.

38.2 Pareiškėja skunde nurodo, kad Prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas ne tik natūra, bet ir perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują žemės sklypą Vilniaus mieste (Prašyme nurodoma, kad NŽT Skyrius siūlė B. B. ir J. K. įsirašyti į eilę asmenų, pageidaujančių neatlygintinai nuosavybėn gauti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, kurioje tuo metu buvo 4 806 asmenys). Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka, kad Prašyme buvo pageidaujama, kad I. B. nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra (duomenys neskelbtini) kaime bei perduoti žemės sklypą individualiai statybai (atsiliepimo į apeliacinį skundą 3 psl.), tačiau nurodo, kad apie tai, kad išreikšta valia nebus tenkinama ir I. B. nebus suteikta teisė gauti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, J. K. ir B. B. buvo informuotos Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104.)-1944 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame buvo nurodyta šio rašto apskundimo tvarka, raštas apskųstas nebuvo. Pažymėtina, kad byloje minimo dokumento nėra. Ši faktinė aplinkybė nebuvo nustatyta pirmosios instancijos teismo ir nebuvo tirta. Kadangi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neišreikalavo iš atsakovo nuosavybės teisių atkūrimo bylos, konkretūs aktualūs įrodymai taip pat nesurinkti, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija negali patikrinti proceso dalyvių teiginių ir nurodomų faktų bei jų įvertinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-241-520/2023). Taip pat nagrinėjamoje byloje atsakovas nurodo į bylą pateikiantis 2012 m. liepos 24 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus raštą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 49 SF-(14.49.104)-339, tačiau į bylą pateiktas tik pirmasis šio sprendimo puslapis, o ne visas sprendimas.

39. Kadangi pirmosios instancijos teisme nebuvo išnagrinėti pareiškėjos skundo argumentai, nenustatytos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės (kai kurios naujos aplinkybės nurodytos tik atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą), neišreikalauti visi bylai reikšmingi įrodymai, jie neįvertinti, išvados padarytos remiantis atsakovo atsiliepime į pareiškėjos skundą pateiktais paaiškinimais, kurie nepatvirtinti byloje esančiais įrodymais, pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, atitinkančiu ABTĮ reikalavimus.

40. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, būtina surinkti išsamius įrodymus apie pareiškėjos situaciją, priimtus sprendimus dėl pareiškėjos bei visas reikšmingas faktines aplinkybes. Tik jas nustačius galima motyvuotai išspręsti pareiškėjos teismui pateiktus skundo reikalavimus. Pagal ABTĮ nustatytą kompetenciją apeliacinės instancijos teismo funkcija – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti bei teisiškai įvertinti privalo pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 56 str. 6 d., 80, 86 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, jog apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis (aplinkybes), kurie nebuvo tirti ir vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018).

41. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti. Šis apeliacinio skundo reikalavimas negali būti tenkinamas, nes apeliacinės instancijos teisme pareiškėjos argumentų įvertinimas, nesant tokio įvertinimo pirmojoje instancijoje, reikštų, kad šalys (tiek pareiškėja, tiek ir atsakovas) prarastų teisę į apeliaciją. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėjamos bylos (jos dalyko) kontekste įvertinusi šioje nutartyje nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad dėl paminėtos procesinės teisės normų pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl paminėtus procesinės teisės normų pažeidimus pripažįsta esminiais (ABTĮ 146 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes būtina išsireikalauti naujus įrodymus (ABTĮ 56 str. 5 d.), todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).

42. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, konstatavus esminius procesinės teisės normų pažeidimus, kitos procesiniuose dokumentuose išdėstytos aplinkybės ir pirmosios instancijos teismo motyvai apeliacine tvarka nevertinami.

43. Kadangi byloje nagrinėjant pareiškėjos skundą galutinis procesinis sprendimas dar nėra priimtas, šioje proceso stadijoje bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų administraciniam teismui (iki 2023 m. gruodžio 31 d. teismo pavadinimas buvo Vilniaus apygardos administracinis teismas) nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis