453afc4a-858a-4e20-9e83-c36ca3f16d3e · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 2A-502/2010

Procesinio

sprendimo kategorijos:

22.3;

35.4; 42.5.

LIETUVOS

APELIACINIS TEISMAS

n u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos

apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teisėjų Algirdo Gailiūno, Kazio Kailiūno, Nijolės Piškinaitės (kolegijos

pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Ilonai Kovger,

dalyvaujant ieškovui A. S. , ieškovo

atstovei advokatei Kristinai Čeredničenkaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine

proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo A.

P. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2- 1018-232/2009 pagal ieÅ¡kovo A.

S. ieškinį atsakovui A. P. , dalyvaujant trečiajam

asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Trikampis Žiedas“, dėl skolos priteisimo.

Teisėjų

kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ ,

n u s t a t ė:

IeÅ¡kovas A. S. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovui A.

P. ir prašė iš atsakovo A. P. priteisti 128 340 Lt

skolÄ . Nurodė, kad 2001 m. birželio 12 d. atsakovas iÅ¡rašė ieÅ¡kovo naudai 12

vienetų paprastųjų vekselių bendrai 154 008 Lt sumai, įsipareigodamas be sÄ lygų

sumokėti skolÄ dalimis po 12 834 Lt vekseliuose nurodytais terminais. Dalį prievolės atsakovas yra įvykdęs, sumokėjęs 25 688 Lt. IeÅ¡kovas nepareiÅ¡kė įstatymų

nustatyta tvarka protesto dėl negrÄ Å¾intos skolos dalies, todėl prašė 128 340 Lt

skolÄ iÅ¡ atsakovo priteisti bendrais prievolių vykdymo principais, remiantis CK

6.38 straipsniu.

Atsakovas A. P. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad paskolinių santykių

tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo, pinigų ieškovas atsakovui nėra perdavęs, tuo tarpu paskolos sutartis yra realinė ir laikoma galiojančia nuo pinigų perdavimo momento. Todėl bendrieji iš paskolinių santykių kylančių prievolių vykdymo principai netaikytini šio

ginčo išsprendimui. Atsakovas įrodinėjo, kad vekselius išrašė siekdamas tokiu

būdu užtikrinti jo ir ieškovo būsimo sandorio - ieškovo verslo - UAB „Pramogų

angaras“, valdžiusio naktinių klubų tinklÄ Vilniuje ir Kaune pirkimÄ iÅ¡ ieÅ¡kovo, tiksliau tam, kad ieÅ¡kovas leistų susipažinti su įmonės dokumentacija apibÅ«dinančia jos

finansinę padėtį. Po vekselių išrašymo atsakovui buvo suteikta galimybė

susipažinti su finansinės atskaitomybės dokumentais, nustatęs, kad padėtis yra bloga, atsakovas atsisakė sudaryti sandorį, akcijos liko ieÅ¡kovo nuosavybėje. Atsakovas paprašė ieÅ¡kovo gražinti jam vekselius, ieÅ¡kovas tai daryti atsisakė, vekselių negrÄ Å¾ino, dalį jų užprotestavo pateikdamas notarui, ir atsakovas buvo priverstas

sumokėti 25 688 Lt. Likusioji dalis vekselių nebuvo protestuoti nustatyta

tvarka, todėl ieškovas neteko reikalavimo teisės. Kadangi jokios sutartys, iš kurių atsakovui kiltų prievolės, su ieškovu nebuvo sudarytos, nėra pagrindo tenkinti ieškovo

reikalavimÄ .

Ieškovas A. S. dublike nurodė, kad jis atsakovo skolos jam nekildina

iš paskolinių santykių, o UAB „Pramogų angaras“ iš tikrųjų yra bankrutavusi, bet jos akcijų, kurių jam priklausė tik 25 procentai ieškovas niekada neketino parduoti atsakovui. Sandoris tapęs pagrindu ginčo vekseliams išrašyti buvo naktinio klubo „Laukinis arklys“, kaip verslo materialinių ir intelektualinių investicijų (verslo vietos, nuomos teisės)

perleidimas atsakovui ir jo Å¡eimai. Atsakovas gerai žinojo Å¡io klubo veiklÄ ir

finansines galimybes kadangi jo brolis M. P. nuo 1999 metų

lapkričio mėnesio dirbo klubo administratoriumi, vekseliai buvo išrašyti

atsakovo atsiskaitymams palengvinti, nes jis tokios sumos sumokėti iš karto

neturėjo galimybės. Tai buvo toks Å¡alių pasirinktas atsiskaitymo už perduodamÄ

verslÄ bÅ«das. Vekselių pasiraÅ¡ymo metu klubas „Laukinis arklys“ veikė pelningai. Atsakovas ir jo Å¡eimos nariai nuo pat verslo perleidimo valdė klubÄ per UAB „Minekra“, kuri ir buvo tam įkurta iki 2005 m. gegužės 12 d. Kadangi atsakovas laiku neatsiskaitė, dalį vekselių jis (ieÅ¡kovas) užprotestavo. Po to gavo atsakovo praÅ¡ymÄ palaukti dėl likusios

sumos sumokėjimo, nes turį išpirkti klubo baldus iš nuomotojo, todėl nepakanka lėšų apmokėti vekselius. Jis (ieškovas) sutiko palaukti, bet buvo apgautas.

Atsakovas neatsiskaitė.

Atsakovas A. P. triplike teigė vekselių pasirašymo metu nežinojęs

tikrosios jam perleidžiamo verslo padėties, nes ieÅ¡kovas jÄ nuslėpė, o kai ji (padėtis) tapo aiÅ¡ki – atsisakė perimti verslÄ . Pažymėjo, kad ieÅ¡kovas laiku

neužprotestavo vekselių, todėl jie, kaip vertybiniai popieriai, neteko vertės, ir jis (atsakovas) neprivalo be iÅ¡lygų jų apmokėti. Byloje, nėra jokių įrodymų, kad atsakovas valdė klubÄ . IeÅ¡kovas taip pat nepateikė įrodymų, kad jis pats ar jo Å¡eimos nariai valdė, investavo ar kitaip buvo susieti su Å¡iuo verslu. Todėl, atsakovo nuomone, neaiÅ¡ku kokį verslÄ ieÅ¡kovas galėjo perleisti.

Teismo

posėdyje ieškovas papildomai nurodė, kad jis su Ž. Ž. 1997

metais įkÅ«rė UAB „Pramogų angaras“. Verslui plečiantis, Vilniuje įkÅ«rė klubÄ

„Muzikinis angaras“, Kaune – klubÄ â€žLaukinis arklys“. Atsakovas buvo geras Ž. Ž. draugas, todėl atsakovo brolis M. P. tapo

klubo „Laukinis arklys“ vadovu, kaip patikimas asmuo, galintis prižiūrėti klubo

veiklÄ , juo buvo pasitikima. Tuo metu buvo planuojama plėsti įmonės veiklÄ , todėl, nespėdami aprėpti visos veiklos, nutarė perleisti verslÄ Kaune. A. P. kaip

tik tuo metu ieÅ¡kojo galimybės atidaryti Å¡eimyninį verslÄ ir Å¡alys susitarė

klubo verslÄ perleisti jam. Atsakovas neturėjo pinigų verslui įsigyti, sutiko leisti jam mokėti dalimis. Todėl buvo iÅ¡raÅ¡yti vekseliai, kuriuos laidavo UAB

„Trikampis žiedas“, nes tuo metu atsakovas buvo taip pat ir šios įmonės

direktorius. Sutarta, kad už minėtÄ sumÄ atsakovui perleidžiamas klubo

pavadinimas, verslo vieta, patalpų nuomos sutartis. Tuo metu klubas „Laukinis

arklys buvo populiarus, gausiai lankomas ir pelningas. Atsakovo Å¡eima per UAB

„Minekra“ klubÄ valdė apie ketverius metus, tačiau skolos už įgytÄ verslÄ , iÅ¡skyrus du ieÅ¡kovo užprotestuotus vekselius, nesumokėjo.

Teismo

posėdyje atsakovas teigė, kad dėl verslo pardavimo nesikreipė, nes jo brolis, dirbęs klube „Laikinis arklys“ žinojo apie gresiantį bankrotÄ . Pripažino, kad UAB „Minekra“ įkÅ«rė su savo tėvu. Vėliau savo akcijas perleido broliui. Pripažino, kad vekselius pasirašė už teisę susipažinti su klubo finansiniais dokumentais, bet dėl verslo perdavimo tik tarėsi, jokių klubui priklausiusių daiktų ar pinigų iÅ¡ ieÅ¡kovo

nėra perėmęs, todėl mano jog realiai jokio verslo pardavimo nebuvo, o pasiraÅ¡ydamas vekselius – suklydo. Taip apt paaiÅ¡kino, kad UAB „Minekra“ už klubo įrangÄ

sumokėjo klubo patalpų nuomotojui UAB „Limptas“.

Vilniaus

apygardos teismas 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį patenkino ir

priteisė iš atsakovo A. P. ieškovui A. S.

128 340 Lt skolÄ ir 7 646,80 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų. Teismas nustatė:

atsakovas pripažino pasirašęs 12 vienetų paprastųjų vekselių 154 008 litų sumai, siekdamas perimti ieÅ¡kovo turėtÄ verslÄ Kaune, pramogų klube ,,Laukinis arklys“, teigdamas, kad juos pasirašė už teisę susipažinti su klubo finansiniais dokumentais. IeÅ¡kovas

teigė, kad vertybiniai popieriai minėtai sumai išrašyti už realų klubo veiklos

perėmimÄ , ir tai patvirtinta patalpų nuomos sutartys. Teismo nuomone, atsakovo pateikta versija, kad jis vekselius pasirašęs tik tam, kad ieÅ¡kovas leistų jam

susipažinti su klubo „Laukinis arklys“ finansiniais dokumentais, o susipažinęs su jais atsisakė ketinimų perimti verslÄ dėl blogos klubo finansinės padėties, neįrodyta. Byloje nustatyta, kad atsakovas gerai iÅ¡manė klubo finansinę bÅ«klę, nes jo brolis dirbo klube ir žinojo klubo finansinę padėtį. Atsakovas teigė manęs, kad iÅ¡ klubo veiklos galima užsidirbti ir specialia Å¡iam verslui perimti įkÅ«rė UAB „Minekra“. Teismas atmetė ir vėlesnius atsakovo tvirtinimus, jog jis buvo apgautas ir vekselius pasirašė

apgaulės įtakoje. Ginčas dėl sandorio pripažinimo niekiniu jau išspręstas

teisme, nutraukus civilinę bylÄ 2006 m. liepos 13 d. Vilniaus apygardos teismo

nutartimi, A. P. atsisakius nuo ieškinio.

Teismo nuomone, iš byloje esančios Vilniaus miesto savivaldybė administracijos Personalo departamento archyvo

pažymos matyti, kad archyve yra saugoma M. P. darbo

sutartis, pagal kuriÄ jis 1999 m. lapkričio 17 d. tikrai buvo priimtas į darbÄ

UAB „Pramogų angaras“ vadybininko pareigoms nuo 1999 metų lapkričio mėnesio.

Darbo sutartis nutraukta 2001 m. gegužės 29 d. TÄ pačia dienÄ M.

P. buvo priimtas dirbti UAB „Minekra“ direktoriumi. Darbo sutartį su juo

pasirašė vienas iš akcininkų – E. P. (atsakovo tėvas). UAB „Minekra“ buvo įsteigta 2001 m. gegužės 23 d. restoranų, barų veiklai, valgių tiekimui , meninėms interpretacijoms, kitai pramoginei veiklai. Jos steigėjai buvo A. P. ir E. P. , turintys po 50 procentų

akcijų. Ginčo vekseliai pasirašyti 2001 m. birželio 12 d., todėl teismas darė

iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovo teiginiai apie tai, jog vekseliai buvo pasiraÅ¡yti tam, kad bÅ«tų užtikrintas suderėto su atsakovu verslo kainos iÅ¡simokėjimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors atsakovas teigė, jog pagal Ä®sakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – Ä®PVÄ®)

normas vekselis nustatyta tvarka ir nustatytais terminais turi būti

pateiktas apmokėti, o jo neapmokėjus, pateiktas protestuoti, ir vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo davėjui, indosantams ir kitiems

įsipareigojusiesiems asmenims, kai pasibaigia terminai įforminti protestÄ dėl neakceptavimo arba neapmokėjimo, tačiau ieÅ¡kovas (vekselių turėtojas) nereiÅ¡kė

reikalavimo vekselių davėjui minėto įstatymo pagrindais, o savo ieškinį grindė

bendraisiais prievolių principais.

Teismas nurodė, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises

bei pareigas, taip pat sudaryti ir Civilinio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieÅ¡tarauja įstatymams. Å alys taip pat turi teisę sudaryti sutartį, turinčiÄ kelių rÅ«Å¡ių sutarčių elementų ir tokiai sutarčiai taikomos atskirų rÅ«Å¡ių sutartis

reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai

neprieštarauja pačios sutarties esmei. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu

atveju Å¡alys buvo sutarusios dėl dalies verslo perleidimo (verslo vietos, populiarumo tarp lankytojų, įgyvendintos koncepcijos, nuomos sutarties perleidimo), kainos ir sumokėjimo tvarkos, kuriÄ turėjo užtikrinti atsakovo iÅ¡raÅ¡yti vekseliai, kad verslo vieta realiai buvo perleista atsakovo Å¡eimai priklausančiai bendrovei, kuri dirbo joje ketverius metus, atsakovas, (turint omenyje kad jo brolis prieÅ¡ tai dirbo

klube) turėjo galimybę kvalifikuotai įvertinti jo šeimos bendrovei perleidžiamo

verslo rizikÄ ir laisvai derėtis dėl kainos. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad Å¡alių sandoris, kurio pagrindu buvo iÅ¡raÅ¡yti ginčo vekseliai, atitiko bendruosius

sandoriams (sutartims) keliamus reikalavimus, ieškovas savo įsipareigojimus yra

įvykdęs – perleidęs atsakovui viskÄ , dėl ko buvo sutarta, todėl jis (atsakovas)

turi sumokėti sutartÄ sumÄ .

Apeliaciniu

skundu atsakovas A. P. praÅ¡o šį teismo sprendimÄ

panaikinti ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais

argumentais:

Rašytinės sutarties, patvirtinančias

teismo išvadas, kad A. P. privalo sumokėti ieškovui

128 340 Lt už perimtÄ verslÄ , nėra. Todėl teismas turėjo nurodyti

galiojančias teisės normas kurių pagrindu

ieškovas, nebūdamas verslo idėjos, klubo pavadinimo „Laukinis arklys“

savininkas, galėtų reikalauti iš atsakovo 154 000 Lt dydžio atlyginimo.

Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas net neįvardijo įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, kad atsakovui

verslas perleistas. Verslo

savininkas 2001 metais buvo UAB „Limtas“, todėl teismas sprendime turėjo atsakyti į klausimÄ , kodėl pinigai už verslo perleidimÄ turėjo bÅ«ti

mokomi ieškovui A. S. , nepaisant UAB „Limtas“

kreditorių. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas atsakovui ar

jo Å¡eimos nariams bÅ«tų perdavęs kokį nors turtÄ ar turtines teises.

Ieškovas nepateikė 10 vekselių įstatymo nustatyta tvarka notarui

tam, kad būtų išduoti vykdomieji įrašai. Todėl vekseliai nėra vertybiniai

popieriai, kuriais atsakovas įsipareigoja be iÅ¡lygų sumokėti reikalaujamÄ

sumÄ . Teismas privalėjo nurodyti atsakovo prievolės sumokėti ieÅ¡kovo

reikalaujamÄ sumÄ teisinį pagrindÄ .

Teismas neatsižvelgė į CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ , nes

byloje nėra rašytinės šalių sutarties. Tokiu būdu, vadovaujantis CK 1.93

straipsnio 2 dalimi, įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos

nesilaikymas atima iš šalių teisę remtis liudytojų parodymais. Todėl

teismas nepagrįstai sprendimÄ grindė liudytojų M. P. ir

Ž. Ž. parodymais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas A. S. praÅ¡o

jį atmesti kaip nepagrįstÄ . Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

CK 1.64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad

sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios

išreiškimo forma. Tai reiškia, jog teismas tinkamai nustatė, kad susitarimui tarp ieškovo ir

apelianto dėl verslo (verslo vietos, įgyvendintos koncepcijos,

nuomos sutarties ir pan.) perleidimo nebuvo būtina rašytinė forma, t. y.

savo valiÄ Å¡alys turėjo teisę

išreikšti žodžiu ir (arba) konkliudentiniais veiksmais. Apeliantui

neįvykdžius savo sutartinių įsipareigojimų nustatytu terminu, pirmosios

instancijos teismas visiškai teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir

pagrįstai nusprendė iš atsakovo priteisti

ieÅ¡kovui jam priklausančiÄ sumÄ už parduotÄ atsakovui verslÄ .

 Apeliantas

nurodo, kad verslo pardavimo

apeliantui sutartis turėjo būti

rašytinės formos. Kadangi susitarimas tarp ieškovo ir apelianto buvo

žodinis, apeliantas mano, jog bylÄ nagrinėjęs teismas pažeidė CK 1.93 straipsnio nuostatas, nes nepagrįstai rėmėsi

liudytojų parodymais dėl ginčo sandorio sudarymo fakto. Pažymėtina, kad CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas

atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo

fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktÄ Ä¯rodyti. Tačiau to

paties straipsnio 6 dalyje nustatyta raÅ¡ytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklės iÅ¡imtis, pagal kuriÄ teismui suteikta teisė draudimo remtis

liudytojų parodymais netaikyti, kai konstatuojama esminė sÄ lyga – jeigu

tai prieÅ¡tarautų sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo principams. Teismas nustatė

ginčo Å¡alių pirkimo-pardavimo teisinių santykių egzistavimo faktÄ , remdamasis ne tik liudytojų parodymais, bet ir raÅ¡ytiniais įrodymais – UAB „Minekra“ steigimo

dokumentais, kuriuose apeliantas įvardijamas kaip vienas iš akcininkų, taip pat UAB „Limtas“ 2005 m. gruodžio 6 d. pažyma

dėl nuomos sutarties su UAB „Minekra“ bei kitais byloje esančiais

netiesioginiais įrodymais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ trečiasis asmuo UAB ,,Trikampis žiedas“

su apeliaciniu skundu sutiko, praÅ¡o teismo sprendimÄ panaikinti ir klausimÄ

išspręsti iš esmės. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime

išdėstyti prašymai grindžiami tokiais argumentais:

Teismas turėjo tikyti Lietuvos Respublikos

civilinio kodekso normas, reglamentuojančias santykius, susiklosčiusius

tarp paskolos gavėjos ir paskolos davėjo. Nagrinėjamu atveju teismas netinkamai taikė teisės normas

reglamentuojančias paskolinius santykius ir įvertinęs pateiktus įrodymus pripažino, kad išrašius vekselius

buvo neva tai įsigytas turtas, t. y. buvo perleista dalis verslo.

 Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo praktika numato, kad CK 1.93 straipsnyje yra nustatytas ribojimas remtis

liudytojų parodymais sandorio įvykdymo faktui įrodyti. Jis taikomas tada, kai nesilaikoma įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos sandorio įvykdymo faktui patvirtinti (2009 m, gruodžio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3594/2009).

Nagrinėjamu atveju teismas, remiantis patektais rašytiniais įrodymais ir

liudytojų pareiškimais teismo posėdžio metu, neteisėtai nustatė, kad ieškovas perdavė atsakovui dalį

verslo, o atsakovas perėmė dalį verslo. Pažymėtina, kad verslo perdavimo

faktas negalėjo būti įrodinėjamas liudytojų parodymais, todėl šioje dalyje yra neteisėtas, ko pasėkoje teismo priimta nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos

nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir

teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas

(CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263

str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Pirmosios

instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas bei ištyrė faktines

bylos aplinkybes. Keisti ar naikinti sprendimÄ nėra pagrindo.

Byloje

nustatyta, kad ieÅ¡kovas reiÅ¡kė reikalavimÄ atsakovui, kildinamÄ iÅ¡ prievolės

apmokėti atsakovo pasirašytus paprastuosius vekselius. Iš bylos duomenų taip

pat matyti, kad šalys iš esmės vienodai nurodo, kad 12 vienetų paprastųjų

vekselių atsakovas pasirašė, siekdamas perimti ieÅ¡kovo (UAB ,,Pramogų angaras“ akcininko) turėtÄ verslÄ Kaune, pramogų klube ,,Laukinis arklys“. Tik

atsakovas teigė, kad jis vekselius 154 008 Lt sumai pasirašė už teisę

susipažinti su klubo finansiniais dokumentais, o ieÅ¡kovas teigė, kad vertybiniai popieriai minėtai sumai iÅ¡raÅ¡yti už realų klubo veiklos perėmimÄ . Bylos

duomenys taip pat patvirtina, kad pagal vekselius atsakovas įsipareigojo

sumokėti atsakovui nuo 2001 m. birželio 12 d. iki 2002 m. gegužės 12 d.

kiekvienÄ mėnesį po 12 834 Lt (pagal pirmuosius du vekselius atsakovas

atsiskaitė, ginčo dėl to byloje nėra) (t. 1, b. l. 2,11-20); nuo 1999 m.

pabaigos UAB ,,Pramogų angaras“ nuomojosi patalpas Savanorių, prospekte 206, Kaune, kuriose veikė klubas „Laukinis arklys“; UAB ,,Minekra“ (įsteigta

atsakovo bei jo tėvo E. P. 2001 m. gegužės 22 d. (t. 1, b. l. 172-183)) jau nuo 2001 m. birželio 1 d. naudojosi klubo ,,Laukinis arklys“ patalpomis

(t. 1, b. l. 74); nuo 1999 m. lapkričio 17 d. UAB ,,Pramogų angaras“

vadybininku įdarbintas atsakovo brolis M. P. , darbo

sutartis su juo nutraukta 2001 m. gegužės 29 d. (t. 1, b. l. 58), tÄ pačiÄ dienÄ M. P. paskirtas UAB ,,Minekra“ direktoriumi (t. 1, b. l. 164).

Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktikÄ dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ , aiÅ¡kinimo ir taikymo, ne kartÄ yra

pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti

reikÅ¡mingos informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo

įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ä®rodymų

vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių

aplinkybių buvimÄ teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl

tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti iÅ¡vadÄ apie tam tikrų aplinkybių

buvimÄ tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamÄ faktÄ buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas)

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis byloje Nr.

3K-3-427/2008 ir kt.). Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylos medžiagÄ , iÅ¡analizavusi skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieÅ¡kinį.

Pirmosios

instancijos teismas nustatė, kad UAB ,,Minekra“ buvo steigiama vykdyti

restoranų barų, valgių tiekimo, meninės interpretacijos, kitÄ pramoginę veiklÄ

(t. 1, b. l. 172-183), todėl, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo vekseliai pasirašyti 2001 m. birželio 12 d., sprendė, kad ieškovas pagrįstai teigė, jog vekseliai buvo pasirašyti tam, kad tokiu būdu būtų užtikrinta atsakovo prievolė sumokėti

suderėtÄ verslÄ kainÄ . Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors visi verslo

santykiai, iš kurių kildinamas skolos atsiradimas, klostėsi tarp juridinių

asmenų, yra pagrindas iÅ¡vadai, kad ieÅ¡kovÄ ir atsakovÄ taip siejo prievoliniai

santykiai. Tiek ieškovas, tiek atsakovas, kaip UAB ,,Pramogų angaras“ ir UAB ,,Minekra“ steigėjai (akcininkai), tiesiogiai dalyvavo savo įmonių versle, todėl jie patys

galėjo nuspręsti, kaip įforminti tarpusavio atsikaitymus, juo labiau, kad bylos medžiaga įrodo, jog verslininkus ieÅ¡kovÄ A. S. ir atsakovÄ A. P. siejo draugiÅ¡ki santykiai, jie pasitikėjo vienas kitu.

Todėl abu verslininkai, priimdami dviÅ¡alius sprendimus dėl atsikaitymo, galėjo pasirinkti ir pasirinko įstatymams neprieÅ¡taraujančiÄ atsiskaitymų formÄ . Remdamasi tuo, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentÄ , kad, nesant raÅ¡ytinės pirkimo-pardavimo

sutarties, negalėjo būti konstatuoti tokie šalių tesiniai santykiai. Nors atsakovas

tvirtina, kad jis vekselius 154 008 Lt sumai pasirašė už teisę susipažinti su

klubo finansiniais dokumentais, tokius jo teiginius paneigia dar ir ta

aplinkybė, jog atsakovas, ketindamas perimti verslÄ (kaip minėta, ginčo dėl to nėra), nesiderėjo dėl pačios verslo (naudojimosi patalpomis, klubo vardu, įvaizdžiu, klientÅ«ra, įranga) kainos. Todėl darytina iÅ¡vada, kad, kaip pagrįstai nustatė

pirmosios instancijos teismas, 154 008 Lt ir buvo verslo pirkimo-pardavimo

kaina.

Apelianto

teigimu, 10 ginčo vekselių negali bÅ«ti laikomi vertybiniais popieriais, kuriais atsakovas įsipareigoja be iÅ¡lygų sumokėti ieÅ¡kovo reikalaujamÄ sumÄ . Pagal Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo suformuotÄ praktikÄ , vekselis – tai vienaÅ¡alis sandoris, kuriam nuginčyti gali bÅ«ti taikomi sandorių negaliojimo pagrindai (Ä®PVÄ® 19 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-3-214/2003). Be to, teismų praktikoje nurodyta, kad vekselio išrašymu

sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti

prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro

sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007

m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2007). Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš

abstraktaus sandorio taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi

įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Tai

lemia, kad vekselio davėjas, reikšdamas pirmajam vekselio turėtojui

prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, privalo įrodyti, kad nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-7-216/2007). Tai reiÅ¡kia, kad pagal suformuotÄ teismų praktikÄ , atsakovas turėjo įrodinėti aplinkybes, paneigiančias prievolės atsiskaityti su ieÅ¡kovu

pagrindÄ , tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas tokių aplinkybių neįrodinėjo (CPK

178, 185 str.).

Apeliantas

teigia, kad pirmos instancijos teismas

neįvardijo įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, kad atsakovui buvo perleistas verslas. Su tokiu apelianto

teiginiu sutikti nėra pagrindo. Pažymėtina, kad teisinis ryšys vekselyje

įtvirtintos prievolės ir to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kuris buvo pagrindas vekseliui išduoti, gali būti nustatytas tik tuo atveju, kai yra pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad būtent tas teisinis santykis

(sandoris) buvo pagrindas atsirasti prievolei pagal vekselį. Toks ryšys gali

būti nustatytas tada, jeigu apie jį tiesiogiai nurodyta vekselių teisinių

santykių dalyvių sudarytoje sutartyje arba kitokiuose dokumentuose, patvirtinančiuose tokius šalių ketinimus. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti

sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m.

spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Kaip jau minėta, ginčo vekseliai

pasirašyti 2001 m. birželio 12 d., ir skundžiamame

teismo sprendime konstatuota, jog ginčo vekseliai buvo pasiraÅ¡yti, siekiant užtikrinti atsakovo tinkamÄ atsiskaitymÄ už perleistÄ verslÄ , į kurį ieÅ¡kovas buvo

investavęs savo materialinius ir intelektinius resursus (verslÄ , idėjÄ , formÄ , vietÄ , pavadinimÄ , klientÅ«rÄ , populiarumÄ , remonto iÅ¡laidas). PrieÅ¡ingai nei

teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas tokiÄ iÅ¡vadÄ pagrindė tuo, jog patalpos Savanorių prospekte 206, Kaune, kuriose veikė klubas „Laukinis arklys“, priklausė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sÄ jungos Kauno įmonei ir, kaip matyti iÅ¡ savininko

pasirašytos nuomos sutarties su UAB „Limtas“ (t. 1, b. l. 63, 64), buvo išnuomotos pastarajai laikotarpiui nuo 1999 m. gegužės 20 d. iki 2003 m. birželio 1

d., o UAB „Limtas“ subnuomojo patalpas UAB „Pramogų angaras“ laikotarpiui nuo

1999 m. spalio 20 d. iki 2003 m. birželio 1 d. Pasibaigus šioms sutartims 2003

m. birželio 2 d. patalpos buvo išnuomotos ir perduotos UAB „Minekra“ nuomos

sutartimi laikotarpiui nuo 2003 m. birželio 2 d. iki 2008 m. birželio 2 d., bet UAB „Minekra“ direktoriaus M. P. prašymu sutartis buvo nutraukta

pirma laiko 2005 m. kovo 25 d. Taigi pirmosios instancijos teismas nustatė tarp

ginčo Å¡alių buvusio sandorio (pirkimo-pardavimo sutarties) faktÄ , įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, atsižvelgė į UAB ,,Minekra“ steigimo laikÄ , aplinkybes bei į tai, kad apeliantas buvo Å¡ios bendrovės akcininkas. Nors pirmosios

instancijos teismas nepaminėjo UAB ,,Limtas“ 2005 m. gruodžio 6 d. pažymoje

nurodytos aplinkybės, kad jau 2001 m. birželio 1 d. UAB ,,Limtas“ išnuomojo UAB

,,Minekra“ patalpas iki 2003 m. birželio 1 d. (t. 1, b. l. 74), ši faktinė aplinkybė įrodo tai, kad UAB ,,Minekra“ jau nuo 2001 m. birželio 1 d. naudojosi

klubo ,,Laukinis arklys“ patalpomis.

Pasisakydama

dėl draudimo remtis liudytojų parodymais, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal suformuotÄ teismų praktikÄ , CK 1.93 straipsnio 6 dalies normos suteikia bylÄ

nagrinėjančiam teismui diskrecijÄ leisti ar neleisti privalomosios raÅ¡ytinės

paskolos sandorio formos nesilaikiusioms ginčo šalims remtis liudytojų

parodymais, tačiau jos negali būti aiškinamos kaip suteikiančios teismui

absoliučiÄ sprendimo laisvę, t. y. teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos

faktines aplinkybes, taip pat turi konstatuoti, kad draudimas panaudoti

liudytojų parodymus prieÅ¡tarautų sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo

principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis

civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog kitos byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei paminėti

raÅ¡ytiniai įrodymai sutampa su liudytojų parodymais ir jiems neprieÅ¡tarauja, todėl naikinti skundžiamÄ sprendimÄ dėl to, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į

liudytojų parodymus, nėra pagrindo, juo labiau, kad parodymų turinio bei jo

atitikimo kitiems bylos įrodymams (UAB ,,Minekra“ įsteigimo aplinkybėmis, pasirašytomis nuomos sutartims) apeliantas neginčijo (CPK 185 str.).

Teisėjų

kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliaciniame skunduose nurodyti argumentai

nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iÅ¡ esmės teisėtÄ ir pagristÄ pirmosios

instancijos teismo sprendimÄ .

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti – nereikšmingi.

Vadovaujantis

CPK 79, 88, 92, 93, 96 straipsniais iš atsakovo priteisiama valstybei 6 Lt

procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Netenkindama

apeliacinio skundo, teisėjų kolegija iš atsakovo priteisia ieškovo naudai

bylinėjimosi išlaidas už advokato paslaugas, patirtas apeliacinės instancijos

teisme – 1 600 Lt (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d, 98 str.). Bylinėjimosi

iÅ¡laidos nėra didelės, įvertinus ginčo pobÅ«dį, bylos sudėtingumÄ .

Teisėjų

kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326

straipsnio 1 dalies 1 punkte,

n u t a r i a:

Vilniaus

apygardos teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Priteisti iÅ¡ atsakovo A. P. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetÄ 6 Lt (Å¡eÅ¡is

litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės

instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo A. P. (duomenys neskelbtini)

ieškovui A. S. (duomenys neskelbtini) 1

600 Lt (vienÄ tÅ«kstantį Å¡eÅ¡is Å¡imtus litų) atstovavimo apeliacinės instancijos

teisme išlaidų.

Teisėjai                                                                                                                    Algirdas

Gailiūnas

                                                                                                                                Kazys

Kailiūnas

                                                                                                                                Nijolė Piškinaitė