2023-09-20 Nr. AB-16825-3-61-3-01188-2023-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2106-662/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01188-2023-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2.; 8.6.4.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. Z. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. Z. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja M. Z. F. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 23S10300 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja nurodė, kad:

2.1. Ji kartu su sutuoktiniu 2022 m. balandžio 20 d. atvyko į (duomenys neskelbtini), turėdami (duomenys neskelbtini) vizą. Apsilankę Lietuvoje, nusprendė vykdyti Lietuvoje verslą. Įsigijo įmonę ir 2022 m. birželio 27 d. Kauno policijos komisariato Migracijos skyriuje pateikė prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo teisėtos veiklos pagrindu. Migracijos departamentas atsisakė išduoti vizą. Migracijos departamento sprendimą pareiškėja apskundė teismui.

2.2. Pareiškėja 2023 m. sausio 1 d. iš Lietuvos savanoriškai išvyko turėdama iki 2023 m. rugpjūčio 9 d. galiojančią (duomenys neskelbtini) vizą, 90 dienų termino nepažeidė. Nors atsakovas Sprendime ir nurodė, kad pareiškėja viršijo leistiną laiką, tačiau iš Sprendimo nėra aišku nei kokiais pagrindais, nei kiek laiko. Atsakovas nevertino galiojančios (duomenys neskelbtini) vizos bei to, kad buvo apskųstas Migracijos departamento sprendimas, kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą teisėtos veiklos pagrindu.

2.3. Atsakovas nenustatė jokių aplinkybių, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje galėtų kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

2.4. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies nuostatų ir Sprendimu nustatyti draudimai yra neteisėti.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja į Migracijos departamento Vilniaus skyrių kreipėsi 2022 m. gruodžio 12 d. ir pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2019 m. birželio 24 d. iki 2024 m. birželio 23 d. bei (duomenys neskelbtini) išduotą Šengeno vizą C Nr. (duomenys neskelbtini) (90 d.), galiojusią nuo 2021 m. rugpjūčio 10 d. iki 2023 m. rugpjūčio 9 d. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja į Šengeno erdvę atvyko 2022 m. balandžio 20 d. per (duomenys neskelbtini). Nuo 2022 m. liepos 19 d. pareiškėja šalyje buvo ilgiau negu vizoje nurodytas leistinas dienų skaičius, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 1 punkto nuostatą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad vien tai, jog pareiškėjai buvo išduota Šengeno viza, kuri galiojo nuo 2021 m. rugpjūčio 10 d. iki 2023 m. rugpjūčio 9 d., nereiškia, kad visą šį laikotarpį pareiškėja galėjo būti Šengeno valstybėse. Užsienietis, turintis galiojančią Šengeno vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje Šengeno vizoje nurodytą laiką, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Ši informacija, anot atsakovo, turėjo būti žinoma ir pareiškėjai, kuri kreipėsi būtent dėl tokios vizos. Be to, atsakovas atsiliepime atkreipė dėmesį, kad informacija apie leidžiamą būti laiką su Šengeno viza yra ir viešai skelbiama, ir nurodyta pačioje vizos įklijoje (90 dienų).

5. Atsakovo teigimu, pareiškėja pripažino, jog buvo suklaidinta savo teisininkų ir viršijo leistinų dienų būti Šengeno erdvėje laikotarpį, tačiau ši aplinkybė nepaneigia Sprendimo pagrįstumo. Pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-33 (toliau – ir Aprašas), 68 punktą dokumentus nacionalinei vizai gauti užsienietis gali pateikti Migracijos departamentui, jeigu jis Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti nacionalinę vizą ir priimtas sprendimas. Taigi, net pareiškėjai apskundus Migracijos departamento sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, tai nesuteikė pagrindo jai viršyti leistiną buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį.

6. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno erdvės valstybėse būtą laiką, tai, jog pareiškėjos atžvilgiu buvo priimtas grąžinimo sprendimas bei tai, kad ji neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, pagrįstai nustatė 2 metų draudimo atvykti laikotarpį. Aplinkybė, kad pareiškėja išvyko savanoriškai po to, kai jos atžvilgiu buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo, nepaneigia fakto, kad ji Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai (Įstatymo 23 str. 1 p.). Sprendimas dėl grąžinimo niekaip neįteisina pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

8.1. Migracijos departamentas 2023 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 23S10300 „Uždrausti atvykti į LR ir įtraukti į SIS įspėjimą“ uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 24 mėnesius ir įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 24 mėnesiams.

8.2. Migracijos departamentas Sprendimą priėmė vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu ir Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka) 20.3.1 punktu.

8.3. Bylos duomenimis nustatyta, jog Migracijos departamentas 2022 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 22S162367 „Grąžinti į užsienio valstybę“, kuriuo nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę – (duomenys neskelbtini) per 30 dienas (-ą,-ų) nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2023 m. sausio 11 d. Šį sprendimą Migracijos departamentas priėmė vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Įstatymo 127 straipsnio 1, 31 ir 6 dalimis, atsižvelgęs į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir nenustatęs Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę.

8.4. Migracijos departamentas 2022 m. gruodžio 22 d. sprendime Nr. 22S162367 „Grąžinti į užsienio valstybę“ konstatavo, jog (duomenys neskelbtini) pilietė M. Z. F. į Šengeno erdvę atvyko 2022 m. balandžio 20 d. per (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas šiame sprendime pažymėjo, jog nuo 2022 m. liepos 19 d. M. Z. F. šalyje yra ilgiau negu vizoje nurodytas leistinas dienų skaičius ir tuo pažeidė Įstatymo 23 straipsnio 1 punkto nuostatą, kurioje įtvirtinta, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo joje laiką. Pareiškėja Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 22S162367 „Grąžinti į užsienio valstybę“ teisėtumo ir pagrįstumo neginčijo.

9. Teismas vertino, kad pareiškėja, nesutikdama su ginčijamame Sprendime nurodyta aplinkybe, kad jos buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse truko ilgiau negu 90 dienų, nepateikė argumentų ir įrodymų, paneigiančių šią Migracijos departamento konstatuotą aplinkybę.

10. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja į Šengeno erdvę atvyko 2022 m. balandžio 20 d. per (duomenys neskelbtini), turėdama (duomenys neskelbtini) išduotą Šengeno vizą C Nr. (duomenys neskelbtini) (90 dienų), galiojančią nuo 2021 m. rugpjūčio 10 d. iki 2023 m. rugpjūčio 9 d. Teismas konstatavo, kad 90 dienų terminas, per kurį pareiškėja Lietuvos Respublikoje galėjo būti be vizos, baigėsi 2022 m. liepos 19 d.

11. Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 punktą užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 d. užsieniečiams nustatytą buvimo joje laiką. Vadovaudamasis nurodyta įstatymo nuostata ir atsižvelgęs į nustatytas faktines bylos aplinkybes teismas konstatavo, kad Migracijos departamento išvada, jog pareiškėja nuo 2022 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, yra pagrįsta.

12. Vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 20.2.1 punktu teismas sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai pareiškėjai nustatė dvejų metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.

13. Teismas nurodė, kad įvertinus tai, jog pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tuo pagrindu, kad ji buvo grąžinta į užsienio valstybę, nes nesilaikė teisės aktų, nustatančių trečiųjų šalių piliečių atvykimo, buvimo ir išvykimo tvarkos reikalavimų, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė pareiškėjos duomenis pateikti Šengeno informacinei sistemai.

14. Teismas vertino, kad pareiškėjos skunde nurodyti argumentai, susiję su galbūt vykdomu verslu, gyvenamosios patalpos nuoma ir automobilio įsigijimu, nepaneigia pareiškėjos neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse fakto ir neturi jokios įtakos nustatyto draudimo trukmei.

15. Apibendrindamas teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, veikė savo kompetencijos ribose, vadovaudamasis Įstatymo, Taisyklių ir Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatomis ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

III. 16. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

17. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė jokių teisinių aplinkybių, apsiribojo formaliu situacijos vertinimu. Teismas nevertino aplinkybės, kad pareiškėja 2022 m. birželio 27 d. pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, kokiu pagrindu buvo nustatytas 2 metų uždraudimo terminas, jog pareiškėja, sužinojusi, kad jos prašymas atmestas, savanoriškai išvyko iš Lietuvos. Teismas nukrypo nuo aktualios teismų praktikos, nenagrinėjo, kad atsakovas net nevertino aplinkybių, kurių pagrindu atsirado pagrindai neuždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvą ir Šengeno erdvę. Teismas taip pat nevertino ar draudimas buvo proporcinga priemonė siekiamam tikslui, o pareiškėja nebuvo pažeidusi atvykimo ir buvimo Lietuvoje sąlygų, teisės aktų. Sprendime neužsimenama, kad pareiškėja turi galiojančią (duomenys neskelbtini) vizą, o sprendimu iš esmės buvo panaikinta galimybė ja naudotis, nors toks leidimas buvo priimtas kitos valstybės, esančios Šengeno erdvėje. Teismas pažeidė Įstatymo 133 straipsnį, Taisykles, pažeista pareiškėjos teisė į objektyvų ir teisingą teismo sprendimą.

18. Teismas neįvertino, kad atsakovo Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, nėra nurodyta, kiek konkrečiai dienų pareiškėja Lietuvoje buvo neteisėtai, nevertinta, jog buvo pateiktas prašymas dėl vizos gavimo, taip pat visiškai nepasisakyta, kad pareiškėja turėjo (duomenys neskelbtini) vizą, kuri jai leido būti visoje Šengeno erdvėje. Atsakovas pažeidė pareiškėjos teises į tinkamą informaciją ir laiku neįspėjo pareiškėjos apie draudimą atvykti į Lietuvą, todėl pareiškėja nespėjo pasiruošti tokio draudimo pasekmėms, pasirūpinti Lietuvoje esančiu savo turtu. Atsakovas nenustatė jokių kitų pagrindų neuždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir neįtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Šiuo aspektu remiamasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-3711-535/2022. Byloje nėra duomenų, rodančių, jog pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, čia yra padariusi kokių nors teisės pažeidimų, nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė, nėra duomenų, kad pareiškėja keltų grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, be to, nėra duomenų, kad pareiškėja turėtus leidimus gyventi naudojo/panaudojo kitokiu tikslu, nei gyventi (duomenys neskelbtini). Nenustačius kitų duomenų, kad pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, anksčiau būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė, o Sprendimą grindžiant vien tik faktu, kad pareiškėja buvo Lietuvoje neteisėtai, viršijus dienų skaičių, kuris savaime nelemia tokios sankcijos taikymo, įvertinus pareiškėjos ekonominius ir šeiminius ryšius su Lietuvą (verslas, būstas), konstatuotina, jog nėra pagrindo vertinti, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o jame nustatytas draudimas proporcingas.

19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjos ekonominiai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika buvo trumpalaikiai. Pareiškėja neturėdama jokių dokumentų, kurie leistų jai gyventi Lietuvoje, savo rizika prisiėmė ilgalaikius įsipareigojimus (išsinuomojo butą, įsigijo automobilį ir bendrovę), tačiau tai nesuteikia jai teisės ar Migracijos departamentui pareigos suteikti užsieniečiui ilgesnį terminą negu buvo numatyta jo Šengeno vizoje (90 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai vertino tai, kad užsieniečiui, turinčiam galiojančią Šengeno vizą, su kurią gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje vizoje nurodytą laiką, tūrėtų būti žinoma kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse, negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, nes jis pats kreipėsi būtent dėl tokios vizos. Be to, informacija apie leidžiamą būti laiką su Šengeno viza yra viešai skelbiama ir nurodyta pačioje vizos įklijoje (90 dienų). Iš pareiškėjos turimos vizos matyti, kad terminas yra nurodytas 90 d., o galiojimas nurodomas tik tam, kad jeigu pareiškėja neišbuvo minėtų 90 d. jas gali išnaudoti iki nurodyto termino. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino aplinkybių visumą, kurios nulėmė Įstatymo 133 straipsnio nuostatų taikymą ir nustatytas ne maksimalus (5 metai), o net už vidurkį mažesnis (2 metai) terminas, kuris yra proporcingas. Migracijos departamento vertinimu, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas, tiek atsakovo Sprendimas pagrįsti objektyviais ir disponuojamais duomenimis, priimti vadovaujantis teisės aktų normomis, pateikiant pagrįstus motyvus ir argumentus. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o ja:

IV. 21. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 23S10300, kuriuo pareiškėjai (duomenys neskelbtini) pilietei M. Z. F. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 24 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos (nuo 2023 m. sausio 30 d.), įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių, ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje 24 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos (nuo 2023 m. sausio 30 d.), pagrįstumo ir teisėtumo.

22. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, SIS reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Taisyklių 15 punktu ir Tvarkos 20.2.1 punktu (Sprendime nurodytas 20.3.1 p., kuriame nustatytas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis, o 2 metų laikotarpis yra nurodytas Tvarkos 20.2.1 p.).

23. Sprendime nurodyta, kad pareiškėja grąžinta į užsienio valstybę, ji Migracijos departamentui pateikė (duomenys neskelbtini) išduotą Šengeno vizą C Nr. (duomenys neskelbtini) (90 d.), galiojančią nuo 2021 m. rugpjūčio 10 d. iki 2023 m. rugpjūčio 9 d., taip pat pasą, patikrinimo metu nustatyta, jog ji į Šengeno erdvę atvyko 2022 m. balandžio 20 d. per (duomenys neskelbtini), nuo 2022 m. liepos 19 d. ji Lietuvoje buvo ilgiau negu vizoje nurodytas leistinas dienų skaičius, todėl pažeidė Įstatymo 23 straipsnio 1 punkto nuostatą, kuri nurodo, jog užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo joje laiką.

24. Pirmosios instancijos teismas pripažino Sprendimą pagrįstu ir teisėtu. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikintas Sprendimas, nes nebuvo įvertintos esminės aplinkybės dėl pareiškėjos ryšio su Lietuva, ji savarankiškai išvyko iš Lietuvos 2023 m. sausio 1 d., turi galiojančią (duomenys neskelbtini) vizą, byloje nėra duomenų, jog ji praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, yra padariusi teisės pažeidimų, duomenų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, jog kils nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėja nurodo, kad Sprendimas grindžiamas tik vienu faktu, kad pareiškėja neteisėtai, t. y. viršijusi dienų skaičių, buvo Lietuvoje, kuris savaime nelemia jokios sankcijos taikymo. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisingas, o atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

25. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pažymi, kad Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis nustato, jog užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

26. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 8 dalį, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas; draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

27. Tvarka nustato pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba „<...>“, sąrašą ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką, priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio (Tvarkos 1 p.). Pagal Tvarkos 5 punktą, tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui; kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

28. Įstatymo 133 straipsnio 7 dalis nustato, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Taisyklių 1 punktas nustato, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės nustato užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau – sąrašas) sudarymo, tvarkymo ir duomenų iš šio sąrašo teikimo centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai (toliau – ir SIS) tvarką. Apribojimus tam tikriems asmenims vykti į Lietuvos Respubliką arba keliauti per ją tranzitu nustatančiuose Europos Sąjungos sprendimuose arba kituose pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus privalomuose tarptautinių organizacijų sprendimuose, kurie nėra įgyvendinami Europos Sąjungos sprendimais, nurodytų asmenų duomenys įrašomi į sąrašą, keičiami ar išbraukiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 639 „Dėl politinių sankcijų, kuriomis draudžiama asmenims atvykti ar keliauti tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją, įgyvendinimo“. Taisyklių 2 punktas nustato, kad sąrašo duomenys kaupiami Užsieniečių registro duomenų bazėje; sąrašo paskirtis – kaupti, naudoti ir teikti sąrašo duomenis, atlikti kitus teisės aktų nustatytus tvarkymo veiksmus su sąrašo duomenimis, kurių pagrindu siekiama užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje nepageidaujamas. Sąrašą tvarko ir duomenis iš šio sąrašo SIS teikia Departamentas (Taisyklių 4 p.).

29. Taisyklių 15 punktas nustato, kad duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.

30. Nagrinėjamu atveju Sprendimas priimtas vadovaujantis SIS reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalimis, nustatančiomis, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu; skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka (1 d.); perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą (3 d.).

31. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai 2022 m. gruodžio 12 d. įteiktas atsakovo sprendimas, kuriuo ji įpareigota iki 2023 m. sausio 11 d. išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Pareiškėja išvyko iš Lietuvos Respublikos 2023 m. sausio 1 d.

32. Vertinant bylos šalių argumentus dėl Sprendimu pareiškėjai nustatyto 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukimo į SIS perspėjimo vien dėl to, kad pareiškėja, atvykusi į Lietuvos Respubliką, turėdama galiojančią Šengeno vizą, neteisėtai Lietuvoje išbuvo ilgiau nei 90 dienų, ir kai pati savanoriškai išvyko į užsienio valstybę, pagrįstumo, svarbu pažymėti, kad su neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimu susiję klausimai pirmiausia reglamentuojami 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115), o klausimai, susiję su atvykimu į Europos Sąjungos teritoriją, reglamentuojami Šengeno acquis teisės aktais, visų pirma Šengeno sienų kodeksu. Be to, kai priimamas sprendimas uždrausti atvykti į šalį pagal Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 1 dalį, pagal Reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 dalies b punktą, įvedamas SIS perspėjimas dėl draudimo atvykti.

33. Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė ir tam tikrais atvejais pareiga kompetentingoms valstybės narės institucijoms kartu su sprendimais grąžinti asmenį nustatyti ir draudimą atvykti, nes pagal šios direktyvos 14 konstatuojamąją dalį šia priemone siekiama suteikti Europos mastą nacionalinių sprendimų grąžinti poveikiams. Direktyvos 2008/115 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga priimti draudimą atvykti į šalį dviem atvejais: a) jei laikotarpis savanoriškai išvykti nebuvo suteiktas, arba b) jei prievolė grįžti nebuvo įvykdyta. Visais kitais atvejais sprendimai grąžinti gali būti priimami kartu su draudimu atvykti. Tai reiškia, kad draudimas atvykti gali būti priimtas ir atvejais, kai asmuo išvyksta savanoriškai ir šioje srityje kompetentingos valstybės institucijos naudojasi tam tikra diskrecija. Vis dėlto, kaip matyti iš toliau nurodomų argumentų, šia diskrecija negalima naudotis automatiškai, remiantis vien neteisėto buvimo šalyje faktu bei bendrosios prevencijos sumetimais.

34. Tokį aiškinimą visų pirma pagrindžia Direktyvos 2008/115 Preambulės 6 ir 13 konstatuojamosiose dalyse nurodyti reikalavimai, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas priėmus sprendimą dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą, bet ir paisant proporcingumo ir veiksmingumo principų. Remdamasis Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamąja dalimi, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas Zh. ir O. byloje Nr. C-554/13 pabrėžė, kad proporcingumo principo laikymasis turi būti užtikrinamas visais šioje direktyvoje numatytos grąžinimo procedūros etapais (žr., pvz., 2015 m. birželio 11 d. sprendimo byloje Nr. C-554/13, Zh. ir O., EU:C:2015:377, 49 p.).

35. Individualaus vertinimo poreikį atspindi ir Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 2 dalis, įvirtinanti, kad draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgiant į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Dar daugiau – pagal Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą valstybės narės gali apsvarstyti, ar panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti, nustatytą kartu su sprendimu grąžinti, kuriame buvo nustatytas terminas savanoriškai išvykti, tuomet, kai atitinkamas trečiosios šalies pilietis vykdydamas šį sprendimą išvyko iš šalies.

36. Valstybėse narėse taikoma labai įvairi draudimų atvykti į šalį praktika atvejais, kai asmuo savanoriškai išvyksta iš šalies (https://www.europarl.europa.eu/RegData/etudes/STUD/ 2020/642840/EPRS_STU(2020)642840_EN.pdf).

37. Įvertinus skirtingą valstybių narių praktiką, su Direktyvos 2008/115 įgyvendinimu susijusiame tyrime „Grąžinimo direktyvos 2008/115 įgyvendinimo vertinimas. Europos Parlamento tyrimų tarnyba, 2020 m.“ (https://www.europarl.europa.eu/RegData/etudes/STUD/2020/ 642840/EPRS_STU(2020)642840_EN.pdf) akcentuojama, kad pagrindinis Direktyvos 2008/115 tikslas – ne užkirsti kelią neteisėtam buvimui, o jį nutraukti. Atsižvelgiant į draudimo atvykti pagalbinį pobūdį sprendimo grąžinti asmenį atžvilgiu, teigiama, jog jo poveikis neturi kelti grėsmės grąžinimo veiksmingumui. Grėsmė, kad gali būti priimtas draudimas atvykti, yra skirta priversti asmenis įvykdyti grąžinimo sprendimą per laiką, skirtą savanoriškam grįžimui. Tuo metu praktika, kai sprendimas uždrausti atvykti į šalį priimamas automatiškai, neatsižvelgiant į savanorišką išvykimą, trukdo užtikrinti sprendimo dėl grąžinimo veiksmingumą, skatindama asmenis kiek įmanoma ilgiau neišvykti jiems žinant, kad sugrįžti nebus galimybių. Atsižvelgus į tai, Direktyvos 2008/115 gerąją taikymo praktiką siūloma papildyti atitinkamomis gairėmis. Siekdama užtikrinti, kad grąžinimo politika būtų veiksminga ir neprieštarautų pagrindinėms atitinkamų asmenų teisėms, valstybė narė turėtų laikytis šių rekomendacijų: taikyti draudimus atvykti, remdamasi individualiu būtinumo įvertinimu, ir vengti jį priimti, kai asmuo įvykdė įsipareigojimą išvykti savanoriškai; nustatyti paprastas procedūras, skirtas panaikinti draudimą atvykti, kai įrodoma, kad asmuo laikėsi sprendimo jį grąžinti; sprendimas uždrausti atvykti turėtų būti pagrįstas individualiu bylos aplinkybių įvertinimu.

38. Draudimo atvykti nustatymas sukelia svarbių padarinių atitinkamam trečiosios šalies piliečiui. Siekiant, kad būtų užtikrintas sprendimo grąžinti asmenį veiksmingumas bei paisant proporcingumo principo, atsižvelgiant į atvejį, toks draudimas atvykti gali būti priimamas įvertinus tik visas esamas ir reikšmingas aplinkybes (pavyzdžiui, ar yra duomenų, kad asmuo pakartotinai nesilaikė imigracijos taisyklių, yra grėsmės saugumui ar viešajai tvarkai priežasčių ir pan.).

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, dėl kurios atsakovas nustatė draudimą pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukė į SIS perspėjimą (vien tai, kad pareiškėja viršijo 90 dienų terminą), nepaisydamas fakto, jog pareiškėja savanoriškai atsakovo nustatytu terminu išvyko iš Lietuvos, sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjui pritaikytas draudimas nėra proporcingas jos padarytam teisės pažeidimui ir būtinas taikyti. Pažymėtina, kad atsakovas nenustatė aplinkybių, jog pareiškėja pakartotinai nesilaikė migracijos taisyklių, kelia grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai; kt. Be to, pagal bylos duomenis pareiškėjos buvimas Lietuvoje ilgesnį laiką bei 90 dienų buvo susijęs su tuo, jog ji teikė prašymą gauti nacionalinę vizą, o kai Migracijos departamento 2022 m. liepos 15 d. sprendimu buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, siekė inicijuoti teisminį procesą dėl šio sprendimo (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 3 d. nutartimi atsisakyta priimti skundą, nutartis įsiteisėjo 2022 m. lapkričio 16 d.).

40. Apibendrinant nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju be teisėto pagrindo pirmosios instancijos teismas Sprendimą pripažino pagrįstu ir teisėtu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, priimamas naujas sprendimas, kuriuo Sprendimas panaikinamas.

41. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, todėl jai turi būti atlygintos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Pagal byloje pateiktus mokėjimo dokumentus pareiškėja sumokėjo žyminį mokestį už skundą (23 Eur) ir už apeliacinį skundą (12 Eur).

42. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja tiek skundą, tiek apeliacinį skundą teikė elektroninių ryšių priemonėmis, todėl pareiškėja, vadovaudamasi ABTĮ 35 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, turėjo sumokėti 22,50 Eur žyminio mokesčio už skundą ir 11,25 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Dėl to pareiškėjai iš atsakovo priteisiama 33,75 Eur žyminio mokesčio suma (22,50 Eur + 11,25 Eur), o permokėta žyminio mokesčio suma (1,25 Eur) grąžinama. Permokėtą žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos M. Z. F. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos M. Z. F. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 23S10300.

Priteisti pareiškėjai M. Z. F. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus ir 75 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti pareiškėjai M. Z. F. 1,25 Eur (vieno euro ir 25 centų) žyminio mokesčio permoką.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė